A Travellerspoint blog

Krantas. Nabašnykų kutenimas kvailais klausimais

Į daug krante vykstančių dalykų reaguoju ramiai, lėtai, ypač jei ne tiek seniai esu persijungęs iš gyvenimo laive į šitą sausumoje besisukančią man per greitą karuselę. Tas gyvenimas be streso, laivo ir jūros aiški tvarka, ramybė dūšios ir gamtos harmonija padaro tai, kad kelias pirmas savaites krante - jautiesi kaip labai nerangi žirafa. Net supykti ant ko nors pastangų reikia... Bet visai smalsu ir įdomu stebėti, su kokiu vikrumu įvairūs personažai moka įsikabinti į sparčiai besisukančią valstybės karuselę, gerai atidirbtais judesiukais susigrupuoti, staigiai prisitraukti ir su palengvėjimo atodūsiu klestelėti į "savo" kėdę. Kartais - netgi vienu tiksliu veiksmu kitą karuselininką iš jos ištrenkiant. Profesionalai ir šiaip vikruoliai. Jiems gerai - o man irgi neblogai, toliau nuo viso balagano be streso ir aiškiu ritmu savo trikampiu kinkuoti darbas-namai-tinklinis... Kasdien darau tai, ką turiu daryti, į šalis per daug nesidairydamas - ir man gerai. Darbo yra, duonos irgi - o kalendorius sukasi ir su kiekviena diena artėja laikas, kada vėl pusmečiui atsirišime nuo žemės. Į trikdžius iš kranto aplinkos reaguoju tiek žirafiškai lėtai, kad iki šiol dar nesu labai išsigandęs nei valdžią nušlavusių blaiviųjų būrų, ar pasiryžusio už dyka Pasaulį pagal save perdaryti Trump'o. Kai bus baisu - gal tada ir išsigąsiu, piktintis pradėsiu, į darnų nuolat zyziančios tautos chorą ir savo baritoną įliesiu. Gal ir neįliesiu, nes jei kas ne taip - mes sėsim į laivą ir išplauksim ten, kur tuo metu norėsim būti.
Jei mums nepatiks jūsų planas A, mes tikrai turim savo B.

Tačiau vienas dalykas, šiandien spaudoj pamatytas, iš mano ramaus letargo ištraukė ir gerokai supykdė. Vėl jie, bestijos, tie portfelių pilotai (taip,"Antis") vaikus ir buriavimą skriaudžia ir kaip karštas bulves vienas kitam svaido.

Kalba eina apie sunaikintą Klaipėdos vaikų buriavimą ir kaip neva tai neįmanoma niekuo jam padėti. Plačiau apie problemą rypauja dienraštis KLAIPĖDA. Jei šiandien dar niekuo nesipiktinot, tai dar galite situaciją pakeisti: "Į buriavimo mokyklą – per galvas".

Kad šis reikalas niekaip neįdomus Lietuvos Buriuotojų Sąjungai (LBS) - aš dar galiu suprasti, nes jai dar daug kitų dalykų jau seniai nebeįdomu, kaip, manyčiau, ir pats buriavimas. Taip jau yra, tai jau įvykęs faktas, todėl apie vaikų buriavimą Klaipėdoje ir kalba ne Lietuvos buriuotojų svarbiausias organas, o Klaipėdos žvejai. LBS priimtini vaikai buriuoja sau laimingi Kaune, Trakuose, Elektrėnuose, o kam to reikia Klaipėdoje - gal kas žinot? Ta proga elbėeso šiam straipsnyje nebeminėsiu.

Taigi, Klaipėdos žvejai kažkodėl užsibizino, kad vaikai buriuotų, buriavimu susirgtų, vandens energiją pajutę jūrą pamiltų ir galbūt kada nors bent vienas kitas savo gyvenimą su jūra surištų. Va, koks toli žvelgiantis planas, kad jaunimą į jūros verslą pritraukti, nes savo seniukus žvejai į tą kalnelį sunešti baigia. Nori žvejai labai, kad jauni vyrai irgi į jūrą plauktų ir žvejybos verslas nesunyktų.

Klaipėdos žvejai šią idėją stumia per Jūrinės Kultūros Koordinacinę Tarybą, kuri veikia šalia miesto valdžios, kaip galinti patarimus valdžiai formuluoti visuomeninė organizacija. Gal ir turi kokių slaptų minčių tie gudragalviai žvejai, bet šiame etape man tai net neįdomu. Šiandien nesvarbu, kas ir kaip taps objekto operatorium - tą dalyką žiūrėsim, kai dugną dėsim. O šiandien - aš keliu kepurę ir lenkiu žilą galvą prieš žvejus ir Koordinacinę tarybą už šią teisingą iniciatyvą. Nes tai vaikai ir buriavimas. Ir didžiulė mūsų, klaipėdiečių gėda, kad vienintelis Lietuvos uostamiestis neturi ir negali sukurti, ar surasti vietos, kur miesto vaikai galėtų buriuoti.

Pagal žanro taisykles - dabar turėčiau garsiai piktintis, visaip taškytis kūno skysčiais ir ilgai vardindi, cituoti ką ir koks karuselininkas į temą pasakė ir kaip ta tema lieka įstrigus, o vaikai ant kranto.
Praleisiu visa tai, nes kol aukščiau esančias raides rašiau - man visas pyktis dingo, o superpilnaties išvėdinta galva parodė paprastą ir aiškų sprendimą.

Kad mieste turi atsirasti vaikų buriavimo mokykla - tai labai aiškiai suformuluotas visuomenės interesas. Šimtąkart teisūs žvejai - būsimus jūrininkus prie to sūraus vandens pratinti reikia nuo pat vaikystės. Tarybos darbas - komunikacija, platinimas - kad kiekvienas šuo mieste žinotų šitą problemą kaip miesto visuomenės interesą.

Kad uostas išdūrė miestą, buriavimui skirtą irklavimo bazės uostą Smeltės pusiasalyje užšikęs ir palikęs užteršto grunto sąvartynu - tai jau įvykęs faktas.

Kad augantis uostas išstūmė vaikų buriavimą iš akvatorijos - taip atsitiko ir kalti tikrai ne vaikai. Nabašnykas mūsų miestelio vaikų buriavimas, deja...

Kad miestas neturi lėšų, reikalingų vaikų buriavimo klausimui spręsti - suprantama, nes yra begalė dalykų, kuriuos apmokėti ir išspręsti reikia jau šiandien, o dar geriau vakar.

Kad uostas Klaipėdos visuomenę nenori prie vandens prileisti - tokia realybė, nes kiekviena kranto pėda - tai verslas ir labai dideli pinigai. O kad jau apie pinigus kalba, tai vaikų buriavimui pakelti reikalingos lėšos yra juokingai mažos uoste esančiai pramonei, bet šiuo metu tikrai neįkandamos miestui, ar tai pačiai nuo vandens nustumtai visuomenei.

Kad jau turime tokius pradinius lygties duomenis, tai aš be jokių trigonometrijų ir painių schemų matau visiškai aiškų klausimo sprendimą:

Savivaldybės rūme įvyksta miestelio galvos su gera dūda susitikimas su Uosto Direkcija, žvejais, nes šiai dienai jiems labiausiai vaikų buriavimas rūpi, ir (vis dar tikiuosi) buriuotojais, kur aptariama net ne "reikia-nereikia", o apytikslė klausimo kaina ir galimi sprendimai.

Antras susitikimas - jau Uosto Direkcijoje - būtų didelis. Su krovos kompanijų, terminalų, laivybos kompanijų, krovinių ir laivų agentavimo firmų, laivų remonto ir statybos įmonių vadovais, uosto infrastruktūros vystytojų įmonėmis, Lietuvos Geležinkeliais - kur aptariama kiek į klausimą krenta Direkcijos ir geležinkelio lėšų, o kiek iš verslo ir per kokį laikotarpį.

Ir tik tada... Tik tada, jei uosto verslas pasirodytų toks juokingai naivus, kad leistų sau pyptelt "o mums tai neįdomu" - tik tada miestas įdarbina galios svertus, kurių turi labai daug, nors tai neigia, vis rodydamas į Vilnių. Ne Vilnius, o mes, klaipėdiečiai, savo automobilius laužom uosto kroviniais išmuštose gatvėse ir gaištam pervažų kamščiuose, per mūsų kiemus rieda uosto geležinkelio vagonai dieną ir naktį, tai mes naktim klausomės uosto koncertų, o mūsų sveikatoje nusėda uosto generuojama ir po miestą su vėju keliaujanti tarša. Tai ne emocijos ir ne abstrakcijos, tai nesunkiai įrodomi ir pamatuojami dalykai ir patikėkit, verslas žino ką daro ir kalbėtis su miestu norės. Jie žino, kaip viskas susiję...

Va, šita kryptimi Jūrinės Kultūros Koordinacinei Tarybai klausimą aktyviau "koordinuoti" reikia. Šiek tiek stuburo ir dantų savyje surasti reikia. Ne vien savivaldybei patarimus ir klausimus dalinti, o šiek tiek pradėt ir į miesto visuomenę dirbti, į tai pajungiant ir Seimo karuselėj besisukančius klaipėdiečius, nepriklausomai nuo partijos spalvos.

Kurie du iš dabartinio šviežio Seimo narių yra profesionalūs vaikų buriavimo treneriai - redakcijai žinoma. Jūs irgi žinokit, kad kaskart, klaipėdietį sutikę, galit sulaukti klausimo "ką tu asmeniškai ten, Seime, darai, ar jau padarei, kad Klaipėdos vaikai galėtų išmokti buriuoti?" Ne apie geresnį gyvenimą ant Lietuvos, kas yra graži abstrakcija ir siekiamybė, o kada Klaipėdos vaikai buriuos... Žinoma, bus ir kitų klausimų.

Kas dėl darbo su visuomene - jums ten visiems kranto karuselėse geriau matyti kaip "koordinuoti", bet jei prireiktų prie trumpo, mandagaus pasiūlymo uostui ir "galažynkaliams" pridėti grafiką kada naftos produktų ir trąšų sąstatai gali per Girulius važiuoti, o kada negali, nes žmonės miego nori - aš tikrai galiu padėti. Kaip trąšų hoperiai ir cisternos turi būti nuvalyti, kad pakeliui nedulkėtų bei nevarvėtų ir nesmirdėtų - irgi galiu patarti, jei ką, ar fotografijom padėti, kaip priedu prie baudos protokolo... Nes mūsų mažam mieste viskas yra labai glaudžiai susiję. Net kažkoks vaikų buriavimas su uosto verslo didybe yra susijęs! Jei iki balandžio mėnesio gražiuoju susitarti nepavyks ir kokią naktį organizuosit įspėjimo piketą ant bėgių, ar prie uosto vartų, kad rimtesnį tankerį, ar Panamax'ą į prastovą įstumt - šaukit raketą ir aš ateisiu, ir daugiau žmonių atsivesiu. O nuo balandžio - sorry - pats būsiu per toli, bet kaimynai tikrai ateis.

Just kiddin' - visiems nesijaudinti, atsipalaiduot ir likti ant sofos - tikrai tikiu, kad jokių skandalų, nesusipratimų ir piktumų mūsų mieste vaikų buriavimo klausimu nebus. O buriavimas - bus...

----------------------------------------------------------------------------------------------------
----------------------------------------------------------------------------------------------------

P.S. Jei kam pramoginės laivybos tema nenuobodi...

STATUS QUO šiai dienai...

... techninės sąlygos...

... planai, planai...

... galit pasvarstyti sau viešai...

Posted by gramas 02:42 Archived in Lithuania Comments (18)

Viduržemiai. Ne Higso bozonas

Šiandien vėl nieko neparašysiu apie naujausius dieviškojo Higso bozono tyrimus.
Rytoj irgi apie tai neparašysiu - vien dėl tos paprastos priežasties, kad beveik nieko apie tai nežinau. Tačiau aš gerai žinau, kad kietaodis vėžlys, pats didžiausias iš visų jūros vėžlių - gyvena tropiniuose vandenyse, Ramiajam vandenyne, Atlante, Indijos vandenyne - bet tik ne labai uždaroje Viduržemio jūroje.

large_leatherback-pic.jpg

Kietaodis vėžlys - Dermohelys Coriacea - tai pats didžiausias iš visų Žemėje gyvenančių vėžlių ir trečias pagal dydį visų reptilijų pasaulyje, įskaitant net krokodilus... Didžiausias išmatuotas kietaodis vėžlys buvo 2.13m ilgio ir svėrė 453kg. Teigiama, kad gali užaugti ir iki 800 kg svorio. Didžiulis jūros gyvulys, bet jau įtrauktas į nykstančių gyvūnų Raudonąją Knygą.

Visi žino, kad ryklio nasrai baisūs ir pavojingi dėl keliom eilėm augančių aštrių kaip skustuvas nasrų. Ir beveik niekas nežino, kad už ryklio nasrus dar baisesni yra būtent kietaodžio vėžlio nasrai - siaubingų dyglių miškas prasideda burnoje, dygliais nuaugus ryklė, stemplė - vien dantys iki pat skrandžio. Tačiau, priešingai nei rykliui - vėžliui tokie gerai ginkluoti nasrai reikalingi ne tam, kad atsikąsti ruonio, ar žioplesnio surferio gabaliuką, o ryti medūzas neįtikėtinais kiekiais. Kietaodis vėžlys minta vien medūzomis - tinka ir mažos ir didelės, apvalios ir pailgos, plikos ir plaukuotos, nuodingos ir visai nepavojingos.

large_CBB629EC9870993362D8D1CDE0E07130.jpg

Šie vėžliai daug keliauja, per metus gali suplaukti kad ir 15 000 km, bet labai nenutoldami nuo šiltų tropinių vandenų. Medūzos ne lašiniai, nėra labai kaloringa dieta ir energiją naudoti judesiui, o ne organizmo šilumai gaminti vėžlį išmokino visagalė evoliucija. Taigi Baltijoje jo irgi nesutiksim.

Aš labai nustebau, šią vasarą sutikęs kietaodį vėžlį Viduržemio jūroj, kurioje jų nebūna. Tą dieną plaukiau Ispanijos pakrante pro Cabo del Gato kyšulį link Almeria. Vėjo nedaug, bet burės dirba, jachtos greitis apie 4 mazgus, o man ir nereikia niekur skubėti. Laikas nuo laiko akimis apmetu horizontą - čia, atokiai nuo prekybos kelių, laivų judesio nedaug, kažkur pakrantėj šalia uolų blaškosi keli kateriai, bet jie gana toli ir pavojaus nekelia. Laivas plaukia, autopilotas vairuoja - galima ramiai užsiimti laivo buitimi, skaityti knygą, ar šiaip pabimbėti.

Vieno iš tokių apsižvalgymų metu vandens paviršiuje pastebiu kažką neįprasto. Per žiūronus matau, kad kažkoks didelis tamsus dalykas plūduriuoja paviršiuje, šiek tiek dešiniau nuo jachtos kurso. Įtempiu bures, suku jachtą aštriau į vėją - plauksiu pažiūrėti kas tai yra. Būčiau Baltijoj - atrodytų lyg nuo troso nutrūkus karo laiko mina. Jachtos greitis dar sulėtėja ir, man kasantis link objekto vos ne į vėją, link manęs pradeda artėti rib'as, pilnas pusplikių vasarotojų. Jie pirmieji priplaukia prie to daikto, o aš, netrukus priartėjęs, matau, kad:
1. Jis labai didelis ir juodas
2. Tai gigantiškas kietaodis jūros vėžlys
3. Jis visai negyvas
4. Jo akys labai išsprogę

Viduržemio jūroje paplitusi visai kitokia vietinių vėžlių rūšis - logerhedai Caretta Caretta. Šviesiai rudas, judrus povandeninis lėktuvas - su kietaodžiu gigantu tikrai nesupainiosi. Logerhedai paplitę visuose daugmaž šiltuose vandenyse, įskaitant ir Viduržemio jūrą, minta dugno augmenija, medūzomis ir kita smulkia gyvūnija.
sea-turtle.jpg

Mano sutiktasis kietaodis atrodė štai taip:

large_90_IMG_3468.jpglarge_90_IMG_3470.jpglarge_90_IMG_3471.jpg

Kodėl ir kaip jis atsidūrė ten, kur jų nebūna - žinau tiek pat, kaip apie minėtą Higso bozoną - todėl manęs galit neklausti. Matyt, tautų kraustymasis vyksta ne tik žmonių pasaulyje. Kažkokios aukštesnės jėgos tuo dideliu Pasaulio tautų maišymo samčiu kliudė ir gyvūnų rūšis, kad šie irgi atsiduria ten, kur išgyventi negali.
Nors Elonas Muskas šiuo klausimu turi visai kitokių minčių.

Posted by gramas 01:33 Archived in Spain Comments (0)

Gaidžius - į duobę!

Senais laikais beveik visame sviete buvo neįtikėtinai populiarios kovinių gaidžių (angl.- Cock) kovos. Paukščiai specialiai tuo tikslu buvo veisiami, treniruojami ir, laikui atėjus, metami kartu su varžovu į specialią kovos duobę (angl.- Pit) iš kurios pakildavo tik vienas. Kovos vykdavo iki vieno iš gladiatorių mirties, o už nugalėtoją statymus dariusi publikos dalis galėdavo neblogai uždirbti.
Jūs jau susigaudėt, kad kalba eina apie Cockpit - arba duobę, kur gaidžiai taškėsi kraujais.

Kiek laivyne, tiek aviacijoje žodis "kokpitas" yra savas, nors su jokiais gaidžiais tiesiogiai nesusijęs. Laivyne kokpitu buvo įvardinta karinio burlaivio žemiausiame denyje laivagalyje esanti dengta patalpa, dar olandų pavadinta "overloop", kas mūsiškai yra "perdanga"; ten būdavo ir nuo denio šturvalo mechanizmo atvestos grandinės su išėjimu link vairo plunksnos. Šioje patalpoje jūrų mūšio metu dirbdavo laivo chirurgas kartu su savo pagalbininkais, čia būdavo sutempiami mūšyje sužeisti jūreiviai. Kadangi patalpa buvo žemiau kovinių denių, ji buvo tamsi, prastai vėdinama, bet sąlyginai saugi mūšio metu, nes priešininko artilerija stengdavosi savo salvėmis žleginti kovinius denius, laivo stiebus, antstatus, kad pridaryti kuo daugiau nuostolio priešininko laivui ir įgulai.

Ką ten veikdavo laivo chirurgas su savo gizeliais - galite pamatyti dar kartą atidžiau pažiūrėję filmą "Master and Commander": blausioje žvakių šviesoje taškosi kraujas, aidi skausmo aimanos ir riksmai sužeistųjų, dar neapsvaigintų kuokos smūgiu per galvą, o ant grindų nuolat saujomis pilamas smėlis, nes kraujo ir kitų kūno skysčių bei tirščių tiek, kad laivui kryptelėjus, kaip mat nučiuoši ir skalpeliu šmaukštelėsi visai ne ten, kur reikėjo. Jau įsivaizduojat, kokia pekla ten buvo... Nenuostabu, kad jūrininkams ten buvę sąlygos priminė kruviną gaidžių kovų duobę - angl. Cockpit - ir terminas tvirtai prigijo laivyne. Tiek tvirtai, kad net šiandien savo jachtoje, dažniausiai laivagalyje, kiekvienas turime kokpitą.

Va, nuo šiol jau žinote, kaip tas terminas atsirado laivyne ir galėsite istoriją paporinti savo laivo svečiams.
Šiaip, paprastai pasakokite - į laivą sunešti peilius, gaidžius, ar kam nors vaizdžiai paleisti kraują visai nebūtina.

Posted by gramas 02:15 Archived in Lithuania Comments (6)

Atlantas. Sezono sąskaita.

large_90_9B6A1C10D662075736E35B360F4B7A0E.jpeg

Po dviejų sezonų Viduržemio jūroje mums pagaliau pavyko ištrūkti į Atlantą. Nuo šių metų balandžio iki spalio mėnesio neskubiu ritmu suplaukta 2687 jūrmylių nuo Romos iki Porto, pro Korsiką bei Sardiniją, apsukant pora lėtų ratų apie Balearų salyną, išilgai Ispanijos krantų, pro Herkulio Stulpus išpuolant į Atlantą ir ten prieš bangą bei vėją užkilom iki Porto, kur laivas ir pasiliko žiemoti.

large_90_9B6862F9C6FC7BF1AA2F9B4A035DCBDD.jpeg

Labai džiaugiuosi, kad atsidürėm Atlante, kur buriavimo kokybė keliom galvom aukštesnė už Viduržemių. Jei žemiau pateiksiu vertinimus - tai pripažįstu, kad kai linksniuoju "Viduržemiai" - tai skamba kaip per didelis apibendrinimas, nes Graikiją, Balkanus ir Turkiją pasilikome senatvei, o arabų pasaulio privengiame dėl tam tikrų mums aiškių priežasčių. Taigi tai, ką vadinu Viduržemiais - tai Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos atitinkami regionai.

Kaip ir viskas gyvenime, taip ir ten, Viduržemiuose, pyragas sluoksniuotas ir geri dalykai keičiami prastų, ar suvisam blogų, todėl trumpas Viduržemių sezono apibūdinimas būtų kiek padrikas, subjektyvus, bet mano nuomone teisingas:
- nepaprastai gražūs gamtovaizdžiai, per dažnai virtę tikrai blogom vietom - nuobodžiais turistų getais;
- neįtikėtino skaidrumo ir šiltas vanduo;
- idijotiškai sukeliamos marinų kainos sezono metu, pernelyg dažnai už labai vidutinės kokybės paslaugas ir padrožtą infrastruktūrą;
- visas regionas perpildytas pramogine laivyba iki diskomforto visiems vyksmo dalyviams - perpildytos inkaruotės, sausakimšos marinos, visi sudirgę kiek laivuose, tiek krante;
- mums, šiauriečiams, ten per karšta, kai užpleškina +39*C pavėsyje, o kai nakčiai žemiau +32 irgi nepakrenta, tai ryte keliesi nelabai prisimindamas, ar išvis miegojai, ar tik šiaip šlapiai pasivartaliojai;
- buriavimas ten nekažką, nes vėjo arba per daug (Mistralio ir Scirocco periodai, kai saugiau yra tupėti inkaro įsikibus, nei kur nors plaukti), arba vėjo per mažai (motoruoji, kai reikia kur nors nuplaukti), arba jei pučia, tai būtinai ne iš tos pusės. Buvo gerų buriavimo dienų, bet ne tiek daug, kaip derėtų.
- silpna žvejyba, nes lyginant su Atlantu - Viduržemiai yra geriausiu atveju stepė, jei ne dykuma; antra vertus, sezono žuvis buvo ten sugauta, bet tai ir tebuvo vienintelis kibimas, nors plaukdamas žvejojau beveik visada.
- gerai išvystyta prekyba jachtiniais žaislais, beveik visur galima rasti gerus bet kokios specializacijos profesionalus remontams, jei prireikia pagalbos iš šalies;
- kranto žmonės užvaldyti godumo ir siekio per sezoną užkalti tiek, kad nereiktų dirbti likusius metus - nu per daug Palanga, kad man patiktų. Malonios retos išimtys iš šios taisyklės ir buvo tai, kas ją padarė ryškiai teisingą.

Sezono tikslai. Strateginis tikslas - laimingai pasiekti laivo žiemojimo vietą šalia Porto - įvykdytas pilnai ir sekantį buriavimo sezoną paskirsime vien Atlanto vandenynui. Pirminis varijantas buvo plaukti į Kanarus, bet trumpesnio buriavimo perspektyva kitais metais liepė planui keistis. Ar kitais metais suplauksim į Maderą, gal vistik į Kanarus, o gal tinginiausim Galicijos fjorduose, o gal neskubėdami tyrinėsim pakrantes Ispanijoj ir Prancūzijoj - šiandien dar visiškai neaišku... Mažasis, bet gal net man svarbesniu buvęs sezono tikslas - padaryti malonias buriavimo atostogas savo šeimai - manyčiau, įvykdytas iš dalies, nes visi kartu plaukėm per trumpai. Darbai, mokslai, kiti įsipareigojimai krante mūsų šeimyniniam buriavimui nepadeda. Mano psichologiškai smagiausias laikas laive - vien su savo šeima, nes tada už kitus įgulos narius man, kaip škiperiui, atsakyti nereikia, o už savo šeimą aš ir taip atsakingas - su škiperio kepure, ar be jos, ir dieną ir naktį, kiek laive, tiek ir ant žemės, amen...

Sezono avarija. Po plaukimo iš Maljorkos į Barseloną, artėjant prie Port Masnou marinos, apturime vos ne gaisro situaciją variklio skyriuje. Sudegė variklio išmetimo dujų kolektoriaus tarpinė ir perkaitę dujos su visom ugnimis iš variklio visai ne juokais grąsinosi viską supleškinti. Ko pasekoje būtų iškilęs didelis šlapias nepatogumas mūsų šeimyninei įgulai, nors krantas jau ir matėsi. Todėl, šiek tiek pasiblaškęs po laivą kiek pakeltu balsu vis šūkčiodamas kvailą klausimą Ką daryt, Ką daryt???!!! - ir atsakymo įgulos akyse neradęs, pats turėjau padaryti visą eilę nepaprastai teisingų sprendimų. Informavau uostą, kad įplaukinėsim burėmis ir kad jie mus ten pasigavę įspraustų mums skirton vieton. Uostas sutiko su tokiu įžūliu planu be didesnės diskusijos. Visi kiti mano teisingi sprendimai lėmė, kad viskas taip ir įvyko.
Beje, į Port Masnou marinos pusę Žemės informaciniu lauku aš jau nuo liepos mėnesio spinduliuoju dėkingumo ir draugystės fluidus ir negaliu nustoti spinduliavęs, nes jie ten yra realiai pati svetingiausia ir draugiškiausia marina, mano užtikta Viduržemiuos per du sezonus. Jie nedelsdami surado mechanikus variklio remontui, rūpinosi mano laivu visą liepos mėnesį, kol keliavom Lietuvon, ispaniškai mano vardu koordinavo intermodalinį laivo šuns Barlio gabenimą iš Sevilijos, o galiausiai atsisakė priimti apmokėjimą už savaitę stovėjimo uoste virš sutarto periodo - nes, kaip pasakė - Tu buvai mums geras klientas, todėl norim tau padaryti tokią malonią staigmeną šiaip, prieš atsisveikinant...
Dėkui tiems geriems žmonėms, o buriuotojams tik rekomenduot galiu su jais ten, Port Masnou, susitikti, jei buriuosit kur tai šalia Barselonos. Jei taip nutiks - Rozai ir Eduardui perduokit geriausius linkėjimus nuo Gin iš Billabong.

Sezono išgąstis. Su įgulos nariu laive buvom dviese, kai vienam iš mūsų įvyko pats tikriausias insultas. Bac, va taip nei iš šio, nei iš to - sveikam žmogui, nes ir taip būna, pasirodo. Dievas mato, vos keliskart savo gyvenime aš buvau taip smarkiai išsigandęs. Kartais gerai, kad didelio streso situacijoj veikiu, kažką darau, o bijojimą palieku "ant vėliau". Pavyko žmogų perduoti medikams dar iki tol, kai pakitimai organizme pasidaro negrįžtami, informuoti jo šeimą dėl tolimesnio dalyvavimo situacijoj būtinybės ir t.t. Viskas bus gerai, reabilitacija po gydymo vyksta sėkmingai, ir su Valentinu dar mes plauksim, aš tikiuosi. Bent jau Užupio Špunkoj vieną kitą kaušą alaus tikrai apversim.

Sezono rūpestis ir džiaugsmas. Niekas šį sezoną nematė tiek mano rūpesčio ir širdies mano džiaugsmo, kaip laivo šuo Barlis. Jis yra Perro De Agua Español veislės šuo, atvykimo į Billabong metu jam tebuvo 4 mėnesiai. Atvyko per kurjerių tarnybą iš veislyno Sevilijoj į Barseloną, kur prasidėjo jo gyvenimas laive. Stebėtinai lengvai adaptavosi prie specifinių sąlygų mano laivyne (taigi du buriniai laivai ant mano vardo!) - nes jaunas ir supratingas, nors ir labai išdykęs. Reikalus nusprendė atlikinėti laivo duše, kuo labai džiaugiausi, kol pats visko nesugadinau. Tada išplaukinėjom iš Almeria uosto į besibaigiantį štormą ir Barlis sekiojo mane po bangų vartomą jachtos denį, kol rinkau krancus, dirbau su burėm. Iškristi be vargo galėjo, o komandų, jau mano piktai rėkiamų, jis nesuprato, o gal tik apsimetė - tai sugriebęs nunešiau ir užrakinau tame pat wc/duše. Suprato, kad nuo šiol tai yra kažkokia nuobaudos vieta ir griežtai atsisakė ten šikti/myžti... Du kartus jis po to man labai aiškiai parodė, kad mūsų bendra ateitis nieko gero nežada mano asmeninės higienos ir komforto prasme, o paskui netikėtai vėl savo valia nusprendė, kad visus reikalus darys išlipęs ant denio. Tuo metu ant lejerių jau buvo pabaigtas įrengti apsauginis tinklas, tai Barlio sprendimas man vėl labai patiko. Geeeras šuniukas! Jis tada dar mokėjo tik išlipti iš kajutės pats, o vidun turėdavau įkelti aš - laiptai tuo metu jam buvo per statūs. Tada jau ir aš išmokau pamatyti, kada jis ruošiasi eiti ant denio su rimtais ketinimais, kad esant prastesnėm sąlygom jūroje kiek pristabdyčiau laivą ir sumažėtų supimas.
Žodžiu, vienas iš kito šio to vis dar mokinamės, nes kartu plauksime dažnai, tai ir interesas abipusis.
large_9A58B394E4A6B73EBC2EB34BEAB62C6F.jpeg

Sezono paturistavimas. Ibica - smagiausia sezono vieta slampinėjimui gėlių vaikų tematika išpuoštu senamiesčiu, vaizdų ieškojimui didžiulėje pilyje-mieste, ar tapas kultūros tyrinėjimui kavinėse. Tai miestas, taip pat ir Nica - kur tikrai nebus nuobodu Viduržemiuos sugrįžti.
large_9BB5326DD580642C277B589D025DE507.jpeglarge_90_9BB32472D75FFA3F46A2E32ABEDCCD61.jpeg

Sezono radinys. Būna, kad kokia smulkmena primena įvykį, o įvykis - žmogų. Ta smulkmena - tai skardinis arbatos puodelis, kurį Julius @ s/y ALKA netyčia pametė Santa Ponsa, Maljorka, inkaruotėje. Tąkart mūsų jachtos stovėjo ant inkarų netoliese viena kitos - jis laukė palankaus vėjo persimetimui į Graikiją, aš - atvykstančių svečių. Puodelis buvo užvožtas ant s/y ALKA vėjo generatotriaus stiebo, kad per jį neprilytų, kol pats generatorius nukeltas remontui. Istorija nutyli, kodėl jis staiga ėmė, nukrito ir nuskendo. Gal po mėnesio vėl atsidūręs toje pat inkaruotėje, susiruošiau panardyti ir sakau, o kodėl nepabandžius... Bet kad didžiulėje inkaruotėje taip tiesiu taikymu nuplaukti būtent ten, kur tas puodelis dugne guli - buvo neįtikėtina. Julius sakė, kad vėl mums reiks kada nors susiplaukti, kad tą puodelį atsiimtų. Sakyt jam, ar nesakyt, kad dugne jis kiek parūdijo, netgi tiek, kad jam rankena nusivertė, nu bet jis vis dar su inkaru bent jau... Visai geras dar puodelis.
large_9A5B1BBA0019F606C834998158A3B37F.jpeg

Sezono netikėtumas. Kas iš pradžių pačiam atrodė kaip iššūkis, o gal labiau kvaila loterija - pasirodė labai pasiteisinusiu eksperimentu. Per šią svetainę pakviečiau man nepažįstamus, bet buriavimui neabejingus žmones pakeliauti kartu. Kas Menkę skaito - tie ir pamatė tą mano kvietimą. Tas buriavimui neabejingas gali būti ir konkretus psichas blogiausiu atveju (o tikrai žinau, kad tokios klinikos ir buriavime yra lygiai tiek pat dažnai, kaip ir normalių žmonių pasaulyje) - arba visiškai normalūs žmonės gali atvykti, bet aš jiems pasirodysiu psichas tiek, kad susikalbėti mums vistiek nepavyks... Kokia diagnoze tai besibaigtų - bet laikas laive kartu virstų košmaru kiek jiems, tiek ir man. Per 2016 m. sezoną apsilankė ir kartu su manimi keliavo pakaitom keturios poros, tik viena iš jų neblogai užgrūdinta čarteriuose, o kiti - tai buriuojančio vyro bandymas savo moterį patikrinti jūros sąlygose. Visai jūros neragavęs žmogus laive ir sudėtingam plaukime - hmm, reikia pripažinti, tame dalyke avantiūrizmo yra. Buvo šiek tiek jūrligės simptomų, bet nei vienas atvejis neišvirto į jūrinio buriavimo atmetimą kategoriškai nes-nenoriu-negaliu-nepakenčiu. O netikėtumas tame, kad susitikom kaip nepažįstami, o išsiskyrėme draugais. Bent jau aš save jiems linkęs draugu laikyti... Nors ir pakeltu balsu priekaištus gal reiškiau, ar pastresavęs gal per griežtas buvau - bet šitaip ant kiekvieno laivo kartais nutinka, kartais situacija to reikalauja ir todėl atsiprašinėti už tai man nereikia. Nes tik kranto durnyne kas pirmas chalatą užsivilko - tas ir daktaras, o pas mane laive tik aš škiperis foreva... Tai va, kokie stebuklai man įvyksta buriuojant.

Sezono laimikis - didžiulis tunas, velkiaujant vobleriu sužvejotas pusiaukelėj tarp Maljorkos ir Barselonos. Taip "iš rankos" - tai 15kg , kiek užlenkiant gal 17 trauktų, nes per tą netikėtumą ir žvejybos pažadintą medžiotojo- šeimos maitintojo instinktą beigi žudymo stresą nesugebėjau surasti elektroninių svarstyklių, būtent tokiai ilgai įsivaizduotai ir svajotai progai nupirktų... Svarstyklės atsirado, kai 10kg gražiausios file jau buvo išpjauta ir pasūdyta, o visa žuvis taip ir liko nepasverta, nes sugautą tuną būtina kuo skubiau nukraujinti ir išdarinėti... Dar daug tunų vėliau sugavau Atlante, bet tokio didelio nebeteko. Išvis didesnės žuvies gyvenime iki tol nebuvau sugavęs. Visus kulinarinius piruetus išbandėm, sushi, sashimi, kepėm, griliavom, sūdėm, prieskoniavom. Mūsų skoniui - geriausia šviežią tuno nugarinės file gerai pasūdyti, gausiai apiberti Viduržemio žolių mišiniu, mėgėjai užbarstys ir smulkinto česnako - ir leisti pabūti apie 12 val., laikas nuo laiko vis apverčiant file. Kiek reiks, žuvis tiek druskos bei prieskonių aromato ir pasiims. Pjauti plonai, sumuštiniams iš ryto, laikyti file suvyniotą į strech plėvelę, ar foliją šaldytuve - užteks to malonumo gurmanui pakankamai ilgam. Šonkaulių dalį kartu su pelekų zona, "apykakle" ir visa papilve darinėjant žuvį išpjauti, pasūdyti truputį ir kepti ant griliaus iškart, tą pat vakarą po žvejybos, kai tunas šviežesnis būt ir nebegali. Oooo, brolyti....
large_9A5A111CC11556A4C969FE6360AF71BA.jpeg

Sezono nusivylimas. Aš pats tas nusivylimas, tiksliau - mano sekstanto mokslai. Pradinę paklaidą horizontus suvedant nustatyti, matavimus atlikti lyg ir išmokau, o pozicijos skaičiavimus pieštuku ir lentelėmis, o ne iPad'o appsu daryti dar teks išmokti. Palinkėkim treneriui RR (redakcijai pavardė žinoma) kantrybės, stengiantis be visokių staigių judesių rankomis ar/ir kojomis atsiginti nuo kvailų mano klausimų.

Sezono kulinarinis paveldas. Desertas "TAKAMAKA" , to paties pavadinimo draugiškame katamarane, kuriuo per Pasaulį keliauja Saulius, Deimantė, sfinksai Zosė ir Zefyras, bei juos aplankantys draugai, prieteliai ir giminaičiai. Dėl recepto ir kreipkitės į Takamaka - čia jo skelbti negaliu, nes tai yra Takamaka copyright material.

Sezono svetingumas. Susitikimas su Nerijaus ir Sonjos šeimyna Almerijoj, kelionė į Nerijaus uošvijos dvarą ir nuoširdžiai draugiškas svetingumas, kurį patyrėm ten, bei vėliau keliaudami aplankyti uošvių draugus Nerja kurorte. Mes dar susitiksim ir man reikia pasistengti, kad tada, ragaudami vyną ir vėl griliuodami visokius skanėstus, mes susikalbėtumėm ispaniškai.
large_C12CFA4BB7DB20ADA4A301DA4241E12A.jpeg

Sezono paslaptis. Didžiausia naujovė, paslaptis ir stebuklas man - tai žinoma, Atlantas! Jis giliai kvėpuoja nuolatos, o virš to alsavimo sukylančios vėjo bangos gyvenimą padaro tikrai nenuobodų, ypač kai laive esi vienas ir jau pora savaičių kasiesi prieš bangą ir vėją nuo Faro iki Porto. Darbas ne iš lengvųjų, romantiką išvėdinantis ir galvą nuo niekų valantis, bet užvedė ir įtraukė tiek, kad jau iškeliant laivą ant kranto žiemai - nagai vis dar niežtėjo plaukti ir pažinti Atlantą dar labiau. Niekur - nei aikštingoj Baltijoj, nei Šiaurės jūroj, nei nuobodžiais tapusiuose Viduržemiuos buriuodamas, tokios vandens galybės nejutau, kai tūkstančius mylių keliavusi didžiulė banga visiškai ramiu oru apie 7 sekundes tave švelniai ir atsargiai kelia į kelių metrų aukštį, po to lygiai ir lėtai leidžia žemyn. Atsidūręs tarp bangų ir tematai tas dvi vandens kalvas aplink ir dangų, o pakeltas į viršų - gali neskubėdamas apsidairyti savam horizonte. Man čia gerai. Vandenynas pilnas gyvybės, čia ir žvejyba kita, čia delfinus dažniau sutiksi, ryklius ir kitus gyvius pamatysi taip pat, paukščių įvairovė, o naktį laivo sujudintas vanduo nušvinta ryškiausiu fosforu, o pabaidytų žuvų tuntai naktį plieskiasi kaip ryškūs žalsvi sprogimai, impulsą atsikartojančiais sujudinto švytinčio planktono pliūpsniais perduodantys per šimtą metrų nuo laivo pirmyn ir dar per tiek, tik vis blankiau ir blankiau - gilyn... O naktį apsilankę delfinai fosforu tamsoj švietė lygiai taip pat, kaip tas nedidukas plastmasinis delfiniukas ant bangos keteros šalia mano lovos vaikystėj.
Valandom virš relingo pakibęs, tuos vandenyno stebuklus stebėjau.
Orų sistemos kitokios čia, o Grib'ai čia linkę sukčiauti, todėl, prieš tikrindamas regiono prognozę, kad ją suprastum - turi viso Atlanto vaizdą prieš tai pažiūrėti. Ir potvynių bei atoslūgių srovės, vandens lygio pokyčiai gali būti drastiški čia, pakrantės dažnai nesvetingai raižytos ir kaip miško pieva uogom nusagstytos ryškiais žvejų plūdurais, kurių tamsoj nepamatysi, jei ne uolų kaktomis ir putotais seklumų gūbriais; o rudens dienos jau trumpos, bet atstumą vistiek turi padaryti - ir visa tai priverčia išmokti naujų dalykų, bei naujai pasitikrinti savo sugebėjimus ir atsargiau vertinti galimybes. Atlantas visus deda į vietą ir jam - ne taip, kad sau - nepameluosi.

Posted by gramas 06:22 Archived in Portugal Comments (2)

Atlantas. Smėlio kaimas.

Olhao pulsuoja visas, nes šiandien šeštadienio turgaus diena. Du didžiuliai raudoni pavlijonai su bokšteliais kampuose, po kiekvienu iš jų - po restoraną. Vienas paviljonas skirtas jūros produktams, kitas - mėsa ir daržovės. Pilnos alėjos kioskų ir pavėsinių, kur nusipirksi bet ko. Minios žmonių, girdžiu kalbant ne tik portugališkai, bet ir angliškai, rusiškai, ispaniškai... Panašu, kad portugalai čia gerklingiausi iš visų, bet jų ir daugiausia. O mudu su Barliu kalbam lietuviškai tarpusavyje, su kitais - angliškai. Tie kiti - tai sargai prie kiekvieno žuvies paviljono įėjimo, mandagiai stabdo ir aiškina, kad su šunimi negalima, rodo virš įėjimo kybantį ženklą. Kokį turėčiau ženklą parodyti jiems, kad suprastų, jog neturiu kur savo draugelio palikti, kol pats sardinių kilą staigiai nupirkčiau? Paviljone keturi įėjimai, trys sargai buvo budrūs, o ketvirtas mažiau atidus. Stoju eilėn prie prekeivio, turinčio didelių, skanių sardinių. Jos tiesiog apvalios, kaip mažytės torpedos, užtaisytos Omega3. Eilė juda labai lėtai, kiekvienam klientui jo pirkta žuvis valoma, kapojama pageidaujamo dydžio gabalais. Mums tik sardinių, jokio valymo, kapojimo, bet kad tik greičiau... Nespėjom - iš kažkur atsiradęs apsauginis prikimba prie alkūnės ir aiškina, kad serui su šunimi čia būti negalima ir jau pats laikas išeit. Ne, palaukti negalina, išeiti dabar. Barliui patiko būti vėsiame paviljone, o kai pamatė, kad einame lauk į gatvės kaitrą - protestuodamas pakrito tiesiog į nuo prekystalio tekančią tirpstančio aštraus žuvies kvapo ir skonio ledinę versmę. Na, kaip tu žmogus išeisi? Sargas juokiasi, bet stovi šalia ir saugo, kad negrįžčiau atgal.

Gatvės prekyvietėj užperkame bulvių, salotų, paprikų, cukinijų ir kitokių daržo gėrybių, kad jau su jūros baisybėm taip nenuskilo. Paliekame pirkinius valtelėj, pririštoje žvejų uostely, o patys einame pakalbinti tą marinos admirolą.
Visai neblogas, draugiškas vaikis, pasirodo beesąs, labai džiaugiasi galimybe kalbėti angliškai, po to dar klausė, ar gerai kalba... Ne, vietos mano laivui nėra ir be pirmadienio tikrai nebus, gal tada kas išplauks, bet derinti su kapitonu, admirolo bosu, pagrindiniame marinos biure. Ta laisva devinta vieta prie pontono F, į kurią taikiau įlysti - ji kito laivo, galiu pats sąrašus pažiūrėti, prašom, štai čia, sorry so much. Nuraminau, kad angliškai jis kalba labai gerai.

Ne, tai ne... Grįžtu į valtelę, mudu plaukiam į laivą ir laukiam svečių grįžtant iš žvalgybos. Jie paskambins, kada nuo kranto juos paimti, nes marinos tiltelio vartai atrakinami tik specialia kortele, kurios mes, kaip piratai partizanai, ir neturim.

Po kokių 20 minučių pasirodo ne svečiai, o tas pats jaunasis admirolas. Jis nesupranta, kodėl prieš tai šitaip maloniai bendravęs žmogus su šunimi prisirišo išorinėje marinos pontono pusėje, kur net klampės laivo virvėms neįrengtos, juk tai nelegalu. Nesvarbu, kad ženklų nėra, tai vistiek nelegalu. Žiūrėkit, jūsų švartavimo virvės skersai pontoną eina iki vidinėje pusėje esančių laivų vietų ir trukdo klientams eiti pontonu, va šitaip trukdo ir jie gali įkristi, na, dabar pats matot, kaip tai nesaugu... Taigi jei mano bosas dabar pamatys, jums iškart iškvies pakrančių apsaugą, o man bus didžiulės problemos, nes sakys kur tu žiūrėjai, kad tau po nosimi nelegaliai švartuojasi, jo, jis toks labai, na kaip ten tas žodis... Taip, angry and nervous žmogus, ačiū kad priminėt, bet turite išplaukti tuoj pat, kitaip tikrai bus problemos, jau nekart taip buvo, bosas iškart skambina į coastguard, jie tikrai atplauks, bus baudos, problemos...

Atsirišu, nueinu nuo krantinės apie 100 metrų ir išmetu inkarą šalia farvaterio, pačiame mieste, vandens tarpelyje tarp marinos ir žvejų uostelio, visai priešais turgaus paviljonus; šalia, bet saugiu atstumu nuo nedidukės jachtutės su pagyvenusių belgų pora. Už kelių valandų, prie žemo vandens čia turėsim vos daugiau kaip metrą po kyliu, kaip išsiaiškinu potvynių lentelėse ir grafikuose. Vieta pakankamai saugi, gal likti mums čia nakvynei, kai svečiai išvažiuos?

Parsivežu Artūrą su Ramune, griliuojam veršienos kepsnius, po to pakrentam siestos, nes jiems kelionė bus su persėdimais ir ilga. Pavakare matau, kad belgų pora kelia savo inkarą, o praplaukiant pro mus, tokia moterėlė kaip sudžiūvus pliauskelė labai karštai man aiškina, kad jokiu būdu negalim likti šia nakvoti. Terrible kažkas?Jos ryškus prancūziškas akcentas ir jų jachtutės pakabinamo varikliuko zyzimas mums nepadeda susikalbėti. Klausiu kodėl negalim, kas čia nesaugu? Ne, ne, tikrai negalima, terrible. Ji abiem rankom plačiai mojuoja nuo savo šlaunų iki ausų, rodo pirštu link manęs ir kranto, vėl mojuoja, pirštais rodo sau į ausis ir aš suprantu, kad jachtutei tolstant nuo mūsų, ji manęs nebegirdi per varikliuko birbesį.

Kodėl negalim? Aš nematau priežasčių, dėl ko čia būtų pavojinga ir nesaugu. Vėjas čia ne problema, nes miestas ir farvateris aprėminti seklumų, kurias dabar kapsto kelios dešimtys kriauklių rinkėjų; banga, galinti nurauti nuo inkaro čia tikrai nesukils. Gal vagystės iš laivo problema, nes miestelis tikrai buvo pilnas labai įdomių ir visokių spalvų personažų, o visokios valtys valtelės ir kateriai tik ir zuja aplinkui. Abejonių virtinė dūzgia galvoj ir kaip potencialus pavojus man jau atrodo potvynio srovė, kuri dėl aplinkinių seklumų gali taip truktelėti farvaterio kanalu, ir su tokiais sūkuriais, kokius matėm tik Gibraltare, kad silpnas gruntas atiduoda inkarą, joks variklis prieš ją neatlaiko ir mano laivas ištykšta į admirolo marinos sieną. Taip ir bus - stipri potvynio srovė.

Žinot, sakau svečiams, jūs gal jau ruoškitės, nes vistik plauksiu iš čia į inkaruotę prie smėlio kaimo, kur visi kruizeriai gyvena, nes akivaizdu, kad čia, mieste, likti tikrai nesaugu. Nelabai svetingai tai nuskambėjo, bet jie supranta, kad plaukti sekliu kanalu ir kitur inkaruotis dar iki sutemstant man būtų protinga. Atsisveikinam krante, prie žvejų kuro kolonėlės, kur užpildau kanistrą benzino valties varikliuko atsargų.

large_F880B665C5C0D66E37114DDF16B53A3F.jpeg

Mes jau naktį prieš tai irgi nakvojom prie smėlio kaimo, kaip mes vadinam Culatra miestelį. Nedidelis vasarnamių miesteliokas, kažkada buvęs žvejų kaimeliu, dabar su savivaldybe, uostu, keleivine prieplauka, bažnyčia, mokykla, biblioteka, keliom parduotuvėm ir gal dešimt restoranų. Vien smėlėti betoniniai takai pėstiesiems tarp namų, o vietoj gatvių - klampaus pliažinio smėlio juostos, pravažiuojamos tik traktoriumi, nes kitokio transporto šioje smėlio saloje ir nėra. Viskas, įskaitant ir pinigingus turistus, į čia pristatoma laivais.

Su šunimi keliamės vakaroti į krantą. Sėdžiu ant smėlio kaimo pakrašty, laukdamas šilto saulėlydžio, o Barlis dūksta vandeny, laigo krante ir visai nebenori manęs klausyti. Vaikas dar. Va, visas šlapias besivoliodamas smėlyje, įsipainiojo į seną tinklą, išsigando, ir aš vėl jam labai reikalingas.

Vėl laive būsime dviese. Visada atsiranda dvejopas jausmas laivo svečiams išvykus - šiek tiek vieniša ir liūdna, bet taip bus tik iki rytoj, kai laivas ir jūra įsuks į savo veiksmų ir darbų rutinas. Antra vertus - vėl prasideda tikrasis kelionės malonumas, kai nebesi atsakingas už kitus žmones ir imi gyventi bei keliauti savo ritmu.

Dar plaukiant valtele į smėlio kaimą iš inkaruotės, stabtelėjau prie netoliese inkarą išmetusios tų pagyvenusių belgų jachtutės pasikalbėti. Seniukas, babytė ir katinas laive. Pasirodo, tas jos platus mojavimas nuo šlaunų iki ausų reiškė didžiulį triukšmą nuo kranto restoranų, dėl kurio jie vieną naktį išvis negalėjo miegoti. Ji tik tuo metu buvo pamiršusi anglišką "noise", kad galėtų praplaukdama man pasakyti.

large_F87DB336EB99AA18F86DA6DB582C6BDF.png

Posted by gramas 03:39 Archived in Portugal Comments (2)

Viduržemiai. Retas vaizdas

El Masnou - tai nedidelis miesteliokas šalia Barselonos, kur buvom palikę Billabong pririštą prie krantinės mėnesiui, kol patys vykom į Lietuvą. Grįžęs į laivą, turėjau jį iš naujo paruošti tolimesnei kelionei. Dienos buvo karštos, pavėsyje saulė įpūsdavo iki 34*C, todėl ant laivo dirbti galėjau tik ryte ir vakare, kai karštis dar pakeliamas. Maždaug nuo 11 val. ryto jau karšta ne juokais, todėl visi darbai į šalį, įgula tuo metu jau priemiestiniu traukiniu išvykus tikrinti Barseloną, o aš pats - vis laikydamasis pavėsinės gatvės pusės, išeinu paklaidžioti po El Masnou, ar pakibti ant lauko kavinės wi-fi, vis siurbteliant iš aprasojusio bokalo vietinio alaus.

Tą dieną pavėsinių gatvės pusių maršrutas susiklostė taip, kad atklydau prie antikvaro parduotuvės. Ant šaligatvio šalia įėjimo sustatytos dėžės su senomis knygomis manęs neužlaikė, nes iškart pamačiau, kad visos vien ispanų kalba. Smukau į vėsią parduotuvės prietemą, sakau Hola porai žmogystų besišnekuciuojančių netoliese, o akims apsiprantant su prieblanda, jau matau, kad papuoliau ten, kur reikia. Tarp visokio naminio buitinio šlamšto ir kičo vis pasitaiko tai paveikslų marinistine tema, tai senoviškos laivinės įrangos detalių, prietaisų ir atributikos. Aišku, kad čia šiek tiek užtruksiu, nes jau kuris laikas (uostas) vis ieškau marinistinės temos paveikslo, kuris tiktų Billabong interjerui. Ilgiau pastoviu prie sienos su bent septyniais burlaivius ir jūros mūšius vaizduojančiais paveikslais. Vos du iš jų tiktų man , nes jachtos patalpų erdvės diktuoja formatą - man tinka tik nedideli darbai.

Dar Maljorkoj, kartu su Lolita klaidžiodami Palmos senamiesčiu, užėjom į antikvaro parduotuvę, kurios savininkas, pats britas, nupasakojo kur tuose jo labirintuose rasti marinistinės temos daiktus. Pilna ten visko buvo, nuo senų jūrlapių ir locijų iki šturvalų, instrumentų, knygų, uniformos dalių ir paveikslų. Vienas, labai kruopščiai pagamintas jūrinių mazgų rinkinys, skoningai įrėmintas - patiko mums abiems, bet jo dydis tiktų nebent keleivinio lainerio restorano salei - toks didelis, kad tokių matmenų ploto nei ant vienos pertvaros mūsų jachtoje nerasi. Pavarvinom seilę, pasigrožėjom ir išeidami pasakėm šeimininkui, kad gaila, kad mums patikęs paveikslas per didelis mūsų jachtai. Britas net nemirktelėjęs atšovė - Na, vadinasi jums reikia didesnio laivo!

Tuo metu čia, tas sudžiüvęs senukas labai gyvomis akimis - pasirodo jis yra parduotuvės šeimininkas - išlydi savo draugą ir skiria visą savo dėmesį man. Visas tas jo dėmesys - ispaniškai, o angliškai jis nekalba nei žodžio. Nieko, mes bendraujam, jis ispaniškai, aš iš pradžių angliškai, bet paskui matau, kad mūsų pokalbio kokybė išlieka nepakitus, kai aš kalbu su juo ir lietuviškai. Senas žmogus, jis laiko turi, gerai nusiteikęs ir bendrauti mėgsta, todėl veda mane nuo vieno daikto prie kito, vis pasakoja jų istorijas, iš kurių suprantu gal tik kas dešimtą žodį. Jo dalykas pasakoti, mano - linksėti galva ir džiaugtis Bien, muy bien, ar lietuviškai stebėtis "Ohooo! Nu, geras!!! " ar klausti "O kas tai?" - ir jis persijungia jau į kito daikto istoriją, lyg būtų supratęs lietuviškai, nes tai kiek panašu į Que es esto?

Apžiūrim kokius penkis senovinių lovų galvūgalius su drožiniais, po to gražiai išdrožtą durų dekoro rėmą - jam 500 metų, sako, pažiūrėk įdėmiau, kokie balkių sujungimai ir kiek rankų darbo meistras į drožinėtus ornamentus įdėjo. Po to veda mane prie komodos, atidaro stalčių, ištraukia kažkokio senųjų Italijos meistrų paveikslo fotografiją ir ilgai pasakoja istoriją, iš kurios suprantu, kad jis kažkaip dalyvavo to paveikslo radimo ir tolimesnio likimo istorijoj ir kad galiausiai parduotas jis buvo kažkokiam muziejui, kur jį galima pamatyti. Iš kas dešimto žodžio daugiau konteksto man taip ir nepavyko surinkti... Todėl nuo komodos jau aš šeimininką vedu prie sienos su jūriniais paveikslais ir klausiu kiek kainuoja, durdamas pirštu į man patikusį. Sumala kažką nei tai penki, nei tai penkiasdešimt, kad turiu perklausti - Penki Nulis? Cinco Cero? Jis sako Si, bet išsitraukia piniginę, išima 15 eurų ir rodo man. Aha, reiškia penkiolika - čia gi pigiau grybo už tokį laivo vaizdą. Gerai, sakau jam lietuviškai - parodyk man tą darbą. Apeina visokiais niekais nukrautus stalus, užlenda prie sienos, nukabina paveikslą ir tiesia man. Paimu, sakau, kad jau ten esi, duok pažiūrėt ir tą kitą, panašaus dydžio. Paduoda ir tą. Man išsirinkti kengva, nes vos įėjus iš gatvės šviesos ir akims apsipratus viduje, mano dėmesį iškart prikaustė būtent šitas darbas su tristiebiu laivu Phocéen.
Gerai, sakau , imu.
Seneliokas kiek susimėtė, sako tai kad 15 eurų už vieną, ne už abu...
Žinoma, vieną, - nuraminu jį, sumoku pinigus ir mes atsisveikinam, abu labai patenkinti įvykusiu sandėriu.

large_57C827860755A60CF8A14BA001D837CE.jpeg

Jau vėliau, grįžęs į laivą, susigūglinau, kad darbo autorius yra Marselyje gyvenęs dailinkas marinistas Antoine Roux (1765-1835). Originalas tikriausiai yra kažkur, kur googlas nelabai žino, o man, labiausiai tikėtina, teko reprodukcija, užklijuota ant lentos ir storai dengta bespalviu laku. Originalus darbas buvo atliktas vandens dažais ant vatmano, todėl norint išsiaiškinti ar aš turiu originalą ar tik vieną iš spaudinio tiražo egzempliorių - reiktų nulupti laką ir sugadinti darbą, kuris nuo pirmos sekundės mano laive - kaip namie. Taigi - viskas liks taip, kaip yra.

Tiems, kas burlaiviais domisi - keli lengvi klausimai:

- koks tai laivas pagal apiburinimo tipą?
- kokios paskirties laivams toks apiburinimas buvo naudojamas?
- kokį laivybos manevrą Phocéen atlieka?
- kodėl šitas straipsnis pavadintas "Retas vaizdas".

Kad klausimai lengvi, tai už visus teisingai atsakiusiam skiriamas vertingas prizas - labai daug matęs jachtos Billabong škertikas. Prizą atsiimti bus galima dar dvi dienas Gibraltare, jeigu nespėsite - po to gal Ceuta, Afrikos pakrantėj, arba atkarpoje nuo Gibraltaro iki Porto - čia jau vėl Europa, iki spalio mėnesio.

Vertingasis škertikas atrodo štai taip:
large_270_579A349ADBDD09623D9974F6E9F1F803.jpg

Posted by gramas 23:47 Archived in Spain Comments (0)

Viduržemiai. Peklos pagaikštis Gibraltaras

Skusdamas ir tarkuodamas bulves blynams kepti, laivo racija klausausi VHF12 kanalo. Juo uosto dispečeriai reguliuoja laivų eismą Gibraltaro uoste ir jo prieigose. Kiekvienam čia pasirodžiusiam laivui jie duoda nurodymus kaip manevruoti, kad saugiai prasilenkti su kitais laivais, kur ir kaip priimti locmaną, ar kada išvykstantis laivas gali atsirišti nuo krantinės. Čia tik maža dalis informacijos, srūvančios upe iš radijo stoties garsiakalbių - ir tai muzika mano ausims, nes smagu bent apytiksliai žinoti, kas laivybos prasme vyksta čia pat, iškart už Alcaidesa marinos vartų. Kažkas informavo uosto tarnybas apie didžiulę medinę kliūtį laivybai, plūduriuojančią įlankoje, išklausiau kaip tos tarnybos pergyveno, kad kliūties neranda ir kaip džiaugėsi radę. Kitas laivas bvo smulkiai ištardytas prieš priimant užsakymą locmanui gauti - ne tik standartinė informacija apie laivo matmenis, krovinį, įgulą - bet smulkiai išklausinėjo, ar nei vienas įgulos narys per dvi paskutines paras nekarščiavo. Zikos viruso prevencija, ar kas čia? Buvo ir neva tai pavojinga situacija, kai dispečeris labai piktai barė kapitoną laivo, atlikusio pavojingą manevrą, galėjusį sukliudyti į uostą įeinančiam laivui. Labai piktai dispečeris aiškino, kad pavojingai manevruojančio laivo veiksmai įrašinėjami. Ką jis veiks su tuo įrašu, gal neš šeimai vakare parodyti, koks tėtukas ekstremalas - nežinau. Laivų čia tiršta, todėl dispečerio darbas panašus į cirko triuką, kai artistas vienu metu ant rykščių suka kokias 20 lėkščių. Jei cirkininkui nepavyks - suduš lėkštė, ar publika nušvilps - paverks artistas į pagalvę vieną naktį, ir praeis. Bet jei suklystų dispečeris ir pora mega- tankerių susidurtų dėl jo klaidos - ašarų į pagalvę gali ir neužtekti... Taip ir įsitempia tie nervai jiems, jūros uosto darbininkams, o man laikas blynus kepti. Kad būtų įdomiau, bulviniai blynai bus su kariu ir ciberžole.

large_180_F96D481E90CFD8BAEBA88F7FF5564642.jpeg

Jau kelios dienos jachta Billabong stovi The Rock papėdėje, šalia aerouosto pakilimo tako ir mudu su šunėku Barliu čia laukiame į laivą atvykstančių įgulos narių. Kartu su jais keliausime nuo Gibraltaro iki Faro, Portugalija.

large_180_F981B618904E820CD54E0B3C0C242E5D.jpg

Atvykom į Gibraltarą vakare, iškart nusitaikėm į Alcaidesa mariną Ispanijai priklausančioje pusiasalio dalyje, miestelis La Linea. Vos aplenkęs uolą iš Rytų, sukiojuosi tarp laivų inkaruotėse ir sumąstau pakeliui racija užklausti Queensway Quay mariną, gal turėtų man vietą savo uostelyje... Racija vhf71 niekas neatsako, net Reeds almanache parašyta, kad rezervuotis reikia iš anksto elektroniniu paštu... Tai, manau kodėl neužsukus pas juos ir pasižiūrėti pačiam. Marinos vartuose pasirodo budintis ir jo klausiu kaip ten dėl tos vietos savaičiukei... Klausia, kiek metrų laivas, lyg ir svarsto kad matyt yra ta vieta, bet paskui staiga pamato po mano laivo dešiniu zalingu likusią kyboti Ispanijos vėliavėlę. Ne, sako, nėra vietos, apsisuka ir nueina sau. Matyt, dėl vėliavos supyko; damn, visai pamiršau, kad turiu nupirkęs ir Gibraltaro mandagumo vėliavą, nes planavau prieš išplaukiant užsukti į kuro kolonėlę Gibraltare, dyzelis ten pigesnis. Nėra kaip svetingumo tikėtis, jei į britų uostą bandai su geltonai raudona ispaniška vėliava įplaukti...

Jautrumas dėl vėliavų čia pastaruoju metu yra paūmėjęs. Visai neseniai, šių metų birželio 21d. vos pora dienų po oficialaus Madrido pareiškimo, kad Gibraltaras VISADA buvo ir bus Ispanijos, kažkokie šmaikštuoliai (juk tikrai ne kalno beždžionės) ištiesė didžiulę Ispanijos vėliavą Gibraltare ant Viršutinės Uolos (Upper Rock) šlaito.

large_F8D7042F95FB317F9528755923302858.jpeg

Šitoks akibrokštas karūnai, valdančiai Gibraltarą nuo pat jo užkariavimo 1713 metais! Nors Gib turi suverenumą ir savo vyriausybę, vėliavą ir svarą, jis laikomas Britanijos užjūrio teritorija, jei reikštis aristokratų ir diplomatų kalba, o jei buitiškai ir paprastai - kolonija.

Ispanija niekada nesutiko ir nesutiks, kaip mūsų smetoninėj kad sakė - Mes Be Vilniaus Nenurimsim!!! - taip ir čia - užkariavot, okupavot, pasinaudojot - laikas grąžint, arba atsiimsim patys. Dabar, Brexit'ui įsilinguojant, Ispanija kelia toną ir netgi yra nuomonė - kad ar neuždarius mums sienos tarp Ispanijos ir Gibraltaro, kad ten viskas pasidarytų kur kas įdomiau, nei yra šiandien. Mat, Gibraltaro ekonomika kiaurai per visus sektorius yra priklausoma nuo kasdien per sieną darban atvykstančių ispanų kvalifikacijos ir darbo jėgos. Patys vietiniai britai, kaip suprantu, užsiima vien pinigų plovimu pusiau legaliai per vietinius bankus ir pabais turistų srautui girdyti ir maitinti. Na, kelios parduotuvių gatvės dar yra ir tas marinos sargas. Ekonominė blokada...

O ką į tai britai? Tyli sau kaip džentelmenai, kartais daro kažką, ko niekas nesupranta - pvz baržomis veža betono kūbus su styrančiais armatūros strypais į jūrą ir verčia į dugną... Kam, kodėl? Ispanai spėlioja, kad gal teritoriją bandys britai didintis, ar ką... Žvejai pyksta ir keikia britus dėl plėšomų tinklų. Dialogo nėra, bet nesutarimo debesų daug.
Šiandien, kaip ir dažnai, drėgnas vėjas nuo jūros plotų atsimuša į rytinį uolos šlaitą, kyla juo aukštyn, ten virsta sunkiais debesimis, kurie skuba Ispanijai saulę užstoti. Britų dangiški prajovai, nu ne kitaip, kad tik Ispanijai pakenkti...

large_F8D4A3D4D45B1D1C31D51993C714A087.jpeg

Gibraltaro istorija atsekama nuo Neandertaliečių laikų, apie 50 000 metų nuo šiandien. Gibraltarą valdydavo tie, kas mokėjo jūromis plaukti - Finikiečiai, graikai, arabai. Nuo maždaug 711 metų, kai prasidėjo islamo invazija į Iberijos pusiasalį, Tariq Ibn Zyad su maurų kariuomene čia išsilaipino ir įsikūrė. Nuo čia ir kilo Gibraltaro pavadinimas - Jebel Tariq, kas mūsiška būrų kalba yra Tariko Kalnas.
Ispanai išgujo maurus 1462 metais, bet tas Tariko Kalnas tiek strateginis, kad jungtinis Anglijos ir Olandijos jungtinis laivynas nuo jo nuvijo ispanus 1704 m. Ispanai bandė atsikovoti, net Didžiąją Apgultį organizavo 1779-1783 metais, bet britų nuo kalno nukrapštyti nepavyko ir jie sėdi čia iki dabar.

Sėdi ant kalno ne vien britai - yra čia ir beždžionių, mudu su Barliu jas malpomis vadinam. Malpų žiūrėti išsiruošėm kitą dieną po atvykimo į Alcaidesa. Nupėdinom per sienos postą į Gibraltarą, ten iki keltuvo į kalną, kur įdėmiai apžiūrėjom lentelę No Pets Allowed, Sorry. Apsisukom ant kulno ir nuėjom link Mediterranean Route, atseit, pėsti į kalną pas malpas lipsim, nes mums lengvų kelių ir nereikia. Aha, tas Mediterranean, kuris virš Europa Point ir pietiniu-rytiniu kalno šlaitu... Laimė, visai atsitiktinai buvau gerus trekinius Da North Face sportbačius apsiavęs, nors paprastai čia Viduržemiuos su Tevas vaikštau. Be rimtų batų net nemėginkit Mediterranean Route kilti - trauma kiek fizinė, tiek moralinė bus garantuota, sakau kaip šiek tiek kalnais vaikščiojęs... Aha, ir vandens po didelį bambalį pasiimkite, nes mažo buteliuko, su kuriuo esat turistauti įpratę - neužteks. Mudu pritrūkom, tai kalno viršūnėje vienoje iš statybininkų aikštelių teko pro aptvarą vidun lįsti, nes ten stovėjo bakas su kraneliu, matyt, darbininkams rankas mazgoti skirtas. Barlį pagirdžiau, kailinius jam suvilgiau, nes jau keipti nuo saulės buvo pradėjęs, dar atsargai tą mūsų mažą buteliuką užpyliau, o pats šiaip taip ištempiau iki kavinaitės ties įėjimu į urvus, kur nesitraukdamas nuo baro du buteliukus beprotiškai brangaus ir šalto alaus turėjau susikratyti, kad iš beždžionių planetos kosmoso į realybę grįžti.

Radom tądien malpas, bent keturiose kalno vietose jas sutikom. Normalios makakos, laukiniai gyvuliukai. Labai jos pyko, kad ne vienas, o su šunimi atėjau. Patinai piktai uksėjo, o viena įžūlesnė torpeda zeko veidu bandė ant Barlio šokti, bet nubaidžiau. Ne Barlį, malpą nubaidžiau. Barlis ir taip kalnais prisikarstęs ir paslikas, ir malpoms visai abejingas buvo.

Grįžom žemyn, žinoma, dėl pramogos - irgi pėsčiomis. Jau trys dienos kojos vis dar maudžia, o Barlis sukasi ir nenori į kalno pusę net žiūrėt. Tiesą pasakius, manęs į kalną irgi nebetraukia, tai vis kokių laivo darbų prasimanau, kad netyčia sublūdęs vėl ten neužlipčiau.
Tačiau įgulos moralė tvirta, palaikoma fakto, kad Gibraltare litras (!!!) Habana Club Añejo Especial vos 6 vietiniai pinigai kainuoja. Ir džiugu, kad dabar jau visi vaikai į mokyklą, jūs į darbą - o man dar visą mėnesį plaukiot...

Labai daug gražių vaizdų ir reginių - gamtoje ir mieste - pavyko išsaugoti, bet kad čia juos sukelti - teks į vietą su wifi atplaukti. Tai gal kada nors.

Posted by gramas 05:44 Archived in Gibraltar Tagged mountains sailing billabong buriavimas kelionė jachta Comments (0)

Viduržemiai. Teisingi pipirai

large_A100546AE8727736E47616971C2C91A0.jpeg

Lietuvaitis jaunikaitis dėl jam žinomų priežasčių išvažiavo laimės ieškoti į saulėtąją Ispaniją. Išvažiavo, ieškojo ir surado.

Štai tokia istorijos santrauka tiems, kas daug raidžių panešti negali, žodžiu, nieko naujo. Viskas tose emigracijose gerai. Tiems, kas tekstą laiko, o jo bus šįkart daug - bandykit skaityti toliau.

Veikiantys asmenys ir atlikėjai:

Nerijus - tas pats lietuvaitis jaunikaitis ir mano kažkelioliktos eilės pusbrolis ir man tai patinka, nes visi Ramašauskai iš vos trijų kaimelių apie Žagarę po visą svietą yra pabirę. Tik Australijoj ir Antarktidoj aš pusbrolių, pusseserių ar dėdžių bei dėdienių neturiu.

Sonja - gražioji ispaniukė, Nerijaus žmona.

Niko - aukščiau minėtų personažų atžala, vardą gavęs senelio garbei. Niko labai užsiėmęs žmogus, kaip ir visi kiti jo šeimoj, bet tik jis turi teisę lūžti miegoti bet kada, kai baterijos sėda, nes jam tik 4 meteliai. Jam, kaip visiems ispanams, mano lietuviškas vardas yra kažkokia abrakadabra, todėl mane jis pavadino ir toliau bendraujant vadino Hombre, t.y. Vyras.

large_C12CFA4BB7DB20ADA4A301DA4241E12A.jpeg

Lizzy - šunytė taksė, mielas padarėlis, besistengianti būti geru šeimos nariu, bet tas smalsumas ją kartais suima už ilgos nosies ir nuveda pažinimo klystekliais.

Paukštis Poly - papūgėlis, iš pliko paukštuko pipete išmaitintas į Angry Birds personažą pakirptais sparnais po bandymo susipažinti su Almeria apylinkėm. Vos radau, lipau į medį, kad Paukštį Poly namo grąžinti, sako Nerijus. Jie nežino, ar patinėlis, ar vištelė, bet aš sakau - jau iš charakterio - tikrai kad vyras!

Nikolas - Sonjos tėvas, realus šeimynos galva, norintis perduoti verslus vaikams, bet niekaip nesugebantis nuo jų (verslų) atsitraukti. Kol kas pasitraukė iš miesto gyvenimo į užmiesčio dvarą su multi-hektarinėm alyvmedžių plantacijom, iš kur laiko pirštą ant pulso visiems kitiems verslams. Laisvalaikiu mokosi daryti vyną, nes turi tam ir vynuogyną užveisęs ir bodega įrengęs. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad savo vyndarystės tyrinėjimuose jis eina labai man patikusia linkme.

Marija - Nikolo žmona ir Nerijaus uošvienė. Nuolat stebi visus į jos akiratį pakliūvančius žmones ir po to stengiasi jiems padaryti malonų siurprizą.

Barlis - irgi ispanas pagal kilmę, palengva ir neskubiai laivu emigruojantis link Lietuvos. Jis yra Perro de Agua veislės šuo ir mano laivo šuo su statusą atspindinčiu raudonu antkakliu ir su visom iš to išplaukiančiom laivyno statuto teisėm ir pareigom.

Aš - šios plunksnos vedžiotojas po jūsų nervų galūnes ir jachtos Billabong škiperis.

I VEIKSMAS. Planai planai.
- Gal tu pergalvok dėl tos mašinos nuomos, nes aš pasidėliosiu darbus taip, kad galėtume kartu po apylinkes pakeliauti,- šneka Nerijus, kuriam pats darbymetis jo šiltnamių ūkyje. - geriau sakyk, ką norėtum mūsų regione pamatyti...

Almeria regionas - tai ištisai pramoninė žemdirbystė, ir jei šiandien kas kramsnojot pomidorą ar cukiniją - beveik esu tikras, kad į Lietuvą jie papuolė iš čia. Nerijus su Sonja turi keletą hektarų šiltnamių, kuriuose kasmet augina po keletą derlių arbūzų pakaitom su cukinijom. Šiuo metu vienuose plotuose vyksta modernizavimo darbai, kitur sėja. Gerai, kad yra šiltnamiai, nes jei reiktų Nerijui šeimą maitinti iš žvejybos (Nerijaus hobis) - būtų ne kas. Man irgi nekibo, o žvejojom nuo jachtos Billabong denio dar pirmąją mano vizito Almeria dieną.

Susitikom Almeria Nautic Club uostelyje, kur stovi Billabong, nes diena graži ir susiruošėm paplaukioti, pasimaudyt ir pažvejoti. Labai greitai mes paplaukiojom, pasimaudėm, pažvejojom, grįžom, vėl prisirišom uostely ir nusėdom Cabo del Gato iškyšulio restoranėlyje šalia pliažo - alus ir tapas, ir planas mūsų rutuliojasi ką gi veiksim kitą dieną. Restorano padavėjai vis pasufleruoja Nerijui kur ieškoti pasaulį tyrinėjančios taksės Lizzy. Paskutinis ją matė virtuvės šefas, maksimaliu trumpaplaukių taksų išdidumu koja atidarant tarnybinio virtuvės įėjimo duris, po to žygiuojančią restorano sale link pagrindinio įėjimo ir sukančią link pliažo. Tai Nerijus prie stalo tiek ir tebuvo...
Barlis tuo tarpu ramiai pakritęs pavėsyje po stalu, tai eilinį kartą į šeimą parvarytą Lizzy galiausiai pririšom pavadėliu prie Barlio, kaip šiuo momentu labai nekilnojamo turto.

Sonja dar prieš tai padavėjui susakė kokiais tapas nukrauti stalą, tai kad ten buvo ir keptų sardinių - šuniški nuotykiai ir Lizzy paklydimai man mažiausiai rūpėjo. Ah, jūs keptos sardinės - tikra Viduržemių esencija.

Tada ir gimė tolimesnių judesių planas: grįždami nakvynei Sonja ir Nerijaus namuose, stojam marokiečių mėsininko parduotuvėj, kad užpirkti pačių geriausių ėrienos šonkauliukų su nugarine, juos griliuosim Nerijaus uošvijoj. Pakeliui apžiūrim Nerijaus šiltnamius ir jis papasakos kas tai yra per verslas. Nakvynė, o kitą dieną važiuojam tikrinti uošvio plantacijas ir bodega, iš kur bet kokiam stovyje aš būsiu pristatytas į laivą, nes man bus laikas plaukti toliau.

Vakarojam pas Sonja su Nerijum, jų Paukščiui Poly vis perskrendant nuo vieno veikėjo galvos ant kito. Šiek tiek stebino iš pradžių, ypač Barlį, gyvenime su paukščiais nesusidūrusį, nes jam tik 4,5 mėnesio. Nieko, įpratom ir vėliau Poly skraidymai pokalbiui netrukdė. Pavargęs skraidyt pakirptais sparnais, Paukštis griuvo savo palapinėje ant šono ir užmigo. Labai keistas Paukštis, turbūt nuo Nerijaus nusižiūrėjo, kaip miegoti reikia.
large_33A99C839EF9D8792118D931398BC650.jpeg

Turėti planą yra gerai, bet Ispanija - tai šalis, kur nuo plano krypstama lengvai. Tik visi tie nukrypimai nuo plano man idealiai patiko.

II veiksmas. Pramoninė žemdirbystė.
Visas Almeria slėnis, o ir visi kiti slėniai aplink uždengti plėvele. Dar iš jūros matosi neįtikėtini plotai, baltuojantys nuo kranto iki pat kalnų. Kalnų prieigose - dykuma, o visur po plėvele gyvybės, maitinamos gręžinių vandeniu ir trąšomis - oazė.

Čia augina viską, kas tik gali įsikabinti į pilką šiltnamių dirvą - pomidorai, agurkai, cukinijos, arbūzai, melionai, mango, papaja ir visa kita, ko neaugina olandai. Čia Europos daržas.

Plėvele uždengiami ištisi laukai, o pagal šiltnamio aukštį tu gali rinktis ką auginti. Pvz žemam šiltnamyje neturėsi gero pomidorų derliaus, nes jis auga kokius 4 m aukštyn ir jo stiebo privynioja ant žemės dar kokius 20m, vis viršūnę aukštyn perrišdami.

Nerijus vieną po kito ridena arbūzų ir cukinijų derlius. Yra ką veikti, ypač kai nežinai, ką už tuos derlius gausi - rinka, nieko nepadarysi... Imi iš lysvės prinokusius arbūzus, veži mašinomis į aukcioną - ką tą dieną gavai, tą ir turi.
Antra vertus - į minusą kristi sunku, nors įmanoma - bet tas pardavimo kainos nežinojimas verčia visą procesą kruopščiai prižiūrėti ir taupyti kiekvieną eurą ir gerai pagalvojant, kada samdyti papildomą personalą į pagalbą nuolatiniams darbuotojams ir kada daryti kapitalinius įdėjimus į infrastruktūrą.

Čia ne mėgėjiška, o pramoninė žemdirbystė - viskas profesionaliai prižiūrma ir veiklos mąstas yra ne vaikiškas. Vanduo iš drėkinimo sistemos paduodamas į rezervuarą, iš kur į siurblinę. Ten yra kompiuteris ir trąšų talpos. Kompiuteris vadovauja talpoms, o šios šiaip laiko trąšas, kurios reikiamu metu duos jėgos daigui, kitos padės žiedui, dar kitos augins vaisiaus/augalo masę. Galiausiai mes, mielas skaitytojau, tas trąšas ir suvalgysim Maximos lentynoj surastoj daržovėje. Kompiuteris nuolat reguliuoja kiek ir kokių trąšų reikia įmaišyti į vandenį, kuriuo laistomi augalai. Vamzdinės laistymo sistemos, kad vanduo patektų tiksliai ten, kur yra kiekvienas daigas.
Antra vertus, ne vien chemija ten - kai blūdinėjom po Nerijaus šiltnamių hektarus, mus svaigino tolimos tėvynės kvapas, - Gerokai mėšlu dirvą įmaitinom, - sako Nerijus,- kad atsigautų prieš sėją.
large_90_C11E3352A2C183F207AA6669E9E544C2.jpeg

Tokie tėvyne prisvaiginti ir grįžom į mašiną, o aplink plušo darbininkai, keičiantys medinius šiltnamio stogą laikančius statramsčius metaliniais vamzdžiais, o po to bus keičiama šiltnamių plėvelė. Ir jiems reikia suktis, nes laikas - pinigai, naujo derliaus sodinimas negali suvėluoti.

III VEIKSMAS. Hipių sodai.
Jau sakiau, kad Ispanijoj nukrypimai nuo numatyto plano yra normalu. Sonja, pakeliui į jos tėvų dvarą, ir sako - Gal užsukam į hipių kaimą?

Aš galvoju - važiuojam kalnuota dykuma, tai koks čia gali būti kaimas? Hipiai ne hipiai, bet tai kas gali gyventi dykumos vidury?
large_A0F9603AE8FB34627C470643F20816B1.jpeg

Pasirodo, gali. Natūraliai nusenęs ir nunykęs ispanų kalniečių kaimelis tapo vieta, kur formuojasi tarptautinė ekologišką ir kultūriškai multi aktyvų egzistavimo ir tinginiavimo bei gyvenimo stebėjimo būdą išpažįstanti bendruomenė. Tai Los Molinos, Sorbas.
large_A111C709BD6D3613B7BF5E532396DA9D.jpeglarge_A1215DEFA4889618F3873F45D14777A0.jpeglarge_90_A1293136F369EB329FE4362488DFAAC7.jpegimage

image

image

image

Kaimelis priklausomas nuo vandens versmės, jei vandens neliktų - kaimas išsivaikščiotų kaip Lietuva, o sodai kaipmat išdegtų. Ekologiška save vadinanti gyvenvietė funkcionuoja kaip oazių dykumos sąlygose kūrimo projektas su kažkokių fondų finansavimu vykdomoms programoms ir projektais.

Karšta buvo, tai kai Barlis maudėsi su nuogomis gražuolėmis, net užpavydėjau... Tarpeklis pilnas kalnų vandens, todėl vėsiai maloniai gaivina, laikas nuo laiko čia ateina būreliai jaunimo, išsirengia kaip angeliukai ir pūkšteli nuo skardžio žemyn.
large_A1630F0DA5B1B4C8FC38C3C18351FDFB.jpeg

Vynuogės kaip gyvatvorė, prisirpę figos, granatai, visokių daržovių lysvės ir daug daug gėlių.
large_90_A1BDA06AF6C862EC93F01B6F7986C266.jpeg

Suvenyrų dirbtuvėlė leidžia šiek tiek grynųjų iš turistų srauto pakelti, kaip ir gido paslaugos...
large_B60D0AF7AD7CBBE8ED65E8EB1F4259AB.jpeglarge_90_B623FE3C09F8024D708B38DDDFB80E99.jpeglarge_B62D91A0FB0DFB8801F94906B71F7AF0.jpeglarge_90_B639BA60E0136BD8EC39F725BEE6BA1C.jpeglarge_B6527257C776EFDC31DEA6468B8976A2.jpeglarge_B65E0AD1AA35F794AC9DD1236F7B0629.jpeglarge_B6696738BF993BFC65B3EF12BA3772AF.jpeglarge_B674C7A3B0A404942177304CD0DFED23.jpeglarge_B67DB59B0BB631CC97B17E5D70B1B175.jpeglarge_B6A0B352B65BA4A6773FF099824A3555.jpeg

Įdomus bambukinis eko-tualetas. Visas permatomas kiaurai, ant aukšto pjedestalo, iš kurio visas gėris patenka į kelių pakopų grunto/nendrinę nuotekų filtravimo stotį. Seniena ir atgyvena šiaip jau, nes nesuprantu kam vaikščioti į bendrą permatomą tualetą, jei gali savo namuose įsirengti tiek pat ekologišką kompostinį wc. Bet permatomo projektui lėšas iš fondų pakelti gali, o kompostinių wc pirkimui visam kaimui - ne. Va, tokie du skirtumai.
large_A185E931D33E89D3987BD31FEF152AB5.jpeglarge_A173D51BA12241952B5A91637CE7A631.jpeglarge_90_A1B2A182BB3F30E9784B4AD70ABAD7FC.jpeg

Vietiniai šunys buvo rimtai nusprendę parodyti Barliui jo vietą kaimo hierarchijoje, nelabai net leidosi nuvejami, vis taikėsi išgriebti šunelį man iš rankų. Pats užbėgo man į glėbį, kai pamatė, kad riesta bus... Po to jie pradėjo spausti Lizzy į kampą su labai nedviprasmiskais pasiūlymais - bet taksai moka apsiginti. Į šunų sukeltą erzelį tingiai sureagavo vos pora vietinių gyventojų - visi kiti parpė siestos.
large_C11AADA6C1434789C3CB9846F04FF7CF.jpeglarge_B793CAAFC35FD687A68355859E2DDB87.jpeg

Buvo įdomu kitokį gyvenimą pamatyti, bet mums laikas judėti toliau.

IV VEIKSMAS. Dvaras
Pakeliui į uošvijos dvarą, stabtelime kalno viršūnėje, nuo kur gerai matosi pati finca (sodyba) ir į visas puses nusidriekę alyvmedžių giraitės. Ten, sako viskas Markizo Karabaso, ten viskas - rodo kitur- ir dar už kelio didžiuliai sklypai plėtrai, jei prireiktų.
large_BD69D669A4E891E35949588425EC72E4.jpeglarge_BD78C1210F073BB732A14BC5C9069F40.jpeg

Pasitinka Nikolas ir Marija dar prie vartų į kiemą, aplink šmirinėja ir trys kalės, kurioms reikia pasitikti Barlį su Lizzy. Dar atvažiuojant Niko prašė mamos, kad pasakytų senelei jo nebučiuoti, nes jis jau didelis. Pabandyk, paaiškint tai senelei... Net mane ji išbučiavo, nes čia Ispanijoj taip priimta į abu žandus po bučkį įsegti kiek susipažįstant, tiek susitikus, tiek atsisveikinant.
large_BD8408DF0889C6167A50D0919B438245.jpeg

Iškart einame prie reikalo - man aprodo bodega - patalpa, kur vyksta vyndarystės burtai, trumpai esu supažindinamas su procesu, o Nikolas viską paruošia bent trejų rūšių raudonojo degustacijai. Bedegustuojant susipainijom iš kurios statinės buvo įpiltas tas kitokesnis už kitus, todėl perdegustuojam viską iš naujo. Kiekvieną vyną ragauju po du kartus - iš pradžių gryną, po to užpiltą ant ledo luito - šiek tiek praskiestą. Skiestu vynu čia atsigeriama karštą dieną troškuliui malšinti, o prie valgio naudoja gryną, kambario temperatūros.
large_90_BE0FA7F39261EA89FC217DACC48DD000.jpeglarge_90_BE2B45BFD908B6E0F26AFB57CD254A24.jpeglarge_BD8C9868D6108A7127136A572F772B5C.jpeglarge_BDC39DF6D59E430D998250380EC8A214.jpeg

Vėliau, kai sėdom prie stalo valgyti, vėl su Nikolas susipainiojom, kuris tas buvo labiau patikęs - tai viską vėl perragavom iš naujo, kad būtų ramiau. Jiems abiem patiko, kad man tinka jų vynas; vėliau Nerijus pasakė, kad čia, Ispanijoje, kai parodai kad tau patinka vynas - jau tuo nusipelnai šiek tiek pagarbos, vedančios į tolimesnį bendravimą. Abstinentams Ispanijoj turbūt sunkoka, o mane, panašu, gerbtų bet kur, kur atplaukčiau.

Nerijus tuo metu ant griliaus išdėliojo ėrieną, aš netoliese pamačiau gerai įmitusių paprikų, pora perpjoviau išilgai ir užmedčiau and grotelių šalia mėsos.
-Ė-ė, sako Nikolas -Visai ne taip su pipirais reikia... Žiūrėk, kaip teisingi pipirai daromi, kad sultingi būtų.
large_90_BE9F6C14E6F6AAD624A2BEA35CFD158B.jpeglarge_BEAD9ED1CC718DEFD91EAB3610E4524C.jpeg

Visas paprikas, be jokių pjaustymų Nikolas deda tiesiog ant žarijų ir laikas nuo laiko ilgu pagaliu pavarto, kad vienodai apanglėtų iš visų pusių. Po to atiduoda jas Marijai į virtuvę, kur apanglėjusi luobelė nuimama, paprika kokius tris kartus perpjaunama išilgai nuo kotelio žemyn, pats kotas būtinai paliekamas.
Sudėti paprikas į lėkštę, apiberti smulkiai kapotu česnaku, šiek tiek druskos ir pipirų, ir gausiai užpilti alyvuogių aliejumi. Imti pirštais už kotelio, dėti sau į lėkštę šalia meistriškai iškeptos ėrienos, pasipildyti taurę vyno (visi čia įsipila sau, kaip buriuotojai įpratę) - ir papulti į smagurio dangų. Marija matė, kad man patiko paprikos, tai dar po kelių dienų, kai susitikom važiuoti vizito pas jų draugus šalia Nerja kurorto - atvežė visą maišelį priskrudintų paprikų ir paaiškino, kaip jas paruošti, kad laivo šaldytuve išsilaikytų kuo ilgiau...
large_90_BEE6EE9DE3140438C32D17E897DB5720.jpeglarge_90_BEF11756BB025D20788A5B040C4373A6.jpeg
Čia tie lietuviškai pjauti ir labai neteisingai paruošti pipirai. Pats ir suvalgiau, kad jau prisikepiau... Bet teisingi buvo kur kas skaniau. Tie, foto aukščuau - teisingi pipirai.

Po pietų kylama nuo stalo, važiuojama į miestelioką šalia ir ten geriama kava desertui, su kaimynais aptariamos naujienos - tokia tradicija. Grįžus namo - siesta. Siesta čia ne tradicija - tai įstatymas.

Alyvmedžių plantacija duoda apie 40 000 L pačios aukščiausios kokybės pirmo spaudimo ypač tyro aliejaus, kurį visą kasmet nuperka didmeninis klientas to sezono rinkos kaina, kuri svyruoja priklausomai nuo derliaus gausos, atitinkamai nuo pasiūlos rinkoje, nes aliejaus paklausa garantuota kasmet. Panašu, kad alyvmedžių verslas yra garantuotai pelningas, klausimas tik - kiek ir kuriais metais.
large_C0BD0B77F05B3645F54BD4C5BAFDCD57.jpeglarge_C0D75B2E0C55BE2148E1C1F7952C4A52.jpeg

Alyvmedžių sodinukai į jaunuolyną sodinami gana tankiai, po kelių metų, kai sustiprėja, persodinami laukuose maždaug 4m atstumu tarp kaimyninių medelių, kad gautų pakankamai saulės. Daugiau pavėsio gaunantis medelis duos apie 30% mažiau aliejaus, nei teisingai pasodintas. Laistyti juos reikia reguliariai, tam po lauką išvedžiojama irigacinės sistemos lankstus vamzdynas. Tarpus tarp medžių reikia purkšti kažkokiu truču, kad piktžolės neaugtų. Šiaip prie pačių medžių, jau kai viskas įrengta, darbo nėra labai daug.
Medžiai patys nusprendžia, kada nori pailsėti - jei vienais metais davė gausesnį derlių, tai kitais metais tas medelis labai nedaug uogų duos, o labiau pasistengs prieš tai pailsėję.
Derliaus nuėmimui samdomi darbininkai užsideda kuprines su akumuliatoriais ir specialiomis vibruojančiomis šukomis ant ilgų kotų nuo alyvmedžių nupurto kiekvieną uogelę. Derlius pristatomas į vietinio kooperatyvo spaudyklą, ten talpose aliejus ir laikomas, kol pasiims pirkėjas.

Kiti dvaro stebuklai pasirodė paskui...
large_90_C01C6F3494060DF0C6CA3DFB996B6A1B.jpeglarge_C028EAB4F3297BEAC9853D412F2954A1.jpeglarge_C088C264AE797D2820B252973F81B21E.jpeglarge_C092FBEC98798A87275786E00C86F45E.jpeg

O dar vėliau atsisveikinom su svetingais šeimininkais. Mudu su Barliu buvom parvežti į miestą ir švelniai padėti prie vartų į mariną, kartu su didžiuliu 8L bambaliu vyno. Dabar kas vakarą bandysiu atpažinti, iš kurios bačkos man jo tiek daug Nikolas įpylė. Jei nepavyks atpažinti - teks plaukti atgal į Almeria ir viską perragauti.

Posted by gramas 09:51 Archived in Spain Comments (1)

Viduržemiai. Lokys Gauruočius Barlis

large_270_526AE212972CE0CAB20294DF622328CF.jpeg

Tai va, kaip ir buvau minėjęs - jachtos Billabong įgula pasipildė dar vienu nuolatiniu nariu. Šuo Barley, arba Barlis, kaip trumpa forma nuo Bob Marley. Šį ispanų vandens šuns (Perro De Agua Español) veislės atstovą pirkau internetu iš veisėjo Sevilijoj, kai su šeima dar kruizinom Balearų salose.

Laivo šuo planuose buvo jau senokai, nuo praėjusio rudens svarstėm įvairias veisles ir kriterijai buvo tokie:
1. Vidutinis dydis, kad nebūtų labai sunku kilnoti į/iš laivo, ar pripučiamą valtį iš laivo, supant smagiai bangai. Bet kad nebūtų smulkmena visiška, o tikras šuo.
2. Lengvai prisitaikantis prie gyvenimo laive, mėgstantis vandenį ir lengvai dresuojamas.
3. Nesišerti labai smarkiai.
4. Stabilios psichikos ir neagresyvus kitų gyvūnų ir tuo labiau žmonių atžvilgiu.
5. Su kilmės dokumentais, sveikas, tėvai abu su displazijos ir akių tyrimais, šuniukas su mikroschema, gyvūno pasu su būtinų vakcinų žymomis - kad galėtų keliauti lėktuvu.
6. Judrus, fiziškai stiprus, galintis būti kompanjonu labai ilgiems pasivaiščiojimams po Girulių apylinkes.

Žmonės jachtomis keliauja su pačių įvairiausių veislių šunimis. Vieni (šunys ir jų šeimininkai) prisitaiko prie jūros gyvenimo geriau, kiti blogiau. Maljorkoje, inkaruotėje ties Santa Ponsa teko sutikti olandų kruizerių porą, su kuria kartu jachtoje gyvena ir ispanų vandens šuo. Nieko apie šią veislę iki tol nežinojau... Sakė, prie gyvenimo laive adaptavosi puikiausiai, nors į laivą šuo pakliuvo jau būdamas 7 mėn. amžiaus. Olandai sakė, kad šuo nesunkiai išmoko savo gamtinius reikalus užspaudęs palaikyti apie 9 valandas, ko įgulai dažniausiai užtenka keliaujant po Viduržemius. Vos atsistoję ant inkaro, jie kraunasi šunį į valtelę ir irkluoja į krantą. Kartais tai daro irklalente, šuo su džiaugsmu stovi ant lentos prieš šeimininką - pats mačiau.

Kiek daugiau pasidomėjęs ispanų vandens šunimis (nepainioti su portugalų vandens šuo - tai visiškai kita veislė) - pradėjau ieškoti šeimos pritarimo šiai idėjai ir lygiagrečiai - veisėjų, turinčių šviežią šuniukų vadą. Veislynas Olandijoje ištardė mane kas toks esu ir kodėl man reikia būtent tokio šuns, sutiko toliau su manimi klausimą aptarinėti. Tačiau po ilgų diskusijų apie šunis, užsiprašė visiškai beprotišką kainą. Taip, sako, žinoma, kad Ispanijoje galite rasti pigiau, bet kad šie šuniukai kuo labiau į Šiaurę - tuo brangesni... Jokių derybų net nebuvo - laiko savo kainą, nors tu ką.

Ispanijos rinkoj dominuoja arba veisyklos-fabrikai, arba visokių netyčiukų pardavėjai, kad visai nebežinai ką nusipirksi ir ką gausi. Nėra lengva pardavėją, kalbantį angliškai surasti. Galiausiai pavyko rasti rimtą veisėją, turintį ir norintį parduoti tėvų - tarptautinių čempionų šuniukų vadą. Nepigiai, bet genealogija visada kainuoja. Daniel - toks veisėjo vardas - labai patiko idėja, kad jo šuniukas bus laivo šuo ir keliaus į Lietuvą. Detales netrukom suderinti ir depozitas buvo sumokėtas, rezervacija patvirtinta. Deja, mūsų numatytai skrydžio iš Barselonos datai šuniukas dar nebuvo 15 savaičių amžiaus, vos kelių dienų trūko ir negalėjo skristi su mumis kartu. Sutarėm su Daniel, kad dar mėnesiuką palaikys šunelį, iki rugpjūčio pradžios, kai grįšiu į Barseloną, ir atsiųs man jį iš Sevilijos specialiu kurjeriu, vežiojančiu gyvūnus po visą Ispaniją.

Pristatymas įvyko sklandžiai, šunelis atvyko sutartu laiku į mariną, kur stovėjo Billabong, po kelionės buvo sveikas ir gerai nusiteikęs, nors labai alkanas. Tada dar nežinojau, kad jis visada yra labai alkanas. Augantis organizmas...
Darbinė veislė, naudota žvejų valtis į uostą, ar laivo virvę į krantą tempti, todėl plaukia ir nardo jie kaip mažai kas kitas šunų pasaulyje. Piemenys avis ir ožkas ganydami juos naudojo, tai turi šie ispanai ir aviganio geną. Šilkinis kailis ilgo plauko, pagal veislės standartą nereikia šukuoti, o leisti veltis į dredus, bet nesišeria, neturi kvapo, laikomas antialerginiu šunimi. Lokys Gauruočius Barlis, reggae ritmu spardantis guminę kiaulę po visą laivą. Stebėtinai lengvai prisitaikė prie laivo supimo; kai ant bangos - ėda gulėdamas, kojom apkabinęs savo indą. Gal reiks ir man taip pabandyti, per sekantį štormą.

Internetuose buvau prisiskaitęs, kad kruizeiai geriausiu sprendimu šuns gamtiniams reikalams laive pripažįsta kilimėlį, arba dirbtinės žolės metriuką, kur šuo nuo mažens pratinamas kakoti ir siusioti. Padarė savo reikalus - pririštą virve kilimėlį švyst už borto, praskalauji, ir viskas paruošta sekančiam seansui. Saugumo aspektas - inkaruotėje tą kilimėlį galima palikti nuošaliau, laivapriekyje, o plaukiant sudėtingomis oro sąlygomis - šunelis ras savo smagiausią kilimėlį kokpite. Kolega buriuotojas, irgi lietuvis, savo laivu kruizinantis Karibus, savo rizenšnaucerį išmokino naudotis galine laivo platforma. Po reikalų paėmei jūros vandens šlangą, įjungei siurblį, nuplovei - ir tvarka, visi laimingi. Laivinės drobės borteliai apie platformą padaro ją šuniui visiškai saugią bet kokiomis plaukimo sąlygomis. Idealus sprendimas.

Pirmą dieną taip ir pravaikščiojau su tuo kilimėliu paskui šuns uodegą. Nieko jis nedaro ant kilimėlio, nors tu ką. Padedu kilimėlį, ateina, atsigula, žaidžia, vartosi kaip gerai žinomas koldūnas su šūdo užtaisu, o viską padaro vos tik iškeltas į krantą. Per mažas buvo Barlis, kad pats sugebėtų iš kajutės stačiais laiptais į kokpitą išlipti. Tai jeigu jis man kajutėj va tuoj pavarys, sysiukas po grindų skydais į triumus po gėlo vandens bakais pateks, kur niekaip neišvalysi, o lauke turim 30*C ir daugiau? Užuodžiat perspektyvą? Man būtinai reikia, kad jis drožtų ant kilimėlio, ir ko tik aš tada nedariau - ir jo šlapimu bandžiau tą kilimėlį žymėti, ir savo, tipo gal "permyžt" sugalvos...

Galiausiai jį užkniso mano fiksacija į kilimėlį kaip kokį fetišą, jis tyliai nutaikė momentą, kai mano kilimėlis buvo ant denio, o jo paties organizmas kajutėj - ramiausiai nuėjo į dušą ir pridrožė tiesiog ant grotelių grindyse. Labai gyriau Barlį už tokį protingą pasirinkimą, net aš taip nesugalvojau - taigi imi dušo galvutę ant šlango, nuplauni visą džiaugsmą į dušo triumą, iš kur specialus siurblys viską išpompuoja už borto. Tiesa, kol kas dušu plaunu aš, ne Barlis, bet tokį protingą šunį yra vilties bet ko išmokinti. Jis tik įdėmiai stebi, kaip aš tai darau, vis jį girdamas gražiausiais žodžiais. Kai pavarė kiečiau - irgi ant dušo grindų pagal paties pasirinkimą - taigi sumeti visą gėrį į laivo wc šalia - išpompuoji, ir basta. Šitaip, be jokių kilimėlių, ir išsisprendė problema savaime. Ką nors tokio sukūręs, dabar dažnai praneša džiugiai sulodamas, kad jau vėl jis pasirūpino, kad man būtų už ką jį pagirti.

Šuo laive - tiems, kas supranta - tai visiškai nauja rūpesčių visata ir buriavimo dimensija, ypač tam, kas mėgsta daugiau paburiuoti vienas. Nuo žmonių pailsėsi, bet vienišas niekada tu nebūsi.

Posted by gramas 01:09 Archived in Spain Tagged animals boats billabong buriavimas jachta jūra Comments (4)

Viduržemiai. Tėvynės atgarsiai.

Ir vėlgi - siūlymas sistemai keistis, nes kol ji patogiai miega, gyvenimas nuėjo į priekį.

Veikiantys asmenys ir atlikėjai redakcijai žinomi.

Skaitykit, vertinkit, pykit, džiaukitės ir neapkęskit.

Istorijos pradžia - šis buriavimo blogas

Dienraštis KLAIPĖDA

STT

Manau, permainų burinių jachtų registravimo klausimu dar gali nutikti. Jei nutiks - labai įdomu kokios ir kaip jos reglamentuos Lietuvos piliečių įsigyjamų užsienio šalyse laivų registravimo tvarką.

Jei procese galėčiau būti naudingas savo kuklia patirtimi laivo registracijos klausimais jūrinėje valstybėje - mielai papasakosiu kas, kaip, kada ir už kiek.

Posted by gramas 05:56 Comments (0)

Viduržemiai. Sugrįžimas

Karšta Barselonoj dieną iki 32-jų naktį 25 temstant tiesiai nuo lėktuvo traukinio atvykstu į laivą vandens geriamo nėr dujų nėr laivas nelabai svetingai pasitinka džiugu kad sulaukė be kitokių siurprizų nes audrų su rimtais škvalais čia bent pora ritosi kol Lietuvoj buvau vakarienei duonos iš naftos kriaukšlis vandeniu užgertas ir į šiaudus vartytis iki švintant per karšta miegoti mėnesį vėsioj Lietuvoj lietum išlydėjusioj bet nieko per pora naktų aklimatizacija įvyks nu gerai gal per tris bus gerai apsipratus tokia šiluma dar kaulų nelaužo bet netrukdytų jei El Masnou bažnyčia varpais vos ne 0500 kas pusvalandį neplaktų koks čia miegas nei buvo nei nebuvo ir uodai čia pikti maži ir greiti gerai kad įkandimas tik kokias penkias minutes jaučiasi ir pamiršti bet vyrams juk niekada neskauda jiems tik niežti tai viskas OK keliuosi jungtis šlango prie kranto čiaupo švintant laivą mazgoti kai švarus net nuotaika geresnė būna spoksau į raudonas Afrikos dulkes srove bėgančias o galva dūzgia kaip viską suspėti iki įgulai Valentinui su pačia atskrendant bent Sants stotyje juos pasitikt reikia nes iš aerouosto tik vieni bėgiai iki ten paklyst neįmanoma ir maisto reikia nubėgt parnešti nes svečiai juk paskambink man Valentinai kai nusileisit telefonu iki aerouosto stoties pravesiu aha ten nesudėtingai viskas ką gali nevažiuot aš jau atvaziavau Sants susimatysim kartu į laivą grįšim o kol kas papietauju Libano virtuvės restorane Tagine Liban superinis patiekalas gerai paėjo šalia alaus bokaliuko arba aš karšto maisto pasiilgęs nes visą pirmą pusdienį šuniui laive rojų kūriau rytoj turi kurjeris iš Sevilijos atvežti rūpi man ta jo kelionė per naktį veisėjas sakė nieko ėst nedavė kad keliauti lengviau jam būtų galas žino kaip ten bus gali lengva nebūti kai tau keturi mėnesiai ir gyvenime nesi iš namų kojų išnešęs nei mašina važiavęs nereikia įsipergyventi dėl to ko negali pakeisti jei ką šiandien miestelyje susipažinau su veterinaru kuklus toks sako English a little bit nors kalba švariausiai tikra retenybė šituos kraštuos tai pasišnekučiavom ilgiau ir atsisveikinant sakė būtinai ateit jei kokios problemos ir patarė prirodė nupasakojo kur geriausią PetŠopą mieste rasti kur visko tikrai turi ko man reikia ir konteinerio kelionei lėktuvais po dviejų mėnesių dirželių žaislų pavadėlių guolio ir ypač maisto tokio pat kuriuo iki šiol buvo mano gyvulys kilmingas kalės vaikas maitintas Perro de Agua Espanõl darbinė veislė jie kantrūs viskas bus gerai susimatysim rytoj reikia tikėti o gaurai jiems patys į dredus sukasi veliasi šukuot negalima pagal standartą gerai atrodo tai šuns vardas ir bus BobMarley va čia jo tėtuko foto superiniai šunys tiems kas supranta ir prie gyvenimo laive lengviau prisitaiko nardyt mėgsta valtis tampyt ne veltui žvejai juos nuo seno kartu į jūrą plukdydavo

0897965DEBDC753006399E5D18711FEF.jpeg

0898691505CEC4CD735BE0133EEDB9DA.jpeg

Rambloj kaip visada balaganas bet man reikia iki Port Vel nupėdinti labai reikia nes man negalima Barselonoj būnant Port Vel neaplankyti minioje vis akys užkliūna už šariato šeimų matau kaip jiems nemalonu kad į juos visi spokso ypač vaikams ir aišku jie žino ką visi aplinkiniai galvoja vis nusuku akis šalin gerai šiandien jokių ka-boom sutarkim būk žmogus nes šiandien antradienis pakentėk gerai ir dar pats save sugėdinu raminkis kvaily tu perdedi juk tik paprasti žmonės juk matosi su šeima išėjo pasivaikščioti miestą pamatyti bet kad žmogus žinotum kur sekantis tylus ožkapisis pas nekaltas mergas kuo garsiau susiruoš galėtum ir pats ten nebūti ir kitiems pasakyti bet kad jau laikas man į metro ir kojos pačios paspaudžia greiciau pro Ramblos turgų praeiti nes jei visoj promenadoj pilna tai čia visai tiršta jau kad achbar neduokdie tai tikrai būtent čia tas jų derlius ir taikinys turistai kol gali gyvenimu džiaugias kaip dzikai Barselonos to nuostabaus miesto-gyvulio kūną opuotą apspitę čepsi aš irgi dziaugiuosi su svečiais susitikęs kartu pakeliausim pavakarojam laive ir vėl pakristi abejotinam miegui nes nuo trečios nakties paprastai tegaliu sakyti kad jau pripratau ar nuovargis ima savo Pietūs nieko nepadarysi ir kaip šianakt gera būtų susapnuot Lofotenų salas nes niekada ten nebuvau bet būtinai nuplauksiu kaip Kernagio santechnikas keistuolis kuris į Jamaiką nori

Posted by gramas 16:29 Archived in Spain Tagged animals trains buriavimas kelionė jachta lunatikai jūra Comments (2)

Viduržemiai. Krantai eina iš proto

Labas visiems likusiems, spėju, trims-keturiems šio blogo skaitytojams. Juokas, žinoma, bet tai būtų Fair Enough. Nebuvo ką man, mėnesiui įstrigusiam krante, rašyti - ilgai nebuvo ką jums čia ir skaityti. Mėnuo gyvenant žemėje liesą įkvėpimo kūnelį įspraudė mūzoms į minkštą, patogų glėbį ir užmigdė užliūliavo kaip kokį liūlį lietuviškai šaltos vasaros miegu.

large_IMG_3241.jpg

O laivas manęs kantriai laukia El Masnou miestelyje, Barcelona priemiesčiuose.
Aš pats - kaip tas tikras, normalus statistinis lietuvis savo laimės kalvis vykstu į darbą 8.00-17.00, stoju kaip koks Tom Waits už mulo ryte ir ariu:

Ardamas viena ausim vis girdžiu kas vyksta apilnk - ir man tai nepatinka.
Vos ne kas dieną - po naujieną, ir jos visos man visai, visai nepatinka. Brexit ir svaro kursas, nes į ten daug eksportuojam. NATO viena ranka bombonkių po kapšelį Baltijai duoda, o užsimovęs suktai pailgą Kerio veidą, staiga nubėga Kremliui letenos spausti ir dėl judesių pasiaiškint... Ukraina įšaldyta ir pakabinta - vis dar. Ekspertai sako - Baltija, kaip sekanti įdomybių zona. Sirija. Nica. Turkija. Vokietija. Bet Refugees vis dar Welcome nors tu ką, nes jiem pagalba labiau reikalinga, nei vietiniams Europos bėdžiams, kurių per vėl artėjantį naują ekonominio Global Shit ciklą tik dar labiau padaugės.

Kas blogai su manimi, kad savo laive vidury jūros jaučiuosi saugiau, nei kranto gyvenime? Manau, tai krantai eina iš proto.

Ramų uostą žiemai matau Portugalijos Atlanto pakrantėje, Marina da Povoa. Geros paslaugų kainos, ką jau ten geros - po Italijos jos man atrodo pasakiškos... Paliekant laivą vandeny ten ramybės tikėtis nereikia, bet BILLABONG bus iškeltas ant kranto, švariai nuplautas ir saugiai pastatytas aikštelėje laukti kito sezono, per visus Atlanto štormus. Gal pavyks bent kelias laisvas dienas Porto pasidaryti, gero Tawny atragauti - būtų super.

Sezono pabaigos planai pasikeitė, nes nuo Gibraltaro mūsų BILLABONG nosį suks ne link Kanarų, o link Lietuvos, kur per pora sezonų neskubėdami gal ir atplauksim. Šio sezono iššūkis - rugsėjo pabaigos atkarpa nuo Sagres iki Porto, su Portuguese Trades beveik į dūdą. Gal su sustojimu Lisabonoj, gal non-stop - atšokant toliau nuo kranto ir po to kairiu halsu tiesiai iki Povoa da Varzim šalia Porto. O gal kitą bazę žiemai teks surasti... Rugsėjo orai tikrai padiktuos ką mums daryti.

Dviejų sezonų Viduržemy man jau gana. Šilta čia, gražu, patogu - tačiau nebedžiugina. Beveik viskas, ką norėjom Viduržemiuose pamatyti ir nuveikti - jau įvykdėm. Per daug nuturistintos pakrantės čia, komercijos nesužeistų vietų per mažai belikę - reikia mums trauktis į Atlantą ir bandyti ten paprasčiau, bet ne prasčiau gyvenančių miestelių autentikos ieškotis.

Dar nežinau, ką ten surasim, ir tai gerai. Išskrendu Rugpjūčio 1 .

Posted by gramas 23:52 Tagged people sailing billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (8)

Viduržemiai. Kraujas liejasi laisvai.

Iš Maljorkos išplaukėm vidurdienį, kad iki kito vidurdienio pasiekti Barselonos pakrantes. Pūtė visai smagus brizas nuo jūros į salą, bet vistiek užtrukom, kol aštriais kursais išvendavom iš Polenca įlankos į atvirus vandenis. O jau ten - kursas į Šiaurę, autopilotui komanda vežti mus į Port de Masnou šalia Barsos - o mes visi - kas laivo darbais, kas knyga, kas muzika į ausines užsiėmę, atsidavėm jūrai.

Dar prieš kelias dienas, Polenca miestelio žvejybos žaislų parduotuvėj užspaudęs į kampą tardžiau savininką - ką pas tave pirkti, kad tikrai pagaučiau tuną trolingu iš jachtos, plaukiančios maždaug 5-8 mazgų greičiu? Nuvedė ir parodė, kur man reikalingi vobleriai sukabinti, bet nieko nesakė, ką iš tokios gausybės man rinktis. Apsisuko ir nuėjo atgal į kasą. Likau vienas medituoti. Įvairovė didžiulė - nuo visai rastamaniškų spalvų derinių, iki isteriškų vienspalvių neonų ir visiškai juodų. Išsirinkau kuo panašesnį į gyvą sardinę, tik su tokia rausva dėme po žiaunom. Kepėm valgėm čia sardines ir jokių dėmių raudonų pas jas nebuvo, bet šis vobleris vistiek panašiausias į tikrą žuvį man pasirodė.

Pardavėjas/savininkas pritariamai maktelėjo galva, kai atsinešiau pirkinį į kasą. Ir mes abu buvom teisūs.

Vos išpuolėm į atvirus vandenis, paleidau voblerį maždaug 50m nuo laivo. Laivo greitis apie 6 mazgus, vėjas dešinio bakštago, bet nestabilus, vis sukinėjas ir aišku, kad tuoj bandys keisti kryptį. Netrukus visai nusilpnėja, apsisuka pūsti visai į uodegą, tai vyniojam genują, liekam vien su grotu ir pradedu kontempliuoti spinakerio kėlimą.

Klausimas nėra toks lengvas. Pernai visą sezoną nesiryžau šios greito bėgimo burės, nes:
1. Pats per mažai pažinojau savo laivą.
2. Laivas tik pradėjo pažinti mane, o spinaker-gikas vos ne 6m ilgio ir gali užvožti.
3. Įgulos, su kuriom plaukiau, arba buvo per mažai patyrę, arba nebuvo tinkamų spinakeriui sąlygų.
3. O kai įgulos buvo patyrę ir sąlygos leido - aš pats kažkaip užstabdžiau, nes ir taip su vyno taure rankoj visai smagu buvo.

O tą dieną sąlygos pačios prašėsi spinakerio, o mano įgula siestos miegojo. Tai ir sukirbėjo vienoj vietoj tokia grėblio ieškanti mintis - o ką, jeigu vienas pats didelio laivo spinakerį sutvarkyčiau? Tai ėmiau ir sutvarkiau. Smagiai dirbdamas jis atrodė štai šitaip:

large_90_5A079919E1D1A96C914398BA6EBB653E.jpeg

large_5BF6DE41E128AC04C63838D7F19BD185.jpeg

Atrodė jis gerai. Kaip sakiau, tai yra bėgimo nuo vėjo (pavėjinė) burė, tai ant jos matosi Walt Disney personažas Runner. Bėgikas, mūsiškai. Aišku, kad Lietuvoj, kur niekas Walt'o turbūt nebeprisimena, vadins mano burę gaidžiu, bet aš ir mano laivas esmi savim tiek užtikrinti, kad vadinkit kaip norit. Tai va, plaukiant su spinakeriu, tai ir nutiko.

Mes pagavom Tuną.

- Turim žuvį !
- Ką daryt?
- Reikia mažint greitį! - nu taip, pabandyk staigiai pamažink, kai grotas ir spinakeris dirba ir judam 5 mazgais.

Bandau sukti ritę, bet tai neįmanoma, svoris per didelis.

- Kur mano pirštinės?, - Nes kai su virvėm daug darbo nėra, jos visada kažkur padėtos...
- O ten žuvis? - kad aš žinočiau, nes visai neseniai praplaukėm pusiau priskendusią striukę, iš toli kraupiai panaši buvo į skenduolio kūną.

Maunuosi pirštines, mintyse braižydamas veiksmo planą. Greičio nemažinsim, valą trauksiu rankomis, o tuo pat metu Lolita jį vynios ant ritės. Jonas gavo komandas iš pradžių filmuoti vyksmą telefonu. Kol traukiau valą, nufilmavo mano užpakalį, o kai pakėliau tuną ir liepiau paduoti kuoką, skirtą žuvims pritvoti - filmavo bet ką, paskui vien mane, kraugeriškai vanojantį kuoka tunui per galvą. Žiaurūs vazdai, turėčiau klausti, ar 18 turit.

Visą kelionę mums niekas nekibo, o šis didžiulis tunas visą likusią mūsų žvejybą ir uždarė. Toks didelis, kad tryse per savaitę negalėsim suvalgyt, o dar ir į Lietuvą file parvešim BBQ su kaimynais.

Jis atrodė taip:

large_5A09DEC0A1405595008430CA2AFCC0CC.jpeg

Tunas buvo didelis. Toks didelis, kad gyvenime didesnės žuvies nesu nepagavęs. Iš to netikėtumo ir vyksmo adrenalino net pamiršau, kur elektronines svarstykles buvau užkišęs. Skubėjau žuvį be kančių nudobti, išskrosti, kad kraujas nutekėtų ir vėliau mėsa teisinga liktų. Tunas yra pelaginė ir stipri žuvis, kovojant jai į kraują skiriasi medžiagos (pieno rūgštis, visai kaip žmogui) kurios mėsą gali palikti neskanią - svarbu kuo greičiau baigti stresą bei kančias ir paleisti nukraujuoti.
Skerdykla ant galinės laivo platformos. Kraujas liejasi laisvai, o net Lolita, šiaip visai pacifistinė natūra, garsiai tada rėkė žodžius, kurių dabar nesiryžtu kartoti. Paklauskit ją patys, kai sutiksit...

Lolita vėliau sakė, kad prieš pritvodamas dar spėjau žuvies atsiprašyti ir paaiškinti, kaip labai mums jos reikėjo.

Vėliau prisigūglinau, kad tai buvo Albacore tunas, labai geidžiamas sportinių žvejų laimikis. Nelabai žinau, kodėl sportininkai jo taip nori, bet kažkokios kovos ir dramos jį traukdamas aš tikrai nepatyriau. Svoris ant valo jautėsi, bet kovos nebuvo.
Manau, jis buvo maždaug 15-17kg svorio, apie 1 m ilgio apvalaina torpeda, nes file (kartu su šonine), be kaulų - gavosi 10 kg.
Jo vardas buvo Sashimi. Vėliau sashimi su citrina bei svogūnu, ir file sūdėm gausiai apibėrę Viduržemio žolėm, ir ant keptuvės kepėm, ir steikus griliavom. Geras tunas visaip paruoštas yra delikatesas, o man labiausiai patiko ant griliaus kepti sultingi mėsingi "collar bone" raumenys, pelekai ir šoninė su papilve. O gal pusrytiniai sumuštiniai su sūdyta nugarine. Tunas visaip nepaprastai skanu. Vėliau El Prat aerouoste kontrolė labai į tuos file veršis paźiūrėti.

Po to buvo naktis plaukiant varikliu, nes prieš sutemas vėjas išsijungė visai, tai susitvarkėm bures ir plaukėm kaip ežere.

Ryte, kad gyvenimas avietėm nekvepėtų, iš variklio skyriaus ėmė virsti dūmai. Lolita iškart pasakė, kad nu, čia gi vėl elektros problema, nes ji jaučianti svylančios izoliacijos smarvę. Mat, pernai nuo nesuveikusio 30A saulės krovos saugiklio degė laidai, tai baimė ir suoprotis likę.

Mano inžinierinis analitinis mąstymas ištikrino visus saulės baterijų krovos reguliatoriaus saugiklius, ir tik po to atidarė variklio skyrių ir pamatė tikrą peklą ten. Dūmai ir žiežirbos virsta vidun, skubiai kažką žvygtelėjęs, išjungiu variklį. Gerai, kad neužsidegėm, nes realiai buvo kaip. Smoke On The Water, vienžo... Big way, no fun... Apdegė variklio bloko dažų lopas apie vieną iš dviejų išmetimo dujų flanšų, bet visa kita liko sveika, atrodo.

Likom be variklio, bet mes esam burinis laivas, todėl ne bėda. Pakėlėm bures ir likusias 1,5 jūrmylės vyriškai buriuojam 1 mazgo greičiu link Port Masnou marinos. Pakeliui 9 kanalu VHF siekiuosi su uostu, bet niekas ten nenori kalbėti. Locijoje susirandu telefono numerį ir viską sutariam, marineris su valtimi pasitinka mus prie uosto vartų ir partempia iki mums skirtos krantinės.

Port Masnou komanda fantastiški žmonės. Tiksliai vykdo labai smagų tarifą, sutartą prieš pora mėnesių, kategoriškai neima pinigų už avarinį įtempimą į uostą, ilgai aiškina kaip reikia švęsti Jonines (Saint Juan) jų mieste su vynu ir fejerverkais pliaže, kaip po to švęsti Sant Perre (tai Šventas Petras) - jų vietinį šventąjį ir miestelio globėją - ir kur rasti geriausią mieste Perkins dyzelių meistrą. Paskui patys paskambina ir užsako tą meistrą. Net nežinau, kaip tam meistrui Salvador reiks susitvarkyti su tiek švenčių ir dar mano jachtos varikliu iš paskos. Tiempo es muy problema, sako man Savador, nes jam dabar pats karštymetis darbų prasme - Lunes, sako - pirmadienis. Nu tai vis ne manjana, o deja, gerokai vėliau... Apžiūrėjo, sako galintis sutvarkyti.

Barsa, Barselona.
Man tai ne miestas, o gyvūnas. Jei sugebi prie jo nuotaikos prisitaiktyti, užuosti, išgirsti, pajusti, neišsigąsti ir susigyventi - Barsa tau bus nuostabi. Jei ne - susirask geresnį miestą.

O mums Barsa tinka. Bet iš grūdimosi miniose sugrįžti į laivą mums yra tikra palaima.
Vaikštinėjom miesto gatvėmis, rodėm Jonui Gaudi, Ramblą, žolės muziejaus nerodėm, senamiesčio aikštes lankėm, laukėm eilėse prie kavinių, nes miestas prikimštas turistais tiek, kad traška per siūles. O man vis galvoje kirbėjo tas variklio rūpestis ir šįkart mūsų mylimam mieste manęs nedžiugino niekas.

Pirmadienį, apie 11val. atvyksta meistras Salvador ir jo pameistrys Samuel. Salvadoras rankoje nešasi žibintą ir vos keletą raktelių. Samuel šiaip atėjo be nieko ir šypsosi kaip jaunas mėnulis. Hola.

Tiene gasquettes? , klausiu Salvadoro, atseit ar turi tarpines. Si, si...- ramina jis mane.
Vienas neria į variklio skyrių iš priekio, ten kur anga laiptais uždengiama, kitas gulasi ant galinės kajutės grindų ir dirba per šoninį variklio skyriaus liuką.

Stebiu ką ir kaip jie daro, mokausi, nes tokį dalyką yra tekę tik ant automobilio variklio daryti, ir tai gal praeitam gyvenime, prieš kokius tris šimtus metų.
Jokių stebuklų čia nėra, bet aiškėja man, kad vienas pats šito darbo nelabai įveikčiau, o jūros sąlygomis, supant bangai - ir tuo labiau. Jei vėl tokia neprognozuojama bėda nutiktų jūroj, gal geriau vienam nevargti, o burėmis grįžti prie kranto ir ieškotis pagalbininko. Ten daug operacijų, kur dviejų rankų neužtenka - palaikyti, įkišti, atitraukti, atsukti/užsukti ir t.t. Elgiantis neatsargiai, labai lengva kuro aukšto slėgio siurblį ir visą jo vamzdelių raizgalynę susigadinti. Reikės bent reikalingų tarpinių rinkinį iš tiekėjo atsisiųsti, kad laive atsarginės nuolat būtų... Manau, kad kolektorių sugebėčiau kaip nors virvėm parišti, kad ant siurblio nekristų - ir vienas gal susitvarkyčiau, bet gal ir ne.

Salvadoras - tikras gudruolis. Jis pavakare nejučiom nusprūdo nuo mano laivo, palikęs pameistrį viską, ką pasiekia valyti ir šiaip tempti laiką. Sakau pameistriui Samuel kad jau baigėt, tai gal kuriam variklį ? Sako ne, meistras dabar kitur užsiėmęs ir mano variklio bandymai bus tik rytoj. Manjana, nors tu ką.

Du žmonės dirbo, gavosi dvi dienos dirbtinai į dvi ištempus, kaip dinamą pasukus. Bandymų metu viskas buvo oki-doki, nes taip ir turėjo būti. Čia juk tik trijų (dvi kolektoriaus ir viena prie išmetimo) tarpinių pakeitimas, o ne kosminės technologijos, galų gale.

Bet nebuvo sunku su pinigais man skirtis, nes rytoj išskrendam į Lietuvą mėnesiui - žinodami, kad mūsų laivas vėl sveikas ir pasirengęs kitam kelionės etapui. Mes žinom, kad netrukus vėl plauksim.

Man tas žinojimas vertas belenkiek pinigų.

Posted by gramas 12:03 Archived in Spain Tagged sailing buriavimas žvejyba Comments (2)

Viduržemiai. TAKAMAKA ir šaukštas deguto

large_180_897CC7DAE13749AF1CE9A2D5959B0475.jpeg
Jis - iš pažiūros drąsus, savo elgesiu rodantis dominavimą kompanijoj, nors žvilgsnis toks tyrinėjantis, sakyčiau ne tiek savim ir aplinka pasitikintis. Gerokai pliktelėjęs, aukštas, stiprus, stambaus kaulo ir gysloto, sauso raumens. Didelės išraiškingos akys.

Ji - kaip moteriai ir priklauso, šiek tiek labiau už jį plaukuota, ramesnė, nors irgi smalsi, nuolat bando būti visur, nes jai viskas įdomu. Bendrauja lengvai, bet vos kas nepatiks - gali netikėtai vidury pokalbio apsisukti ir nueiti, pašnekovui liekant visiškam pasimetime. Nepriklausoma, laisva.

Jie - tai sfinksų veislės katės, Zefyras ir Zosė. Kaip katėms ir dera, jie buriuoja katamaranu TAKAMAKA. Aktyviai buriuojančioms, ir ne tik - katėms būdinga tai, kad jos leidžiasi būti aptarnaujamos žmonių. Katamarane yra du už nuolatinį sfinksų komfortą atsakingi žmonės - Saulius ir Deimantė. Trečias serviso komandos narys, Karolis, prisijungia į pagalbą tada, kai pirmieji du nesusitvarko su nuolat didėjančiais kačių poreikiais.

Saulius atsakingas už visą techninę laivo dalį, navigaciją, tarptautinius ryšius ir pinigų uždirbimą, kitaip sakant - už gerovės laive užtikrinimą. Vakarais turi glostyti Zosę, nes dieną ji kur tai užlindus miega. Dar gali gauti privilegiją pakeisti kačių kraiką ir papildyti specialaus maisto indelį.

Deimantė atsakinga už namų židinio šilumą, bet gali būti griežta ir trapi kaip titnagas, kai kalba eina apie protingą Sauliaus uždirbtųjų leidimą. Ji geriausiai žino ko ir kada gali užsimanyti katinai, ko artimiausiu metu gali pritrūkti laivo šaldytuve ar šaldiklyje ir moka kepti skanų šokoladinį keksą. Kaip jūs teisingai ir atspėjote, vakarais ji glosto ir supa Zefyrą. Dar ji laisvalaikiu (kai neglosto ir nesupa), savo pačios iniciatyva įrenginėja apsauginį tinklą apie visą didžiulį laivą, kad, atseit, katės neiškristų. Bet aš pats mačiau, kaip po laivą jos laksto, duodasi, kokius šuolius žaisdamos kala neįtikėtinus - kad man atrodo, tas tinklas buvęs nebuvęs. Kaip salės tinklinio veteranas, galiu pasakyti, kad tas kačių veiksmas vyksta gerokai virš tinklo. Reikia katinus mokinti plaukti ir susirasti vieną iš dviejų galinių platformų, kur patogu vėl ant denio užlipti. Nardys ir laipios kaip ruoniukai. Arba tinklą kelti į kokių 2m lygį. Katės ir taip plaukti neprastai moka, jei ką...

large_897ED9B605F29C158AD3D7F9D20AF47B.jpeg

Karolis - kaip mažiau kačių įdarbintas įgulos narys, turi šiek tiek laiko žvejybai. Jis pagauna tunus velkiaudamas, kas mane nepaprastai sveikai siutina, nes man šiemet dar vis nekimba niekas. Visai nekimba niekas man visai... Toks žvejiškai draugiškas siutinimas. Karolis man paaiškino ir parodė, kokias sistemas velkiavimui reikia rišti, kad tunas, tokią sutikęs, nebeturėtų šansų jos išvengti. Karolis padeda Sauliui, žino ką daro ant laivo, nes buriavimas jam įdomu. Jis groja guitalele, tokia ukulele dydžio šešiastyge gitara, bet kad mes tą vakarą dainuot nelabai mokėjom - čia tikrai ne jo problema. Net neabejoju, kad vieną dieną Karolis su savo moterim išplauks į jūras savo laivu.

Susipažinom Santa Ponca inkaruotėje, Mallorca. Vos tik grįžom su Lolita tuziku į laivą po karštos dienos Palmoje - matau, du vyrukai valtele artėja prie Billabong, akivaizdžiai norėdami bendrauti. O, ne, galvoju, negi olandai, vėl man aiškinti jiems, kad English please, estamos Lituanos, no hablamos Holandese, perdon y porfavour...

Laba diena, - vyriokai priplaukę šaukia linksmai, o aš vos džiovinta slyva kokpite nepaspringstu.
- Matom Vytis po kairiu zalingu, sakom, pakalbinsim! Jo, ir dar jūsų Menkę skaitom!

Va, taip ir susibendraut netrukom. Begriliuojant bevyniuojant ant TAKAMAKA tą pat vakarą, mes su Lolita bendravom su jais ir širdy džiaugėmės, kad va taip netikėtai susipažinom su jaunais simpatiškais žmonėm, kuriems smegenys taip teisingai galvoj įstatytos, kad jau sugebėjo ne tik pinigą užkalti, bet ir susivokė, kaip teisingai jį leisti savęs kūrimui ir tobulėjimui keliaujant. Keliauti, tyrinėti, pažinti, įspūdžius kolekcionuoti - o ne dar didesniam butui/namui, dar kitam butui nuomai, kad babkių būtų, aha dar vasarnamiui, įspūdingam automobiliui, ar dar didesnei sąskaitai banke vien dėl jos pačios, nes kad šiaip būtų.

Saulius ir Deimantė - vieni iš kelių man pažįstamų buriuotojų-kruizerių, kurie yra taip vadinami fultaimeriai; ir apsiverskit kalbininkai grabuose kaip panelėm patogiau.

Jie įsuko verslus, dirbo kaip velniai kiek tai metų, vėliau sėkmingai iš verslo išėjo, išsipardavė nuosavybę krante, pasidėjo pagalvę laimingai senatvei - ir už likusį kelionei biudžetą įsigijo labai prabangų namą ant vandens, praktiškai naują supa-dupa fantastiškos komplektacijos katą Lagoon 44 Owner's version - savo gyvenimo nuotykiui abiem kartu (katės!!! Nepamiršti kačių!!!) ir su atvykstančiais draugais. Šiuo metu jie Viduržemio jūroj, kaifuoja nuo to, ką daro, bet kur bus vėliau, ar po kelių metų - nesuka sau dėl to galvos, nes niekur skubėti nereikia. Kur panorės - ten ir nuplauks, nes gyvenimas pavyko.
Sauliau, sakau, - daugybė žmonių tik pasvajot galėtų, tai kaip tau pavyko?
Na, kaip,- sako,- Aš gi turėjau kompiuterį...

Aityšnykai...

Vis susitinkam su KATAMAKA inkaruotėse, ir dar susitiksim, nes pakrante apie salą judam kiekvienas savo greičiu ir esam priklausomi nuo prognozių.

Jau turiu keturis lietuvių laivus Viduržemio jūroj, su kuriais noriu dar ir dar susiplaukti ir pabendrauti. Jachta SAMSARA (Augimantas ir Gražina), jachta ALKA (Julius), jachta TAKAMAKA (Saulius ir Deimantė), jachta NIDUS (Artūras ir Ingrida). Pridėkit mūsų BILLABONG - ir gaunasi 5 laivai - vos ne Viduržemio lietuvių klubas! Net neabejoju, yra tų lietuviškų laivų ir daugiau, jeigu pavyks - dar susitiksim.

Kad šitas įrašas jums neatrodytų vien liepų medus statinėj - šekit šaukštą deguto. Visi aukščiau minėti laivai plaukia su kitų valstybių vėliavomis, bet ne su Lietuvos Trispalve.

Glušpetriams Galvės artojams iš LBS - keiskit savo pramoginių laivų tech.apžiūros ir registravimo tvarką, nes be jūsų "ekskursanto" vežimo neapmokamoms atostogoms užsienyje pirkto laivo Lietuvos pilietis užregistruoti po Lietuvos vėliava negali. Slovakija, Čekija, Šveicarija ir dar N+100 šalių gali, nes jų biurokratams užtenka laivo pirkimo sutarties, išrašo apie laivo išbraukimą iš pardavėjo šalies registro ir savininko dokumentų.

O va Lietuva, kaip ženkliai labiau (tikrai?) jūrinė valstybė už Slovakiją - negali, nes savininkas, Lietuvos pilietis, nusipirkęs jachtą tarkim, Fidži saloje, privalo apmokėti LBS inspektoriaus kelionę į ten ir atgal, jį maitinti, girdyti ir nakvydinti - kad tas neišgalintis pats atostogauti - susimylėtų patikrinti laivo korpuso numerį. Nes visa kita - laivo komplektacija, stovis ir saugumo įrangos specifikacija - sureguliuojama per laivo draudimą ir škiperio atsakomybę, jei kas neduokdie atsitiks... Dokumentai, CE, PVM - sukontroliuojami ir Lietuvoje, Saugios Laivybos Administracijoj, kur, beje, ir vykdoma pati registracija. Kam tas LBS ekskursantas reikalingas išvis - kas žinot tą slaptą esmę būtovės slėpinių - gal, sakau, mestelkit kokį komentarą nuo ko šitaip budriai Lietuvos laivyną saugot? Na taip, aišku - mokestis už apžiūrą, už dokumentą, laminavimą - tai čia jūsų aukštesnieji siekiai? Gėda... Bent jau turėtų būti.

Grįžtam į temą... Eureka! Mazafaka!!! Taip, tai tikrai tas laivas! - Palaimingai pats sau sužnabžda galų gale LBS inspektorius, atsitiesdamas iš variklio skyriaus triumo ir, austre skandinta rome žagtelėjęs, pareiškia, kad maždaug po trijų dienų saloj jau norės namo. Nors savininkas ir taip žinojo, kad tai tas laivas. O Saugios laivybos Administracijai reikalingi vien tvarkingi dokumentai, kurie ir taip yra.
Afigienas elbėeso atradimas - korpuso numeris - tikrai vertas atostogų Fidži!

O kaip dėl to, kad pirkimo-pardavimo sutartyje yra tie visi korpuso, variklio numeriai ir specifikacijos, visi laivo duomenys, matmenys, tipas ir vardas? Tūkstantis visų laivo užkaborių fotografijų, jei taip norisi prie dokumentų? Ir kad už pateikiamų dokumentų teisingumą škiperis atsakingas savo kailiu? Teisine ir materialine prasme. Kodėl olandams to užtenka, gal jie kiek kvailesnė už jūsų LBS'ą jūrinė valstybė?

Yra lietuvių laivų, kurie išplaukė į Pasaulį su Trispalve - tai ką, savo nelaimei, po ekskursantą "inspektorių" kasmet į Kanarus, Karibus, ar dar toliau atsivežat? Nes kametinė LBS tech.apžiūra juk privaloma pagal "įstatymą", ar ne? Tik labai neaišku, kokią atsakomybę tas LBS prisiima, mokamą apžiūrą atlikęs, nes draudimo kompanijoms ir niekam daugiau šioje planetoje jūsų popieros iki šiol visai nereikia... Tie, su Trispalve užjūriuose - kitaip, labiau lietuviškai apžiūras tvarkot, ar išvis dėjot? Draugo paslauga draugui, čia dovanėlė, neženklus kyšiukas, nes taip pigiau?

Ekskursantams - pasirašėt per apžiūrą, kad mano raketos ir liemenės geros, o jei kokia neiššaus, neišsipūs - ir liksiu jūroje priskendęs - tai ką jūs tada darysit? Turbūt draudimui sumokėsit. Nes jeigu Pantaneus drausdamasis jūsų pasirašytą popierą kas priduotų, kad raketos buvo geros - jų juristai jus privers kliento gyvybės meleonus mokėti. Manau, kad dabar sukursit superinę tvarką, kad specialusis inspektorius specialiuoju štempeliu žymėtų kiekvieną raketą, už kurią pasirašo? Gal baigsis dalykų nešiojimas iš laivo į laivą, kad "apžiūrą" praeit?

Artojų sąjunga, o ne LBS esat ir mes, svetur buriuojantys lietuviai, jumis ir jūsų sau susikurta tvarka nesididžiuojam ir nesutinkam, nos plaukti per Pasaulį su mūsų Trispalve ir mums būtų garbė.
Taigi, kol jūs springsit tom austrėm - mes plauksim su Vyčiu.

Tai tiek to deguto, bet saulė vis šviečia, vanduo šiltas, o vėjas mus neša.
Tai ir jums geros dienos...

p.s. Už aukščiau minėtą vėliavą su Vyčiu - padėkos žodžiai vėl skrieja Deividui su Jūrate, nes būtent jie į Sardiniją atvežė vėliavą kaip dovaną laivui.

p.p.s. Visų aukščiau minėtų lietuviškų laivų progresą ant gaublio galima sekti per marinetraffic.com ar vesselfinder.com . O va, NIDUS dar verta pasitempti ir painvestuoti į AIS transponderį, kad lengviau su tautiečiais susiplaukti.

Posted by gramas 11:32 Archived in Spain Comments (7)

Viduržemiai. 101-asis būdas pasijusti laimingu

large_0E114DC995CEC3BEF803ADB4AF02BE11.jpeg

Iš lovos išsliuogi tyliai, gerokai iki aušros. Pakyli į jachtos kokpitą apsidairyti. Visiška tamsa, kurioje vos įžiūrėsi baltas į kranto uolas dūžtančių bangelių putas. Tas jų šnarėjimas kaip kokia hipnotizuojanti mantra vakare kaip išjungė, taip giliam miege ir išlaikė iki dabar. Silpnas vėjas dvelkia nuo kranto, tai ir jūros banga nedidukė ir tyli, vos vos, lėtai supanti laivą. Tokia supimu tik dar giliau į sapną gramzdina...

Bet mums laikas plaukti - iš Ibica salos atgal į Maljorką.
Apsirengi, apsiprausi tiek, kad akys atsimerkų - o dantis valysi vėliau, jau plaukiant ir po pusryčių.
Šiek tiek toliau įlankoje blizga superjachtų inkarinės šviesos. Jų stiebai tokie aukšti, po kiekviena zalingų pora atskiros ryškios baltos šviesos, o viršūnėse dega raudonos - kad malūnsparniai ir lėktuvai nesugalvotų užkliūti. Bet jie, tie dideli laivai, toli, nes tu dar iš vakaro inkarą išmetei pačiame įlankos gale, prie nediduko, stačių uolų užspausto pliažo ir čia vietos tiek, kad antras laivas ir netilptų.
Ant galvos užsidedi taktinį žibintą, kuris meta ryškų apvalų šviesos ratą ten, kur tik pasuki žvilgsnį. Gylis čia 9m, bet šviesos blynas kuo ryškiausias ir ant dugno smėlio. Užkuri variklį, pasikeli grotą ir eini į laivapriekį kelti inkaro.

Išvedi laivą iš įlankos, virš horizonto atsirandant pirmiems dienos ženklams, o kranto kalnai vis dar aptirpę tamsioje migloje. Vakarais čia temsta greitai, vos saulei užkritus už kalno, o rytas - atvirkščiai - neįsibėgės tol, kol ugnies planeta neišlįs iš jūros dugno.

Tyliai urzgia variklis, nors burės pakeltos, bet vėjo, tinkamo joms, dar teks palaukti. Prieš tave beribė vandens platybė, kylanti saulė ir visa diena plaukimo. Tu, laivas ir jūra. Ir tas laisvės jausmas. O kajutėje miega tavo moteris.

Va, tada ir suvoksi, koks tu šiandien laimingas.

Posted by gramas 02:53 Archived in Spain Comments (0)

(Entries 1 - 15 of 222) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »