A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Ne, ne viduržemiai.

Mano mėnuo sausumoje eina link pabaigos.
Darbas - Namai. Darbas - Namai. O va, Trečiadienį, liepos 1 - išskrendu į Olbia, Sardinija. Tiksliau - išskrendam, nes savaičiukei kartu pakeliauti panoro PaPa regatos aktyvistai entuzijazistai - jachtos REGINA savininkai Dovydas su Regina. Paskui jiedu išskris namo, o į Kaljarį atskris Jonas po savo išleistuvių baliaus dryžas. Paskui jis išskris Lietuvon iš Romos, o į šventąjį miestą nusileis iš dangaus Lolita su tos pat PaPų regatos Audrium ir Jurga nuo jachtos Piranija. Taip kad mano antroji Viduržemių dalis nusimato man pačiam žymiai smagesnė, nes su mažiau vienatvės, o jums, tikiuosi, bus irgi įdomesnė, nes su daugiau personažų ir atlikėjų.
large_E228DD07B8828430BA7DF28F285835B9.jpg
Labai rūpi, kaip ten mano laivas prabangiame Porto Rotondo manęs laukia, ar viskas ten jam gerai... Ir ar suspės sailmakeris iš Prancūzijos atsiųsti į ten naują grotą. Ir nagai labai niežti plaukti. Rankų ir kojų. Gal tik nukarpyti laikas? ;o) Pradžioj bandysiu plaukti, gal padės...

O va šitaip savo svajonę plaukia kiti laimingi žmonės, linkas apačioje. Jų gyvenimo kelionės pradžia identiška mano ir Lolitos istorijai. Mes irgi jaunystėj vaikštinėdavom po Smiltynės jachtklubą ir dar tada patys sau pasižadėjom - vieną dieną mes irgi įsigysim savo jachtą ir ja plauksim per Pasaulį.

http://www.boredpanda.com/couple-sells-everything-travels-world-cat-matt-jessica-johnson/

Posted by gramas 06:42 Archived in Lithuania Comments (0)

Viduržemiai. Olandai pavaro + foto

large_90_20150516_153942.jpg
Tai ką, Olande, tu senas kūrva, eisi nardyt? - suburbuliavo vien sau po nosim, prieš užsidėdamas nardymo kaukę ant veido Olandas.
Tas pats, Mingės Olandas. Jis kapitonauja ant gražuolės Samsaros - naujumu tviskančios Augimanto ir Gražinos jachtos Najad 38. Samsara, kaip ir Billabong, plaukia po Olandijos vėliava, tik Billabong škiperis ne olandas.

O paskui Olandas įleido savo organizmą su vien triusikėliais nuo Samsaros laivagalio į negausiai skaidrų ir dar tikrai nešiltą marinos vandenį. Tą apie sraigtą apvyniotą virvę jis pjaus apie valandą, paskui kitą dieną vėl valandą, retkarčiais užlipdamas ant laivo apšilti, parūkyti ir įsmeigti romo. Nie pjanstva radi, a zdorovja dlia.

Prieš tai, švartuojantis Taverna marinoje Korsikoje, įvyko paprasčiausias grėblys, apie kuriuos kalbėjomės su Samsara įgula per susipažinimo vakarėlį dar Bastia uoste. Teorija tokia, kad saugokis tu kiek nori, bet mes visi užlipam ant savo grėblių, kurie įrašyti toj likimo knygoj. Tačiau svarbiausia yra išmokti nelipti ant TO PATIES grėblio antrąkart. Kažką naudingo išmokti iš savo klaidų. Nes klysti žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila.

Šis grėblys atsitiko lygioj vietoj.
Mooring line - tai mūringas buriuotojų žargonu - virvė skenduolis, kuri yra vienu galu pririšta prie krantinės, o po vandeniu statmenai krantinei tiesiasi iki sunkaus inkaro dugne. Priplauki prie krantinės laivagaliu arba priekiu, staigiai užsimeti savo švartlynį ant knechto ar klampės krante, po to pradedi kelti tą skenduolį iš dugno. Tai reikia daryti greitai, bet tu keli tą virvę ir keli, o ji niekaip nesibaigia... Kai pakeli to skenduolio N+1 metrų, jis pradeda įsitempti nuo savo inkaro dugne, tada drūtai įtemptą tvirtini jį prie savo laivo.

Švartavimasis Taverna marinoje, prie svečių krantinės, vyko pavėjui, visiškai bjauriai. Marinos krantinės - tai suguldyti blokai, iš viršaus apkalti lentom, švartavimas žiedais, kurie kažkur belenkur, bet tik ne tiltelių viršuje. Kad tuos sumautus žiedus pasiekti, jūrininkas turi atsistoti šuniuko poza iš R raidės.

Samsara priplaukė prie krantinės laivagaliu, vienas jūrininkas iššoko į krantą su virvėm ir pradėjo ieškoti tų surūdijusių ir virves pjaunančių žiedų. Kitas jūrininkas pasikėlė mūringą, nusivedė jį į priekį ir nelabai nuoširdžiai jį įtempė. Vėjas pradėjo nešti laivagalį į krantinės bloką ir tai nežadėjo nieko gero jachtos remonto prasme.
Samsaros jūrininkas, kuris buvo įsikibęs šturvalo, ta proga davė "gazų", kad pasaugoti Samsaros užpakalį nuo betono. O kad mūringas jau buvo pakeltas, tai jis ir pradėjo vyniotis ant laivo sraigto. Vyniojosi jis, stengėsi kiek galėjo - ir sustabdė variklį. Olandas nardė dvi dienas, įdarbino visus abiejuose laivuose buvusius peilius. Paskui davė panardyti ir Remigijui, Samsara jungai, be jokios mokymosi kreivės pirmąkart gyvenime papuolusiam iškart į 67-ąją buriuotojų nuotykių seriją. Remigijui viskas vyko kaip filme.
large_20150518_200444.jpg

Naudodamasis ta gražia proga, nuosavą asmeninį grėblį sau užsitaisiau ir aš. Kaip sako, durnas pavyzdys užkrečiamas.

Taverna marina man nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Tie blokai vietoje normalių pontonų, surūdiję žiedai, per pora valandų sugadinantys naują švartlynį. Kai nupėdinau pasižvalgyti po jų "gamybinę" teritoriją, ten visi į krantą iškelti laivai stovėjo ant savo kylių, ant minkšto grunto, paramstyti papuvusiais rąstigaliais. Ir kas smagiausia - taigi čia yra Korsikos Šventoji - uostelis nuolat užnešamas smėliu ir įplaukos kanalas turi būti gilinamas po kiekvieno rimtesnio štormo. Taip ir parašyta locijoj - uostas užnešamas. O mes ir atplaukėm čia slėptis nuo eilinio štormo, kurių mums duoda be paliovos. Bijojau kiekvieną minutę, kad mūsų čia neužkastų, kaip kad užkasė Šventosios uostą gimtinėj. Suras archeologai smėliu užneštą Billabong, kaip užpustytą žvejų kaimą Nerijoj.
large_20150517_190800.jpg
large_20150518_222054.jpg
Pūtė gūsiuose 24 m/s, todėl sėdom vakarieniauti, nes plaukti tokiu oru toliau, link Porto Vecchio, neatrodė labai protinga. Uostelio vartuose, kurie buvo gilinti seniai (įplaukiant Samsara buvo trumpam tūptelėjus ant smėlio) stovėjo nemaža banga. Ji buvo ruda, labai kontrastiška žydram jūros vandeniui - banga buvo pilna smėlio. Man buvo tikrai neramu, kad ryte iš šito maišo išplauks vien katamaranai ir pripučiamos valtys. Billabong, su savo 2 m po vandeniu, gali ir likti visam savaitgaliui ir ilgiau, kol vietiniai ekskavatorininkai susiruoš iškasti naują kanalą.

O visai vakarop - paėmė ir staigiai beveik išjungė tą štorminį vėją. Panašu, kad neilgam - pasikeis kryptis ir užpūs vėl. Po trumpos diskusijos - Ką darom - patapo aišku, kad Billabong išplaukia dabar, o Samsara rytoj ryte ir susitinkam inkaruotėje prie Port Vecchio, už 45 jūrmylių nuo čia.

Savo laivą buvau prišvartavęs priekiu, nes ant galo turėjau pakeltą valtį su visu varikliu.
Kiek paskubėjau per tą atsišvartavimo šurmulį su vėju į dešinį bortą, o su labai brangiu laivu iš kairės - ir, kad būtų idomiau, palieku nenumetęs mūringo nuo galinės klampės. Trukteliu varikliu laivą nuo krantinės, stebėdamas kad ko nors nepabraižyt, po to kad neužsirioglint ant bangolaužio akmenų, po to kad išlikti nepatūpus ant seklumos - iki laivas kažkodėl ima neklausyti vairo. Tik tada pastebėjau, kad jau kelis mūringus esu pakėlęs nuo dugno ir pasiryžęs su savim išsivežti bent pusę laivų nuo mūsų tiltelio. Numečiau aš tą skenduolį iš karto, bet iki šiol nesuprantu, kaip nenukirtau savo laivui sraigto. Pasirodo, kažkoks laimingesnis grėblys man šį kartą teko, negu Olandui.

Už naktinį buriavimą su zuikio pyškio miegu knapsėjimo būdu - buvau apdovanotas tikrai dosniai.
Apdovanojimai šį kartą buvo tokie:

Nuostabus saulėtekis su plika akimi nematomu, bet kameroje išryškėjusiu sferiniu ateivių erdvėlaiviu į dešinę nuo Saulės. Jie mus stebi.

Jau mano trečias šiuose vandenyse, bet pats ryškiausias susitikimas su delfinais. Jie šįkart buvo nusiteikę pažaisti. Atsargiai, kad nenubaidyti, keliolika minučių filmavau juos nuo laivapriekio. Kai jiems ir man tai ėmė atsibosti, pradėjau bandyti juos paliesti ranka. Jie specialiai išnirdavo įkvėpti toje vietoje, taikydami būti vos per sprindį nuo rankos, bet nei kart paliečiami nesileido. Jie nuolat gulėsi vandenyje ant šono ir žiūrėjo tiesiai į akis. Energijos man pakrovė toną. Kitąkart reiks prisipilti 3 L stiklainį vandens, kad užtaisytų. Gersiu gryną, jei kada bus liūdna. O kai linksma - juo praskiesiu Rhum Traditionnel NEGRITA. O gal atvirkščiai.

O paskui kartu su jachtos Samsara įgula praleisime pora smagių dienų kartu, tyrinėdami Port Vecchio. Jie išplauks atgal į Italiją, aš liksiu nakvoti mūsų saugioje inkaruotėje ir po to kelsiu bures į Sardiniją.

Kaip ir anksčiau - foto sudėsiu, kai prisiveršiu prie WiFi už bokalą alaus krante.

Linkėjimai nuo inkaro - stay tuned.

large_180_C5D0E99FECBB9B0416505BF722469E5E.jpglarge_C5D52E65A93F07A0D2705A42F9A0DA10.jpglarge_C5DCA9A0C3F5C8845FAAEE6E4595FC0F.jpglarge_90_C5DE8744EF1F06F765B1E81BA2D7D1B3.jpglarge_90_C81F1D2BD28E6723557DA9847115961E.jpglarge_180_C821F3F5B6E0A547466CA83410B7AE62.jpglarge_90_C824303B0CAE3B9AF030FA21D80309D1.jpglarge_180_C8264746DCC893774AE20AF1028DA071.jpglarge_90_C828237FA01FD9916CE9A816FD3AE2D4.jpglarge_C82A05E80946B973AE12AFDC549190DC.jpglarge_90_033F91DF909AB093A87143BC03AF4F9F.jpglarge_0340B479C5BEECEDB7D50140D45F416D.jpglarge_0341CBDDC04E0A0919C57257919CE63B.jpglarge_0342C70DC98650D7BED41DBE74D38A7E.jpglarge_034EEC72E6C3450A4E86C0698B7A866A.jpglarge_034FCBBBC30F06BE207C54796BC0FE85.jpglarge_0350B21CE141150CF761698F6271F2F1.jpglarge_035149ACCEBC0F6E7EC793B648F08709.jpglarge_180_03525055EE590A8E28D3111E26213E4C.jpg

Posted by gramas 07:31 Archived in France Comments (5)

Viduržemiai. Žingsnis į Matricą (normalių žmonių pasaulį)

large_180_0D5CB989F72FE65D9B5EED2A8FE7D6D0.jpg
Vieną naktį visai neseniai - aš parskridau namo.
Laivą palikau saugoti Porto Rotondo marinoje, netoli Olbia, Sardinia. Kontraktas mėnesiui, jei pavėluosiu bent dieną, jie pradės skaičiuoti mokestį pagal dienos tarifą, o High Season metu tai brangu. Net labai brangu, nes buriavimas ir pramoginė laivyba čia, viduržemuose - masinis reiškinys ir gyvenimo būdas. Jachtų uostas per vasaros mėnesius turi uždirbti tiek, kad po to užtektų duonai su storai pateptu sviestu visus likusius metus. Tai ir lupa jie be sentimentų. Per du mėnesius čia prisižiūrėjau tokių laivų, kuriuos anksčiau įtariau egzistuojant tik brangių žurnalų viršeliuose. Pasirodo, ne fotoshopai jie. Va, tos off-shore storos piniginės ir formuoja rinką čia. Kruizeriai, tokie kaip aš keliauninkai - laiką leidžia inkaruotėse, kur niekam nei ačiū nereikia sakyti. Visi į krantą laipinasi valtimis, proviziją suplukdo į laivą ir plaukinėja vieni pas kitus į svečius vakarais. Kruizinius laivus lengva atpažinti iš pirmo žvilgsnio.

Skiriamasis kruizerio bruožas nuo kito pramoginio laivyno - autonomija. Kruizeris pilnai tenkina savo poreikius elektros energijai - kelios saulės baterijos ir vėjo malūnas. Kokpito paruošimas plaukimui prastu oru - pas dažną kieta kokpito stoginė, biminis, o šoniniai lejerių ir relingo skydeliai - pas visus. Valties pakėlimo strėlės gale, nors dažnas ją paprastai vežiojasi užverstą ant denio prieš stiebą - kad netrukdytų vėjo vairui. Kas ten pas kiekvieną kruizerį laivo viduje - gali tik spėlioti. Dažniausiai ten bus viskas, kas reikalinga patogiai gyventi, o ne spartietiškai pastovyklauti savaičiukę per atostogas, ar savaitgalį. Jūros vandens gėlintuvas (kurio man vis nepavyksta paleisti ant Billabong), šaldytuvas, gal ir šaldiklis, pilnai namų stiliumi aprūpintas kambuzas ir daugybė sandėlių maisto atsargoms ir atsarginėms laivo dalims. Taip paruoštas laivas gali net pačiam brangiausiame regione keliauti su mažu biudžetu - į brangius uostus užeidamas tik slėptis nuo audrų, jei šalia nėra galimybės išlaukti ant inkaro. Dyzelio atsargas papildai marinose, nepasilikdamas nakvynei - o visa kita - vandenį ir elektrą laivas pagamina pats.

Kai atplauki į naują vietą, inkaruotę skanuoji žvilgsniu ir matai, kur plikas čarterinis ar savaitgalio laivas, o kur kruizeris. Prie to pliko čarterinio net artintis nesinori, nes nebus apie ką su jais kalbėtis. O kruizeris, jei ne tu jį - tai jis tave vistiek užkalbins. Tas kontaktas vyksta irgi pagal šiokį tokį etiketą. Tarkim, plauki pro kito kruizerio laivą savo valtele į krantą, matai ką nors ant to laivo, mosteli ranka pasisveikindamas, jie atsako - drąsiai plauk artyn ir klausk koks čia dugnas, kaip inkaras laiko. Ar jei netoli jo atsistojai ant kablio - kiek jis grandinės išleidęs... Ar kur krante parduotuvė/stotis/skalbykla/muziejus/belenkas... Po to neišvengiamai kalbėsit kur kas buvot, kuria kryptim toliau plauksit, kuriam uoste kas įdomesnio yra, kur laivas žiemojo ir kur vėl žiemos, kiek kur kas kainuoja... Visas vakaras, jau prie vyno taurės, taip ir užsipildys. Beje, plinta laivo kortelių praktika - eidamas į svečius, pasiimi ir šeimininkamas palieki tokią atviruko dydžio savo laivo vizitinę kortelę. Ten bus laivo pavadinimas, šaukinys, MMSI numeris, savininkų vardai/pavardė, adresas žemėje su kontaktais. Reikia pasidaryti tų laivo kortelių, nes gauti iš kitų malonu.

Kai gyvenu laive ant inkaro, visada nustatau ploterį darbui inkarinio aliarmo režimu. Užduodu leistiną laivo judėjimo atstumą, kai jis viršijamas - ploteris mane žadina įjungdamas sireną. Kai išleidžiu daug grandinės, t.y. kai orai nelabai ramūs ir galima sulaukti škvalo, tą leistiną atstumą nustatau tik 50m. Tada sirena įsijungia kaskart, kai vėjas laivą apsuka 180 laipsnių, bet dažniau taip nutinka tom ramiom naktim. Kai užpučia rimtai, pvz 34,5m/s, kas buvo Korsikoje šalia Porto Vecchio - grandinė įsitempia kaip styga ir laivas niekur sukinėtis nenori. Žinoma, didesnį apsaugos atstumą galima nustatyti ir miegoti ramiau. Teoriškai priklausytų duoti dvigubą išleistos grandinės ilgį, bet jei netoliese yra sėklius, arba kranto uolos, tai baisoka. Įsivaizduok, stukteli geras škvalas, nurauna nuo inkaro ir judi link kranto uolų. Laivas dreife, o tu parpi sau laimingas. Sirena įsijungia, bet kol tu atpuoli iš lovos į kokpitą, kol įjungi variklį - gali per tą laiką nutempti gerokai toliau, nei tie 50m, kurių laukė ploteris, kad jo aliarmas suveiktų. Be to, inkaruotėje dažniausia esi ne vienas, o tarp kitų laivų, ant kurių tave gali užnešti - tada savo pinigine remontuosi laivą ir dar tą kitą. Kai inkarą iš dugno išrauna, jis dažniausiai per kokius 5 metrus vilkimo vėl pats įsikerta, bet jei dugne yra Poseidono žolių laukai, čia posidonia vadinamų - apsivels ir čiuoš dugnu kaip ant slidžių.

Taip ir gaunasi, kad tie 50m mane žadina maždaug 3 kartus per naktį, o rekordas buvo bene 7. Šitaip išmokau miegoti tokiu nelabai kokybišku zuikio miegu, be jokios ploterio sirenos vis atsibusdamas, kad patikrinti prietaisų parodymus. Prie lovos yra pakabintas NEXUS distancinis prietaisas, kuriame matau gylį, vėjo kryptį ir stiprumą. Kai vėjo daug ir gylis kinta - vadinasi, čiuožiam. Kompasas parodo laivo kryptį, žinau ar nosis žiūri į kalną, į krantą, ar į atvirą jūrą ir t.t. Kaip ir užtenka, net pilnai neatsibudęs, įvertini situaciją ir vėl per keletą akimirkų išsijungi į miegą. Organizmas prisitaikė, tokio sukarpyto miego kaip ir užtenka, nes atsibundu gerai pailsėjęs ir dieną pakristi visai nesinori, nors galimybė visada yra. Matyt, vis į tuos gilaus miego ciklus kažkaip pataikau.

Pirmąją naktį namie - prabundu kaip įpratęs patikrinti prietaisų, bet jų kažkodėl prie lovos nebuvo. Netvarka, reikia eiti į kokpitą... Man smegenys įsijungė ir pradėjau atsibusti tik tada, kai jau stovėjau prie lango, bandydamas jį atidaryti. Bet ne taip, kaip normalūs žmonės tai daro - o bandydamas iškelti kajutės pagrindinį įėjimą uždarančias storo organinio stiklo lentas. Žmona sakė, kad kai ji paklausė tai ką aš čia galvoju bedarąs - aš į ją atsisukau ir vis dar susirūpinusia veido išraiška kurį laiką į ją žiūrėjau. Kurgi ne, juk žinau, kad laive esu vienas, o čia staiga patraukli moteriškaitė čia pat beesanti... Koks malonus siurprizas. Žodžiu, buvo mano žingsnyje į krantą tas momentas, kuris yra stogas švieč, o saulė važiuoj.

Dar vienas pastebėjimas - kaip išmokau buriuojant ilsėtis. Pirmomis kelionės dienomis, dar Prancūzijos pietuose - variau kaip ant čarterinio laivo, pasamdyto vos savaitei, nes ant ilgiau jau brangu. Kažkoks skubėjimas, bėgimas - prisiplanuoji tų maršrutų, stengiesi tą savo planą būtinai suplaukti, būtinai kuo skubiau į miestą išsilaipinti, tą pilį ar tą muziejų būtinai pamatyti... Stresuoji, piktiniesi, kad orai tavo planui nepalankūs, iš naujo planuoji...

Visai ne taip reikia buriuojant keliauti, bet tą suprasti pradėjau gal tik nuo trečios savaitės. Pasirodo, miegoti geriausia eiti be jokio plano rytojui. Ryte, vos atsibudus, visai nebūtina žinoti, šiandien trečiadienis, ar ketvirtadienis ir ne naujausias prognozes siųstis, o savęs paklausti, gal tu dabar nori net ne kavos darytis, o pasivolioti lovoj ir knygą paskaityti... Tas miestas, šalia kurio ant inkaro stovi - jis niekur nedings, aplankysi jį tada, kai to norėsi, o ne todėl, kad "reikia". Ir iš šitos inkaruotės išplaukti nebūtina šiandien, nes "reikia", o pasilieki dar dienai, o dėl kitos - nuspręsi rytoj. Atsikratai tų tariamų "reikia", nustoji planuoti po savaitę į priekį, nustoji skubėti - visa įtampa ir stresas kažkur dingsta ir tik tada pajunti, kaip smagu ilsėtis.

O šiandien - labai smagu į darbą važiuoti, pasirodo, šiek tiek pasiilgau.

Liepos pačioj pradžioj - atgal iš Matricos į laivą, atsirišti nuo kranto ir išplaukti.
Jonas atskris po savo mokyklinio išleistuvių baliaus, Lolitą pasiimsiu iš Romos kartu su draugais rugpjūčio pradžioj.
Tada bus gerai, nes nieko rytojui neplanuosim, o šiaip sau plauksim gal per korsikas, gal per fransūzų kotazūrus ir ten, kur vėjas neš.

Posted by gramas 21:43 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Meanderer of Mön

- Jie mane vadina asilu, - visai be pykčio ar nuoskaudos sako Jill.
- Čia dabar, kodėl!? - klausiu, nes Jill, Davido žmona - tai smulkaus sudėjimo, judrus, žvilgančiom akim energijos kamuoliukas, tokia bendravimo kabliukas. Prie bet ko prieis, užkalbins, pagirs dėl bet kokios smulkmenos, prisistatys ir įtrauks į pokalbį. Ji niekaip nepanaši į asilą.

large_03A8ECC0AFAD540F2AC3E40CF1307FBF.jpglarge_03A8125196D5F9AA38320D1663EF11EB.jpg

Jiems abiem apie 80 metų ir išėję į pensiją, jie gyvena savo jachtoje Halberg Rassy 41 Viduržemio jūroje, o kai čia pasidaro per karšta ir per tiršta turistų, keliems mėnesiams grįžta į savo vasarnamį Airijos jūros pakrantėje Velse. Savo laivą, pavadintą Meanderer of Mön, tam laikui palieka Kroatijoje, savo draugų buriavimo mokyklos prieplaukoje, arba pririštą prie plūduro čia, Porto Pozzo, Sardinija. Vietiniai draugai prižiūri laivą, kad kas bloga nenutiktų. Kol Velse, Davidas savo įsteigtoje buriavimo mokykloje dirba su vaikais. Sako, kai juos išmokina buriuoti Airijos jūroje, kuri yra ne kas kita, kaip Atlantas - jie yra pasirengę buriuoti bet kur.
Taigi, vėjo, bangų ir potvynių ten tikrai netrūksta.

Tą dieną, pernakvojęs ant inkaro Porto Pozzo fjorde, irklavau valtele į krantą pažindintis su miesteliu ir papildyti šaldytuvą. Pakabinamo variklio nebirbinau, nes labai jau norėjosi prasimankštinti irkluojant.

Taip jau yra buriavime, ypač kai plauki vienas - nutinka staigūs momentai, kai fizine prasme iš savęs duodi totaliai viską. Taip duodi, kad pasijunti ant savo ribos, visiškai išsekęs. Bet tada sėdėti ir savęs gailėti nėra kada - pamiršti visus negaliu - ir toliau darai tai, ką privalai daryti. Tačiau žymiai didesnė buriavimo dalis - tai arba visiškai aksominiai plaukimai, kai laivas ir vėjas tave neša ten, kur tau reikia, o pats gali užsiimti kuo panorėjęs, tik laikas nuo laiko patikrindamas bures, prietaisų parodymus ir horizontą. Arba kaip šiandien - stovi sau laivą užinkaravęs, oras geras, krantas netoli - ilsėkis kiek telpa, tyrinėk apylinkes, ar paprasčiausiai patingėk žmogau. Tos aksominės ir tinginio dienos - man pačios ilgiausios ir, kad visai neištižti nuo malonumo, reikia prasimanyti kažkokios fizinės veiklos. Nardymas, pakrančių tyrinėjimas kajaku, arba kaip dabar - irklavimas vietoje benzino deginimo. Žinoma, malonumai tik po to, kai laivo darbai padaryti, o jie savo ruožtu nesibaigia beveik niekada.

Man irkluojant į krantą, toji pagyvenus pora užsivedė savo valtelės varikliuką ir nušiaušė į krantą. Moteris man pasisveikindama iš tolo mostelėjo ranka, kaip priimta buriuotojams; atsakydamas tuo pačiu, trumpam pametu savo irklavimo ritmą. Net minties nebuvo, kad po kelių valandų mes visi tapsim draugais.

Vėliau, į savo valtelę sudėjus pirkinių krepšius, Jill ryžtingai atžingsniuos ant kito pontono, nuo kurio kaip tik ruošiausi atsirišti ir smagiai parmojuoti irklais į Billabong. Vienas pats ant to tiltelio buvau, aišku, kad ji eina pas mane. Jai neegzistuoja jokie pirmos pažinties ledukai ir nepatogumai, todėl jau po kelių akimirkų mudu jau pasakojam kur plaukėm, kur po to plauksim, kas šioje vietoje įdomesnio yra ir kas esam tokie ir ką veikiam.
- Kodėl tau neapsilankius ant Meanderer ši vakarą taurei vyno? - klausimo formos, labai britiškas pakvietimas.
- Žinoma, su malonumu! Tik vienas dalykas - ką tik nupirkau šviežią vietinio mėsininko gamybos dešrą, kurią ketinau šįvakar užmesti ant griliaus. Vienam ji per didelė, o mums trims būtų kaip tik. Tai gal judu ant Billabong apsilankysit šįvakar? Bus skanu.
- Taip, bus labai įdomu, bet tada sekantį vakarą - tu pas mus.
Prieš nueidama, jis sako:
- Aš Jill.
- Aš Gintaras, bet britai man sako Gin.
- Kaip Gin Tonic?
- Aha, bet aš žinojau, kad taip pasakysi.

Jau vakaras, laukiu svečių. Nuo savo laivo matau, kaip jie lipa į savo valtelę, Jill atsiveža kažkokių savo gamybos užkandžių ir butelį vyno. Apsirengę abu formaliai, su klubiniais džemperiais, kelnės, jokių šortų. Formal dinner, ar kas čia jiems? Dėl visa ko išsliuogiu iš savo kasdienių šortų, velkuosi užsagstomus marškinius ir rimtesnius, kranto šortus. Man galima ir be ilgų kelnių, aš juk ne britas.

Atvykimas vyksta griežtai pagal buriavimo etiketą. Padedu jiems įlipti į Billabong per galinę platformą, jie atsiklausia, ar galima lipti ant denio su batais. Pakviesti vidun apžiūrėti laivą, neraginti nusimauna batus, vidun užeina basi. Po welcome vyno taurės kažkaip ištirpsta etiketo rėmai, įdarbinu Jill išvynioti iš plėvelės mano paruoštas užkandžių lėkštes ir serviruoti stalą kokpite, nes pats tuo metu turiu patikrinti orkaitę su bulvytėm a'la Billabong. Kas buvot svečiuose ant mano laivo - receptą žino, kas ne - dar sužinosit.

Po to labai techniškai sugriliuoju dešrą, kuri pasirodė besanti labai kokybiška ir skani. Dinner pavyko.

Davidas buriuoja visą gyvenimą. Per karą, kai prasidėjo Londono bombardavimai, jis buvo išvežtas pas gimines prie jūros. Ten vaikas ir buvo susargdintas buriavimu. Metai bėgo, laivai vis didėjo, po visą pasaulį po burėm, okeaninėse regatose. Kai susipažino su Jill, jai buvo 30 ir iki tol niekada neburiavus, nes augo šeimoje, kur žirgų sportas buvo svarbu. Nors jie sako, kad kartu turėjo telekomunikacijų verslą, iki jį paliko vienam iš sūnų, kai išėjo į pensiją - man aišku, kas tą verslą valdė, nes Deividas darė ką? Teisingai - buriavo.
Kai Jill pasakė, kad jie užaugino 4 vaikus, kurie irgi su savo šeimomis buriuoja - ilgai juokėmės po mano replikos Deividui, kad, matyt, jis kartais į krantą vis tik būdavo išlipęs...

Prieš du metus, Meanderer stovint ant inkaro, į juos trenkė žaibas. Deividas sako, kad tuo metu jam atrodė, kad gavo širdies smūgį ir jau laikas eiti į tą šviesą tunelio gale. Bet prasikvėpavo, atsigavo, Jill irgi viskas buvo tvarkoje... Pradėjo tikrinti pasekmes. Laivas nenuskendo, nes dar prieš audrą buvo už borto nuleidę specialų elektrodą. Žaibo iškrova per stiebą nuėjo į vandenį, nepažeidusi nei vieno iš kingstonų. Tačiau visa laivo elektronika ir elektros instaliacija sudegė neremontuojamai. Antenos, vindeksas, vėjo sensorius stiebe - viskas išgaravo. Laptopas, nešiojami GPS, kuriuos prasidedant audrai sudėjo į orkaitę - tie išgyveno. Buriuotojai žino, kad orkaitė - tai Faradėjaus narvas, kuris elektros iškrovas nuveda savo paviršiumi, neprileisdamas prie turinio. Kodėl būtent juos trenkė - neaišku visai. Aplink inkaruotėje buvo daug kitų jachtų, aukštesniais stiebiais taip pat. Meanderer variklį galima užvesti rankiniu būdu, be elektros, tai mariną pasiekė saugiai. Tačiau ginčai su Pantaneus draudimo kompanija dėl nuostolių kompensavimo - užtruko beveik metus. Reikia labai atidžiai skaityti smulkų poliso tekstą, kas ten ir kaip parašyta apie "new for old". Kai Deividas, pasitelkęs British Cruising Association, prigrasino draudimo kompanijai rimtais nuostoliais reputacijos prasme, tie galų gale nusileido ir sutiko viską kompensuoti pilnai. Iki tol Pantaneus reikalavo, kad Deividas per eBay susipirktų kuo pigesnius prietaisus, tokius pat ir tokio pat senumo, kaip ir žaibo paskrudintieji. Neįtikėtinai kvailas reikalavimas, bet jis savo esme atitiko tuo metu Deivido turėtą polisą. Teisme Deividas kažin, ar būtų ką laimėjęs.
Daug ką kalbėjom, iki sutemo visai.
Pasikeičiam adresais, telefonų numeriais, kvietimais apsilankyti namuose, jei keliausime Lietuvoje arba Britanijoje atitinkamai. Jie išmaišę visą Viduržemio jūrą, kirtę Atlantą nekart, kruizino Karibus ir rytinę JAV pakrantę - ir man mielai padės patarimais bei planuojant tolimesnius plaukiojimų maršrutus viduržemiuose, ar dėl plaukimo į Karibus per Atlantą, jei to man kada prireiks.

Kas dėl asilo... Tuo metu kalbėjom apie maisto atsargų pildymą Porto Pozzo. Nuomonės sutapo, kad viską, išskyrus daržoves, geriausia pirkti Market'e miestelio pakrašty. Tai kaimo "univermagas" - toks lietuviškos Aibės tinklo parduotuvės atitikmuo. Ji priklauso vietinei šeimai, su kuria Jill bičiuliaujasi jau du metus. Jie draugiškai pasišaipo iš Jill, kad tu vėl apsikrovei kaip asilas, nes ji iš parduotuvės visada išeina su kuprine ir vienu, o tai ir dviem krepšiais pirkinių. Jie sukrauna viską į savo automobilį ir atveža Jill į uostelį. Deividas, suprantama, tuo metu pasinėręs į savo "boat projects" - tą suremontuoti, šitą pakeisti, čia pavalyti, ten palakuoti.
Nes laivo darbai niekada nesibaigia.

Kitą rytą nusprendžiu plaukti toliau. Tokiai nykiai vietai, kaip Porto Pozzo, užteks ir poros dienų. Porto Pozzo, tariasi Pocco - dar turistų nenudrožtas kaimas, pamažu virstantis patriušusių vasarnamių miesteliu. Kažkada jam pradžią davė piratai, čia suradę gėlo vandens šaltinį ir įkūrę kaimelį. Po to žvejų kaimelis daug metų vegetavo, kiek prisidurdamas iš turizmo, bet jokių investicijų pritraukti nepavyko iki praeitų metų. Viešbučių bendrovė iš Londono pernai nupirko valčių prieplauką, nugriovė senas medines pašiūres ir stato pakrantės restoraną. Viską žinanti Jill tvirtina, kad netrukus iš Londono bus atvežtas labai geras šefas ir šis naujas restoranas pritrauks masę žmonių. Naujų šios vietos savininkų planuose - viešbutis ir marina jachtoms. Čia bus dar vieni spąstai turistams.

Kai ryte valtele nuplaukiu atsisveikinti prie Meanderer, gaunu įpareigojimą "Pass my love to Garibaldi!".
Šiandien vėjas neš į Caprera salą, kurioje yra Garibaldžio vila ir muziejus.

large_03C2F3E2F04BAA4AB1886B858ED8C389.jpg

Posted by gramas 02:31 Archived in Italy Tagged italy sailing sardinia billabong Comments (3)

Viduržemiai. Šokiai su delfinais

Kai pasiverčia plaukdami ant šono, jie žiūri tiesiai man į akis.
Dar iš toli juos pamačiau, kaip skubėjo pasitikti jachtą, priplaukdami iš kairiojo borto. Spėjau pasiimti iš kajutės iPad, nueiti į laivo priekį, ir čia delfinai pradėjo nardyti aplinkui, laikas nuo laiko susukdami staigų žaismingą piruetą vienas apie kitą.
Sunku juos net suskaičiuoti, nes visą laiką jie laigo aplinkui, panašu, kad jų buvo 7, gal 10, nes kai kurie artyn prie jachtos neplaukė, visąlaik laikėsi nuošaliau.

Kai jiems ir man kiek pabodo vienas kitą stebėti, guluosi kniūpsčias ant denio, kiek pasiekdamas per bortą žemyn ištiesiu ranką - gal pavyks pasiekti, paliesti, kai jie išnerdami įkvepia oro.
Tas veiksmas jų neišgąsdino, atvirkščiai - tik sudomino, ėmė plaukti vis arčiau, verčiasi ant šono dažnai, ir stebi. Po to įsidrąsino, pradėjo po pat mano ranka nerti iš vandens, bet taip, kad iki mano pirštų liktų bent pora sprindžių.
Paskui savo žaislo vos neišmetu už borto.

Dar po kelių minučių plaukimo kartu, jie staigiai dingo - taip, kad net nesimatė, į kurią pusę jie nuplaukė.

s/v Billabong2, Corsica, Sardinia 2015

Posted by gramas 10:44 Archived in Italy Comments (1)

Viduržemiai. Skaičiai.

Na, šiandien, matydamas kas vyksta aplink, aš taip skaičiuoju... Jeigu ant burinės jachtos stiebo yra penkios zalingų poros - tai superjachta. O jei mažiau - tai šiaip jachta. O tų motorinių sportbačių ir dar prabangesnių penis extension išvis nesuprantu.
Pas mane tik dvi...

Posted by gramas 13:42 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Amerika turi savo idėjų.

Bastia, buvusi Korsikos sostinė. Napoleonas savo laiku nusprendė, kad Korsikos sostine dera būti jo imeratoriškos didenybės gimtinei - Ajaccio, esantis vakarinėje salos pakrantėje, į Prancūzijos pusę. Kaip nusprendė, taip ir padarė.

Nuo to laiko Bastia prasidėjo prastesni laikai - miestas ėmė palengva skurdėti, nes veikla, pramonė ir verslai ėmė pamažu iš jo trauktis.

Pavadinimas Bastia - kilęs nuo itališko "tvirtovė" - bastiglia. Tvirtovę čia pastatė 1340 m genujietis gubernatorius Leonelli Lomellini. Nuo tada Bastia ir buvo pradėjus klestėti, nes tapo svarbiu Genujos valdomu miestu, kuris leido kontroliuoti prekybą didžiuliame Viduržemio jūros regione.

Dvidešimto amžiaus pradžioje Bastia buvo jau visai nuvargus, o II-jo Pasaulinio karo metu, per vokiečių okupaciją, miestui dar labiau nepavyko. Jis tapo vieninteliu Korsikos miestu, kuris karo metu buvo stipriai sugriautas.

Ši Bastia sugriovimo istorija - labai pamokanti. 1943 m, amerikiečiams įsitraukus į aktyvius karinius veiksmus Viduržemio jūroje, vokiečiai suprato, kad strategiškai nieko gero nebus ir pradėjo ruoštis bėgimui iš Korsikos. Bastia mieste stovėjusiems vokiečių daliniams apsispręsti labai padėjo Korsikos partizanų veikla. Vyko mūšiai tarp partizanų ir vokiečių priedangos dalinių, kol technika ir kariai krovėsi į laivus. Tvarkingai, pagal planą ir su jiems būdinga disciplina - vokiečiai palieka miestą.

Partizanų grupės įžygiuoja į Bastia, į gatves iš slėptuvių suplūsta gyventojai, išridenamos vyno statinės - vyksta dainos/šokiai/estrada.
Karo vargai ir okupantų nusikaltimai baigėsi, džiūgauti tikrai yra dėl ko.

Tačiau Amerikos armijos vadovybė buvo kitos nuomonės. Jų žvalgybiniais duomenimis, Bastia vis dar pilna iš Korsikos sprunkančios Vokietijos kariuomenės. Amerikiečiai gaudo momentą ir pasiunčia į Bastia savo bombonešių eskadriles.
Bombos byra į pergalę švenčiančias gatves, daugybė miesto gyventojų žuvo, sugriauti ištisi kvartalai.

Sakai, kas čia pamokamo šitoj liūdnoj istorijoj? Ogi tai, kad jei ką nors gyvenime nuveikei, nepatingėk paskambinti į Ameriką ir prasinešti. Nes maža kas... ;o)

Šiandien Bastia vėl atgavusi savo svarbą kiek salos politinio gyvenimo atžvilgiu, tiek ir ekonomine prasme. Ajaccio ir Bastia pasidalino visos salos administravimą pusiau, Bastia daro labai veržlaus verslo prasme miesto įspūdį. Priemiesčiai - vien įmonės ir verslai. Apylinkėse visi kalnų šlaitai nusėti vynuogynais ir kitomis žemės ūkio veiklos žemėmis - tokių mastų tikrai nemačiau keliaudamas vakarine salos pakrante.

Į Bastia atplaukiau slėptis nuo artėjančio štormo. Jau kelios dienos gyvenu laive, stovinčiame čia ant inkaro visai šalia senosios citadelės. Į miestą išsilaipinu pripučiama motorine valtimi - tūziku mūsiškai, o dinghy taptautiškai.

Valtį kaskart palieku Vieux Port - senąjame uoste. Įbirbinant į uostelį, vis iš naujo stebina šitoks kontrastas. Miestas pakankamai modernus ir sutvarkytas, bet ši senamiesčio dalis - kaip iš senovės. Daugelis namų - itališko stiliaus daugiaaukščių - kaip buvo paskubom atstatyti po karo, tai nuo to laiko ir nebuvo remontuoti. WC įrengti balkonuose, nes taip legviau pravesti vamzdynus... Skalbiniai skersai gatvelių, papuvę ir vos ant sienų kabančios langinės, byrantis sienų tinkas ir kiaurutėliai lietvamzdžiai, čia pat senų namų restauravimas, pastoliai, technikos burzgimas.
Kartais atsistoji siaurutėje gatvelėj, ar nedidukėje senamiesčio aikštėje - ir galėtum drąsiai tvirtinti, kad esi ne kur kitur, o Genujoj.

Visiškai itališkas ir šarmo pilnas miestas Korsikoje.

Foto sukelsiu, kai būsiu krante su WiFi. Stay tuned.

large_180_C5D0E99FECBB9B0416505BF722469E5E.jpg

large_180_C8264746DCC893774AE20AF1028DA071.jpglarge_180_C821F3F5B6E0A547466CA83410B7AE62.jpglarge_90_C824303B0CAE3B9AF030FA21D80309D1.jpglarge_90_C81F1D2BD28E6723557DA9847115961E.jpglarge_C5D52E65A93F07A0D2705A42F9A0DA10.jpglarge_90_C828237FA01FD9916CE9A816FD3AE2D4.jpglarge_C82A05E80946B973AE12AFDC549190DC.jpglarge_C5DCA9A0C3F5C8845FAAEE6E4595FC0F.jpg

~~~~~~~~~~~~~~
~~~~~~~~~~~~~~
Pozicija / Inkaruotė
42*41.349N
009*26.998E

Gylis 8m, dugnas smèlis su žolès laukais
Grandinès daviau 50m, nes jau dabar supa, o laukiam rimto štormo kitoj salos pusėj, bet jis ir čia viską suvelti gali.

Posted by gramas 07:23 Archived in France Tagged corsica sailing billabong Comments (2)

Viduržemiai. Na, tai kas Nelsonui išmušė akį?

Neperprantu žvejybos Viduržemio jūroje niekaip. Ir plaukiant paskui jachtą voblerį tampau, ir inkaruotėse bandau kitais būdais žuvį sugauti - niekas nieko niekaip niekada. Teks su vietiniais žvejais eiti konsultuotis.

Šiandien man niekas nekimba labai istorinėje vietoje. Revelatos įlanka, Golfe de la Revellata. Čia Horacijus Nelsonas, pats žymiausias britų admirolas, 1794 metais mūšiu paėmė neįveikiamu laikytą Calvi miestą - tvirtovę. Anglai, tuometiniai prancūzų varžovai kiek žemėje, tiek jūroje, sutiko padėti Pasquale Paoli išvaduoti jo šalį nuo prancūzų įtakos. Jis buvo išrinktasis Korsikos Nacijos Generolu ir iš šalies pabėgęs į Angliją, kai eilinį kartą Korsiką sau pasiėmė prancūzai 1769 metais. Susitarė Paoli su anglais taip - siunčiame Nelsoną su laivynu paimti Calvi tvirtovę, britai išsilaipina į salą ir iš visur iškrapšto prancūzus.
Po to kartu su britais bus įkurta Anglijos- Korsikos karalystė, kuri išsilaikys vos pora metų. Vos tik anglai išves savo karius iš Korsikos, Paoli vėl turės bėgti iš salos.

Taigi, Nelsonas apžiūri Calvi citadelę ir mato (dar su abiem akim), kad bus reikalų.

large_AB4A033EF72FB6AD8889C5C59E10E306.jpg
Tvirtovė pasiruošus atlaikyti bet kokį puolimą iš jūros. Ji kaip iškalta iš uolos, stačiais šlaitais brenda į jūrą, aukščiausios sienos pilnos pabūklų - riešutėlis kietas net genialiajam britų karo laivyno vadui.
Tačiau strategas tam ir strategas, kad imtų ir surastų mažiau standartinį sprendimą. Jei neįmanoma nugalėti Calvi iš jūros pusės, pabandykim iš kiemo pusės. Britai iš laivų iškrauna savo patrankas kaip tik šioje įlankoje, kurioje visai smagiai vakaroju ant inkaro.

Užsibogina tas patrankas ant va šito kalno, kurio papėdėje šiandien Prancūzijos Užsieniečių Legiono bazė - ir taip išdėsto savo artileriją gerokai aukščiau, nei yra pats Calvi miestas. Citadelės gatvelės - anglams kaip ant delno.

Iš tokios dominuojančios pozicijos keturių savaičių bėgyje Nelsonas pasiunčia prancūzams apie 11 000 skeveldrinių sviedinių ir 3000 bombų sienoms ardyti. Prancūzų įgula sutinka atiduoti miestą. Proceso eigoje prancūzai, žinoma, savo pabūklais dar bandė naikinti britų pozicijas. Vienas iš prancūzų sviedinių sprogo tiek arti Nelsono, kad uolos skeveldros admirolui ir išmušė tą dešinę akį.

Tai va šitokioj istorinėje vietoje sustojau nakvynei. Aplaistytoje paties Nelsono krauju. Prieš tai vieną naktį praleidau Calvi marinoje ir dar vieną - inkaruotėje visai už pat marinos vartų.

Šiandien buvau nuplaukęs į nedidelę įlankėlę prie Galleria miestelio, ketinau ten likti nakvoti. Tačiau vienintelę šiandienos vėjams ir bangai saugią inkaruotę buvo sau pasiėmęs didžiulis privataus čarterio katamaranas. Jis buvo mano kaimynas prie krantinės Calvi marinoje. Kai grįžau paslampinėjęs po miestą, katamaranas pridavinėjo į krantą senukus. Seneliukai ir seneliukės atrodė labai guvūs, patenkinti pavykusia, bet pasibaigusia kelione prabangiu laivu. Plauks ir kitąmet, jei (da)gyvens. Vos jiems išvykus, po kokių trijų valandų, kurias trys įgulos nariai, prižiūrimi laivo savininko, viską bėgte valė, šveitė, blizgino, nors ten viskas ir taip blizgėjo... Pasirodė naujas seneliukų ir seneliukių pulkelis. Welcome kokteilis, pasisveikinimai, ir kitos malonybės, ir po kurio laiko seneliukai išvirsta šezlonguose pokaitukui, t.y atsigauti po kelionės į laivą.

Ryte, jau iš savo inkaruotės, mačiau juos išplaukiant, o antroje dienos pusėje ir suradau vėl besiilsinčius ant inkaro Galleria. Kokteiliukas, šezlongas, pokaitukas... O man birbinti dyzeliu atgal į Calvi prieš vėją, nes leistis vakarine salos pakrante žemyn tektų įburiuojant į naktį. O plaukti čia naktį pakrantėmis visai nesinori, nes čia visur pilna plūdurų, žyminčių omarų gaudykles. Labai nesunku būtų tamsoje tokią užvynioti ant sraigto arba vairo, o vėjas nuo jūros ir aštrios uolos čia pat.

Pakeliui į Calvi nusprendžiau iš arčiau pažiūrėti britų laivyno išsilaipinimo vietą, ir man čia patiko tiek, kad pasilieku nakvynei.
large_180_AB81573ACE92706159C06BE216137876.jpg

Ten, pačiam įlankos maiše, yra visai hipsteriškas baras, kurio savininkas - linksmas juodukas Arfeez. Kažkoks Los Palmeras, oazė su palmėm... Kažkokios Karibų pašiūrės. Stalai - kabelio ritės, meniu - kaip pas mamą, jeigu jūsų mama korsikietė ir moka virti žuvies sriubą iš to, kas tą rytą sugauta. Man net keista, kad šitas jaunutis imigrantas juodukas, linkęs į verslą, susigaudė labiau už vietinius, šiaip jau irgi link pinigo linkusius. Juk visi britai šito baro negali aplenkti, jei nori į Nelsono akies vietą nueiti. Paklauskit britų, kas tas Nelsonas jiems.

Man ne vien čia, apie Calvi patinka - man visa Korsika kol kas patinka žymiai labiau, nei prieš tai patyrinėta žymioji ir prabangioji prancūzų Žydroji Pakrantė.

Apie tai ir apie Calvi tvirtovę - kitą kartą, o šį vakarą pakelsiu taurę rūgštoko korsikietiško raudono - už Lordą Nelsoną.

Posted by gramas 11:31 Archived in France Comments (3)

Viduržemiai. Negera savaitė. Visai negera.

Pora naktų praleidus ant inkaro Porquerolles saloje, kyla noras plaukti. Nusprendžiau pasidaryti naktinį plaukimą iki Kanų. Ten vėl stotis ant inkaro ir į miestą plaukti pripučiama valtele.

Paburiuoti teko tik pora valandų, nes vėjas susisuko pūsti į nosį, o siaurose vietose drožtis vendais nebuvo noro. Pakrantės akmenuotos, vendai trumpi, naktis tamsi. Įdarbinu savo geležinį grotą - visą tabūną dyzelinių arklių.

Naktis be įvykių, bet nustebino visiškas kitų laivų nebuvimas. Suplaukiau per naktį apie 50 jūrmylių, o sutikau tik vieną guminę valtį be jokių navigacinių šviesų, neskaitant pora plaukiojančių miestų - kruizinių laivų toli horizonte. Niekas čia naktį neplaukioja - miegoti lenda į inkaruotes, arba eina į uostus. Buvo smagu pasitreniruoti naktį švyturius atpažinti, pagal jūrlapyje duotus šviesų intervalus.

Sekmadienio rytą išmetu inkarą Kanuose, tiesiog prieš pakrantės Bulvarą ir krentu atsimiegoti. Ryte gaunu blogą žinią iš namų. Laidotuvės šeimoje... Reikia skristi, palikus laivą kur nors pririštą. Ant inkaro palikti ilgesniam laikui baisoka, nes Kanų akvatorija atvira pietinių krypčių vėjams, kurie čia moka sušiaušti rimtą bangą. Net be vėjo čia supimas aštrokas, kažkokia interferencija nuo atviro vandens į čia prasimuša.

VHF12 kanalu šnekuosi su Kanų Senojo uosto marinos kapitonu. Priims iki sekančio sekmadienio, lygiai savaitei, nes prasideda Afrikos šalių kino festivalis ir uostas laukia daug laivų, vietas užsakiusių iš anksto. Tuo pat metu už borto erzelį kelia pagyvenus porelė, priplaukus prie manęs gumine valtimi. Jie niekaip negali suprasti, kodėl aš nenoriu su jais pakalbėti, vis iškišu galvą iš kajutės, sakau jiems kažką neprancūziško ir vėl pasislepiu. Jų dvitaktis varikliukas toks triukšmingas, kad kokpito racija neįmanoma naudotis, turiu ryšį palaikyti viduje. Klykia jau ten jie lyg skęstų, o tas variklio tarškėjimas man visai nepadeda su harbourmasteriu derėtis. Bandau tartis, kad kelionėje galiu užtrukti ir ilgiau, nes dar nežinau kokius skrydžius gausiu... Nenori jis derėtis, bet vistiek eisiu į uostą. Juk nenuskandins jie mano laivo, jei ir pavėluosiu grįžti.

Nu, tai watafak, sakau, ko pisinį pakėlėt - pakabinęs raciją sakau tai porelei dingyje. Ah, English... saldžiai išsiviepia tie triukšmadariai. Sako, gal gali mūsų laivą, va čia užinkaruotą, kiek prižvelgti, mes į krantą išplaukiam. Negaliu, sakau, į uostą prisirišt varau.
Nu bet rėksniai kokie....

Iki skrydžio namo - pusantros paros.
Iš Kanų laukiau blizgesio, glamūro ir otkutiūro gatvių; yra ten tie dalykai, kurie mano prioritetuose toli gale. Labiausiai Kanai nustebino savo nedideliu, bet nuostabiai smagiu senamiesčiu. Va, čia tai norėsiu sugrįžti.

Didžiuliai apelsinai byra nuo medžio ir ritasi grindiniu žemyn.

O toliau tegul šneka vaizdai. Man kažkaip raidės nebenori rašytis. Aerouostai žudo norus.

P.S. Kaip pavadinti tokį dalyką - atskristi į Nicą per Gegužės 1-ąją ir tikėtis, kad naktinis autobusas į Kanus važiuos, kaip parodyta tvarkaraštyje. Kartoju - į Prancūziją Gegužės 1-ą. Naivumas - tikrai per švelnu. Net stotelėje pasėdėjau, iki prie kasos susipratau pripėdint. Dievaźi, žmogus durnėji nuo aerouostų grūsties ir avialinijų maisto. Energingas turas pėsčiom po Nicą - Šv.Augustino stotis - traukinys - laive 00.01
Dabar viskas gerai.

large_95A8224FE90E3D52B98457A233A54499.jpg

large_9591D05992C00370FB9A2E271B40732E.jpg

large_95A98388B878D06581FA4A78038BDDDD.jpg

large_95AAD4F30BD04EE8E963B4372BAA6A1E.jpg

large_90_95AC3F02C3F90B612733502D2EE06835.jpg

large_95ADBA62A853BF39E0937D85EFD2105A.jpg

large_95C49BC7D4C9F9159F0091F3161DFFCC.jpg

large_90_95C60F2EB0B6F5A5ACEF124A6FC1F34D.jpg

large_90_95C771C09D8B73A424374A96E5A89DAA.jpg

large_90_95C8F99DE981452E886F06CF6A76AD8F.jpg

large_95CA50F3CB0978EA19CEDD60BED50C6C.jpg

large_95CBDA33BA54273EEC6C420161383AFE.jpg

large_180_95CC80BAF5644A78FFAF938CCCE5806F.jpg

large_90_95EF46D4D215A329D2B81BCB24B1F362.jpg

large_95F0E625FF3C5FFCEEA37AC5B5EE5641.jpg

large_95F229D80730D25BD11535FBC79B93A2.jpg

large_90_95F3A966D36ABAB9C97E26F439E3AAB8.jpg

Posted by gramas 22:44 Archived in France Comments (0)

Viduržemiai. Mistralio ir valdžios vizitas.

large_6D5967CDCA8983F31E6D9A06155A5227.jpg
Į Tuloną įplaukiau visai vakare, pasislėpti nuo stiprėjančio NW, čia pagarbiai vadinamo Mistraliu. Dar vidurdienį, visai smagiai buriuojant, danguje pasirodė aukštų Cirrus Altus debesų juostos, kurios rodo, kad ten susidarę stiprūs srautai iš aukštuminių atmosferos sluoksnių gali leistis žemyn. Jeigu juos besileidžiant stuktelės Atlanto orų virtuvė link Viduržemio jūros, tai ilgas Ronės upės slėnis tarp Pirėnų ir Alpių priekalnių ims veikti kaip oro vamzdis, toks vėjo greitintuvas. Jis nukreips Mistralį į Lyon įlanką ir ten pora dienų, jei ne ilgiau, bus tikra pekla buriuotojui.

Dar Port Napoleon, kai pas mane kajutėj ties Provanso vynu susėdom su vokiečių kruizeriais. Jie pasakojo, kaip mirtinai pavojingi gali būti šie Viduržemio kurortų vėjai, juos reikia išmokti ir suprasti ir gerbti.

Išplaukinėjant iš Port Napoleon marinos į Ronės deltos vandenis, pats mačiau netoli kanalo kyšančius iš vandens du jachtos, sorry kečo, stiebus, dar net su burėmis, tiesa jau padraskytomis, su antenomis... Kažkam nepavyko laiku nuo Mistralio pasislėpti, arba nuo inkaro audra nurovė.

Antra vertus, jeigu laivas gerai paruoštas bet kam, ką jūra gali tau užmesti - bet kokį štormą galima pasitikti sąlyginai saugiai ir jį išgyventi su minimaliais nuostoliais arba visai be jų. Mano laivas projektuotas ir statytas Atlanto štormams, jame yra štorminė įranga, bent 5 inkarai su begale grandinių, virvių ir kitokio bieso, kurį apžiūrėjau, bet išbandyti dar nebuvo progos. Didžiuliausias Para- Anchor, draga, plaukiojantis inkaras - vien turėti neužtenka, reikia gerai pasitreniruoti juos naudojant, kad jie kokią nors naudą per štormą jūroje turėtų. Šis laivas kol kas geriau už mane tiems štormams pasiruošęs, todėl vėjuotam vakarui ir sukam į Toulon.

Prancūzai turi puikų leidinį pramoginiams laivininkams - BLOC MARINE - savo gimtąja ir anglų kalbomis. Tai visų Prancūzijos pakrančių, English Channel, Š.Jūros, uostų ir uostelių planai, aprašymai, locija vienžo. Joje ir parodytas Tulono uosto Senasis Dokas Darse Vieile su ilgėliausia svečių krantine Accueil prancūziškai visur vadinama. Tik įplaukęs matau ženklą svečių laivams rištis prie tos Accueil ir niekur kitur. Krantinėje, kuri pagal uosto planą Accueil, stovi vietinės jachtos, tikrai šiandien neplaukę, kapitaliai prisiraišioję ant amortizatorių, aiškiai ne svečiai. Vadinasi, svečiams vieta kažkur kitur. Sukiojuosi po uostą, stengdamasis į labai siauras vietas neįlysti, nes be priekinio pavairavimo mano 13,6m vietoje apsukti būna sudėtinga. Nėra čia jokios Accueil, o ant uosto pontonų žmonių irgi nėra, nieko nepasiklausi. Rišuosi prie kuro kolonėlės krantinės, su stipriu vėju nešančiu nuo jos. Tik iš trečio bandymo pavyksta prieiti tiek, kad galiu užsimesti ant knechto špringą. Kažkoks arabas pačiu laiku prišoka padėti su virvėmis tvarkytis, už ką gauna skardinę alaus. Patenkintas apžiūrinėja mano laivą, kanoją, serfingus, sako - Surfing? Ne, sakau, sailing, bet surfing bus irgi... You are pirate, yeah... - man jis sako - Round the world? Ir rodo ranka, kad Pasaulis apvalus. Round sakau, žmogau, Round. Negi ginčytis aš čia atplaukiau?
large_6D702527BE5FF3A98BC9EA5F16994D4B.jpg
Ryte harbourmasteris klausia, kada atplaukiau. Vakar vakare sakau, bet kuro kolonėlė nedirbo, nors visur parašyta, kad 24/7. Dabar užsipilsiu kuro, mokėsiu cash ir išplauksiu, o už nakvynę čia nemokėsiu, nes jokių marinos paslaugų man nesuteikėt. Jam tinka.

Išplaukdamas dar apžiūrėjau Mistralius, dėl tokių prancūzai su rusais ginčijasi. Tulonas yra pagrindinė Prancūzijos karinio laivyno bazė - čia visokių laivų pilna. O vakar, įplaukiant, per Securite pranešimą buvo liepta niekam netrukdyti įplaukiantiems dviems povandeniniams laivams. Mačiau tik vieną, nes jį kanalu ir atsekiau į uostą kokių 300 m atstumu, o kito - ne. Matyt, tas kitas buvo dar labiau povandeninis.

large_6D8BE733CEB5BAB0849674D239BCEFEE.jpg

Kartu su ant denio tvirtintais kanistrais, kuro dabar turiu 280 litrų, jei nepiktnaudžiauti, tai beveik visai vasarai gali užtekt. Varikliu išplaukiu iš uosto, pakeliui užsitempiu grotą, o genujos išvynioti nėra prasmės, nes vėjas į nosį, o tik išplaukus į uosto prieigas jūroje, jis beveik išvis išsikvepia, pradeda sukiotis ir nuslopsta. Aš niekur neskubu, iki Porquerolles salos, kur yra gerų inkaruočių, netoli visai. Variklį išjungiu, nes čia gera proga pažvejoti. Viena kita vietinių valtis su žvejais kiek toliau sukinėjasi, su žiūronais stebiu ką ir kaip jie daro. Vieni mėto voblerius spiningais, matyt, vilkešerius gaudo. Kiti tampo pilkerius, skirtus dugno žuvims, dar kiti velkiauja, atseit trolingu užsiima. Pabandau viena, antra ir trečia - su vienodu rezultatu. Vienas nieko, du nieko ir trys nieko. Staiga vanduo už kokių 50m nuo Billabong užverda - tunas maitinasi. Dar po keliolikos sekundžių prisistato kirai. Tunų pulkas presuoja smulkių žuveliokų tuntą iš apačios, o būrys paukščių kerta juos iš viršaus. Užvedu variklį ir bandau pratempti voblerį tunams po nosim. Ketvirtas nieko. Bet pamoka akivaizdi - kaip jūroje surasti žuvį - stebėk, ką daro paukščiai. Jei ramiai tupi ant bangų - viskas ramu, žuvies nėra, paukščiai ilsisi. Vos tik juos pamatei ore - stebėk, kur jie pradės kapoti žuveliokus, smigdami į vandenį iš aukščio. Ten, po žuveliokais, visada yra tikra žuvis. Tik dar reikia išmokti ją pagauti. Labai noriu pagauti tuną, vardu Sashimi. Nors tiktų ir tas kitas, vardu Steikas.

large_6D9A42E8AD0BE7E22215310B78DB9A83.jpg

Matyt, kažkaip panašiai jūroje orientuojasi ir prancūzų pasieniečiai. Pakrančių apsauga ir muitinė čia Douanes vadinami. Jų kateris netruko prisistatyti prie nieko nepagaunančio, o paskui paukščius ratais plaukiojančio užsieniečio. Sėdžiu ant denio su spiningu rankoj, rodau jiems nykštį, viskas Cool atseit, dėl manęs neijaudinkit. Jie stebi mane pro savo laivelioko langus, ilgai dreifuoja šalia, matyt, per kompiuterius pramušinėja laivo pavadinimą ir namų uostą. Manęs Prancūzijos vandenyse dar niekas netikrino, man aišku - jie tai ir darys. Vynioju meškeres, jie priplaukinėja, vienas douanes ant katerio denio su didžiuliu krancu. Imu parišinėti savo krancus, klausiu - Are you guys boarding me? Sako, ne, bet duok laivo ir savo dokumentus patikrinimui. Išeina dar vienas douanes su tokiu dideliu žvejišku tinkleliu ant ilgo koto. Priplaukia, palaukia, kol dokumentus sudedu į hermetišką konteinerį, jį dedu į tinklą, jie visi patenkinti, o aš iš to strioko iš visų jėgų smagiu kojos mostu kažkodėl spiriu į lejerio stovą. Vėl trijų taškų taisyklę pažeidžiau... Dvi rankos ir viena koja laivui, jei nori žingsnį žengti; dvi kojos ir viena ranka laivui, jei nori kažką su ranka daryti. Laivas ant bangelės kryptelėjo, aš tuo metu su dokumentais vienoj rankoj, kita krancą kateriui pakišinėju - va, ir suspyriau į laivą.

Pasipila kraujas, mažojo dešinio piršto nagas keistai pakibęs, einu į laivo ligoninę gydytis. Kai susigydau, lipu vėl į viršų, ten jau mane jie prasigūglinę per duomenų bazes tiek, kad aš jiems nebeįdomus. Atiduoda dokumentus, paklausinėja kur ruošiuosi plaukti, ką šiaip normaliam gyvenime veikiu... Sakau, kad plauksiu, kur vėjai neš, nes laivas burinis, bet gal jie galėtų šitą patikrinimą į savo kompus įvesti taip, kad kiti Douanes dėl manęs taip nevargtų, juk atsivijot kokias 7 jūrmyles, iš pat Tulono. O pats galvoju, kad man nuo tų jūsų tikrinimų ir kojų pirštai šitaip gali baigtis. Įvesim, sako, įvesim, bet kiti Douanes tikrins tave tiek, kiek norės, mes jiems paliepti negalim...

Va, šitaip baisiai Prancūzijos valdžia elgiasi su lietuviu buriuotoju, plaukiančiu per viduržemius skersai išilgai, amerikoniškų varžtų pilnu laivu su olandiška vėliava.

Ir mažojo pirštelio labai gaila, visai nė už ką vargšas nukentėjo.

Posted by gramas 20:36 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Žiauri akcija a'la Billabong.

-10 °C

Pats nebežinau, kaip įsigijau tą ėriuko koją. Kažkokia akcija Port Saint Louis du Rhone gastronome tuomkart buvo, labai pigiai ji man pasirodė lygininant su ėriena Lietuvoje, ir įmečiau ją į vežimą. Juk pravers kai nuplauksim kur nors, kur civilizacijos mažiau. Taip atrodė. O čia, prancūzų Viduržemio pakrantėj, civilizacijos tiek, kad jokių didesnių maisto atsargų laive nereikia. Turgeliuose bei parduotuvėse geriau viską šviežią pirkti - kaip kuriam miestely - kai kur kasdien, kitur pora dienų per savaitę - vyksta amatininkų/ūkininkų turgeliai. Jie tokie partizaniški turgeliai - nuo 8 val. staigiai užtveriama kuri nors miestelio gatvė, dažnai net pagrindinė, ir jie išstato savo prekystalius bei prekes. Visi, kas tą dieną būtų pirkę bulves, svogūnus ir kitokias cukinijas Maksimoj - tie nusiperka pigesnių ir geresnės kokybės turgeliuose. Sūriai, charcutterie, uogienės, boulangerie, žuvis, daržovės, visokio visko ten pilna. Tiesiai iš daržo, ar iš tinklo, iš kepyklos ir dirbtuvių, o ne Ispanijos. Šitaip ir mažiukams kvėpuoti prancüzai duoda, o ne vien Maksimoms vardu Intermarche ar Carrefour. Ir derėtis turgelyje galima, nes įdomu. Toks turgeliukas veikia 3-4 valandas, po to jis staigiai dingsta ir gatvė vėl virsta paprasta gatve.

Tai grįžtam prie kojos. Jachtoje yra didelis ir talpus šaldytuvas su pastovia 5C temperatūra. Yra ir šaldiklis, bet jo nenaudoju, nes nereikia. Jei kada viskį ant ledų lupti pradėsiu, tada ir įjungsiu. Arba kai toli plauksim. Koja tik per kelias dienas šaldytuve atitirpo ir suminkštėjo, nes buvo prispausta prie pat šaldymo plokštės. Kai suminkštėjo, skaitliukas jai ir pasileido. Vasara jau čia. Nieko geriau nesugalvojau, kaip supjauti ją į šašlyką. Foto viską parodys, receptus patys žinot. Egzotika vien tame, kad procesas vyko ant vandens, jachtai stovint ant inkaro. Šašlas gavosi skanus.

large_180_A1520EF7B5114A44FB51A49F7910C5F5.jpg

large_180_A15382D49E5823D5EF985735FE39A521.jpg

large_90_A154B6E8FF237E1A4D3E9F9A121D358A.jpg

large_90_A155F26BC4F6B42DA47D4A74FC268737.jpg

large_90_A15716D6AB19FC1D94D7E0341EB55DA1.jpg

large_A158266D9EB71DBA75758B41CCF88564.jpg

large_90_A159688AD424D6D49714347C7D411EE9.jpg

large_180_A15A514B0B6DA809C111FF7992425FC7.jpg

large_A15B5989F69B44BC4CFB1F96E48EA0B6.jpg

large_180_A15C73ADE62E8E3982762B008DA4AAD0.jpg

large_180_A15DB48EFF3B9F715CAD8F230DC909EE.jpg

Posted by gramas 10:14 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Vėl judam.

Po trijų nakvynių inkaruotėse, laikas kelti kablį iš vandens ir judėti toliau. Iš Porquerolles į Kanus, per naktį, matyt, nesigaus, nes vėjo yra, bet morda. Jei reiks - prašvitus stosiu kur nors pailsėti. Mačiau kaip tunų pulkas užvirina vandenį. Bet mano voblerio jie nenori.

Posted by gramas 11:26 Comments (1)

Viduržemiai. Ledas tuoj pajudės.

Šiandien prieš pietus - skambutis. Mergaitė iš marinos administracijos, čiabuvių kalba capitainerie, domisi, ar aš esu jachta Billabong. Ar aš laive? Oj, kaip gerai. Suprantate, jūs vakar prisišvartavote prie tiltelio, kuris yra per mažas jūsų laivui. Jis neapskaičiuotas tokiai apkrovai, todėl prašome būtinai šiandien peršvartuoti jūsų laivą bet kur prie G pontono, Golf. Oj, tikrai jokių problemų, oj kaip gerai, merci and have a nice day.

Prie G, tai prie G. Nors prie taško G, nors prie pontono, kaip panelei patogiau.... Nes šiandien aš kietas, nes šiandien - ne vakar. O atsidūriau tame mažų laivų pontone vakar, iškart po laivo nuleidimo į vandenį. Prancūzai yra tikri buriavimo profai - buvo nuostabu stebėti, kaip mikliai jie pasigriebė mano laivą iš žiemos parkingo, atsivilko iki keltuvo, užsimetė ant diržų ir pliurkšt į vandenį padėjo ir sako - tu turi 10 minučių viską pasitikrinti, paleisti variklį ir nuimam diržus, plauk sau sveikas kaip koks bonvojažas. Pradedu visur laive nosį kaišioti, visur pratekėjimų ieškoti, niekur nėra, visur kajutėse po grindim, t.y. triumuose sausa, o veleno mova, ta vieta, kur sraigto velenas iš vidaus į lauką išeina - varva normaliai. Ne tai, kad čiurkšle bėgtų, bet kokie 20-30 lašų per minutę krenta. Triumo siurbliai, kurių laive daug, be vargo su tiek vandens susitvarkys, bet man neramu. Sakau tiems jachtų keltuvo džigitams, kad man stern gland varva. Ar smarkiai? - jiems įdomu. Ne-a, sakau, gal susitvarkysiu - nes tas jų prancūziškas džigitizmas yra šiek tiek užkrečiamas. Tai gerai, sako, imam diržus.

large_90_06A50802E68629E87AD8A524152D70BA.jpg

Ir paleido jie mane plaukt. Čia jau galiu pasakyti, kad laivą aš nupirkau Viduržemiuose jau paruoštą žiemojimui, iškeltą ant kranto. Aš gyvenime su tokiu dideliu buriniu laivu nesu plaukęs, net kaip keleivis. Su mažesniu teko. Naudojimo prasme jachta Billabong beveik nepažįstamas laivas, bet reikia plaukt. Vienu smegenų pusrutuliu, kaip koks delfinas, kontroliuoju kaip pirmyn/atgal netoli keltuvo laivą sukinėju, kad jo gabaritus ir posūkių charakterius pamatyt. Antruoju pusrutuliu, kuriam žiauriai neramu dėl to varvančio veleno, kuriu planą B. Ta mergaitė iš capitainerie sakytų B, Bravo. Planas Bravo. Jis gimė toks: jei velenas varva, jam sukantis jis gali pradėti leisti vandenį žymiai smarkiau, tada imsiu čia pat uoste skęsti. Nors nuojauta man sako, kad per žiemą padžiūvusi mova turi varikliui veikiant prasidirbti, jos užpildas, tokia tepaluota virvė - pabrinks ir viskas bus lygiai. Bet čia tik nuojauta, o tekantis velenas yra faktas. Todėl mano protingesnis aš, tas kuris ne džigitas, liepė baigti manevravimo žaidimus ir prisirišti kuo arčiau keltuvo. Jei bus problemų, juk reiks vėl į krantą ir skubiai prašytis, bus trumpiau plaukt iš baimės pilnom kelnėm. Nes tie, kur skęsta kaip džentelmenai, yra išimtys, o aš esu tik paprastas statistinis lietuvis, kuris ramiai skęsti su cigaru rankoje dar nemoka. Taip ir prisirišau piratiškai su savo 13,6m ir 11 tonų - tų mažesnių laivų, iki 10 m ilgio, pontone. Mano durnesnioji pusė, kuri džigitas šiek tiek, pasirodė teisi. Prisirišęs tvirtai, daviau varikliui padirbėti su įjungta atbuline pavara, su šiek tiek apsukų - ir veleno movos lašėjimas baigėsi.
large_06A660B4B71185D113452023EA1E240A.jpg

Dabar jau esu prie G pontono, kuris Golf. Siaurokos čia vietos laivams be priekinio pavairavimo, su daug vėjo į bortą ir kiti laivai labai brangūs, dar tie tiltelių galai su dviem inkarais, kur užkliūti gali - bet šiaip taip įsispraudžiau. Buvo pora akimirkų, kai adrenaliną galėjau nuo odos braukti pirštu ir pasidėti į stiklainiuką tai dienai, kai atrodys nuobodu.

large_180_06AC0576D5819858ECA3C779F8771CF5.jpg
Jau pradedu pajusti didelio laivo inerciją, gero variklio galimybes, po truputį mudu su laivu susipažįstam, nors vis dar vienas kitam sakom Jūs. Laikyčiau tai abipusės pagarbos dalyku. Prisirišti padėjo du kitų laivų savininkai, tokie pat kruizeriai kaip aš. Ne todėl, kad labai reikėjo, špringą jau užsivedęs buvau, bet toks mūsų etiketas. Truputį su šypsena ranka numojam į padėkos žodžius ir apsisukę nueinam. Šiandien ryte pats gelbėjau pagyvenusią damą, apie 65-70 metų buriuotoją, kurios jachtos kriauklėmis apaugęs sraigtas neleido normaliai manevruoti. Tiksliau, padėjau gelbėti, nes netruko prisistatyti marineris su kateriu, telefonu iškviestas, ir nusitempė ją į keltuvą. Kol laivą kėlė, pasikalbėjom. Jos vyras pasiligojo smarkiai, laivas neplaukė ilgai ir todėl dugnas bei sraigtas apaugo. Ir jos jachta ne "she", kaip jūs angliškai sakot, o laivas. Deja, pavėjinis, nes modernus plokščias korpusas į vėją krypties nelaiko. Bet jos laivas labai myli jūrą kaip ji, todėl jai skaudu, kad plaukti negali. Bet aš žinau, kad nežiūrint į tai, kaip ten jos vyro likimo knygoj parašyta - ši ponia savo laivu dar plauks.

large_06AA6EB6AF51DC89BC3187DF664F2225.jpg
Aš mačiau, kaip užtikrintai ir ryžtingai ji sugebėjo laivą išlaikyti vietoje, laivugaliu prieš vėją - su beveik nedirbančiu sraigtu. Man tik pora kartų tereikėjo padėti prie tiltelio jai nesispausti ir po to į keltuvo slipą įvesti. Savo laivu, kurį dar man reikia prisijaukinti - kažin, ar būčiau taip sugebėjęs.

Dar prieš peršvartavimą, iš pat ryto, prisipūčiau dviračio padangas ir numyniau į parduotuvę. Tarp reikalingų dalykų, paėmiau ir šaldytą avies mentę, tokią su visu kaulu. Dabar svarstau, ar nepadarius šašlo iš jos ir sukviesti į puotą visus šio pontono kruizerius? Tai čia ta mano durnesnė, kuri džigitas, pusė taip sako, o protingesnis mūsų pusrutulis dviračiu labai nepatenkintas, turbūt teks naują pirkti. Nes kaip juo bevažiuoji - vis prieš vėją.

Posted by gramas 09:59 Archived in France Comments (6)

Apie tai, kaip buriuotojui tapti legenda

Buriuotojai ilgai delsė atskleisti Lietuvai savo paslaptį. Dabar, kai Klaipėdos buriuotojų iniciatyva ir Lietuvos Buriuotojų Sąjungos pritarimu Klaipėdoje įsteigta Undinių Akademija, pradžioje tebuvus tik kukli idėja, pasiteisino, organizacija sustiprėjo, išvystė narystę bei paslaugas - dabar atėjo laikas prisistatyti šaliai. Undinių Akademija vienija ne tik Lietuvos buriuotojus, tačiau ir tuos, kas iš tikrųjų myli jūrą.

large_946D48D7C7EF9B538DBE8B5265B457FC.jpg
Tačiau apie viską - nuo pradžių. Kaip žinia, klimatas mūsuose duoda gana trumpą buriavimo sezoną, vos 6 mėnesiai per metus. Buriuotojų dryžuotos sielos likusius pusę metų iki šiol buvo verčiamos kankintis, nes žiemą buriuoti negali dėl sukietėjusio vandens. Pernai atsidarius moderniausiam mieste "Impuls" baseinui, buriuotojų reikalai iškart pagerėjo. Entuziastų, negalinčių gyventi be vandens nei vasarą nei žiemą dėka, buvo įsteigta Undinių Akademija.
Idėja tikrai neatsirado tuščioje vietoje - buriuotojai jau nuo seno yra pastebimi garbinant Neptūną, visų jūrų valdovą. Kaip žinia, ten kur Neptūnas, ten ir undinės... Vos jachta išplaukia už uosto vartų į atvirą jūrą, jachtos škiperis atkemša tauraus gėrimo butelį ir, tardamas vyriškai santūrios maldos žodžius, įpila auką Neptūnui. Į trumpą kalbą Neptūnui dažniausiai telpa škiperio rūpestis dėl įgulos ir laivo saugumo, prašymas duoti pakeleivingą bangą, gerą vėją ir sėkmingai sugrįžti į namų uostą.

Ta vandens trauka prie vandens buvo tokia stipri, kad žiemą jie pradėjo vakarais rinktis Klaipėdoje, Impulso baseine. Šiandien buriuotojams sunku pasakyti, o gal nei vienas nenori prisipažinti, kas ir kodėl pirmasis į nuolatiniais tapusius susitikimus baseine atėjo su undinės kostiumu. Idėja šitaip paįvairinti atnašavimą Neptūnui greitai išplito buriuotojų tarpe, netruko prisijungti ir jų šeimų nariai, giminės, draugai ir artimieji. Undinių ir undinų stilius bei gyvenimo būdas pasirodė tiek sveikuoliškas ir užkrečiamas, kad prie Klaipėdos buriuotojų ėmė aktyviai jungtis ir visiškai neburiuojantys miesto gyventojai. Pasirodo, retas klaipėdietis vaikystėje nebuvo užburtas Jūratės ir Kastyčio legendos magija.
Populiarėjantis undinizmas leido struktūrizuoti entuziastų pradėtą veiklą ir šitaip mieste atsirado Undinių Akademija, kaip Lietuvos Buriuotojų sąjungos padalinys Klaipėdoje.

large_946C4DB0A1556B99E9282131CDE9BFB4.jpg

Undinių Akademija veikia asociacijos principu, su savanoriška mokama naryste, organizuojamais renginiais ir paslaugomis, o visos lėšos skiriamos organizacijos stiprinimui ir Lietuvos Buriuotojų Sąjungos veiklai vystyti. Savo pagrindiniu ir strateginiu siekiu organizacija laiko tapimą pagrindiniu veiksniu, įtvirtinančiu Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, reikšmę Baltijos regione ir visame pasaulyje.
Metinis Undinių Akademijos nario mokestis Eur50,- tačiau visoms Jūratėms ir Kastyčiams narystė yra nemokama.

Abejojantiems, ar undinizmas jiems tinka kaip gyvenimo stilius, yra rengiami įvadiniai kursai, kurių metu galima išsinuomoti kostiumą, grimą bei rekvizitą ir, su patyrusių instruktorių pagalba susipažinti su undinių bei undinų bendravimo principais. Įvadiniai kursai pasirodė tokie populiarūs, kad juos numatoma rengti ir vasarą, tam Undinių Akademija jau pasirašė Trinyčių prūdo nuomos sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe. Apie 90% pabandžiusiųjų undinizmą, jungiasi į Akademijos veiklą, tampa aktyviais nariais, dalyvauja organizuojant renginius ir savarankiškai populiarina undinizmą visuomenėje.

Visiems Akademijos nariams, įvaldžiusiems undinizmo techniką ir saugaus elgesio vandenyje principus, rengiami pažinčių vakarai su šokiais po vandeniu, įvairiausi teminiai renginiai, naujų narių krikštynos, vestuvių, gimtadienių ir jubiliejų šventės. Vienas labiausiai pastebimų Akademijos narių realizuotų projektų - neseniai miestui padovanota Undinėlės skulptūra Klaipėdoje. Šiuo metu Akademija ruošiasi grandioziniam renginiui - undinių paradui Dangės upe per artėjančią Jūros Šventę ir kviečia į veiklą jungtis naujus narius.

Jeigu vaikystėje žavėjotės Jūratės ir Kastyčio legenda, arba pageidaujate artimiau pažinti undinizmą kaip laisvalaikio ir gyvenimo būdą, kiekvieną trečiadienį, 17 val. galite susitikti su Undinių Akademijos ir Lietuvos Buriuotojų Sąjungos atstovu Dariumi (fotografija teksto pradžioje) prie Undinėlės skulptūros ties Biržos tiltu Klaipėdoje, arba kviečiame skambinti tlf. +370 602 17070.

/Fotografijų autorius - Artūras Drukeris/

KLAIPĖDA,
2015 m
Pati balandžio mėn. pradžia

Posted by gramas 02:22 Comments (1)

Apie tai, kaip netapti sukčių auka

large_834555FF0278CBD230C0CC0C9615BCB6.jpg

DĖMESIO! Visiems buriuotojams, laikantiems laivus Klaipėdoje, Pilies uoste!

Tai perspėjimas saugotis sukčių, šiemet vėl bandysiančių jus apvogti išradingu būdu. Sukčiavimas Pilies uoste vyko pernai visą vasarą, šiemet tai gali kartotis, todėl privalau jus įspėti, kad būtumėt atsargūs.

Jeigu, įplaukiant į uostą, pastebėsite dvi simpatiškas maždaug 20 -25 metų amžiaus merginas, sėdinčias ant suoliuko uosto krantinėje - būkite budrūs. Vos tik jūs prisišvartuosite, sutvarkysite laivą ir įsėsite į mašiną, jos abi staiga apipurkš jūsų priekinį stiklą valikliu ir pradės trinti kempinėmis. Jos žaismingai pils vandenį viena ant kitos, nusimes šlapius marškinėlius ir liks vien su bikiniais. Jos gundančiai šypsosis, o jų stangrios krūtys veršis iš liemenėlių, prisispausdamos prie stiklo. Jos nereaguos į jūsų prašymus baigti, o nuvalę stiklą, įsės į jūsų mašiną ir paprašys nuvežti jas į Girulių mišką. Pakeliui, kol viena iš jų bučiuos jus į ausį, kita pradės nusirenginėti ir, nekreipdama dėmesio į jūsų bandymus pasipriešinti, visiškai nuoga atsisės ant jūsų raita. Jūs nebegalėsite vairuoti... Kol stabdysite mašiną, kita mergina nepastebimai ištrauks jūsų piniginę, o mašinai sustojus, jos abi iš karto pabėgs.

Dėmesio, buriuotojai - būkite atsargūs, nepasiduokite sukčių apgaulei! Šitokiu būdu aš praradau savo piniginę praėjusių metų sezono gegužės mėn. 4, 8, 9, 10 dienomis, po to gegužės 14-tą du kartus, po to birželio mėn. 1, 3, 5, 6, 7, 12 d.d., 17 du kartus, ir 23, 27 d.d. , liepos mėn. 3, 5, 10, 14 d.d. , o per Jūros šventę tris kartus.

P.S. Piniginių nebrangiai galima rasti Naująjam turguje, parduotuvėje "Viskas už 2 Eur".

P.P.S. Jei kam anekdotas pasirodė per senas, ar prastas - naujus ir gerus jau galite rašyti komentaruose.

Posted by gramas 00:43 Comments (1)

(Entries 1 - 15 of 165) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »