A Travellerspoint blog

Kas ta marinistika ir kaip "vakuoti" agurkus

large_92C4E70DBD15A20797F995C62E4CC7C9.jpeg

Aš jums taip pasakysiu - kad tvarkingai užmarinuoti agurkus, ar kokius patisonus, tai daug mokslo nereikia. Vanduo, šlakelis acto, česnakas, druska prieskoniai marinatui; agurkus subraškini tampriai į stiklainį, užpili verdančiu marinatu, užsuki soda sterilizuotą dangtelį - ir tiek žinių. Po kelių mėnesiukų atidarysi stiklainį, tai ir pats pasmaguriausi, ir svečią pradžiuginsi tokios užkandėlės pasiūlęs. Tačiau, norint teisingai užmarinuoti pomidorus jų pačių sultyse ir dar taip, kad jiems grobai neišvarvėtų - o dar pikantiškai, su cinkeliu kad būtų - va, brolyti, čia jau reikalingi tam tikri marinistiniai sugebėjimai. Keli nepavykę pomidoriniai bandymai nuvylė. Sutrūkinėjo, suzmeko, beformiai patapo... Na, nei sau, nei svečiui. Rezignacijos apimtas, atsitraukiau nuo marinavimo į savo vidinę Mongoliją, jos žalioj smilgų jūroj vėl atradau save ir ten mano pirmasis vidinis balsas išgirdo antrąjį vidinį balsą pačiam sau sakant,- Blemba, susiimk, tu gi žmogus su dviem aukštaisiais. - Tu gali,- įsijungė motyvaciniu duetu ir pirmasis mano vidinis balsas.

Visi balsai sakė, kad mano ego trūksta marinavimo žinių. Žinios knygose, kaip banaliai tai beskambėtų. Ėmiau ieškoti, rinkti marinistinę literatūrą ir dabar bent per pora įrašų pasakysiu, ką iš jos išmokau.

Prieš sakydamas, norėčiau kaip kulnu per kranto smėlį užbrėžti ratą. Rato viduje bus vien marinistinė literatūra, o visa kita marinistika liks ant gal kada nors, su visais pomidorais.

Marinistika yra gana plati kultūros sritis, įprasminanti, vaizduojanti ir meniškai interpretuojanti visuomenės ir individo sąlytį su jūra. Tačiau ne taip lengva joje susigaudyt.
Marinistika galėtų atrodyti, bet deja nėra - Žvejo skulptūra Dangės krantinėj, nes stovi jūrai subinę atsukus*. O va, Albatrosas anoj marių pusėj, ar berniukas su šunim šioj - marinistika skulptūroj, pati tikroji. Burlaivis, kažkada buvęs sunkiai dirbantis ir darbštus, o prieš susendamas dar tikrų jūrininkų kartą išperėjęs laivas. Mes jį pavertėm banaliausia girdykla, kad pinigą kaltų. Tai Meridianas - marinistika, ar ne? Žinoma, kad uosto knaipė su tinklinėm alaus burėm yra kičas, o ne marinistika. Laivas, tapęs muziejum - ja būtų. Nes Jūros Muziejus Kopgalyje su visu delfinariumu - pati tikroji marinistika šiandien, nors buvo tik plytų krūva, kažkada su patrankom. Suprantat, kontekstas dalyko - jūra, jūros žmogus, jūrinė kultūra - yra tame dalyke, arba nėra. Todėl cepelinai, patiekti Meridiane, nėra marinistika, o žuvienė po Pilypo regatos yra, bet tik kulinarijoj.

Sakai, kad atvažiuoju iš Lietuvos atostogų prie jūros, įbrendu į ją anksti ryte ir man taip patinka, taip patinka. Įkvėpimas tik jama, eilės tik liejas. Imi, užrašai, ir jau marinistas? Nemačiau tavo eilių, gali atsiųsti, bet esi tik artojas šlapiom kojom. Kaip ir Maironis su savo "Išsisupus plačiai vakarų vilnimis... " - tik klebonas šlapiom iki šakumo kojom, nes neverskit manęs paniurkyti to eilėraščio pagrindinės dalies. Mūsų Maironiui ir tam pabraidžiusiam artojui jūra yra tik metafora ir įspūdis, emocija ir to momento įkvėpimas. O jūros žmogui ji yra gyvenimas ir kasdienybė. Kai žmonės skirtingai suvokia, kitaip mato, mąsto ir kitaip gyvena be kranto - jie ir literatūrą kitokią kuria. Va, tuo ir skiriasi marinistika nuo literatūros apie marinavimą.

Visai neseniai buvau rašytojo marinisto Rimtauto Rimšo naujos knygos pristatyme Klaipėdoje. Ten visai nejučiom pradėjau šiek tiek skleistis apie kas yra marinistika arba kas ne, lyg būčiau koks specialistas. Tai ir krito klausimas iš auditorijos, maždaug ką čia tamsta pezat vėjus apie marinistiką, tai jei rašyčiau apie bulves ir akėčias, tai ką, būtų agraristika?
Tai, sakau, jūs, ponas, tik rašykit apie akėčias, nes skaitytojai atsirinks kas ten tokio yra. Nes ne visai durniai esmi, žinote... Kai kurie net su ne vienu universitetu, kaip man toks balsas sakė.

Pratęsiu kitą kartą. Pradėsiu nuo Vytauto, kuris gyvulius žinomj jūroj pagirdė, bet toliau nenorėjo jokiais laivais plaukti, kad mūsų gintarui, medui ir meškų kailiams rinką į rytus pasiimti. Juk buvo realus šansas mums jūrine valstybe net per tą kampą tapti, jei į savo Baltiją užpakaliniu fasadu - kaip tas žvejys - atsistoję nuo seno buvom. Vandens baimė senobinė, ne kitaip.
Apie knygas irgi vėliau bus.

___* - Žvejo skulptūra Dangės krantinėj. Jos likimas toks, kad niekas nepavydėtumėt. Sumanyta ir sukurta iš širdies skulptoriaus K.Kisieliaus kaip didžiulio monumento ant Šiaurinio rago ir skirto jūrai gyvenimus pašventusiems žmonėms ir jų namų uostui. Žvejo figūra didžiulės 30m bangos fone turėjo pasitikti ir išlydėti kiekvieną laivą Klaipėdos uoste. Projektas dėl intrigų pastrigo, skulptūra buvo voliota kažkokiam patvory metų metus. A.Žalio iniciatyva varinė skulptūra palopyta ir užkelta ant iš marių farvaterio išlupto akmens. Kad kranto parteigenosės projektą stūmė, tai žvejas ir turėjo jiems lenktis, o ne į jūrą maitintoją atsisukti. Tai ir gavosi subine link jūros ir ten dirbančių žmonių. Dar žvejas gavo karpį, o ne menkę. Kodėl ne agurkų "sloiką", ar bulvių maišą?
Ankstyvesnis vaikščiotojas Dangės krantine tais laikais neretai matydavo tuščią degtinės butelį įspraustą Dangės žvejui. Draugui tuščio niekas neduoda. Beje, skulptüros autorius į atidengimą atsisakė važiuoti.

Posted by gramas 12:04 Archived in Lithuania Comments (3)

Knygai, Jūrai ir Buriavimui Neabejingus Kviečia

large_1-Skelbima..sio_m_n__2_.jpg

Buriuotojas ir Autorius Rimtautas Rimšas kviečia:

"Laba diena,

kviečiu pašnarėti apie knygas ir jūrą; ko tose knygose apie jūrą ir ko pačioje jūroje ieškom. Ir iš viso - kas ta jūra yra.
Atsineškime po patikusią citatą. Paskaitysim vienas kitam. Gal išgirsim ko dar nežinojom.

--
Rimtautas
būtasis vienkartinis laikas be vietininko linksnio
""

______ _/)____ _/) _/)____

Klaipėdiečiai pasitikrins kalendorių ir iškart pamatys tai, kas svarbu. Rimtauto organizuojamo renginio diena - trečiadienis - taigi šventa PaPų diena, kai visi susitikdavom ant vandens ir bare.
Kol vanduo kietas - susitikim šiame renginyje, pratęsimą pasidarysim bibliotekos kiemelyje esančioje kavinėje.

Posted by gramas 01:55 Comments (0)

Grigorijus sakė

Dar kartą šitaip paliksi - užmušiu.
Šitaip pasakė mano sugyventinis Grigorijus. Visai ramiai, dalykiškai pasakė. Gyvename mudu motorlaivio KRETINGA kajutėje. Dviese, kaip ir visi kiti įgulos nariai, išskyrus "karininkus" - nes jie kajutėse po vieną. Aš laive studentas praktikantas, o tai reiškia niekas. Vos mane nukreipė gyventi Grigorijaus kajutėj, aš tapau jo priešu, nes karininkai gyvena po vieną. Teoriškai, bent jau pagal laivo rolę - aš čia motoristas trečio mechaniko pamainoj. Grigorijus laive irgi toks pat motoristas, pirmoj pamainoj, čia dirbti pasirinkęs kaip privilegiją, gautą po internacionalinės pareigos atlikimo. Afganą jis baigė prapoščiku, su daug medalių ir nuopelnų. Bėgiojau po kalnus, kaip Grogorijus sako - desantūros specnazo dalinys, jei kas žinote, ką tai reiškia. Grigorijus mano, kad jis laive irgi šioks toks karininkas. Jis gyvena apatiniame gulte, o aš kabarojuosi į viršutinį. Užlipi, užsitrauki sunkios medžiagos užuolaidas, atsiriboji nuo viso pasaulio ir nugrimzti į storo kietoko porolono čiužinį. Gal tris kartus giliau įkvepi - ir jau smigęs, nes per savo 4 val. budėjimą laivo mašinų skyriuje nusivaręs nuo kojų. Budėjimas - miegas - valgis. Šitaip aš vežioju pjautą medieną iš Igarkos Sibire į visokius kaimus ir miestus Ispanijoj.

Kajutė maža. Borte apvalus atidaromas iliuminatorius su štorminiu dangčiu, po juo suolas, tiksliau ruda dirbtine oda paminkštinta sofa, kurios sėdima dalis atsidaro ir ten po ja yra rundukas - daiktadėžė. Kai sėdi ant to suolo, kairėje yra mažutis stalelis, kaip geležinkelio plackarte. Virš jo spintelė su knygom, ant sienos pleistru prikabinta pravoslaviškos ikonos fotografija. Toliau aukšta dviejų skyrių spintelė jūreivių daiktams, veidrodis, o po juo kriauklė. Paprasčiausia kriauklė su karšto ir šalto vandens čiaupu. O dar toliau - kita siena su durimis su ne visai paprasta spyna. Spynoje yra atlenkiama svirtis, kuri įsegama į staktą ir taip galima palikti duris praviras į laivo koridorių - kad kajutėje netrūktų oro.

Kai afgancas desantūros specnazo praporas tau pasako, kad užmuš - gali nubėgti ir jei spėsi, užsisakyti mišias. Bet laive daug nepribėgiosi, aplink jūra ir bažnyčios nėra. Arčiausiai dievo yra laivo politrukas, pirmasis kapitono padėjėjas. Jis partinis, nors jam atrodo, kad jis geras ir toks labai dvasinis įgulos vadovas. Nors įgula žino, kad pirmasis padėjėjas yra paprasčiausias saugumietis, KGB. Jis ilgai aiškins, kad tau pasigirdo, ar ne taip supratai. Jei būsi visai trenktas - tada prasidės jau visai įdomūs dalykai. Laivo politrukas nenorėdamas, bet privalės prirašyti pora lapų popieriaus, tu pasirašysi. Tada jis pradės laivo žmones drožti oficialiomis apklausomis ir protokolais, visi kokiai savaitei pasidarys šiek tiek įsitempę, o tada tu netyčia persisversi neatsargiai rūkydamas per planšyrą ir pliumpt iškrisi. Komanda gaus papildomą saugaus elgesio laive instruktažą ir pasirašys, kad tikrai tokį gavo. Kapitonas nukentės, gal net karjera susivartys, nes saugumas vistiek galvos, kad tu nenuskendai, o nuplaukei link Doverio.
Taip ir baigsis tavo trumpas gyvenimas, nelauktai tapęs liūdna istorija su pabaiga jūroj. Jūra atsirenka žmones. Politrukas tada prirašys dar pora lapų apie tai, kad nuo pirmos dienos laive tu jam atrodei kažkoks sutrikęs ir prislėgtas, kankinamas vidinių problemų keistas tipas, tinkrinkit, kodėl toks buvo kranto tarnybų į jūrą išleistas. Realiam gyvenime tai reikš, kad tavo artimiems žmonėms krante geriau patylėti.
1983-ieji, toks buvo prekybos laivynas, nors Pink Floyd ir Led Zeppelin klausėm.

Laivo komanda tambūre, kuriame veikė "kūrylka", t.y. oficialus komandos rūkomasis, mane jau buvo su užuojauta perspėjus, kad choholo Grigorijaus geriau nenervuoti, nes jis gyvenime daug matė, daugiau už mus visus kartu sudėjus. Jis todėl ir negeria, užsikodavęs, kad pats savęs toj baltoj minutėj prieš pat išblaivėjimą neišsigąstų ir vieno kito iš mūsų nuo tos savo baimės nejučiom nepapjautų. Kūrylkoj per tą pirmą reisą aš ir gavau pagreitintą išgyvenimo jūroj kursą iš žmonių, plaukiančių kas 15, kas 10 metų. Beje, toj pačioj kūrylkoj veikė ir kirpykla - visai linksmai vieni kitiems atlikdavom tuos įdomesnius kirpimus. Ar matei save su panko skiautere? O su krišnaito karčium? Baigdavosi linksmumai ežiuku. Paprastai, žirklėm, per storas šukas.

Taigi, kai Grigorijus pasakė "užmušiu", man net nekilo abejonių, kad taip ir nutiks. Tačiau, norėdamas bent kiek aiškumo trumpo gyvenimo saulėlydy, aš paklausiau "Kodėl?"

Jis smeigė pirštu į kriauklę ir piktai dūrė savo smailom kazokiškom akim virš pasagos stiliaus ūsų tiesiai man į kaktą.

Kas, sakau, čia gi nieko nėra?

Lašai, - jis tyliai ir įtikinamai sako - Mėlyni lašai liko, kai išskalbei savo džinsus.

Tada ir supratau, kad dar gyvensiu. Buvo džiugu.

Laive džinsai skalbiami taip - perriši virve savo firminę tikrąją odą. Kitą virvės galą tvirtini prie laivo, o džinsus meti už borto. Leidi jiems vilktis paskui laivą pora valandų, ištrauki, skalauji gėlu vandeniu iš šlango. Jei lieka kokių dėmių (gal į kokius tepalus buvai atsisėdęs) - kloji ant denio, apdrėbi džinsus "proškų" koše, kuria motoristai plauna rankas, ištrini grindų šepečiu ir vėl kelis kartus nuplauni vandeniu iš šlango. Dabar džinsai tikrai švarūs. Jei kas pasakojo, kad tempimas paskui laivą padeda dźinsams nusitrinti tiek, mad vien šalia siūlių lieka tamsios mėlynos juostelės, o visa kita pasidaro toks cool patrintas indigo - jums primelavo. Bet niekas ir nepasakojo, nes tokius dabar parduotuvėj lengva nusipirkti.
Tačiau dėl visa ko - geriau bus džinsų kajutės kriauklėj neplauti, jei gyventi nori.

Posted by gramas 12:09 Comments (0)

Deividas sakė...

be egzotiško paveiksliuko šį kartą, tikrai labai gaila.
-------

Esu kaip ir skoloj jums apie tai, kaip plaukti mūsų jachta. Negera našta nusigula toks tekstas ant mano riešo, nes reikia nusismulkinti apie kaip laive bliūdus plauti, kaip feirį skiesti, kiek šikpopierio nusiplėšti, kaip dulkių siurblo laidą suvynioti ir kur viską sukišti, kad nesutrukdytų mums jūras nugalėti.
Nes yra aukšti tikslai, o pasirodys, kad priemonės smulkios. Tikslus išlaikom, o dėl priemonių kiek susilaikom.

Oj, nebus smulkaus priemonių teksto, nes tik žmogus esmi. Niekaip neįvažiuoju į buitiškai smulkmenišką nuotaiką jam.
Kai tik labai abstrakčiai užsiminiau apie tautiečių galimybę plaukti kartu, ėmė atsirasti jūsų laiškai mano dėžutėj, toj kur ant google bromos - dėl kaip kas kada. Pastebėjau, kad labai vienodas raides dėlioju visiems, kurie svarsto - plaukti kartu, ar ne.

Deividai, būk žmogus, nepyk, bet bet tuoj čia įdėsiu mūsų laiškus, kad kiti rašytų jau kitas raides. Už pakantumą - nuo manęs gauni 2,5 karmos taško.

Deividai, always welcome visada.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

BILLABONG
mail2billabong@gmail.com
Šanghaingas
D
Deividas Xxxxxx

Sveiki,

kadangi jūsų blogas yra vienas iš kaltininkų to, kad pradėjau buriuoti tai pasiūlymas būti pagrobtam man stipriai priimtinas. Jau pernai kažkoks panašus pasiūlymas buvo nuskambėjęs tai ta mintis nuolatos sukasi galvoje.

Konkretus klausimas - ar būtų galimybė šį sezoną būti pagrobtam tik ~savaitei? Bijau, kad ilgesniam laikui neištaikysiu, na nebent rudenį.
Kitas klausimas - ar grobiate jūreivius su moterimis/nelabaijūreivėmis?

Šiek tiek apie save:
man 44, gyvenu Vilniuje. žmona, du vaikai :)
pradėjau buriuoti tik pernai. Turiu antros eilės vairininko pažymėjimą.
nusipirkau Conrad 25 jachtą Trakuose ir teko ją visą perdažyti nuo viršaus iki apačios. Kas yra šlifuoklis, antifulingas ir epoksidinė derva - žinau.
pernai jūroje nuplaukiau ~500 jurmylių (Gotlandas, Kroatija, Graikija).
dalyvavau Paršelio regatoje Prus Prius įguloje.
Šiemet turiu tikslą išmokti plaukti savarankiškai ir laikyti ar I-ą eile ar kažkur važiuoti ir gauti RYA sertifikatą. Todėl man labai reikia praktikos - tiek plaukimo, tiek laivo priežiūros. Jau turiu susiplanavęs šiems metams:
švartavimosi kursus pas GoSail ir savarankišką plaukimą Kuršių mariose.
savaitė Mozūruose su šeima.
savaitės praktika su Dovydėnu Baltijoje.
Tikiuosi, kad ir Chomentauskas pakvies dalyvauti regatose Kuršių mariose.
ir, žinoma, daug ežermylių Trakuose.
O dar ir šeimai duoklę reiks atiduoti, taigi, ilgam būti pagrobtas bijau, kad neturėsiu galimybės :)
Ai, dar ir į darbą reiks eit…

Gražios dienos

Deividas

Yacht BILLABONG
kam Deividas

Labas Deividai,
Nemaniau, kad mano keverzonės ir sapaliojimai galėtų ką nors į tokias nesamones atvesti, kaip buriavimas. Biškį sumelavai, nes tave draugai į tas galeras įstatė, jei su Prusu plaukei ir dar tikiesi plaukti.

Grobiam ir porom, nes moterys visą laivą priverčia pasitempt, keiktis vos vos mažiau ir valgyti būna skaniau. Turėsit savo kajutę, bet tulikas liks bendras. Gera naujiena - į tą wc vaikščiosim ne bendrai, o po vieną. Daugiau gerų naujienų nėra, nes kitais laivo priežiūros ir plaukimo darbais dalinsimės. Jei taviškė nelabai plaukioja ir norit tik savaitės - rinkis tą laiką, kai persimesiu iš Romos į Sardiniją. Ten plaukiosim tik po kelias valandas per dieną, ilgesnių plaukimų nebus ir niekas nieko neužsups. Nakvynë dažniausiai inkaruotėse, nes tą regioną neblogai pažįstu. Jei nutiktų štormas ir teks slėptis marinoje - marinos kaštus dalinsimės. Bendrai visi mokėsim už maistą ir vyną. Dar tu mokėsi laivo žiemojimo pinigų, kas yra Eur100 nuo žmogaus per savaitę. Manau, kad šitaip laivas per sezoną susirinks jam reikalingus pora K pinigų. Skristi jums bus patogiausia į Olbia iš Rygos. Yra į Cagliari iš Kauno, iš ten traukiniu į Olbia, iš ten autobusu į Porto Rotondo, iš ten mano tuziku į Billabong.
Jeigu tau jūrmylių reikia, teks rinktis kitą etapą. Sardinija bus čilinimas ir totali tinginystė, ko po žiemos patikėk kaip norisi.
Sorry, su vaikais negaliu priimti, nes plaustas 4-vietis.

Prasinešk, ką galvoji.

=G=

Posted by gramas 13:10 Comments (1)

Šanghaingas ant BILLABONG

large_20150516_123947.jpg

Šanghaingas - tai jūrininkų grobimas tikslu prievartos ir apgaulės būdu juos įdarbinti burlaiviuose. Lietuviškai tokio termino neturime, vien tik plačius teisinius terminus "savivaldžiavimas" ir "prekyba žmonėmis". Prekyba žmonėmis, būdama labai jau plati sąvoka, visiškai tiksliai atitinka ir šanghaingo esmę, bet pastarasis terminas sietinas vien su burlaivių laivynu ir jo istorija.

Šanghaingu Britų imperijos ir Amerikos uostuose nuo 18 a. iki 20a. pradžios užsiimdavo profesionalūs verbuotojai. Burlaivių laivynai buvo dideli, žmonių trūko, o profesionalių jūreivių - tuo labiau. Laivų savininkai sutikdavo verbuotojui mokėti neblogą atlygį už kiekvieną į laivą pristatytą dūšią. Įstatyminė įgulų samdymo bazė puvo tam paruošta - pasirašęs sutartį su laivu, jūrininkas nebetekdavo teisės legaliai nutraukti kontraktą iki plaukiojimo pabaigos.

Verbuotojui ir jo komandai užtekdavo kranto smuklėj nugirdyti jūreivį, pakišti jam pasirašyti kontraktą ir pristatyti tą nutrūkėlį į laivą. Arba dar paprasčiau - tamsiame skersgatvyje užtvoti kokia pliauska užsižiopsojusiam jūreiviui per mamonėlį, elementoriškai padirbti jo parašą, o kūnelį vis dar be sąmonės perduoti į laivą. Jei bandys jūreivėlis atsibusti pakeliui - nesivaržykite užtvoti dar... Laive juo pasirūpins, išsiblaivys jūreivėlis tik tada, kai laivas jau bus toli nuo krantų. Ten nelaimėlis ir sužinos, kad jis turi tvirtą ir legalų kontraktą su laivu, o kontrakte parašyta, ką jis laive privalo daryti ir kad jo pirmųjų kelių mėnesių atlygis jau avansu išmokėtas jį pardavusiam verbuotojui. Viskas legalu. O tu, jūreivėli, išsiblaivęs galėsi šnypšti pakampėse, kad tai prievarta ir apgaulė, kad tai neteisybė, kad parašas ten visai ne tavo - na, bet kam tai įdomu?!

2015m sezone man buvo atkarpų, kai ilgokai laivu keliavau vienas. Pastebiu, kad tokios atkarpos sutampa su sezono pradžia, kai reikia laivą paruošti nuleidimui ant vandens ir su sezono pabaiga, kai visa masė darbų daroma atgaline tvarka ir laivas paruošiamas žiemai. Natūralu, kad žmonės labiau nori Viduržemio jūroje pliuškentis ir vyniuką siurbčiodami saulėlydžiais grožėtis, nei laivo šonus poliruoti, dugną tvarkyti ir visas pakampes šveisti. Sezonui įsilingavus, stebuklingu būdu visos užuominos apie vienatvę laive išnyksta kaip ta vasaros nakties migla, dar iki saulei kylant rasos lašais sukrentanti ant laivo denio.

Sezonas jachtai BILLABONG šiemet prasidės balandžio 1 d. Romoje, o baigsis spalio pradžioje Kanaruose.

Na, dabar jau esate informuoti - maždaug kada turėtumėt būti atsargesni kranto smuklėse, ar tamsesniuose senamiesčio gatvelių labirintuose. Gerkit mažiau, valgykit sveikiau, nesiniarvookiat ir saugokit save.

Saugokitės nesisaugoję, bet vienas kitas vistiek atsibusite jachtoje kažkur prie Italijos krantų, arba Atlante. Kaip teks elgtis atsibudus ir ko tikėtis iš savo gyvenimo jūroje - sekančiame įraše.

O tuo myntaimu ir kol kas - galite pasinagrinėti ketinamą per sezoną sukeliauti maršrutą.

Beje, jei kas nors jau dabar norite būti pagrobtas - tą savo norą galite aprašyti laišku į mail2billabong@gmail.com

Posted by gramas 01:00 Comments (1)

Išlysti iš maišo

large_R_all_routes.jpg

Sprendimas priimtas.
Šiais metais spruksim iš Viduržemio jūros į Atlantą. Į Viduržemius sugrįšim, kai į pensiją išeisim ir norėsis daugiau inkaruotėse čilinti, nei virvėm dirbti. Kol noro buriuoti yra - reikia buriuoti.

Sicilija, Adrija, Graikija, Turkija - puikūs buriavimo regionai, bet jie lieka toms ramesnėms dienoms.

Daugiau apie mūsų planus šiems metams - www.billabong2.com

Per šių metų sezoną bus nuplaukta apie 2200-2500 jūrmylių. Maršrutai ir etapai dėliojasi labai preliminariai, viską dar gali koreguoti orai, kalendoriai ir jūra.

Daugelis iš jūsų turėsite galimybę (jei apsirūpinsite noru patys) tapti BILLABONG įgulos nariais, nes poilsiautojų mes neimam. Jeigu dar nežinote, kuo pirmieji skiriasi nuo antrųjų - hmmm, kai žinosit - šaukit raketą, ar šiaip pasakykit...

Įgulos nariais plaukiantys turės galimybę kartu keliauti pilną, ar dalį etapo, jei visas per ilgas.

Kas yra laivas BILLABONG, kas tokie mes - rasite laivo svetainėje. Ko tikimės iš įgulos narių ir ko jiems tikėtis iš mūsų bei kelionės - pasistengsiu kuo plačiau apibrėžti kituose įrašuose.

Posted by gramas 03:48 Comments (1)

Gal kam į Marsą?

large_Adamstown1.jpg

Ar pastebėjot, kad žydai į klausimą "Kodėl žydai atsako klausimu į klausimą?" visada atsako "A kas jum sakė?". Protinga tauta. Elkitės taip pat, jeigu jus paklaustų kas protingesni - katės, ar šunys. Drąsiai, žydiškai dėkit oponentą ant menčių neatmušamu klausimu į klausimą "Ar jūs kada matėt 7 kates, sukinkytas į roges, per sniegus tempiančias žmogų ir dar jo mantą? "
Turiu namie vieną katiną ir vieną šunį; jei kas atsivestumėt dar 6 protingas kates ir vieną žydą kaip Gineso Knygos arbitrą, galėtumėm pabandyt, kol sniego yra... Bet kokių kačių neveskit, tik protingas, kad mūsų šunelio labai netraumuotų.

Tiek jau to, gyvuliukai tegul patys išsiaiškins, kas protingesnis, o man tuo tarpu atrodo, kad būtent žmonija kraustosi iš proto.

Virš 200 000 gudragalvių pareiškė karštą norą būti atrinktais pirmajai ekspedicijai į Marsą. Žinodami, kad į Žemę niekada nebegrįš, kad planeta negyvenama ir kad visai neaišku, ar juos gabenantis erdvėlaivis sugebės išvis į tą Marsą nuvykti, o ne subyrės į šipulius dar pakeliui. Nes erdvėlaiviams tai ne taip jau retai šitaip nutinka. Tikrai, tikrai, ir ne būtinai vien per Žvaigždžių Karus.
Tai kaip smarkiai tuos 200 000 jaunų žmonių yra gyvenimas nuskriaudęs, kaip žmonija juos yra užknisus, kaip jie mūsų civilizuotoje visuomenėj nesugeba savęs realizuoti, kad jie sąmoningai renkasi tokį bilietą į vieną pusę, tiksliau savižudybę su atidėta data?
"A kas jum sakė?" The Telegraph man sakė...

Tuo pat metu, kai 200 000 jaunųjų talentų varžėsi kas gražiau uždus ar skaisčiau sudegs 2024-aisiais ir dėl to papuls į istorijos knygą, kvietimui keltis gyventi į Pitcairn salą Pacifike iš visos planetos vardu Žemė atsiliepė tik vienas žmogus. Iš Marso dar mažiau.

Didžiosios Britanijos jurisdikcijai kaip Užjūrio Teritorija priklausantis Pitcairn'as yra puiki gyvenama sala, pilna kiaurus metus vaisių, tinkama žemdirbystei ir visokių mekenančių, bliaunančių, gal netgi kriuksinčių skeltanagių auginimui. Su skaidrutėliu ir gyvasties visokios pilnu vandenynu aplink, su nardymu ir sportine žūkle kiek telpa, su šiek tiek turizmo, su labai baltaodžiams palankiu klimatu (žiemą 19C, vasarą apie 25C) o ne tiek toli nuo salos yra puikiausi egzotiški ir negyvenami Ramiojo vandenyno atolai su smagiomis lagūnomis ir palmių rojum. Tiesa, visa kita nuo Pitcairn'o gana toli. Salą aptarnauja keltai iš N.Zelandijos, o lėktuvai į ten neskraido, kaip į kokią Nidą irgi kad neskraido. 3000 jūrmylių keltu, todėl labai dažnai jis ten nesilanko, tik kas 3 mėnesiai. Pitcairn'o bendruomenė, apie 50 gyventojų, yra senstanti ir susirūpinusi salos ateitimi. Jie kviečiasi naujus gyventojus atvykti, kurtis saloje, aktyviai jungtis į anglakalbės bendruomenės gyvenimą. Naujakuriams nemokamai suteikiamas žemės sklypas, kaimynai padės ir namą pasistatyti, sąlygos ir civilizacijos atributai, tokie kaip geriamas vanduo, elektra, telefonas, internetas - viskas ten yra. Visa kita pristatoma laivais. Maximos, McDonalds, Chilli Pizza ir Marijos Žemės Karalienės Butkutės ten nėra, kas tiesa, tai tiesa...
large_habitantes_de_pitcairn1.jpg

Ir vos vienas vieninteliausias žmogus visoje planetoje atsiranda, kuris nori į Pitcairn, o 200 000 į atogrąžų salą nei už ką - tu jiems Marsą duok ir dabar!? Durniai, taigi jei Pitcairn'e kas nepavyktų, nuo egzotiškų vaisių pratrystum, internetinis tavo versliukas Kaboom-dot-smthg susilankstytų, ar maža kas nepatiktų labai, žodžiu, tu neprigytum ten... Taigi sėdi į sekantį keltą ir grįžti pas mamą ir tėtį, ar atgal į kokios nors maximos kasą, gal lašišas škerinti norvegams, net nežinau ko pasiilgsit labiau. Tačiau gyvi liksit, ne taip kaip į Marsą iššauti. Žiūrėk, saloj susitupėsi, charakterio įgausi, svieto pamatysi, kažką nuo nulio susikurt pabandysi - ir tikrai surasi tą savo vietą gyvenime. Ne, blem, į Marsą norim...

Tai va, aiškiai matom, kokia yra realybė - sveikos nuovokos proporcija žmonijoje yra 1:200 000. Man tai dar viena priežastis, kodėl aš noriu buriuoti - vis toliau nuo tokios masės labai keistų žmonių, kurie vienas kitam kažką nuolatos įrodinėja mūsų planetoj, o ta normalioji mažuma visokių putin&Co ar ISIS prietrankystę priversta iškentėti. Ne, į Marsą aš nenoriu, kiek beprašytumėt, aš noriu su šeima į mūsų laivą. Gal net tą Pitcairn'ą apžiūrėt kada nuplauksim, kas ten mus žino.

Beje, šios mintys su buriavimu yra susiję gerokai labiau, nei mano ateities maršrutų planai.
Pitcairn salą savo tolimesniam gyvenimui pasirinko garsiojo britų burlaivioBounty maištininkai. Jie, neapsikentę sunkaus jūreivio darbo laive, o jei tiksliau, tai neatsilaikę Taičio gražuolių stačiais papukais (jas kirkino 5 mėnesius) vilionėms, laivo vadus vandenyne išlaipino į burinę gelbėjimo valtį. Davė vandens, davė maisto ir pasakė, kad tie plauktų kur tik nori. Palinkėjo Vėjo-Vėjo-Vėjo. Šitaip užgrobę laivą, maištininkai kiek pasiplaukiojo tarp Ramiojo vandenyno salų, ieškodami smagios vietelės, kur galėtų pasislėpti nuo Britanijos keršto. 1789-ais atplaukę į Pitcairn salą, esančią atokiau nuo laivybos kelių, jie ir padegė ir nuskandino garsųjį HMS Bounty, nes žinojo, kad šiame nuošaliame rojuje galės kurti naujus gyvenimus. Jie, gyvenimai saloje, tiems karštagalviams šalapajams nelabai gavosi vien marmeladu kloti... Nors prasidėjo visai smagiai.

OK, apie Bounty maištą daugiau nepasakosiu, geriau patys susiraskit filmą [b]The Bounty[/b] su Antanu Hopkinsu ir su tokiu Mad Max'u Brave Heart ir patys pažiūrėkit:

Posted by gramas 23:29 Comments (0)

Pasaka iš jūros

large_5E928B0DEEC3C9BDA891A499B81AD8C4.jpeg
Kalėdos, net praėję, yra stebuklų metas. Kalendorius prasisuka, Kalėdos praeina, o stebuklai lieka mums.

Vienąkart Sardinijoj inkarą išmečiau ramioj įlankoj, šalia miestelio. Įlanka labai sekli, bet ji siaura ir ilga, ją tiktų vadinti fjordu. Tačiau fjordai yra Norvegijoj, o čia juk Viduržemio jūra. Todėl vadinsiu įlanka, nors fjordas patiktų labiau.

Stovėjau įlankoj ant kablio visą savaitę. Miestelis visiškai nykus, net turizmo, kuris nusiaubęs visą Sardiniją - neužkabintas. Todėl ir žmonės čia kiek kitokie, nei kitur. Jie turi laiko pokalbiui, tu jiems įdomus, jie nori bendrauti, bet yra pastabūs ir nuovokūs tiek, kad iškart su šypsena atsitraukia, jei pamato, kad bendrauti nenori. Auksas, ne žmonės, jei supranti kad esi beveik Italijoj.

Pirmas vizitas krante. Lengvas pakilimas dulkėta gatvele į pagrindinį gyvenvietės kelią. Ten - sprendimas saulėkaitoj - sukam į dešinę, ar į kairę, nes kol kas įdomu visur. Kaip visada, renkuosi tą gatvės pusę, kur daugiau šešėlio, nes saulė čia kerta. Gatvėje matau autobuso sustojime besipykstančius žmones. Stambus, prakaituotas plaukuota nugara plikis iš riešo mojuoja į puokštę suspaustais dešinės pirštais moteriškei po nosim ir karštai jai beria itališką tekstą. Jo dantys blizga įdegusiam veide, jis tiesiog prisikišęs sunkia žodžius pro dantis kartu su seilėm, man tai atrodo kaip grasinimas mirtinu pavojum. Šalia stovinti paauglė mergina, lygiai taip tamsiai pasirėdžius, spėju, tos moters dukra, nes bruožai panašūs- ji linksi, pritardama tam atakuojančiam buliui. Moteris išdidžiai laiko buliaus žvilgsnį, vis kas kelintą ano skiemenį energingai linkteldama galva. Ji su viskuo sutinka. Kam tas pyktis? Vaidinu, kad jų nematau, nors žingsnį sulėtinu. Čia privažiuoja autobusas ir aš pamatau atsisveikinimo sceną. Nė velnio jie čia nesipyko, tik draugiškai kalbėjosi. Tas plikis plaukuočius iškart pakeičia plokštelę ir tampa švelnumo angelu plaukuota nugara. Jis bučiuoja moterį, bučiuoja merginą, sunkiai iš glėbio jas paleidžia į autobuso saloną, perduoda jų lagaminus ir dar kažką aiškina vairuotojui. Vairuotojas tampa atsakingu už du plikio gauruočiaus brangiausius žmones.

Neprabėgo ir savaitė, kai pradėjo megztis ryšiai krante. Teisybės dėlei atsiskleisiu. Aš čia jau antrą kartą. Pirmąkart stojau įlankoj vos vienai nakvynei, nes tada buvau užsipaišęs tikslą nuplaukti kažkur toliau. Atvykau apie vidurdienį, per patį Saulės šėlsmą. Greitas vizitas į supermercado, kaimo parduotuvę, davė greitą pažintį su žvejų šeima, tos pat parduotuvės savininkais. Vyrai žvejoja apie netolimas salas, o moterys prekiauja. Kai vyrai krante, jie padeda savo moterims. Kai tuomkart užėjau į parduotuvę duonos, vyno, sūrio ir daržovių - ten radau visą šeimą, bet angliškai kalbėjo tik viena mergiotė, o visi kiti labai stropiai šypsojosi ir padėjo siūlydami savo prekes. Man mažiausiai reikia tokios pagalbos, ypač kai keli žmonės eina tau iš paskos, choru klausdami ar nenorėčiau va šitų sausainių. Aš jiems patikau nuo pat pradžių - kad ėmiau vežimą, o ne rankinę, kad iškart pakroviau vyno ne vaikiškom talpom, o balto ir raudono po penkis, na tada jie neišlaikė ir pasiuntė mergiotę mane vilioti sūrio degustacija. Prieš atpjaudama po gabaliuką vis kitokio sūrio, ji klausinėjo apie savo anglų kalbą - ar akcentas labai jaučiasi, ar suprasti ją lengva, ar teisingas tarimas. Gyriau susiriesdamas jos anglų kalbą ir jos sūrius. Gaila, kad ji buvo man vos kiek aukščiau bambos ir labai jau apvali - todėl nuo sūrių arenos ėmiau tik Gorgonzolla Forte.

Grįžtam į mano sugrįžimą čia. Ta pati parduotuvė, tas pats sūrio degustavimas, tik mergiotė kita. Sušoviau pro šalį kaip paskutinis kvailys. Kad šioji mergiotė yra anos sesuo, supratau tik vėliau, kai jau įsikalbėję buvom. Bet kad jos ir panašios. Į mano komplimentus apie jos anglų kalbos ištobulėjimą ji atsakė nuoširdžiu džiaugsmu, gavau viliones link vietinių fermerių sūrių su paragavimais, kol vėl nusipirkau tos pat Forte ir išsiaiškinom, kad ji jos sesuo. Smagiai pažvengėm iš kvailo manęs ir kasoje apmokant ilgą čekį, ji pasisiūlo mane su mašina parvežti iki krantinės. Visa šeima, išsidėsčius apie kasą, linksmai linguoja galvomis. Kas perka daug, tuos jie veža. Bet ji irgi iki bambos ir stora - nors prisitvok į sieną, bet ne mano tipas. Čia turiu atsiprašyti viso Pasaulio merginų, kurios iki bambos ir stambios - tikrai, problema ne jusyse, o vien manyje, nes jūs ne mano tipas. Tačiau vežamas daviausi.

Važiavom nediduke mašina. Prie krantinės jai parodžiau tolumoj stovintį Billabong, sakiau, kad šitas laivas yra mano namai. Iki ateinantis štormas prasiris, man dar laukti mažiausiai tris paras, todėl kai ji paklausė, ar noriu pamatyti jų šeimos namus, aš pasakiau Taip. Pirkinius sukrovėm į valtį, pririštą uostely ir išvažiavom.

Va, čia ir bus tai, ką norėjau jums pasakyti. Paprastas, bet erdvus miestelio namas su fasadu į pagrindinę ir vienintelę gatvę ir su dideliu kiemu. Čia gyvena šeima. Kiemo tolumoj palaikis tvartelis, nuo jo beveik iki namo, pagal sklypo šoninę ribą - pavėsinė, tinklų džiovykla. Gyvulių šeima nebelaiko, vien naminius paukščius. Kieme vaikštinėja gal septyni gaidźiai, gal dvidešimt vištų ir vienas albatrosas. Pats tikriausias jūrinis albatrosas. Kaip pats tikriausias gaidys savo plėvėta letena rausia mėšlyną, snapu renka sliekus ir kerta tiems, kas bando jį aplenkti. Tų bandančių mažoka - matau, kad gaidžiai jo klauso ir bijo, o vištos tuo labiau. Andžela papasakojo albatroso istoriją.

Kai broliai žvejai išpainiojo albatrosą iš tinklo, jis buvo tiek nusilpęs, kad nebegalėjo skristi. Jis buvo laimingas galėdamas kvėpuoti. Sparnas buvo išnarintas, jis visą naktį stengėsi nenuskęsti, nes per neatsargumą pabandė sugriebti tinkle po pat paviršium įstrigusią žuvį. Sidabras iš dangaus paviliojo, instinktas griebti suveikė, o kai snapas tinkle įsipynė, tėškėsi taip, kad sparnas išniro. Įkvėpti galėjo tik bangai kilstelėjus. Taip visą vakarą ir visą naktį ir visą rytą - panyri, pakyli, įkvepi. Skausmas savo keliu, bet kvėpuoti begalėjo tik tada, kai jūra leido. Todėl žejai rado vos gyvą.

Atsigavo gaidyne, įstatytu sparno sąnariu, bet virve per koją pririštas prie kuolo. Gal tik į trečią dieną galėjo plasnoti pradėti, į laisvę veržtis. Veržėsi kiek galėjo, šnypštė ant gaidžių ir žvejų, visiems snapu kirsti bandė. Virvė koją iki kraujų nutrynus. Gaidžiai puldinėjo, vis kas čia vadas rodė... Paskui suprato, pas ką snapas skaudesnis, o vištos ėmė daugiau kiaušinių dėti. Žvejai iš pradžių žuveliokų numesdavo, bet paskui teko išmokti sliekų pasigauti. Maisto netrūko. Sparnas sugijo po pusmečio, dar po metų ir virvė nuo kojos nupuvo, bet tuo metu albatrosui jau niekur skrist nesinorėjo. Jis taip ir liko gyvent tarp gaidžių.

Išplaukiau iškart Mistraliui praėjus.

Posted by gramas 13:44 Archived in Italy Comments (4)

R.Rimšas - "NULINIS PLŪDRUMAS" ir paplūdę mintys

large_3DD4DA2FCD22E65470DAE46627D62B4B.jpeg

Rimtautas Rimšas yra pats produktyviausias lietuvių literatūros autorius-marinistas, palengva įsibėgėjęs tiek, kad po knygą išleidžiantis vos ne kasmet. Toks yra viešai matomas Rimo literatūrinis veidas, nors buriuojanti tautos dalis žino jį turint tų veidų daugiau. Kaune jis įsukęs buriuotojų inkubatorių, kur buriavimo bacila užkrečia romantikos ieškojusių ir kitur neradusių kauniečių sielas, o savo jachta LAUNAGIS iš kiekvienos kelionės vis dar gali į Klaipėdą parvežti po dešiniu zalingu tokią aplankytų šalių vėliavų virtinę, kokios dažnas buriuotojų kapitonų sueigos dalyvis nesugeba surišti ir per visą savo kapitonišką karjerą.

Rimas yra vienas iš mano buriavimo mokytojų, nors pats to nepripažintų. Kadaise pasielgiau klastingai. Buvau ne tiek seniai išlaikęs II-os eilės jachtos vairininko teises, turėjau minimumą teorinių žinių ir visiškai apvalų nulį jūrinio buriavimo patirties ir dar - labai norėjau plaukti. O plaukt nebuvo kuo.

Dėl susitikimo jachtklube, kur jo LAUNAGIS stovėjo, sutarėm telefonu, nors iki tol mes nebendravom. Sakiau jam, kad ketinu savo šeimai pirkti laivą, tiksliau, jau susiradau man reikalingą jachtą Olandijoj ir dabar ieškau kapitono, kuris už protingą atlygį padėtų tą SCORPIO Lietuvon parsivaryti. Kaip nori tą jūrlapį sukiok, lankstyk - nu niekaip iš Olandijos į Lietuvą tu be jūros, o tai ir dviejų - neatplauksi. O kaip aš plauksiu, prieš tai visai jūroj neburiavęs, o ir laivas nepažįstamas, net gelbėjimo plausto jame nėra... Tada ir gavau aš pirmą jūrinio buriavimo pamoką iš Rimo - nes, pasirodo, varo tik avis ir karves, o jachtas - plukdo. Tiek jau to, ausis nuleidau - plukdo, tai plukdo. Man juk buvo svarbiausia mano slaptas ir jam neišduotas planas - kad kol laivu bus plukdomas ir mano organizmas, turėjau viltį iš to jūrų vilko daug išmokti.

Kelionėje užtrukom tris savaites. Per jas iš Rimo pasimokiau gerų dalykų ir blogų, ir įžūlumo tiek, kad iškart sugrįžęs, pradėjau plaukti rudeninėn jūron savarankiškai ir daryt jau nuosavas klaidas, ir iš jų toliau mokintis. Po kelių metų buvo dar viena didesnė kelionė kartu, kai vėl iš olandų į naujus namus plukdėm jachtą LOKIUKAS. Šios kelionės metu Rimas dar rašė, iš eigos planavo ir nuolat dalimis perrašinėjo savo VYRIŠKO TORTO RECEPTĄ - savo jau trečią knygą. Manyčiau, ji davėsi ne taip lengvai, kas man ir jautėsi gerokai vėliau ją skaitant.

Mažos grimzlės TORTAS buvo bandymas pabėgti nuo autoriui būdingo vingrių klajonių po save į balalaikos tipo epą, todėl pradėjęs skaityti NULINĮ PLŪDRUMĄ, nudžiugau, kad jis vėl sugrįžo prie šaknų, t.y. vėl išleido gilią knygą, panašią į labai sėkmingą savo debiutą "Klajonės po jūrą ir save". Sakau, turėsim dar vieną knygą laiko turinčiam buriuotojui ir mąstyt netinginčiam skaitytojui.

NULINIS PLŪDRUMAS - mažasis romanas, nedidelė knyga. 192 psl. ir dažnas ją įveiks per dieną, o beveik visi, net lėtesni - per abi lietingo savaitgalio popietes. Tačiau bus ir tokių, kurie, tiksliau, kurios - padės šią knygą į šalį, perskaitę vos ketvirtį; kodėl man taip atrodo - paaiškinsiu vėliau.

Autorius istoriją pateikia trečiuoju asmeniu. Neįvardintasis "jis" - tai buriuotojas vienišius, nuo savęs ir Pasaulio pavargęs jau tiek, kad plaukti niekur nebenori, todėl visą sezoną praleidžia savo jachtoj, prisirišęs prie apleistos krantinės negyvenamoj, bet turistų ir kitų salų gyventojų retkarčiais aplankomoj saloj. Kažkur pačiam nykiausiam žuvėdų salyno pakrašty.

Viskas, ko jis nori - tai vienatvė ir ramybė, krapštytis neskubiai laive, narpliotis prisiminimuose, skaityt knygas, klajot ratu po mažą salą. Kiekvienas išorinio pasaulio bandymas įsiveržt, ar bent prisiliest prie jo uždaro pasaulio virsta įdomia istorija, su pakeliavimais laiku atgal ir į save - pasakojimas vyniojasi gal kiek įmantriai, bet, atrodo, nuoširdžiai.

Herojus skaitytojui save pateikia kaip gerokai nuo gyvenimo pavargusį mąstytoją, į bet kokį gyvenimo iškeltą suktą klausimą galintį atšauti suktesniu, o dar geriau net dviem. Savo vizitinėj kortelėj, kyštelėtoj man po akim viename iš vidinių viršelių, jis sakė, kad kai jo kūno nebedžiugins nei sūris, nei blynas, o sielos - pažinimo džiaugsmas, jam bus dar likus jūra.
Žmogus taip sakė - aš ir patikėjau. Kodėl gi ne?

Vėliau, į tekstą įkibus, aštroki jo pasisakymai ir požiūriai į pasaulį, aplinką ir laiką, neturinčius jokios objektyvios krypties ir prasmės - mane įtraukė, nes darėsi įdomu į ką dar netrukus nukryps sunkiai fokusuojamas skeptiko žvilgsnis ir iš kokio dar kampo bus užsipulti ir į miltus sumalti kiekvienam normaliam (suprask, kranto) žmogui svarbūs, bent jau įdomūs dalykai.

Kad mane jis bando apgauti, įtart pradėjau gal tik nuo žodžio "kurvatūra", sutikto 62 psl. Kas čia per kurvatūra jam - nes mes, buriuotojai, visada sakom "apvadai". Ach, tai turbūt vienoj iš tavo knygų rašo, nes žmonės taip nesako.

Dar kiek anksčiau (ties tuo minėtu ketvirčiu, kur kai kurios užvers, padės į šalį) jis labai jau garsiai ir karštai visas moteris įrodinėja esant plėšriaisiais padarais, klastingesniais net už gyvatę, nors tuoj pat pripažįsta, kad be jų negali, nes pats su dviem, jei ne daugiau, veidais. Va čia tai kurvatūra!

O kai manyje vėl buriuotojas pabudo, neliko abejonių, kad autorius mane tikrai apmauti bando. Nors pats romanas kažkodėl mažasis, tačiau lyrinis herojus toks lyriškas, kad nusprendė susikauti su visu Pasauliu, pergalingai išlaužęs kregždutės pozą.

Čia reikia prisiminti, kad autorius įvaldęs mintį ir savo plunksną tiek, kad savęs netapatinti su lyriniu herojum "Jis". Autorius to nedaro, todėl ir skaitytojui tapatinti nereikia. Tačiau ar jūs pajusit, nuo kurios pasakojimo vietos autorius skaitytoju ims žaist, manipuliuoti?

Autorius patyręs buriuotojas, vienas pirmųjų Lietuvos jachtsmenų-vienišių-dalnobojščikų; ir atleiskit man už šį talpų nelietuvišką žodį. Todėl jis kala į klyną ir savo klastingas žabangas, man atrodo, skaitytojui paspendė nuo pat pirmo žodžio, ten kur save jis (herojus) mums pristato. Ten, kur sūris, blynas, jūra...

Kiekvienas, buriuotojo duonos pats paragavęs, o ne vien knygoje "apie buriavimą" skaitęs - žino, kad pririštas prie kranto laivas yra beveik kranto dalis.
Sakai, nori atsitraukti nuo kranto, ieškai dvasios ramybės, vienatvės ir vienybės su jūra ir gamta - tai ir stokis ant inkaro, jei buriuoti negali. Būsi švariam vandeny, o ne kranto buizoj, kuri ne tik laivo bortus terlioja, bet ir ant jausmų bei proto kažkokiu dumblu nusėda.

Užinkaruotas laivas nekeliauja, bet jis plaukia - patikėkit, yra didžiulis skirtumas, nei kad būti pririštam. Gyvendamas inkaruotėje, tu gali normuoti sau krantą ir bendravimą su kranto žmonėm. Tu pats sprendi, kada į krantą gumine valtimi plaukti, kada grįžti, o tavo laivas lieka švarus nuo kranto šurmulio, triukšmo, pasimetimo ir purvo. Žinai, kiek inkaro grandinės esi išleidęs - va, tas apskritimas ir yra tavo asmeninė teritorinė jūra, kur tu šeimininkas. Man keista, kad toks jūros vilkas savęs inkaruotėj nemato.

Ką jis, tas herojus tokio daro, kad kuo toliau, tuo man patikėti juo sunkiau? Matyt, meluoja jis, kad jo laivas visiškai negenda, nes jie genda visi ir nuolatos... Ir su monetom saujoj, sunkiu darbu uždirbtom, kad išgelbėt šunį, kurio jis globot nenori - galiausiai jis ne į jachtinių žaislų parduotuvę patekom bėga, ką mes visi darytume, o visus pinigus gatvės muzikantui į skrybėlę sudeda... Apsisukęs aiškina, kaip savo laivą myli, labiau už bet kokį žmogų kurį sutikęs bebuvo, ar dar sutiks... O jūros dovanotą seno aukso lobį pirmam sutiktam nepažįstamajam atiduoda, kad tik gink Dieve, nekiltų pagunda savo laivui kokią saulės bateriją, ar akumuliatorių nusipirkti ir knygas LED šviesoje skaityti, o ne prie aliejinės lempelės savo nuosavas akis gaišinti.

Netikiu aš laivais, kurie negenda, netikiu jachtininku, kuris nenori laisvu pinigu savo mylimam laivui naujos cackės nupirkti, netikiu buriuotoju, kuris buriuoti nenori, netikiu žmogum, kuris atseit ieško vienatvės, bet pats prie praeivių kabinėjasi ir širsta dėmesio nepakankamai gavęs, o vos tik gauna - pats išsigąsta ir pabėga.

Jis ne buriuotojas, o urve pasislėpęs ir aukos tykantis voras, kuris platų tinklą numezgęs per visą salą - nuo kito krantinės galo, kur atvykstantys laivai bandys prisirišti, iki nuošalaus pliažo, kur kokia nors moteris vistiek kada nors nuoga maudysis, iš ten lipnios žabangų gijos veda prie svetimiems brukamų alaus skardinių ar kavos, kurios niekas neprašė, iki kaip masalui palikto laikroduko ant stalo ir improvizuotos būdos šuniui, kurį nuo mirties išgelbsti, pasveikusį abejingai šungaudžiams palieka, o vėliau karštligiškai ieškoti puola, kad atgal išpirkti...

Kad voro medžioklė būtų sėkminga, jis turi būti sumanus. Jam reikalinga patyrusio jūrų vilko aureolė, pabrėžtinai demonstruojamas abejingumas žemiečių niekingoms problemoms, nuomonėms ir rūpesčiams. Šitokiu paslapties šydu apakinti žemės vabalai praranda budrumą, atsipalaiduoja ir papuola į voro tinklus. Tam reikalingos knygos ir jų išmintis. Protingai ją pateikiant, aplinkiniams atrodai kaip tikras jūros vilkas, už bet kokį kitą vilką vilkesnis, tonom daugiau druskos vien nuo kriuistriumselliselio bulynio klevanto nulaižęs. O kur jau ten kitos mirusių laivų dalys, kurias tik knygoj ir bažnyčioje surasi. Herojiškai kiaurą parą kovojantis su audros stichija, bet tingintis iki kito salos krašto pusę mylios nukiaušinti, kad sekstanto optika saulę ant jūros horizonto padėti. Nes ten, ant jūros kranto, jo niekas nematys, o čia, ant laivo denio su sekstantu rankoj špaciruojant, visiems ir sau sūresniu už patį Neptūną tu atrodai... Ir net nesvarbu, kad nuo denio horizonto nesimato, nes imidžas - tai viskas. Ir jūrlapius jis parduotuvėj varto, tai lyg ledus per stiklą laižytų - nes jei paragausi, taigi gali būti neskanu, o kai ten, per plačius vandenis nuplauksi (jis žino, nes bandė) - nerasi nieko kito, tik vargą ir vis tą patį save. Tai kam plaukti... Todėl reikia saugotis, trauktis, pabėgti, kad kiti, tave netyčia pastebėję, neduokdie, tau nenusišypsotų ir taip neprijaukintų.

Galima toliau romano tekstą lukštenti, ieškant buriuoti nebenorinčio buriuotojo tikrų paklydimų ir tik sugalvotų kančių, bet gal geriau pagirkim autorių už kiek neįprastą knygos struktūrą. Autorius beveik knygos pradžioje duoda tikslų atsakymą į sunkius klausimus, kuriuos vis naujai kels viso tolimesnio siužeto metu. Klausimai lieka atviri, kad skaitytojas bandytų jam tinkamus atsakymus pats susirasti.

Kiekvienas skaitytojas gali savaip suprasti šią knygą, ji tikrai ne plokščia, ne koks greitukas detektyvas, ar šnipų romanas, ir ji turi daug veidų. Tiek, kad viename iš jų dažnas surasim savo nuosavų ir ne pačių gražiausių bruožų - todėl skaityt atsargiai. Taip jau yra, kad šiukšles rūšiuot išmokstame labiau, nei atsirinkti žmones, todėl ir bijom visų.

Autorius nuosekliai, su intriga, su paklampojimais po buriuotojo buitį veda skaitytoją per visą medžioklės procesą iki į tinklus įsipynusios aukos, kuri patikėjo tuo, ką jai pakišo. Tačiau panelė tikisi, kad jie kartu išplauks...

Neįtikino manęs mirtino pavojaus, sukrėtimo ir sarkofago užlaidojimo, kaip kokio Černobylio scena, turėjusi tapti sukrėtimu, katarsiu ir atgimimu su nauju, žvėrišku alkiu, drąsa gyventi. Kaip jam - per greitai ir neteisingai apsisprendė, kad patikėčiau.

Aš nepretenduoju į vienintelę teisybę, tai tik dar vieno skaitytojo šviežias įspūdis, gal jums bus kitoks. NULINIS PLŪDRUMAS man - tai knyga apie žmones, negalinčius nei plaukti, nei nuskęsti, kurie supyko ant viso pasaulio, perdegė svajonėj ir į priekį išsigando to, ko patys dar dorai nedarė. Ne tiek mažai tokių apie save sutinkam, o kartais per mažai pačius save pažįstam.

Bravo autoriui, dėkui už gerą knygą, kurios laukiau - o man teks vėl R.Rimšo KLAJONES PO JŪRĄ IR SAVE paskaityti, kad apsispręsti, kuri iš šių dviejų geresnė.

Posted by gramas 23:53 Archived in Lithuania Comments (8)

Dovanų jums - GAUBLĮ

large_Old_chart.jpg

Šiemet žiema ne kaip žiema, tai nelabai aišku kam tuos laivus į krantą kėlėm. Na, bet kad jau nebūna to blogo, kad į gera nesueitų, tai bent pailsės ir pradžius laivai, kas jiems irgi sveika.

O mes tuo tarpu įsitaisykim fotelyje ir pabandykim ateinančio sezono plaukimus suplanuoti. Manau, kad tom saldžiom svajonėm nepatrukdys tiesus išėjimas į Navionics jūrlapius, kurį patalpinau šios "menkės" titulinio puslapio apačioje.

Jūrlapis čia ir bus, jūsų patogumui.

Baksnokit į tą jūrlapio vaizdelį ir Navionics jus nukels į bet kur ant gaublio. Bet nukels taip, kad nelabai vėl į "menkę" besugrįšit. Dar nežinau, kodėl taip yra, bet juk nėr ko atgal dairytis, kai visas Pasaulis tau prieš nosį!

Posted by gramas 01:40 Comments (0)

Vandens jautri tema

Prigyti krante, po beveik pusės metų, šiemet praleistų jūroje, nebuvo lengva. Tie kuriozai, kai protas dar dirba laivo ritmu ir ne visada laiku organizmą įrašo į kranto realybę kaip ir baigėsi, nors bent vienas tvirtai liko. Kaskart mane kažkas viduje staigiam veiksmui truktelia ir iškart sustabdo, vos išgirdus namie pilna srove paleistą vandens čiaupą. Kodėl? Tuoj taps aiškiau...

Keliaudamas ir gyvendamas jachtoje, netrunki suvokti, kad visi tavo resursai riboti, o tik vanduo už borto begalinis. Mano laive gėlo vandens atsarga specialiuose nerūdijančio plieno bakuose po kajutės grindim - 300L. Tokia atsarga kaip ir į mažesnę pusę, kaip kruizinei jachtai, paruoštai kirsti vandenynus. Tačiau laive yra ir jūros vandens gėlintuvas - vos jį įjungi, ir ima sruventi į tavo atsargas šviežias gėlas vandenėlis, visa ko gyvo pagrindas ir džiaugsmas... Deja, per visą praeitų metų sezoną Viduržemiuose iš N bandymų tą sruvenimą teko patirti tik vieną kartą. Niekaip man nepavyksta to gėlintuvo teisingai paleisti, teks kitais metais lupti visą sistemą laukan ir rimtai testuoti, remontuoti. O iki tol - gėlintuvas mano yra vien teorinis, nes praktiškai neveikia. Taigi, vandenį tenka taupyti.

large_B0D9E847BAEA61781E8DCE5A29580375.jpeg

Apsirūpinimas gėlu vandeniu turi būti adekvatus jo sunaudojimui. Higiena, buitis, maisto ruošimas, plius - atsigerti. Kaskart pasimaudęs jūroje, turi nuo organizmo druskas nusiplauti. Nors juokaujame, kad prausiasi tie, kas kasytis tingi - tačiau kai karšta, bent kas antrą dieną, o tai ir kasdien reikia tvarkingai duše išsimaudyt. Indai kambuze plaunami iš jūros vandens čiaupo, tada trumpai praskalauji gėlu. Jei visai griežtai vandenį taupyt prireikia - jokio skalavimo, tik išvalyti popieriniu rankšluosčiu.

Skalbimas irgi ekonominiu vandens režimu - suvilgai rūbus ar patalynę tokiu pusiau sūriu karšto gėlo ir jūros vandens mišiniu, kad skalbimo priemonė dar veiktų, viską gerai išskalbi; po to kelis kartus skalauji jūros vandenyje ir tik tada - praskalauji gėlu vandeniu. Gėlai neskalauti daiktai paprasčiausiai niekada neišdžiūsta - taip ir lieka drėgni. Na, dėl maisto ruošimo - viskas visiems aišku, tik produktus ir daržoves plauni jūros vandeniu ir gali naudoti neskalavęs gėlu - tai nereiks druskos į puodą šaukštu krauti. Bulves ar kiaušinius jūros vandeny galima virti.

Kas dėl geriamo vandens - nelabai norisi nevirintą iš laivo rezervuarų gerti, tai tenka plastikinių butelių pakuotėmis iš kranto į laivą parsivežti. Vienam žmogui, šitaip gyvenant laive, dienai visiems poreikiams ir labai netaupant susinaudoja nuo 5 iki10L gėlo vandens. Taip ir ateina ta diena, kai vandens siurblys pradeda kosčioti, springti ir ta srovelė iš čiaupo labai silpna pasidaro. Laikas sukti ienas į uostą, kad ten vandens užsipilti, jei gėlintuvas pas tave nedirba...

Dažniausiai jachtų uoste yra degalinė; kad prie jos atsistoti ir kuro bei vandens atsargas papildyti - krantinė nieko nekainuoja. Kartais stojiesi marinoj prie krantinės, nusitempi guminę žarną nuo čiaupo krante iki laivo, užsipili taip piratiškai ir išplauki atgal į inkaruotę, kol uosto komanda neprisistatė pinigų reikalauti. Jeigu tau, šitaip vandenį pirataujant, jie ateina - privalai jiems pasiūlyti atsiskaityti už vandenį, nes pasinaudojai kranto infrastruktūra, kuri jiems kainavo. Dažniausiai, sužinoję, kad va tuoj pat išplauksi, pinigų nereikalauja.

Jei racija dar prieš užeidamas į uostą prasineši, kad nori įplaukti tik vandens užpylimui, beveik visada tau pasakys, kad uoste vietų nėra. Kam jiem reikalingas nepažįstamas laivas, manevruojantis sausakimšoje marinoje? Kad nuobodu nebūtų? Todėl, jei noriu tik vandens - įplaukinėju neprasinešęs. Kad būtų mažiau siurprizų, mariną prieš tai jau būnu aplankęs pripučiamu tuziku. Kranto marineriai irgi ne pirštu daryti, jie visus kruizerių, bandančių piniginės neatverti, triukus puikiausiai žino. Dažnai jie tave pasitinka su šypsena ir gumine valtimi dar prie uosto vartų, iškamantinėja ko nori ir kiek laiko uoste būsi. Jeigu jie turi tau vietą uoste, palydės ir padės prisirišti. Va, tada jau irgi suprask, kad gavai ir priėmei uosto paslaugas ir privalai už jas susimokėti, net jei išplauki tą pačią dieną. Tada pasiimi laivo registracijos pažymėjimą, civilinės atsakomybės draudimo polisą, kreditinę kortelę - ir pėdini į uosto kapitono kontorą. Italijoj gali derėtis, rankom iškalbingai pamojuoti, kad išplauki tuoj pat, nakvoti nelieki, kodėl už parą turėtum jiems mokėti... Mama Mia... Sconto!... Ir dažniausiai kartu pasijuoksit ir sutarsit.

Prancūzijoj, Korsikoj - yra tarifas ir jokių derybų. Jei ten parašyta, kad mažiausia kaina yra už parą - tiek ir mokėsi, nes mažiau paimti jie negali. Jie žaviai gūžteli pečiais, nusišypso - na, paprasčiausiai jie negali. Bet būtent jie ir patarė Italijoj derėtis.

O va, Korsikoje, Calvi uoste vieną kart jie mus šitaip vartuose su kateriu priplaukę pasitiko. Kai pasakiau, kad tik vandens mums reikia - išvis į uostą neįleido, nukreipė prie kitos krantinės. Kitoj krantinėj, neparuoštoj jachtoms švartuotis, o tik didžiuliams keltams, pasitiko labai mandras marinos džemperiu pasipuošęs vyrukas. Na, bet jau žinojom, kad jie čia visi šiek tiek napoleonai. Jis leido vos 15 minučių prisirišti ir šiek tiek padėjo su vargu įsisprausti tarp milžiniškų juodos gumos atmušų... ir prieš išplaukiant pareikalavo 12 Eur. Tik tada aš supratau, kas čia įvyko... Šalutinis ir šešėlinis versliukas vietinio apsukruolio, pasidalinančio su marinos personalu už "klientų" nukreipimą. Aš sumokėjau, prieš mane ir po mūsų laivo dar daugybė sumokėjo, ir tik vieną prancūzą teko pamatyti, kuris tokiam reketui pasakė tai, ką mes visi turėjom pasakyti. Jis labai energingai ir aiškiai velniop pasiuntė tuos marinos apsukruolius kateryje, kategoriškai atsisakė rištis prie jachtoms neparuoštos krantinės, ramiai prisišvartavo pačioje marinoj. Užsipylė vandens kiek jam reikėjo, neskubėdamas nusiplovė gėlu vandeniu laivo denį ir išplaukė sau atgal į inkaruotę. Niekas iš marinos net necyptelėjo dėl to.
large_180_B08208D9CAB4A8CA326418224BC97583.jpeg

Tai va, kokios godos dėl vandens keliaujant pakrantėmis ir gyvenant laive ant inkaro, o ne uostely.

Visai kitaip su gėlu vandeniu elgiesi, kai atsiduri labai toli nuo kranto. Vanduo tada labai brangus staiga pasidaro. Ir kaip jį sutaupyti, jei nuo kranto neužpilsi? Na, kruizeriai turi savų metodų.

Plaukdami per Atlantą, jie dažniausiai turi veikiantį gėlintuvą, triumo rezervuaruose vidutiniškai vežasi apie 500L gėlo vandens, buteliais geriamo negazuoto vežasi vidutiniškai apie 200L, neliečiama atsarga (ją nelaimės atveju naudosi) dar apie 20L. Va, kiek vandens jie per didelį vandenį veža. Statistika - iš 2014m ARC. Apie 60% ARC dalyvių laive turi gėlintuvus.

ARC laivų kapitonai nurodo tokius vandens taupymo metodus:

1. Kur tik įmanoma - naudojamas jūros vanduo. Rankoms plauti, indams mazgoti, skalbimui, makaronams virti - vien jūros vanduo. Ir tik truputis gėlo, griežtai normuojant - jei skalbiniams praskalauti, ar pačiam išgerti, bet ne daugiau... Jei kapitonas tikras H2О nacis - gali priversti įgulą išsiversti su nepilnai 3,5L gėlo vandens per parą žmogui. Sako, įgula įpranta, diskomforto ypatingo nejaučia, bet kur tu žmogau vidury vandenyno dingsi neįpratęs?

2. Geriausias dušas - laivagalyje kibiras jūros vandens. Jei neužtenka - užsiversk dar vieną, nes to sūrymo tikrai taupyt nereikia. Apsiplovimui po šitokio jūrinio dušo vandenyne naudoja plastikinį butelį su gėlu, o ne dušą kokpite, kaip mes kad įpratę. Šitaip suvartojimą kontroliuoti lengviau.

3. Laive įrengiamos užbortinio vandens pompos ir čiaupai visose kriauklėse, ne vien kambuze.

4. Gėlo vandens siurblys paprastai laikomas išjungtas, o kai įjungiamas - vanduo leidžiamas ne tiesiai į kriauklę, o pirma į plastikinį butelį. Šitaip kiekį kontroliuoti lengviau. Labai pareigingi kapitonai iš rezervuarų kasdien išleistą kiekį užsirašys laivo žurnale.

5. Gėlintuvas įjungiamas kasdien, kad papildyti "dienos rezervuarą" - specialiai įrengtą talpą, nes iš pagrindinių gėlo vandens atsargų vanduo bus naudojamas tik tuo atveju, jei sugestų gėlintuvas.

6. "Butelinio" vandens paskirstymą vykdo kapitonas, t.y. įgula prie atsargų neturi laisvo priėjimo. Gauni 1,5- 2L bambaliuką dienai su markeriu užrašytu tavo vardu - ir džiaukis, kiek telpa. Rytoj gausi kitą, tiksliau tavo butelį vėl užpildys gėlintuvo pagamintu skystimu.

7. ARC kapitonai dar pasakė (be aukščiau minėtų reikalų):
- vos atsukęs gėlo vandens čiaupą, jo srovę sumažink tiek, kad vos varvėtų. Maždaug kaip gera sloga iš nosies...
- rink šaltą vandenį duše, kol lauki pasirodant karšto,
- rink lietaus vandenį. Pradėjus lyti, kiek palauk, kol lietus druską nuo laivo nuplaus, o tada jau rink į atskirus kanistrus.

Dar kapitonai daug protingų žodžių apie gėlintuvus susakė, bet apie tai rašysiu, kai savąjį laive pavyks paleisti.

large_B046F9F0CDFFAAC66728294EA79EA6B1.jpeglarge_B047C047D8C630EE903D87CBB2C08B91.jpeglarge_B04890F6B232B88613C76CF5AB6F11B1.jpeg

Posted by gramas 23:18 Archived in Lithuania Comments (2)

Kuršiai, Ahoy! Laikas žygdarbiui!

Širdingas Ahoy visiems kuršiams ir kitoms sieloms neramioms...

Yra proga nulipti nuo sofos, padėt klaviatūrą šalin - ir šiek tiek prasivėdinti.

Norvegai renka tarptautinę savanorių įgulą plaukimui per Atlantą iš Norvegijos į Ameriką tikrų tikriausio vikingų drakaro replika Draken Harald Hårfagre. Lietuviškai šį laivo pavadinimą galima interpretuoti kaip "Drakonas Haraldas Ilgaplaukis" .

large_fairhair_00.jpg

Taigi, jei dar yra pas mus bent vienas ilgaplaukis(-ė) su polėkiu ir pakankamai pačiuožęs (-čiuožusi), kad tokiai avantiūrai pasirašyt - paskubėkit registruotis įgulos atrankai štai čia __/)_/)____/)_____/)___

Absoliučiai unikali patirtis ir gyvenimo nuotykis tiems, kam pasiseks tapti šio projekto dalyviu. Visai nebūtina būti jūrų vilku ar patyrusiu buriuotoju, norint sudalyvauti šiame nuotykyje.

Esi geros sveikatos, turi laisvo laiko - pasistenk kuo įdomiau aprašyti savo visus kelionėje pritaikomus sugebėjimus ir gal būt jie pasirinks tave. Kas dėl sugebėjimų - labai nesikuklink, nes laive gali praversti viskas - gal tu mėgsti maistą gaminti, gal kokį instrumentą įvaldęs, moki gerai traukti virvę, iš medžio bet ką padaryti, esi geras mechanikas, ir t.t. O kad būtų norvegams dar įdomiau su tavim kalbėti - drąsiai fantazuok apie giminės šaknis, einančias gilyn tiesiai iki Baltjos kuršių, kurie švedų vikingams mūsų krante į kaktą suduodavo, bet nesivaržydavo ir į svečias šalis plaukti prekiauti, ar šiaip paplėšikauti...

large_fairhair_01.png

Visą reikalingą informaciją apie šią galimybę rasite čia: http://www.drakenexpeditionamerica.com/

Jūs išplauksit balandžio mėnesį.

Posted by gramas 23:41 Comments (0)

Vabalai

Jachtininkai sveikina vienas kitą "Su Naujais Metais!!!" kaskart, kai po žiemos pavasarį nuleidžia laivus nuo kranto į vandenį. Jau rašiau ("Viduržemiai. Baisiausia Autonuostabybė"), kaip man kampuotai tie Nauji Metai prasidėjo šiemet, kai BILLABONG padėjom į vandenį Port Napoleon marinoje, Prancūzija.

Kai įsigyji kitą laivą, kurio tu nepažįsti, turi praeiti šiek tiek laiko, kol su visomis laivo sistemomis susipažinsi, kol patį laivą prisijaukinsi ir imsi juo pasitikėti. Tas pasitikėjimo klausimas man labai svarbus, nes jūroje visai paprastai gali nutikti situacijų, kai būtent laivas pasirūpina įgula, o ne atvirkščiai. Man svarbu žinoti, kaip laivas elgsis ir kaip jį valdyti esant tam tikroms sąlygoms jūroje, kaip ir ką aš darysiu, jei koks nors laivo įrengimas ar sistema suges, sugebėsiu tai sutaisyti pats, ar teks šauktis pagalbos iš šalies. Natūralu, kad kiekvieną naują laivą buriuotojui norisi patyrinėti, susipažinti... o tam reikia daug laiko. Tačiau pačią pirmą kelionės dieną man ir sugedo, ir šauktis teko...

Pirmas mano plaukimas balandžio mėnesį iš Port Napoleon - tai buvo pabėgimas iš Liono įlankos. Norėjau kuo greičiau iš jos dingti. Liono įlanka visame Viduržemio jūros regione, o ypač pavasarį, garsėja staigiais Mistralio priepuoliais. Kol laivas dar marinoje ant kranto buvo, Mistralis taip truktelėdavo, kad sėdint kokpite atrodydavo, jog iš už angaro tuoj išlėks viską velniop šluojantis didžiulis traukinys - tokiu garsu ir tokia jėga pirmieji Mistralio gūsiai trenkdavo per šimtus jachtų parkinge styrančių stiebų. Prie to traukinio triukšmo prisidėdavo klaikiai užkaukiantys vėjo generatoriai ir atsipalaidavusių falų plakimas į stiebus ir Kamarko šviesiai rudų durpynų dulkių kamuoliai. Mane šiurpas apimdavo, kai pagalvodavau, kad tokį 45-50 mazgų vėją aš sutiksiu ir atviroje jūroje visai netrukus, kai mano kelionė prasidės. Tyrinėjau meteo duomenis, ieškojau palankaus oro langų, skaičiavau, kaip į juos pataikau, skaičiavau jūrmyles ir kelionės laiką, planavau maršrutus, kad po laivo nuleidimo į vandenį iškart pasprukti iš Liono įlankos. Atvejui, jeigu kas nors paeitų ne taip, kaip planuota, ar kokių nors techninių nesklandumų atveju - numačiau, locijoje patyrinėjau ir į ploterį įsivedžiau bent keturis uostus pakeliui, kuriuose galėčiau pasislėpti atkarpoje nuo Port Napoleon iki La Ciotat marinos.

Na ką, atėjo laikas - ir išplaukiau vienas pats. Tik aš ir BILLABONG.
Tas laikas buvo su daug darbo ir mažai miego kelias paskutines paras. Reikalas tame, kad Port Napoleon kraną laivo nuleidimui turi užsisakyti vos ne prieš savaitę. Tuo metu dar nežinai, kiek darbų spėsi padaryti, kad laivą nuleisti, todėl varai tris pamainas ir tik tuos svarbiausius, nes visa kita padarysi jau laivui esant vandeny. Beveik viską ir padariau, bet tas "beveik" buriavime yra visiškai normali būsena. Jei kas žinot kas tai yra "viskas laive yra ir veikia visada gerai" - papasakokit, daug naujienų turėčiau išgirst ir išmokti...

Varikliu plaukėm siauru kanalu per Ronės deltos pelkynus, o įlankoje, kur erdvės jau daugiau, keliu bures, išjungiu variklį ir testuoju kaip dirba autopilotas ir kiti būtiniausi prietaisai. Viskas veikia, tenka šiek tiek pamaigyti AIS antenos kabelio jungtis kad transliuoti pradėtų, praktikuojuosi venduoti, žaidžiu su burėmis, ieškodamas palankiausių padėčių ir daugiau greičio. Laivas eina sklandžiai per bangas ir pradedu mėgautis man visai nauju didelio laivo pojūčiu. Koks skirtumas nuo mažiuko SCORPIO - didelis laivas visai kitaip elgiasi ant bangos, sunkaus korpuso inercija veža stabiliai per visus vėjo netolygumus tarp gūsių, o hidraulinis autopilotas veikia neįprastai tyliai ir užtikrintai, žymiai mažesne judesių amplitude, nei rumpelinis autopilotas ankstesniame mano laive.
large_3D5B398EC54396B3BE3EBA6E86A9468A.jpeg

large_3D5CD79ED2491DA4E991A91F67D30C59.jpeg
Nuodugniai pasitikrinu, kaip jaučiasi visos laivo sistemos, sklendės, vamzdynai - niekas nevarva, neteka, nebarška ir negirgžda. Viskas, kas turi užsidaryti - užsidaro/atsidaro, beveik viskas įsijungia/išsijungia. Vantai kiek laisvoki, bet audros nebus, tai ne problema, tvarkysiu vėliau... Po kelių valandų tokio "ar viskas veikia" ir sočių pietų (dar vakar greitpuodyje suruoštas ir pašildytas pikantiškas jautienos/daržovių troškinys) pradedu atsipalaiduoti ir tingiai snūduriuoti, voliotis nuo šono ant šono kokpite, murkdamas iš malonumo. Artėjame prie Marselio, jį mes praplauksime ir jis liks mums kairio borto horizonte, o diena jau vakarop. Vėjas pradeda slopti, o esame kaip tik ant kelio daugybei keltų, zujančių į ir iš Marselio uosto.
Laikas mums vėl įsijungti variklį.
large_3D5DD07DD86735397C6E4E4267432829.jpeglarge_3D5F04DEED69F480F853D365DABAE8F6.jpeg

O variklis neįsijungia. Starteris veikia, o variklis nieko niekaip nė už ką. Akivaizdu, kad tai kuro padavimo problema - toks mano pirmas sprendimas, nes ant SCORPIO esu tokią bėdą (gėdą) net kelis kartus turėjęs, kai per neapsižiūrėjimą variklis paskutinį kuro lašą iš bako išsiurbdavo ir oru paspringdavo. Bet ten iki smulkmenų man pažįstamas VOLVO variklis, o čia didelis PERKINS, kurio visų kaprizų aš dar nežinau.

Matau, kad jau netoli buvęs keltas keičia kursą, matydamas be vėjo subliuškusias mano bures. Racija įjungta 16 kanalu, jeigu keltui situacija atrodytų pavojinga, mane jis išsikviestų pokalbiui, arba aprėktų penkiais sirenos signalais. Mano AIS'as dirba, transliuoja, tai mano duomenis ir poziciją keltas mato savo prietaisų ekranuose. Situacija aplink laivą rami bent 10-čiai minučių, kol pasirodys kitas greitaeigis keltas, todėl teks nerti į laivo pilvą, tikrinti variklį.

Uždegu navigacines šviesas, nors dar ne visai tamsu, bet kad nepamirščiau. Pasitikrinu kuro padavimo sklendę, nors žinau, kad ji atidaryta, tikrinu pirminius kuro filtrus, viskas OK, o pats bijau, kad kuro sistema bus užsiurbus oro ir man ją teks nuorinti. Praktikos su varikliu Perkins 4.108 neturiu, tai nelabai žinau, kokia tvarka atsukinėti vamzdelių movas nuo aukšto slėgio siurblio, tačiau yra variklio instrukcija, ten turėčiau surasti. Tuo pačiu ir antrinį kuro filtrą reikia pakeisti, triumo sandėlyje guli keletas atsarginių.
O protas tuo metu žingsniu į priekį nuo veiksmo ir priešinasi išvadai dėl oro užsiurbimo. Juk variklis visąlaik kūrėsi super-gerai, be jokių kaprizų, išjungiau teisingai - o buriuojant visą dieną be variklio, juk nenutiko nieko, kas galėtų padėti kuro sistemai sandarumą prarasti??? Dar kelis kartus bandau jį užkurti, kol pats išsigąstu, kad pasodinsiu startinį akumuliatorių ir tada problema taps trigubai smagesnė.

OK, jeigu ne oras sistemoje, tada kas dar? Baisiausia, kas galėjo nutikti - kuro siurbliui šakės. Bet gal elektra... Starteris juk veikia... Nebežinau ką galvoti, vartausi abejonėse - teks skambinti Bill'ui, buvusiam laivo savininkui į Australiją, gal ką patars, gal jam taip buvo nutikę.

Bill'as atsakė apsiblaususiu, nustebusiu ir atsargiu Yes... Hi Gintaras, .... o keletas kitų labai ilgų jo žodžių buvo vienaraidžiai - A-a-a-a-a-a ir E-e-e-e-e-e-e-e-e... ir M-m-m-m-m. Australijoje tuo metu naktis - pažadinau žmogų iš gilaus miego ir greitakalbe dėstau kokia nesamonė čia man vyksta ir verčiu jam vieną po kito savo klausimus, samprotavimus ir prielaidas ir vėl klausimus... Po minutėlės Bill'o vienaraidžiai žodžiai baigėsi, jis jau atsibudo, pasakė, kad tuoj gausiu jo SMS. Žinute patarė patikrinti variklio spynelės kontaktus, nes jiems kruizinant Graikijoje, kažkuris atsikratęs laido kontaktas irgi neleido užkurti variklio, nors starteris lyg ir veikė, o gal neveikė. Seniai tai buvo, detalių neprisimena, bet kita galima problemos priežastis, kas jam į galvą ateina; jeigu kuro filtrai švarūs - tik oras kuro sistemoje... Žinutėmis bandau ginčytis, kad sistema buvo sandari, variklis veikė, ne pats užgeso, bet buvo išjungtas teisingai, kuro sistemos pratekėjimų nėra, visi sujungimai ir movos tvarkingi... kad paprasčiausiai negalėjo per niekur užsiurbti... Tada iš Down Under atskriejo SMS su "Tai nelabai bežinau, kas galėtų ten būti, bet leisk pagalvoti, atrašysiu vėliau"...

Bill'as nuėjo galvoti, o aš vėl į rūsį, Pakeliui eilinį kartą išjungiu/įjungiu oro padavimo sklendę, visai nesmagiai nusiteikęs raitausi prie variklio aptarnavimo liuko, kad bandyti atsirinkti pagal Bill'o kadaise flomasteriu užrašytus ir kiek apsitrynusius skaičius. Jie rodo kurį vamzdelį po kurio čia man teks atsukinėti... Ir tik tada pastebiu, kad spyruoklė, atitempianti oro padavimo į variklį sklendės svirtį, kažkokia laisva. Atsegu spyruoklę visai, patikrinu svirties eigą, perkabinu spyruoklės galą į tolimesnį tašką, įtempimas ir vėl atsiranda. Dar patikrinu sklendės veikimą, jau nuo jungtuko kokpito tarpduryje - nors jau žinau, kad variklis dabar tikrai turi užsivesti. Tai taip ir buvo - tik purpt ir veikia. Iškart siunčiu savo džiaugsmą Bill'ui, kartu su atsiprašymais, kad teko jį pažadinti. Gaunu Bill'o SMS su atsiprašymu, kad jis nieko nesugebėjo man konkretaus patarti ir kaip gerai, kaip malonu, kad tai nebuvo kažkas rimta ir kad man pavyko pačiam tai išspręsti.
Va, tokie žmonės tie australiečiai, niekaip man jų supykinti nepavyksta, kad ir kaip kvailai aš besielgčiau...

Iki pat La Ciotat marinos plaukėm varikliu, nes vėjo nebebuvo visai. Jau po vidurnakčio įlankoje BILLABONG pasigavo labai ryškus prožektorius nuo į krantą iškeltos prabangios super-jachtos, lėtai peržvelgė laivą, kiek užtruko ant manęs, besimarkstančio kokpite, po to nuslydo iki vėliavos laivagalyje, ir tada pradėjo šviesti skersai visą įlanką tiesiai į siaurokus marinos vartus tol, kol saugiai į juos neįplaukiau. Tikrai gera buvo pagalba, nes įplaukinėti tamsoje į nepažįstamus uostus - nėra mano labai mėgiama pramoga. Kaip dabar man ateityje reikės koneveikti tuos kateristus, nes visi buriuotojai taip daro - kai gavau tokią malonią pagalbą?

Vos tik prisirišau prie krantinės, iškart atsitrenkiau į pagalvę miegoti, nes diena buvo labai ilga, iš dalies smagi, iš dalies nervinga, bet turininga. Eilinė naktis su per mažai miego. Manote, taip ir buvo, man teko ramiai išsimiegoti? Tikrai ne, Neptūnas tai nakčiai turėjo kitų planų. Vos atsiguliau lovoje, viskas aplink nutilo, ir tada laivo korpusas pradėjo siurbti vandenį. Girdėjosi puikiausiai, kaip jūros vanduo skverbiasi į stiklo audinio gijas, tai išdavė toks labai tankus spragsėjimas visoje povandeninėje korpuso dalyje. Matyt, laivo korpusui gavus apkrovas ant bangos, buriuojant, prasidėjo delaminacijos procesas. Stiklo audinio sluoksniai atšoka vienas nuo kito, į mikro įskilimus ir ertmes sunkiasi vanduo, keliauja audinio gijomis ir vis su garsu atkabina naujus audinio plotus... Pats neatsimenu, kaip stryktelėjau iš lovos, tokios minties persmelktas, juk man kiek agentas, tiek pardavėjai užtikrino, kad jokių osmozės požymių laive nėra.

Ar maža kas ką sako, kai jie parduoti nori - taigi va, girdisi net plika ausim, kaip laivas vandenį srebia... Visas laivas traška braška. Ką aš nusipirkau?! Taigu šituo laivu plaukti negalima, vien ant kranto gali jį laikyti... Matyt, tas gražus antifulingo sluoksnis ant dugno - tik dekoracija, kuri ant minkšto korpuso sutrūkinėjo plaukiant, ir turim tai, ką turim. Tai kiek metų dabar remonte būsim? Kilnoju grindų skydus, stebiu triumus, juk turi drėgmė iš už borto ir viduje pasirodyt... Gerai, kad tokia bėda nutiko miestely, kur yra pati didžiausia super-jachtų remonto bazė, juk čia yra patys geriausi specialistai suburti, didžiausi kranai gali į krantą įkelti bet kokio dydžio - super, ar mega tas motorlaivis būtų... Iškels ir BILLABONG, jei iki ryto nenuskęsim, todėl reikia budėti, o gal ir nereikia, nors miegai išdulkėjo, užmigti kažin, ar pavyks. Kai pradės vanduo vidun tekėti, triumo siurbliai ir jų sirenos vistiek pažadins.

Atsigulu vėl, bet mintys dūzgia. Laivo dugnas kriauklėm neapaugęs, tikrai čia ne kriauklės triukšmauja. O gal čia kokios žuvys apie korpusą čepsi? Lipu laukan, šviečiu prožektoriumi už borto; net uoste vandens skaidrumėlis... Yra ten kažkokios žuvelės, bet baikščios. Viduje vis dar korpusas traška, beldžiu krumpliais į dugną. Žuvys tikrai išsigąstų, bet negelbsti niekas, traškesys nesiliauja. Tai skęstam, ar čia kaip? Liūdna man pasidarė labai, kad laivą sudrožtu, naudojimui nebetinkamu korpusu nusipirkau, bjaurus jausmas, kad nebežinau, ką man daryti. Tačiau nežmoniškas nuovargis padarė savo - vistiek kažkaip kelioms valandoms pavyko į šiaudus nulūžti.
large_3D605BFFC096E16F495231E0BEB06C51.jpeg

Ryte atsibudau jau prašvitus. Vėl įsiklausau į korpuso garsus - traškėjimas beveik visai išnykęs, vos vienas kitas trakštelėjimas laivo korpuse girdisi, bet jau tikrai rečiau, nei kad buvo naktį. Triumuose sausa.

Pamiegojusi galva yra žymiai geresnė, tikriausiai už tris nemiegojusias galima vieną gerai pailsėjusią drąsiai duoti... Kaip galima tokią nesamonę susigalvoti, kad tu gali girdėti, kaip osmozė laivą graužia? Osmozė metų metais tą laivą gali doroti, bet tu nieko taip ir neišgirsi. Pusryčiaudamas pagūglinu po buriuotojų forumus, pasirodo, ne aš vienas taip išsigandęs buvau, kitiems žaliems kruizeriams įvairiose Pasaulio vietose irgi yra šitaip nutikę. Net laivams su metalinais korpusais - vadinasi, čia tikrai ne osmozė. O kas tada? Taip ir nepavyko man tądien išsiaiškinti, nes net patyrusių kruizerių nuomonės susipynė, bet daug kas sakė, kad matyt, tai bus kažkokia dugne gyvenančių kriauklinių moliuskų rūšis, panaši į midijas, ar tai krevetės, Amerikoje vadinamos pistol shrimp. Kiti sakė, kad tai kažkokie kirminai, gyvenantys dugno dumble, šitaip triukšmauja poravimosi metu. Kiti išvis šaiposi, atseit, čia tokie vabalai, poliestertermitai korpusą graužia. Taigi, vietinė fauna čia moka triukšmauti, o vandeniu garsas keliauja gerai, kas tokius pradžiokus juokdarius kaip aš ir išgąsdinti gali.

Viskas gerai šį rytą su mano laivu, aš vėl jį myliu.

Ir tik dar giliau panėrus į internetus, man paaiškėja tikroji šio "baisaus" reiškinio priežastis, tiksliau, kaltininkas.
3DF424C69219765C217BFB2837789D7A.jpeg3DF46D4CFE66FCF6F86A7F2CF5A55396.jpeg

Tai yra būtent Alpheidae (lot.) rūšies krevetė, tokia beveik kiaurai permatoma, gyvenanti beveik visose jūrose (skirtingi porūšiai skirtingose vietose). Alpheidae yra nedidelė, kokių 3-5cm dydžio, bet turi tokią padidintą žnyplę, kurios snapą gali atlenkti stačiu kampu, o po to tuo snapu super-staigiai trinkelėti per pagrindinę žnyplės dalį. Iš čia ir aštrus garsas. Tos krevetės šitaip medžioja - po vandeniu ta garso banga tokia didelė, kad apsvaigina zooplanktoną ir mailių, kuriuo krevetė ir minta. Pasirodo, tos papiktintos ir per Suecą į Viduržemio jūrą atkeliavusios krevetės mane beveik be miego La Ciotat'e ir paliko.

Dar tą pat dieną La Ciotat'e įvyko šventas keršto aktas tiems dugno vabalams. Jokių atidėliojimų! Prisipirkau miestelyje midijų, padidintų Alpheidae pusbrolių - king prawns ir vyno. O toliau viskas buvo kaip aną kartą.

large_3D616A28BD65711B5615F171B7EE0AA0.jpeg

Posted by gramas 21:56 Archived in France Comments (3)

Po kiek Egalite, Fraternite ir Liberte šiandien?

large_IMG_1650.jpg

Villefranche-Sur-Mer, jauki įlanka visai šalia Nicos, š.m. rugpjūtis. BILLABONG saugiai stovi ant inkaro, o mudu su Lolita kasdien išsilaipiname į krantą valtimi ir traukiniu keliaujame tai į Kanus, Antibus, tai į Monaką, Nicą. Perki dienos bilietą traukiniui ir jis galioja visame kelio ruože nuo Villefranche iki galutinės stotelės, kurią nurodei pirkdamas bilietą. Šitaip galime aplankyti ir patyrinėti vos ne kiekvieną Cote d'Azur, prancūzų rojaus, miestelį ir kaimą. Taip ir keliavom krantu dvi savaites, nakvynei vis sugrįždami į laivą.

Traukiniui sustojus Nicos centrinėje stotyje, dalis keleivių išlipa. Tada visų vagonų durys uždaromos, o du policijos pareigūnai patikrina visą sąstatą, nužvelgdami visus, likusius traukinyje keleivius. Vienas policininkas praeina vagono pirmu aukštu, kitas antru, matyt, gerai žinodami, ko ieško.
Tačiau vieną dieną ši įprastinė patikra išsivartė į didesnį veiksmą. Mes sėdejome vagone visai šalia stiklinių durų į tambūrą, kuriame visa drama ir įvyko.

Veiksmo pradžios, tiesą pasakius, tai nematėm, bet dėmesį patraukė tambūre kilęs triukšmas ir kažkokio susistumdymo garsai. Labai garsiai žviegė juodukas, kurį pradėjo čiupinėti du policininkai, ką tik vagonu praėję pro mus. Jie bandė sugriebti jį, kad išlupti iš vagono, o tas, įsikibęs į laiptų, vedančių į antrą vagono aukštą turėklus, paleido kakarinę tikrai garsiai. Vienas policininkas specialiu raktu ką tik atrakino vagono duris. Matėsi, kad kažkas nuo antrojo aukšto bando trukdyti policininkams vykdyti kažkuo įtariamo juoduko sulaikymą. Staiga vienas policininkas paleido juoduką ir puolė viršun, girdėjosi kažkoks bildėjimas ir riksmai jau ir antrame aukšte. Apačioje su juodžiu likęs policininkas viena ranka prispaudė šį į tambūro kampą, kita ranka laikydamas raciją, kviečia pagalbą.

Netrunka atsirasti dar vienas pareigūnas. Jis rankoje laiko segtuvą su dokumentais, pameta jį ant tambūro grindų ir padeda viršuje esančiam pareigūnui atitempti žemyn besispyriojantį arabą. Dabar jau žviegia kiek juodis, tiek ir arabas. Kad būtų įdomiau, dar pasijungia trys civiliais rūbais vilkintys pareigūnai. Po minutėlės juodis jau visu balsu žviegia perone, antrankiais prirakintas prie požeminio praėjimo tvoros. Vienas civilioku apsimetantis pareigūnas lieka saugoti juoduką, visi kiti puola raityti arabą, vis dar besiskeryčiojantį tambūre. Pareigūnų buvo daugiau, nei pas arabą galūnių, tai, atrodė, dramos finalas jau bus aiškus. Business as usual, tokie reikalai manęs kažkaip nestebina, nes policija privalo daryti savo ne visada malonų darbą.

Tačiau tada įvyko kažkas, kas mane nustebino. Į veiksmą pasijungė bent keletas vagono keleivių, garsiai besipiktinančių policijos veiksmais. Arabo raitymas kiek sulėtėjo, nes pareigūnai leidžiasi į diskusijas su labai susižadinusiais keleiviais. Mol, Atseit*, kodėl taip grubiai, čia laisva šalis, čia taip negalima, kas čia per rasinė diskriminacija ir t.t. Erzelis jau kaip reikiant - rėkia arabas, rėkia pareigūnai, rėkia keleiviai. Juodukas, prisegtas perone, pamatęs, kad veiksmas įgauna jam galimai palankų pagreitį, kiek prityla ir staiga ima alpti. Nualpsta tokia poza, kad prisimerkęs galėtų stebėti, kas vyksta aplinkui. Po minutėlės nusprendžia, kad toks pasyvus dalyvavimas nėra gerai, stebuklingai atgyja ir vėl ima garsiai rėkauti, smakru rodymas į savo širdies plotą... Apie jį ima rinktis keli kiti perone buvę keleiviai, persigandę, kad juodis tuoj neduok tu Dieve tuoj numirs, o keleiviams teks visai nenorint tai pamatyti. Matau, kad policininkai jau jaučiasi nejuokais presuojami publikos, bet tęsia savo darbą. Išsivelka besispyriojantį arabą į peroną, o juodukas jau pats nebežino, ar čia jam alpti, ar atsigauti, nes jį jau atseginėja nuo turėklų ir vedasi kartu su arabu. Pareigūnas, grįžęs į vagono tambūrą savo segtuvo su dokumentais, kaip mat atakuojamas labai pakeltų tonų lavina iš vagono, griebia savo apspardytą segtuvą, susibraukia popierius nuo grindų ir mikliai dingsta iš keleivių akiračio.

Visas vagonas dar ošia ir šnypščia ilgai, visi tiek pasipiktinę policijos brutalumu.

Mano suvokimu, tai nieko extra-ordinaraus policija čia nenuveikė. Prie tavęs prieina, pasako, kad tu eisi su jais, jeigu esi paieškomas ir tavo mordografija yra pareigūno segtuve. Arba visai ramiai paprašo parodyti ID, jei atrodai šiaip kuo įtartinas... Ir žmogau, tu jau geriau darai, tai, ką jie sako, nes policija dirba savo darbą ir jai trukdyti nereikia. Bet jei tu imi priešintis, skeryčiotis, mojuoti galūnėm ir spardytis - tu jau žinai, kad smagu ir lengva nebus, nes policija vistiek savo darbą turės padaryti, bet jau tuo sunkesniuoju būdu.

Tačiau vagono publikai atrodė visai kitaip, nei man. Jie kaip reikiant užsipuolė pareigūnus.

O va, po šitiek mirčių Paryžiuje, spėju, Egalite ir Fraternite šioje nuostabioje šalyje jau liks kiek mažiau. Bet gal tik į gera, manyčiau... Net jeigu mus, kruizerius ir mūsų laivus prancūzų muitinė Duanes tikrins žymiai dažniau, aš tokiam Liberte sumažėjimui jau esu pasiruošęs. Tuo labiau, kad šį sezoną buvau Duanes tikrintas bent du kartus, vienąkart su laivo detalia patikra ir protokolu - ir visai neskaudėjo.

large_IMG_1649.jpglarge_IMG_1645.jpglarge_IMG_1646.jpg

_______________

  • Rusicizmas "Mol" buvo pašalintas dėl subtilios užuominos, padarytos Antano, autodirbtuvių savininko, nuo kurio darbo kokybės dažnokai priklauso mano gyvybė. Kartais ignoruoti skaitytojų kritiką yra per daug pavojinga.

Posted by gramas 00:41 Archived in France Comments (1)

Kaip jį rasti

large_90_IMG_1712.jpg

Kiekvienas buriuotojas anksčiau ar vėliau pasiekia tašką gyvenime, kai jam prireikia kito laivo. Jei tiksliau - beveik kiekvienas buriuotojas nuolatos nori kito laivo. Gyventų sau, kaip normalus žmogus, bet ne, va, nori jis, matot, laivo... Ir čia ne tas norėjimas, kur tu nori savo pirmo laivo, kad tik būti ant vandens - norėjimas kito laivo yra žymiai rimčiau, sunkiau ir lėčiau.

Vasara, inkaruotė netoli Nicos. Lolita baisiausiai nustebo, kai į klausimą, ar norėčiau štai šios supa-dupa motorinės jachtos, gal 60m ilgio ir su viskuo - net jacuzzi ir sraigtasparnio aikštelė laive... Kai jai aš atsakiau, kad žinoma, norėčiau, tik duok - ji labai nustebo, juk mes buriuotojai, o ne motoristai! Bet viskas netrukus atsistojo į vietas, kai paaiškinau, kad tą motorinį daiktą mes kaipmat parduotume, o sau pirktume geresnę burinę jachtą. Dar bandė užsisukti kalba apie tai, koks gi būtų tas geresnis laivas, bet čia pat nuslopo, nes abu sutikom, kad ir taip turim gerai. Taip ir likom be tos motorinės jachtos... Tačiau į tą gerumą ateiti lengva nebuvo.

Manau, kad sportininkui buriuotojui žymiai lengviau yra apsispręsti, koks turėtų būti jo sekantis laivas, nei kruizeriui. Sportininkui reikia gero balo ir pjedestalo. Vargšas kruizeris turi šimtus pageidavimų ir lūkesčių ir begalybę valandų prastyro internete ant kampo, laukdamas, kol į jo radarų regos lauką paklius kas nors, vertas dėmesio.

Kai kurie buriuotojai, ieškodami sau kito laivo, pasidaro labai ilgą ir detalų reikalavimų sąrašą ir metų metais vargsta rinkoje, ieškodami pasiūlymo, maksimaliai tą sąrašą atitinkančio. Logikos yra, nes laivas negali būti impulso pirkinys - tai apgalvota ir ilgalaikė šeimos investicija. Kitas ir namus ant kranto parduoda, kad įsigyti laivą ir su šeima gyventi jame, keliaujant Pasaulį.

Autoritetai iš AAC irgi sako, kad į laivo pirkimą reikia žiūrėti rimtai, todėl susirašai savo reikalavimų sąrašą ir tik tada eini žvalgytis į turgų. Perki tik laivą, kuris maksimaliai atitinka tavo sąrašą, kitaip nusipirksi neaišku ką ir ateity pasigailėsi. Kas tas "pasigailėsi" nelabai man aišku, bet visi jachtininkai žino, kad buriuotojas džiaugiasi du kartus - pirmą, kai nusiperka sau laivą ir antrą - kai jį parduoda.

Aš nelinkęs kibti į plaukus autoritetams, bet šįkart manau, kad jie per daug kategoriški. O gal mums tik pasisekė. Mes vis dar pirmo džiaugsmo fazėj ir gerai, kad tik dabar sužinojau, ką autoritetai dėl pirkimo sako, nes mes iki šiol nebūtume sau kito laivo radę. Mano kuklia nuomone, naudotų laivų rinka - tai per didelė įvairovė, kad į ją su tiksliu sąrašu ateiti. Kaip žmogus kiekvienas skirtingas, taip ir laivai skirtingai pastatyti bei įrengti, kad atitiktų konkretaus savininko poreikius. Tikslus reikalavimų sąrašas su ketinimu 100% jį įvykdyti gal ir geras metodas užsakinėjant gamykloje naują laivą, bet naudotų laivų rinkoje jis veda į niekur.

Mes nevargom rinkoj kelis metus, užteko vienerių, nes į laivo paieškas žiūrėjau kiek laisviau. Žinojau, kad vistiek nerasiu tokio, kuris absoliučiai visus mūsų šeimos lūkesčius atitiktų, tuo labiau, kad Baltijos krantais apribota kruizinio buriavimo patirtis man nelabai ir leido labai tiksliai žinoti, kokia turi būti to kito laivo specifikacija, įranga, koks tas vienintelis gamintojas ir t.t. Viskas buvo apgaubta tokiu romantišku paslapties šydu, škess...

Į rinką mes įšokom su pluoštu eurų saujoj ir labai atvirom opcijom - nes ieškojom laivo tik kaip platformos tolimesniam mokymosi procesui, kaupti praktinę kruizinio buriavimo patirtį, kad keliauti ir gyventi tuo stiliumi, kurį jūroje ketiname surasti. Vietoj tikslios laivo specifikacijos, turėjom tik labai neaiškų įsivaizdavimą, vos kelis kriterijus, kurie savo ruožtu irgi buvo nelabai apibrėžti ir todėl gana lankstūs.

Šeima mane įpareigojo savarankiškai blaškytis rinkoje, o surastus kito laivo varijantus pateikti griežtam šeimos teismui. Taip ir buvo - blaškiausi, į procesą įjungiau bent kelis brokerius visoje Europoje, o paskui šeimoje vakarais ginčijomės, svarstėm ir aptarinėjom gautus ir surastus pasiūlymus. Mūsų kriterijai buvo tokie:

- Saugumas. Laivas turėjo būti pakankamai tvirtas, tegul sunkus ir nelabai greitas, bet sąžiningai statytu ir prižiūrėtu korpusu, patikimu varikliu ir rangoutu, bei esminėmis sistemomis. Laivas plauks visur, kur tik vanduo nebus kietas. Tai, kas pasakyta apie korpusą ir rangoutą, iš man įperkamo laivų segmento praktiškai išjungė modernaus dizaino jaunas jachtas ir padeda mane ten, kur yra laivai su sąžiningai rankomis gamintais korpusais, sraigtas ant normalaus veleno, teisingai suvestais vantais ir tiesiais zalingais. Plastikas, plienas, aliuminis - įdomu, siūlykit... Sąlyginai senos statybos, bet gerai prižiūrėtas laivas - tik kur man tokį rasti?

- Autonomija. Laivas turi įrangą ir yra architektūros, kuri leidžia gabenti daug atsargų, įskaitant kuro; pats gaminasi savo elektros energijos poreikius, jam nereikia uostų, ar didelės įgulos, vien diedukas ir bobutė turi galėti juo buriuoti ten, kur tik nori ir džiaugtis gyvenimu, stovėdami ant inkaro.

- Komfortas ir X-Faktorius. Kelionėje laivas yra namai, kuriuose norisi būti. Saugus jūroje ir patogus kambuzas maisto gamybai, šaldytuvas šviežiems produktams saugoti. Jaukus salonas su vieta kompanijai susėsti, ar pačiam išsidrėbti su knyga rankoj. Salonas - tai bendra erdvė, kurioje niekas nemiega, nes turi savo kajutes...Patalpų planas leidžia užsidaryt kokiam užkaboryje ir pailsėt nuo supančio pasaulio, kad nereiktų eiti prie stiebo sėdėti... Higienos poreikiai - normalus WC, kuris kasdien negenda ir būtinai dušas, septinis tankas, kad savo paties kakutyje inkaruotėje nenardyt. X-Faktorius - tai tavo galėjimas įsimylėti tą laivą, pageidautina nuo pirmo kontakto. Kai kurie kabina, o kai kurie, net geresni - ne, ir nors tu ką... Aplankai laivą, ir visada sužinai - yra tarp jūsų ta chemija, ar kibirkštis ir X-as, arba ne.

-Ekonomija. Kai perki laivą second hand rinkoje, tik dalį savo lėšų išleidi laivui, o kita dalis teks remontams ir komplektacijai iki tau reikalingos specifikacijos. Ta antra sauja pinigų tikrai bus ne mažiau kelių K, bet gali išvirsti ir į dešimtis tūkstančių. Gali nusipirkti pliką laivą, kur pardavėjas pasiima su savimi visą jam reikalingą įrangą, o gali nupirkti ir pilnai sukomplektuotą, bet vistiek seną šlamštą teks keisti nauju - navigacija/elektronika, buitis, saugios laivybos įranga, elektros instaliacija, sistemos ir t.t. Šie pirkimo kaštai ir papildomi įvedimo į naudojimą kaštai - vadinkim juos pradine investicija. Todėl kito laivo beveik niekas neperka už "visus, ką turi". Reikia palikti biudžetą laivo pritaikymui ir įrengimui, kitaip sububinsi visas šeimos santaupas į laivą, kuris taip ir liks ant kranto. Ar tau to reikia?

Neišvengiamai yra ir "bėgami" laivo kaštai - kinamos išlaidos. Už didesnį laivą mokėsi brangiau, kol uoste prisirišęs. Eksploatacijos metu laivas dėvisi ir pastoviai pirkinėsi naujas detales, retkarčiais net labai brangias. Žiemai laivą kelsi ant kranto, keliaudamas ieškosi nuolat kur tai galėtum padaryti pigiau, bet vistiek labiausiai tikėtina, kad daugumoj regionų skaičiai bus su trim nuliais.

Ar mums pavyko nusipirkti savo "mūsų geriausias, mūsų geriausias" laivą? Ar jis atitinka mūsų kriterijus, išdėstytus aukščiau? Manau, kad mums pavyko. Nors laivas jau plaukia ir mes juo keliaujam, bet vis dar vyksta antroji pradinės investicijos dalis. Keičiam pavargusius dalykus naujais, darom kompromisus, kai visko iškart padaryti negali ir ne viskas laive veikia taip, kaip veikti turėtų, ir nesukam sau dėl smulkmenų galvos. Kas dėl kriterijų atitikimo - pagal kiekvieną skyrių visi laivai lūkesčius atitinka tik iš dalies, bet juk laimingas ne tas, kuris turi daug, o tas, kuriam užtenka.

Kas dėl "Saugumas" - mes nebijom savo laivu nutolti nuo kranto, nors ir stipriausias štormas pasigautų ir šis sezonas išmokino juo pasitikėti. Laivas mumis pasirūpins, nes turi viską, ko reikia net blogiausioms sąlygoms nutikus. Tačiau palengva artėja laikas rangouto keitimui, kita saugumo įranga atnaujinimų ir dėmesio neužilgo norės, elektros instaliaciją jau dabar reikia tvarkyti - taigi, ta mūsų laimingų žmonių šypsena, kai pamąstai apie netolimus įdėjimus - jau darosi šiek tiek ištysus. Kriterijų vykdom apie 70%, gal šiek tiek daugiau, bet laikui bėgant ir nieko nedarant, šis skaičius linkęs mažėti.

"Autonomija" - jei ne niekaip normaliai veikti nenorintis jūros vandens gėlintuvas - uostų mums nereiktų išvis, nes dyzelį ir maistą galima valtele susivežti. Visa kita yra. Kol vykdom tik pakrančių laivybą ir vandens netrūksta, šį kriterijų mes turim pilnai. O šiaip - vykdom 90%.

"Komfortas ir X-Faktorius" - vykdom pilnai, 100% tikrai, net su perteklium. Kaskart, prie laivo inkaruotėje artėdami valtele, abu pasidžiaugiam - Koks jis gražus... Dėl to nelemto X-o nebuvimo - ieškojimų procese buvo atmesti trys neblogo laivo varijantai. Dar kelis praradom, nes aš galvojau per ilgai.

"Ekonomija" - praktika parodė, kad ekonomija ir pramoginė laivyba kartu niekada nevaikšto. Deja. Plaukiok kaip nori taupiai, bet vistiek gulėti ant sofos yra žymiai pigiau.

Tai va, tokios plaukiojančios ir į visas puses išskydę yra laivo paieškų nuostatos pas mus. Bendrąja prasme - mums pavyko.
Jei kas dabar esate ieškojimų kely - išsivaduokit iš labai smulkių sąrašų, nes laivo prisijaukinimas ir pritaikymas būten sau - tai lankstus procesas, kurio tikslas yra atsirišti nuo kranto, o ne kažkokį sąrašą laimingu padaryti.

O jeigu kas vaikštot po turgų ir ieškot sau pirmo laivo - galite padaryti mus antrąkart laimingais, nes mes kaip tik parduodam mūsų mažulį su charakteriu ir gera aura - SCORPIO.

large_V_jo_zyl_s.jpg

Posted by gramas 04:46 Comments (8)

(Entries 1 - 15 of 198) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »