A Travellerspoint blog

III - MONEY TALK !!! Kintami kaštai

large_1-IMG_2838.jpg

I - dalis MONEY TALK !!! Įėjimo kaštai
II - dalis MONEY TALK !!! Pastovūs kaštai

Kintamais jachtingo kaštais sutarkim vadinti išlaidas, patiriamas tada, kai laivu naudojamės, t.y. jame gyvendami keliaujame. Mano Pasaulyje - burinės jachtos tam ir skirtos. Welcome labai.

Kas yra absoliučiai svarbu - savo "bėgamų" išlaidų biudžetus reikia ne tik mokėti pasiskaičiuoti, bet ir realiai turėti reikalingas lėšas kortelėje, kad taip išsvajota kelionė laivu nepasibaigtų vos tik prasidėjus. Na, nebūtinai ji turi pasibaigti, bet jei nuolat privalai spaustis ir atsisakyti dalykų, prie kurių esi įpratęs - tai pradeda kaip dilde pjauti kelionės aurą. Net jeigu turi kelionei paruoštą laivą, būtų didžiulė klaida atsirišti nuo kranto neturint "cruising kitty" - kelionės kaštų biudžeto. Tai nereiškia, kad būtent tiek išleisi - bet turėti reikia.
Tikiuosi, šis straipsnis padės pradedančiam kruizeriui numatyti savo biudžeto rėmus, kuriuos galim įsivaizduoti kaip didžiulę spintą su daugybe lentynų. Aptarsim pagrindines lentynas, o ten jau kiekvienas ir spręskim - norim jos savo spintoje, ar ne.

Maistas. Gėrimai. Žinoma, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo stilius skirtingas, kas atsispindi ir pragyvenimo išlaidose. Nuo asmeninio pasirinkimo priklauso kaip jūs suprantate savo gyvenimą laive. Tai gali būti kaip stovyklavimas su palapine ir laužu ant ežero kranto, maitinantis dar namie suteptais sumuštiniais, užkandant agurkėliais iš stiklainiuko. Tačiau prie to pat ežero galima gyventi ir vasarnamyje su visais civilizuoto žmogaus patogumais ir panašiu komfortu, kaip esi įpratęs namie. Mes esame išbandę abu kruizinio buriavimo tipus - su jachta SCORPIO gana spartietiškom sąlygom išmaišėm įdomesnius Baltijos regionus. Su BILLABONG - pernai baigėm "tikrinti" Viduržemio jūrą ir ištrūkom į Atlanto platybes - Portugalija, Ispanija - gyvendami ir keliaudami su žymiai daugiau prabangos, nei mažame laive. Tačiau abiem atvejais mes jutom tą pat naujų vietų atradimo džiaugsmą ir patvirtinu, kad saulėlydžiai tikrai vienodai gražūs kiek nuo mažo, tiek nuo didelio laivo. Tas pat ir su asmens pravalgomais kaštais - vienodai per mėnesį išleisit dideliam laive ar mažam, o keliaujant laivu vergavimui savo skrandžiui išleisit tiek pat, kiek įpratot išleisti gyvenant ant kranto. Mums neteko keliauti labai pigiose šalyse, kur galima prasimaitinti dienai skiriant vieną-du eurus. Kaip ir gyvenant namie, mes perkame produktus krante, dažniausiai ruošiam maistą laive, o kad namie esam įpratę jį užgerti vynu - kodėl neturėtumėm taip elgtis ir laive? Ką pastebėjom - laivo šaldytuvas ir šaldiklis padeda sutaupyti maisto biudžetą. Jei šių patogumų nėra (SCORPIO nebuvo) parduotuvėse lankaisi žymiai dažniau ir jei laive trūksta vien sviesto ar dešros, vistiek prisipirksi pilną krepšį ir kitų dalykų, be kurių galėjai išsiversti.

Keliaujant mums nesigauna išvengti restoranų ir kavinių krante, bent kartą savaitėje, jei ne dažniau į juos užsukti norisi - patyrinėti vietinės virtuvės ypatybes. Kuo daugiau jūroj ir inkaruotėse laiko praleidi - tuo mažesnis restoranų biudžetas bus reikalingas. Galima ir visai be jų apsieiti. Tačiau tikrai verta planuoti, kad bent kartą per savaitę ragausit kranto virtuvę, nes tai vienas iš kelionės malonumų. Pagrindiniam patiekalui krante išleisite vidutiniškai Eur15,- , užkandžiams apie Eur7,- o alus ir vynas kainuos Eur2 - Eur4. Žuvį ir jūros baisybes greitai išmoksit patys pasigauti, ar nusipirkti jei ne tiesiai iš žvejų, tai vietiniam turgelyje; ten pat ir daržoves. Ir netingėkit vietinių paklausinėti kaip jie savo tradicinius valgius gamina - ir greitai suprasit, kad net laive paruoštas maistas gali būti žymiai skanesnis už restorano. Tai tiek apie maistą - jis laive kas mėnesį kainuos tiek pat, kaip ir gyvenant krante. O ten išmokti vietinio maisto receptai liks su jumis visada.

Buitis. Skalbimo ir higienos priemonės kainuoja visur panašiai. Drąsiai dėkit į šitą biudžeto lentyną tiek pat, kaip kad dedat namie, arba mažiau. Laive gyvenam nedidelėje erdvėje, todėl nekyla pagundų prisipirkti daugybę visokių valymo priemonių, tikrai užtenka vien pačių būtiniausių. Laive gyvenant, FAIRY butelio užtenka visam sezonui, o krante trumpiau. Tą agresyvų koncentruotą brudą po kelis lašus skiedžiame kitame butelyje su purkštuku, kad aplinką teršti mažiau. Indams plauti naudojam sūrų užbortinį vandenį, o gėlą tik praskalauti. Skalbti laive, ar savitarnos skalbyklose krante? Mes darom ir taip, ir kitaip. Kai kur (retai) marinose yra skalbimo mašinos, kuriomis pasinaudojęs gali nieko nemokėti, o gali tuos pora eurų už skalbimą nunešti į registratūrą, kaip kad siūlo lapelis ant sienos... Tačiau dažniausiai automatinė skalbykla įsijungs jai sušėrus tuos tris-keturis eurus tiesiogiai, o kai kur specialų žetoną teks įsigyti marinos biure. Tikrai verta įdėmiau pasižiūrėti - monetos ar žetonai - prieš sukemšant savo skudurus ir patalynę į mokamą skalbyklę ir sulaistant skalbikliais-minkštikliais, ypač jei vakaras ir marinos ofise jau nieko nėra. Neklauskit, iš kur tai žinau.

Gėlo vandens atsargas visada papildome prieš išplaukiant iš marinos. Laive turėti pačių įvairiausių antgalių, jungčių šlangams ir štucerių iš sodininkų parduotuvės, kad neslampinėt pontonais ieškant kur pasiskolint. Kartais vandens galima užsipilti ir nestojant marinoje nakvynei. Jeigu ne - gyvenant inkaruotėje, viena iš pramogų bus tūziku vežioti vandens kanistrus iš kranto į laivą. Retkarčiais vanduo kuro kolonėlėse yra mokamas - automatinė kolonėlė mums beveik 300L supildavo už 6-7 eurus. Tokiu būdu, jei keliaujant pakrantėse, vandens gėlintuvo neapsimoka įjungti, nes jeigu jo nenaudoji bent pora savaičių ir daugiau - sistemą reikia specialiais chemikalais "užmarinuoti", kitaip brangią membraną galima sugadinti.
Kruizeriai barzdas ir plaukus kerpa-suka-dažo patys, todėl tas grožis nieko nekainuoja. Gyvenant inkaruotėje - maudynės vyksta už borto, vos truputį gėlo vandens panaudojant šampūnui suputoti ir į laivą sugrįžus sūrų vandenį nuo kūno nupilti. Užtat karštu karštutėliu dušu marinoje kruizeris mėgausis ilgai. Laivo dušą naudojame tik tada, kai vanduo jūroje per šaltas, ar marinos dušas pasitaikytų per prastas, arba jis randasi labai toli nuo laivo. Arba šiaip niekur eiti nesinori. Gal Eur20 per mėnesį žmogui - kažin, ar smarkiai daugiau dėtume į šią lentyną?

Rūbai. Avalynė Geroji naujiena - kruizeriams rūbai nieko nekainuoja! Šortai ir marškinėliai nešiojami tol, kol patys nukrinta. O kai nukrinta - labai lengva apsieiti ir be jų... Krante taip laisvai nepagyvensi. Juokauju, tačiau beveik neperkam mes rūbų, kol gyvename laive - ką atsivežėme iš namų, tuo ir apsieinam. Kad lėktuvais link laivo ar namo keliaujant neapsikrauti - visas plaukiojant pavasarį/vasarą/rudenį reikalingas garderobas paliekamas laive. Šioje biudžeto lentynoj drąsiai rašom nulį, arba kitą nelabai reikšmingą skaičių.

Komunikacijos. Kol roamingas nebuvo apkarpytas visoje ES, pirkinėdavau vietines duomenų perdavimo korteles iPad'ui ir jų savaitės limito papildymus - ir tai kainuodavo apie Eur50 kas mėnesį. Nuo pernai naudojausi tais pat lietuviškais planais telefonui ir iPadui, plius nemokamas WiFi krante ir marinose. Vistiek skaičiuosim, kad Eur50 lentynoje išliks.

Transportas krante. Galima sutilpti į maždaug Eur200,- žmogui per mėnesį, į tai įskaitant vietinio susisiekimo autobusus, metro ir traukinius, o gal ir gerai suplanuotai poros dienų kelionei kartu su tos kaimyninės jachtos įgula dalinantis kaštus nuomotam automobiliui, plius nakvynė su pusryčiais nebrangiam kaimo viešbutėlyje, jei sugalvosit sunakvoti kur nors krante. O jeigu kranto apylinkes visada nuspręsit apvažiuoti savo dviračiu sveikuoliškai - toks biudžetas, vistiek įkaltas į šią lentyną, leis kas kelis mėnesius suskraidyti namo ir grįžti į laivą, paliktą kažkur ES krantų marinoj.

Marinos. Čia neįmanoma visiems tinkamą biudžetą surasti. Šie kaštai labai priklauso nuo metų laiko (sezonas), nuo laivo dydžio, nuo laivo parengimo autonomiškam gyvenimui be kranto infrastruktūros, nuo plaukiojimo regiono ir nuo įgulos preferencijų. Rimtos investicijos į akumuliatorių ūkį, saulės baterijas, vėjo malūną ar 220V generatorių, inverterį, patikimą inkaravimosi įrangą, remonto detalių ir įrankių gerą bagažą ir kitą autonomiją užtikrinančią įrangą atsiperka per laivo nepriklausomybę nuo kranto, nes krantas kainuoja visada. Daugiau ar mažiau - bet visada. Man teko girdėti apie nemokamas miestelių krantines Graikijoje, ar Turkijoje, bet lankytis ten neteko, gal kada nors arčiau link senatvės į ten mes susiruošim. Savo sezoną pradedam balandžio mėnesį, kai marina parai kainuoja vidutiniškai Eur27,- už 45ft laivą. Prasidėjus vasaros sezonui gegužės mėnesį ir įsijungus vasaros tarifams (vos ne parašiau Fanfaroms), daug kur marinos kaina kils dvigubai, jei ne daugiau. Kruizeriai daugiausia laiko praleidžia ten, kur yra saugios inkaruotės, o į marinas įlenda tik labai kranto pasiilgę, ar kai štormas verčia inkarą kelti ir slėptis už uosto molų. Į laivo biudžetą kaip marinų kaštus mes turėtumėm dėti iki Eur300 mėnesiui, nes jei gyvensi vien inkaruotėse ir vos dienai, gal trim per mėnesį užsuksi į mariną, tiek tikrai neišleisi. Tinkamam regione ir protingai savo veiksmus planuojant pagal orų prognozes, marinos kaštų galima nepatirti mėnesių mėnesiais. Bet jei esi regione be saugių inkaruočių, o nori ilgiau patyrinėti krantą, ar stoji laivo remontams - perkant visą mėnesį marinoje iš karto, gauni geras tarifo nuolaidas ir mes daugiau kaip Eur350 niekur, išskyrus Sardiniją, nesumokėjom. Jei ką nors šioje lentynoj ir sutaupysi (kas labai tikėtina) - tuos sutaupytus vistiek galėsi išleisti laivo remontams ir priežiūrai, ar pramogoms - ką netrukus ir aptarsim.

Laivo remontas ir priežiūra. Tie buriuotojai, kuriems rankos auga tiesiog iš subinės, laive nieko nedaro patys, nes nemoka. Kiekvienam, net pačiam paprasčiausiam laivo darbui jie samdo kranto meistrus. Tokių buriuotojų yra tikrai labai mažai. Tų nagingųjų, kurie moka absol viską ir niekada jokių meistrų nesamdo - tų yra žymiai daugiau. Juos pačius kartais samdo, ar pagalbon kviečia. Tačiau tų, kuriems rankos auga kažkur per vidurį nuo subinės iki ten, kur tiems nagingiems jos išaugę - tokių, įskaitant ir mane, yra daugiausiai. Mes mokam beveik viską, bet samdomų meistrų - ar tai elektrikas labiau atsakingiems darbams, ar mechanikas labiau patyręs reikalingas, rigeris, šaldytuvo ar burių meistras - visiškai be jų apsieiti nesigauna, gal ne kasmet, bet samdyti tenka. Ši kaštų lentyna bus labai sunki jūsų biudžete, jei laivas prastai paruoštas kelionei, nes pataupėt Įėjimo Kaštais, t.y. susidėvėjusios įrangos neatnaujinot laiku, prieš pradedant kelionę. Arba laivo eksploatacijos metu jums vis knieti ką nors pačiam sulaužyt (apie mane). Ką negali suremontuoti pats - nuo kranto prisikviesti meistrai darys už maždaug nuo 100 iki 300 pinigų per dieną, plius perkamos įrangos ir detalių kaštai - priklausomai nuo darbų sudėtingumo. Ne veltui kruizeriai sako, kad rimtam laive neturi būti nieko, ko tu nemoki sutaisyti pats. Net jei laivas paruoštas kelionei labai gerai - į šią lentyną mėnesiui įdėti Eur200 tikrai reikėtų, nes jei pora mėnesių neišleisi visai nieko, tai dar kitą vistiek kokią virvę keisti teks, variklio tepalus ir filtrus, gal raketų datos pasibaigę, o gal naują antifulingą dugnui duoti prieš sezoną, ar kokį elektronikos guru iš kranto pasikviesti. Apie 1000 sezonui turėtų gautis... Plius kuras laivo varikliui ir tūziko pakabinamai birbynei - gal apie Eur200 mėnesiui, gal kiek mažiau - niekas nepasakys iš anksto kiek dienų be vėjo gausi, ar kiek toli bus nuo inkaruotės iki kranto plaukti, o gal nei saulės nei vėjo nebus tiek, kad akumuliatorius įkrauti ir teks jachtos variklio generatorių pasukti. Dujų balioną teks užpildyt bent kartą per mėnesį ir tai kainuos ne mažiau Eur20,- Taigi - turim apie 400+ per mėnesį šioje lentynoj, bet jei nieko nelaužysim, ar mokėsim patys susitaisyti - tada tiek neišleisim.

Žiemojimo kaštai. Šios lentynos savo pinigų spintoj išvengs nuolat laive gyvenantys, o tokie "pusmetiniai" kruizeriai kaip mes - deja, bet nelabai. Tenka pusmečiui grįžti į krantą ir namo, kad monetų kitiems metams užkalti. Tikiu, kad plastikinis korpusas kasmet turi ant kranto pradžiūti - tada ilgiau jis tarnaus. Iškeltą ant kranto laivą niekada nestatau ant abejotinos kokybės kilbloko, ant surenkamų tripodų ar medinių baslių - tuo labiau No-No. Ne kiekviena marina turi techniką, kad saugiai didesnius laivus iškelti, ne visos man tinka ir saugumo požiūriu. Žiemojimas krante kainuoja įvairiai, priklausomai nuo regiono, bet kaip vidurkį galima naudoti apie Eur2000 pusmečiui, arba apie Eur300 per mėnesį sezono metu. Į kainą įeina laivo iškėlimas, dugno power wash, laikymas ant krantinės, kilbloko nuoma, nuleidimas atgal į vandenį.

Locijos, jūrlapiai, vėliavos. Reeds almanachas, šviežias regiono Cruising Guide, navigacijos softo atnaujinimai, vienas kitas jūrlapių rinkinukas visam sezonui, o gal ir porai metų - kas pasakys? Kad daug negalvoti, dedam apie Eur50 mėnesiui ir tikrai užteks viskam.

Kitos išlaidos. Tikėtina, kad bus dar kažkokie pramogų kaštai, ar bilietai į muziejus ir parodas. Pocket Money. Bet kad aukščiau pakankamai atsargiai, konservatyviai ir su rezervu viską suskaičiavom, tai lėšų savaime nubyrės ir į šią lentyną, nes ji apačioje. O jeigu ne - ne taip sudėtinga šių kranto pramogų atsisakyti, nes pats geriausias kino teatras yra laivas inkaruotėje, saulėlydis horizonte virš to raudonai banguoto tako, taurės vyno ir tau brangus žmogus šalia.

Aukščiau vardinti pagrindiniai kaštai - tai tik biudžetas, bet ne faktiškai patirtos išlaidos. Mes neturime tiek finansinės disciplinos, kad sąžiningai užsirašyti kasdien patirtus kaštus, tvarkingai skaičiukus išdėstant po biudžeto lentynas. Manau, kad dviem žmonėm keliaujant 45 pėdų dydžio laivu, tikrai neišlaidaujant ir labai netaupant, kas kelis mėnesius sukeliaujant pirmyn-atgal nuo laivo iki namų - sąlyginai saugus kintamų kaštų biudžetas yra nuo Eur1600 iki Eur2000,- per mėnesį. Tai, kaip sakyta, nereiškia, kad būtent tiek išleisit, bet tiek kortelėje kiekvieno mėnesio pradžioje turėti reikia, kad vos įpusėjusi svajonių kelionė jachta nevirstų sofa prieš televizorių namie.

Kas skaičiavime nebuvo įvertinta - tai visi sausumoje likusių namų mokesčiai, jeigu būsto nesate pelningai išnuomavę, ar medicinos reikalų ir sveikatos palaikymo biudžetas, ar šiaip jau kiekvienam žmogui būtina finansinė pagalvė bet kokios nelaimės atveju, nes draudimo lėšas sėkmingai ginčams pasibaigus pamatysite tik smarkiai vėliau, o sąskaitos ateis iš karto.
Turėti laivą kainuoja, o keliauti kainuoja taip pat. Nieko nepadarysi, kaip sako geras mano prietelius Kurtas Vonegutas.

Ne vienas kruizeris, galintis sau tai leisti, tvirtins, kad minimalus biudžetas turėtų būti ne mažiau Eur5000,- mėnesiui gerame laive, švariom rankom baltom kelnėm, pakankamai prabangiame regione. Kam varžytis, juk kartą gyvenam, ypač savo svajonę, o dar vaikai su anūkais nori kartu pramogauti... Gal būt kas nors taip gali, tačiau Pasaulis labai margas, o kruizerių gyvenimas - dar margesnis.

Visai priešingas ekstrymas - pernai Portugalijoj teko susipažint ir pabendrauti su viso Pasaulio piliečiu olandu Martijn Dijkstra, kuris tvirtino, kad jo biudžetas yra iki Eur2000,- metams. METAMS, Karlai !! Martijn'as labai geras mechanikas, savo patikimu ir prižiūrimu dideliu (51ft) plieniniu laivu PRINSES MIA sukantis jau 3, jei ne 4 ratą apie Pasaulį per paskutinius 10 metų. Kai pritrūksta pinigų - užtenka pasivaikščiot pontonais artimiausioje marinoj, o kad yra lengvai bendraujantis - tai be vargo suranda sau darbelio kitų žmonių laivuose, ar krante. Man pradėjus abejoti jo "bėgamų" kaštų skaičium, paaiškino, kad dyzelio pirkti jam nereikia, nes krante bet kur randa kavines ir restoranus, kurie nori naudoto aliejaus atsikratyti. Laive Martijn turi paprastutę kuro filtravimo įrangą a'la keli sluoksniai skudurų leikoj, o kai esi geras dyzelistas - žinai kaip savo laivo širdelę prižiūrėti, kad neužlinktų. Tūzikui kuro jam nereikia, nes yra kajakas ir kanoja su irklais, o maisto krante pirkti reikia visai minimaliai, nes moka žuvį pasigauti; marinomis nesinaudoja niekada - vien inkaruotės. Ypatingų pramogų jam irgi pirkt nereikia - nusileidai kajaką ant vandens, apiplaukei visus laivus inkaruotėj - ir prisibendravęs būsi sočiai, o neretai dar linksmas, nes pagirdytas beigi pamaitintas.

Nieko nepadarysi, Pasaulis margas indeed ir tai smagu.

Posted by gramas 08:50 Archived in Lithuania Comments (1)

II - MONEY TALK !!! - Pastovūs kaštai

large_AF576488AFA780EBD5A04474568FDA80.jpg

Pirma dalis - MONEY TALK!!! - Įėjimo kaštai

Kaip jau buvau minėjęs anksčiau, jachtos nuosavybės kaštus skirstome į taip vadinamus įėjimo kaštus (kaip bet kurį kitą hobį pradedant, tenka prisipirkti žaislų), pastovius kaštus ir kintamus kaštus. Pirmame šios temos įraše tarp ktų dalykų įvardinau draudimo ir laivo registracijos kaštus. Nors jie glaudžiai susiję su įėjimo kaštais, juos turime priskirti prie pastovių kaštų, jeigu jie patiriami reguliariai ir nepriklausomai nuo to naudojiesi tu laivu, ar ne.

Taigi, plačiau apie laivo draudimą, kuris susideda iš trijų polisų: Korpusas (Hull), Civilinė atsakomybė (Third Party Liability) ir Asmens draudimas (Personal Incident). Visą draudimą tvarkiau ir pasirašinėjau su viena iš (tikėtina) patikimiausių pramoginio ir ne tik laivyno draudimo kompanijų - PANTAENIUS GmbH & Co. KG, Hamburg.

Draudimo kaštai yra individualūs kiekvienam kontraktui ir priklauso nuo laivo tipo, amžiaus, vertės, plaukiojimo regiono ir dar velniai ten žino ko tie draudimo vilkai yra prisigalvoję. Jie moka ir šiokių tokių siurprizų pateikti. Man, vos įsigijus laivą Prancūzijos pietuose, buvo panaikinta ankstesnė laivo registracija po Australijos vėliava. Kadangi uostas, kuriame laivas buvo sandėliuojamas ant kranto, iškart po laivo nosavybės perėjimo man pareikalavo Civilinės Atsakomybės draudimo, daug negalvodamas kreipiausi į Pantaenius ir prisidaviau jiems esąs Lietuvos pilietis, įsigijęs laivą Prancūzijoje ir į klausimą apie laivo vėliavos šalį nedvejodamas atsakiau LIETUVA. Tuo metu net nenujaučiau, kokios peripetijos laukia manęs, bandant užsienyje esantį laivą užregistruoti po mūsų šalies vėliava.

Trispalvės monopolį pas mus laiko Saugios Laivybos Administracija ir Buriuotojų Sąjunga ir abi šios organizacijos turi nuomonę kam iš Lietuvos piliečių leisti ir kam neleisti plaukti po Lietuvos vėliava. Protingi žmonės klausimą tvarkosi "per draugus", o aš naiviai tikėjausi normaliai. "Normaliai" ir kaip tai sekėsi viskas aprašyta čia ir dar čia.

Iki šiol nesuvokiamas Buriuotojų Sąjungos vado pareiškimas, kad problema yra ne laivų registracijos tvarkoje, nes tereikia parplaukti į Lietuvą ir laivas bus užregistruotas. Matyt, yra kažkoks man nežinomas būdas, kaip galima parburiuoti su jachta iš Viduržemio jūros į Klaipėdą be vėliavos, atitinkamai be registracijos ir be draudimo. Reziume - mūsų jūrinė valstybė savo piliečiams laivų įsigijimus užsienyje daro maksimaliai sudėtingu ir brangiu procesu paprasčiausiai todėl, kad.

Taigi, Pantaenius iš pusės žodžio suprato, kam man reikalingas draudimas dar neturint laivo registracijos, viens-du paruošė draudimo polisus kaip laivui su Lietuvos vėliava, kurią jiems buvau deklaravęs kad vos tik gausiu, atsiųsiu registracijos dokumento skaną. Vėliau nusiunčiau jiems skanuotą Nyderlandų vėliavos registraciją savo laivui, su paaiškinimu kodėl teko registruotis ne tėvynėj Lietuvoj, o Olandijoj - Pantaenius perskaičiavo ankstesnio HULL ir "civilinės" polisų kainą ir ją padidino Eur122,9 dėl kažkokių kitaip skaičiuojamų mokesčių, susijusių su registracijos vieta. Tokiu būdu pirmas polisų komplektas man kainavo Eur918,90

Vėliau, jei per metus įvykių nėra - draudimo suma mažinama po Eur91,- kasmet, bet kai kreipiesi į Pantaenius dėl plaukiojimo regiono pakeitimų - jie vėl skaičiuoja draudimą kitaip, žodžiu tie pastovūs draudimo kaštai man ir lieka tabaluotis kažkur apie Eur900,- per metus.

Kaip "sutaupyti" draudimo kaštus? Galima rinktis pigesnę draudimo kompaniją, turbūt. Šiek tiek pigiau mano kolegos yra laivus draudę Societe Generale, viskas ten veikia, yra kolegos buriuotojai gavę išmokas už laivo apgadinimus, nuo didesnių nelaimių likimas juos dar saugo.
Taupantiems agresyviai - galima pirkti vien tik taip vadinamą "Mėlyną Kortą", t.y. tik civilinės atsakomybės draudimą. Nes tik jis privalomas atplaukus į mariną nakvynei, ar paliekant laivą per žiemą kur nors iškeltą ant kranto. Vien Pantaenius "civilinė" man kainuoja Eur91 kasmet.
Kaip žinia, gyvenimas būna laimingas, arba nelabai. Kaip taisyklė, laimingas gyvenimas susideda iš gerų paties žmogaus sprendimų ir kiek mažiau priklauso nuo palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Todėl ir perku kasmet kiek laivo, tiek įgulos draudimus taip pat, ne vien "civilinę". Laivas, aš ir visi, kas plaukia mano laivu kaip įgulos nariai - jų gyvybė, sveikata ir asmeniniai daiktai yra apdrausti pakankamai solidžiomis sumomis - įtikinau save, kad tai yra geras sprendimas, ir tiek. O kad dar ramiau man būtų - prieš kiekvieną rimtesnį plaukimą pašneku kažką Neptūnui ir įpilu jam kaušą romo. Jeigu su Seniu ne visai durnai pakalbi - tai suveikia kaip savotiškas draudimas. Tik nesakykit to Karbauskio būrams.

Laivo registracijos po Nyderlandų vėliava atnaujinimas kainuoja Eur181,50 kas du metus. Į tai įeina - naujo jachtos registracijos sertifikato paruošimas, mokesčiai, dviejų metų domicilė Nyderlanduose, TNT Courier Express sertifikato siuntimui. Dviejų metų periodas skaičiuojamas pagal kalendorinę pirmos registracijos datą, ne nuo sausio 1.

Nuo 2016 m olandiška Radijo Licenzija kainuoja po Eur50 kasmet, įskaitant MMSI numerio registraciją, radijo šaukinį, duomenų talpinimą tarptautinėje duom.bazėje, mokesčius valstybei ir brokerio atlygį už olandiško adreso suteikimą. Vėlgi - pamenat, geri sprendimai ir blogi, sėkmingas gyvenimas ir nelabai... Įtikinau save, kad turėti veikiantį EPIRB yra geras sprendimas, jei nori, kad tave iš sūrymo ištrauktų, jeigu nelaimės atveju ten teks pasimurdyt. Jei tiksliau, tai ant Billabong yra du EPIRBA'i, tai čia kaip diržas ir petnešos kelnėms, kad jau tikrai nenusmuktų.

Antra vertus - per mano praktiką niekas - nei įvairių šalių pakrančių apsauga, ar pasienio tarnybos kiek jūroje tiek krante mane tikrindamos, nėra paprašę parodyti radijo licenzijos, ar laivinės radijo stoties operatoriaus sertifikato. Tačiau jie yra privalomi kiekvienam už laivą atsakingam škiperiui - tai jūs ir spręskit patys, jums reikia jų, ar ne ir kiek ten atsakingi norit būti.

Taigi, ką turim kaip pastovius jachtos kaštus? 900+91+91+50 = 1132. Arba Eur94 kas mėnesį vien už tą džiaugsmą, laimę, rūpestį ir vargą, kad turi savo laivą. Matai, kaip gerai - turi laivą, kas mėnesį suploji Eur94,- ir net plaukti tau niekur nereikia, monetos pačios byra. Na, tiesiog kur tu rasi geriau...

Vos į tą laivą po žiemos atvykęs, pradedi skaičiuoti dar vieną kaštų kategoriją - kintamus kaštus. Jei tiksliau - tuos kaštus tu jau patirsi beveik visą laiką, kol laivas ramiai ilsėsis ant kranto - bet apie tai skaitysite vėliau.

Posted by gramas 02:27 Archived in Lithuania Comments (5)

I - MONEY TALK !!! - Įėjimo kaštai

large_1C4083D0AAE3C273701A21B13326C582.jpg

Pinigai... Vienas iš labiausiai mums įdomių dalykų, net kalbant apie buriavimą. Žmonės man sako - būkim atviri, arba kiek turi pinigų? Arba noriu buriuoti, bet tai labai brangu, todėl... Vieni iš smalsumo, kiti patys besimatuodami ar planuodami savo ateitį - visi domisi už kiek pinigų galima įsipirkti į šį laisve, romantika ir prabanga tviskantį gyvenimo būdą, vadinamą kruiziniu buriavimu. Dėl laisvės - sutinku, dėl tviskėjimo romantika ir prabanga nelabai, bet viskas reliatyvu, nes priklauso nuo to, kiek tam skirsite ko? Pinigų, žinoma! :)

Klaidingas stereotipas, kad kruizinis buriavimas ( kai laivas yra tavo namai ir transporto priemonė mėnesių mėnesiais ar metais, o ne čarterio savaitę) yra tik turtingųjų pramoga. Laivo nuosavybė Lietuvoje laikoma prabanga, prieinama tik turtingiesiems? Ne, visiška nesąmonė. Pasakysiu dar aiškiau - NESĄMONĖ. Paprasčiausiai dalis žmonių vietoj to, kad įsigyti sodybą kaime, nusipirko jachtą. Visi pažįstame ne vieną šeimą, kuri gyvena mieste, bet poilsiui turi sodybą kaime, ar sodą užmiestyje. Arba parsiduoda butą mieste ir visą laiką gyvena kaime įsigytame name su ūkeliu. Arba gyvena bet kur, o turi butelį vasarai kur tai Palangoj arba Šventojoj, nes mėgsta poilsį prie jūros. Galime tuos žmones įvardinti kaip kažkokius super-turtuolius ir oligarchus? Vargu, nes bet kuriai vidutinių pajamų šeimai toks gyvenimo stilius visiškai prieinamas. Kaip sako, velnias ne detalėse, o prioritetuose. Taigi, jachtininkas - tas pats sodininkas, tik vietoj žemės knisimo jis vagoja bangas.

Kalbant apie kaštus ir kainas buriavimo kontekste, svarbu išvengti jovalo skaičiuose, nes šioje aritmetikoje yra daug kintamų dydžių:
- laivo tipas ir dydis,
- laivo kondicija,
- laivo komplektacija,
- buriavimo regionas ir sezono metas,
- škiperio kvalifikacija,
- įgulos gyvenimo stilius.

Kaip ir kiekviename hobyje, ar gyvenimo stiliuje yra būtina kaštus grupuoti pagal kategorijas. Yra taip vadinami įėjimo kaštai (įsigijimas ir paruošimas, komplektavimas), po to yra pastovūs kaštai ir yra kintami kaštai. Vėlgi - šie visi kaštai yra labai individualus dalykas, nes kalbant apie įėjimo kaštus - viena sodyba labai sena ir nudrengta, todėl galima ją įsigyti už next from veltui. Kita sodyba dar gera, bet reiks remonto artimiausių 2 metų bėgyje, o va naujos statybos kotedžas Nidoje brangus be proto, bet pirkti apsimoka, nes laikys kainą kaip investicija, o ir pats su šeima jame ilsėsies, jei nenorėsi išnuomoti ir tos investicijos kaštus per kokius tris šimtus metų atmušti...

Pastoviais kaštais sutarkim laikyti šlaidas, kurias patiriame nepriklausomai nuo to, sodyba naudojamės, ar ne - pvz draudimo kaštai, ar sutarties su apsaugos bendrove kaštai, ar kokie nors abonentiniai mokesčiai, kurie tiksi nuolatos, nepriklausomai nuo to, gyveni tuo metu sodyboj, ar ne... Ir galiausiai kintami kaštai - visos pragyvenimo išlaidos - įskaitant lesalą kanarėlei, ar vėjo padraskytos tvoros remontą ir pan. Suprantama, apie sodybą kalbu specialiai, nes visi lietuviai yra nekilnojamo turto ekspertai, kuris brangzzz. Tačiau labai panašiai kaštai grupuojami ir buriavime.

Mes pirkome senesnės statybos apie 45 pėdų (13,6m x 4.05m) kruizinę jachtą, kas atitiktų visiems suprantamą chruščiovkės standartą, t.y. senos statybos butelis, kokių 50 kv.m. dydžio. Pagal kainas ne visai kur tai New Akmenėj, bet gal labiau gyvoje Plungėj.

large_IMG_1286.jpg

Visos tolimesnės kaštų indikacijos bus tokio dydžio laivui, nes jei laivas mažesnis - kaštai labai dažnai bus irgi mažesni. Gal geriau sąlyginai objektą vadinkim ne chruščiovke, o alytnamiu - bus tiksliau. Jei atsimenat, buvo jie kelių tipinių projektų, tai mūsų tas pats mažiausias, vieno aukšto kuris... Į mūsų 50 kv.m. alytnamį telpa trys dviviečiai miegamieji, du WC su dušais, vienas salonas jungtas su virtuvės zona ir nedidele ofiso zona, viena terasa su neįtikėtinais vaizdais, vienas atskiras sandėliukas, integruotas į pagrindinį pastatą, bet su atskiru įėjimu ir nedidukas, aptvertas apie 40 kv.m. kiemelis, pilnas visokių ūkio padargų, na bet užtenka vietos kiek šunį palakstyti, tiek pačiam pasivaikščiot... Norėtume - net vištas galėtume laikyti. Sakiau "mažiausias", nes mažesniu laivu keliauti mes nenorėtume - patogumas, talpumas, komfortas ir saugumas mūsų supratimu yra labai susiję su laivo dydžiu. Visi su laivo nuosavybe kaštai didesniam laivui yra atitinkamai didesni - bet jei už tai gauni daugiau saugumo ir komforto - mums tinka.

Kokį, kur ir kaip laivą - kruizinę jachtą išsirinkti, čia neaiškinsiu, nes tai atskira tema, jau daug kartų šiame bloge aprašinėta.
Jeigu perkate naudotą laivą - viso biudžeto pačiam laivui įsigyti neišleiskite, nes nuo 30 iki 50 proc. nuo laivo kainos dar vėliau išleisite papildomam komplektavimui, kad laivas tiktų gyvenimui juo keliaujant. Perkant naują laivą tiesiai iš gamintojo - irgi bus papildomo komplektavimo kaštai neišvengiamai. Naujas laivas - tai kaip naują kotedžą su daline apdaila pirktum - dar mokėsi už vidaus pilną įrengimą ir baldus.

Tarkim, perkate naudotą "pliką" laivą, iš kurio pardavėjas nuėmė viską, ką tik galėjo ir nusinešė į savo kitą laivą. Tai nieko blogo, nes jis nusinešė jau naudotus daiktus, kurių remontui vėliau išleistumėt nemažai savo lėšų, todėl pirkti naują šiuolaikinę įrangą savo laivui yra ne taip jau blogai. Tačiau jei matote, kad iki išplaukiant teks dar įdėti daugiau, nei 50% "pliko" laivo kainos - aš turbūt apsisukčiau ant kulno ir eičiau kito laivo ieškoti. Nes kol tu papildomai komplektuoji ar remontuoji savo jachtą, ir tai gali užtrukti sezoną, jei ne ilgiau - tu juk niekur neplauki, o visą tą laiką jau patiri fiksuotus ir kintamus kaštus ir tai gali būti brangu. Labai tikėtina, kad įsigytas laivas bus iškeltas ant kranto gana brangioje vietoje ir nori-nenori, bet visus marinos kaštus teks prisiimti tau. Žinok, kad marina pareikalaus laivo draudimo kontrakto, kurio negali pasidaryti neužregistravęs laivo - visa tai kainuoja lėšas iš tavo biudžeto. Gali būti, kad pats nelabai pasitiki savo žiniomis, vertindamas laivo ir įrangos būklę ir tau reikia profesionalaus nepriklausomo siurvejerio paslaugų - tai kainuos nuo 1000 iki 3000 pinigų. Plius tavo kelionės išlaidos į ten, kur laivas yra - juk ir pats nori jį apžiūrėti prieš pirkdamas - lėktuvo bilietai, viešbučiai, gal ir mašinos nuoma. Laivo pirkimo kaina ir visi šie papildomi kaštai dedasi į nemažą krūvą kaip įėjimo kaštai, kuriuos detaliai išsiaiškinti būtina gerokai prieš laivo pirkimą.

Naudotų jachtų rinka visada yra Pirkėjo Rinka - tą labai svarbu suprasti ir netingėti ieškoti, jokiu būdu neįsimylėti kažkokio vieno varijanto. Tokią klaidą labai lengva padaryti, nes kelias į buriavimą prasideda nuo svajonės. Svajonė ir meilė abu tokie emociniai dalykai - protą niaukiantys... O pirkdamas laivą privalai būti pragmatiškas ir mokėti skaičiuoti.

Mums pasisekė, nes pavyko įsigyti laivą iš pagyvenusios šeimos, kuri baigė savo gyvenimą Okeane ir grįžo į krantą šviežiai atsiradusius anūkus supti. Jie mums pardavė pilnai sukomplektuotą ir gerai prižiūrėtą laivą, pilnai paruoštą kruiziniam buriavimui su labai minimaliais papildomais įdėjimais. Vistiek Išplaukėm tik po pusės metų nuo laiko, kai buvo įsigytas laivas. Vien už laivo sandėliavimą marinoje 6 mėnesius, nuleidimą į vandenį ir kilbloko nuomą teko suploti truputį daugiau, nei Eur3000. Sakyčiau, tai yra labai brangu, nes už laivo sandėliavimą ant kranto niekur brangiau, nei Port Napoleon man mokėti vėliau neteko. Draudimas, kurio marina pareikalavo iškart, buvo apie Eur1000 metams - trys polisai iš Pantaenius - civilinė atsakomybė, casco laivui ir plius įgulos sveikatos/gyvybės ir daiktų, kelionės išlaidų jei laivą prarastum draudimas. Registracija Olandijoje, įskaitant MMSI ir Call Sign priskyrimą ir registraciją tarptautinėje gelbėjimo/paieškos tarnybų bazėje - apie Eur600.

Tai kiek jūsų būsimas laivas kainuoja? Kainos čia. Arba čia. Arba dar meleone dilerių ir pardavėjų websaitų... Kad akį šiai rinkai "primušti" ir joje pradėt orientuotis, per paieškos filtrus rinkitės tokius pat laivus (Gamintojas, modelis, gal ir metai panašūs) ir bandykit suprasti, kodėl jų kainos skirtingos. Kaip kad darot naudoto automobilio su pribumbasais ieškodami...

Kiek kainuoja? - Kiek dar reiks papildomai įdėti? - Kaip greitai tai įvyks ir galėsiu išplaukti? Va, čia yra trys įėjimo kaštų banginiai ir tokia mąstymo matrica perkant laivą manau esant labai teisinga.

Tiek apie įėjimo į kruizinį buriavimą kaštus - amen.
Stay tuned, pratęsimas velkasi...

Posted by gramas 22:34 Archived in Lithuania Comments (7)

Kodėl mes buriuojam

large_cockpit_2.jpg

Na, tai kodėl mes buriuojam? Jei koks sausumos žmogus to klausia patyrusio buriuotojo, kuriam nebespirga savo išskirtinumą pabrėžti - šis į atsakymą labai nesiveldamas ką nors bet ką pasako, kad tik tas sausainis kuo greičiau atsikabintų. Suskeli kokią tai banalybę "Kartą paragavęs negali sustot" , ar "Dar vis bandau pats išsiaiškint, kai sužinosiu - tau būtinai pasakysiu" - ir to dažniausiai užtenka. Bet kai to paklausia kitas buriuotojas, pavyzdžiui Bronius iš savo blogo Comfortsailing - ką tada daryt? Nutylėt ir nieko nesakyt, nes tais valdiškais atsakymais tik apsijuoksi, ar įsivelti į rimtesnius apmąstymus, kurie turėtų atvesti kažkur arčiau link atsakymo į šį didelį klausimą.

Aš nusprendžiau patylėt. Tai truko apie savaitę, bet klausimas nuolat sukiojosi galvoje ir nedavė ramybės. Broniui gerai - jis paklausė ir pats atsakė, kad buriuoja tam, kad būtų gamtoje ir galėtų kuo dažniau matyti tuos nuostabius saulėtekius. Broniui, lyriškai sielai, gerai - nes to jam užtenka. O ką daryti man, pragmatikui - jei vien saulėtekiams, kokie nuostabūs jie bebūtų jūroj (o jie ir yra), aš neatiduočiau tiek daug savo laiko dažnai labai toli nuo šeimos, nekęsčiau tiek nepatogumų ir pavojų, bei neskirčiau tiek daug lėšų iš savo šeimos biudžeto. Nes fantazijos kaip šlamačius išleisti kitaip mums irgi netrūksta. Kaip pagrįsti ir paaiškinti man tą savo buriavimą ne kaip hobį ar užsiėmimą laisvalaikiu, bet kaip gyvenimo būdą? Sau nutylėt nesigauna, kitaip jautiesi lyg ne pats prie savo gyvenimo vairo stovėtum, o kažkokios nuo tavęs visiškai nepriklausančios aplinkybės tave kur nori vairuoja. Taigi panašu, kad klausimų tik daugėja, o atsakymų kažkodėl nelabai. Todėl ir pradėsim link atsakymų kastis iš toli ir nuo pat pradžių.

Liūdnoji mano teorijos žinia - taip, būtent aplinkybės mus ant tam tikro kelio pradžios gyvenime pastato, nes genetika nuo mūsų valios, išsilavinimo, pasaulėžiūros ir troškimų nei kiek nepriklauso. Ar išliksim tam kely, ant kurio genetika užkėlė - čia jau kitas reikalas. Genetinis kodas, kurį kiekvienas turime unikalų, apsprendžia labai smarkiai daugiau, nei mes, save laikantys tokiais išsivysčiusiais, protingais ir neva tai turinčiais totalią savo gyvenimo kontrolę, norėtume suvokti. Norim to ar ne, bet kiekvienas turime daugiau ar mažiau išlikusių klajoklių genų savyje. Jie, tie klajokliai - glūdi giliai, lygiai kaip ir tas pirmykštis malonumas ir bendrumo bei saugumo jausmas, kurį kiekvienas pajuntame, kai sėdime su draugais naktį apie laužą - tie jausmai ir pagarba ugniai iš labai senų laikų išlikę mūsų genų formulėje... Tie klajoklio medžiotojo ir rinkėjo genai vienus nuvaro kopti į kalnus, kitus į medžioklės būrelį, kitus verčia pergudrauti žuvį, vien su kuprine ant pečių keliauti per Pasaulį, ar jį apvažiuoti motociklu, o kai kuriuos iš mūsų tie genai nuvaro į jūrą ir paskatina tapti buriuotojais.

Kadaise, maždaug prieš 12.000 metų žmogus, kaip viena iš Žemę apgyvenusių gyvūnų rūšių, dar nesijautė gamtos valdovas, kaip kad "yra" šiandien. Mes, visi žmonės - buvom klajokliai, besiverčiantys medžiokle, rinkimu - buvome gamtos neatskiriama dalis ir tada mums nereikėjo sėsliai gyventi ir dirbti žemę, kad pragyventi. Mokslininkai yra paskaičiavę, viską įrodę, kad tuo metu, dar iki žemės ūkio revoliucijos, planetoje gyveno vos apie 8 mln. žmonių - visi buvo klajokliai, gyvenantys gana izoliuotai šeimynų tuntais po kokius 30-50 individų būryje, keliaujančių sezoniškai ten, kur tuo metu buvo jiems prasimaitinti reikalingi žvėrys ir augalijos derliai. Daiktais ir rakandais jie buvo neapaugę taip kaip mes, maisto atsargų kaupti ir ant kupros nešti irgi nereikėjo, nes jie nuolat judėjo ten, kur vedė medžiojamų gyvūnų migracijos keliai, kur tuo metu buvo grybai, uogos, visokių dzūkų mergos nuogos ir t.t. Kad apsirūpinti maistu, pirmykšis žmogus per dieną skirdavo 3-4 valandas, o atsargų kaupti nereikėjo, nes jis keliavo ten, kur nuolat buvo jo maistinė bazė. Visą kitą dienos laiką jis galėjo skirti poilsiui, pramogoms ir bendravimui su gentainiais, ar naujų dalykų tyrinėjimui. Ką šiandien mes, industrinės ir pre-apokaliptinės eros žmonės, skiriam asmeninio dėmesio prasme savo vaikams? Vidutiniškai 7 minutes per dieną. Per amžių amžius, nuo to laiko, kai žemę knisti pradėjom ir sodybose bei kaimuose apsigyvenom - iki tų 7 minučių save nuvarėm. Va, kokie galingi tapome kaip rūšis (dominuojame planetoje) ir civilizacija evoliucijos prasme ir kokie suvargę bei "darbų" pavergti asmenine prasme.

Beje, taip pat yra įrodyta kasinėjant, sveriant ir kaukoles matuojant, kad vidutinė tuo metu gyvenusių žmonių smegenų masė buvo gerokai didesnė, nei šiandieninio žmogaus. Pala, tai ką - negi pirmykščiai žmonės buvo protingesni už mus? Na, kaip bendruomenė, ar visuomenė ir taip vadinamas kolektyvinis protas - tai ne, nes pirmykščiai gyveno gana izoliuotai nuo kitų grupių ir jiems nei automagistralių, nei interneto nereikėjo, bet individualiam lygmenyje - tikrai taip, jie buvo už mus protingesni. Pasirodo, natūrali atranka, pagrindinis evoliucijos įrankis, pareguliavo žmogaus raidą taip, kad durniai tais laikais neišgyvendavo. Kad išliktų, gyventų, palikuonis sugebėtų išmaitinti ir kad būtų saugus bei laimingas - pirmykštis žmogus privalėjo sugebėti stebėti ir analizuoti aplinką, įsiminti begalę informacijos apie gamtą, apie absoliučiai visą jos įvairovę nusimanyti, išvystyti begalę įgūdžių, reikalingų užtikrinti savo egzistavimą labai nedraugiškoje aplinkoje. Ir jiems sekėsi, nes kitaip jie, pirmykščiai žmonės, nebūtų tapę dominuojančia rūšimi ir nebūtų išnaikinę tiek daug kitų gyvūnų rūšių ir nustekenę tiek Žemės teritorijų, ką esame "pasiekę" šiandien.

Civiliziacijos sukurtas saugumas per darbo pasidalijimo ir mainų (prekybos) mechanizmus, per išvystytus visuomeninius institutus (sveikatos apsauga, švietimo sistema, valstybės institucijos) šiandien leidžia išgyventi ne tik genijams ir mums vidutiniams statistiniams individams, bet ir durniams, dėl ko bendras mūsų intelekto vidurkis šiandien yra žemesnis individo lygmenyje, nei buvo pas pirmykštį žmogų. Darwin Awards jums kaip įrodymas, iš dalies ir Guinness rekordų knyga, BMW pilotai, metodiškai skinantys autobusų stoteles su visais tautiečiais, arba tie du durniai iš Lietuvos, prieš gerą šmotą metų pripučiamais čiužiniais nusiyrę nuo Prancūzijos į taip trokštamą Angliją, nes taip pigiau. Jie išgyveno, nes juos iš gana audringos jūros išgriebė gelbėjimo tarnybos ir tuo sujaukė natūralią atranką ir šiek tiek pažemino mūsų, kaip žmonių rūšies, intelekto vidurkį. Pirmykštėj bendruomenėj būtum pasmerktas, jei mokėtum vien skinti obuolius nuo medžio ir daugiau nieko, nes per silpnas protelis neįgalina analizuoti aplinkos ir savo galimybių, kaupti žinių bei praktinių įgūdžių ir juos panaudoti... Lengvas užkandis tebūtum kardadančiam tigrui, jei nueitum jam papasakoti, kad tu neskanus - kas pilnai atitiktų tautiečių ryžtui čiužiniu perplaukti audringą Lamanšą. Šiandienos visuomenėje visai nebūtina labai analizuoti, labai plačias žinias ir įgūdžius kaupti - išmoksti gerai vieną įgūdį, kuris paklausus rinkoje - ir užtenka. Tu gali pragyventi jei viskas, ką tu iš tikro gerai moki - tai gerai programuoti, ar sukti gyvatuką kanalizacijos vamzdyje, ar klijuoti plyteles, ir pan. Visiškai nereiškia, kad visi esame durniai, kas dirbame pagal specialybę, bet faktas, kad galime sau leisti nesidomėti kitomis gyvenimo sferomis, kurios yra jau kitų žmonių specializacija. Jei ko prireiks - nusipirksim. Pirmykštis žmogus tokios prabangos neturėjo, todėl privalėjo būti protingesnis ir mokėti ženkliai daugiau dalykų, tapti žymiai platesnio profilio specialistu, nei mes šiandien. Tam ir smegenis jis didesnes turėjo.

Iš to darau išvadą, kad man visai nebūtina gėdytis manyje esančio to pirmykščio klajoklio geno, nes mokslininkai, tyrinėjantys pirmykštes bendruomenes, yra patvirtinę, kad to meto žmogus klajoklis buvo ne tik protingesnis, bet ir laimingesnis, nei po žemės ūkio revoliucijos ir vėliau industrinėje visuomenėje į amžiną nerimą ir begalinį rūpestį dėl kažkokios tolimos ateities paniręs žmogus. Šiandien esam labai pažengę ir protingi, baigiam rimtus mokslus ir suplanuojam, kad va, dabar įsidarbinsim į Tesla Gigafactory, ar kažką panašaus, gerai paarsim iki 35-40 metų, eigoje apsirūpinę būstu, šeima, daiktais ir finansine "pagalve" - o tada tai jau pagyvensim dėl savęs, kaip norim... 40-ties apsigraibom ir pamatom, kad esame paskendę kredituose už būstą, automobilius ir šaldytuvą, kad vaikai be mūsų pagalbos nepragyvens dar 20 metų iki taps savarankiški, kad po to reiks senstančiais tėvais pasirūpint, atsiradusiais anūkais, kad sveikata nekažką, nes maitinamės nelabai aišku kuo ir judam tik trasoj nuo sofos iki to lizinguoto šaldytuvo ir kad senatvės pensijos valdžia akivaizdžiai neturės iš ko tau mokėt, nors šiandien oho kokius mokesčius plėšia... Ir nuo tos "neteisybės" ir rūpesčio dėl to kas bus po metų, ar po dešimties - tau galva ratais eina, nerimas ir nuolatinis stresas piktais komentarais ant bet ko internetuos išsilieja ir vistiek tu laimingesnis nuo to nei per gramą nesidarai. Protingesni dar sugeba susimąstyti - ar tikrai šiandien būti sėkmingu yra tas pat, kas būti laimingu, tačiau didžioji mūsų dauguma be jokių apmąstymų ir toliau suka tą rankeną, ar spaudo klaviatūrą. Nes reikia... Gana ilga teorija, kad genetiškai esam visi iki vieno užprogramuoti stengtis būti laimingi, iš pradžių kad prie mamos papo prisiglaust, paskui per kitokio fizinio komforto ir malonumų paieškas, po to dar kitaip - kad neišsiplėsti, čia nesistengsiu teorijos įrodinėti - jūs patikėkit, kad taip yra, ir tiek. Arba šiek tiek labai nuobodžių knygų paskaitykit, kad būtų lengviau patikėti. Arba dar geriau - savęs paklauskit - ar noriu būti lamingas?

Tai va, tie du dalykai - absoliučiai kiekvienam individui būdingas ir genuose koduotas siekis būti laimingu (kaip skirtingai tai besuprastume) ir gyvas klajoklio genas, kuriuo didžiuojuosi - mane ir nuvarė į jūrą. Nenuvarė į Everestą, nors į kalnus eiti teko, netapau medžiotoju, nors bandžiau, nepaliko autostopu keliauti; taip ir neišmokino važiuoti motociklu, kad apie gaublį apvažiuoti; nepaliko su parašiutu iš puikiausiai skrendančių lėktuvų šokinėti, o liepė jachta į jūras išplaukti. Kad jūroje išliktum - kaip ir tas pirmykštis žmogus turi labai daug žinoti, labai daug mokėti ir gebėti naujų dalykų mokintis nuolat, nes durniai čia neišgyvena, nors išimčių iš taisyklės yra. Dar vis tikiuosi, kad tai ne aš tas taisyklės patvirtinimas, bet jei kada išsiaiškinsiu - ir jums pasakysiu.

Kaip pirmykštis klajoklis, į kitą vietą atklydęs, skubėdavo susigaudyt, kur čia upelis, kuriam miške tas mėlynių laukas ir kur šiemet ganosi mamutų būrys - taip ir aš naujam krante su didžiuliu atradėjo klajoklio entuziazmu ieškau WiFi, jachtinių dalykų parduotuvės ir gastronomo, ar plaukdamas jūroj žuvį stengiuosi pagauti, o jei kas ne taip, ar nepatinka - keliu inkarą, išvynioju bures ir su vėju plaukiu ten, kur man bus gerai... Ir kaifuoju, kad vien gamtos jėgų pagalba galiu šitaip keliauti, nei kiek nesipykdamas nei su savim, nei su Okeanu, kuris yra nei daug nei mažai - bet 71% mūsų planetos paviršiaus ir taip menkai dar mūsų pažintas.

Tik jūroj ir iš jos į krantą sugrįždamas tam, kad vėl išplaukti - aš supratau, kiek nedaug žmogui reikia, kad jaustis laimingu ir kaip gaila, kad šis supratimas man neatėjo žymiai anksčiau.

Žodžiu - jokios lyrikos, vien genai, kaip priežastis, kodėl mes (bent jau mano šeima) buriuojam. Vieni jų, tų klajoklio genų savyje turim daugiau, o kiti - kiek mažiau.. Tačiau to bendro vardiklio - laimės jausmo - tikrai siekiam visi be išimties.

Posted by gramas 23:17 Archived in Lithuania Comments (5)

Greitai ir daug... arba R.Rimšo "Pavogtasis"

Pavogtasis.jpg
Skaitydamas Rimtauto Rimšo marinistinį kriminalinių minčių kupiną romaną "Pavogtasis" vis pasijusdavau lyg žiūrėčiau serialą "apie vagius", kurį "strymini" iš abejotino legalumo svetainių ir sužiūri tuos kelis sezonus per kokius tris vakarus, vis pripuldamas tai prie šaldytuvo ko nors skanaus ir arbatos, tai patekom atgal prie kompiuterio... Sakysit vogti, tai yra iš torentų autorinį turinį "pūsti" ar "stryminti" yra negerai, bent jau amoralu? Tai kad ne, tai nėra joks blogis tam, kas ima knygą, skaito apie žmonių grobimą asmeninio pasipelnyjimo tikslais - ir tam skaitytojui visa tai patinka. Skaitytojas netgi nori, kad vagišiui pavyktų pavogti lietuviuką vaikį iš norvegų, kurie, buožės atsileidę, ir taip gyvena per gerai - akivaizdu, kad jokiai moralei ar davatkoms čia vietos nėra.

Blogis ir gėris, asmens laisvė ir visuomenės presas; uolėti teisybės, tiesos ir melo farvaterių kraštai - totaliai reliatyvios sąvokos, kurias subjektyviai kiekvienas savaip suvokiam ir įsirašom į savo asmeninę konstituciją. Su ja ir naviguojam tarp gyvenimo rifų. Tokiu įdomiai anarchistiniu kampu autorius žvelgia į individo ir valstybės bei visuomenės santykį, pasakodamas iš pirmo žvilgsnio nelabai sudėtingą istoriją, jau daug kartų su įvairiomis varijacijomis apčiulpinėtą visokiuose holivudiniuose vesternuose, trileriuose ir kriminalinėse dramose.

Visuomenės apastumdyta ir įstatymais paglamžyta imigrantė lietuvė, trokšdama įvykdyti teisingumą pagal savo asmeninę konstituciją, vyksta iš Norvegijos į Lietuvą, susiranda kietą bičą, kuris sutinka jai padėti.

Skaitytojui vos puse lūpų atskleidžiamos priežastys, kodėl norvegų karalystė nusprendžia atimti iš Daivos sūnų Luką. Buitinis nesusipratimas dėl savo kieme, t.y. viešoje vietoje užkurto griliaus ir kaimyno kerštas, keletas pavėlavimų pasiimti vaiką iš mokyklos ir to pat smalsaus kaimyno fiksuoti atvejai, kai pusaugis vaikas pusdieniui paliktas namie vienas... Ne dyvai, jeigu pas norvegus vaikas priklauso valstybei, o ne tėvams... Paskubėjo Rimtautas prabėgom išvardinti priežastis labai glaustai, plačiau tų praeities įvykių skaitytojui neatskleisdamas per Daivos nuolatinį, tarpkojiškai padriką minčių srautą, kuris nelauktai labai detalizuotas visai nesvarbiose pasakojimo vietose. Antrą šansą - kai buriuotojas šnekasi su Daiva ant suoliuko Pilies uoste - ir trečią galimybę - šliurpiant sriubą uosto kavinėje jis prameta, taip ir pats nesupratęs, kur tam vaikui geriau - su skaitytojui visai neaišku kokia mama, ar su Norvegijos karalyste. Tai gal kol į Rygą automobiliu keliauja, gal tada jie pasikalbės, kad tą Daivą labiau motina pamatytume? Kur tau... Beje, mama aiškiai demonstruoja, kaip jai tas buriuotojas ir potencialus vaiko vagis nepatinka, buriuotojas jai irgi vien antipatiją jaučia, nes aiškiai mato, kad ji kažką slepia, gal net meluoja... O juk mums, naiviesiems skaitytojams - mums labai norisi žinoti ir vertinti kokios yra tikrosios to vaiko atėmimo valstybės žinion priežastys, ar tikrai ta intelektu nepasipuošus Daiva tokia jau prasta, kad būtų šitaip valstybės sutrypta ir paniekinta. Juk gali būti, kad net tokioj Daivoj yra šviesos apšviesta kertelė, kur bujoja meilė jos vieninteliam vaikui, nes nieko artimesnio už jį nėra šiame pasauly... Artimesniu ir svarbesniu asmeniu Daivai parodytas sugyventinis Arnis, nors jis Luko nemėgsta, tik šiaip leisdavo vaikuivegetuoti šalia. Mes, skaitytojai, juk norim užjausti, suprasti ir supykti - mums tereikia motyvacijos, empatijos, kad įsitraukti į herojų jausmus - bet deja, autorius neturi tam laiko. Antra vertus - gal tikrai geriau neskubėti su išvadom, kol antra knygos dalis dar nepasirodė.

Grįžtant prie siužeto - užsakovė pristato problemos esmę ir pageidaujamą rezultatą vykdytojui, po kai kurių pasivartymų įsivardijusiam Arbenu. Arbenas imasi darbo dar nežinodamas, ar gali jį padaryti, bet iš dabartinių savo pajamų negali sau leisti naujo jachtos variklio, todėl nada Fedia. Taip iš tiesų - tai jis lengvai gali ir be kriminalo apsieiti, ir tą nelemtą variklį užsidirbti - bet mes prie to dar sugrįšim... Arbenas kranto gyventojų įstatymus pažeidinės griežtai prisilaikydamas jūrinės teisės - be išgelbėjimo nėra atlygio. Dešimt tūkstančių pinigų plius išlaidos - tokia Arbeno kaina, už tiek buriuotojas rizikuos savo laisve ir bandys apie pirštą apvynioti norvegų karalystę. Įtikina? Na, nežinau... Gal nelabai.

Tiek to, tarkim, kad praeityje sėkmingas kontrabandistas buriuotojas, fit-fit šmugeliavęs nelegalus į anglų karalystę, imasi darbo. Darbui reikia aiškaus plano, kurio vis kaip nėra, taip nėra, nors žvalgybiniai veiksmai ir intermodalinės logistinės grandinės statyba trejose valstybėse vienu metu prasideda neįtikėtinu tempu. Schemoje kaip Arbeno darbo priemones ir planuojamo nusikaltimo įkalčius matom keturias burines jachtas, pora automobilių, plastikinį bakelį, kažkodėl vadinamą kanistronu, bent vieną dviratį, vieną pripučiamą plaustą, droną, vieną briedį ir lenkų moteriškę. Telefonai, fejerverkai ir balionai - irgi reikšmingi įrankiai, bet skaitytojas specialiai laikomas tamsoje, kas dėl numatomo tų įrankių panaudojimo. Kaip sakoma, bus laikas - bus ir vaikas. Pats vaikas, apie kurio išvogimą ir centruojasi visas vyksmas - norvegų valstybės sprendimu perduotas perauklėjimui į dviejų homoseksualų "šeimą" - policininko ir prokuroro pora užsimanė vaikelio. Jei kas iš knygos tikisi pamokslavimų, ar pasmerkimų lygių galimybių temomis ir visokių Už Lietuvą Vyrai - galit nusiraminti. Autorius taikliai, be jokios dramos išdėsto požiūrį, visiškai naudotiną mūsų perkaitusioje lgbt klausimu visuomenėje: "Ne, jis nesmerkė tokių žmonių. Tiesiog jie buvo už jo pasaulio ribų. (...) Kiekvienas turi teisę gyventi. Kiekvienas turi teisę būti savimi. Kaip ir pareigą neperdarinėti pasaulio pagal savo kurpalį."

Autorius neblogai padirbėjo su jūrlapiais, orų prognozėm, jūrinių keltų tvarkaraščiais ir kalendorium, nes jei kas pabandytų atsekti Arbeno blaškymąsi krantais ir jūromis po visą Skandinaviją ir Pabaltijį - neabejoju, kad visi maršrutai pasirodys ir praktiškai įmanomi, jei kas norėtų juos atkartot. Net abejonių nėra - visus jūrinius knygoje minėtus maršrutus autorius pats kadaise suplaukęs savo jachta LAUNAGIS ir daug kas iš laivo žurnalo gulė į knygą. Gal būtų įdomu kada nors, jau kitu laivu, pakartoti, kažkuria prasme suplaukti knygą, tik be vaikų grobimo, jeigu įmanoma.

Vienas pats plukdydamas savo nuosavus ir nuomotus laivus į tarpinius maršruto uostus, Arbenas turi gražaus laiko pamąstymams apie žmones ir jūrą, o buriuotojo-vienutininko vargai, džiaugsmai ir laivo rutinos aprašymai man yra pačios vertingiausios šios knygos vietos. Tie jūros ir keliavimo po burėmis motyvai visada yra svarbūs visose Rimtauto knygose, kurių šiam autoriui ištikimi skaitytojai nori ir laukia.

Tačiau su buriavimu niekaip nesusijusiam skaitytojui, kuris yra tikslinė būtent šio pasakojimo auditorija, tie keli jūriniai epizodai tikrai pasirodys per daug sudėtingi, jeigu ne visiška abrakadabra. Iš kur kranto žmogui žinoti, kas tas Fišeris ir kas ten jo zonoj per dyvai vyksta? Gal tai kokio kontrabandisto ir tarptautinės prekybos žmonėmis bei jų organais mafijos autoriteto, į zoną uždaryto, pravardė? Reiktų surasti savyje kantrybės ir tiems kranto neišmanėliams paaiškinti. Arba dar geriau - išvis tokiom Navtex'o ir kitom įmantrybėm, net ne kiekvienam patyrusiam Mingė-Nida buriuotojui žinomom, nesipuikuoti.

Knygos herojai galėtų būti labiau vientisi ir įtikinami. Spalio perversmas ir jo vykdytojų sveikatos klausimai - jeigu tikrai būtinas kaip literatūrinis fortelis šiai knygai - labiau pritiktų Arbenui, kuris daro informuoto ir apsiskaičiusio žmogaus įspūdį, o ne Daivai. Ta pabuvus dailylentė ne kažką virš visokių pilkų atspalvių pakilus savo knygose, aplinkos suvokime, mąstyme ir ypač leksikone.
Lukas - aštuonmetis, bet jau nemažai dalykų gyvenime matęs vaikis... Vaikas visiškai neinformuotas ir neparuoštas pagrobimo operacijai, bet sudalyvauja procese kaip patyręs specialiųjų pajėgų karys. Jokio reflekso žviegti iš baimės, jokio savisaugos instinkto kai pirmąkart matomas keistas dėdė parodo motinos fotografiją, paskubom aptaiso mergaite ir kad būtų dar įdomiau - įkiša į pliušinio briedžio "čiūčelą", iš kurios perkrato į tamsią dėžę. Ir kitam epizode tas pats aštuonmetis spec.pajėgų agentas jau prašosi pamaitinamas šaukštu. Tikrai? Kas šiame charakteryje ne taip?

Arbenas - jachtininkas kontrabandistas ir tikrai nagingas diedas, jei sugeba iš anglies pluošto siūlų bei dervos pasigaminti bet kokį štormą atlaikantį kruizinės jachtos stiebą... Nuodėmė tokiam nagingam talentui vaikus dėl pinigo grobti, jei tokius duomenis verslo startapui turi. Klepuok sau anglinius stiebus sportinio buriavimo rinkai kiaurai per visą Pasaulį. Po kelių metų įtempto darbo verslas duos tokią grąžą, kad kas savaitę reiktų vogti po vaiką, kad didesnį pelną sugeneruoti. Tačiau Arbenui netinka lėtai ir po truputį verslą auginti - jam reikia greitai ir daug - labai lietuviškas kelias.
Arba vėl - patyręs buriuotojas montuoja naują savadarbį stiebą savo laive ir iškart leidžiasi į misiją su griežtu tvarkaraščiu, šniokščia pirmyn su spinakeriu štormo metu - be jokių naujo rangouto bandymų bent jau Kuršmarėse prieš žygį... Tikrai?

Mano požiūriu, pasakojimo kokybė išloštų, jei Arbenas savo plano vykdymo metu šiek tiek gautų į kaulą ir būtų priverstas improvizuoti. Dabar jis pasidaro tokį nelabai stabilų planą, visiškai priklausomą nuo vieno balionėlio virvutės - ir kaip iš natų, be jokių trikdžių tą planą sugroja ir tik pačioje knygos pabaigoje yra priverstas paburiuoti ne visai numatytu kursu. O dar labiau man patiktų, jeigu Arbenas patirtų ne tik nesmagumų, bet ir realų sukrėtimą ir praradimą su būtinybe išsilaižyti žaizdas ir pakovoti jau ne vien dėl dešimt tūkstančių pinigų, o už vaiką, save ir savo savotišką teisybę. Galėjo jis apie tai pamąstyti, kol neaišku kodėl pusdienį prasėdėjo ant šaligatvio prie prekybos centro, užsimaukšlinęs briedžio iškamšą ant galvos.

Taigi - prie visų knygos charakterių dar galima padirbėti, pasakojamą istoriją gerokai išplėsti, jos tempą, epizodus pareguliuoti - bet kaip tą padaryti, kad knyga jau išleista? Ogi knygos pagrindu sukurti scenarijų visai neblogam TV serialui, prieš tai pasiieškojus prodiuserių Lietuvoje ir Norvegijoje, kurie pakels debesį nafta kvepiančių pinigų, reikalingų visam projektui. Naratyvas šiuolaikiškas ir aktualus, įmanoma neblogai įsukti imigracijos į senstančią Norvegiją aspektus, rodyti kokie skirtingi vietinių ir atvažiavėlių požiūriai bei lūkesčiai, integracijos problemos, o Barnevernet verslas ir patiems norvegams bei kitoms šalims kelia ne vieną klaustuką. Daug epizodų galima apžaisti nevengiant juodoko norvegiško jumoro metodų, nors ir lietuviškas ne ką baltesnis... Individo konfliktas su sistema įleistų adrenalino ir veiksmo dinamikos į visą istoriją, kol du aršūs ir vienas kito neapkenčiantys varžovai pagal žanro taisykles ir susitiks ant to siauro liepto kokioj nors marinoj. Policininkas, tapęs nusikaltėliu su pistoletu, o nusikaltėlis, tapęs gelbėtoju - su jachtiniu kobiniu rankoj :)

Tačiau visa tai - tik mano fantazijos ir smulkmenos, kurios "Pavogtasis" pasakojimo nestabdo, o norint prie bet ko prisikabinti galima. Knyga man patiko, antrą dalį skaityti jau galėčiau dabar.

Posted by gramas 10:48 Archived in Lithuania Comments (4)

R.Rimšas-"Pavogtasis". Istorijos variklis yra variklis.

Na, tai ką - laikas palukštenti naują prieteliaus knygą "Pavogtasis". Jau penktoji Rimtauto Rimšo galvoje supūsta banga, išsisupus plačiai rašmenų vilnimis, sudėta ant popieros tarp minkštų viršelių ir taip apsaugota nuo internetinių hakerių beigi piratų. Jei kas dar neskaitėt, bet norėtumėt jai skirti laiko - peržvelkit trumpąjį aprašymą žemiau, o į diskusijas velkimės tada, kai paskaitysit knygą. Tik tada ir skaitykit skyrių Plačiai.

Trumpai.
Naujausia (niekada niekada, apie ką bekalbėtum, nesakyk "paskutinis") Rimtauto knyga "Pavogtasis" tikrai neįeis į literatūros klasikos analus kaip išskirtinės vertės romanas. Čia yra naujas žanras jam, kaip marinistui - senas geras literatūros bajevykas su crime be kraujo elementais, pamargintas kiekvienam buriuotojui lengvai atpažįstamais jūriniais intarpais - kaip škertikais, pasakojimą rišančiais į vientisą istoriją. Įsivaizduok, kad tavo jachta štormo prispausta kelioms dienoms kažkokioje skandinavų, ar lenkų marinoj, kai vakarais susėdat su kaimyninės jachtos škiperiu prie taurelės arbatos kajutėj, o lauke vis daužosi štormas. Tik vakare, po saulės laidos, jums tam laiko yra - nes dieną štormas ne štormas, bet nuo laivo darbų toli nenubėgsi. Jaukiai, vos girdimai ūžauja kajutės krosnelė, skleisdama maloniai sausą šilumą, viena ausim vis paklausai ką sako laivo virvės, liūtis ir vėjas, o kita - kaip porina kaimynas savo keistą istoriją apie dar keistesnį plaukimą. Reikėjo pinigų, kad nusipirkti šiek tiek laisvės (jachtai reikia naujo variklio), tai ir buvo parsidavęs, kad iš norgų išvogtų iš lietuvės imigrantės teismu atimtą vaiką ir saugiai pargabentų jį į Lietuvą. Tiek tų reikalų - išsiaiškini situaciją, suplanuoji ir padarai. Atrodytų, lengva - bet jei pasakoti (ar iš knygos išskaityti) - vistiek užtruks apie tris vakarus - su taurele arbatos, ar be. Trys dienos, trys naktys - maždaug tiek ir reikia, kad prasiristų virš stiebų eilinis ciklonas ir jau galėtumėt kas kur plaukti toliau. Trys smagūs vakarai - čia ir yra šios naujos knygos pridėtinė vertė, todėl ji ras savo vietą jachtsmeno kruizerio (mano) laivo bibliotekoj, kaip zabova nuobodžiaujančiam įgulos nariui, ar pačiam škiperiui, jeigu jam vėl parūptų pasitiksint, kaip ten Rimšas apie tą ir aną ten buvo taikliai ir tiesiai į tašką, kaip žodžio snaiperis, pasakęs...
Drąsiai pirkti, skaityti ir laikyti laive, o jei kada ir atsibos - į kitą knygą išsimainysit per mūsų Pilies uostelio kruizerių bibliotekėlę, kuri vistiek kada nors ten atsiras, kad ir koks nupiepęs tas mūsų mielas uostelis bebūtų.

_____________/)______/)___/)____________

Plačiai.
... laukite, tekstas pareina, bet lėtai, nes reikia atsigauti po švenčių. Niekas ir nesakė, kad bus lengva. Su Naujais.

Dar plačiau

Posted by gramas 06:08 Archived in Lithuania Comments (0)

Greita polka briedžiui su keturstygiu kontrabosu

Pavogtasis.jpg

Buriuotojas ir rašytojas marinistas Rimtautas Rimšas ką tik išleido naują knygą, tiksliau - pirmąją jos dalį - "Pavogtasis". Perskaičiau. Patiko beveik viskas. Bet kad aš šališkas esu - Rimtautas mano prietelius, vienas iš mano buriavimo mokytojų, ir nors artimu draugu nepavadinčiau, bet vos ne kasmet pasirodančių jo knygų laukiu.

Vis skirtingose jūrose buriuojam, todėl susitinkame rečiau, nei pakalbam telefonu, ar apsižodžiuojam internetu. Tąkart į klausimą "kas šiaip naujesnio?" išmanusis kišeninis ragelis man Rimtauto greitakalbe susakė maždaug tokią tiradą:
- Knyga jau tuoj išeis. "Pavogtasis" vadinsis, nu tokia, žinai, kitokia biškį, nelabai apie jūrą, gal labiau apie žmones svetimam krašte, vaiką, kurį suaugę ir likimas blaško, o jo nuomonės niekas net nepaklausia, net nekalba niekas su juo, žinai... ten buriavimo beveik ir nėr, gal tik truputį, kai reikia tą vaiką iš norvegų parplukdyt... nu iš emigrantės ten vaiką valdžia paėmė, nu tai reikėjo iš tos valdžios atgal kažkaip paimt ir parvežt, tai va... nu, ji kitokia gavosi, nei kad anksčiau rašiau...

Dar kažką kalbėjomi, bet jau žinojau, kad reikia man tos knygos sulaukti ir paskaityti - kas ir nutiko. O šiandien norėčiau čia pasidalinti savo mintimis ir pastebėjimais apie R.Rimšo "Pavogtasis". Tačiau kaip tai padaryti, kad nesugadinti malonumo tiems, kas dar neskaitė? Jokio malonumo man taip rašyti, kad niekas nesuprastų apie ką rašai...

Taip kad, mieli skaitytojai, visa problema vien tik "jusyse" - būkite perspėti, jog dar turite šiek tiek laiko, kad sumedžioti naują Rimtauto knygą, virškindami Kalėdų žąsį ją perskaitysite, o po švenčių mes čia ją ir aptarsim. Be jokių Ezopo vingių mes ją tada aptarsim.

Kolkas pasakysiu tik, kad melavo šelmis man tada į kišeninį ragelį - knygoje buriavimo yra, ji tiesiog verda kunkuliuoja buriuotojo, ir būtent vienutininko pasaulėžiūra, mąstymu, baimėmis ir retų pergalių džiaugsmais...

Knygą galite įsigyti tiesiai iš autoriaus, vos brūkštelėję jam žinutę į rimtautas.rimsas@gmail.com ...arba jo profiliui ir anfasui FACEBOOK.

Posted by gramas 00:34 Archived in Lithuania Comments (0)

Krantas. Nabašnykų kutenimas kvailais klausimais

Į daug krante vykstančių dalykų reaguoju ramiai, lėtai, ypač jei ne tiek seniai esu persijungęs iš gyvenimo laive į šitą sausumoje besisukančią man per greitą karuselę. Tas gyvenimas be streso, laivo ir jūros aiški tvarka, ramybė dūšios ir gamtos harmonija padaro tai, kad kelias pirmas savaites krante - jautiesi kaip labai nerangi žirafa. Net supykti ant ko nors pastangų reikia... Bet visai smalsu ir įdomu stebėti, su kokiu vikrumu įvairūs personažai moka įsikabinti į sparčiai besisukančią valstybės karuselę, gerai atidirbtais judesiukais susigrupuoti, staigiai prisitraukti ir su palengvėjimo atodūsiu klestelėti į "savo" kėdę. Kartais - netgi vienu tiksliu veiksmu kitą karuselininką iš jos ištrenkiant. Profesionalai ir šiaip vikruoliai. Jiems gerai - o man irgi neblogai, toliau nuo viso balagano be streso ir aiškiu ritmu savo trikampiu kinkuoti darbas-namai-tinklinis... Kasdien darau tai, ką turiu daryti, į šalis per daug nesidairydamas - ir man gerai. Darbo yra, duonos irgi - o kalendorius sukasi ir su kiekviena diena artėja laikas, kada vėl pusmečiui atsirišime nuo žemės. Į trikdžius iš kranto aplinkos reaguoju tiek žirafiškai lėtai, kad iki šiol dar nesu labai išsigandęs nei valdžią nušlavusių blaiviųjų būrų, ar pasiryžusio už dyka Pasaulį pagal save perdaryti Trump'o. Kai bus baisu - gal tada ir išsigąsiu, piktintis pradėsiu, į darnų nuolat zyziančios tautos chorą ir savo baritoną įliesiu. Gal ir neįliesiu, nes jei kas ne taip - mes sėsim į laivą ir išplauksim ten, kur tuo metu norėsim būti.
Jei mums nepatiks jūsų planas A, mes tikrai turim savo B.

Tačiau vienas dalykas, šiandien spaudoj pamatytas, iš mano ramaus letargo ištraukė ir gerokai supykdė. Vėl jie, bestijos, tie portfelių pilotai (taip,"Antis") vaikus ir buriavimą skriaudžia ir kaip karštas bulves vienas kitam svaido.

Kalba eina apie sunaikintą Klaipėdos vaikų buriavimą ir kaip neva tai neįmanoma niekuo jam padėti. Plačiau apie problemą rypauja dienraštis KLAIPĖDA. Jei šiandien dar niekuo nesipiktinot, tai dar galite situaciją pakeisti: "Į buriavimo mokyklą – per galvas".

Kad šis reikalas niekaip neįdomus Lietuvos Buriuotojų Sąjungai (LBS) - aš dar galiu suprasti, nes jai dar daug kitų dalykų jau seniai nebeįdomu, kaip, manyčiau, ir pats buriavimas. Taip jau yra, tai jau įvykęs faktas, todėl apie vaikų buriavimą Klaipėdoje ir kalba ne Lietuvos buriuotojų svarbiausias organas, o Klaipėdos žvejai. LBS priimtini vaikai buriuoja sau laimingi Kaune, Trakuose, Elektrėnuose, o kam to reikia Klaipėdoje - gal kas žinot? Ta proga elbėeso šiam straipsnyje nebeminėsiu.

Taigi, Klaipėdos žvejai kažkodėl užsibizino, kad vaikai buriuotų, buriavimu susirgtų, vandens energiją pajutę jūrą pamiltų ir galbūt kada nors bent vienas kitas savo gyvenimą su jūra surištų. Va, koks toli žvelgiantis planas, kad jaunimą į jūros verslą pritraukti, nes savo seniukus žvejai į tą kalnelį sunešti baigia. Nori žvejai labai, kad jauni vyrai irgi į jūrą plauktų ir žvejybos verslas nesunyktų.

Klaipėdos žvejai šią idėją stumia per Jūrinės Kultūros Koordinacinę Tarybą, kuri veikia šalia miesto valdžios, kaip galinti patarimus valdžiai formuluoti visuomeninė organizacija. Gal ir turi kokių slaptų minčių tie gudragalviai žvejai, bet šiame etape man tai net neįdomu. Šiandien nesvarbu, kas ir kaip taps objekto operatorium - tą dalyką žiūrėsim, kai dugną dėsim. O šiandien - aš keliu kepurę ir lenkiu žilą galvą prieš žvejus ir Koordinacinę tarybą už šią teisingą iniciatyvą. Nes tai vaikai ir buriavimas. Ir didžiulė mūsų, klaipėdiečių gėda, kad vienintelis Lietuvos uostamiestis neturi ir negali sukurti, ar surasti vietos, kur miesto vaikai galėtų buriuoti.

Pagal žanro taisykles - dabar turėčiau garsiai piktintis, visaip taškytis kūno skysčiais ir ilgai vardindi, cituoti ką ir koks karuselininkas į temą pasakė ir kaip ta tema lieka įstrigus, o vaikai ant kranto.
Praleisiu visa tai, nes kol aukščiau esančias raides rašiau - man visas pyktis dingo, o superpilnaties išvėdinta galva parodė paprastą ir aiškų sprendimą.

Kad mieste turi atsirasti vaikų buriavimo mokykla - tai labai aiškiai suformuluotas visuomenės interesas. Šimtąkart teisūs žvejai - būsimus jūrininkus prie to sūraus vandens pratinti reikia nuo pat vaikystės. Tarybos darbas - komunikacija, platinimas - kad kiekvienas šuo mieste žinotų šitą problemą kaip miesto visuomenės interesą.

Kad uostas išdūrė miestą, buriavimui skirtą irklavimo bazės uostą Smeltės pusiasalyje užšikęs ir palikęs užteršto grunto sąvartynu - tai jau įvykęs faktas.

Kad augantis uostas išstūmė vaikų buriavimą iš akvatorijos - taip atsitiko ir kalti tikrai ne vaikai. Nabašnykas mūsų miestelio vaikų buriavimas, deja...

Kad miestas neturi lėšų, reikalingų vaikų buriavimo klausimui spręsti - suprantama, nes yra begalė dalykų, kuriuos apmokėti ir išspręsti reikia jau šiandien, o dar geriau vakar.

Kad uostas Klaipėdos visuomenę nenori prie vandens prileisti - tokia realybė, nes kiekviena kranto pėda - tai verslas ir labai dideli pinigai. O kad jau apie pinigus kalba, tai vaikų buriavimui pakelti reikalingos lėšos yra juokingai mažos uoste esančiai pramonei, bet šiuo metu tikrai neįkandamos miestui, ar tai pačiai nuo vandens nustumtai visuomenei.

Kad jau turime tokius pradinius lygties duomenis, tai aš be jokių trigonometrijų ir painių schemų matau visiškai aiškų klausimo sprendimą:

Savivaldybės rūme įvyksta miestelio galvos su gera dūda susitikimas su Uosto Direkcija, žvejais, nes šiai dienai jiems labiausiai vaikų buriavimas rūpi, ir (vis dar tikiuosi) buriuotojais, kur aptariama net ne "reikia-nereikia", o apytikslė klausimo kaina ir galimi sprendimai.

Antras susitikimas - jau Uosto Direkcijoje - būtų didelis. Su krovos kompanijų, terminalų, laivybos kompanijų, krovinių ir laivų agentavimo firmų, laivų remonto ir statybos įmonių vadovais, uosto infrastruktūros vystytojų įmonėmis, Lietuvos Geležinkeliais - kur aptariama kiek į klausimą krenta Direkcijos ir geležinkelio lėšų, o kiek iš verslo ir per kokį laikotarpį.

Ir tik tada... Tik tada, jei uosto verslas pasirodytų toks juokingai naivus, kad leistų sau pyptelt "o mums tai neįdomu" - tik tada miestas įdarbina galios svertus, kurių turi labai daug, nors tai neigia, vis rodydamas į Vilnių. Ne Vilnius, o mes, klaipėdiečiai, savo automobilius laužom uosto kroviniais išmuštose gatvėse ir gaištam pervažų kamščiuose, per mūsų kiemus rieda uosto geležinkelio vagonai dieną ir naktį, tai mes naktim klausomės uosto koncertų, o mūsų sveikatoje nusėda uosto generuojama ir po miestą su vėju keliaujanti tarša. Tai ne emocijos ir ne abstrakcijos, tai nesunkiai įrodomi ir pamatuojami dalykai ir patikėkit, verslas žino ką daro ir kalbėtis su miestu norės. Jie žino, kaip viskas susiję...

Va, šita kryptimi Jūrinės Kultūros Koordinacinei Tarybai klausimą aktyviau "koordinuoti" reikia. Šiek tiek stuburo ir dantų savyje surasti reikia. Ne vien savivaldybei patarimus ir klausimus dalinti, o šiek tiek pradėt ir į miesto visuomenę dirbti, į tai pajungiant ir Seimo karuselėj besisukančius klaipėdiečius, nepriklausomai nuo partijos spalvos.

Kurie du iš dabartinio šviežio Seimo narių yra profesionalūs vaikų buriavimo treneriai - redakcijai žinoma. Jūs irgi žinokit, kad kaskart, klaipėdietį sutikę, galit sulaukti klausimo "ką tu asmeniškai ten, Seime, darai, ar jau padarei, kad Klaipėdos vaikai galėtų išmokti buriuoti?" Ne apie geresnį gyvenimą ant Lietuvos, kas yra graži abstrakcija ir siekiamybė, o kada Klaipėdos vaikai buriuos... Žinoma, bus ir kitų klausimų.

Kas dėl darbo su visuomene - jums ten visiems kranto karuselėse geriau matyti kaip "koordinuoti", bet jei prireiktų prie trumpo, mandagaus pasiūlymo uostui ir "galažynkaliams" pridėti grafiką kada naftos produktų ir trąšų sąstatai gali per Girulius važiuoti, o kada negali, nes žmonės miego nori - aš tikrai galiu padėti. Kaip trąšų hoperiai ir cisternos turi būti nuvalyti, kad pakeliui nedulkėtų bei nevarvėtų ir nesmirdėtų - irgi galiu patarti, jei ką, ar fotografijom padėti, kaip priedu prie baudos protokolo... Nes mūsų mažam mieste viskas yra labai glaudžiai susiję. Net kažkoks vaikų buriavimas su uosto verslo didybe yra susijęs! Jei iki balandžio mėnesio gražiuoju susitarti nepavyks ir kokią naktį organizuosit įspėjimo piketą ant bėgių, ar prie uosto vartų, kad rimtesnį tankerį, ar Panamax'ą į prastovą įstumt - šaukit raketą ir aš ateisiu, ir daugiau žmonių atsivesiu. O nuo balandžio - sorry - pats būsiu per toli, bet kaimynai tikrai ateis.

Just kiddin' - visiems nesijaudinti, atsipalaiduot ir likti ant sofos - tikrai tikiu, kad jokių skandalų, nesusipratimų ir piktumų mūsų mieste vaikų buriavimo klausimu nebus. O buriavimas - bus...

----------------------------------------------------------------------------------------------------
----------------------------------------------------------------------------------------------------

P.S. Jei kam pramoginės laivybos tema nenuobodi...

STATUS QUO šiai dienai...

... techninės sąlygos...

... planai, planai...

... galit pasvarstyti sau viešai...

Posted by gramas 02:42 Archived in Lithuania Comments (18)

Viduržemiai. Ne Higso bozonas

Šiandien vėl nieko neparašysiu apie naujausius dieviškojo Higso bozono tyrimus.
Rytoj irgi apie tai neparašysiu - vien dėl tos paprastos priežasties, kad beveik nieko apie tai nežinau. Tačiau aš gerai žinau, kad kietaodis vėžlys, pats didžiausias iš visų jūros vėžlių - gyvena tropiniuose vandenyse, Ramiajam vandenyne, Atlante, Indijos vandenyne - bet tik ne labai uždaroje Viduržemio jūroje.

large_leatherback-pic.jpg

Kietaodis vėžlys - Dermohelys Coriacea - tai pats didžiausias iš visų Žemėje gyvenančių vėžlių ir trečias pagal dydį visų reptilijų pasaulyje, įskaitant net krokodilus... Didžiausias išmatuotas kietaodis vėžlys buvo 2.13m ilgio ir svėrė 453kg. Teigiama, kad gali užaugti ir iki 800 kg svorio. Didžiulis jūros gyvulys, bet jau įtrauktas į nykstančių gyvūnų Raudonąją Knygą.

Visi žino, kad ryklio nasrai baisūs ir pavojingi dėl keliom eilėm augančių aštrių kaip skustuvas nasrų. Ir beveik niekas nežino, kad už ryklio nasrus dar baisesni yra būtent kietaodžio vėžlio nasrai - siaubingų dyglių miškas prasideda burnoje, dygliais nuaugus ryklė, stemplė - vien dantys iki pat skrandžio. Tačiau, priešingai nei rykliui - vėžliui tokie gerai ginkluoti nasrai reikalingi ne tam, kad atsikąsti ruonio, ar žioplesnio surferio gabaliuką, o ryti medūzas neįtikėtinais kiekiais. Kietaodis vėžlys minta vien medūzomis - tinka ir mažos ir didelės, apvalios ir pailgos, plikos ir plaukuotos, nuodingos ir visai nepavojingos.

large_CBB629EC9870993362D8D1CDE0E07130.jpg

Šie vėžliai daug keliauja, per metus gali suplaukti kad ir 15 000 km, bet labai nenutoldami nuo šiltų tropinių vandenų. Medūzos ne lašiniai, nėra labai kaloringa dieta ir energiją naudoti judesiui, o ne organizmo šilumai gaminti vėžlį išmokino visagalė evoliucija. Taigi Baltijoje jo irgi nesutiksim.

Aš labai nustebau, šią vasarą sutikęs kietaodį vėžlį Viduržemio jūroj, kurioje jų nebūna. Tą dieną plaukiau Ispanijos pakrante pro Cabo del Gato kyšulį link Almeria. Vėjo nedaug, bet burės dirba, jachtos greitis apie 4 mazgus, o man ir nereikia niekur skubėti. Laikas nuo laiko akimis apmetu horizontą - čia, atokiai nuo prekybos kelių, laivų judesio nedaug, kažkur pakrantėj šalia uolų blaškosi keli kateriai, bet jie gana toli ir pavojaus nekelia. Laivas plaukia, autopilotas vairuoja - galima ramiai užsiimti laivo buitimi, skaityti knygą, ar šiaip pabimbėti.

Vieno iš tokių apsižvalgymų metu vandens paviršiuje pastebiu kažką neįprasto. Per žiūronus matau, kad kažkoks didelis tamsus dalykas plūduriuoja paviršiuje, šiek tiek dešiniau nuo jachtos kurso. Įtempiu bures, suku jachtą aštriau į vėją - plauksiu pažiūrėti kas tai yra. Būčiau Baltijoj - atrodytų lyg nuo troso nutrūkus karo laiko mina. Jachtos greitis dar sulėtėja ir, man kasantis link objekto vos ne į vėją, link manęs pradeda artėti rib'as, pilnas pusplikių vasarotojų. Jie pirmieji priplaukia prie to daikto, o aš, netrukus priartėjęs, matau, kad:
1. Jis labai didelis ir juodas
2. Tai gigantiškas kietaodis jūros vėžlys
3. Jis visai negyvas
4. Jo akys labai išsprogę

Viduržemio jūroje paplitusi visai kitokia vietinių vėžlių rūšis - logerhedai Caretta Caretta. Šviesiai rudas, judrus povandeninis lėktuvas - su kietaodžiu gigantu tikrai nesupainiosi. Logerhedai paplitę visuose daugmaž šiltuose vandenyse, įskaitant ir Viduržemio jūrą, minta dugno augmenija, medūzomis ir kita smulkia gyvūnija.
sea-turtle.jpg

Mano sutiktasis kietaodis atrodė štai taip:

large_90_IMG_3468.jpglarge_90_IMG_3470.jpglarge_90_IMG_3471.jpg

Kodėl ir kaip jis atsidūrė ten, kur jų nebūna - žinau tiek pat, kaip apie minėtą Higso bozoną - todėl manęs galit neklausti. Matyt, tautų kraustymasis vyksta ne tik žmonių pasaulyje. Kažkokios aukštesnės jėgos tuo dideliu Pasaulio tautų maišymo samčiu kliudė ir gyvūnų rūšis, kad šie irgi atsiduria ten, kur išgyventi negali.
Nors Elonas Muskas šiuo klausimu turi visai kitokių minčių.

Posted by gramas 01:33 Archived in Spain Comments (0)

Gaidžius - į duobę!

Senais laikais beveik visame sviete buvo neįtikėtinai populiarios kovinių gaidžių (angl.- Cock) kovos. Paukščiai specialiai tuo tikslu buvo veisiami, treniruojami ir, laikui atėjus, metami kartu su varžovu į specialią kovos duobę (angl.- Pit) iš kurios pakildavo tik vienas. Kovos vykdavo iki vieno iš gladiatorių mirties, o už nugalėtoją statymus dariusi publikos dalis galėdavo neblogai uždirbti.
Jūs jau susigaudėt, kad kalba eina apie Cockpit - arba duobę, kur gaidžiai taškėsi kraujais.

Kiek laivyne, tiek aviacijoje žodis "kokpitas" yra savas, nors su jokiais gaidžiais tiesiogiai nesusijęs. Laivyne kokpitu buvo įvardinta karinio burlaivio žemiausiame denyje laivagalyje esanti dengta patalpa, dar olandų pavadinta "overloop", kas mūsiškai yra "perdanga"; ten būdavo ir nuo denio šturvalo mechanizmo atvestos grandinės su išėjimu link vairo plunksnos. Šioje patalpoje jūrų mūšio metu dirbdavo laivo chirurgas kartu su savo pagalbininkais, čia būdavo sutempiami mūšyje sužeisti jūreiviai. Kadangi patalpa buvo žemiau kovinių denių, ji buvo tamsi, prastai vėdinama, bet sąlyginai saugi mūšio metu, nes priešininko artilerija stengdavosi savo salvėmis žleginti kovinius denius, laivo stiebus, antstatus, kad pridaryti kuo daugiau nuostolio priešininko laivui ir įgulai.

Ką ten veikdavo laivo chirurgas su savo gizeliais - galite pamatyti dar kartą atidžiau pažiūrėję filmą "Master and Commander": blausioje žvakių šviesoje taškosi kraujas, aidi skausmo aimanos ir riksmai sužeistųjų, dar neapsvaigintų kuokos smūgiu per galvą, o ant grindų nuolat saujomis pilamas smėlis, nes kraujo ir kitų kūno skysčių bei tirščių tiek, kad laivui kryptelėjus, kaip mat nučiuoši ir skalpeliu šmaukštelėsi visai ne ten, kur reikėjo. Jau įsivaizduojat, kokia pekla ten buvo... Nenuostabu, kad jūrininkams ten buvę sąlygos priminė kruviną gaidžių kovų duobę - angl. Cockpit - ir terminas tvirtai prigijo laivyne. Tiek tvirtai, kad net šiandien savo jachtoje, dažniausiai laivagalyje, kiekvienas turime kokpitą.

Va, nuo šiol jau žinote, kaip tas terminas atsirado laivyne ir galėsite istoriją paporinti savo laivo svečiams.
Šiaip, paprastai pasakokite - į laivą sunešti peilius, gaidžius, ar kam nors vaizdžiai paleisti kraują visai nebūtina.

Posted by gramas 02:15 Archived in Lithuania Comments (6)

Atlantas. Sezono sąskaita.

large_90_9B6A1C10D662075736E35B360F4B7A0E.jpeg

Po dviejų sezonų Viduržemio jūroje mums pagaliau pavyko ištrūkti į Atlantą. Nuo šių metų balandžio iki spalio mėnesio neskubiu ritmu suplaukta 2687 jūrmylių nuo Romos iki Porto, pro Korsiką bei Sardiniją, apsukant pora lėtų ratų apie Balearų salyną, išilgai Ispanijos krantų, pro Herkulio Stulpus išpuolant į Atlantą ir ten prieš bangą bei vėją užkilom iki Porto, kur laivas ir pasiliko žiemoti.

large_90_9B6862F9C6FC7BF1AA2F9B4A035DCBDD.jpeg

Labai džiaugiuosi, kad atsidürėm Atlante, kur buriavimo kokybė keliom galvom aukštesnė už Viduržemių. Jei žemiau pateiksiu vertinimus - tai pripažįstu, kad kai linksniuoju "Viduržemiai" - tai skamba kaip per didelis apibendrinimas, nes Graikiją, Balkanus ir Turkiją pasilikome senatvei, o arabų pasaulio privengiame dėl tam tikrų mums aiškių priežasčių. Taigi tai, ką vadinu Viduržemiais - tai Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos atitinkami regionai.

Kaip ir viskas gyvenime, taip ir ten, Viduržemiuose, pyragas sluoksniuotas ir geri dalykai keičiami prastų, ar suvisam blogų, todėl trumpas Viduržemių sezono apibūdinimas būtų kiek padrikas, subjektyvus, bet mano nuomone teisingas:
- nepaprastai gražūs gamtovaizdžiai, per dažnai virtę tikrai blogom vietom - nuobodžiais turistų getais;
- neįtikėtino skaidrumo ir šiltas vanduo;
- idijotiškai sukeliamos marinų kainos sezono metu, pernelyg dažnai už labai vidutinės kokybės paslaugas ir padrožtą infrastruktūrą;
- visas regionas perpildytas pramogine laivyba iki diskomforto visiems vyksmo dalyviams - perpildytos inkaruotės, sausakimšos marinos, visi sudirgę kiek laivuose, tiek krante;
- mums, šiauriečiams, ten per karšta, kai užpleškina +39*C pavėsyje, o kai nakčiai žemiau +32 irgi nepakrenta, tai ryte keliesi nelabai prisimindamas, ar išvis miegojai, ar tik šiaip šlapiai pasivartaliojai;
- buriavimas ten nekažką, nes vėjo arba per daug (Mistralio ir Scirocco periodai, kai saugiau yra tupėti inkaro įsikibus, nei kur nors plaukti), arba vėjo per mažai (motoruoji, kai reikia kur nors nuplaukti), arba jei pučia, tai būtinai ne iš tos pusės. Buvo gerų buriavimo dienų, bet ne tiek daug, kaip derėtų.
- silpna žvejyba, nes lyginant su Atlantu - Viduržemiai yra geriausiu atveju stepė, jei ne dykuma; antra vertus, sezono žuvis buvo ten sugauta, bet tai ir tebuvo vienintelis kibimas, nors plaukdamas žvejojau beveik visada.
- gerai išvystyta prekyba jachtiniais žaislais, beveik visur galima rasti gerus bet kokios specializacijos profesionalus remontams, jei prireikia pagalbos iš šalies;
- kranto žmonės užvaldyti godumo ir siekio per sezoną užkalti tiek, kad nereiktų dirbti likusius metus - nu per daug Palanga, kad man patiktų. Malonios retos išimtys iš šios taisyklės ir buvo tai, kas ją padarė ryškiai teisingą.

Sezono tikslai. Strateginis tikslas - laimingai pasiekti laivo žiemojimo vietą šalia Porto - įvykdytas pilnai ir sekantį buriavimo sezoną paskirsime vien Atlanto vandenynui. Pirminis varijantas buvo plaukti į Kanarus, bet trumpesnio buriavimo perspektyva kitais metais liepė planui keistis. Ar kitais metais suplauksim į Maderą, gal vistik į Kanarus, o gal tinginiausim Galicijos fjorduose, o gal neskubėdami tyrinėsim pakrantes Ispanijoj ir Prancūzijoj - šiandien dar visiškai neaišku... Mažasis, bet gal net man svarbesniu buvęs sezono tikslas - padaryti malonias buriavimo atostogas savo šeimai - manyčiau, įvykdytas iš dalies, nes visi kartu plaukėm per trumpai. Darbai, mokslai, kiti įsipareigojimai krante mūsų šeimyniniam buriavimui nepadeda. Mano psichologiškai smagiausias laikas laive - vien su savo šeima, nes tada už kitus įgulos narius man, kaip škiperiui, atsakyti nereikia, o už savo šeimą aš ir taip atsakingas - su škiperio kepure, ar be jos, ir dieną ir naktį, kiek laive, tiek ir ant žemės, amen...

Sezono avarija. Po plaukimo iš Maljorkos į Barseloną, artėjant prie Port Masnou marinos, apturime vos ne gaisro situaciją variklio skyriuje. Sudegė variklio išmetimo dujų kolektoriaus tarpinė ir perkaitę dujos su visom ugnimis iš variklio visai ne juokais grąsinosi viską supleškinti. Ko pasekoje būtų iškilęs didelis šlapias nepatogumas mūsų šeimyninei įgulai, nors krantas jau ir matėsi. Todėl, šiek tiek pasiblaškęs po laivą kiek pakeltu balsu vis šūkčiodamas kvailą klausimą Ką daryt, Ką daryt???!!! - ir atsakymo įgulos akyse neradęs, pats turėjau padaryti visą eilę nepaprastai teisingų sprendimų. Informavau uostą, kad įplaukinėsim burėmis ir kad jie mus ten pasigavę įspraustų mums skirton vieton. Uostas sutiko su tokiu įžūliu planu be didesnės diskusijos. Visi kiti mano teisingi sprendimai lėmė, kad viskas taip ir įvyko.
Beje, į Port Masnou marinos pusę Žemės informaciniu lauku aš jau nuo liepos mėnesio spinduliuoju dėkingumo ir draugystės fluidus ir negaliu nustoti spinduliavęs, nes jie ten yra realiai pati svetingiausia ir draugiškiausia marina, mano užtikta Viduržemiuos per du sezonus. Jie nedelsdami surado mechanikus variklio remontui, rūpinosi mano laivu visą liepos mėnesį, kol keliavom Lietuvon, ispaniškai mano vardu koordinavo intermodalinį laivo šuns Barlio gabenimą iš Sevilijos, o galiausiai atsisakė priimti apmokėjimą už savaitę stovėjimo uoste virš sutarto periodo - nes, kaip pasakė - Tu buvai mums geras klientas, todėl norim tau padaryti tokią malonią staigmeną šiaip, prieš atsisveikinant...
Dėkui tiems geriems žmonėms, o buriuotojams tik rekomenduot galiu su jais ten, Port Masnou, susitikti, jei buriuosit kur tai šalia Barselonos. Jei taip nutiks - Rozai ir Eduardui perduokit geriausius linkėjimus nuo Gin iš Billabong.

Sezono išgąstis. Su įgulos nariu laive buvom dviese, kai vienam iš mūsų įvyko pats tikriausias insultas. Bac, va taip nei iš šio, nei iš to - sveikam žmogui, nes ir taip būna, pasirodo. Dievas mato, vos keliskart savo gyvenime aš buvau taip smarkiai išsigandęs. Kartais gerai, kad didelio streso situacijoj veikiu, kažką darau, o bijojimą palieku "ant vėliau". Pavyko žmogų perduoti medikams dar iki tol, kai pakitimai organizme pasidaro negrįžtami, informuoti jo šeimą dėl tolimesnio dalyvavimo situacijoj būtinybės ir t.t. Viskas bus gerai, reabilitacija po gydymo vyksta sėkmingai, ir su Valentinu dar mes plauksim, aš tikiuosi. Bent jau Užupio Špunkoj vieną kitą kaušą alaus tikrai apversim.

Sezono rūpestis ir džiaugsmas. Niekas šį sezoną nematė tiek mano rūpesčio ir širdies mano džiaugsmo, kaip laivo šuo Barlis. Jis yra Perro De Agua Español veislės šuo, atvykimo į Billabong metu jam tebuvo 4 mėnesiai. Atvyko per kurjerių tarnybą iš veislyno Sevilijoj į Barseloną, kur prasidėjo jo gyvenimas laive. Stebėtinai lengvai adaptavosi prie specifinių sąlygų mano laivyne (taigi du buriniai laivai ant mano vardo!) - nes jaunas ir supratingas, nors ir labai išdykęs. Reikalus nusprendė atlikinėti laivo duše, kuo labai džiaugiausi, kol pats visko nesugadinau. Tada išplaukinėjom iš Almeria uosto į besibaigiantį štormą ir Barlis sekiojo mane po bangų vartomą jachtos denį, kol rinkau krancus, dirbau su burėm. Iškristi be vargo galėjo, o komandų, jau mano piktai rėkiamų, jis nesuprato, o gal tik apsimetė - tai sugriebęs nunešiau ir užrakinau tame pat wc/duše. Suprato, kad nuo šiol tai yra kažkokia nuobaudos vieta ir griežtai atsisakė ten šikti/myžti... Du kartus jis po to man labai aiškiai parodė, kad mūsų bendra ateitis nieko gero nežada mano asmeninės higienos ir komforto prasme, o paskui netikėtai vėl savo valia nusprendė, kad visus reikalus darys išlipęs ant denio. Tuo metu ant lejerių jau buvo pabaigtas įrengti apsauginis tinklas, tai Barlio sprendimas man vėl labai patiko. Geeeras šuniukas! Jis tada dar mokėjo tik išlipti iš kajutės pats, o vidun turėdavau įkelti aš - laiptai tuo metu jam buvo per statūs. Tada jau ir aš išmokau pamatyti, kada jis ruošiasi eiti ant denio su rimtais ketinimais, kad esant prastesnėm sąlygom jūroje kiek pristabdyčiau laivą ir sumažėtų supimas.
Žodžiu, vienas iš kito šio to vis dar mokinamės, nes kartu plauksime dažnai, tai ir interesas abipusis.
large_9A58B394E4A6B73EBC2EB34BEAB62C6F.jpeg

Sezono paturistavimas. Ibica - smagiausia sezono vieta slampinėjimui gėlių vaikų tematika išpuoštu senamiesčiu, vaizdų ieškojimui didžiulėje pilyje-mieste, ar tapas kultūros tyrinėjimui kavinėse. Tai miestas, taip pat ir Nica - kur tikrai nebus nuobodu Viduržemiuos sugrįžti.
large_9BB5326DD580642C277B589D025DE507.jpeglarge_90_9BB32472D75FFA3F46A2E32ABEDCCD61.jpeg

Sezono radinys. Būna, kad kokia smulkmena primena įvykį, o įvykis - žmogų. Ta smulkmena - tai skardinis arbatos puodelis, kurį Julius @ s/y ALKA netyčia pametė Santa Ponsa, Maljorka, inkaruotėje. Tąkart mūsų jachtos stovėjo ant inkarų netoliese viena kitos - jis laukė palankaus vėjo persimetimui į Graikiją, aš - atvykstančių svečių. Puodelis buvo užvožtas ant s/y ALKA vėjo generatotriaus stiebo, kad per jį neprilytų, kol pats generatorius nukeltas remontui. Istorija nutyli, kodėl jis staiga ėmė, nukrito ir nuskendo. Gal po mėnesio vėl atsidūręs toje pat inkaruotėje, susiruošiau panardyti ir sakau, o kodėl nepabandžius... Bet kad didžiulėje inkaruotėje taip tiesiu taikymu nuplaukti būtent ten, kur tas puodelis dugne guli - buvo neįtikėtina. Julius sakė, kad vėl mums reiks kada nors susiplaukti, kad tą puodelį atsiimtų. Sakyt jam, ar nesakyt, kad dugne jis kiek parūdijo, netgi tiek, kad jam rankena nusivertė, nu bet jis vis dar su inkaru bent jau... Visai geras dar puodelis.
large_9A5B1BBA0019F606C834998158A3B37F.jpeg

Sezono netikėtumas. Kas iš pradžių pačiam atrodė kaip iššūkis, o gal labiau kvaila loterija - pasirodė labai pasiteisinusiu eksperimentu. Per šią svetainę pakviečiau man nepažįstamus, bet buriavimui neabejingus žmones pakeliauti kartu. Kas Menkę skaito - tie ir pamatė tą mano kvietimą. Tas buriavimui neabejingas gali būti ir konkretus psichas blogiausiu atveju (o tikrai žinau, kad tokios klinikos ir buriavime yra lygiai tiek pat dažnai, kaip ir normalių žmonių pasaulyje) - arba visiškai normalūs žmonės gali atvykti, bet aš jiems pasirodysiu psichas tiek, kad susikalbėti mums vistiek nepavyks... Kokia diagnoze tai besibaigtų - bet laikas laive kartu virstų košmaru kiek jiems, tiek ir man. Per 2016 m. sezoną apsilankė ir kartu su manimi keliavo pakaitom keturios poros, tik viena iš jų neblogai užgrūdinta čarteriuose, o kiti - tai buriuojančio vyro bandymas savo moterį patikrinti jūros sąlygose. Visai jūros neragavęs žmogus laive ir sudėtingam plaukime - hmm, reikia pripažinti, tame dalyke avantiūrizmo yra. Buvo šiek tiek jūrligės simptomų, bet nei vienas atvejis neišvirto į jūrinio buriavimo atmetimą kategoriškai nes-nenoriu-negaliu-nepakenčiu. O netikėtumas tame, kad susitikom kaip nepažįstami, o išsiskyrėme draugais. Bent jau aš save jiems linkęs draugu laikyti... Nors ir pakeltu balsu priekaištus gal reiškiau, ar pastresavęs gal per griežtas buvau - bet šitaip ant kiekvieno laivo kartais nutinka, kartais situacija to reikalauja ir todėl atsiprašinėti už tai man nereikia. Nes tik kranto durnyne kas pirmas chalatą užsivilko - tas ir daktaras, o pas mane laive tik aš škiperis foreva... Tai va, kokie stebuklai man įvyksta buriuojant.

Sezono laimikis - didžiulis tunas, velkiaujant vobleriu sužvejotas pusiaukelėj tarp Maljorkos ir Barselonos. Taip "iš rankos" - tai 15kg , kiek užlenkiant gal 17 trauktų, nes per tą netikėtumą ir žvejybos pažadintą medžiotojo- šeimos maitintojo instinktą beigi žudymo stresą nesugebėjau surasti elektroninių svarstyklių, būtent tokiai ilgai įsivaizduotai ir svajotai progai nupirktų... Svarstyklės atsirado, kai 10kg gražiausios file jau buvo išpjauta ir pasūdyta, o visa žuvis taip ir liko nepasverta, nes sugautą tuną būtina kuo skubiau nukraujinti ir išdarinėti... Dar daug tunų vėliau sugavau Atlante, bet tokio didelio nebeteko. Išvis didesnės žuvies gyvenime iki tol nebuvau sugavęs. Visus kulinarinius piruetus išbandėm, sushi, sashimi, kepėm, griliavom, sūdėm, prieskoniavom. Mūsų skoniui - geriausia šviežią tuno nugarinės file gerai pasūdyti, gausiai apiberti Viduržemio žolių mišiniu, mėgėjai užbarstys ir smulkinto česnako - ir leisti pabūti apie 12 val., laikas nuo laiko vis apverčiant file. Kiek reiks, žuvis tiek druskos bei prieskonių aromato ir pasiims. Pjauti plonai, sumuštiniams iš ryto, laikyti file suvyniotą į strech plėvelę, ar foliją šaldytuve - užteks to malonumo gurmanui pakankamai ilgam. Šonkaulių dalį kartu su pelekų zona, "apykakle" ir visa papilve darinėjant žuvį išpjauti, pasūdyti truputį ir kepti ant griliaus iškart, tą pat vakarą po žvejybos, kai tunas šviežesnis būt ir nebegali. Oooo, brolyti....
large_9A5A111CC11556A4C969FE6360AF71BA.jpeg

Sezono nusivylimas. Aš pats tas nusivylimas, tiksliau - mano sekstanto mokslai. Pradinę paklaidą horizontus suvedant nustatyti, matavimus atlikti lyg ir išmokau, o pozicijos skaičiavimus pieštuku ir lentelėmis, o ne iPad'o appsu daryti dar teks išmokti. Palinkėkim treneriui RR (redakcijai pavardė žinoma) kantrybės, stengiantis be visokių staigių judesių rankomis ar/ir kojomis atsiginti nuo kvailų mano klausimų.

Sezono kulinarinis paveldas. Desertas "TAKAMAKA" , to paties pavadinimo draugiškame katamarane, kuriuo per Pasaulį keliauja Saulius, Deimantė, sfinksai Zosė ir Zefyras, bei juos aplankantys draugai, prieteliai ir giminaičiai. Dėl recepto ir kreipkitės į Takamaka - čia jo skelbti negaliu, nes tai yra Takamaka copyright material.

Sezono svetingumas. Susitikimas su Nerijaus ir Sonjos šeimyna Almerijoj, kelionė į Nerijaus uošvijos dvarą ir nuoširdžiai draugiškas svetingumas, kurį patyrėm ten, bei vėliau keliaudami aplankyti uošvių draugus Nerja kurorte. Mes dar susitiksim ir man reikia pasistengti, kad tada, ragaudami vyną ir vėl griliuodami visokius skanėstus, mes susikalbėtumėm ispaniškai.
large_C12CFA4BB7DB20ADA4A301DA4241E12A.jpeg

Sezono paslaptis. Didžiausia naujovė, paslaptis ir stebuklas man - tai žinoma, Atlantas! Jis giliai kvėpuoja nuolatos, o virš to alsavimo sukylančios vėjo bangos gyvenimą padaro tikrai nenuobodų, ypač kai laive esi vienas ir jau pora savaičių kasiesi prieš bangą ir vėją nuo Faro iki Porto. Darbas ne iš lengvųjų, romantiką išvėdinantis ir galvą nuo niekų valantis, bet užvedė ir įtraukė tiek, kad jau iškeliant laivą ant kranto žiemai - nagai vis dar niežtėjo plaukti ir pažinti Atlantą dar labiau. Niekur - nei aikštingoj Baltijoj, nei Šiaurės jūroj, nei nuobodžiais tapusiuose Viduržemiuos buriuodamas, tokios vandens galybės nejutau, kai tūkstančius mylių keliavusi didžiulė banga visiškai ramiu oru apie 7 sekundes tave švelniai ir atsargiai kelia į kelių metrų aukštį, po to lygiai ir lėtai leidžia žemyn. Atsidūręs tarp bangų ir tematai tas dvi vandens kalvas aplink ir dangų, o pakeltas į viršų - gali neskubėdamas apsidairyti savam horizonte. Man čia gerai. Vandenynas pilnas gyvybės, čia ir žvejyba kita, čia delfinus dažniau sutiksi, ryklius ir kitus gyvius pamatysi taip pat, paukščių įvairovė, o naktį laivo sujudintas vanduo nušvinta ryškiausiu fosforu, o pabaidytų žuvų tuntai naktį plieskiasi kaip ryškūs žalsvi sprogimai, impulsą atsikartojančiais sujudinto švytinčio planktono pliūpsniais perduodantys per šimtą metrų nuo laivo pirmyn ir dar per tiek, tik vis blankiau ir blankiau - gilyn... O naktį apsilankę delfinai fosforu tamsoj švietė lygiai taip pat, kaip tas nedidukas plastmasinis delfiniukas ant bangos keteros šalia mano lovos vaikystėj.
Valandom virš relingo pakibęs, tuos vandenyno stebuklus stebėjau.
Orų sistemos kitokios čia, o Grib'ai čia linkę sukčiauti, todėl, prieš tikrindamas regiono prognozę, kad ją suprastum - turi viso Atlanto vaizdą prieš tai pažiūrėti. Ir potvynių bei atoslūgių srovės, vandens lygio pokyčiai gali būti drastiški čia, pakrantės dažnai nesvetingai raižytos ir kaip miško pieva uogom nusagstytos ryškiais žvejų plūdurais, kurių tamsoj nepamatysi, jei ne uolų kaktomis ir putotais seklumų gūbriais; o rudens dienos jau trumpos, bet atstumą vistiek turi padaryti - ir visa tai priverčia išmokti naujų dalykų, bei naujai pasitikrinti savo sugebėjimus ir atsargiau vertinti galimybes. Atlantas visus deda į vietą ir jam - ne taip, kad sau - nepameluosi.

Posted by gramas 06:22 Archived in Portugal Comments (2)

Atlantas. Smėlio kaimas.

Olhao pulsuoja visas, nes šiandien šeštadienio turgaus diena. Du didžiuliai raudoni pavlijonai su bokšteliais kampuose, po kiekvienu iš jų - po restoraną. Vienas paviljonas skirtas jūros produktams, kitas - mėsa ir daržovės. Pilnos alėjos kioskų ir pavėsinių, kur nusipirksi bet ko. Minios žmonių, girdžiu kalbant ne tik portugališkai, bet ir angliškai, rusiškai, ispaniškai... Panašu, kad portugalai čia gerklingiausi iš visų, bet jų ir daugiausia. O mudu su Barliu kalbam lietuviškai tarpusavyje, su kitais - angliškai. Tie kiti - tai sargai prie kiekvieno žuvies paviljono įėjimo, mandagiai stabdo ir aiškina, kad su šunimi negalima, rodo virš įėjimo kybantį ženklą. Kokį turėčiau ženklą parodyti jiems, kad suprastų, jog neturiu kur savo draugelio palikti, kol pats sardinių kilą staigiai nupirkčiau? Paviljone keturi įėjimai, trys sargai buvo budrūs, o ketvirtas mažiau atidus. Stoju eilėn prie prekeivio, turinčio didelių, skanių sardinių. Jos tiesiog apvalios, kaip mažytės torpedos, užtaisytos Omega3. Eilė juda labai lėtai, kiekvienam klientui jo pirkta žuvis valoma, kapojama pageidaujamo dydžio gabalais. Mums tik sardinių, jokio valymo, kapojimo, bet kad tik greičiau... Nespėjom - iš kažkur atsiradęs apsauginis prikimba prie alkūnės ir aiškina, kad serui su šunimi čia būti negalima ir jau pats laikas išeit. Ne, palaukti negalina, išeiti dabar. Barliui patiko būti vėsiame paviljone, o kai pamatė, kad einame lauk į gatvės kaitrą - protestuodamas pakrito tiesiog į nuo prekystalio tekančią tirpstančio aštraus žuvies kvapo ir skonio ledinę versmę. Na, kaip tu žmogus išeisi? Sargas juokiasi, bet stovi šalia ir saugo, kad negrįžčiau atgal.

Gatvės prekyvietėj užperkame bulvių, salotų, paprikų, cukinijų ir kitokių daržo gėrybių, kad jau su jūros baisybėm taip nenuskilo. Paliekame pirkinius valtelėj, pririštoje žvejų uostely, o patys einame pakalbinti tą marinos admirolą.
Visai neblogas, draugiškas vaikis, pasirodo beesąs, labai džiaugiasi galimybe kalbėti angliškai, po to dar klausė, ar gerai kalba... Ne, vietos mano laivui nėra ir be pirmadienio tikrai nebus, gal tada kas išplauks, bet derinti su kapitonu, admirolo bosu, pagrindiniame marinos biure. Ta laisva devinta vieta prie pontono F, į kurią taikiau įlysti - ji kito laivo, galiu pats sąrašus pažiūrėti, prašom, štai čia, sorry so much. Nuraminau, kad angliškai jis kalba labai gerai.

Ne, tai ne... Grįžtu į valtelę, mudu plaukiam į laivą ir laukiam svečių grįžtant iš žvalgybos. Jie paskambins, kada nuo kranto juos paimti, nes marinos tiltelio vartai atrakinami tik specialia kortele, kurios mes, kaip piratai partizanai, ir neturim.

Po kokių 20 minučių pasirodo ne svečiai, o tas pats jaunasis admirolas. Jis nesupranta, kodėl prieš tai šitaip maloniai bendravęs žmogus su šunimi prisirišo išorinėje marinos pontono pusėje, kur net klampės laivo virvėms neįrengtos, juk tai nelegalu. Nesvarbu, kad ženklų nėra, tai vistiek nelegalu. Žiūrėkit, jūsų švartavimo virvės skersai pontoną eina iki vidinėje pusėje esančių laivų vietų ir trukdo klientams eiti pontonu, va šitaip trukdo ir jie gali įkristi, na, dabar pats matot, kaip tai nesaugu... Taigi jei mano bosas dabar pamatys, jums iškart iškvies pakrančių apsaugą, o man bus didžiulės problemos, nes sakys kur tu žiūrėjai, kad tau po nosimi nelegaliai švartuojasi, jo, jis toks labai, na kaip ten tas žodis... Taip, angry and nervous žmogus, ačiū kad priminėt, bet turite išplaukti tuoj pat, kitaip tikrai bus problemos, jau nekart taip buvo, bosas iškart skambina į coastguard, jie tikrai atplauks, bus baudos, problemos...

Atsirišu, nueinu nuo krantinės apie 100 metrų ir išmetu inkarą šalia farvaterio, pačiame mieste, vandens tarpelyje tarp marinos ir žvejų uostelio, visai priešais turgaus paviljonus; šalia, bet saugiu atstumu nuo nedidukės jachtutės su pagyvenusių belgų pora. Už kelių valandų, prie žemo vandens čia turėsim vos daugiau kaip metrą po kyliu, kaip išsiaiškinu potvynių lentelėse ir grafikuose. Vieta pakankamai saugi, gal likti mums čia nakvynei, kai svečiai išvažiuos?

Parsivežu Artūrą su Ramune, griliuojam veršienos kepsnius, po to pakrentam siestos, nes jiems kelionė bus su persėdimais ir ilga. Pavakare matau, kad belgų pora kelia savo inkarą, o praplaukiant pro mus, tokia moterėlė kaip sudžiūvus pliauskelė labai karštai man aiškina, kad jokiu būdu negalim likti šia nakvoti. Terrible kažkas?Jos ryškus prancūziškas akcentas ir jų jachtutės pakabinamo varikliuko zyzimas mums nepadeda susikalbėti. Klausiu kodėl negalim, kas čia nesaugu? Ne, ne, tikrai negalima, terrible. Ji abiem rankom plačiai mojuoja nuo savo šlaunų iki ausų, rodo pirštu link manęs ir kranto, vėl mojuoja, pirštais rodo sau į ausis ir aš suprantu, kad jachtutei tolstant nuo mūsų, ji manęs nebegirdi per varikliuko birbesį.

Kodėl negalim? Aš nematau priežasčių, dėl ko čia būtų pavojinga ir nesaugu. Vėjas čia ne problema, nes miestas ir farvateris aprėminti seklumų, kurias dabar kapsto kelios dešimtys kriauklių rinkėjų; banga, galinti nurauti nuo inkaro čia tikrai nesukils. Gal vagystės iš laivo problema, nes miestelis tikrai buvo pilnas labai įdomių ir visokių spalvų personažų, o visokios valtys valtelės ir kateriai tik ir zuja aplinkui. Abejonių virtinė dūzgia galvoj ir kaip potencialus pavojus man jau atrodo potvynio srovė, kuri dėl aplinkinių seklumų gali taip truktelėti farvaterio kanalu, ir su tokiais sūkuriais, kokius matėm tik Gibraltare, kad silpnas gruntas atiduoda inkarą, joks variklis prieš ją neatlaiko ir mano laivas ištykšta į admirolo marinos sieną. Taip ir bus - stipri potvynio srovė.

Žinot, sakau svečiams, jūs gal jau ruoškitės, nes vistik plauksiu iš čia į inkaruotę prie smėlio kaimo, kur visi kruizeriai gyvena, nes akivaizdu, kad čia, mieste, likti tikrai nesaugu. Nelabai svetingai tai nuskambėjo, bet jie supranta, kad plaukti sekliu kanalu ir kitur inkaruotis dar iki sutemstant man būtų protinga. Atsisveikinam krante, prie žvejų kuro kolonėlės, kur užpildau kanistrą benzino valties varikliuko atsargų.

large_F880B665C5C0D66E37114DDF16B53A3F.jpeg

Mes jau naktį prieš tai irgi nakvojom prie smėlio kaimo, kaip mes vadinam Culatra miestelį. Nedidelis vasarnamių miesteliokas, kažkada buvęs žvejų kaimeliu, dabar su savivaldybe, uostu, keleivine prieplauka, bažnyčia, mokykla, biblioteka, keliom parduotuvėm ir gal dešimt restoranų. Vien smėlėti betoniniai takai pėstiesiems tarp namų, o vietoj gatvių - klampaus pliažinio smėlio juostos, pravažiuojamos tik traktoriumi, nes kitokio transporto šioje smėlio saloje ir nėra. Viskas, įskaitant ir pinigingus turistus, į čia pristatoma laivais.

Su šunimi keliamės vakaroti į krantą. Sėdžiu ant smėlio kaimo pakrašty, laukdamas šilto saulėlydžio, o Barlis dūksta vandeny, laigo krante ir visai nebenori manęs klausyti. Vaikas dar. Va, visas šlapias besivoliodamas smėlyje, įsipainiojo į seną tinklą, išsigando, ir aš vėl jam labai reikalingas.

Vėl laive būsime dviese. Visada atsiranda dvejopas jausmas laivo svečiams išvykus - šiek tiek vieniša ir liūdna, bet taip bus tik iki rytoj, kai laivas ir jūra įsuks į savo veiksmų ir darbų rutinas. Antra vertus - vėl prasideda tikrasis kelionės malonumas, kai nebesi atsakingas už kitus žmones ir imi gyventi bei keliauti savo ritmu.

Dar plaukiant valtele į smėlio kaimą iš inkaruotės, stabtelėjau prie netoliese inkarą išmetusios tų pagyvenusių belgų jachtutės pasikalbėti. Seniukas, babytė ir katinas laive. Pasirodo, tas jos platus mojavimas nuo šlaunų iki ausų reiškė didžiulį triukšmą nuo kranto restoranų, dėl kurio jie vieną naktį išvis negalėjo miegoti. Ji tik tuo metu buvo pamiršusi anglišką "noise", kad galėtų praplaukdama man pasakyti.

large_F87DB336EB99AA18F86DA6DB582C6BDF.png

Posted by gramas 03:39 Archived in Portugal Comments (2)

Viduržemiai. Retas vaizdas

El Masnou - tai nedidelis miesteliokas šalia Barselonos, kur buvom palikę Billabong pririštą prie krantinės mėnesiui, kol patys vykom į Lietuvą. Grįžęs į laivą, turėjau jį iš naujo paruošti tolimesnei kelionei. Dienos buvo karštos, pavėsyje saulė įpūsdavo iki 34*C, todėl ant laivo dirbti galėjau tik ryte ir vakare, kai karštis dar pakeliamas. Maždaug nuo 11 val. ryto jau karšta ne juokais, todėl visi darbai į šalį, įgula tuo metu jau priemiestiniu traukiniu išvykus tikrinti Barseloną, o aš pats - vis laikydamasis pavėsinės gatvės pusės, išeinu paklaidžioti po El Masnou, ar pakibti ant lauko kavinės wi-fi, vis siurbteliant iš aprasojusio bokalo vietinio alaus.

Tą dieną pavėsinių gatvės pusių maršrutas susiklostė taip, kad atklydau prie antikvaro parduotuvės. Ant šaligatvio šalia įėjimo sustatytos dėžės su senomis knygomis manęs neužlaikė, nes iškart pamačiau, kad visos vien ispanų kalba. Smukau į vėsią parduotuvės prietemą, sakau Hola porai žmogystų besišnekuciuojančių netoliese, o akims apsiprantant su prieblanda, jau matau, kad papuoliau ten, kur reikia. Tarp visokio naminio buitinio šlamšto ir kičo vis pasitaiko tai paveikslų marinistine tema, tai senoviškos laivinės įrangos detalių, prietaisų ir atributikos. Aišku, kad čia šiek tiek užtruksiu, nes jau kuris laikas (uostas) vis ieškau marinistinės temos paveikslo, kuris tiktų Billabong interjerui. Ilgiau pastoviu prie sienos su bent septyniais burlaivius ir jūros mūšius vaizduojančiais paveikslais. Vos du iš jų tiktų man , nes jachtos patalpų erdvės diktuoja formatą - man tinka tik nedideli darbai.

Dar Maljorkoj, kartu su Lolita klaidžiodami Palmos senamiesčiu, užėjom į antikvaro parduotuvę, kurios savininkas, pats britas, nupasakojo kur tuose jo labirintuose rasti marinistinės temos daiktus. Pilna ten visko buvo, nuo senų jūrlapių ir locijų iki šturvalų, instrumentų, knygų, uniformos dalių ir paveikslų. Vienas, labai kruopščiai pagamintas jūrinių mazgų rinkinys, skoningai įrėmintas - patiko mums abiems, bet jo dydis tiktų nebent keleivinio lainerio restorano salei - toks didelis, kad tokių matmenų ploto nei ant vienos pertvaros mūsų jachtoje nerasi. Pavarvinom seilę, pasigrožėjom ir išeidami pasakėm šeimininkui, kad gaila, kad mums patikęs paveikslas per didelis mūsų jachtai. Britas net nemirktelėjęs atšovė - Na, vadinasi jums reikia didesnio laivo!

Tuo metu čia, tas sudžiüvęs senukas labai gyvomis akimis - pasirodo jis yra parduotuvės šeimininkas - išlydi savo draugą ir skiria visą savo dėmesį man. Visas tas jo dėmesys - ispaniškai, o angliškai jis nekalba nei žodžio. Nieko, mes bendraujam, jis ispaniškai, aš iš pradžių angliškai, bet paskui matau, kad mūsų pokalbio kokybė išlieka nepakitus, kai aš kalbu su juo ir lietuviškai. Senas žmogus, jis laiko turi, gerai nusiteikęs ir bendrauti mėgsta, todėl veda mane nuo vieno daikto prie kito, vis pasakoja jų istorijas, iš kurių suprantu gal tik kas dešimtą žodį. Jo dalykas pasakoti, mano - linksėti galva ir džiaugtis Bien, muy bien, ar lietuviškai stebėtis "Ohooo! Nu, geras!!! " ar klausti "O kas tai?" - ir jis persijungia jau į kito daikto istoriją, lyg būtų supratęs lietuviškai, nes tai kiek panašu į Que es esto?

Apžiūrim kokius penkis senovinių lovų galvūgalius su drožiniais, po to gražiai išdrožtą durų dekoro rėmą - jam 500 metų, sako, pažiūrėk įdėmiau, kokie balkių sujungimai ir kiek rankų darbo meistras į drožinėtus ornamentus įdėjo. Po to veda mane prie komodos, atidaro stalčių, ištraukia kažkokio senųjų Italijos meistrų paveikslo fotografiją ir ilgai pasakoja istoriją, iš kurios suprantu, kad jis kažkaip dalyvavo to paveikslo radimo ir tolimesnio likimo istorijoj ir kad galiausiai parduotas jis buvo kažkokiam muziejui, kur jį galima pamatyti. Iš kas dešimto žodžio daugiau konteksto man taip ir nepavyko surinkti... Todėl nuo komodos jau aš šeimininką vedu prie sienos su jūriniais paveikslais ir klausiu kiek kainuoja, durdamas pirštu į man patikusį. Sumala kažką nei tai penki, nei tai penkiasdešimt, kad turiu perklausti - Penki Nulis? Cinco Cero? Jis sako Si, bet išsitraukia piniginę, išima 15 eurų ir rodo man. Aha, reiškia penkiolika - čia gi pigiau grybo už tokį laivo vaizdą. Gerai, sakau jam lietuviškai - parodyk man tą darbą. Apeina visokiais niekais nukrautus stalus, užlenda prie sienos, nukabina paveikslą ir tiesia man. Paimu, sakau, kad jau ten esi, duok pažiūrėt ir tą kitą, panašaus dydžio. Paduoda ir tą. Man išsirinkti kengva, nes vos įėjus iš gatvės šviesos ir akims apsipratus viduje, mano dėmesį iškart prikaustė būtent šitas darbas su tristiebiu laivu Phocéen.
Gerai, sakau , imu.
Seneliokas kiek susimėtė, sako tai kad 15 eurų už vieną, ne už abu...
Žinoma, vieną, - nuraminu jį, sumoku pinigus ir mes atsisveikinam, abu labai patenkinti įvykusiu sandėriu.

large_57C827860755A60CF8A14BA001D837CE.jpeg

Jau vėliau, grįžęs į laivą, susigūglinau, kad darbo autorius yra Marselyje gyvenęs dailinkas marinistas Antoine Roux (1765-1835). Originalas tikriausiai yra kažkur, kur googlas nelabai žino, o man, labiausiai tikėtina, teko reprodukcija, užklijuota ant lentos ir storai dengta bespalviu laku. Originalus darbas buvo atliktas vandens dažais ant vatmano, todėl norint išsiaiškinti ar aš turiu originalą ar tik vieną iš spaudinio tiražo egzempliorių - reiktų nulupti laką ir sugadinti darbą, kuris nuo pirmos sekundės mano laive - kaip namie. Taigi - viskas liks taip, kaip yra.

Tiems, kas burlaiviais domisi - keli lengvi klausimai:

- koks tai laivas pagal apiburinimo tipą?
- kokios paskirties laivams toks apiburinimas buvo naudojamas?
- kokį laivybos manevrą Phocéen atlieka?
- kodėl šitas straipsnis pavadintas "Retas vaizdas".

Kad klausimai lengvi, tai už visus teisingai atsakiusiam skiriamas vertingas prizas - labai daug matęs jachtos Billabong škertikas. Prizą atsiimti bus galima dar dvi dienas Gibraltare, jeigu nespėsite - po to gal Ceuta, Afrikos pakrantėj, arba atkarpoje nuo Gibraltaro iki Porto - čia jau vėl Europa, iki spalio mėnesio.

Vertingasis škertikas atrodo štai taip:
large_270_579A349ADBDD09623D9974F6E9F1F803.jpg

Posted by gramas 23:47 Archived in Spain Comments (0)

Viduržemiai. Peklos pagaikštis Gibraltaras

Skusdamas ir tarkuodamas bulves blynams kepti, laivo racija klausausi VHF12 kanalo. Juo uosto dispečeriai reguliuoja laivų eismą Gibraltaro uoste ir jo prieigose. Kiekvienam čia pasirodžiusiam laivui jie duoda nurodymus kaip manevruoti, kad saugiai prasilenkti su kitais laivais, kur ir kaip priimti locmaną, ar kada išvykstantis laivas gali atsirišti nuo krantinės. Čia tik maža dalis informacijos, srūvančios upe iš radijo stoties garsiakalbių - ir tai muzika mano ausims, nes smagu bent apytiksliai žinoti, kas laivybos prasme vyksta čia pat, iškart už Alcaidesa marinos vartų. Kažkas informavo uosto tarnybas apie didžiulę medinę kliūtį laivybai, plūduriuojančią įlankoje, išklausiau kaip tos tarnybos pergyveno, kad kliūties neranda ir kaip džiaugėsi radę. Kitas laivas bvo smulkiai ištardytas prieš priimant užsakymą locmanui gauti - ne tik standartinė informacija apie laivo matmenis, krovinį, įgulą - bet smulkiai išklausinėjo, ar nei vienas įgulos narys per dvi paskutines paras nekarščiavo. Zikos viruso prevencija, ar kas čia? Buvo ir neva tai pavojinga situacija, kai dispečeris labai piktai barė kapitoną laivo, atlikusio pavojingą manevrą, galėjusį sukliudyti į uostą įeinančiam laivui. Labai piktai dispečeris aiškino, kad pavojingai manevruojančio laivo veiksmai įrašinėjami. Ką jis veiks su tuo įrašu, gal neš šeimai vakare parodyti, koks tėtukas ekstremalas - nežinau. Laivų čia tiršta, todėl dispečerio darbas panašus į cirko triuką, kai artistas vienu metu ant rykščių suka kokias 20 lėkščių. Jei cirkininkui nepavyks - suduš lėkštė, ar publika nušvilps - paverks artistas į pagalvę vieną naktį, ir praeis. Bet jei suklystų dispečeris ir pora mega- tankerių susidurtų dėl jo klaidos - ašarų į pagalvę gali ir neužtekti... Taip ir įsitempia tie nervai jiems, jūros uosto darbininkams, o man laikas blynus kepti. Kad būtų įdomiau, bulviniai blynai bus su kariu ir ciberžole.

large_180_F96D481E90CFD8BAEBA88F7FF5564642.jpeg

Jau kelios dienos jachta Billabong stovi The Rock papėdėje, šalia aerouosto pakilimo tako ir mudu su šunėku Barliu čia laukiame į laivą atvykstančių įgulos narių. Kartu su jais keliausime nuo Gibraltaro iki Faro, Portugalija.

large_180_F981B618904E820CD54E0B3C0C242E5D.jpg

Atvykom į Gibraltarą vakare, iškart nusitaikėm į Alcaidesa mariną Ispanijai priklausančioje pusiasalio dalyje, miestelis La Linea. Vos aplenkęs uolą iš Rytų, sukiojuosi tarp laivų inkaruotėse ir sumąstau pakeliui racija užklausti Queensway Quay mariną, gal turėtų man vietą savo uostelyje... Racija vhf71 niekas neatsako, net Reeds almanache parašyta, kad rezervuotis reikia iš anksto elektroniniu paštu... Tai, manau kodėl neužsukus pas juos ir pasižiūrėti pačiam. Marinos vartuose pasirodo budintis ir jo klausiu kaip ten dėl tos vietos savaičiukei... Klausia, kiek metrų laivas, lyg ir svarsto kad matyt yra ta vieta, bet paskui staiga pamato po mano laivo dešiniu zalingu likusią kyboti Ispanijos vėliavėlę. Ne, sako, nėra vietos, apsisuka ir nueina sau. Matyt, dėl vėliavos supyko; damn, visai pamiršau, kad turiu nupirkęs ir Gibraltaro mandagumo vėliavą, nes planavau prieš išplaukiant užsukti į kuro kolonėlę Gibraltare, dyzelis ten pigesnis. Nėra kaip svetingumo tikėtis, jei į britų uostą bandai su geltonai raudona ispaniška vėliava įplaukti...

Jautrumas dėl vėliavų čia pastaruoju metu yra paūmėjęs. Visai neseniai, šių metų birželio 21d. vos pora dienų po oficialaus Madrido pareiškimo, kad Gibraltaras VISADA buvo ir bus Ispanijos, kažkokie šmaikštuoliai (juk tikrai ne kalno beždžionės) ištiesė didžiulę Ispanijos vėliavą Gibraltare ant Viršutinės Uolos (Upper Rock) šlaito.

large_F8D7042F95FB317F9528755923302858.jpeg

Šitoks akibrokštas karūnai, valdančiai Gibraltarą nuo pat jo užkariavimo 1713 metais! Nors Gib turi suverenumą ir savo vyriausybę, vėliavą ir svarą, jis laikomas Britanijos užjūrio teritorija, jei reikštis aristokratų ir diplomatų kalba, o jei buitiškai ir paprastai - kolonija.

Ispanija niekada nesutiko ir nesutiks, kaip mūsų smetoninėj kad sakė - Mes Be Vilniaus Nenurimsim!!! - taip ir čia - užkariavot, okupavot, pasinaudojot - laikas grąžint, arba atsiimsim patys. Dabar, Brexit'ui įsilinguojant, Ispanija kelia toną ir netgi yra nuomonė - kad ar neuždarius mums sienos tarp Ispanijos ir Gibraltaro, kad ten viskas pasidarytų kur kas įdomiau, nei yra šiandien. Mat, Gibraltaro ekonomika kiaurai per visus sektorius yra priklausoma nuo kasdien per sieną darban atvykstančių ispanų kvalifikacijos ir darbo jėgos. Patys vietiniai britai, kaip suprantu, užsiima vien pinigų plovimu pusiau legaliai per vietinius bankus ir pabais turistų srautui girdyti ir maitinti. Na, kelios parduotuvių gatvės dar yra ir tas marinos sargas. Ekonominė blokada...

O ką į tai britai? Tyli sau kaip džentelmenai, kartais daro kažką, ko niekas nesupranta - pvz baržomis veža betono kūbus su styrančiais armatūros strypais į jūrą ir verčia į dugną... Kam, kodėl? Ispanai spėlioja, kad gal teritoriją bandys britai didintis, ar ką... Žvejai pyksta ir keikia britus dėl plėšomų tinklų. Dialogo nėra, bet nesutarimo debesų daug.
Šiandien, kaip ir dažnai, drėgnas vėjas nuo jūros plotų atsimuša į rytinį uolos šlaitą, kyla juo aukštyn, ten virsta sunkiais debesimis, kurie skuba Ispanijai saulę užstoti. Britų dangiški prajovai, nu ne kitaip, kad tik Ispanijai pakenkti...

large_F8D4A3D4D45B1D1C31D51993C714A087.jpeg

Gibraltaro istorija atsekama nuo Neandertaliečių laikų, apie 50 000 metų nuo šiandien. Gibraltarą valdydavo tie, kas mokėjo jūromis plaukti - Finikiečiai, graikai, arabai. Nuo maždaug 711 metų, kai prasidėjo islamo invazija į Iberijos pusiasalį, Tariq Ibn Zyad su maurų kariuomene čia išsilaipino ir įsikūrė. Nuo čia ir kilo Gibraltaro pavadinimas - Jebel Tariq, kas mūsiška būrų kalba yra Tariko Kalnas.
Ispanai išgujo maurus 1462 metais, bet tas Tariko Kalnas tiek strateginis, kad jungtinis Anglijos ir Olandijos jungtinis laivynas nuo jo nuvijo ispanus 1704 m. Ispanai bandė atsikovoti, net Didžiąją Apgultį organizavo 1779-1783 metais, bet britų nuo kalno nukrapštyti nepavyko ir jie sėdi čia iki dabar.

Sėdi ant kalno ne vien britai - yra čia ir beždžionių, mudu su Barliu jas malpomis vadinam. Malpų žiūrėti išsiruošėm kitą dieną po atvykimo į Alcaidesa. Nupėdinom per sienos postą į Gibraltarą, ten iki keltuvo į kalną, kur įdėmiai apžiūrėjom lentelę No Pets Allowed, Sorry. Apsisukom ant kulno ir nuėjom link Mediterranean Route, atseit, pėsti į kalną pas malpas lipsim, nes mums lengvų kelių ir nereikia. Aha, tas Mediterranean, kuris virš Europa Point ir pietiniu-rytiniu kalno šlaitu... Laimė, visai atsitiktinai buvau gerus trekinius Da North Face sportbačius apsiavęs, nors paprastai čia Viduržemiuos su Tevas vaikštau. Be rimtų batų net nemėginkit Mediterranean Route kilti - trauma kiek fizinė, tiek moralinė bus garantuota, sakau kaip šiek tiek kalnais vaikščiojęs... Aha, ir vandens po didelį bambalį pasiimkite, nes mažo buteliuko, su kuriuo esat turistauti įpratę - neužteks. Mudu pritrūkom, tai kalno viršūnėje vienoje iš statybininkų aikštelių teko pro aptvarą vidun lįsti, nes ten stovėjo bakas su kraneliu, matyt, darbininkams rankas mazgoti skirtas. Barlį pagirdžiau, kailinius jam suvilgiau, nes jau keipti nuo saulės buvo pradėjęs, dar atsargai tą mūsų mažą buteliuką užpyliau, o pats šiaip taip ištempiau iki kavinaitės ties įėjimu į urvus, kur nesitraukdamas nuo baro du buteliukus beprotiškai brangaus ir šalto alaus turėjau susikratyti, kad iš beždžionių planetos kosmoso į realybę grįžti.

Radom tądien malpas, bent keturiose kalno vietose jas sutikom. Normalios makakos, laukiniai gyvuliukai. Labai jos pyko, kad ne vienas, o su šunimi atėjau. Patinai piktai uksėjo, o viena įžūlesnė torpeda zeko veidu bandė ant Barlio šokti, bet nubaidžiau. Ne Barlį, malpą nubaidžiau. Barlis ir taip kalnais prisikarstęs ir paslikas, ir malpoms visai abejingas buvo.

Grįžom žemyn, žinoma, dėl pramogos - irgi pėsčiomis. Jau trys dienos kojos vis dar maudžia, o Barlis sukasi ir nenori į kalno pusę net žiūrėt. Tiesą pasakius, manęs į kalną irgi nebetraukia, tai vis kokių laivo darbų prasimanau, kad netyčia sublūdęs vėl ten neužlipčiau.
Tačiau įgulos moralė tvirta, palaikoma fakto, kad Gibraltare litras (!!!) Habana Club Añejo Especial vos 6 vietiniai pinigai kainuoja. Ir džiugu, kad dabar jau visi vaikai į mokyklą, jūs į darbą - o man dar visą mėnesį plaukiot...

Labai daug gražių vaizdų ir reginių - gamtoje ir mieste - pavyko išsaugoti, bet kad čia juos sukelti - teks į vietą su wifi atplaukti. Tai gal kada nors.

Posted by gramas 05:44 Archived in Gibraltar Tagged mountains sailing billabong buriavimas kelionė jachta Comments (0)

Viduržemiai. Teisingi pipirai

large_A100546AE8727736E47616971C2C91A0.jpeg

Lietuvaitis jaunikaitis dėl jam žinomų priežasčių išvažiavo laimės ieškoti į saulėtąją Ispaniją. Išvažiavo, ieškojo ir surado.

Štai tokia istorijos santrauka tiems, kas daug raidžių panešti negali, žodžiu, nieko naujo. Viskas tose emigracijose gerai. Tiems, kas tekstą laiko, o jo bus šįkart daug - bandykit skaityti toliau.

Veikiantys asmenys ir atlikėjai:

Nerijus - tas pats lietuvaitis jaunikaitis ir mano kažkelioliktos eilės pusbrolis ir man tai patinka, nes visi Ramašauskai iš vos trijų kaimelių apie Žagarę po visą svietą yra pabirę. Tik Australijoj ir Antarktidoj aš pusbrolių, pusseserių ar dėdžių bei dėdienių neturiu.

Sonja - gražioji ispaniukė, Nerijaus žmona.

Niko - aukščiau minėtų personažų atžala, vardą gavęs senelio garbei. Niko labai užsiėmęs žmogus, kaip ir visi kiti jo šeimoj, bet tik jis turi teisę lūžti miegoti bet kada, kai baterijos sėda, nes jam tik 4 meteliai. Jam, kaip visiems ispanams, mano lietuviškas vardas yra kažkokia abrakadabra, todėl mane jis pavadino ir toliau bendraujant vadino Hombre, t.y. Vyras.

large_C12CFA4BB7DB20ADA4A301DA4241E12A.jpeg

Lizzy - šunytė taksė, mielas padarėlis, besistengianti būti geru šeimos nariu, bet tas smalsumas ją kartais suima už ilgos nosies ir nuveda pažinimo klystekliais.

Paukštis Poly - papūgėlis, iš pliko paukštuko pipete išmaitintas į Angry Birds personažą pakirptais sparnais po bandymo susipažinti su Almeria apylinkėm. Vos radau, lipau į medį, kad Paukštį Poly namo grąžinti, sako Nerijus. Jie nežino, ar patinėlis, ar vištelė, bet aš sakau - jau iš charakterio - tikrai kad vyras!

Nikolas - Sonjos tėvas, realus šeimynos galva, norintis perduoti verslus vaikams, bet niekaip nesugebantis nuo jų (verslų) atsitraukti. Kol kas pasitraukė iš miesto gyvenimo į užmiesčio dvarą su multi-hektarinėm alyvmedžių plantacijom, iš kur laiko pirštą ant pulso visiems kitiems verslams. Laisvalaikiu mokosi daryti vyną, nes turi tam ir vynuogyną užveisęs ir bodega įrengęs. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad savo vyndarystės tyrinėjimuose jis eina labai man patikusia linkme.

Marija - Nikolo žmona ir Nerijaus uošvienė. Nuolat stebi visus į jos akiratį pakliūvančius žmones ir po to stengiasi jiems padaryti malonų siurprizą.

Barlis - irgi ispanas pagal kilmę, palengva ir neskubiai laivu emigruojantis link Lietuvos. Jis yra Perro de Agua veislės šuo ir mano laivo šuo su statusą atspindinčiu raudonu antkakliu ir su visom iš to išplaukiančiom laivyno statuto teisėm ir pareigom.

Aš - šios plunksnos vedžiotojas po jūsų nervų galūnes ir jachtos Billabong škiperis.

I VEIKSMAS. Planai planai.
- Gal tu pergalvok dėl tos mašinos nuomos, nes aš pasidėliosiu darbus taip, kad galėtume kartu po apylinkes pakeliauti,- šneka Nerijus, kuriam pats darbymetis jo šiltnamių ūkyje. - geriau sakyk, ką norėtum mūsų regione pamatyti...

Almeria regionas - tai ištisai pramoninė žemdirbystė, ir jei šiandien kas kramsnojot pomidorą ar cukiniją - beveik esu tikras, kad į Lietuvą jie papuolė iš čia. Nerijus su Sonja turi keletą hektarų šiltnamių, kuriuose kasmet augina po keletą derlių arbūzų pakaitom su cukinijom. Šiuo metu vienuose plotuose vyksta modernizavimo darbai, kitur sėja. Gerai, kad yra šiltnamiai, nes jei reiktų Nerijui šeimą maitinti iš žvejybos (Nerijaus hobis) - būtų ne kas. Man irgi nekibo, o žvejojom nuo jachtos Billabong denio dar pirmąją mano vizito Almeria dieną.

Susitikom Almeria Nautic Club uostelyje, kur stovi Billabong, nes diena graži ir susiruošėm paplaukioti, pasimaudyt ir pažvejoti. Labai greitai mes paplaukiojom, pasimaudėm, pažvejojom, grįžom, vėl prisirišom uostely ir nusėdom Cabo del Gato iškyšulio restoranėlyje šalia pliažo - alus ir tapas, ir planas mūsų rutuliojasi ką gi veiksim kitą dieną. Restorano padavėjai vis pasufleruoja Nerijui kur ieškoti pasaulį tyrinėjančios taksės Lizzy. Paskutinis ją matė virtuvės šefas, maksimaliu trumpaplaukių taksų išdidumu koja atidarant tarnybinio virtuvės įėjimo duris, po to žygiuojančią restorano sale link pagrindinio įėjimo ir sukančią link pliažo. Tai Nerijus prie stalo tiek ir tebuvo...
Barlis tuo tarpu ramiai pakritęs pavėsyje po stalu, tai eilinį kartą į šeimą parvarytą Lizzy galiausiai pririšom pavadėliu prie Barlio, kaip šiuo momentu labai nekilnojamo turto.

Sonja dar prieš tai padavėjui susakė kokiais tapas nukrauti stalą, tai kad ten buvo ir keptų sardinių - šuniški nuotykiai ir Lizzy paklydimai man mažiausiai rūpėjo. Ah, jūs keptos sardinės - tikra Viduržemių esencija.

Tada ir gimė tolimesnių judesių planas: grįždami nakvynei Sonja ir Nerijaus namuose, stojam marokiečių mėsininko parduotuvėj, kad užpirkti pačių geriausių ėrienos šonkauliukų su nugarine, juos griliuosim Nerijaus uošvijoj. Pakeliui apžiūrim Nerijaus šiltnamius ir jis papasakos kas tai yra per verslas. Nakvynė, o kitą dieną važiuojam tikrinti uošvio plantacijas ir bodega, iš kur bet kokiam stovyje aš būsiu pristatytas į laivą, nes man bus laikas plaukti toliau.

Vakarojam pas Sonja su Nerijum, jų Paukščiui Poly vis perskrendant nuo vieno veikėjo galvos ant kito. Šiek tiek stebino iš pradžių, ypač Barlį, gyvenime su paukščiais nesusidūrusį, nes jam tik 4,5 mėnesio. Nieko, įpratom ir vėliau Poly skraidymai pokalbiui netrukdė. Pavargęs skraidyt pakirptais sparnais, Paukštis griuvo savo palapinėje ant šono ir užmigo. Labai keistas Paukštis, turbūt nuo Nerijaus nusižiūrėjo, kaip miegoti reikia.
large_33A99C839EF9D8792118D931398BC650.jpeg

Turėti planą yra gerai, bet Ispanija - tai šalis, kur nuo plano krypstama lengvai. Tik visi tie nukrypimai nuo plano man idealiai patiko.

II veiksmas. Pramoninė žemdirbystė.
Visas Almeria slėnis, o ir visi kiti slėniai aplink uždengti plėvele. Dar iš jūros matosi neįtikėtini plotai, baltuojantys nuo kranto iki pat kalnų. Kalnų prieigose - dykuma, o visur po plėvele gyvybės, maitinamos gręžinių vandeniu ir trąšomis - oazė.

Čia augina viską, kas tik gali įsikabinti į pilką šiltnamių dirvą - pomidorai, agurkai, cukinijos, arbūzai, melionai, mango, papaja ir visa kita, ko neaugina olandai. Čia Europos daržas.

Plėvele uždengiami ištisi laukai, o pagal šiltnamio aukštį tu gali rinktis ką auginti. Pvz žemam šiltnamyje neturėsi gero pomidorų derliaus, nes jis auga kokius 4 m aukštyn ir jo stiebo privynioja ant žemės dar kokius 20m, vis viršūnę aukštyn perrišdami.

Nerijus vieną po kito ridena arbūzų ir cukinijų derlius. Yra ką veikti, ypač kai nežinai, ką už tuos derlius gausi - rinka, nieko nepadarysi... Imi iš lysvės prinokusius arbūzus, veži mašinomis į aukcioną - ką tą dieną gavai, tą ir turi.
Antra vertus - į minusą kristi sunku, nors įmanoma - bet tas pardavimo kainos nežinojimas verčia visą procesą kruopščiai prižiūrėti ir taupyti kiekvieną eurą ir gerai pagalvojant, kada samdyti papildomą personalą į pagalbą nuolatiniams darbuotojams ir kada daryti kapitalinius įdėjimus į infrastruktūrą.

Čia ne mėgėjiška, o pramoninė žemdirbystė - viskas profesionaliai prižiūrma ir veiklos mąstas yra ne vaikiškas. Vanduo iš drėkinimo sistemos paduodamas į rezervuarą, iš kur į siurblinę. Ten yra kompiuteris ir trąšų talpos. Kompiuteris vadovauja talpoms, o šios šiaip laiko trąšas, kurios reikiamu metu duos jėgos daigui, kitos padės žiedui, dar kitos augins vaisiaus/augalo masę. Galiausiai mes, mielas skaitytojau, tas trąšas ir suvalgysim Maximos lentynoj surastoj daržovėje. Kompiuteris nuolat reguliuoja kiek ir kokių trąšų reikia įmaišyti į vandenį, kuriuo laistomi augalai. Vamzdinės laistymo sistemos, kad vanduo patektų tiksliai ten, kur yra kiekvienas daigas.
Antra vertus, ne vien chemija ten - kai blūdinėjom po Nerijaus šiltnamių hektarus, mus svaigino tolimos tėvynės kvapas, - Gerokai mėšlu dirvą įmaitinom, - sako Nerijus,- kad atsigautų prieš sėją.
large_90_C11E3352A2C183F207AA6669E9E544C2.jpeg

Tokie tėvyne prisvaiginti ir grįžom į mašiną, o aplink plušo darbininkai, keičiantys medinius šiltnamio stogą laikančius statramsčius metaliniais vamzdžiais, o po to bus keičiama šiltnamių plėvelė. Ir jiems reikia suktis, nes laikas - pinigai, naujo derliaus sodinimas negali suvėluoti.

III VEIKSMAS. Hipių sodai.
Jau sakiau, kad Ispanijoj nukrypimai nuo numatyto plano yra normalu. Sonja, pakeliui į jos tėvų dvarą, ir sako - Gal užsukam į hipių kaimą?

Aš galvoju - važiuojam kalnuota dykuma, tai koks čia gali būti kaimas? Hipiai ne hipiai, bet tai kas gali gyventi dykumos vidury?
large_A0F9603AE8FB34627C470643F20816B1.jpeg

Pasirodo, gali. Natūraliai nusenęs ir nunykęs ispanų kalniečių kaimelis tapo vieta, kur formuojasi tarptautinė ekologišką ir kultūriškai multi aktyvų egzistavimo ir tinginiavimo bei gyvenimo stebėjimo būdą išpažįstanti bendruomenė. Tai Los Molinos, Sorbas.
large_A111C709BD6D3613B7BF5E532396DA9D.jpeglarge_A1215DEFA4889618F3873F45D14777A0.jpeglarge_90_A1293136F369EB329FE4362488DFAAC7.jpegimage

image

image

image

Kaimelis priklausomas nuo vandens versmės, jei vandens neliktų - kaimas išsivaikščiotų kaip Lietuva, o sodai kaipmat išdegtų. Ekologiška save vadinanti gyvenvietė funkcionuoja kaip oazių dykumos sąlygose kūrimo projektas su kažkokių fondų finansavimu vykdomoms programoms ir projektais.

Karšta buvo, tai kai Barlis maudėsi su nuogomis gražuolėmis, net užpavydėjau... Tarpeklis pilnas kalnų vandens, todėl vėsiai maloniai gaivina, laikas nuo laiko čia ateina būreliai jaunimo, išsirengia kaip angeliukai ir pūkšteli nuo skardžio žemyn.
large_A1630F0DA5B1B4C8FC38C3C18351FDFB.jpeg

Vynuogės kaip gyvatvorė, prisirpę figos, granatai, visokių daržovių lysvės ir daug daug gėlių.
large_90_A1BDA06AF6C862EC93F01B6F7986C266.jpeg

Suvenyrų dirbtuvėlė leidžia šiek tiek grynųjų iš turistų srauto pakelti, kaip ir gido paslaugos...
large_B60D0AF7AD7CBBE8ED65E8EB1F4259AB.jpeglarge_90_B623FE3C09F8024D708B38DDDFB80E99.jpeglarge_B62D91A0FB0DFB8801F94906B71F7AF0.jpeglarge_90_B639BA60E0136BD8EC39F725BEE6BA1C.jpeglarge_B6527257C776EFDC31DEA6468B8976A2.jpeglarge_B65E0AD1AA35F794AC9DD1236F7B0629.jpeglarge_B6696738BF993BFC65B3EF12BA3772AF.jpeglarge_B674C7A3B0A404942177304CD0DFED23.jpeglarge_B67DB59B0BB631CC97B17E5D70B1B175.jpeglarge_B6A0B352B65BA4A6773FF099824A3555.jpeg

Įdomus bambukinis eko-tualetas. Visas permatomas kiaurai, ant aukšto pjedestalo, iš kurio visas gėris patenka į kelių pakopų grunto/nendrinę nuotekų filtravimo stotį. Seniena ir atgyvena šiaip jau, nes nesuprantu kam vaikščioti į bendrą permatomą tualetą, jei gali savo namuose įsirengti tiek pat ekologišką kompostinį wc. Bet permatomo projektui lėšas iš fondų pakelti gali, o kompostinių wc pirkimui visam kaimui - ne. Va, tokie du skirtumai.
large_A185E931D33E89D3987BD31FEF152AB5.jpeglarge_A173D51BA12241952B5A91637CE7A631.jpeglarge_90_A1B2A182BB3F30E9784B4AD70ABAD7FC.jpeg

Vietiniai šunys buvo rimtai nusprendę parodyti Barliui jo vietą kaimo hierarchijoje, nelabai net leidosi nuvejami, vis taikėsi išgriebti šunelį man iš rankų. Pats užbėgo man į glėbį, kai pamatė, kad riesta bus... Po to jie pradėjo spausti Lizzy į kampą su labai nedviprasmiskais pasiūlymais - bet taksai moka apsiginti. Į šunų sukeltą erzelį tingiai sureagavo vos pora vietinių gyventojų - visi kiti parpė siestos.
large_C11AADA6C1434789C3CB9846F04FF7CF.jpeglarge_B793CAAFC35FD687A68355859E2DDB87.jpeg

Buvo įdomu kitokį gyvenimą pamatyti, bet mums laikas judėti toliau.

IV VEIKSMAS. Dvaras
Pakeliui į uošvijos dvarą, stabtelime kalno viršūnėje, nuo kur gerai matosi pati finca (sodyba) ir į visas puses nusidriekę alyvmedžių giraitės. Ten, sako viskas Markizo Karabaso, ten viskas - rodo kitur- ir dar už kelio didžiuliai sklypai plėtrai, jei prireiktų.
large_BD69D669A4E891E35949588425EC72E4.jpeglarge_BD78C1210F073BB732A14BC5C9069F40.jpeg

Pasitinka Nikolas ir Marija dar prie vartų į kiemą, aplink šmirinėja ir trys kalės, kurioms reikia pasitikti Barlį su Lizzy. Dar atvažiuojant Niko prašė mamos, kad pasakytų senelei jo nebučiuoti, nes jis jau didelis. Pabandyk, paaiškint tai senelei... Net mane ji išbučiavo, nes čia Ispanijoj taip priimta į abu žandus po bučkį įsegti kiek susipažįstant, tiek susitikus, tiek atsisveikinant.
large_BD8408DF0889C6167A50D0919B438245.jpeg

Iškart einame prie reikalo - man aprodo bodega - patalpa, kur vyksta vyndarystės burtai, trumpai esu supažindinamas su procesu, o Nikolas viską paruošia bent trejų rūšių raudonojo degustacijai. Bedegustuojant susipainijom iš kurios statinės buvo įpiltas tas kitokesnis už kitus, todėl perdegustuojam viską iš naujo. Kiekvieną vyną ragauju po du kartus - iš pradžių gryną, po to užpiltą ant ledo luito - šiek tiek praskiestą. Skiestu vynu čia atsigeriama karštą dieną troškuliui malšinti, o prie valgio naudoja gryną, kambario temperatūros.
large_90_BE0FA7F39261EA89FC217DACC48DD000.jpeglarge_90_BE2B45BFD908B6E0F26AFB57CD254A24.jpeglarge_BD8C9868D6108A7127136A572F772B5C.jpeglarge_BDC39DF6D59E430D998250380EC8A214.jpeg

Vėliau, kai sėdom prie stalo valgyti, vėl su Nikolas susipainiojom, kuris tas buvo labiau patikęs - tai viską vėl perragavom iš naujo, kad būtų ramiau. Jiems abiem patiko, kad man tinka jų vynas; vėliau Nerijus pasakė, kad čia, Ispanijoje, kai parodai kad tau patinka vynas - jau tuo nusipelnai šiek tiek pagarbos, vedančios į tolimesnį bendravimą. Abstinentams Ispanijoj turbūt sunkoka, o mane, panašu, gerbtų bet kur, kur atplaukčiau.

Nerijus tuo metu ant griliaus išdėliojo ėrieną, aš netoliese pamačiau gerai įmitusių paprikų, pora perpjoviau išilgai ir užmedčiau and grotelių šalia mėsos.
-Ė-ė, sako Nikolas -Visai ne taip su pipirais reikia... Žiūrėk, kaip teisingi pipirai daromi, kad sultingi būtų.
large_90_BE9F6C14E6F6AAD624A2BEA35CFD158B.jpeglarge_BEAD9ED1CC718DEFD91EAB3610E4524C.jpeg

Visas paprikas, be jokių pjaustymų Nikolas deda tiesiog ant žarijų ir laikas nuo laiko ilgu pagaliu pavarto, kad vienodai apanglėtų iš visų pusių. Po to atiduoda jas Marijai į virtuvę, kur apanglėjusi luobelė nuimama, paprika kokius tris kartus perpjaunama išilgai nuo kotelio žemyn, pats kotas būtinai paliekamas.
Sudėti paprikas į lėkštę, apiberti smulkiai kapotu česnaku, šiek tiek druskos ir pipirų, ir gausiai užpilti alyvuogių aliejumi. Imti pirštais už kotelio, dėti sau į lėkštę šalia meistriškai iškeptos ėrienos, pasipildyti taurę vyno (visi čia įsipila sau, kaip buriuotojai įpratę) - ir papulti į smagurio dangų. Marija matė, kad man patiko paprikos, tai dar po kelių dienų, kai susitikom važiuoti vizito pas jų draugus šalia Nerja kurorto - atvežė visą maišelį priskrudintų paprikų ir paaiškino, kaip jas paruošti, kad laivo šaldytuve išsilaikytų kuo ilgiau...
large_90_BEE6EE9DE3140438C32D17E897DB5720.jpeglarge_90_BEF11756BB025D20788A5B040C4373A6.jpeg
Čia tie lietuviškai pjauti ir labai neteisingai paruošti pipirai. Pats ir suvalgiau, kad jau prisikepiau... Bet teisingi buvo kur kas skaniau. Tie, foto aukščuau - teisingi pipirai.

Po pietų kylama nuo stalo, važiuojama į miestelioką šalia ir ten geriama kava desertui, su kaimynais aptariamos naujienos - tokia tradicija. Grįžus namo - siesta. Siesta čia ne tradicija - tai įstatymas.

Alyvmedžių plantacija duoda apie 40 000 L pačios aukščiausios kokybės pirmo spaudimo ypač tyro aliejaus, kurį visą kasmet nuperka didmeninis klientas to sezono rinkos kaina, kuri svyruoja priklausomai nuo derliaus gausos, atitinkamai nuo pasiūlos rinkoje, nes aliejaus paklausa garantuota kasmet. Panašu, kad alyvmedžių verslas yra garantuotai pelningas, klausimas tik - kiek ir kuriais metais.
large_C0BD0B77F05B3645F54BD4C5BAFDCD57.jpeglarge_C0D75B2E0C55BE2148E1C1F7952C4A52.jpeg

Alyvmedžių sodinukai į jaunuolyną sodinami gana tankiai, po kelių metų, kai sustiprėja, persodinami laukuose maždaug 4m atstumu tarp kaimyninių medelių, kad gautų pakankamai saulės. Daugiau pavėsio gaunantis medelis duos apie 30% mažiau aliejaus, nei teisingai pasodintas. Laistyti juos reikia reguliariai, tam po lauką išvedžiojama irigacinės sistemos lankstus vamzdynas. Tarpus tarp medžių reikia purkšti kažkokiu truču, kad piktžolės neaugtų. Šiaip prie pačių medžių, jau kai viskas įrengta, darbo nėra labai daug.
Medžiai patys nusprendžia, kada nori pailsėti - jei vienais metais davė gausesnį derlių, tai kitais metais tas medelis labai nedaug uogų duos, o labiau pasistengs prieš tai pailsėję.
Derliaus nuėmimui samdomi darbininkai užsideda kuprines su akumuliatoriais ir specialiomis vibruojančiomis šukomis ant ilgų kotų nuo alyvmedžių nupurto kiekvieną uogelę. Derlius pristatomas į vietinio kooperatyvo spaudyklą, ten talpose aliejus ir laikomas, kol pasiims pirkėjas.

Kiti dvaro stebuklai pasirodė paskui...
large_90_C01C6F3494060DF0C6CA3DFB996B6A1B.jpeglarge_C028EAB4F3297BEAC9853D412F2954A1.jpeglarge_C088C264AE797D2820B252973F81B21E.jpeglarge_C092FBEC98798A87275786E00C86F45E.jpeg

O dar vėliau atsisveikinom su svetingais šeimininkais. Mudu su Barliu buvom parvežti į miestą ir švelniai padėti prie vartų į mariną, kartu su didžiuliu 8L bambaliu vyno. Dabar kas vakarą bandysiu atpažinti, iš kurios bačkos man jo tiek daug Nikolas įpylė. Jei nepavyks atpažinti - teks plaukti atgal į Almeria ir viską perragauti.

Posted by gramas 09:51 Archived in Spain Comments (1)

(Entries 1 - 15 of 229) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »