A Travellerspoint blog

Apie tai, kad ir gudri višta subinę sušlapti gali

Bernard Stamm - šveicaras, kažkada medkirtys, o nūnai garsus buriuotojas vienutininkas. Vendee Globe regatos... Suplaukęs visus vandenynus, jau skendęs ir išgelbėtas vidury didelio vandens. Ir iš šito video tampa aiškiau, kodėl.

Be liemenės, neprisegęs saugos diržo ir, kas man įdomiausia - nepritvirtinęs rumpelio (!!!) kai pilnom burėm dideliu greičiu lekia pavėju... - išlipa iš kokpito ant achterio laiptelių ar platformos. Nutiko tai, kas turėjo nutikti - su visai įdomiom pasekmėm.

Bernard'as - po smarkiai laiminga žvaigžde užgimęs, tik subinę šiek tiek sušlapęs.

N-joy...

https://www.youtube.com/watch?v=Xj30COlQP8Q

Posted by gramas 00:27 Comments (0)

Apie tai, ką gali veikti vienas

large_90_IMG_0919.jpg

Andrej Tarkovkij, vienas iš geresnių XX a. kino režisierių, yra pasakęs:

Kiekvienas žmogus dar vaikystėje turi išmokt būti vienas. Tai nereiškia būti vienišu. Tai reiškia, kad pačiam su savimi nebūtų nuobodu.

Retkarčiais prisimenu šią protingo žmogaus mintį, jachta išplaukdamas paburiuoti vienas. Bent pusdieniui ištrūkus už uosto vartų, visada stengiuosi pastebėti tą ribą vandenyje, kur drumzlinas marių vanduo pasibaigia ir prasideda melsvai skaidrus tikras vanduo. Būna dienų, kai riba būna tokia ryški, lyg Neptūnas kulnu tą liniją būtų užbrėžęs. Kelias akimirkas laivo nosis gali būti jau jūroj, o laivagalis - dar vis žalsvai rusvoje marių bangoj. Ir visa tai - toli nuo uosto vartų, dvi ir daugiau jūrmylės nuo kranto...
Ta vandens riba - man slenkstis nuo kranto į jūrą. Krante ir marių drumzlėse lieka bėgimas ir šurmulys, žmonių ir miesto keliamas triukšmas, stresas, nerimas, purvas ir dulkės. Paskui - tik jūra, vėjas, laivas ir aš - kaip banaliai tai beskambėtų. Lyg ir vienas, lyg ir nevienas - bet čia man tikrai nenuobodu.

Išsiruošus plaukti toliau - laivo buitis, budėjimai ir darbų rutina buriuotojo mintis surikiuoja jūrai ir laivui reikalinga tvarka. Kai laive atsiranda tvarka, ir jūra tai leidžia - tada, žmogus, gali imti ilsėtis. Kad tu gerai pailsėjai, suprasi tik grįžęs į krantą. Kol jūroj - dalis tavęs visą laiką budės, jeigu nesakyti bijos. Ne tiek baimė, kiek nerimo būsena tai - kad laivui ir įgulai viskas būtų gerai ir kad tu, škiperi, tų abiejų aukščiau paminėtųjų įgulos bei laivo nenuvestum ten, kur bus jiems blogai.
Užtai, kai išplauki vienas - tų atsakomybių ryškiai mažiau. Todėl plaukiant vienam, atsipūsti pavyksta labiau. Žinoma, su sąlyga, kad tavo laivas "vienarankiams" plaukimams paruoštas, o tu moki miegoti kaip zuikis - bet kuriuo paros metu, nusmingant po 15-20 minučių, prieš tai gerai apsidairęs ir prietaisų aliarmus pasitikrinęs...

Vienas pirmųjų dalykų, ko nori laivas ir škiperio akis, ištrūkus pakeliauti po jūrą - taip vadinamas "marafetas", arba laivo tvarkymas. Jeigu to nepadarei prieš pat išplaukimą, žinoma. Kai sąlygos jūroje leidžia laisvai judėti ant denio - laivas turi būti nuplautas. Stovint Pilies uoste, ilgesniam laikui užtikrinti laivo švarą praktiškai neįmanoma. Gali numazgoti visas dulkes, išvalyti visus užkaborius, o kitą dieną atėjęs, vėl rasi visas miesto dulkes ant denio ir dvokiančias šiukšles plūduriuojant aplinkui. Jūroje nupraustas laivas išliks švarus iki pat pasiekiant kitą uostą. Ten gausi jau kito miesto dulkes.
Denyje apsikuopęs, lendi vidun ir įsiklausai į burėmis plaukiančio laivo garsus. Jei kas nors prastai pritvirtinta ir ant bangos tabaluoja laivo podėliuose - pats ir pasisakys, o tu išgirsi. Laivo garsai daug sako apie laivo sveikatą. Yra įprastiniai garsai - kaip vandens srautas, aptekantis korpusą ar banga, teškianti į bortą, ar įvairiausi virpesiai, plazdėjimai ir girgždesiai, sukelti dirbančių stiebo, burių ir virvių. Juos ausis fiksuoja kaip nuolatinį garsinį foną, kuris sako, kad laive viskasi gerai.
Buriuotojai vienutininkai - kaip delfinai, kuriems miegant, vienas smegenų pusrutulis lieka budėti. Tam įprastiniam garsiniam fonui staiga pasikeitus - net iš kiečiausio miego pabusi. Vos nukrypsti nuo kurso, ar vėjas staiga pasikeičia, ar autopilotas sudurniuoja - visų pirma tai išgirsti, o tik po to pajunti. Burė užšaudys, ar kitaip plazdėti pradės, laivo posvyris pasikeis, virvės į denį belsti pradės. Ir tuos įvykio garsus dažnai patvirtina pasikeitęs supimas, ir kitoks bangos žaidimas apie laivo korpusą. Kitą kartą AIS'o sirena užbliaus, ar autopilotas riksmu apie pamestą kursą išrėks, ar echolotas pavojingą gylį praneš... Tada pašoki nuo kokpito suolo, kur prisnūdęs buvai - nes kažkas atsitiko. Dar nežinai tiksliai kas čia nutiko, bet žinai, kad privalai tai išspręsti. Dažniausiai imi ir išsprendi. Bures rifuoji, ar tik pareguliuoji, kursą autopilotui koreguoji... Buvo situacija, bet tu vėl nugalėjai. Kartais kiek rimtesnių pergalių reikia - įrangos gedimai, ir juos neatidėliotinai remontuoti tenka, navigacinės situacijos ir jų sprendimai, staigios orų permainos į tą prastesnę pusę.
Iš kiekvienos tų smulkių pergalių ir susideda sėkmingas plaukimas.
Taip ir buriuoji pats vienas - nuolatos smulkiai pergalei pasirengęs, kaip tas delfinas iš palaimos šiek tiek išsiviepęs. Argi gali kam nors su savim ir savo laivu jūroje būti nuobodu?

Posted by gramas 23:43 Comments (0)

Apie tai, kaip pasidaryti "įdomu"

Kai viskas gerai - gali tapti saldu ir nuobodu. Todėl gyvenimą reikia paįvairinti visokiais smagiais ir mažiau smagiais nutikimais. Tie nutikimai dažniausiai yra smagūs ir mažiau smagūs tiktai tada, kai tą permainų procesą tu kažkiek kontroliuoji. Tik prarask kontrolę - ir nutikimai pabirs dažniausiai nemalonūs, arba išvis iš kategorijos "shit happens". O dar dažniau ant grėblio lipame patys. Kaip kad dėdulė Merfis kadais pasakė, kad jei tas guano gali nutikti - tai būtinai ir nutiks. Tai galiausiai taip ir nutiko... Kad nuobodu nebūtų.

Ne tiek jau seniai buvau rašinėjęs apie meilę internetu ir skaudų jos netekimą Viduržemio jūros bangose. Baisia drama man tai neišvirto, nes kai esi nukakęs į tokį nuostabų kraštą, kaip Prancūzijos pietų pakrantė, organizmas nori nenori susistyguoja vien smagumams bei pramogoms. Po-truputį-palengva tikrindami miestelius ir kaimus, vynelį ragaudami sūrį skanaudami, per Prancūziją nuomotu auto nukeliavome iki Barselonos, iš kur turėjome skristi namo. Turėjom, bet neišskridom. Nes šios kelionės pyrage po svaigaus levandų sluoksnio, matyt, turėjo atsirasti kitoks.

Taigi, pradžiai - apie levandas ir braškes. Pietų Prancūzija - nuostabi. Vien braškės ir levandos. If u knowha I mean... Žmonės malonūs, gamta nuostabi, miesteliokai karų nenugriauti, visi senobiniais išlikę. Rinkitės kaimo keliukus, venkit autostradų - šalį pamatysit.
Perpignan miestely tas braškių ir levandų sluoksnis kelionės pyrage vos nesibaigė, bet tai supratau tik vėliau. Taip jau nutiko, kad Perpignan stojom vienai nakvynei; viešbutukas senamiesty... Pasivaikščiojom, šį bei tą istorinio pamatėm. Miestukas įdomus, tikrai vertas dviejų dienų, bet kad atvykom pirmadienio vakarui, tai vakarienei niekur ir neužeisi, nes joks obščepitas ten pirmadieniais nedirba. Turim su Lolita patikrintą ir veikiantį tokio mieste nerastos vakarienės atvejo sprendimą "per gastronomą" - vietinis vynas, vietinis sūris, vynuogės ar vaisiai, viešbutis ir mudu. Minkštas ir šiltas vakaras varva... vakaras, kelionės įspūdžiai, kitų dienų planai - net nepasijuto, kaip vynas išsigėrė. Dehidratacija, turbūt. Gatvėj tylu, tamsu jau, bet miegot tai nesinori. Sakau, eisiu, dar parnešiu. Iš to diedelio, kuris žemiau gatve savo kelių vietų barelyje pilstomu prekiauja. Lolita lieka viešbuty, o pas diedelį sutinku angliškai kalbančius vietinį pusiau švedą ir kanadietį, tai šiek tiek užtrunku. Verslo reikalais, škes, nes jie abu čia gyvenantys dailidės, staliai ir statybininkai universalai, o aš gaminu medinius namus. Medinukai vienas kitą bet kur suranda. Grįžtant į viešbutį kažkodėl pro kitur, nei atėjau, aplanko suvokimas, kad apsigyvenom tai perdėm musulmoniškam kvartale. Prieinu kažkokią judrią pakistanietišką čaichaną, sakau, nagi kavos įkalsiu, pažiūrėsim, kas iš to išeis. Nes publika ten vien tik labai nekrikščionys. Mazafaka... Šiaip aš už Europą Europos tautoms, jeigu ką... Pradžioj jų pokalbiai pritilo, žvilgsniai dygūs, bet vėliau atmosfera atsipalaidavo, jie vėl savo hašišą vynioti ir ratu leisti pradėjo... Tapo aišku, kad jei nuotykių ieškosiu, tai čia pat, Europoj, visai netrukus ir rasiu - taip gimė mano teisingas sprendimas eiti "namo". Kiek vėliau, jau viešbuty, gatvėj išgirdau kažkokias skanduotes vidury nakties. Tie apsirūkę durniai persirengė į savo baltus chalatus ir grupėmis po 7 gal 10 pradėjo žygiuoti po visą rajoną, kažkokias giesmes varinėdami, delnais pasiplodami... Manau, kad dar kiek toj čaichanoj, ir delnais jie būtų ploję per mano, netikėlio, krikščioniškus žandus... Žodžiu, jei būtumėt mane sutikę kitą rytą, kai jau buvau ženkliai protingesnis nei vakar, būčiau jums pataręs, kad ir jūs būtumėt protingi ir tokiais niekais Perpignan'e neužsiimtumėt: kai vynas baigsis, marš visi miegot, o ne nuotykių ieškot.

Taip sėkmingai išlikę savo kelionės braškių ir levandų lygyje (neskaitant mano visiškai gėdingo išsimaudymo Agde marinoj su visu garderobu ir negyvai priskandinto sūryme kišeninio aifono), atvykstam į Barseloną.
Jau žinau, kur gyvensim, kai sekantį kartą aplankysim Barsą. Apartamentai Gaudi's Nest - tiesiog prieš pat Sagrada Familia. Nėra pigu, bet vieta verta kiekvieno sumokėto cento, o savininkų Artur ir Joana svetingumas bei draugiškumas tiesiog nuperka ir deda ant menčių. Kaip welcome gift gausite butelį putojančio vyno - pasilikit jį vėlyvam vakarui, kai sutemus užlipsite ant puikiai įrengtos stogo terasos, ir nuo jos pamatysite tai visame gražume:

large_90_A63D31822219AC681716E906395C2C2B.jpg

Tarp viešbučio ir Katedros yra tik tvenkinys. Jo paviršiuje naktį atsispindi Katedra visu gražumu - už vieną kainą gauni dvi!

Mudu buvome apdairūs ir Ramblos turgely pasipirkom virtų tigrinių krevečių ir vaisių - prie vyno paėjo super puikiai. Galite pirkti ir šviežias - sugriliuosit ant terasos, nes ten viskas, ko tam reikia, yra. Visi party reikiami indai ir tara - spintoje, kuri viršutinėj laiptų aikštelėj.

Priešpaskutinę dieną pavakare nutariam kažką nuveikti Rambloj. Ten, vos iš metro išlindus Katalonijos aikštėj, ir baigiasi kiek braškės, tiek levandos - kad per saldu nebūtų. Vėliau man gana draugiški Barsos policninkai savo kontoroj po fontanu paaiškino tai, ko mes nematėm. Kišenvagių grupė į mano piniginę, tindaliuojančią šoninėje bridžų kišenėj, nusitaikė vos mums išlipus iš metro. Kol ėjom iki perėjos gatvėj, keli iš tos grupės sekė iš paskos ir kiek iš šonų. Kai sustojome sankryžoje laukti žalio šviesoforo, jie mus buvo atitvėrę nuo praeivių minios gyvu skydu ir vienas darbštuolis tuo metu ėmėsi mano kišenės. Vėliau atsiminiau, kad tuo metu jaunų indusų porelė, stovinti prieš mus, prie pat gatvės, sukėlė kažkokį isterišką pisinį, visai neadekvačiai mostais ir klyksmais stabdydami pro šalį važiuojančius taksi. Žinoma, kad kiek mes abu, tiek visi kiti praeiviai spoksojom tik į juos. Psichai kažkokie... Sulaukėm žalio signalo, pereinam per gatvę, capt už kišenės, nes kažkaip keistai niekas nebetindaliuoja - surprise/surprise - užtrauktukas atgal užsegtas, o piniginės - kaip nebūta. O joje - asmens tapatybės kortelė, kreditkės, grynais kokie Eur400 ir apie 600 mūsų tautiniais litukais. Net aptirpau visas - nei rankyčių, nei kojyčių, blemba... Tai ką dabar daryt!?? O juk mus kelis kart perspėjo, kiek Prancūzijoj, tiek Barselonoj - saugokitės kišenvagių, ten pilna profų! Padirbėti Barselonoj jie važiuoja iš viso pasaulio... Žinoma, kad saugojausi, pirmą dieną į gatves tik su saujele grynųjų, taigi vagys aplinkui!!! Tačiau Barselona grožiu užbūrė, savo svetingumu klaidingą saugumo jausmą davė. O be kreditinių kortų ten net metro bilieto nebenusipirksi. Kasų stotyse nėra, vien bilietų automatai. Kai juose baigiasi grąža (baigiasi ryte, arba iš vakar ryto) jie nustoja grynais priimti, vien kortele gali pirkti. Todėl antrąją ir priešpaskutinę dieną BRC, įsitikinęs, kad manęs, tokio perspėto, tokio visko mačiusio, tikrai jau niekas neapvogs, nes to būti paprasčiausiai negali ... Grynais turėtą solidų depozitą, planuotą neva tai perkamai jachtai palieku viešbutyje, o korteles, pats nežinau kodėl, bet su visa pinigine - pasiimu.
Ne, kad kažkiek grynų, pagal nuotaiką, ir vieną kortelę kišenėn įsidėti... Policininkai vėliau taip ir pasakė - turistas prieš profų gaują yra bejėgis. Vienintelė tavo apsauga - neturėti ant savęs nieko vertingo, nes jie ką tik norės - nuo tavęs ir paims. Brangus laikrodis, grandinėlė, gal fotokamera, ar piniginė - klausimas nestovi, kad tai tavo, klausimas - ar jie to nori.

Toliau prasidėjo visai neplanuotos smagybės. Policijos skyrius aikštėje, požemiuose po fontanu. Ten jau laukiamasis artipilnis tokių pat šaunuolių, kaip ir aš, nelegalais patapusių, ar tik pinigus praradusių. Niekas ten per daug neliūdi. Kas šnekučiuojasi, pažintis mezga, kas teliaufonais įvairiausiom kalbom kreditines korteles blokuoja... Skyriaus darbas sustyguotas idealiai - dirba vertėjai, angliškai ir ispaniškai surašomas protokolas, daug klausimų krenta, reikalingų asmenybės nustatymui - tėvų, šeimos narių vardai, adresai, ir t.t. Operatyvininkai prieina - tie, kur gatvėj dirba ir vagis natūroj gaudo - apžiūri kaip tu atrodai, po to eina ir tave susiranda video įraše iš metro ir gatvės stebėjimo sistemų... bando kažką jame atpažinti, tikrina ką aš jiems pasakojau, kad iš metro išeidamas dar tikrai nuo piniginės atsiskyręs nebuvau... Tarptautinėse duombazėse asmenybę tikrina... Po to patys skambina mūsų URM pagalbos telefonu, duoda man su informacinę pagalbą teikiančiu darbuotoju pasikalbėti. Ne, Barselonoje esantis garbės konsulas laikino kelionės dokumento negali išduoti. Reikalas susijęs su asmenybės nustatymu, todėl teks važiuoti į Valensia, arba Madridą. Bet tik rytoj, šianden per vėlu. O mūsų skrydis rytoj. Tai ką, Tiu-tiūū mūsų skrydis, tiksliau mūsų rytoj jame nebus? ... Nu kad ne, vien su protokolu į Ryanair tikrai nepaims, nors kitos avialinijos, būna, ir ne tokios sudėtingos...
Taip visai nepradžiuginti, vos apie pusvalandį policijoj užtrukę, pajudam link viešbučio. Ryte dar bandau aerouoste Ryanair'o panas pakalbinti, bet jų šefas mane griežtai į Madridą siunčia... Teks važiuot į ambasadą. Greičiausias, nors ir brangus būdas Ispanijoj be dokumentų likusiam lietuviui keliauti - Renfe ekspresai, geležinkelis. Modernus, bestija, patogus - lekia 300 km/val. pastovaus greičio, vos kiek prilėtina tik pradėjus lyti. 2,5 val. ir Madride. 620 km. Bet per kišenę kala kaip į klyną - į Madridą Eur108,- atgal bus jau liukse su pribumbasais Eur virš dviejų šimtų, nes pigesnių vietų jau nebuvo. Stiuardai daro viską, gal tik pamperių neuždeda. Nors gal, jei paprašytum, bet patys tai nesiūlė... Ambasadoj, kaip telefonu buvo sutarta, manęs jau laukia, nustatinėja mane kaip asmenybę ir mandagiai, dalykiškai gal per 15 min. ir Eur5 - išduoda tą Ryanair'ui patinkančią kelionės popierą su mano abrozėliu. Vėl atgal į metro, į stotį, traukinys ir dar po 2.5 val. šeima vėl kartu, vėl Barselonoj. Namo skrisime iš čia, po trijų dienų, nes šaunieji Makalius Team kažkokį čarterinį stebuklą padarė ir gavo mums bilietus į Vilnių vos už Lt170,- čia jau 2200 km. Bet pigiai.
Iki šiol pasižiūriu į žemėlapį, ir nesuprantu - kaipgi tai įmanoma???

Beje, dar policijoj, su banku dėl kortelių kalbant, jie matė nesėkmingą bandymą prisijungti per bankomatą, gal po 5-10 min. iškart po vagystės.

Tas dienas, kuriom netikėtai pailgėjo kelionė, skyrėm Gaudi pastatų ir parko lankymui. Genialiai pačiuožęs Gaudi, bet net jam gyvenimas ne vien braškės ir levandos buvo.

Posted by gramas 04:42 Comments (0)

Apie tai, kad kuo jos jaunesnės - tuo dažniausiai prastesnės

Viskas, ką žemiau sudėliosiu - mano asmeniškas, senamadiškai kritiškas ir nusivylęs požiūris į šiuolaikinę burinių jachtų statybą. Galbūt informacijos stoka, gal kažkokių techninių subtilybių savo inžinierine smegenų dalimi nesuvokiu, bet drįstu teigti, kad beveik visi burinių jachtų statytojai ir architektai yra tarpusavio konkurencijos įvaryti į kampą taip, kad mums, vartotojams, pradėjo kišti visišką šlamštą. Jie, norėdami išlikti rinkoje, privalo gaminti kuo pigiau, vidutinis laivas kasmet vis didesnis, o laikas nuo užsakymo iki laivo pridavimo užsakovui privalo būt kuo trumpesnis. Labai nevykus kombinacija, kurią už didelius pinigus gauna klientas, savo laivui patikintis šeimos, draugų ir savo gyvybes. Bet rinka statyklas verčia tą šlamštą štampuoti, nes konkurentas alsuoja į sprandą.

Tas brangus, poliruotu metalu ir gelkouto baltalais tviskantis šlamštas gali pribaigti.

large_cheeki.jpg
Taip, kaip visai neseniai Atlante pražudė britų Cheeki Rafiki įgulą. Jachtingo sferose girdimi autoritetai ima šiauštis prieš pramonės mums brukamą chaltūrą ir atsiranda viltis, kad ši britų tragedija taps posūkio tašku sąžinės ir atsakomybės burinių jachtų statyboje link. Taip, kaip 1979m Fastnet regatos tragedija (18 žuvusių) privertė klientus ir pramonę atkreipti rimtą dėmesį į reikalavimus jūrinių jachtų konstrukcijos tvirtumui ir patikimumui. Deja, to dėmesio užteko ne tiek jau ilgam.

swept.jpg
Pabandykim prisiminti, kada tie atgal atversti zalingai tapo visuotina norma... Kada mums pramonė pradėjo sakyti, kad į vieną tašką ant denio suvesti vantai yra žymiai geriau? Tikrai geriau jiems, gamintojams, nes bereikia įrengti vieną sustiprintą tašką kiekvienam borte, o ne šešis kiekvienam laivui, kas būtų brangu, bet teisinga inžinieriniu požiūriu ir lengvai įrodoma skaičiavimais, manyčiau. Vantai į korpusą perduoda žvėriškas apkrovas - todėl jas išskaidę per tris gerai įrengtus taškus kiekvienam borte, o nuo van-putensų plieno strypais ir plokštėmis nuvesdami nuo denio į pertvaras ir korpuso konstrukciją - esame tik saugesni. Tačiau kaštai, gamybos greitis - kur du tvirtus denio taškus vantams įrengti, o kur šešis...

O kaip santykiauja korpuso svoris ir tvirtumas? Kuo lengvesnis - tuo tvirtesnis, ar nelabai? Žinau, girdėjau apie revoliucijas technologijose, modernūs pluoštai ir dervos, bet kaip ten yra su viena po kitos pabyrančiomis pačiomis moderniausiomis VendeeGlobe, ar VOR jachtomis? Bet kuo lengvesnis - tuo greitesnis, čia jau tikrai.

large_rafiki2.jpg
CheekiRafiki pametė kylį. Burinei jachtai Atlante tai vienareikšmiškai staigios mirties nuosprendis. Įgula žuvo - 4 patyrę buriuotojai; gelbėjimo plaustas panaudotas nebuvo - viskas vyko taip greitai. Gerokai vėliau surastas apsivertęs jachtos lavonas visus privertė gerokai pašiurpti. Kylio tvirtinimo varžtai buvo išrauti iš korpuso, žymesnių korozijos pėdsakų ten nematau... To iš principo būti neturi, bet tai atsitiko. Tas išluptas lopas dugne man įrodo, kad kylis buvo išplėštas jam linkstant į šoną, o ne susidūrus su kažkokiu objektu vandenyje, kas nutinka irgi ne taip jau retai. Taip išeina, kad vidinėje dugno pusėje ant varžtų tebuvo poveržlės ir veržlės? Jokio metalinio profilio apkrovos paskirstymui kuo plačiau sutvirtintame dugno plote? Ir tai laivas, pastatytas, paruoštas ir įrengtas specialiai dalyvavimui jūrinėse regatose, plaukimui maksimaliomis apkrovomis ir sąlygomis. Ir sugalvok tokiam laivui falškylį "šriubuoti" tiesiai prie plastikinio dugno. O juk reikėtų korpuso dugne suformuoti kylį su plokščiu padu, prie kurio tvirtinti sunkų falškylį. Per brangu... Pataupė ant Cheeki Rafiki. Tai kiek tada sutaupoma serijinės gamybos mėgėjiškam turistų buriavimui skirtuose laivuose? Juk ši jachtų pramonės dalis totaliai orientuota į turistinio čarterio rinką, kurioje laivas drožiamas be pasigailėjimo kokius 5 metus, o paskui pusvelčiui numetamas į privataus pirkėjo antrinę rinką. Gal visa gamyba taip taupiai sumoderuota, kad tvirtumo atsarga paskaičiuota tik čarterio laikotarpiui, kur viskas nuo-iki draudimais padengta.

Klausimų daugiau, nei atsakymų, Cheeki Rafiki tyrimo išvadų dar reikia sulaukti, bet man atrodo, kad laivų štampuotojo uždirbamas pelnas ir yra tuose pataupymuose. Karališkų uždarbių laikai statytojams baigėsi '90-ųjų pabaigoje, besikeičiant amžiams. O nuo tada net gerą kokybės ir saugumo reputaciją turėję gamintojai vienas kitą privertė taupyti ir vis daugiau chaltūros varyti. Vantai į vieną tašką, sraigto išvedimas per saildrive koją, o ne velenu, kurį reikia centruoti, guolius ir sudėtingą deidvudą įrengti. Kam vargti ir laiką gaišti, kai gali iš epoksidinės košės tik skylę dugne suformuoti, į kurią tiekėjo atvežtą koją su sraigtu ir varikliu vos per keliolika minučių gali sumontuoti. Žinoma, įgulą nuo žuvų toje skylėje teskirs vibruojantis gumos lopas, bet iš prabangaus salono to nesimato, ir apie tai reklaminiam buklete visai nebūtina ką nors įsirašyti.

Panašios mintys ir liūdnos godos man galvoje verda dar nuo vizito į Düsseldorf BOOT 2014. , Cheeki Rafiki savo nelaime vėl viską prisiminti privertė.

Kodėl čia taip plonai?- parodoje klausiu 40 pėdų gražuolės pardavėją, krumpliu baladodamas į inkaradėžės žandą. A-aaa, h-mmm , na, o ką, juk vandenį laiko... Juk čia tik inkaro grandinė bus, ji smūgių neduoda... bet forštevnis pas mus labai tvirtas, you know... o apkrovas juk pertvaros laiko.- toks "specialisto" atsakymas buvo. Mano kuklia nuomone, 3 mm plastiko, storiau apauginto gelkoutu, yra per mažai greitam 12m ilgio laivui korpuso vietoje, kuri potencialiai daugelį smūgių jūroje renka. Ten, ant didelio vandens įsibėgėjęs, ne tik vieną kitą piktesnę bangą rasi, bet ir paklydusį žvejų tinklo plūdurą pražiopsosi, ar nuo transportinio denio nuplautą statinę, ar iš upės žiočių į pasaulį išplaukusį rąstigalį sutiksi. O gal kuris nesam netyčia ir kiek stipriau į krantinę, arba tiltelį atsirėmęs? Bet, kai laivai gaminami stovėjimui uoste, bet tik ne plaukimui per jūras, tai ir skystas korpusas, langai iki vaterlinijos ir iki begalybės išlengvintas stiebas tinka - kol yra daugybė pirkėjų, norinčių už tas nesamones susimokėti.

Daug akmenų šiuo metu byra į gamintojų ir naudotų laivų siurvejerių daržą. Matyt, jie kantriai iškentės bet kokią kritiką, bet grąžinti sąžinę į gamintojų cechą tegali klientai. Ne tie klientai, kurie tik turi pinigų naujam laivui, bet tie, kurie tikrai išmano apie jachtas ir žino, ko nori. Nes vien pinigus turintį tie šarlatanai dar vis moka apgauti.
Regis, nei vieno dolerio KiwiSpirit savininkas Dr.Stanley Paris stengėsi nesutaupyti, statydamas plauk-kur-tik-nori laivą savo rekordui. Seniausias-greičiausias diedelis, apie Pasaulį non-stop! O bet tačiau nesigavo. Dar Atlanto nesuplaukęs, šis pagal paskutinį pyską prestižinio gamintojo įrengtas laivas pradėjo byrėti. Daktaras liko gyvas, nes užteko sveikos nuovokos rekordo plaukimą nutraukti. Būtų prapuolęs diedelis Pietų Vandenyne, manyčiau.

Tik žinantis, kad nenori pražūti jūroje klientas privers gamintojus ir korpusą tvirtą daryti, ir patikimą rangoutą įrengti. Kad galėtum tų subtilybių iš sukčiauti įpratusių gamintojų išreikalauti, privalai šviestis, domėtis ir žinoti, ko nori.

Tačiau tokie pokyčiai, ypač vartotojo sąmonėj, yra procesas ir aš nežinau, kiek ilgai tai užtruks. O iki tol - renkuosi ir ieškau senesnės ir labiau konservatyvios statybos laivo, iš kurios nors senojo raugo statyklos. Kai kurios tų statyklų, laiku chaltūros neįsukę, jau bankrutavę, ar nuovokesnių perpirktos, bet jų pagaminti tvirtesni laivai dar plaukia. Žinau, kad tokį laivą nupirkus, dar daug investuoti reikės. Gal naują kosmetiką kiek viduje, tiek ir iš lauko duoti reikės, gal vielas ir gelžgalius pakeisti, daug įrangos, elektroniką visą, bures. Tegul senas ir tvirtas korpusas bus sunkesnis, lėtesnis, gal jo linijos snobiško prestižo turi mažiau. Tačiau, neskubėdamas pirkti ir gerai paieškojęs - dar nenudrožtą ir tokį laivą, kuriame gamintojo sąžinės dar buvo įdėta - tikrai susirasi.

Posted by gramas 22:52 Comments (0)

Apie tai, kaip buriuotojui pasirūpinti savo draugu

large_B3BB670C2219AC68170D9F4E9188D772.jpg
Kadaise, mano praeitam gyvenime, kuriame teko būti motoristu trečiojo mechaniko vachtoje ant sausakrūvio/miškovežio "Kretinga", stovėjome Baskų šalies uoste Pasajes. Darbas ant laivo patiko - mano nesudėtingos pareigos buvo dyzel-generatorių priežiūra. Trims tuo metu veikiantiems tepalo filtrus prasukti, pakeisti praplauti; tepimo taškus sukontroliuoti, o prie to, kuris tuo metu pagal priežiūros planą sustabdytas ir ardomas - prie jo tekdavo kiek daugiau pasikrapštyti. Kitokių darbų, kurių visada yra laivo mašinų skyriuje, nuolat primesdavo, kad be reikalo po laivą nesitrainiotum, ar išlindęs iš rūsio, į horizontą nespoksotum, visas tepaluotu kombezu pasipuošęs... O pagrindinį Burmeister&Wein variklį taip pat retkarčiais ardydavo, kai laivas saugiai uoste stovėdavo. Tada, Ispanijoje, baskų šalies uoste, ir man teko taip vadinamose pod-vachtose sudalyvauti, dirbant patį juodžiausiai bjauriausią darbą mano trumpoje motoristo-praktikanto biografijoje. Valėm dervas iš variklio.
Pagrindinio variklio kuras - laivinis mazutas. Tai toli gražu ne benzinas, kurį skaidria srove susileidžiate į automobilio baką. Mazutas - nafta kvepiantis rudas skystis, kuriame pilna visokių priemaišų, kurių dalis degimo metu neišeina lauk su dūmais, o nusėda ant cilindrų sienelių. Stūmokliai kompresiniais ir tepaliniais žiedais kiekvieno ciklo metu nubraukia tą nuosėdų plėvelę ir ji variklio karteryje maišosi su tepalu ir nusėda kaip gliti košė ant visų vidinių variklio paviršių. Jeigu atidirbusį tepalą gali ištraukti siurbliu, tai tą košę gali tik nugramdyti ir iškabinti vien savo darbščiomis rankelėmis, nes net plovimo skysčiais ne visas variklio ertmes gali pasiekti. Man teko garbė lįsti į variklio resiverį (toks didžiulis vamzdis, iš kurio turbokompresoriais suspaustas oras, reikalingas kuro degimui, paduodamas į kiekvieno cilindro degimo kameras) ir iš ten gremžti suodžius - į grafitinį tepalą panašų šūdą. Variklis dar pilnai neataušęs, o ir šiaip Ispanijoje vasarą apie 30C, tai tame vamzdyje buvo visai linksma. Bet darbas turi būti padarytas, nes kitaip laivas neplauks. Reikėdavo virve per juosmenį apsirišti, kad, jei išsijungsi tame vamzdyje, tave dar galėtų ištraukti ir laivo šaldytuve artimiesiems parvežti. Nes motoristo-praktikanto kūnelis, užmirštas resiveryje, gali variklį sugadinti. Tada laivas irgi neplauks, o šalis neuždirbs valiutos.

Ši be galo be krašto gaili istorija man visada išsilukštena iš atmintyje prikaupto šlamšto, kai prisimenu, kad jau laikas (maždaug kas 100 motovalandų) pakeisti tepalus ir jachtos variklyje. Jame taip pat palengva kaupiasi kuro deginimo šiukšlių ir suodžių košė, kuri palengva užteršia tepalą. Degant dyzeliniam kuriui, kaip degimo produktai išsiskiria vanduo, suodžiai, dalis kuro lieka nesudegus - visa tai nusėda ant vidinių variklio paviršių ir maišosi su tepalu. Siera, esanti kure, reaguoja su vandeniu ir sudaro sieros rūgštį, kuri yra agresyvi ir palengva veikia poliruotus metalinius paviršius variklio viduje - velenus, guolius. Tepalas praranda savo savybes, sutirštėja ir dėl to prasčiau juda tepimo kanalais. Prasčiau tepamas variklis susidėvi greičiau ir, kai tau jo staiga prireikia kur nos siauram kanale su srove, ar šliuzuose, ar štormo jūroje metu, ar manevruojant marinoje - jis tau pasako kategorišką NE. Taip nutiks tada, kai to NE tau norėsis mažiausiai.

Visi buriuotojai stropiai rūpinasi varikliu, savo geriausiu draugu - reguliariai keičia tepalus, filtrus, gydo purkštukus kai to reikia, siurblio sparnuotes... O kaip dažnai mes plauname savo variklio vidines ertmes? O reikėtų bent kartą per metus. Juk ten palengva kaupiasi tas šlamštas, kuris ilgainiui variklį uždrožia - užkemša tepalo kanalus ir skatina variklio korozijos procesus. Pasirodo, norint išvalyti variklio vidų, visai nebūtina apsirišti virve ir lįsti į vamzdį kentėti. Kai sekantį kartą keisite tepalus - pirkite ne vieną filtrą, o du. Užvedate varklį ir leidžiate jam padirbėti, kol tepalas sušils - taip bus lengviau jį siurbliu ištraukti. Išjungiate variklį ir išsiurbiate du trečdalius tepalo iš variklio karterio. Pakeičiate tepalo filtrą. Tepalo matuokliu pasitikrinat, kad na, dabar turit apie 1/3 atidirbusio tepalo, ir per viršutinę užpylimo angą galite pilti dyzelinį kurą. Stropiai tikrinkit matuokliu, kad neviršyti viršutinės tepalo ribos. Jei perpylėt - nusiurbkit perteklių, nes tuo metu siurblys dar prijungtas. Po to siurblį galite nuimti, siurblio žarnelės angą užkimšti, o variklį uźkurti. Jei netyčia arba tyčia pripylėt dyzelio daugiau, nei viršutinė riba ant matuoklio - tuoj bus visai smagu. Jūsų variklis gali užsidegti iš vidaus. Tada jūs bandysit jį užgesinti, bet jam bus viskas dzin. Varys iki raudonumo, paskui gali net sprogti. Bet gali ir nesprogti... Tokiu atveju blokuoti oro padavimą, tikėtis , kad pro kitur, nei oro filtras, negaus degimui būtino deguonies. Bet čia toks pusiau fantastinis siaubo scenarijus - buriuotojų tarpe sklando tokios legendos apie vidinį gaisrą, bet tų istorijų tikrumo niekas netikrino. Aš tokia didelio baisumo pasaka netikiu.

Procedūros esmė tame, kad dyzelino mišinys su tepalo likučiais yra kaip ir saugus dėl to užsidegimo, bet jis pakankamai gerai ištirpdo tą ant variklio sienelių prikibusią teršalų košę. Leiskit jam valytis dirbant, smarkiai neforsuojant, apie 15 min. Po to ištraukti visą brudą siurbliu, pakeisti tepalo filtrą nauju ir užpilti skaidriu šviežiu tepalu.
Dabar jūsų draugas alsuoja smagiau.

O kas dėl motorlaivio Kretinga - vos tik labai kokybiškai išvaliau jo resiverį, tai jis po poros metų taip įsibėgėjo, kad rūko uždengtame danų sąsiauryje susirado didžiulį ro-ro tipo laivą Inowroclaw ir į jį atsitrenkė. Dabar galvoju, kad gal nereikėjo tiek švariai valyti, gal būtų plaukęs lėčiau. Tada Kretingos nosis atrodė taip:
large_B4A1C3272219AC6817C91BD0E8F8924A.jpg

Posted by gramas 12:44 Archived in Lithuania Comments (3)

Apie tai, kaip meilė gimė internetu ir ji numirė jūroj

large_78C5FA1E2219AC68170B5BED21B50670.jpg

Gyvenimas pašėlusiai įdomus dalykas dar ir tuo, kad laikas nuo laiko vis kokį siurprizą padaro. Šį kartą labai prikišamai parodė, kad svajoti reikia atsargiai. Nes ims ir išsipildys. Kadaise, prieš N+1 įrašų šiame bloge, visai juoko dėlei pasvaičiojau apie didesnį antrą laivą kažkur Adrijos jūroj, o mūsų senuką Scorpio čia, Baltijoj, tokiam buitiniam vartojimui, škes... Taigi vos vos, vos per stintos žvyną, vos neišsipildė!

Ta nelaiminga meilė gimė internetu. Drįstu teigti, kad visi jachtininkai nuolatos drožiasi specialiose jachtų pardavimo svetainėse. Kam įdomu kiek jo šiuo metu turimas laivas vertas rinkoje, kas ieško kito laivo, kas to savo pirmojo, kažkas nori saviškį į kitą namų uostą parduoti... Ne išimtis ir aš. Kaltas. Drožiuosi irgi. Nes ant Scorpio kažką pramokau, sužinojau ir pasitikrinau, ko iš buriavimo aš noriu, todėl jau laikas save uždėti ant kiek ilgesnės vaterlinijos ir pažiūrėti, kas iš to gausis.

Ji tik 18 metų jaunesnė už mane, nors tikrą savo amžių slepia. Taigi moteris. Klasikinių linijų kuterinis kečas, jei žinot apie ką aš čia you know what I mean. Šiuo metu gyvena labai prabangioje Pietų Prancūzijos Agde marinoj, ji 12,5m ilgio ir jos vardas Laisva, bet užrašytas havajietiškai. Valandų valandas spoksojau į jos fotografijas, ieškodamas argumentų, kad sunaikinti kerus, jos ant manęs užleistus. Išbandžiau viską, net žiūrėjimą į kitas jachtas ir derybas su jų savininkais. Negelbėjo niekas.

Net šeimos susirinkimas, šiaip gana skeptiškas mano norams paišlaidauti, nusprendė, kad iš visų varijantų - ji yra geriausias. Pagaminta olandų profesionalų, ne kokioj daržinėj, o rimtoj, nors šių dienų nesulaukusioj laivų statykloj, iš vokiško Krupo laivinio plieno, todėl ji sunki. Regatose ja nesuplauksi. Kaip ir minusas būtų, bet jei greičiu susimoki už saugumą, žinant mano pomėgį vis įlysti kasmet į akmeninius Skandinavijos skerus, ar kyliu pagrabinėti Nemuno deltos seklumas - toks išskaičiavimas man kaip ir tinka.

Galiausiai - mano argumentai dėl nepirkimo, kuriuos begalėjau sumąstyti būdamas čia ir jai manęs laukiant ten - visi argumentai baigėsi. O ji ilgai nelauks, nes tokio grožio klasika rinkoj ilgai neužtrunka. Teks važiuoti laivo žiūrėti. Tiek ir tetruksiu - diena kelionei ten, diena laivui, diena kelionei atgal. Apie savo rūpestį pasibėdavojau šeimos draugams ir jų draugams, smagaus pikniko metu. Visi, pamatę laivo foto, choru sakė - privalot važiuoti. Kaip tai privalot? Planavau vienas greit sulakstyti. Jie visi, kurie apie stalą - jau ten keliavę ir poilsiavę - koks dar sulakstyti - ten tokie grožiai, kad privalot abu su Lolita ne tik laivą patikrint, bet ir po Prancūziją ir po to Kataloniją bent savaitėlę keliauti...

Change of plans - važiuosim dviese.

Atskridom, Barsoj mašiną paėmėm, ir mini-atostogos prasidėjo. Skrydis namo irgi iš el Prat, todėl dabar keliom dienom minam į Prancūziją, po to pora dienų skirsim puikiąjai Barselonai ir atsiduosim paella ir tapas kultūrai.

Jos savininkas ir valdovas Fabianas mūsų jau laukė. Atvykom ryte, nes man reikėjo laiko, kad visą laivo vidų išlandžioti ir dar suspėti bandomąjam plaukimui į jūrą išeiti.
Plieniniai laivai palengva miršta, t.y. rūdyja iš vidaus į išorę. Ką aš noriu matyti po pajolais, po varikliu - tai sausų dulkių kamuoliai ir voratinkliai. Mintyse prisiekinėju sau, kad, vos išvydęs drėgnus sluoksniais besilupančius korozijos židinius viduj - apsisuku ant kulno, ir mes išeinam. Net burių nekelsim, į jūrą neplauksim, nes ne totalaus restauravimo projektą perkam, o laivą, beveik paruoštą ilgai kelionei į Baltiją.

Deja, jos vidaus apdaila ir įranga sumontuota taip, kad norint po ja nuodugniai visur pažiūrėti, tektų savaitę viską ardyti ir po to dvi atgal montuoti... Dugnas po grindim, po varikliu - idealios būklės. Prieš pusmetį pakeisti du korozijos gavę dugno lakštai wc srityje. Daugiau silpnų vietų tuom kart Fabianas nerado. Aš keisčiau vieną knicą prie balerio štoko, apsidraudimui, vieną denio lakštą forpike po inkaro gerve ir kelis stringerius inkaro dėžėje... Plienas pigu, suvirintojo darbas irgi - visai ne problema. Kaip senam laivui - korpuso kondicija tikrai gera.

Užtai išplaukus į jūrą - prasidėjo gedulas ir liūdesys. Negelbėjo net topless gražuolės, puošiančios kitų aplink guviai raižančių bangas jachtų denius.
Fabianas išjungė variklį, ir jo laivas sustojo. Prie 10-12 m/s Ronos slėniu atsiritusios Tramontanos pusvėju linguoti tik 4,5 mazgais pastovaus greičio, tik retkarčiais "įsibėgėjant" iki 5? Kai toks laivas šiom sąlygom turėtų daryti 7-8... Į vėją išvis ji plaukti nenori... Pavėju net peteliškės nepadarysi, matyt, bizanis srautą sujaukia, ne tik genuja, net ir grotas per smarkiai pulsuoja, visai dirbti nenori. Ne senos burės čia kaltos, o konstruktorius kažkaip per mažą burių plotą laivui davė ir per daug masės į kūną. Stiebus ir visą rangoutą keisti, kad burių plotą gana radikaliai išdidinti ir jo santykį su vandentalpa kiek linksmesniu padaryti - tokiai investicijai čia, viduržemiuose, aš nepasiruošęs. O didesniam stiebui gali dar ir balasto falškylyje pritrūkti, bet čia dar skaičiuoti nemažai reikia.

Grįžtant atga į uostą, mes visi jau žinojom, kad šitos gražuolės nepirksim. Mes nesugebėsim tiek daug varikliu plaukti, nes norim buriuoti. Meilė vėjui ir burėms ją, internetinę meilę, visdėlto nugalėjo.

Tačiau, jei kas norėtų ją naudoti kaip motorinį kemperį trasoje Mingė ar Klaipėda - Nida, toks laivas visai tiktų nedidelei šeimynai. Papuoštų kiek uostą, tiek marias ir suteiktų daug pasididžiavimo naujam šeimininkui. Skambinkit, rašykit - ką žinau, papasakosiu, pasidalinsiu.

O tuo metu, dar tik artėjant prie marinos tiltelių, mes net nenujautėm, kokios nuotykiais, gerom ir blogom, bet naujom patirtim kunkuliuojančios dienos mūsų dar laukia.
Tačiau apie tai - kada nors vėliau. Gal...

Posted by gramas 09:33 Archived in France Comments (0)

Apie tai, kaip daro jie ir darom mes

Įplaukei savo jachta į uostą ir reikia rištis prie krantinės. Yra reikalų, ypač jei laivas mažiau pažįstamas, ar uostas nežinomas, ar vėjas bei srovės bando savo žaidimą primesti. O visų faktorių centre - jachtos škiperis ir įgula, jeigu tiksliau - jų sugebėjimai dirbti kartu ir žinojimas ką, kaip ir kada daryti. Darysi ne taip - gali ne tik savo laivą sudaužyti, bet kitiems tiek nuostolio pridirbti, kad per gyvenimą neišsimokėsi.

Sklando tokia legenda apie Ingvar Kamprad, IKEA savininką, patį turtingiausią Švedijos, vėliau ir Šveicarijos žmogų, mums įdomų ir savo pomėgiu buriuoti. Didelė Kamprado burinė jachta su samdomu kapitonu, kažkur Karibuose gal kiek per greitai įplaukiant į ankštą kitais prabangiais laivais sausakimšą uostelį, praranda atbulinę eigą varikliu (netenka stabdžių) dėl užstrigusios greičių dėžės. Greitis per didelis, vairuoti laivą tu gali, bet sustabdyti - niekaip. Kamprado komanda kapitonui: Jei trenksimės - taikyk į ką nors pigesnio!

Aš nebeišgirdau, kuo ta istorija pasibaigė, nes toje vietoj mes, visi buriuotojai, smagiai kvatojom.

Va taip, va - turtingiausiam rūpi, kad galimos avarijos nuostoliai būtų kuo mažesni, o mums, kiek mažiau už Kamprad'ą turtingiems - kartais atrodo, kad nerūpi niekas. Gal Kamprad'as neįperka tokio draudimo, kaip dažnas mūsų škiperis, tikriausiai, turi? Nežinau, bet įtariu, kad beveik visi mes neturim to draudimo. Todėl viena iš smagesnių mano pramogų, kartais iki šiurpo nugąsdinanti, kai reikia pasigauti į tave atlekiantį laivą - tai stebėti, kaip švartuojasi kiti. Prisipažinsiu, kartais ir pats spektaklį duodu, bet kitus stebėti vistiek įdomiau. Ypač tuos šaunuolius, kurie pilnom burėm įlekia į ankštą uostą, ir tik po to galvoja, ką daryti. Tokiam ereliui visu greičiu įpuolus, uostely kyla nemenkas šurmulys - beveik visi, ramiai gurkšnoję kokpite kokteilį, pašoka, pasigriebia po krancą ir su baime laukia, kada čia reiks juo dengti savo laivo šonus. Dar kiti blaškosi krantinėje, bandydami pagauti atlekiantį laivą to savižudžio su išpūstom akim.

Daug gali būti tokių linksmybių priežasčių - kartais laivybos sąlygos būna net uoste sudėtingos, kartais techniniai laivo nesklandumai atsitinka, tačiau dažniausiai - škiperis arba kvailys, arba šiaip geras žmogus, tik nežinantis ką daro (kompetencija), arba jis girtas. Kiekvieną buriavimo sezoną tenka matyti kiekvieną iš paminėtų nesaugaus elgesio uoste priežasčių, o retsykiais - visas iš karto.

Stebėti kitus ne tik įdomu, bet ir naudinga, nes gali pats daug išmokti. Galima išmokti iš gerų pavyzdžių, galima ir iš blogų. Po to imi tuos gerus švartavimo dalykus ir blogus dalykus kartoti pats (nes ant tau skirtų grėblių vistiek užlipsi). Jei pas tave protas pirmiau puikybės vaikšto – mokinkis švartuotis lėtai. Kodėl lėtai? – todėl, kad taip ženkliai pigiau.

Greitis – tai energija, tiksliau – kinetinė energija. Daugiau greičio - daugiau energijos. Pridėk klaidą uoste – ir kuo esi greitesnis – tuo smagiau trinktelėsi jei ne į krantinę, tai į kitą laivą. Smagiau trinktelėjęs – daugiau prisidirbsi. Daugiau prisidirbsi – žymiai įdomiau kainuos. Taip ir gaunasi, kad lėčiau yra pigiau.

Tačiau yra taisyklės – yra ir išimtys. Nes kartais galima švartuotis greitai, bet saugiai. Tos man žinomos išimtys iš taisyklės yra dvi. Pirmoji – buriavimo klasika - žinoma, tai kapitonas Ronas. Antroji, kaip nekuklu tai būtų sakyti – esu aš. Kartoju – čia tik man žinomos dvi išimtys iš to saugaus švartavimo taisyklių, nes kiekvienas kitas buriuotojas žino dar kitas išimtis iš taisyklių, iš kurių viena yra būtinai jis pats *.

Štai jums video medžiaga, įrodanti abi mano išimtis. Kapitonas Ronas ir šių eilučių autorius.

Vienas Karibuose, kitas brolių švedų Nynashamn uostely...

p.s.
* - Labai susirūpinusiems ir skubantiems piktintis - priminsiu, kad neverta nieko, ką randate šiame bloge, priimti pernelyg rimtai.

Posted by gramas 02:21 Comments (2)

Apie tai, kas yra kuokelis ir piestelė buriavime

Sailing-To..t-1024x1024.jpg

Mūsų išvaizdą, charakterį, elgesio modelius nepaprastai smarkiai įtakoja genai. Tiksliau - tam tikri unikalūs genų junginiai, vadinami aleliais.

Cvankt tas spermatozoidas į kiaušalastės sienelę, įsineša vidun savo genus ir šie sudaro unikalius junginius su mamytės genais. Vaikelis buriuotojas gimsta su unikaliu, tačiau kiek tėvelio buriuotojo, tiek mamytės, vardu Toalubariotamekurortepadavėja, genais. Tačiau labai plėstis šioje temoje pavojinga, nes nejučiom pradėsiu kalbėti apie alų. Gal netgi jau pradėjau. Todėl vietoje pavojingo termino alelis toliau šioje mokslinėje studijoje naudosime paprastą ir suprantamą terminą - genai.

Į alubarį buriuotojai vaikšto visi - šiuo aspektu nėra jokiais tyrimais nustatyta ryškesnių sportininkų ir kruizerių elgsenos skirtumų. Tačiau žvelkime giliau.
Yra dominuojantys genai ir recesyviniai genai. Jeigu jaunojo buriuotojo organizme dominuoja sportininko genai - jį nuo mažumės matysite šlapiu užpakaliu sėdintį ant Optimisto borto. Vaikui augant, jo laivai keisis, tačiau užpakalis taip ir liks šlapias, t.y. jis visada liks sportininku buriuotoju.

Tačiau jeigu organizme dominuojantis yra kruizerio genas - tai labiau tikėtina, kad vienas iš recesyvinių genų yra iš to alubario. Šis recesyvinis alubario genas, turimas kartu su sportiniu recesyviniu genu, pristabdo dominuojančiojo kruizerio geno aktyvumą ankstyvuoju laikotarpiu, todėl, nors ir būdamas dominuojančiu, tačiau šis pilnai išryškėti gali tik vėlesniame gyvenimo etape. Sudėtingai skamba, todėl paskaitykite dar kartą. Tai paaiškina, kodėl buriuotojais kruizeriais tampama dažniausiai ne nuo vaikystės, o kai į buriavimą ateinama jau pasiekus tam tikrą brandą - emocine, fizine ir materialine prasme. Tačiau - nepamirškime to tėvelio buriuotojo, kuris aistros akimirką padavėjai davė ir didesnį ar mažesnį sportininko recesyvinių genų rinkinuką, panaudotą komplektuojant tą naują žmogeliuką, kada nors tapsiantį pačiu tikriausiu kruizeriu.

Taigi, užrišant tvirtą jūrmazgį po šia žiauriai moksline genetinio buriavimo teorija - dabar mums aišku, kad yra visai nesvarbu, koks tu esi buriuotojas - pats gryniausias sportininkas ar kruizeris - tu vistiek neišvengiamai turi sportininko genų.

Dvi jachtos, plaukiančios ta pačia kryptimi - neišvengiamai lenktyniauja. Galbūt ne abudu tų jachtų škiperiai tai žino, tačiau tai yra lenktynės. Visada lenktynės, lenktynės foreva. Tarkim - tu išplaukei iš Nidos, už pusvalandžio apsidairai, ir matai, kad dar viena, ar kelios jachtos irgi plaukia link Klaipėdos. Nuolatos nerimastingai atsigręši atgal, vertindamas, ar jie tave vejasi ar ne, o jeigu taip - tai kaip greitai. Ką tu gali padaryti, kad pasididinti savo laivo greitį, kuris kursas greitesnis, kur farvaterio gylis leidžia kampą nukirsti, ką čia atleisti, ką ten prilupti. Aha, jie spinčių pakėlė - vadinasi, tau reikia taip pat.

large_20121110-P1110527-110.jpg

Tu nebežinai, kur dingo tas relaksacinio plaukimo sekmadienio popietę planas, papuoštas ramiu pokalbiu kokpite gurkšnojant alelį ir svaigstant nuo grožių gamtos, lėtai vis atsiveriančios apie tave... Ne, tu net negalvoji apie tai, nes nėra kada - autopilotas vairuoja per dideliu zigzagu, todėl vairuoji pats, gaudai vėjo gūsius, bandai iš kiekvieno jų išgręžti maksimalų momentinį greitį. Ir vis per petį stebi savo "varžovus", kurie tikriausiai net nežino, kad tu lenktyniauji...

Kartais pavyksta save suvaldyti - po perkūnais, kas tu - sportininkas šlapiu pasturgaliu, ar tik kruizeris, savo namą ant vandens perkeliantis iš taško A į tašką B? Ne greitis tau svarbu, ne vieta ant podjumo, o malonumas buvimo ant vandens su vėju, savo laivu ir savo įgula. Tada tau vėl pavyksta grįžti į normalų relaksacinį buriavimo režimą, nes tavo dominuojantis kruizerio genas sudraudė ir po suolu nuvarė tavo recesyvinį sportininko geną.

Tiesa taip pat - kad tas susivaldymas apima tada, kai jau aiškiai matai, kad tas besivejantis laivas tau duoda į kaulą. Kai jie guviai šniokščia pro šalį, tu visa savo povyza jiems demonstruoji relaksacinį savo plaukimą.
Tu prieš minutę dar sportavai, na bet gal jie to nežino...

Posted by gramas 00:34 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip įkūrenti jos širdį

Na, net nežinau, kaip čia pasakius, kad šitos šalies feministės labai nuliūdę nebūtų. Nieko nuskriausti kol kas nesinori.

Kai tu pajunti, kad ji tavęs neklauso, privalai jai ką nors tokio nupirkti. Tu gali sumokėti savo prakaitu ir savo kančia, arba pinigais. Nes joms visoms reikia tavo prakaito, tavo kančios ir tavo monetų.

Kai preitoj PaPų regatoj atplaukiau antras, pagalvojau - taigi vatafak, kodėl taip nutiko??? Juk startas pavyko, iki posūkio Scorpio pirmas... Vien baltom burėm, jokio spinčiaus, nes su šeimos ir naujokų svečių įgula, kadangi... O laviruotėj, jau grįžtant, ėmėm, ir Omegai iki finišo viską pra...radom. Užvežė mums be kelių minučių net 10 minučių.
Plika akim matėsi, kaip jie žymiai aštriau į vėją eina. Senutis atsarginis Scorpio grotas neveža, nes numuštas jau, o naujas dar tik važiuoja. Mūsų kovinis numiro dar pernai, dėl netyčia užsipynusio bulynio keliant ir po to pražiopsotai netikėto durno halso pavėjui. Babahhh su smūgiu ir basta, burės nebėra. Nežinau, gal mano klaida, gal tik šiaip laikas grotui numirti atėjo.

Po šio PaPų plaukimo, bare prie alaus, buvo kalbos. Kaip ten atsitiko, kad Omega visus padarė. Taip ir padarė, nes jachtos dugną naują nupirko. Duok jachtai tvarkingą dugną, ji tau - PaPus ir atitinkamai greitį. okay, dar patyrusią įgulą duok... Kad feministės vėl nesupyktų - tai čia ne jūsų, feminisčių sultingi apvalumai, o PAvakario PAsiplaukiojimai, to biš PaPai. Jei dar neaišku, tai Googlas visagalis.

Taip ir yra, kad jei nori, kad tavo jachta plauktų, turi jai kažką tokio, visąlaik ką nors tokio nupirkti. Tai geresnį dugną, tai naują burę. Tai naują geležėlę, tai smagesnę plastmasėlę. Praktiškai visi jachtinikai serga ėjimo į parduotuvę liga. Jeigu kur nors nykiausiam brolių skandinavų kaimely bus dvi jachtinių žaislų parduotuvės, tai brolis jachtininkas LT aplankys būtiniausiai abi, vien lygindamas kainas ir beveik nieko nepirkdamas.

Tačiau ne apie pirkinius pas mūsų kalba, labiau apie darbus. Paimk į delnus ką nors sunkaus, tarkim elektrinį šlifuoklį ir praleisk dieną, iškėlęs rankas. Jei maža - praleisk dvi. Kam nors tai nelengva, bet šitas etapas, dėl graudžiai lėtos monotonijos - tai mano kančia. Po to turi švarų laivo dugno paviršių. Dabar - dažyk 4 sluoksnius epoksidinio grunto, su 2-3 valandų pauze tarp kiekvieno. Sudaryk tokį kiaušinio lukštą savo laiveliui. Po to - jūros moliuskams ir augalams nuodinga danga - antifulingas. Šitie dažai mūsų beveik gėloje Baltijoj dirba 2-3 metus, nors mes, jachtininkai kažkodėl dažom kasmet. Na, bet mes tokie - juk mums reikia.

Kažkuriuo momentu, užsikali už viską mokėti ir bandai daryti dalykus pats. Po to (po N tuščiai sutrinto laiko ir n+1 sugadintų brangių medžiagų, nes rezultatas nėra smagus) pradedi įgauti pasitikėjimo profesionalams. Tada jie viską padaro, o tu susimoki.
Sumoki monetas, o kas liko - tai tavo paties laikas, tavo prakaitas ir tavo kančia. Kokiom proporcijom į tavo laivą sukris tavo laikas, tavo kančia ir tavo monetos - žinai tik tu pats.
Tada, kai jai duosi - tada tavo jachta plauks.
Scorpio į vandenį nuo kranto suskrido vos ne anksčiausiai visų. Nes nereikėjo laukti, kol samdyti meistrai suras laiko, nes pats ką reikia išmokau.

Tiek ir norėjau jums pasakyti - jai duosi, ji plauks. Bet gali ir neplaukt...

Posted by gramas 11:54 Archived in Lithuania Comments (4)

Apie tai, kaip nuskandinti 200 vaikų, arba SEWOL tragedija

Kai tik buvo paskelbta apie P.Korėjos kelto SEWOL tragediją š.m. balandžio 16d. , buvo teigiama, kad laivas užplaukė ant povandeninių uolų ir, pramušęs dugną, ėmė skęsti. Kažkaip visi jau įpratę esam, kad keltai skęsta, todėl stebėjomės ir piktinomės, kad kapitonas su keliais karininkais vėl pirmieji palieka laivą, pasmerkdami vargšus keleivius saviveiklai gelbstint savo sielas patiems ir beveik neabejotinai mirčiai... Tačiau pasirodo, viskas buvo ne visai taip, kaip teigta anksčiau.

Iki šiol suskaičiuota 104 žuvusieji iš 198 dingusių be žinios katastrofos metu. Akivaizdu, kad šiandien tai tik techninis klausimas kada iš nuskendusio kelto bus iškelta daugiau aukų kūnų, kad pripažinti oficialiai kaip nuskendusius, o ne dingusius. Ir didžioji dalis keleivių - vaikai, kuriems keltui skęstant buvo liepta iš kajučių niekur neiti. Toks įdomesnis gelbėjimo iš skęstančio laivo metodas...

Ir dabar save pabandykim įsivaizduoti tų vaikų vietoje. Tu vykdai kapitono nurodymus, nes tau baisu. Tu tiki, kad dėdės, kurie gerai žino ką daro, tave išgelbės. Kai keltas pasvyra tiek, kad į tavo kajutę ima tvinti šaltas vanduo, tu skambini pagalbos telefonu ir šaukiesi, kad tave gelbėtų. Juk viskas vyksta ryšio zonoje, apie 25 km nuo kranto, kur salose GSM antenos yra. Ir mamai tu skambini ir tėčiui. Kiti dėdės iš to pagalbos telefono tave bando nuraminti, nes jie tuo metu kalba su laivo kapitonu. Dar po pusvalandžio laivas pakryps labiau ir tu plūduriuosi vis retėjančio oro pūslėje ir tada jau suvoksi, kad mirsi. O paskui tai ir atsitiks, nes oras baigsis, o jokia pagalba pas tave neateis.

Pakrančių apsauga, apie katastrofą informuota ne kapitono, o pagalbos telefono (skambino skęstantys vaikai) kelis kartus klausė kapitono, ar pasirūpinta, jog visi keleiviai būtų su gelbėjimo liemenėm ir pasiruošę evakuacijai. Tuo metu jau buvo organizuojami visi kateriai, laivai ir sraigtasparniai, kad kuo greičiau pasiektų nelaimės vietą ir surinktų keleivius. Kapitonas nuo atsakymo vis išsisukdavo, suktu apvalainu klausimu pakrančių apsaugai "ar galite išgelbėt keleivius" - nes jis, bestija, gerai žinojo, ką daro.
Jis taip pat puikiai žinojo, kad laivas skęsta ne dėl į uolas pramušto dugno, o dėl staigaus posūkio. Jūrinis keltas skęsta dėl atlikto staigaus posūkio!!! Bangavimas vos pusė metro, oro ir laivybos sąlygos geros. Laivas nepilnai pakrautas, nes pagal dokumentus gali imti 900 keleivių, o realiai plaukia kiek mažiau, nei 500. Triumuose yra apie 3600 tonų kito krovinio - automobiliai, sunkvežimiai ir konteineriai, kaip įprasta. Žmonės kajutėse ir keleivių salonuose. Gylis toje vietoje 37-43m ir laivybos kanalo plotis apie 3 km, jokių uolų ir kitų pavojų ar kliūčių laivybai nėra. Tik plauk ir džiaukis... Laive yra 46 gelbėjimo valtys ir plaustai, bet skęstant ant vandens buvo nuleista tik 2.

Išgelbėti liudininkai sakė, kad laivui pasvirus, buvo girdimi smūgiai į korpusą - iš čia pirminė info apie pramuštą dugną. Ne, ne dugnas tai buvo - tai krovinys laive pasislinko. Foto žemiau parodo ant denio sukrautus konteinerius, suvirtusius ant vieno borto.
large_sevol.jpg

Tas pat įvyko su automobiliais ir sunkvežimiais krovinio deniuose - su trenksmu suvirto ant vieno borto, laivo posvyris tapo nebeištaisomu ir tapo aišku, kad laivas grįžti į vertikalią padėtį, ar bent sumažinti posvyrį nebegalės. Kapitonas tada visiems liepė sėdėti kajutėse, o pats tepė slides. Kodėl? Jei liemenėm pasidabinę keleiviai ir vaikai būtų pakilę iš kajučių į viršutinius denius - nuo jų svorio laivo stovumas dar sumažės ir pokrypis tik padidės, laivas apsivers iškart... Kaip tada kapitonui ir jo karininkams reiktų nuleisti gelbėjimo valtį? Matyt, toks buvo jo veiksmų planas - laivas pasmerktas, aš noriu likti gyvas, visi sėdės kajutėse, todėl laivas gal ir išsilaikys paviršiuje, kol pakrančių apsauga viskuo pasirūpins. Vėliau aš visų atsiprašysiu...

Dalį kapitono plano sugriovė keli likę įgulos nariai ir kiti keleiviai, ne vienas savo gyvybių sąskaita bent pabandę išgelbėti vaikus. Dalį persigandusių vaikų jiem pavyko išvaryti iš kajučių žemutiniuose deniuose ir iššokdinti iš skęstančio laivo, kur juos surinko atvykstantys gelbėjimo laivai.

Visiškai teisinga, kad kapitonas ir jo parankiniai eina į teismą, kur jų nusikalstamas elgesys bus įvertintas. Tik ar nebus jie padaryti vieninteliais atpirkimo ožiais, nes dalis ( ir labai labai didelė) atsakomybės už šią tragediją bei aukas kybo ant laivo savininko. Jūriniai keltai neturi skęsti dėl atlikto posūkio. O šitas nelemtas SEWOL ėmė ir nuskendo. Kodėl?
Todėl, kad tyrimas dar tik išsiaiškins (tikiuosi) kaip laivo savininkas gavo leidimą naudoti SEWOL po rekonstrukcijos, kurios metu buvo padidintas keleivių vietų skaičius laivo viršutiniuose deniuose iki 900. Daugiau keleivių - daugiau pajamų. Gal ir paaiškės, ar/kaip tas papildomas kajučių ir atitinkamai antstatų svoris buvo kompensuotas papildomu balastu laivo dugne, kaip buvo tvirtinamos transporto priemonės ir konteineriai, kad nelakstytų belekur laivu pakrypus... ir dar daug kitų kaip ir kodėl...

Ši istorija aukų skaičiavimu ir kapitono teismu dar nesibaigia - jei išlaikysim dėmesį jai, dar turėtume išgirsti visokių įdomių dalykų apie laivo savininko, rekonstrukciją atlikusių ir ją sertifikavusių bendrovių vaidmenį šioje tragedijoje. Tikiuosi, apie jų atsakomybę taip pat.
Apie tuos dalykus kitąkart prisiminsim ir patys, lipdami į Kylio, ar Stokholmo keltus ir labai norėsim, kad jie plauktų tik tiesiai...

Posted by gramas 05:22 Comments (2)

Apie tai, kad Dievas lunatikus myli

Posakis - kad jei užsitrenkė tau kokios durys gyvenime prieš nosį - nepanikuok, o ramiai apsižvalgyk ir pamatysi, kad Dievas tuo metu kitur langelį tau pravėrė. Svarbu tik pačiam žinoti, ko tu nori, kur tavo tikslas ir kryptis į jį. Taip iriamės per gyvenimo jūras : durys - langas, durys - langas... Tas langas nebūtinai tiksliai į tą kryptį, kur tau, atrodo, būtiniausiai reikia, gali būti šiek tiek kitur, kuriam laikui gali būti visiškai atgal... Tačiau nuojauta, tas vidinis GPS, tau visada pasako, ar tą bendrą krypties vektorių į savo tikslus tu išlaikai, ar ne.

O dar vėliau, jei kryptį savo išlaikei - tas žiburėlis tunelio gale artėja vis, ryškėja... priartėja, viskas nušvinta dangiška šviesa, ir ten, kitoje pusėj, pasirodo, viskas tik dar įdomiau... ;o) Sakiau jau, durys - langas...

large_13241_1993..005457098_n.jpg

Rimą Melešių jums pristačiau dar pernai. Tvirtai išlaiko kryptį Rimas. Tuomkart šis 61-metis laimės kūdikėlis kažkokiu stebuklu išliko gyvas šiaurinių jūrų štorme. Mažulį jo laivelį stipri banga pakėlė, permetė per akmeninį rifą ir švelniai padėjo į smėlėtą pliažą negyvenamoje Aliaskos saloje. Ten padėjo, kur jokie gelbėtojai priplaukti ir laivelį nuo smėlio nukrapštyti negalėjo; taip ir liko bei sunyko Rimo jachta ten, ant šalto pliažo.

Atrodė, užsitrenkė durys Rimui į gyvenimo svajonę - vienam apiplaukti apie svietą nedicka 7.32m ilgio burine skiedrele San Juan 24. Ir ne bet kaip Pasaulio vandenynus kirsti, o prieš plauką, kad Pasaulio rekordas būtų su visais Ginesais, ne tais kurie alus, o knygos! Ir dar pakeliui Amerikos vėliavą į Antarktidą įsmeigti taip, kad niekam maža nepasirodytų! Planai be galo drąsūs, sakyčiau iki beprotybės - jei vertinant kiek diletanto Rimo jūreivystės sugebėjimus, tiek ir jo pasirinkto laivelio galimybes. Durys užsidarė, o langas atsivėrė. Ir tas langas paramstytas rusiškai atlapaširdišku reikalavimu aukoti. Jūs norit, kad aš plaukčiau? Prisidėsit prie rekordo? Tada aukokit pinigais, daiktais, pagalba. Aš jums įrodysiu, kad aš galiu. Gerai, kad jums aukoti būtų įdomiau - surinktas lėšas skirsiu vaikų onkologijos tyrimams... tipo... Kas nors čia prieš vaikus?
Mūsiškiam Pupų Dėdei - slėptis, nes Rimas - keliom galvom aukštesnė labdaros kareivių lyga.

Tačiau Rimas ne vien šneka savo kampuota greitakalbe - Rimas daro. Kaip sako pats - Okeanas mane visko išmokins. Ir tai Amerikos aukotojams daro stiprų įspūdį, todėl sponsorius pakelti lengva. Rimas gauna kitą tokio pat tipo SanJuan24 laivelį, pavadinimu PIER PRESSURE. Geri žmonės nori rekordo su Amerikos vėliava ir nuoširdžiai padovanoja minimalią navigacijos bei saugumo įrangą, gelbėjimo plaustą, pakabinamą variklį, bures, maisto atsargų visiems metams ir t.t.

Ir tada startuoja Rimas vakarine JAV pakrante, iš Oak Harbour, netoli Sietlo (mano best of da best feel good miestas Amerikoje), Washington valstija. Tikslas pasiekti Meksikos krantus, leistis vis žemyn, iki Horno Rago, Antarktidos, smeigti vėliavą, iš ten sukti kiek kairiau. Pietų Vandenynu kastis link Afrikos kantų... ir taip toliau, solo, susukti pilną ratą apie gaublį. Su laiveliu, standartine štampofffke, skirtu tik vidaus vandenims ir priekrantės buriavimui, savaitgalio kelionėms - Pietų Vandenyne??? Ir Antarktikos leduose??? Neklauskite manęs, ką aš apie tai galvoju... Bet Rimui dzin, ką aš galvoju, nes kol aš prie kompo sėdžiu - Rimas plaukia. Ir jis teisus.

Nutolus apie 400 mylių nuo SanFrancisco, kerta žiaurus štormas, plyšta nerifuotos burės, trūkinėja vantai, kajutėje visur vanduo... o jam išsemti tik nedidelis puodelis maistui ruošti... Matyt, supanikavęs Rimas buvo, ir daug kas jo vietoj išsigąstume - kad pripučia gelbėjimo plaustą, trimis virvėmis riša jį prie laivo, velka... Matyt, šunmazgiais pririšo, nes neužilgo plaustas atsiriša ir plaukia sau... Nebėra plausto. Nebėra antro šanso. Banga pakabinamą variklį nuplėšia ir paskandina... Variklio irgi nebėra... Šiaip taip suramsto Rimas stiebą, bet plaukti tik pavėju ir tik su staksesiu begali, tai suka link Havajų, kur vėjas neša. Kas dėl jūrlapių - teturi tik automobilio GPS , kur Havajų gatvės pažymėtos... Saulės baterija yra, maisto ir vandens yra (vandens dar prisigaudo iš lietaus). Ir po 84 dienų plaukimo švartuojasi Hilo uoste, Havajuose. Aloha... Pavargęs ir laimingas. Truputį šlapias.

Ir vėl piaras tiems geriems žmonėms. Ginesas/rekordas, drąsumas begalinis. Siaubai pavojai jūroj baisūs, o aš ten vienas toks, tačiau drąsus... Atseit, pirmoji atkarpa, JAV - Havajai įveikta, tiesa, su nuotykiais, bet man visai patiko...
Aukoja žmonės noriai, padeda kuo gali. Rimo planas - koreguoti situaciją, t.y. grįžti iš Havajų iki Kaliformijos ir iš ten tęsti rekordinį plaukimą. Hornas, Antarktida, Pietinis Vandenynas, Afrika ir taip toliau...

Tie keli buriuotojų balsai, raginantys Rimą atsipeikėti, rimčiau tokiai kelionei pasiruošti, tam tinkamą laivelį susirasti, pačiam jūreivystės įgūdžių pramokti, juk nuo to saugesnis, žmogau, būsi, nepražūsi jūroj ir savo tikslą gal pasieksi... Tie balsai skęsta egzaltuotų rėmėjų chore, be to ir Rimas užsivedęs į istoriją įplaukti šiandien... Išplaukia iš Hilo 2014 vasario pradžioj ir po 56 (!) dienų, balandžio 9 d. švartuojasi San Franciske. Ne be nuotykių, bet gyvas, sveikas, tik šiek tiek padrėkęs.

Ir vėl piaras, darbas su rėmėjais... Tik apie vaikų onkologiją kažkaip pamiršęs jau. Matyt, nereikia, nes ir taip tauta aukoja, monetos byra.

Ką pamatyti sau šitoj istorijoj galėčiau? Kad iš tiesų drąsiau svajonių siekti reikia. Tinkamas laikas yra dabar, nes pilnai pasiruošęs niekada nebūsi. Kaip tas diletantas Rimas sako - Okeanas mane išmokins. Kažin, ar beturiu teisę tą lunatiką diletantu pavadinti - juk suplauktų jūrmylių pas jį tūkstančiais daugiau, negu pas mane. Įsimylėjo žmogus jūrą, tai gal ji to žmogaus nežudys, nors aš ta abipuse meile smarkiai abejoju.

Jeigu rimtai ir be ironijos - tai Rimui 62 ir galimybės rasti darbą krante labiau negu ribotos. Prieš kelis metus atsitiktinai buriuot pabandė ir patiko. Išėjo į jūras, laisvės vėjo paragavo, saulėlydžius pamatė, ir tai jį užkabino. Tik vietoj to, kad buriuoti savo malonumui, nusprendė stebinti pasaulį. Nes , pasirodo, tai apsimoka. Amerikos visuomenė aukoti linkus, jeigu su ja nuoširdžiai bendrausi, į pagalbos šauksmą vistiek kas nors atsilieps. Tuo labiau, jei padėkoti moki. Matyt, todėl ir plaukia žmogus, vietoj to, kad prie to labdarinio katilo sriubos rytais kur nors Atlantoje ar Portende su tokiais pat bėduliais bomžais trintis. Nes jūroje geriau.

Palinkėkim jam sėkmės, nes jos prireiks, ir daug. Gaila man, kad jis taip skuba - juk reikalingas laivas, tokį plaukimą kad atlaikyt galėtų, kad Rimo neišmanymą bent savo saugumu pridengtų. Reikia ir pačiam buriavimo pramokti, kad net be kibiro laive apie Pasaulį netyčia neišplauktum, ar bent suvoktum kada rifus rišti; nekalbant apie kitus jūreivystės dalykus, kurių Okeanas gali staiga nuspręsti tavęs nemokinti.

Jei kas užsipageidausit pinigėliu paremti Rimo odisėją - tai padaryti galit čia.

Klasiškas Rimo piaras čia.

Posted by gramas 22:45 Comments (0)

Apie tai, kad kartais varyti meškai į koją gali būti smagiau

large_meska.jpg

Pirmasis šių metų plaukimas įvyko vakar, ir buvo bjauriai šalta. Pirmoji balandžio savaitė, tai nėr ką norėti - juk ne tropikai čia... Baltija mums kaip radijatorius ir kondicionerius, priklausomai nuo metų laiko. Šiuo metu, per žiemą atvėsus, ji labiau kondicionierius - kai sausumą saulė įšildo, nuo jūros papūtęs šaltas ir drėgnas vėjas visą pamario kraštą gerokai vėsina. Užtat rudeniop, kai vis dažniau mus aplanko šiaurinių krypčių šalto oro srautai - mūsų jūra, per vasarą įšilus, ima veikti kaip šilumos rezervuaras. Tas mūsų radijatorius pajūrio rudenį daro švelnesnį, o žiemą - šiltesnę bei drėgnesnę, nei kur nors vis mažiau grybingoj ir vis labiau nuogamergingoj Varėnoj.

Kai vakar sūnus padėjo burėmis laivą aprengti, dangus dar drėgnai apniukęs buvo. Tačiau iš Pietvakarių pūtė visai smagiai, saulė pro debesis prasimušti pradėjo - todėl nusprendžiau plaukti. Taigi reikia viską išbandyti - atseit, variklio darbą patikrinti, vantų įtempimus pažiūrėti, kaip sraigto mentės vartaliojasi, ar autopilotas vis dar kaprizų pilnas - juk norėdamas, daug techninių priežasčių prisigalvotum. Tačiau plaukiau vien iš įdomumo - labai jau norėjosi pamatyri, kaip uostas nuo vandens iš po žiemos atrodo. Sūnus nusprenė neplaukti, nes per lengvai apsirengęs buvo. Kad ir pats buvau per lengvai, todėl ties visai nuplikusia Kiaulės Nugara į ožio ragą sustirau subimbalėjau, ir sukau laivelį namo.

Uostas per žiemą gyvybės pilnas buvo, nes permainos akivaidžios. Dujų terminalo statybos Kiaulės Nugarą nuskuto, nebe joks paukščių rojus ten dabar. Kolosalios terminalo atramos jau sukaltos, statybininkų daržinė su pontonine katerių prieplauka Kiaulėj įrengta. Smeltės konteinerių terminalas išaugęs... O ten, kur naujos jachtų prieplaukos ir marinos žadėtos - nieko nevyksta, viskas dar miega... Nors anos pusės jachtų uostas, kaip ir pernai, PaPa regatų dalyvius su linksmais BBQ pasirengęs priimti.

Vos laivą uostely pririšęs, visas sustiręs, įlindau į kajutę apšilti. Neapgyventas laivas dar, net arbatos neišsivirsi - naujus dujų balionus reikia pajungti, vandens sistemą iš po žiemos naudojimui paruošti, kai kuriuos užkaborius dar išvalyti, vienžo šiek tiek jaukumui ir komfortui reikalingą buitį pareguliuoti... Tas prancūzas savo meškoj šiuo metu kiek šilčiau, tiek ir jaukiau įsitaisęs. Varo vyrukas meškai į koją, matyt, ir vargo nemato. Nors tuoj galėsit bet kada patys pasižūrėt, varo ar ne.

Šiuolaikiniai menai, vienok, nors su buriavimu šis konkretus dalykas šiek tiek irgi susijęs.
Pasidarė prancūzas meškos karkasą, į kurį pats įlysti gali. Aptraukė tą karkasą tikro meškino kailiu. Mešką pastatė Paryžiaus Gamtos ir Medžioklės muziejuje, ekspozicijų salėje. Pats įlindo vidun, kur sumontuota minimali įranga, patvarkyta buitis ir atsargos, kad visiškai autonomiškai (kaip jachtoj, kuri kažkur vandenyne) galėtų savo meškoj dvi savaites gyventi. Meškos pilve prancūzui guolis įrengtas, vienoj kojoj maisto atsargos sudėtos, kitoj kojoj wc padarytas... Šiais laikais tai vadinasi perfomansu, nes tai menas. Nors mažiau meniška siela tai vadintų tiesiai - dėmesio stoka ir kvailyste.

Labai dažnai ta mažiau meniška siela ir mūsų buriavimą kvailyste vadintų - taigi kokiu idijotu reikia būti, kad ištisom savaitėm vargti ant bangų, izoliaciją ir tos pačios autonomijos (gal laisvės?) nuo viso pasaulio nepriteklius kęsti, jei į bet kur per pora valandų visai patogiai nuskristi gali? Neklauskit manęs, kodėl kiti žmonės meškoms į pilvą lenda, ar jachtomis į jūras plaukia - apie visus nežinau, bet kiekvienas tam turim savų priežasčių.

Kaip tam Ponševaliui meškos pilve einasi - tiesiogiai stebėkite čia.

Kodėl jis tai daro - jis pats aiškina čia.

DELFI reportažas - čia.

O kodėl aš į jūrą noriu ir kaip man ten sekasi - rasite čia.

Na taip, laimingai pabaigai - keli vaizdai iš vakarykščio plaukimo. Ten pamatysit ir Kliaulės Nugaros Antyną, ir Smeltės Dinozaurų parką, Terminalą, kuris vis dar nekruizina, ir Mūsų Laisvę nuo Ivano ir jo vamzdžio, BBQ Krantinę, švininį dangų, šaltą vandenį ir kuklią saulę.

large_IMG_0815-001.jpg

large_IMG_0807-001.jpg

large_IMG_0801-001.jpg

large_IMG_0795-001.jpg

large_IMG_0791-001.jpg

large_IMG_0788-001.jpg

Posted by gramas 01:35 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad metų pradžia atsitiko ankstyva

large_IMG_0772.jpg
large_IMG_0775.jpg

Jachtos SCORPIO įgulai šie Nauji Metai yra kovo 31-oji.
Dar niekada nepavyko taip anksti susitvarkyti su laivo paruošimo darbais ir pradėti sezoną. Didelis privalumas buvo tai, kad jachta žiemojo Klaipėdos Laivų Remonto gamybinėje zonoje, po portaliniu kranu - nebereikia laukti, kol ant krantinės išrikiuotos jachtos bus visos sutvarkytos, pasamdytas automobilinis kranas, kad jas vieną po kitos iš eilės sudėliotų į vandenį.

Kažkaip savaime, be didesnių vargų šiemet laivelis susitvarkė. Kranto darbų tiek ir tebuvo - dugno dažus švitriniu popieriumi sušiaušti, naują Hempel'io sluoksnį užtepti... Sraigtą su pasukamom mentėm tepalu užpildyti... Veleno anodo varžtus pakeisti; pati slyva dar sezoną drąsiai trauks. Dekoratyvines borto juostas dažais kiek pataisyti... O visa kita - galima bus padaryti laivui jau esant ant vandens.

Dar penktadienį ryte, pakeliui į uostelį, pasipirkau visokių darbui reikalingų pričindalų - apsauginė kaukė, dažymui volelis/vonelė, pirštinės, skiediklis dažams. Ir kažkaip nejučia, darbelis po darbelio - bet viskas tą pat dieną ir pasidarė. Vos pora akcijinio Zipfer skardinių užtruko... Vakare, žinoma, jau namie - visi rėmai skaudėjo, rankos nuo antifulingo melsvom panagėm kaip sardelės pakibo, bet 100 gero konjako jos, darbštuolės, iki ten kur reikia, vistiek prinešti sugebėjo. Nie pjanstva radi, a zdorovja dlia. Taigi Nauji Metai - šventė juk.

Didžiausias ir bjauriausias likęs darbas - visą laivo vidų iššveisti. Kai laivus krante žiemoti paliekam, būtina kuo sklandesnę vidaus ventiliaciją užtikrinti - kad drėgmės kondensatas nesikauptų, pelėsis neįsimestų. Tačiau yra ir antras tos ventiliacinės lazdos galas - laivo vidus smarkiai pridulka. Dulkės visur, kiekvienam užkaboryje - ir iš visur teks jas išvalyti.
Jei kovo paskutinė diena buvo laivo darbų mėnuo - tai balandis ( jei tiksliau - kažkuri jo diena) kaip ir priklauso, bus laivo švaros mėnuo.
O po to jau plauksim.

Posted by gramas 01:04 Archived in Lithuania Comments (3)

Apie tai, kaip nusprendėm nuo ruso niekur nebėgti

vzad.jpg

Gerai žinomam Kremliaus šutvės paūmėjimui nutikus, visiems kyla įvairių minčių; ne išimtis ir jachtininkai. Susitinkam retkarčiais, pasikalbam, tai apibendrinant galima sakyti, kad Klaipėdos jachtininkai į prasidėjusį LT-Rusijos karinį konfliktą reaguotų pakeldami bures. Taip, taip - atseit, išgelbėti laivyną ir imtis karo jūroje, taip sakant... Klaipėdos uostas, matyt, bus blokuotas kokiu paskandintu trantu, bet juk uosto vartų neužtversi taip, kad net jachta nepralįstų... Na, prasimušime kaip nors..

O mudu su sūnum nusprendėm iš Lietuvos nebėgti. Mes turim priežasčių tam. Kad nuo savęs ir nenubėgsi niekur, tai kam spurdėti? Dar šiandien, va, paskaičiau geopolitikos eksperto Egidijaus Motiekos mintis apie galimus Rusijos veiksmus prieš Lietuvą karinio konflikto atveju. Dabar jau aišku man, kad su jachta niekur nenubėgsit. Per Kaliningrado pleištą, jau tvirtai įkaltą, mus bandys paimti, vadinasi, tikrai ne vien krantu, iš jūros pusės ims taip pat. Taip kad išplauks pabėgėlių jachtutės baltaburės, o ten, jūroj, rusų jūreiviai kaip tire jas kulkom pasitiks.
large_navy_ships.jpg

Tai va, susėdom anądien su sūnum ir tarėmės, o koks tas mūsų planas karui. OK, sako, taigi snaiperiais mes būsim. Vos atkalbėjau, blemba... Eik jau, kada tu šaudei, juk tas žaidimas telefone nesiskaito. Ne diletantų darbas tai, sakau, juk mes tik su oriniu, tiesa, su optika, tešaudėm prieš N metų. Tai būtent, sako, aš žinau - ten viskas juk taip pat - tik suvedi taikinį su tuo šviečiančiu kryžiuku optikoj, ir šauni. Paprasta.
Apsiginklavau kantrybe.
Pasikalbėjom pradžioj apie snaiperio darbui reikalingas kvalifikacijas, gebėjimus, charakterio savybes, įrangą ir taktiką... Po to aptarėm Lietuvos kariuomenės koncepciją ir galimą NATO pajėgų dalyvavimą joje... Padiskutavom, koks mūsų matymas ir galimi reikalų scenarijai kariniam konfliktui bei okupacijai perėjus (neduokdie) į ilgalaikę fazę - dėl bet kokių priežasčių... Bus ginkluotas pogrindis, kažkas panašaus į airių IRA, bet kol susiformuos ir sąveikos ryšius sureguliuos - kažkiek užtruks... Va, tada galėsim jungtis. Oj, liepsnos tada žemelė po okupanto kojom...

Tai sutarėm, kad iki tol, kol dar nėra su kuo ten jungtis, mudu į karą kaip į darbą eisim. Kelsimės kiek prieš 7 , nes pusryčių reikės rimtų. Maždaug tokių, kaip žiemą, prieš ant ledo stintų einant: ant keptuvės užmeti ir pračirškini smulkiai pjaustytą svogūniuką, lašinukų... Kiaušinius gerai suplakti, be druskos, be pipirų - visa tai vėliau... Užpilti kiaušinius ant lašinukų... Kepti ant lėtos ugnies, per daug nemakaliuojant, kad omletas vientisas, o ne gabaliukais būtų... Patiekti su juoda duona, marinuotu agurkėliu, ketčupo šiek tiek, jeigu kam reikia... Po to, žinoma, kavos... Tai vieną kitą kraujagyslę toks pusrytėlis užkimšti gali, užtat baterijas pakrauna tropniai. Ką ten kraujagyslės - Tėvynė juk pavojuj... Po omlečiuko iki 15.00 gali kariaut kiek nori, apie maistą net nepagalvosi.
Į karą bus netoli eiti, visai čia pat, gali sakyti. Mes kontroliuosim geležinkelio ruožą Kretingalė-Giruliai. Okupanto traukinius vartysim, nors lengva ir nebus. Sorry, nieko daugiau apie tai negaliu dabar sakyti, patys juk žinot - karinė paslaptis.
Tačiau į mūsų ruožą nieks nelįskit.

Posted by gramas 02:50 Comments (2)

Apie tai, kas yra "Coca-Cola behaviour"

Kiek šunų bekartume ant tos Coca-Cola teisingos mitybos prasme, bet ji neabejotinai turi keletą teigiamų savybių. Ji yra šioks toks kantrybės ir subalansuotos elgsenos, rimties ir susikaupimo pavojaus akivaizdoje simbolis. Tokios savybės ir būsenos telpa į anglišką "cool", bet nuo šiol gali sakyti ir tautiškai - "keickapkuokakuola". Skamba kiek suomiškai, bet neimk į galvą - svarbu esmė. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Pradžiai - naudingas patarimas kolegoms buriuotojams, plaukiantiems į Visbį Gotlando saloje. Juk patys žinote, kad rimtųjų gėrimų reikia pasirūpinti dar namų uoste tiek, kad užtektų ne tik kelionei pirmyn-atgal, bet ir vakarėliams Visbyje. Švediškas Aktiebolaget - labai komplikuota ir nepatogi vartotojui sistema, bet ji tam ir sukasi, kad atgrąsytų švedus nuo alkoholio vartojimo. Sekasi Aktiebolagetui nelabai - tą įrodo nuolatinės eilės prie to monopolio parduotuvių ir visiškai bet kur trūkusių švedų kūneliai, besivoliojantys rytais, po savaitgalio naktų Visbyje. O Visbyje visos naktys yra savaitgaliai, nes į ten švedai vyksta tik atostogauti. Švedų gastronomuose nerasite rimtųjų skyrių - alkoholis tik silpno alaus forma.
Buriuotojai taip pat žino, kad jeigu rimtuosius suskaičiuoti ir sunormuoti dar įmanoma, tai alus - kiek jo besiveši - vistiek baigsis anksčiau. Todėl nori-nenori, bet teks užpirkimą daryti ir Švedijoje. Scorpio buvo sąžiningai pakrautas Amstel lageriu, tačiau kelionė nutiko ilga, todėl surprise-surprise, bet alus baigėsi per anksti.

large_P7090154.jpg

Tai, va, kai ieškosite gastronomo Visbyje - nepirkit ICA, nepatingėkite nukakti iki PROMO centro gyvenamuose rajonuose, ant kalno. Ten viskas pigiau, nes smulkus urmas - duoda geras nuolaidas, jei imi dideles pakuotes. Ėmėm mineralinį, dietinę Coką ir Prippsą. Atseit, sutaupėm per XXL pakuotes, tai kiek vieno, tiek kito tiek trečio - bet liko po kelis vienetus laivo runduke ir kelionei pasibaigus, ir sezonui pasibaigus, liko ir laivą iškėlus ant kranto žiemoti. Matot, koks negerumas laivą laikyti senąjame Pilies uosto baseine - žinai, žmogus, kad runduke Prippso dar yra, bet juk gali visai šalia uosto knaipėje draftinio gauti... Tačiau šis niekingas likutis nekeičia buriuotojiška patirtimi įrodyto postulato, išdėstyto aukščiau - kad alus baigsis visada.

Žodžiu - atėjo šiemetinė gūdi žiema, ir nepamenu kurią ten dieną ji pas mus buvo nutikus, tačiau mano skardines laive šaltis išpūtė. Šąlant skystis plečiasi, todėl atrodytų, jos visos turėjo sprogti, juk į metalą uždarytos. Tačiau sprogo tik viena kokos skardinė, visos kitos improvizuotą eksperimentą atlaikė vyriškai. Formas paaukojo, bet charakterį išlaikė. Skardinės galas ir priekis išvažiuoja pirmyn, tūris padidėja ir slėgis į sieneles sumažėja - apie viską pagalvota, pasirodo. Toji sprogusi brokuota pliuškė išvarvėjo, orams atšilus, iš runduko ir ant kajutės kilimo. Dabar turiu saldų kilimą kajutėje. Jie tik sako ZERO SUGAR, iš tikro ji Sweet sweet super sweet... iki pat Happyendless... Marketingas, matafaka, tačiau matykim ir teigiamą reikalų pusę...

Gaila, kad alus išsigėrė dar prieš fotosesiją, nes labai magėjo patikrinti, ar tapo panašus į Klanapilio LEDO...
O vyriškai šalčius atlaikę ir ta trūkusi kokos skardinės atrodė va taip:
large_IMG_0718.jpg

large_IMG_0719.jpg

O dabar - kad jums viskas būtų aiškiau, dabar - apie kokos rimtį ir susikaupimą pavojaus aivaizdoje.

Vienas rimtas ir susikaupęs mokslo atstovas kokos skardinę įvedė į santykius su tekančia vulkano lava. Pirmas bandymas su pradurta skardine, todėl ji šitaip apsimyžo. Matyt, buvo bijota baisaus sprogimo. Kitu atveju - skardinė buvo sveika... Patys pažiūrėkit, kas iš to išėjo:

Tai aš ir sakau - keickapkuokakuola...

Posted by gramas 03:56 Archived in Lithuania Comments (0)

(Entries 1 - 15 of 126) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 »