A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Rock&Roll

large_180_B8EEFF1B0C5741B43437B34BD9099727.jpg

Šiandien jūroje Mistralis. Pavakare prasidėjo, tai rimtai pūs dar pora dienų tikrai, jei ne ilgiau.

Jau anksčiau minėjau, kad Mistralis - tai Šiaurės/Vakarų (NW) vėjas, kuris Ronės slėniu Prancūzijoje įsibėgėja nuo Atlanto, dar sustiprėja Pirėnų ir Alpių kalnų masyvų zonoje ir stipriai kerta į Liono įlanką Viduržemio jūroje. Teko matyti prognozes ir pačiam uostuose pasislėpus, ar kur ant inkaro atsistojus išlaukti vėjus iki 30 m/s gūsių metu. Yra buvę ir baisoka, kad nuo inkaro nenurautų ir į krantą neišridentų, bet Neptūnas man buvo atlaidus, matyt todėl, kad nepamiršdavau jam įpilti. Jau žinau, kodėl apie Mistralį vietiniai kalba labai pagarbiai.

Jei ne Mistralio periodai, Viduržemio jūrą (tiksliau - Tirėnų ir Ligurijos jūras) pavadinčiau visai nuobodžia paties buriavimo kokybės prasme. Vyrauja besisukiojantys silpni vėjai, plačios štilio zonos - daug (per daug) yra plaukiama varikliu. Jei išplauki į maršrutą anksti ryte - vasarą vėjo turėsi maždaug nuo 11.00 iki 15.00 . Mažoka, jei plauki toliau... Vėliau vėjas ims sukiotis, kol vakarui visai nurims. Naktys dažniausiai ramios, patogu nakvoti laivui stovint ant inkaro. Kaip vietiniai buriuotojai sako - Viduržemyje vėjas būna trijų rūšių: per mažai, per daug, arba ne iš tos pusės. Užtai turistiniam čarteriui - sąlygos idealios - plauki 3-4 val. per dieną, marinos čia ant kiekvieno kampo jei ne po vieną, tai po dvi, vakare užsimeti Moules Marinieres su baltu vynu - ir į šiaudus.

Norint paburiuoti labiau su azartu - inkarą kelti reikia dar prieš nurimstant Mistraliui, bent pusdienį iki jo pabaigos. Šitaip, į besibaigiantį štormą, kartu su Lolita išplaukėm iš Calvi, Korsika į Villefranche sur Mer šalia Nicos, Prancūzijos Rivjera. Pradžioj du rifai į grotą, po to ir visi trys, išlindus į atvirus vandenis, o genujos tereikėjo irgi tik vos vos. Greičio turėjom virš 7 mazgų kaip vidurkį pirmas plaukimo 10 valandų, jachta ėjo stabiliai, kaip traukinys. Banga buvo per kelias dienas supūsta, tai pasupo ir pirštais nerodysim ką, bet užsupo. Kelios bangos lūždamos sugebėjo ir į šiaip labai sausą kokpitą įšokti.
Šiaip atviroj jūroj gana retai dideles lūžtančias bangas sutiksi, nes jūra gili, pagrindinė banga nusistovi reta, ilgo periodo, bet galinga, apie 3m aukščio, šiek tiek panaši į Atlanto zybę, tik tankesnė. Didelė, bet nepikta banga. Virš pagrindinės bangos, ilgus atstumus keliaujančios, dažniausiai turime ir lokalinį bangavimą, dažniausiai kitos krypties, nei pagrindinė banga. Lokalinės bangos - tai 0,5 ar 1 m aukščio - tos jau tankesnės, piktos, primena Baltijos bangavimą, kai aštresnis vėjas užpučia. Viršūnės jų palūžinėja, tai tada ir norisi bures rifuoti. Tos lokalinės vėjo bangos dar maišosi su kitomis kryptimis keliaujančiomis likutinėmis bangomis iš kitų regionų. Taip ir gaunasi, kad štormui besibaigiant, gauni ramią ir didelę pagrindinę bangą, o apie ją, kaip šunų gaujos vienvaldį vadą, šokinėja visom kryptim tokie dantis iššiepę, vis bandantys į blauzdą įkirpti maži šakalai.

Tą dieną daugiau greičio ir burių ploto nesinorėjo visai. Vėliau pradėjo suktis į nosį, ramintis ir teko išleisti rifus, vėliau jungti variklį visai likusiai kelionės daliai, beveik 7 valandoms.
Variklio tepalus ir filtrą keičiu kas 100 motovalandų, tai čia tos valandos susirenka žymiai greičiau, nei buriuojant mūsų Baltijoj. Ir gerai, ir blogai tas jų Mistralis - kartais paburiuoti smagiau leidžia, o kartais taip prispaudžia, kad ...

Vietiniai buriuotojai sako - Viduržemyje vėjas būna trijų rūšių: per mažai, per daug, arba ne iš tos pusės. Šiandien man vėjas ne iš tos pusės, nes audra iš atviros jūros įlenkia retą, ritmingą maždaug 1-1.5m bangą į šiaip labai ramios įlankos maišą, o vėjas užinkaruotą laivą vis laiko šonu į bangą. Todėl supa stipriai. Toks supimas pats bjauriausias tiems, kas jūrligei lengviau pasiduoda. Kai esi jūroje - supa kitaip, laivą burės prie bangos prispaudžia, gali kiek užversti ant šono, bet supimas nėra bjaurus, visai ne taip, kaip stovint ant inkaro.

Vartaliojasi laivas kaip koldūnas nuo šono ant šono, dangų stiebu maišo, kyliu vandenį plaka. Raičiojuosi lovoj, vis atsikeldamas visokius bildukus ir barškučius raminti, apie normalų miegą nė kalbos. Tai vandens butelis kažkur ritinėjasi, tai galjūno spintelėj kažkoks buteliukas skimbčioja, tai kokioj skardinėj sardinės aliejuje garsiai šnekasi. Galiausiai nuogas turiu eiti ant denio ir nuraminti šluotą, kuri sugalvojo ten blaškytis - palikau numetęs šalia stiebo dar dieną, tai va tau pramoga nakčiai. Tuo pačiu inkarinį aliarmą ploteryje pasitikrinu, žiūriu, ar inkaro dugnu nepavilkom. Viskas gerai... Galima toliau eiti lovoj pasiraičiot. Keikiu save, kad dar dienos šviesoje nepastačiau laivo ant dviejų inkarų, kad laivagalinis, su valtele užvežtas inkaras laivo nosį nuolat tiesiai į bangą laikytų. Naktį to daryti visai nenoriu, nes dugne yra uolų, norisi matyti, kur inkarą padedi, kad paskui, pakeliant, nardyti nereiktų.

Supimas dar pastiprėja, banga padidėja, nors vėjas lieka silpnas, mat kalnai šitą įlanką gerai pridengia. Miegot jau visai neįmanoma - atrodo, apsikamšai šonus pagalvėm, kad nesiraičiot, kvėpuoji pagal bangos ritmą, jau jau jau išsijungi, bet nuolat kuri nors raumenų grupė vistiek įsitempia, instinktyviai bando supimą kompensuoti. Prabundi, keiti padėtį, atsipalaiduoji, jau tuoj miegosi, nes labai norisi... Tik pradedi grimzti miegan, vėl raumenys darbo susiranda. Pabundi po kurio laiko, kai tie darbštuoliai jau pavargę vos ne iki skausmo, tada viskas vėl iš naujo. Ryte esi pusiau pamiegojęs, pusiau pridaužytas, pusiau surūgęs. Įšoki į vandenį, įkali kavos, saulė šviečia - ir viskas vėl gerai. O kad miego atsigriebti - galima valandžiukei siestos nulūžt. Pietūs juk čia, reikiaprie vietinio ritmo adaptuotis...

Be bangų stabilizatoriaus, nuo groto giko įleisto vandenin, ši naktis būtų buvus tikras košmaras. Su stabilizatorium buvo tik šiaip bloga naktis.
Puikus įrengimas, must have jeigu planuoji daugiau laiko inkaruotėse praleisti, nei marinoj. Dvi nerūdyjančio plieno plokštės, šiek tiek paformuotos, sujungtos vyriais. Laivui leidžiantis nuo bangos pakrypstant į bortą su amortizatoriumi - plokštės susiglaudžia ir lengvai nuskęsta. Pradėjus laivui atsitiesti - plokštės atsidaro ir visu plotu kabinasi į vandens masę, gesindamos supimo momentą. Šitaip laivas žymiai lėčiau supasi ant bangos ir net stiprus supimo momentas visiškai užgesinamas per kokius 3-4 stiebo mostelėjimus per dangų. Laivai, čia pat inkaruotėje stovintys be amortizatorių, dar ilgai ir aktyviai po to vartaliojasi; kaip ten jų įgulos sugebėjo šiąnakt bent kiek miego pagauti - manęs neklauskit.
Daiktas išbandytas, patikrintas, veikia - tikrai rekomenduoju.

Fimuką apie dienas su daugiau vėjo marinoje, ant inkaro ir jūroj - įkelsiu vėliau, jei pavyks WiFi surasti.

large_B8FF6944B216E978D6D12C407ED9F900.jpglarge_90_B91328BAA2E0B1FEDB3EA6800C064877.jpglarge_B91C4BD90F361B32AA817360EA83A9D2.jpg

Posted by gramas 01:59 Archived in France Comments (0)

Viduržemiai. Myliu Nicą

large_1C057249B2918819395BFE961CFB5570.jpg
Nica yra nuostabi ir gyva, su charakteriu - kaip žmogus.
Šeštadienio popietė, keliauju antrą kartą tarp SFR kontoros ir Tabac kiosko, kuris vakar man pardavė telefonui tinkamą 1Gb interneto pratęsimą, o ne tabletei, kaip prašiau. Pirmas vizitas buvo į SFR - jie siunčia ten, kur bilietas parduotas, kad grąžinčiau ir gaučiau teisingą. Tabac'e dirba nebe vyrukas greituolis, kuris kala baro prekes ir lošimų bilietus į kasą trigubai greičiau, nei aš kada nors baksnosiu iPadą, o pusamžė namų kankintoja, kuri moka gūžtelėti putlokais pečiais ir labai prancūziškai prasiviepti, nes nekalba angliškai nei gu-gu. Skarelę ant galvos ji užsirišus mazgu į priekį - kaip Freken Bok. Ji nekalba angliškai, bet supranta viską, ką jai sakau, ko noriu, o paskui reikalauju. Jai dzin, sako kalbėk prancūziškai ir kreipiasi į sekantį eilėje, norintį įmušti lošimų statymą. Niekas eilėje atseit nekalba angliškai, suka akis į šalį ir mataruoja galvom, kai paklausiu. OK, aš irgi būsiu mažiau malonus. Pastumiu visą eilę šalin, juos užstodamas, nes matau, kad visi looser'iai kažkokie nuvėsę, tikrai į plaukus man nepuls. Na, potencialo turėtų gal pora juodų veidų iš West Indies toliau eilėje, bet, manau, ant alkūnės man patys nelips.
Sakau pardavėjai, kad dabar spręsim mano reikalą. Ginčijamės pora minučių, ji prancūziškai aiškina, kad turiu kalbėt su tuo, kas pardavė, aš - kad kalbu su įmone, kuri pardavė. Baigiasi tuo, kad vienas kitam jau labai pakeltais balsais palinkim turėti gerą dieną, visokeriopą sėkmę asmeniniame gyvenime ir santarvės šeimoje. Dar pridedam, kad abudu esame labai malonūs žmonės. Išeinu gatvėn, visiškai nieko nepešęs, bet dar pasipykęs su baro durimis, nes jos kažkodėl atsidarė į vidų, o ne laukan. Jau buvau bepamanąs, kad užrakino, rupkės, ir dabar duos į kailį.
Atvėsęs nuo ginčo gatvės popietinėje kaitroje, plieskiančioje nuo šaligatvio betono, save sugėdinau, kad klausimo vertė tik vos 10 Eurų ir tokio jausmingumo tikrai neturėčiau sau leisti. Kas čia man ką tik atsitiko? Ir dar ta gestikuliacija rankom ginčo metu - čia gal Italijoj išmokau?
Jau ramiai pėdinant iki SFR biuro šalia Garibaldi aikštės, kur pirksiu teisingą interneto bilietą, matau kaip šaligatviu žingsniuojanti ir užsikalbėjusi su pašnekove dama įmina į didžiulį šuns šūdą, kurių šiaip jau netrūksta Prancūzijoj. Didelis toks šūdas, ne mažiau kaip dogo, ar mastifo. Dalis jo apkabina basutę ir pakimba damai ant kojos, dalis su tvarkingai atspaustu pado raštu lieka ant betono. Moteris supyksta ir sakyčiau agresyviai užsipuola netoliese buvusią kitą moteriškę su nedideliu taksiuku ant pavadžio. Aš gi nusimanau apie šunis, juk niekaip taksiukas vienu tūpimu tiek neprišiktų... Kažkokios blogos energijos šiandien mieste tvyro; jei ir mane ji užkabino, ne tik vietinius - gal laikas jau plaukti iš čia?

Posted by gramas 01:10 Archived in France Comments (0)

Viduržemiai. Turiu problemą

Jau keli mėnesiai, kaip gyvenu ant vandens, tai ima atsirasti kažkokie nežemiškai kiti matymai, vertinimai ir suopročiai. Daug jų visokių yra, bet šitas kažkoks prikibęs, nes kertasi su mano įsitikinimu, kad nereikia auklėti suaugusių žmonių. Nes tai yra tik laiko gaišimas, nes jūs nepataisomi.

Tai kaip dabar man, nedeginant savo be galo brangaus laiko, paaiškint, kad iki šiol gyvenot baisiulinėj klaidoj?

Sakot, planeta Žemė.
Taigi nesamonė visiška ir viduramžių tamsybė.
Kokia dar Žemė, jei 71% planetos paviršiaus yra Okeanas!?

Kai jus sekantį kart kas paklaus, kur gyveni - reiktų sakyt Okeane

No offense intended, bet dabar jau žinot, kokioj klaidoj gyvenat.
;o)
large_35343F38CCBC2CC47AE20A0ABE285339.jpglarge_3536DFA6C33AEE8C2FA590D8C1313A5A.jpglarge_353ECB76E062A0DE47F68A0932D5B5CF.jpglarge_180_3535B8FCEFE991FFADEDB2920B57651C.jpglarge_353C32E2958A616BD9BB30DE468A6676.jpg

Posted by gramas 11:39 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Mazochistų užrašai

large_2A68FD02F295F038C370B14846D3BE5C.jpg

Išmarginau mėlynėm žmoną, bet jai patinka. Tai aš nupirkau laivą (su jos pritarimu, žinoma), aš pribūriau svajonių apie prabangiai minimalistinį gyvenimo stilių laive ir aš susargdinau ją naujų kraštų ir naujų žmonių pažinimu, bet nuo vandens. Vadinasi, tos mėlynės ant jos kūno - irgi aš. O ji - tikriausiai mazochistė, nes sako, kad viskas gerai.

Vienas iš požymių, kad gyveni laive - tai kad dažnai kraujuoji iš vis kitų vietų. Yra tūkstantis ir daugiau kitų, žymiai malonesnių buriavimo požymių, bet šitas irgi yra. Tiesą pasakius kraujavimas - buvo labiau mano amplua. Lolita pasitenkino mėlynėm, t.y. kraujo praliejimo išvengė. Man "reikia" laikas nuo laiko taip smagiau įspirti į ką nors kietesnio už mane, įsibrėžti, ar įsipjauti. Kai basomis pratusias būti kojas lipdamas į krantą apmaunu visų artojų atributais - plius pritrynimai visokie, ne mažiau smagūs... Duok mano kojai savaitę nuo avalynės, ir ji tampa laukinė. Dabar, į ketvirtą kruizinį mėnesį įplaukęs, imu stebėti, kad plėvės tarp pirštų neužaugtų, kaip pas Kostnerį, kuris Kevinas iš Waterworld.

Žinau, Lietuvos buriuotojai sako, kad ant laivo - tik su batais, nes taip saugiau. Žiūrėk, kas sako - taigi sportininkai. Tačiau, žinant, kad esi ten, kur buriavimas yra ne vos embrionas, kaip ant Lietuvos, o didelės šalies turtingos jūrinės kultūros svarbi dalis - tu su batais vasarą laive niekada nebūni. Nes batai paliekami jei ne ant krantinės, tai nusimaunami dar ant laivagalio platformos, vos išlipus iš valtelės, kuria grįžai iš kranto. Batai kruizeriui yra svetimkūnis ant kojos. Eidamas svečiuosna į kitą laivą - pabandyk neatsiklausęs rioglintis ant denio su batais - šansas yra, kad būsi paprašytas palikti jų laivą tuoj pat - nes tai nepagarba šeimininkams ir jų namams.

Taigi, laive esu basas. Kaip Lolita sako, per daug staigiai ir per stipriai viską darau, be to ir laivo supimas, kaip faktorius yra - todėl jau kai lupu į ką nors koja, tai mažai nebūna. Lolita, kaip ramesnis charakteris, o dar papuolęs į mažiau įprastą aplinką, buvo atsargesnė, todėl atsipirko mėlynėm. Koks skirtumais, kaip ten buvo, bet vieną kart, prieš plaukiant iš inkaruotės į krantą, jai patariau kažką labiau pridengiančio vilktis, kad išmargintų kojų mažiau parodyt. Nes čia, Prancūzijos pietuose, kas juos žino, gal irgi yra išvirkščioji demokratijos pusė, ir mane būtų į cypę uždarę, kad pasiaiškinti, kodėl taip primušiau žmoną. O dar ir atimtų ją nuo manęs, neduok D, kaip kokie norvegai...

Tas mėlynių periodas - neišvengiama adaptacijos prie gyvenimo laive dalis, kaip ir jūrligė, kuri pradžioje dažną pakankina. Jūroje, kai laivą supa, o kartais stipriai - nori nenori į kažką atsiremsi stipriau, atsitrenksi, o įsibėgėjęs pasistabdysi mažiau maloniais būdais ir organizmo kampais.
Jeigu jūrligė pirmą parą jūroje dažniausiai praeina - savęs žymėjimas gali užtrukti ir savaitę, ir kiek ilgiau. Man truko visą pirmą mėnesį, nes lengvi keliai - ne man. Anglai sako - įgauti "sea legs" - tai, manau, ne vien apie jūrligę, bet ir apie mokėjimą judėti laivo mažose erdvėse jūros padiktuotu ritmu. Pamažu išmoksti pasilaikyti įsitvėręs visur esančių ranktūrių, išmoksti skaityti laivo siūbavimo ritmą ir žengti žingsnius tada, kai saugu. Žemėje, svečiuodamasis namuose, kur laiptų yra, tu lipsi jais atbulas, veidu į laiptus, nes taip įpratęs. Buriuotojo požymis, nieko nepadarysi. Tegul juokiasi tie, kas jūros nežino.

Trijų taškų taisyklė, kaip banaliai tai skambėtų. Dvi kojos ir viena ranka laivui - viena ranka tau. Dvi rankos ir viena koja laivui - viena koja tau. Gali ta laisva koja ausį krapštytis, ar nosį - bet jei vieną koją pakėlei - reiškia, dvi rankos tvirtai įkabintos, o viena koja - ant denio.
Pamiršai taisyklę - še tau mėlynę. Bet, kai esi mazochistas, kas tolygu buriuotojui - nejokia ne problema.

large_180_2A69B38FBF5AB73A31411654D38CABB5.jpg

Posted by gramas 08:26 Archived in France Comments (1)

Viduržemiai. Cote d'Azur pigiau

Cote d'Azur, arba Prancūzijos Rivjera yra prancūzų rojus, kurį jie sau sukūrė. Niekas prancūzams to rojaus ant lėkštelės neatnešė, bet jie žinojo karta iš kartos ką daro ir ko nori iš šio žemės ant kranto lopinėlio. Taigi, čia saulė, šilta jūra, kalnai, jaukūs senamiesčiai ir atsileidę, be įtampos ir besiilsintys žmonės iš visų pasaulio kraštų. Kitaip sakant, čia rojus, o šiandien ir jau beveik savaitę mes esame jo svečiai.

Kalbant lietuviui suvokiamais kurorto vertinimo matais - čia yra Palanga ir Nida kartu sudėjus, bet po maždaug 300 metų nuo šiandien, jei visą tą laiką investicijos galėtų lietis laisvai.

Mes čia todėl, kad Cote d'Azur yra Viduržemio jūros jachtingo Meka. Ką mes matom nuo savo jachtos? Visi vaizdai - už milijoną. Tuos miljonus sumoka krante, kalno šlaituose kaip kregždžių prilipdytų vilų laimingi savininkai, ar išblizgintų viešbučių klientai, o vistiek vaizdu džiaugiamės mes, savo b/jBillabong atsibastę iš biesai žino kur. Vėjo kryptis pasikeitė, jachta ant inkaro pasisuko kitur - ir turime vaizdą už jau kitą milijoną... Ką dar matom nuo jachtos - tai nepaprastai skaidrus vanduo. Stovime 7 m gylyje, o visas dugną uždengęs žolių kilimas su visa gyvybe jame - lyg žiūrėtum į akvariumą savo svetainėj.

Šiuo metu esame tirštai aptūpti įvairiausių katerių, jachtų ir super-jachtų. Inkaruotė pilna, nes dienai čionai suplaukia šeimos, porelės ir draugų kompanijos iš aplinkinių uostų. Turškiasi, plaukioja SUP'ais, kajakais, topless grožoulės deginasi ant denių kiaurą dienelę, o vakarop visi kelia inkarus ir grįžta į uostus. Tada įlanka ištuštėja, lieka nakvoti tik tokie pat jūriniai valkatos kruizeriai, kaip mes.

Kad to dienos balagano išvengti, kelias dienas iš eilės po pusryčių laive sėdam į valtelę ir birbiam į krantą. Pradžių pradžia buvo Villefrache sur Mer. Įvardinčiau tris aiškius "must see" Villefranche:

1. Citadelė. Tvirtovę pastatė Savojos kunigaikštis 1560m, kad ginti visą įlanką nuo priešų, kurių netrūko. Villefranche įlanka yra pati giliausia visoje Pietų Prancüzijos pakrantėje, todėl daug kas ją norėjo matyti kaip karinio laivyno uostą. Labai stipriai suprojektuota citadelė tuos norėtojų norus atšaldė. Buvo labai įdomu vaikštinėti po tvirtovę ir bandyti suprasti fortifikacijų projekto autoriaus sukurtus gynybinius privalumus. Kaip sienų konfigūracija, vidinių kiemų, vartų, bokštų ir šaudymo angų išdėstymu sukurtos mirtinos skerdyklos užpuolikams, tuo pat numatant ir vietas įgulos šeimų būstams, kareivines, aikštes, parkus ir gėlynus taikos metui. Šiandien tvirtovė pilnai funkcionali - joje įsikūrusi miesto valdžia, policijos nuovada, teatras ir kino salė po atviru dangum, viešbutis, koplyčia, muziejai ir Volti skulptūrų galerija. Volti galerija būtent ir yra tas "must see", nes visa kita pamatysit, kol jos ieškosit. Galerijos ekspozicijoj daug gražių moterų aktų - daugiausia bronza ir plastika. Nepamirškit palypėti ant sienų ir senovinių pabūklų lafetų, kad nufotografuoti tuos fantastiškus vaizdus į miestą, įlanką ir Cap Ferrat iškyšulį.
large_172DF1B3B1010A788101D3F2CA9A8056.jpg

2. Koplyčia žvejų uoste. Grįždami iš citadelės, užeinate į šalia žvejų uostelio esančią koplyčią ir pasidžiaugiate jos vidaus puošyba. Žinoma, vidutinis statistinis turistas į bažnyčias ir katedras eina tik iš reikalo, nes esi turistas ir turi ten bent trumpam užeiti. Nes taip reikia. Čia, Pietuose, užėjęs dar gali netgi šiek tiek atvėsti. Kai atvėsti, pamaldumas kaip ir praeina, tai pėdini toliau, toks jau ne belenkoks, o toks kiek padvasintas turistas beesąs.
Tai va, Villefranche žvejų koplyčia yra keliom galvom aukščiau už 90% bažnyčių, į kurias kaip turistai ėjote atvėsti. Ji visai mažytė, ją lengva praeit nepastebėjus. Tačiau cvekas tame, kad miestelio valdžia 1957m koplyčią dekoruoti atidavė žymiam dailininkui Jean Cocteau. Sako, va, Kokto - tau mūsų bažnyčia, iš lauko nieko nejudini, kad miesto vaizdui nepakenkt, o iš vidaus - paišyk ką tik nori. Kokto ir pripaišė to, ką norėjo. Respect Kokto už savitą ir laisvą požiūrį į religiją, Biblijos motyvus, meną ir patį Villefranche miestą. Jis kreidelėmis, pastiprintom vašku, sukūrė tokį meno šedevrą koplyčios viduj, kad katalikų bažnyčia galėtų rimtai pasvarstyt, ar tokių įdomesnių ir nedavatkiškų erdvių kūrimas nebūtų kelias bažnyčiai, ieškančiai ir nelabai randančiai takelio į žmonių širdis. Šioje mažytėje koplyčioje Dievo kelis kart daugiau, nei Klaipėdoje iškeltų bažnyčių šaltuose ir tuščiuose mūruose, sakyčiau.
Be abejonės - čia ta bažnyčia, kurioje man su Lolita teko tiek džiaugtis ir stebėtis, tyrinėjant menininko fantazijos vingius Biblijos motyvais. Atpasakoti neįmanoma, teks jums patiems nuvažiuoti ir pamatyt. Prie kiekvienos sienos stovi nedidelis aiškinimo stendas keliomis kalbomis. Pažiūri freską, po to skaitai tekstą, tada vėl pažiūri freską - ir tada arba garsiai juokiatės, stebitës autoriaus išmone, arba išvis liekat be žado, stiliuje "na, bet kaip šitaip sugalvot?!" Vienžo, nevaržykit savęs.
large_1646DAEB94B79129A6E9B020CCB741EF.jpg

3. Unikalios dengtos gatvės. Jei kelionių vadovai sako, kad unikalios, tai turbūt taip ir yra. Aš, tiesą pasakius, niekur kitur tokių irgi nemačiau. Matyt, tikrai unikalios. Manau, kad viskas galėjo būti taip: miestas statėsi, kaip ir visi viduramžių miestai, kaip chaotiška siaurų gatvelių raizgalynė. Pirmam aukšte žmonės laikė ožkas arba asilus, o šeimos gyveno antrame, trečiame ir gal aukščiau. Atsidarai langą, o ten - kaimyno svetainė. Sakai, Žan-Pjerai, kaimyne, ar tavo asilui labai svarbu saulės šviesa? Žan-Pjeras - Nežinau, einu paklausiu. Grįžta po kurio laiko, sako Antuanai, manau, kad mano asilui dzin. Tai va, Žan -Pjerai, ar nepadarius mums perdengimo virš mūsų namų pirmų aukštų ir taip nepasididinti savo namų?
Taip ir atsirado tuneliai vietoj įprastų gatvių. Žemės miestų plėtrai nėra, nes iš vienos pusės jūra, iš kitos kalno siena. Tai užsidengė keletą gatvių, kol susigriebė, kad to nereikėtų daryti, kad visas miestas tamsoj nepaskęstų.
Šiandien labai egzotiška tomis gatvėmis-tuneliais paklaidžioti, ypač kai žinai, kad kitur tokių nelabai pamatysi. Sako, kad karų metu vietiniai subėgdavo į tuos tunelius nuo apšaudymų slėptis.

Visa kita Villefranche - panašiai kaip kitur. Butikai, kavinukės, restoranai, midijos, austrės ir vynas, žynocia... Kas krenta į akis - rusų labai daug čia. Ne, jie čia maisto buldozeriais netraiško, bet stropiai kemša parmezanus už abiejų žandų. Joke'as - ne, ne alkanieji rusai čia, kurie Iskanderai, o tie, kur superjachtos ir otkutiūras su naftos kvapeliu. Patikėkit, rusų jachtos tikrai super, kartais mega - nes niekam kitam "pakazucha" čia nėra tiek svarbu.

Sekantis "must see" yra Monakas. Laivą paliekate ant inkaro Villefrache, valtelę parišate prie miesto krantinės. Nelįsti su savo guminuke į žvejų uostą. Aš buvau, metaliniu trosu ir spyna prirakinau savo tūziką prie žvejų krantinės žiedo. Kai grįžau, mane pasitiko jauni žvejukai ir ramiai paaiškino, kad sekantį kartą kirps trosą. Kai paklausiau, ar mano tūzikas sukėlė problemų ir kad galiu už stovėjimą sumokėti - paaiškino, kad mokėti nereikia, bet valtelėms vieta yra prie miesto krantinės. Todėl tūzikus rišam, o ne rakinam prie miesto krantinės. Ten visi kruizeriai savo guminukių pulkelį palieka, jie ten susipainioja per dieną, tai kai reikia saviškį išpinti, gali tektu du-tris svetimus atrišti ir vėl saugiai pririšti. Jokių spynų dėl patogumo ir todėl, kad čia niekas vieni iš kitų nevagia, kaip keista nebūtų.
OK, tai, sakot, Monakas... Sėdat į traukinį ir už Eur3 išlipat Monake, Monte Carlo. Pasižiūrit visą spindesį ir blizgesį, ko gero didžiausią pasaulyje plaukiojančių pinigų ir "Look at me" koncentraciją marinoje, paslampinėjate parkais, aplankot kazino, pietaujate kavinių gatvėj ir važiuojate traukinuku namo, t.y. į laivą. Must see, bet kad įspūdis būtų labai labai - tai nežinau. Gražu, sutvarkyta, išdailinta ir turtinga - tai labai.
large_17A7D196F59CC88806A5B7163F6120F4.jpglarge_17A8D4DEFF91DB2FD025F01DDAA8ECA2.jpglarge_17A9E6899B63A945CBA96DC7157432CA.jpg

Kitas "must" yra Nica. Nica nunešė širdį. Superinis miestas, labai atsileidęs, be streso, švelniu turistų melžimu pulsuojantis senamiestis, pasakiška didelio miesto klasikinė architektūra, be konflikto su modernu. Labai geros savijautos miestas, pagal nuotaiką rasi ir Promenade des Anglais erdves ir jaukias senamiesčio aikštes, nedickus restoraniukus ir prospektus su parkais ir šešėliuotom pievelėm siestai, fontanais ir t.t.
Irgi traukinukas iš Villefranche už Eur1.30, arba mažutis autobusiukas už Eur1.5. Didesnis miesto autobusas kalnų serpantinais neišsuktų, todėl 80 maršrutas yra mažas. Pamatai pakeliui vilų rajonus ir tai, kad visi, įlipantys į autobusiuką, garsiai sako vairuotojui ir keleiviams Bon Jour.
Nuo galinės 80-to stotelės - maršrutas 7 į centrą, išlipti ties marina. Maždaug ties viduriu Promenade Des Anglais - sukti dešinėn , per turgelio arkas išeisit į senamiestį. Nicoje visko daug, miestas didelis, kiekvienas sau ras tai, kas kabina. Į Nicą teks dar sugrįžti, ji per puiki ir didelė vienos dienos vizitui. Modernaus meno muziejus, Šagalo galerija-muziejus, Matiso muziejus.
large_17DB64F107D952B21605B23AD88E85BD.jpg

Panašu, užstrigom Villefranche, nes šiandien relakso, saulės, jūros ir šiokių tokių laivo švarinimo ir tvarkymo darbų diena, o ryt ir poryt - Kanai ir Antibai.
Traukinuku, nes papigei. Gyvenam laive, tas nieko kaip ir nekainuoja. Maistas Prancūzijoje kiek brangiau, bet kad labai kokybiškas, tai viskas ok. Kavinėse, restoranuose jau viskas kainuoja gerokai rimčiau, bet jei ne kasdien - tai bala nematė, biudžetų nelaužo.

Cruising info, gal kam pravers.
Villefranche Sur Mer - rekomenduojama inkaruotė, jei norit prasinešti per pakrantės kotazūrus pigiau. Gylis nuo 4 iki 13m, priklausomai kur rasit tarpelį tarp kitų laivų. Dugnas - žolių Posidonia laukai, labai reti smėlio laukeliai ir šiek tiek akmenų. Gali pasupti, nes einantys į/iš Nicą keltai duoda bangos, praeinantis Mistralis irgi gali jūrą sukelti. Įlanka gerai pridengta nuo vyraujančių vėjų, atvira tik S. Tinka Mistraliams išlaukti. Atvykti rekomenduojama apie 9-10 val. ryte, kai ten nakvoję kruizeriai bus jau inkarus pakėlę, o dienos poilsiautojai dar neatplaukę. Nuo maždaug 11 val. ryto iki 18 val. čia bus pilna katerių ir jachtų, labai didelių, šiaip didelių ir mažų- iš visokių monakų ir nicų atgriuvusių pasidžiaugti saule, jūra ir vaizdais. Inkarus meta bet kaip, iš pradžių man atrodė, kad bus daug katastrofų, bet viskas išsisprendžia lygiai. Dauguma dienos poilsiautojų lieka laivuose, stebi situaciją ir laivų niekas čia nedaužo.

Inkaruotės Koordinatės ant foto.
large_175A9A4C9790C3CD491FB16D0AE0919B.jpglarge_175C76F7AC77917B5EE0ACB4406AED21.jpglarge_175D6603F876BD154D1E188E263B8AFF.jpglarge_1760357707738317FA72C8316849E9D7.jpg

Posted by gramas 23:45 Archived in France Comments (0)

Viduržemiai. Prancūzo problema? Ne, niekada.

large_180_1C2CB6E2FAE3E076F8F1A3B5398C3E7C.jpg

Vaikštinėjom Ajaccio senamiestyje abu su Lolita, kai kitoje įlankos pusėje pradėjo lyti su visais griaustiniais. Vėjas link miesto, aišku kad liūtis judės link inkaruotės, kur esame palikę laivą. Man užslenka kažkoks negeras neramumas, labai noriu kuo skubiau sugrįžti į laivą. Čia, pietuose, prieš liūties frontą nuo kalnų gali smogti posmarkis škvalas, galintis sujaukti reikalus inkaruotėje.

Visą dieną laivai sukiojosi vien ant grandinės svorio, praktiškai jos neištempdami visu išleistu ilgiu. Pats esu kažkada (Porto Pozzo, Sardinia) matęs savo paties inkarą per kelis metrus nuo laivagalio, nors grandinės buvo išleista apie 35m. Visi tie metrai gulėjo išsirangę kaip gyvatė 4m gylyje. Per maźai vėjo, kad ją įtempti.
large_90_1BCEEF11024163907CCD56C7B5308563.jpg

Pūstelėjus vėjui, mažesnės grimzlės ir lengvesnis laivas pajudės greičiau už sunkų ir gali pradėti lipti ant kito laivo, dar prieš pilnai įsitempiant grandinei. Kitas dalykas - stuktelėjus škvalui, inkarą gali pavilkti ir vėl yra pavojus laivams susidurti.

Sakoma, kad inkaravinas - ne mokslas, o menas. Suprantu, kodėl taip sako. Yra per daug kintančių faktorių, kad viską vien skaičiavimais įvertint, dažniausiai reikia veikti ekspromtu, vertinant esamą situaciją, sąlygas ir pasiremiant vien savo patirtimi. Taip pat, kaip kvailai tai beskambėtų, remiesi ir spėliojimais apie tai, kur galėtų būti kitų laivų inkarai ir kur tie laivai atsidurs, kai rimčiau užpūs.

Dažniausiai, stodamas ant inkaro, išleidžiu 5 kartus tiek grandinės, kiek turiu gylio toje vietoje, kur guldau inkarą. Kitaip sakant - santykis 1:5. Jei stipriai pučia, ir su banga - santykį didinu iki 1:7. Tada didžioji dalis grandinės guli ant dugno ir solidžiu savo svoriu veikia kaip bangų energijos amortizatorius.

Šiandien stovime 11m gylyje, su 50m grandinės. Daugiau jos duoti nenoriu, nors nekenktų. Jei stipriai papūs, tie inkaro triume likę 25m yra mano draudimas.

Valtele artėdami prie Billabong, jau matome kad situacija visai įdomi. Visai netoli mūsų laivo, iš priešvėjinės pusės - užkritęs didelis metalinis katamaranas su dieduko ir bobutės įgula. Jie akivaizdžiai sunerimę, mojuoja rankelėm mums ir aiškina, kad mes pavilkom savo inkarą ant jų. Mes pavilkom savo inkarą prieš vėją? Tai čia kaip? Aišku, jie jau pamiršo, kad inkaravosu pusdieniu vėliau už mus, išmesdami savo kablį per arti nuo mūsų laivo, kad duoti grandinės bent 50m , kas yra minimumas šitam 11m gyliui. Jie grandinės tada davė ženkliai mažiau, kad per daug prie mūsų neprisispausti. Dabar, išsigandę galimo škvalo, jie išleidžia papildomai grandinės - ir ima lipti ant mūsų.

Čia jiems įsijungia labai prancūzams būdingas "problem solving" algoritmas:
1. Ar aš turiu problemą?
2. Jei taip, ar galiu apkaltinti ką nors kitą?
3. Va čia prancūzui visada Taip, be jokių išimčių. Algoritmo pabaiga.
Mįslingas gūžtelėjimas pečiais, šiek tiek skėsteliant nuleistas rankas. Lūpų kampus tuo metu nuleisti žemyn, galvą galima šiek tiek kryptelėti į šalį.
Padirbėkit prieš veidrodį, jei į čia keliausit - pravers.
large_180_1BF5E68C902D69D00C9461AA9FF2A15D.jpg

Aš matau, kad tas diedelis su bobute plaukioja kruizeriais visą gyvenimą, net tą katamaraną tikriausiai pats dar jaunystėj pasistatė. Aišku, kad jis žino, jog mano laivo prieš vėją užvilkti negalėjo, kad jis pats ant mūsų užkrito, kai dar vėjo nesulaukęs, papildomą grandinę išleido. Bet aš žinau, kad jis prancūzas, todėl automatu - nekaltas savo šventumu, kaip pana Marija. Jie abu blaškosi savo kokpite, ploja delnais per šlaunis (gal Polinezijoj išmoko?) ir gagena apie mus, prieš vėją lipančius ant jų laivo. Aš irgi galėčiau blaškytis bei gagenti, bet galiu ir nesiblaškyt. Galiu išleisti daugiau grandinės, galiu įjungti variklį ir savo grandinę ištiesti, taip atsitraukdamas nuo jų laivo. Bet tada atsidursim kiek per arti kito didžiulio katamarano, šįryt čia atsistojusio svečius išleisti. Be to, tokios isteriškos kaimynystės mes nebenorim.

Užvedame Billabong variklį, vyniojame grandinę. Grandine prisitraukiu prie pat tų isterikų, tiek, kad turiu varikliu atgaline eiga išvilkti savo inkarą iš po jų laivo. Gali kiek tinkamas svaigti apie inkaravimo taisykles ir etiketą. Šiuo atveju teisus tas, kas rėkia garsiau.

Išsimetame savo inkarą kitame inkaruotės kampe. Atsistojame tik iš antro karto, nes prieš pat nuleidžiant inkarą, kita prancūzų įgula, esanti aukščiau prieš vėją, ima rodyti, kad maždaug ten yra jų grandinė. Kai žmonės tai rodo - privalai tikėti, tokia taisyklė ir inkaruotės etiketas. Tas, kas užsiinkaravo anksčiau už tave, gali rodyti ką tik nori, bet privalai tikėti. Todėl keliam savo kablį vėl, slenkamės į šoną ir jau tada tvirtai įkertam savo inkarą į dugną.

Tas lauktasis ir bijotas škvalas taip ir neateis, iš liūties gausim vos kelis lašus. Užtai vaivorykštę pamatysim be galo ryškią - ir ne vieną, o dvi.

Bus dar viena rami naktis ant inkaro.
large_180_1C1A72B80B11F7957EC99AAFA112C425.jpg

Posted by gramas 03:48 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Anties drama

Čia, Fiumicino (Italija) centre esančioje Darsena Traiano marinoje, vyksta nuolatinė drama. Maždaug tuo pat laiku vaikučius išsiperėjo stambūs jūriniai kirai ir antys. Kiriūkščiai jau gero broilerio dydžio, bando pakilti, daug sportuoja, sparčiai stambėja, bet vis dar vaikiškai kvaili ir apšepę pilkom plunksnom, kaip tikri paaugliai. Todėl tėvai juos stropiai prižiūri, vis numeta po snapu kokią žuvies maitą, kad jaunimas užlestų. Šiaip kirai linkę gyventi kolonijomis, turi savo teritorijas ir jas gina. To niekaip nesupranta antys ir bando plaukioti ten, kur joms atrodo, kad yra arba daugiau maisto, arba šiaip dėl pramogos. Tos pramogos retsykiais baigiasi tuo, kad suaugęs kiras taikliu smūgiu nukerta antį. Tada vėjas ir bangos tą buvusią antį atneša prie mano laivo, kad ir aš galėčiau ją apžiūrėti. Toks, va, birdwatching su greita mirtimi.

Iki šiol atnešė dvi. Pirmoji buvo patelė, kurios negyvą kūnelį po mariną vis sekiojo pusaugis ančiukas. Toks jau praaugęs ančiukas, mokantis pats žoles pačepsėti - atrodė, kad neprapuls ir vienas, bet po kurio laiko prisiplakė prie kitos šeimynėlės ir viskas su juo bus ok. Kitas atplukdytas mano apžiūrai kūnas buvo spalvingo gaigalo, kurį dar mačiau plaukiantį link kirų kolonijos, kai dar labai gyvas atrodė. Pačio untežudystės momento nemačiau, bet po lygiai poros minučių tas pat gaigalas jau suposi ant bangų tolyn nuo kirų kampo marinoj - aukštielninkas, kulnais tiesiai į dangų.
large_B49ED07799C4DD03E2256DF8ACCAC457.jpg

Bendravimu su antimis aš čia neapsiriboju. Private deal su marina padariau 8 dienoms. Jonas neseniai išskrido namo, po dviejų savaičių plaukiojimo kartu. Prasilėkėm visai neprastai. Nuo Alghero, Sardinijos vakariniam krante, per vasarinį Rojų netoli Asinara rezervato. Bonifacio sąsiauryje gavom audros, bet laiku pasiekėm saugią inkaruotę. Po to persimetėm į Korsiką, suplaukėm visą jos Rytinį krantą iki Bastia. Iš ten kirtom Tirėnų jūrą iki Elba salos, po to iki Italijos, pakrante iki Romos (Fiumicino). Pasivažinėjom pora dienų į Romą. Teisingai sako Jono filmuko herojus - taip ir yra - Visi keliai veda į Romą. Bet, tėvai, kai nori iš ten išeiti - vienos spūstys!
Roma yra super, visas tas istorinis paveldas ir dabartis su juo nesipykstanti, tai daro įspūdį. Bet tos minios turistų žudo. Ir tas nuolat ir visur spiegiantis Paasmaaatrite na pravo...
large_90_E7918F4AD6814BF572E6F41462356EB8.jpglarge_90_E796A317C61AA6569475D2484639CAEB.jpg

Su Jono išskridimu irgi nuotykį pasidarėm. Reisas 19.50. Iš laivo išėjom apie 14.00. Sakau, einam papietausim kur nors mieste, paskui žiūrėsim, kaip į tą aerouostą nuvažiuoti. Gal kokią rūbų parduotuvę rasim, džemperį ar megztinį Jonui nupirksim, nes atvykus į Vilnių, bus šaltoka. Papietauti gavosi visai teisingai, su parduotuvėm - lomas, t.y. siesta. Sakau, nusipirksi ką nors aerouosto parduotuvėse, ten tikrai dirbs, einam autobuso ieškoti. Teoriškai, lyg ir yra - bet praktiškai - laukti pora valandų. Vietiniai sako, kad aerouostas vos už poros kilometrų. Bet kad terminalai už kokių penkių, ir kad nueisi tik ratais lankais šalia greitkelių, nes kitaip nėra kaip - to, žinoma, nepasakė. O mums laiko iki skrydžio - juk marios dar, miestelio gatvėm slampinėti nesinori. Dabar nesiimu pasakyti, kuris protulis pirmas pasakė, kad aij, ką jau čia - laiko turim, einam pėsti. Bet kitas, ne mažiau saliamonas, tikrai sutiko. Tai ir išėjom. Nuo kavinės iki baro, vis kokos ar espresso užsimesdami, visai smagiai mes išėjom. Baigėsi miestelis, prasidėjo bambukų krūmynai apie greitkelį, o romantika baigėsi. Reikia pasakyti, kad tą rytą į jachtos stiebą kėliausi virve, su alpinisto įranga. Prisitrauki kojas, pasikeli korpusą su specialia sistema. Ir šitaip sprindis po sprindžio vis į viršų, o lempas sutvarkius ir rangoutą patikrinus - sprindžiais žemyn. Su korpusu nieko, bet kojos gavo tiek mankštos, kad išėjus į laukus prie +35C su nulis vėjo, jos man ėmė nenorėti niekur eiti. Sakau, tuoj sutranzuosiu aš mašiną. Nestoja niekas, bijo dviejų keistų tipų iš bambukų miško. Visai kaip Lietuvoj, blemba, bijo. Taip ir atėjom į ten, kur ėjom, pėsti. Pakeliui dar užėjom keistų keistenybių ekspo. Biesas žino, ar čia italai savo prisisukusį Orvydą turi???
large_E7946A02B07EC8B70D85FAF9EFB379BF.jpglarge_E7AECE83ABDA74F9D644BC94E225C2EB.jpglarge_E7B0CCAE0C8072D271AFCFB62EDAC62F.jpg
Jonas išskrido, o į laivą grįžau taksi. Ilgai taksistas pyko ir burbuliavo, kad kur vežti pasakiau tik jam pajudėjus. Važiuoti jam tik kelis km, o juk paskui vėl į didžiausios eilės galą stotis... Nieko nepadarysi, sakau, tavo darbas toks.

O vakar ryte aerouostą išvis uždarė, nes degė netoliese esantys pušynai brūzgynai. Matyt, piktasis taksistas savo bloga aura užkūrė, nekitaip... Virš galvos nuolat ūžė hidroplanai, semiantys vandenį iš jūros ir lekiantys išpilti ant gaisro. Komerciniai skrydžiai atnaujinti tik vakarop, galima tik įsivaizduoti, kiek nepatenkintų žmonių buvo susigrūdę aerouoste. Šiaip lėktuvai čia kyla kas pusę minutės, be pertraukų, galima sakyti...
large_B4876176AA3B1A705602E9C7FBC609AF.jpg

Kai Jonas išvyko, kažkaip vienas pasijutau grįžęs į uostą, bet laivo darbai netruko dienas surikiuoti ir nuotaikas sureguliuoti. Tuo labiau, kad už 3 dienų atskrenda Lolita ir draugų pora, laivas turi būti paruoštas kelionei. Darbų buvo daug. Dujos perpiltos iš Campingaz'o balionų į Billabong amerikoniškus, kas reikia nuvalyta, išskalba, išsiurbliuota, nušveista ir nudažyta. Prasivedžiau spinakerio brasus, pasitikrinau kaip veikia viršun užtraukiama spinakerio kojinė. Variklio skyrius sutvarkytas, kuras pakabinamam valtelės varikliui parvežtas. Dviračiu ištyrinėtos apylinkės, mezgu ryšius su vietiniais laivų remontininkais, deruosi, medžioju pasiūlymus laivo žiemojimui krante.

Jau stengiuosi didesniu ratu apeiti vietinį gastronomą, nes ten yra sumontuotas pilstomo vyno savitarnos skyrius su cisternomis, sklidinomis puikiausio vyno po Eur1,68 už litrą. Labai bloga vieta. Jaučiu, kad tas skanusis Sicilietiškas raudonasis ir vietinis baltas, ypač atšaldytas - mane gadina ir tolina nuo jūros, bando pririšti krante. Antra vertus, kai reikia dirbti plieskiant gerokai virš 30 - nuo vandens ir neatsigeri, o nuo pašaldyto vyno - kažkaip net negirtėji.
large_E7C5C84A04C89F90EA9DDE96F7EAFF7F.jpg
Fiumičinas - tai miesteliokas su non-stop Jūros švente. Akcija vadinasi I Love Fiumicino. Kas vakarą krantinėje vyksta mažųjų aludarių festivalis, su išstatytais bravorais ir barais, atrakcionais ir fast-food'inėm šėryklom, pramogom, blizgalų prekybom, o centrinėje scenoje - vietinių žvaigždžių koncertas-konkursas. Su žiuri, vertinimais, aptarimais, sponsoriais - kaip priklauso. Ekrane, atlikėjams scenoje dainuojant ar šokant, sukasi jų klipai, pasirodymų nacionaliniuose konkursuose ir projektuose medžiaga, o likusiu laiku - renginio sponsorių reklama. Jei kam reiktų statybos firmos, kondicionavimo ir kanalizacijos ekspertų, užpildyti tonerio kasetę, naujo dviračio ar sliekų žvejybai - sakykit, žinau kur gauti. Jei reiks padainuot ar pašokt - tiek jau to, irgi sakykit, po 3 dienų stebėjimo, jau, manau, sugebėčiau repertuarą pavaryt ir pats. Kas įdomu - koncerto programa kasvakar beveik tokia pati, bet publikos visada yra. Gal kad nemokamai, bet šiaip jie čia labai daininga ir artistiška tauta, jau kai lipa ant scenos - dažniausiai žino, ką daro... Fejerverkai tik savaitgaliais, paprastom dienom užteks ir spragintų riešutų. Įdomi atrakcija miestelėnams - savaitgaliais aptveriama vienas parkingų, kad neįsileisti auto, išstatomos kėdžių eilės. Ant angaro sienos pakabinamas didžiulis ekranas ir vakarais rodomi senoviški itališki filmai. Žavu.

Perkant šviežias midijas iš angliškai nekalbančios pardavėjos dar gaunu saują petražolių. Centų už žoles atsisako griežtai. Daug kas čia nekalba angliškai, bet su visais susikalbam. Pasakom, parodom vieni kitiems kas kur yra, ko norim ir kaip ką gauti... Jie čia labai į klientą, ne, kad labiau į bendravimą ir žmogų orientuoti, nes kai paaiškėja, kad neturi man reikiamos jachtos detalės, pardavėjas kantriai aiškina ir paišo schemą, kaip man nuvažiuoti į konkurento parduotuvę, nes ten turėtų būti tai, ko man reikia.
I Love Fiumicino.

Tai viskas lyg ir gerai būtų, tik tų ančių gaila. Ir plaukti jau vėl niežti plaukai - krante man gerai, bet 8 dienos prisirišus vienoj vietoj yra kiek per daug.
Naujas planas yra nuo Romos grįžti į Korsiką, iš ten kilti į Provansą, kurio jau pasiilgau.

large_E7C3E6A3EFC2BB6C38663C8EA0290354.jpglarge_90_E7B6C9B6CF4E09876C3DE406ECF4A566.jpglarge_E7B43B15024CF0F107A5344DB389F5D9.jpglarge_E7B2C71FFFB44AF904EACAB090DAA2DA.jpglarge_90_E798ED69E3A6CE3B8BD49DC535B16798.jpg

Posted by gramas 05:00 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Spaghetti su bakštagais

large_90_BEAAB516CD418B2416A5E9122E6F59DB.jpg

Deja, šiskulinarinis įrašas ne supermamoms ir šeimininkėms, o tik buriuotojams, ir tik tiems, kas įsikirs apie ką čia kalba. Nes aš pats tokį bakštaginį pojūtį įgavau visai neseniai, kai pakabinau dar vieną stakselį ant stiebo ir pradėjau mąstyti - nuluš jis, tas mano stiebas, ar ne. Iki tol - buriavau sau patenkintas vien su genuja ir grotu, bet va kipšas sugundė kuterinį laivo rangoutą išmėginti.

Visiems kitiems - ne buriuotojams - mažai ką, o tai ir nieko čia nesuprasit, bet labai nesigraužkit. Kiekvienas būkit ekspertu savo žinių lauke ir dalinkit savo profesinę šviesą kaire ranka, o po to dešine tiems, kam josios reikia. Jiejie bus dėkingi.

Jau kuris laikas žinojau, kad tai teks padaryti, bet atidėliojau tiek, kiek buvo įmanoma. Galų gale pakabinau tą stakselį ant vidinio štago, prasivedžiojau jo šotus, viskas atrodo gerai, bus galima plaukti išbandyti. Ankstesnis laivo savininkas buvo įrengęs bakštagus plaukimui su stakseliu pavėjiniais kursais, taip vadinamus Running Backstays. Pasatų zonoje dažniausiai plaukiama su dviem stakseliais, peteliške, paramstant juos spinaker-giku ir stakselio giku - tokiu whisker pole, nemūsiškai. Kad mažiau klapsėtų, laivui leidžiantis ir kylant ant bangos... Tačiau ankstesnis laivo savininkas sakė, kad stakselis ant vidinio štago labai pasiteisino ir priešvėjiniais aštriais kursais ir ypač audringu metu, kai genuja suvyniojama visai.

Tai va, žemiau - šliupo konversija į kuterį for Dummies ir man.
Recepto pavadinimas - spaghetti su bakštagais.

Pradžiai pasiruošiame patiekalo ingredientus. Reikia vieno vidinio štago, pageidautina pareinančio į stiebą lygiagrečiai forštagui. Tada genuja ir stakselis nevogs vėjo vienas nuo kito, liks vietos jam normaliai atsiremti į abi bures. Ant Billabong vidinis štagas kabinasi į stiebą ties viršutine zalingų pora. Stacionarus, tvirtas, o ne nusegamas su pelikanu vidinis štagas.
Kažkaip man atrodė, kad jeigu štagas įrengtas gamykloje, pagal laivo projektą, tai stiebas turėtų būti paskaičiuotas ir stakselio sukeliamai apkrovai. Čia, viduržemiuose, matau nemažai kuterinių jachtų, plaukiančių be bakštagų visai. Bet lygiai tiek pat kuterių yra su bakštagais, teisybės dėlei teks pripažinti. Tą visą atrodymą ir mano dvasinį komfortą suvartė Vilius, savo "no-no" stakseliui ant baby-štago be bakštagų. Atseit, ant bangos stiebas įsilinguos per daug ties vidinio štago tvirtinimu į stiebą, o be "kontros" , duodamos bakštagais, ta ciklinė apkrova gali ir triokštelėti stiebą kaip kokteilio šiaudelį. Vilius sako - nebent pas tave stiebas super tvirtas, tada gal ir apseitum be bakštagų. Neegzistuoja mano buriavime super tvirtas stiebas, nes kai užvaro gerai vėjo ir bangos - viena iš mano smagiausių pramogų - stebėti vantus, ar kuris ne per laisvas, ar, neduokdie, išvis nenutrūkęs. Turėk tu maxi stiprų stiebą, bet jis versis, jei apkrova į rangoutą vantus nulups. Taigi - per stiprus stiebas man neegzistuoja, jie visi man įtartini... Todėl dar pora papildomų taškų, atvedančių apkrovas nuo stiebo į denį, atrodo visai skaniai.

Taigi, turim vidinį štagą. Stakselis šiuo metu užsegtas ant štago, bet kartu su savo šotais sukištas į sandėliavimo maišą, kad saulė negraužtų. Jis atrodo štai taip.
large_90_BEC82254A7C812200282C49ED0B9C988.jpg

Po to reikia metalinių bakštago trosų. Jų tvirtinimą prie stiebo tegul įrengia rigeris, kuris žino, ką daro, kai stiebą nuleidinėsit žiemai. Vien varžtu prisukti kilputę ir į ją įsegti bakštago trosą nebus gerai.

Reikia virvagalio, kuris rišamas prie apatinio bakštago troso galo ir per blokelius tas virvagalis ateina į kokpitą. Pavadinkim jį, tą virvagalį, bakštago lynu. Jis - tai toji storesnė virvė.
large_BE8A02C40B59A65235D13EC7B2AD7F36.jpg

Ir dar reikia prieskonių, t.y. bakštago atotampos, kurios pagalba nenaudojamas bakštagas pritraukiamas prie lejerio stovo, kad netabaluotų kaip koks nelabai potencialus. Čia matosi atotampa, toji dryžuota virvė.
large_BE8BC232EBDA63B848530D7B8091FFAE.jpg
Visokias sudėtingas bakštagines blokų sistemas su atskirom gervėm palikim sportininkams, mums, kruizeriams, reikia kuo paprasčiau.

Viską paruošiame, surišame ir pravedame, plieskiant negailestingai Sardinijos saulei.

Ir Voilà!

Va, šitaip atrodo bakštago lynas kokpite, kai nenaudojamas, t.y priluptas ta dryžuota atotampa prie lejerio stovo. Atotampa pervesta per lyno stabdį, žargonu - stoporą.
large_BE84FC37EC4ADC070FFB54B739E32F3D.jpg

O šitaip atrodo bakštagas, kai jis dirba - laiko stiebą, kad šis nenulūžtų. Atvestas į kokpitą per du blokelius išilgai borto, o bakštago lynas kokpite įtempiamas ranka ir tvirtinamas ant pleištinės klampės. Nors gali prilupti ir šalia esančia gerve, nes ant jos tuo metu stakselio šoto nebus.
large_BE8ED085F1BB2EDE104B9069E99F3388.jpg

Tobulėti yra kur, tie mazgai ant bakštago troso apatinės kilpos estetikos duoda tikrai ne kažką, bet recepto išbandymui jūros sąlygomis - tiks. Tobulinsim vėliau, jei pasiteisins.

Šitaip ant denio atsirado dar po dvi virves kiekviename borte, o čia jų netrūko ir prieš tai.

Visiškas spaghetti. Bet su bakštagais.

large_BF3546CBD87DDD3E2B09932BBEE6A83D.jpg

Posted by gramas 10:31 Comments (2)

Viduržemiai. Gervės ieško namų

Besikuisdamas jachtos podėliuose, iš visai retai naudojamos triumo kertės iškėliau dvi senas gerves. Veikia gerai, bet modelis senas, be virvės fiksavimo ir nuvedimo žiaunos. Išmesti lyg ir gaila, bet žinau, kad pats jų tikrai nenaudosiu. Lyg ir reiktų jų atsikratyt, nes vietą laive užima, o dar svoris, kurį vežti reikia.

Barlow. Australia. 25 dydis

Vienos plastikinis žiedas kiek įtrūkęs, bet remontuojama - galima plastiku užlituoti, parinkus šiaudo spalvą, pašlifuoti ir atrodys vėl gerai.

Gal kas Lietuvoje jų norėtų? Gal kas seną jachtą atkėlinėja, gal tokios senoviškos gervės tiktų? Man už jas pinigų nereikia - naujas šeimininkas apmokėtų tik pašto išlaidas, arba už registruojamą bagažą avialinijai - lyg tai Eur 40,-
Įduočiau parvežti kam nors...

Rašykit į mail2billabong@gmail.com iki šio sezono pabaigos jos bus ant Billabong, po to mesiu lauk.

large_14A15837C14EC41CB306C82088103D3E.jpglarge_14A34E8AA4E850449C1D4ACEFE93423C.jpg

Posted by gramas 04:27 Archived in Italy Comments (0)

Viduržemiai. Per plauką nuo mirties, bet liko gyvas

large_EAEA1035C75BD69A336509FB02CCDE39.jpg
Gal reiktų sakyti "per špykį", o ne per plauką. Nes mano sulankstomas dviratukas plaukų neturi visai, o špykių visas pilnas. Tačiau šianakt į vyko drama, kurios metu aš ramiausiai miegojau. Tuoj papasakosiu.

Šiuo metu gyvenu ant laivo, saugiai pririšto Fertilia marinoje, Sardinijos šiaurės vakarų kampe, Alghero priemiesčiuose (40*35.485N / 008*17.245E). Karšta čia, visada apie +30 vidurdienį, kartais daugiau.

Pastebėjau, kad mano protas pereina į vieno smegenų pusrutulio taupymo režimą, kai karštis sukyla virš 30C. Śiaurietiškos sistemos apsauga tokia, kaip pas delfinus. Gali tai dienai būti prisiplanavęs visokių darbų dar iš ryto, bet kai saulė užpleškina, vienas mano pusrutulis atsijungia ir viskas vyksta trumpo plano režimu. Vakar pakabinau stakselį ant vidinio štago, prasivedžiau jo šotus. Burę pakėliau, pasibandžiau kaip forma ant vėjo, nuleidau, sukišau į burmaišį, specialiai pasiūtą sandėliavimui ant štago, burės nenukabinus. Dabar turim nebe bermudų šliupo, o kuterinį laivo apiburinimą, kaip kruizeriui ir priklauso. Viskas - jau su saule zenite, kai nuo karščio net vaikščioti norisi šiek tiek pritūpus. Bet darbas turi būt padarytas. Karšta, svilina, aišku, pristerlioji tuo kremu nuo saulės, bet kad jį prakaitas per pirmas 10 min nuplauna.

O tada tik - ping- ir vienas pusrutulis, atsakingas už mano vidinę discipliną ir tolimesnių dienos darbų planą (kajutės palangių šveitimas kampiniu šlifuokliu ir dažymas) atsijungia ir pereina į poilsio režimą. Nieko neperspėjęs pereina. Likęs aktyvus pusrutulis nieko geriau nesumąsto, kaip ištraukti laivo dviratį, išlankstyti jį į transporto priemonę ir išvažiuoti į didelį miestą. Tipo, oro srautas atgaivins sistemą. Dabar jau mes žinom jūsų oro srautą. Visai durnas pusrutulis pasitaikė, nes visa Sardinija šiuo paros metu eina pasivolioti pokaituko, t.y. siestos.
large_EB04FD0FDE113B92F53AAC57749FE5A7.jpg
Tik vėliau paaiškėjo, kad buvo pas jį slaptas planas - šiek tiek pamynus, vis stabtelėti pakelės baruose ir susileisti po alaus bokaliuką. Šitaip bokalas po bokalo, jiems tuoj pat iškrentant lašais per odą, bet atgal į galvą nemušant, netyčia kažkokiame užkampyje, neliestam turistų, suradau Marine Diesel Workshop su visokių mechaninių variklinių gėrybių parduotuve. Vos nuo dviračio nenukritau iš džiaugsmo, buriuotojui čia lobis. Taigi filtrai, tepalas ir dalys tris kart pigiau bus, nei perkant miesto marinos parduotuvėj už posh kainas. Čia ir užsibuvau.

Gavau daug complimenti nuo ponios, pardavinėjančios filtrus ir tepalą - dėl savo kariškos kuprinės. Manau, ji pati po karjeros armijoj, nes ir verslas vyriškas ir angliškai kerta, ir bendravimas/laikysena dar tokia, ir žino puikiausiai, kur koks skyrius ir kaip toje kuprinėj atsidaro. NATO modelis, todėl ir žino. Juokiasi ji, kai pati man parodo paminkštintas kuprinės petnešas, kiaurai pilnas mano prakaito - ir šitai ji žino.

Tai va, parmynęs namo į laivą, prisegu savo dviratuką prie vandens ir elektros kolonėlės, bet galinis ratas lieka šiek tiek išsikišęs į pravažiavimą. Naktį kažkas ir skynė į tą ratą, nes šiandien radau galinį purvasaugį perlenktą ir dviračio kojelę deformuotą. Tačiau mano dviratis, nors ir prirakintas, priešinosi ir gynėsi kaip tikras vyras - ant purvasaugio liko automobilio dažų žymės. Nebūčiau pririšęs, žiūrėk, dar būtų nusivijęs ir įvykdęs teisingumą. Tiek to vargo - atlanksčiau tą purvasaugį, kad ant rato nekristų, ir viskas piki. Ar čiki? Gal čiki-piki.

Šiandien tas rimtas ir atsakingas, bet karščiui jautrus pusrutulis vėl išsijungė vos tik išplovus kajutės kilimą. Palangės tai vis dar nedažytos, matafaka... O man taigi vėl ant dviračio ir į didelį miestą.

Juk žinojau, kad lengva nebus...

large_90_EAF315C2F9EC403DA1E94285E5A6DDB9.jpglarge_EB2415C9ED06AEEF9949DB2CD8F125CE.jpg

Posted by gramas 09:05 Archived in Italy Comments (5)

Viduržemiai. Svečiuose pas fašistus.

large_180_55CE0E35B7FD4739772E77EBCC38AEB8.jpg
Lygiai savaitę plaukėme kartu su Dovydu ir Gražina, svečiais ant Billabong iš Klaipėdos. Plaukėm visai be streso, neskubėdami, nuo vienos inkaruotės iki kitos. Sardinijos šiaurinis krantas tam puikiai tinka, yra pilna įlankų, kuriose gali rasti priedangą nuo bet kurios krypties vėjo. Vėjas sezono metu eina į darbą griežtai pagal laikrodį. Sąžiningai įsijungia dažniausiai apie 13.00 ir pilnai išsikvepia maždaug 19.00 Rytais geriausia niekur nepulti, o pasimaudyti, prasiplaukti kajaku, patingėti kokpite, lėtai papusryčiavus. Juk vėjo nėra.
Toks vėjo ritmas duoda iki 40 jūrmylių atstumą per dieną, jei nori paspausti - įsijungi geležinį grotą ir pavarai daugiau. Tačiau gali pūstelėti ir smarkiai, bet netikėtai - būk pasirengęs rifuotis bet kada, kai buriuoji netoli kalnų.

Vien svečių pridavimui į krantą ir H2O užpylimui švartuojamės Fertilia marinoj. Jei tiksliau - naktį prieš tai praleidžiame ant inkaro šalia jachtų uosto. Ryte, svečiams dar miegant, valtimi nubirbiu iki marinos, ten susipažįstu su Umberto, vienu iš šeimininkų. Umbe, kaip jį čia vadina draugai, mane šaukia Misteeer, su klaustuku ant "e" ir nuolat įrodo, koks svetingas, profesionalus ir efektyvus jis pats asmeniškai čia yra. Maža to, kad man jis duoda neregėtai šiuose kraštuose gerą kainą už vietą uoste, jis padeda prisirišti, momentaliai suorganizuoja nerūdyjančio plieno suvirintoją kajutės raktui (gėdingai pamestam) pagaminti, po to mane sukonsultuoja kad šis meistras yra per brangus nes tikriausiai šiek tiek stupido, pasižada ir įvykdo surasti trigubai pigesnį, o paskui padeda nusipirkti žuvies iš parplaukusių žvejų, kurie nekerta angliškai nei kiek. Kad savu customer service mane įtikinti visai, jis bzinkt ir suorganizuoja man savo draugo mašiną kelionei į Kaljarį pasiimti Jono nuo lėktuvo.
Aš jau nebežinau, ką jis man dar paruošęs, bet prašysiu, kad paskaičiuotų jachtos saugojimą ant kranto per nesezoną, o atskira eilute ir dugno antifulingą. Nes man patinka turėti reikalą su profais, ypač jei kaina protinga.
Savo web svetainėje Umbe savo Fertilia miestelį prisistato kaip "perhaps, the only city of fascist period that has maintained the razionalist architettural in the past two decades" - pilnas tekstas čia. Reikia pripažinti, kad man visai patinka vietiniai fašistai ir jų architektūra.
large_55D1349CE60232E2AAF73291D7AD0950.jpg

Dabar - liūdnoji nata - apie žvejybą. Neptūnas mato, aš stengiuosi. Kai buriuoju - visada velku voblerį arba kalmarą tunui. Kai ant inkaro - bandau spiningauti, arba nevilties apimtas galiu net su plūdine. Nieko, nieko arba visai nieko. Iš pradžių nekimba, o paskui visai nustoja.
Šitoj jūroj aš nemoku žvejoti.
Jau seniai kūriau planą, kaip čia man pajungti local knowledge, arba vietinių patirtį. Vos prašvitus, einu ant marinos molo akmenų ir šukuoju Viduržemio jūrą spiningu su žinomu rezultatu. Žuvų aplinkui masė, bet kad nors viena , tai nei už ką.

Ateina vietinis, net neįtardamas, kad čia yra pasala surengta būtent jam ir sako man Bon Giorno.
Pasisveikinu ir toliau plaku vandenį savo vobleriu, akies kraštu tą Bondžiorną stebėdamas. Jis atsinešė 3 meškeres, visos dugninės - ir didelį skėtį nuo saulės. Kažkokius sliekus užmauna ant kablių, dvi užmeta, pats užsimauna pirštines ir eina kažką gaudyti ant akmenų, prie pat vandens. Nagi, sakau rodyk ką čia turi, kai striksi akmenimis netoli manęs. Krabas. O ką dedi ant kablio? - rodau pirštais ir judesiukais. Jis angliškai nekalba, aš itališkai irgi - bet mudu susišnekam. Jis parodo butelį, pilną ružavų kirmėlių su vandeniu, liepia atsinešti mano spiningą. Staigiai nukabina mano voblerį, savo dėžėj suranda svarelį ir kablį, suriša sistemą, atpila į dėžutę kirminų ir sako eik, žvejok. Aš iš mandagumo užmetu meškerę, bet man rūpi, kam jam tas krabas. Be jokių pirštinių patykojęs sugaunu krabiuką, nešu jam, tipo parodyk ką su juo daryti. Tas sako, picolo, per mažas. Krabas gauna antrą gyvybę, o aš einu medžioti didesnio. Atnešu tą didesnį, jis pasideda jį į dėžutę, nes jam ant tų dviejų meškerių kimba dorados. Jis jas vadina orata. Pagavo jau tris. Aš einu prie savo meškerės, kad pagauti nors vieną. Bondžiornas man švilptelia po 10 minučių, atseit ateik ką parodysiu. Krabui nulupo viską, visas galūnes - liko tik nedidelis kūnelio diskas . Kabina jį dviem kabliais ant to pat pavadėlio, taip, kad iš krabo vos kyšotų kablių barzdos. Užmeta, kabina skambutį ir vėl bėga ištraukti eilinės dorados.

Pakilusi saulė svilina tiek, kad man jau dega rankos ir pečiai. Ne tai, kad karšta, bet jau paprasčiausiai skauda. Vynioju meškerę, einu ant laivo, kur jau laukia atsisveikinti ir išvykti susiruošę svečiai.

Vėliau dar nunešiu Bondžiornui skardinę šalto alaus, kaip padėką už pamokas. Jis jau bus prilupęs visą krepšį doradų, vardu orata.

Visą popietę tingiai čilinu jachtos kokpite, kol pamatau grįžtančius iš jūros žvejus. Iš jų ir paperku pora kg žuvies, kad būtų žuvienė ir BBQ. Umbe padeda vertimu. Žvejai juokiasi ir sako, kad įmetė į krepšį daugiau, kaip prezentą. Žuvies dabar jau yra.

Pasigauti pačiam dar reikia išmokti, bet atšaldytas vynas man sako, kad jau esu teisingam kely.
large_55CF92A5EAB5AC0F824A5B466926CD7E.jpg

Posted by gramas 09:34 Archived in Italy Comments (0)

Viduržemiai. Gyvenimas sugedo

Dievas mato, aš to nenorėjau. Tačiau atsitiko tai, kas atsitiko, bet jie iš manęs to tikrai kad nelaukė. Jie - tai Dovydas ir Regina, o aš - tai aš. Panašu, kad šiai jaunai šeimai būsiu sugadinęs jų likusį gyvenimą.
Bet apie viską nuo pradžios...

Iš viduržemių į Lietuvą sugrįžau mėnesiui, nes šeimai ir darbui buvo susidaręs šioks toks manęs poreikis. Atostogų metas ir darbuotojams reikia pailsėti, o mūsų verslui vasara yra karštas metas. Teko vėl pačiam pavairuoti pardavimus, apdoroti užsakymus, formuoti užduotis gamybai, organizuoti transportą ir atkrovimus. Vienu metu daryti tris/keturis darbus, o dar mažiausiai apie du galvoti - štai kuo mano darbas labai panašus į mano buriavimą.

Buvo labai smagu pabūti namie, o ne ant vandens. Aš mačiau, kaip auga žolė, nuo ketvirtos ryto galėjau klausyti strazdo giesmininko razbaininko chuliganiškų trelių pilna gerkle mūsų kieme ir septintą neišmiegojęs keltis į darbą. Bet niekas ir nesakė, kad krante bus lengva.
Tradicinės Joninės su kaimynais ir ungurių bei šamo žuvienė kitą dieną pavyko. Vieną vakarą dėl įvairumo prisijungėm prie kolegų PaPa buriuotojų, susirinkusių Pilies uoste iškilmingai paminėti Joninių regatos pabaigtuves. Ten papuolėm į patį prizų dalintuvių įkarštį. Regatos organizatorių rūpesčiu man su Lolita teko nemokamo alaus kontramarkės. Tas alus ir padarė taip, kad buriuotojams ėmiau porinti, kad prie mūsų į viduržemius galima prisijungti dviem asmenyse bet kada, o geriausia tam tikrom savaitėm, kurias dar sugebėjau tuometinėj redakcijai žinomoje kondicijoj paminėti.

Galima pasakyti, kad po dviejų mėnesių, praleistų laive - kranto gyvenimas man visai patiko. Tačiau visi geri dalykai, kaip žinia, kažkada baigiasi, o kartais prasideda dar geresni.

Kurį laiką eteryje buvo tylu, o vieną dieną - kišeninio telefono skambutis ir Dovydas pasidomėjo, ar pasiūlymas galioja.
Taip, sakau.
Tai mes perkam bilietus tai ir tai maždaug savaitei, sako jis.
Tai taip ir susiruošėm visi trys pasiskraidyti kartu iš Rygos į Olbia, Sardinija.

Dovydas ir Regina - vieni aktyvesnių PaPa regatos entuziastų, labai stengiasi laimėti, bet dar šiek tiek trūksta... Buriuoja dar neseniai, bet mokosi greitai. Pirmas sezonas, kai plaukia nebe nuomuojamu, bet savo laiveliu - jachta Regina. Susipažinome, kai jie dar ieškojosi sau laivo ir rimtai svarstė, pirkti mūsų Scorpio, ar ne. Pirkti nepirko, bet kartu pernai šiek tiek paplaukėm kartu per PaPa sezono uždarymo regatą, mačiau, kad buriavimas jiems įdomu, todėl tegul ir pamato, kaip jachtomis keliaujama kiek toliau nuo Kuršmarių ir Klaipėdos uosto vartų. Norinčių plaukti kompanija man ant laivo tikrai nepatrukdys, be to, yra ten keletas darbų, kuriuos būtų nelengva arba nesaugu daryti vienam.

Dovydas manęs nepaklausė, kai bandžiau įtikinti, kad per patį karštymetį vidužemiuose štorminės aprangos vežtis tikrai nereikia - pakanka pliažo drapanėlių, keleto marškinėlių ir šortų. Štorminės striukės, liemenės ir kt. jiems abiem laive ir taip yra. Perspėjau, kad keliaujame tik su rankiniu bagažu, nes nuo lėktuvo nusileidimo iki paskutinio autobuso į PortoRotondo tik 15min. Laiko stoviniavimui prie konvejerio mes neturėsim, nuo išlaipinimo iki autobuso - žvalia ristele... Kai jis Rygoje iš bagažinės išrideno savo kuprinę, man atrodė, kad jį aerouoste gerai pakankins. Jis nusprendė vežtis šturmes ir po keletą megztinių. Jeigu atims tą jo nešulį į registruojamą bagažą - į autobusą nespėjam ir teks imti taksi - Eur80 kaip į vištą. Pakankino įlaipinime prie vartų, bet į lėktuvą įleido. Jeigu ne tragiškai sprangi latviška pica, kurią užsimetėm aerouosto fast food'e - kelionė į laivą buvo puiki.

Billabong'as, paliktas saugojimui Porto Rotondo marinoje, mus pasitiko su džiaugsmu. Matyt, nelabai patogiai jautėsi dėl murzinai pasitrynusios spalvos krancų ir pradėjusios dumbliais apželti vaterlinijos. Jis žinojo, kad vos tik sulauks mūsų, jo denis bus švariai nuplautas, į rezervuarus bus užpilta 300 ltr gėlo vandens, variklio tepalai patikrinti, o akumuliatoriai gaus po šviežų distiliuoto vandens gurkšnį. Nauja burė, iš Prancūzijos išsiųsta tiesiai laivo adresu, jau laukė marinos siuntinių sandėlyje.
large_1C3BF86DD042D0494C5FB00CBC6718C5.jpg

Kartu su Dovydu šiaip taip nuo giko nuvilkom senąjį grotą ir uždėjom naują. Burės premjeros metu paaiškėjo, kad ištisinių lačių terminalai, įkabinti į šliaužiklius - visiškas šlamštas. Teko pakeisti, kad būtų įmanoma burę pakelti. Bandymų metu, ypač kylant, net prie smulkaus vėjo - tapo aišku, kad laivas šito naujo sparno norėjo labai.

Kol turime gėlo vandens (watermaker'io vis dar neužkūriau) - uostų mums nereikia. Inkaruojamės miestų prieigose, į krantą išsilaipiname valtimi ir einame tikrinti miestelius, pasipirkti vietinio vyno, sūrių ir daržovių. Nakvynė - būtinai vis kitame čionykščio rojaus kampe. Man pačiam žadą atėmė neįmanomas vandens skaidrumas, dugno smėlio baltumas ir fantastiški saulėlydžiai Sardinijos įlankose.
Žvejyba, kaip ir anksčiau - visai nieko. Visai nieko.
large_180_1C3D9CE6ACD24009D1E0E057817B9453.jpg

Kaip gerai skaičiuojanti šeima (finansai ir buhalterinė apskaita), jie pirmais vakarais vienas kitą dar klausinėjo - o tai kiek kainuotų viešbutis egzotiškoje vietoje štai su tokiu vaizdu iš terasos, kaip čia, ant Billabong? Arba taurė vyno su šitokiu va saulėlydžiu - kiek ji būtų verta? Tačiau nuo trečios inkaruotės jie metė šitą nevykusį užsiėmimą, atsipalaidavo ir ėmė ilsėtis. Tiesą pasakius, Dovydui dar kurį laiką rūpėjo, kaip čia pritaikius lenktyninio buriavimo triukus kruiziniam laive. Jam sunkoka buvo suprasti, kad čia tokio darbo su burių niuansais niekam nereikia, bet vėliau ir tai praėjo. Ypač po pirmo rimtesnio vėjo, kai net prie 15-17m/s net minties apie poreikį rifuotis nėra.

Inkaruotė prie Della Pelosa sąsiaurio 40*57'854N / 008*13.439E vertė iš koto. Šitokios vandens žydrynės ir balto smėlio dar gyvenime neteko matyti. Vakare nusprendžiame iš ryto niekur neskubėti, o gerą pusdienį pasimaudyti, kajakais explorinti krantus, triušių tirštai apgyventą Piano salą šalia, senovinius švyturių bokštus ir šiaip patingėti. Ta proga vietoj patingėti - pasijungiu nardymo kompresorių su "hookah" ir panėręs po laivu metaliniu šepečiu švariai nublizginu laivo sraigtą. Mentės, ant kurių per praėjusius du mėnesius piktame viduržemio vandeny pradėjo augti smulkios kriauklytės - vėl švarios. Rytoj paaiškės, kad vien sraigto nuvalymas leidžia kruizinį greitį 6 mazgus pasiekti visai žemom variklio apsukom - taupom kurą, o aplinkos tarša irgi mažesnė.
large_1C4083D0AAE3C273701A21B13326C582.jpglarge_90_1C41EFD30CF97BED6A37C1B2CA9B9F52.jpglarge_1C42E1520704C615DE7392054B03162E.jpg

Vakarieniaujame temstant, o kažkurį vakarą prie atvėsinto baltojo taurės Regina su Dovydu pasidalino savo nerimu. Jie nebežino, kaip reiks gyventi toliau, ir tai aš viską sugadinau.
Jie suprato, kad pirkti kelionių su nakvyne viešbutyje, ėjimu į pliažą kaip į darbą ir ekskursijomis po apylinkes jie nebegalės. Ši kelionė ant Billabong jiems suvartė visą ateities atostogų planavimą. Kol nėra savo laivo, tinkamo tolimai kelionei - tiks ir čarteris. Bet šiandien jiedu žino, kad dabar, norint keliauti - teks buriuoti.
Mea Culpa.

large_1C3F1EF6C4FE001401E32D8DEC830146.jpglarge_1C44020EF9AE2B7B212D284031843C25.jpglarge_180_1C45F5B9AB358A55B4E024D157F4A385.jpglarge_90_1C484618DEDFE27C82B725BD486F6FD6.jpg

Posted by gramas 06:19 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Ne, ne viduržemiai.

Mano mėnuo sausumoje eina link pabaigos.
Darbas - Namai. Darbas - Namai. O va, Trečiadienį, liepos 1 - išskrendu į Olbia, Sardinija. Tiksliau - išskrendam, nes savaičiukei kartu pakeliauti panoro PaPa regatos aktyvistai entuzijazistai - jachtos REGINA savininkai Dovydas su Regina. Paskui jiedu išskris namo, o į Kaljarį atskris Jonas po savo išleistuvių baliaus dryžas. Paskui jis išskris Lietuvon iš Romos, o į šventąjį miestą nusileis iš dangaus Lolita su tos pat PaPų regatos Audrium ir Jurga nuo jachtos Piranija. Taip kad mano antroji Viduržemių dalis nusimato man pačiam žymiai smagesnė, nes su mažiau vienatvės, o jums, tikiuosi, bus irgi įdomesnė, nes su daugiau personažų ir atlikėjų.
large_E228DD07B8828430BA7DF28F285835B9.jpg
Labai rūpi, kaip ten mano laivas prabangiame Porto Rotondo manęs laukia, ar viskas ten jam gerai... Ir ar suspės sailmakeris iš Prancūzijos atsiųsti į ten naują grotą. Ir nagai labai niežti plaukti. Rankų ir kojų. Gal tik nukarpyti laikas? ;o) Pradžioj bandysiu plaukti, gal padės...

O va šitaip savo svajonę plaukia kiti laimingi žmonės, linkas apačioje. Jų gyvenimo kelionės pradžia identiška mano ir Lolitos istorijai. Mes irgi jaunystėj vaikštinėdavom po Smiltynės jachtklubą ir dar tada patys sau pasižadėjom - vieną dieną mes irgi įsigysim savo jachtą ir ja plauksim per Pasaulį.

http://www.boredpanda.com/couple-sells-everything-travels-world-cat-matt-jessica-johnson/

Posted by gramas 06:42 Archived in Lithuania Comments (0)

Viduržemiai. Olandai pavaro + foto

large_90_20150516_153942.jpg
Tai ką, Olande, tu senas kūrva, eisi nardyt? - suburbuliavo vien sau po nosim, prieš užsidėdamas nardymo kaukę ant veido Olandas.
Tas pats, Mingės Olandas. Jis kapitonauja ant gražuolės Samsaros - naujumu tviskančios Augimanto ir Gražinos jachtos Najad 38. Samsara, kaip ir Billabong, plaukia po Olandijos vėliava, tik Billabong škiperis ne olandas.

O paskui Olandas įleido savo organizmą su vien triusikėliais nuo Samsaros laivagalio į negausiai skaidrų ir dar tikrai nešiltą marinos vandenį. Tą apie sraigtą apvyniotą virvę jis pjaus apie valandą, paskui kitą dieną vėl valandą, retkarčiais užlipdamas ant laivo apšilti, parūkyti ir įsmeigti romo. Nie pjanstva radi, a zdorovja dlia.

Prieš tai, švartuojantis Taverna marinoje Korsikoje, įvyko paprasčiausias grėblys, apie kuriuos kalbėjomės su Samsara įgula per susipažinimo vakarėlį dar Bastia uoste. Teorija tokia, kad saugokis tu kiek nori, bet mes visi užlipam ant savo grėblių, kurie įrašyti toj likimo knygoj. Tačiau svarbiausia yra išmokti nelipti ant TO PATIES grėblio antrąkart. Kažką naudingo išmokti iš savo klaidų. Nes klysti žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila.

Šis grėblys atsitiko lygioj vietoj.
Mooring line - tai mūringas buriuotojų žargonu - virvė skenduolis, kuri yra vienu galu pririšta prie krantinės, o po vandeniu statmenai krantinei tiesiasi iki sunkaus inkaro dugne. Priplauki prie krantinės laivagaliu arba priekiu, staigiai užsimeti savo švartlynį ant knechto ar klampės krante, po to pradedi kelti tą skenduolį iš dugno. Tai reikia daryti greitai, bet tu keli tą virvę ir keli, o ji niekaip nesibaigia... Kai pakeli to skenduolio N+1 metrų, jis pradeda įsitempti nuo savo inkaro dugne, tada drūtai įtemptą tvirtini jį prie savo laivo.

Švartavimasis Taverna marinoje, prie svečių krantinės, vyko pavėjui, visiškai bjauriai. Marinos krantinės - tai suguldyti blokai, iš viršaus apkalti lentom, švartavimas žiedais, kurie kažkur belenkur, bet tik ne tiltelių viršuje. Kad tuos sumautus žiedus pasiekti, jūrininkas turi atsistoti šuniuko poza iš R raidės.

Samsara priplaukė prie krantinės laivagaliu, vienas jūrininkas iššoko į krantą su virvėm ir pradėjo ieškoti tų surūdijusių ir virves pjaunančių žiedų. Kitas jūrininkas pasikėlė mūringą, nusivedė jį į priekį ir nelabai nuoširdžiai jį įtempė. Vėjas pradėjo nešti laivagalį į krantinės bloką ir tai nežadėjo nieko gero jachtos remonto prasme.
Samsaros jūrininkas, kuris buvo įsikibęs šturvalo, ta proga davė "gazų", kad pasaugoti Samsaros užpakalį nuo betono. O kad mūringas jau buvo pakeltas, tai jis ir pradėjo vyniotis ant laivo sraigto. Vyniojosi jis, stengėsi kiek galėjo - ir sustabdė variklį. Olandas nardė dvi dienas, įdarbino visus abiejuose laivuose buvusius peilius. Paskui davė panardyti ir Remigijui, Samsara jungai, be jokios mokymosi kreivės pirmąkart gyvenime papuolusiam iškart į 67-ąją buriuotojų nuotykių seriją. Remigijui viskas vyko kaip filme.
large_20150518_200444.jpg

Naudodamasis ta gražia proga, nuosavą asmeninį grėblį sau užsitaisiau ir aš. Kaip sako, durnas pavyzdys užkrečiamas.

Taverna marina man nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Tie blokai vietoje normalių pontonų, surūdiję žiedai, per pora valandų sugadinantys naują švartlynį. Kai nupėdinau pasižvalgyti po jų "gamybinę" teritoriją, ten visi į krantą iškelti laivai stovėjo ant savo kylių, ant minkšto grunto, paramstyti papuvusiais rąstigaliais. Ir kas smagiausia - taigi čia yra Korsikos Šventoji - uostelis nuolat užnešamas smėliu ir įplaukos kanalas turi būti gilinamas po kiekvieno rimtesnio štormo. Taip ir parašyta locijoj - uostas užnešamas. O mes ir atplaukėm čia slėptis nuo eilinio štormo, kurių mums duoda be paliovos. Bijojau kiekvieną minutę, kad mūsų čia neužkastų, kaip kad užkasė Šventosios uostą gimtinėj. Suras archeologai smėliu užneštą Billabong, kaip užpustytą žvejų kaimą Nerijoj.
large_20150517_190800.jpg
large_20150518_222054.jpg
Pūtė gūsiuose 24 m/s, todėl sėdom vakarieniauti, nes plaukti tokiu oru toliau, link Porto Vecchio, neatrodė labai protinga. Uostelio vartuose, kurie buvo gilinti seniai (įplaukiant Samsara buvo trumpam tūptelėjus ant smėlio) stovėjo nemaža banga. Ji buvo ruda, labai kontrastiška žydram jūros vandeniui - banga buvo pilna smėlio. Man buvo tikrai neramu, kad ryte iš šito maišo išplauks vien katamaranai ir pripučiamos valtys. Billabong, su savo 2 m po vandeniu, gali ir likti visam savaitgaliui ir ilgiau, kol vietiniai ekskavatorininkai susiruoš iškasti naują kanalą.

O visai vakarop - paėmė ir staigiai beveik išjungė tą štorminį vėją. Panašu, kad neilgam - pasikeis kryptis ir užpūs vėl. Po trumpos diskusijos - Ką darom - patapo aišku, kad Billabong išplaukia dabar, o Samsara rytoj ryte ir susitinkam inkaruotėje prie Port Vecchio, už 45 jūrmylių nuo čia.

Savo laivą buvau prišvartavęs priekiu, nes ant galo turėjau pakeltą valtį su visu varikliu.
Kiek paskubėjau per tą atsišvartavimo šurmulį su vėju į dešinį bortą, o su labai brangiu laivu iš kairės - ir, kad būtų idomiau, palieku nenumetęs mūringo nuo galinės klampės. Trukteliu varikliu laivą nuo krantinės, stebėdamas kad ko nors nepabraižyt, po to kad neužsirioglint ant bangolaužio akmenų, po to kad išlikti nepatūpus ant seklumos - iki laivas kažkodėl ima neklausyti vairo. Tik tada pastebėjau, kad jau kelis mūringus esu pakėlęs nuo dugno ir pasiryžęs su savim išsivežti bent pusę laivų nuo mūsų tiltelio. Numečiau aš tą skenduolį iš karto, bet iki šiol nesuprantu, kaip nenukirtau savo laivui sraigto. Pasirodo, kažkoks laimingesnis grėblys man šį kartą teko, negu Olandui.

Už naktinį buriavimą su zuikio pyškio miegu knapsėjimo būdu - buvau apdovanotas tikrai dosniai.
Apdovanojimai šį kartą buvo tokie:

Nuostabus saulėtekis su plika akimi nematomu, bet kameroje išryškėjusiu sferiniu ateivių erdvėlaiviu į dešinę nuo Saulės. Jie mus stebi.

Jau mano trečias šiuose vandenyse, bet pats ryškiausias susitikimas su delfinais. Jie šįkart buvo nusiteikę pažaisti. Atsargiai, kad nenubaidyti, keliolika minučių filmavau juos nuo laivapriekio. Kai jiems ir man tai ėmė atsibosti, pradėjau bandyti juos paliesti ranka. Jie specialiai išnirdavo įkvėpti toje vietoje, taikydami būti vos per sprindį nuo rankos, bet nei kart paliečiami nesileido. Jie nuolat gulėsi vandenyje ant šono ir žiūrėjo tiesiai į akis. Energijos man pakrovė toną. Kitąkart reiks prisipilti 3 L stiklainį vandens, kad užtaisytų. Gersiu gryną, jei kada bus liūdna. O kai linksma - juo praskiesiu Rhum Traditionnel NEGRITA. O gal atvirkščiai.

O paskui kartu su jachtos Samsara įgula praleisime pora smagių dienų kartu, tyrinėdami Port Vecchio. Jie išplauks atgal į Italiją, aš liksiu nakvoti mūsų saugioje inkaruotėje ir po to kelsiu bures į Sardiniją.

Kaip ir anksčiau - foto sudėsiu, kai prisiveršiu prie WiFi už bokalą alaus krante.

Linkėjimai nuo inkaro - stay tuned.

large_180_C5D0E99FECBB9B0416505BF722469E5E.jpglarge_C5D52E65A93F07A0D2705A42F9A0DA10.jpglarge_C5DCA9A0C3F5C8845FAAEE6E4595FC0F.jpglarge_90_C5DE8744EF1F06F765B1E81BA2D7D1B3.jpglarge_90_C81F1D2BD28E6723557DA9847115961E.jpglarge_180_C821F3F5B6E0A547466CA83410B7AE62.jpglarge_90_C824303B0CAE3B9AF030FA21D80309D1.jpglarge_180_C8264746DCC893774AE20AF1028DA071.jpglarge_90_C828237FA01FD9916CE9A816FD3AE2D4.jpglarge_C82A05E80946B973AE12AFDC549190DC.jpglarge_90_033F91DF909AB093A87143BC03AF4F9F.jpglarge_0340B479C5BEECEDB7D50140D45F416D.jpglarge_0341CBDDC04E0A0919C57257919CE63B.jpglarge_0342C70DC98650D7BED41DBE74D38A7E.jpglarge_034EEC72E6C3450A4E86C0698B7A866A.jpglarge_034FCBBBC30F06BE207C54796BC0FE85.jpglarge_0350B21CE141150CF761698F6271F2F1.jpglarge_035149ACCEBC0F6E7EC793B648F08709.jpglarge_180_03525055EE590A8E28D3111E26213E4C.jpg

Posted by gramas 07:31 Archived in France Comments (5)

Viduržemiai. Žingsnis į Matricą (normalių žmonių pasaulį)

large_180_0D5CB989F72FE65D9B5EED2A8FE7D6D0.jpg
Vieną naktį visai neseniai - aš parskridau namo.
Laivą palikau saugoti Porto Rotondo marinoje, netoli Olbia, Sardinia. Kontraktas mėnesiui, jei pavėluosiu bent dieną, jie pradės skaičiuoti mokestį pagal dienos tarifą, o High Season metu tai brangu. Net labai brangu, nes buriavimas ir pramoginė laivyba čia, viduržemuose - masinis reiškinys ir gyvenimo būdas. Jachtų uostas per vasaros mėnesius turi uždirbti tiek, kad po to užtektų duonai su storai pateptu sviestu visus likusius metus. Tai ir lupa jie be sentimentų. Per du mėnesius čia prisižiūrėjau tokių laivų, kuriuos anksčiau įtariau egzistuojant tik brangių žurnalų viršeliuose. Pasirodo, ne fotoshopai jie. Va, tos off-shore storos piniginės ir formuoja rinką čia. Kruizeriai, tokie kaip aš keliauninkai - laiką leidžia inkaruotėse, kur niekam nei ačiū nereikia sakyti. Visi į krantą laipinasi valtimis, proviziją suplukdo į laivą ir plaukinėja vieni pas kitus į svečius vakarais. Kruizinius laivus lengva atpažinti iš pirmo žvilgsnio.

Skiriamasis kruizerio bruožas nuo kito pramoginio laivyno - autonomija. Kruizeris pilnai tenkina savo poreikius elektros energijai - kelios saulės baterijos ir vėjo malūnas. Kokpito paruošimas plaukimui prastu oru - pas dažną kieta kokpito stoginė, biminis, o šoniniai lejerių ir relingo skydeliai - pas visus. Valties pakėlimo strėlės gale, nors dažnas ją paprastai vežiojasi užverstą ant denio prieš stiebą - kad netrukdytų vėjo vairui. Kas ten pas kiekvieną kruizerį laivo viduje - gali tik spėlioti. Dažniausiai ten bus viskas, kas reikalinga patogiai gyventi, o ne spartietiškai pastovyklauti savaičiukę per atostogas, ar savaitgalį. Jūros vandens gėlintuvas (kurio man vis nepavyksta paleisti ant Billabong), šaldytuvas, gal ir šaldiklis, pilnai namų stiliumi aprūpintas kambuzas ir daugybė sandėlių maisto atsargoms ir atsarginėms laivo dalims. Taip paruoštas laivas gali net pačiam brangiausiame regione keliauti su mažu biudžetu - į brangius uostus užeidamas tik slėptis nuo audrų, jei šalia nėra galimybės išlaukti ant inkaro. Dyzelio atsargas papildai marinose, nepasilikdamas nakvynei - o visa kita - vandenį ir elektrą laivas pagamina pats.

Kai atplauki į naują vietą, inkaruotę skanuoji žvilgsniu ir matai, kur plikas čarterinis ar savaitgalio laivas, o kur kruizeris. Prie to pliko čarterinio net artintis nesinori, nes nebus apie ką su jais kalbėtis. O kruizeris, jei ne tu jį - tai jis tave vistiek užkalbins. Tas kontaktas vyksta irgi pagal šiokį tokį etiketą. Tarkim, plauki pro kito kruizerio laivą savo valtele į krantą, matai ką nors ant to laivo, mosteli ranka pasisveikindamas, jie atsako - drąsiai plauk artyn ir klausk koks čia dugnas, kaip inkaras laiko. Ar jei netoli jo atsistojai ant kablio - kiek jis grandinės išleidęs... Ar kur krante parduotuvė/stotis/skalbykla/muziejus/belenkas... Po to neišvengiamai kalbėsit kur kas buvot, kuria kryptim toliau plauksit, kuriam uoste kas įdomesnio yra, kur laivas žiemojo ir kur vėl žiemos, kiek kur kas kainuoja... Visas vakaras, jau prie vyno taurės, taip ir užsipildys. Beje, plinta laivo kortelių praktika - eidamas į svečius, pasiimi ir šeimininkamas palieki tokią atviruko dydžio savo laivo vizitinę kortelę. Ten bus laivo pavadinimas, šaukinys, MMSI numeris, savininkų vardai/pavardė, adresas žemėje su kontaktais. Reikia pasidaryti tų laivo kortelių, nes gauti iš kitų malonu.

Kai gyvenu laive ant inkaro, visada nustatau ploterį darbui inkarinio aliarmo režimu. Užduodu leistiną laivo judėjimo atstumą, kai jis viršijamas - ploteris mane žadina įjungdamas sireną. Kai išleidžiu daug grandinės, t.y. kai orai nelabai ramūs ir galima sulaukti škvalo, tą leistiną atstumą nustatau tik 50m. Tada sirena įsijungia kaskart, kai vėjas laivą apsuka 180 laipsnių, bet dažniau taip nutinka tom ramiom naktim. Kai užpučia rimtai, pvz 34,5m/s, kas buvo Korsikoje šalia Porto Vecchio - grandinė įsitempia kaip styga ir laivas niekur sukinėtis nenori. Žinoma, didesnį apsaugos atstumą galima nustatyti ir miegoti ramiau. Teoriškai priklausytų duoti dvigubą išleistos grandinės ilgį, bet jei netoliese yra sėklius, arba kranto uolos, tai baisoka. Įsivaizduok, stukteli geras škvalas, nurauna nuo inkaro ir judi link kranto uolų. Laivas dreife, o tu parpi sau laimingas. Sirena įsijungia, bet kol tu atpuoli iš lovos į kokpitą, kol įjungi variklį - gali per tą laiką nutempti gerokai toliau, nei tie 50m, kurių laukė ploteris, kad jo aliarmas suveiktų. Be to, inkaruotėje dažniausia esi ne vienas, o tarp kitų laivų, ant kurių tave gali užnešti - tada savo pinigine remontuosi laivą ir dar tą kitą. Kai inkarą iš dugno išrauna, jis dažniausiai per kokius 5 metrus vilkimo vėl pats įsikerta, bet jei dugne yra Poseidono žolių laukai, čia posidonia vadinamų - apsivels ir čiuoš dugnu kaip ant slidžių.

Taip ir gaunasi, kad tie 50m mane žadina maždaug 3 kartus per naktį, o rekordas buvo bene 7. Šitaip išmokau miegoti tokiu nelabai kokybišku zuikio miegu, be jokios ploterio sirenos vis atsibusdamas, kad patikrinti prietaisų parodymus. Prie lovos yra pakabintas NEXUS distancinis prietaisas, kuriame matau gylį, vėjo kryptį ir stiprumą. Kai vėjo daug ir gylis kinta - vadinasi, čiuožiam. Kompasas parodo laivo kryptį, žinau ar nosis žiūri į kalną, į krantą, ar į atvirą jūrą ir t.t. Kaip ir užtenka, net pilnai neatsibudęs, įvertini situaciją ir vėl per keletą akimirkų išsijungi į miegą. Organizmas prisitaikė, tokio sukarpyto miego kaip ir užtenka, nes atsibundu gerai pailsėjęs ir dieną pakristi visai nesinori, nors galimybė visada yra. Matyt, vis į tuos gilaus miego ciklus kažkaip pataikau.

Pirmąją naktį namie - prabundu kaip įpratęs patikrinti prietaisų, bet jų kažkodėl prie lovos nebuvo. Netvarka, reikia eiti į kokpitą... Man smegenys įsijungė ir pradėjau atsibusti tik tada, kai jau stovėjau prie lango, bandydamas jį atidaryti. Bet ne taip, kaip normalūs žmonės tai daro - o bandydamas iškelti kajutės pagrindinį įėjimą uždarančias storo organinio stiklo lentas. Žmona sakė, kad kai ji paklausė tai ką aš čia galvoju bedarąs - aš į ją atsisukau ir vis dar susirūpinusia veido išraiška kurį laiką į ją žiūrėjau. Kurgi ne, juk žinau, kad laive esu vienas, o čia staiga patraukli moteriškaitė čia pat beesanti... Koks malonus siurprizas. Žodžiu, buvo mano žingsnyje į krantą tas momentas, kuris yra stogas švieč, o saulė važiuoj.

Dar vienas pastebėjimas - kaip išmokau buriuojant ilsėtis. Pirmomis kelionės dienomis, dar Prancūzijos pietuose - variau kaip ant čarterinio laivo, pasamdyto vos savaitei, nes ant ilgiau jau brangu. Kažkoks skubėjimas, bėgimas - prisiplanuoji tų maršrutų, stengiesi tą savo planą būtinai suplaukti, būtinai kuo skubiau į miestą išsilaipinti, tą pilį ar tą muziejų būtinai pamatyti... Stresuoji, piktiniesi, kad orai tavo planui nepalankūs, iš naujo planuoji...

Visai ne taip reikia buriuojant keliauti, bet tą suprasti pradėjau gal tik nuo trečios savaitės. Pasirodo, miegoti geriausia eiti be jokio plano rytojui. Ryte, vos atsibudus, visai nebūtina žinoti, šiandien trečiadienis, ar ketvirtadienis ir ne naujausias prognozes siųstis, o savęs paklausti, gal tu dabar nori net ne kavos darytis, o pasivolioti lovoj ir knygą paskaityti... Tas miestas, šalia kurio ant inkaro stovi - jis niekur nedings, aplankysi jį tada, kai to norėsi, o ne todėl, kad "reikia". Ir iš šitos inkaruotės išplaukti nebūtina šiandien, nes "reikia", o pasilieki dar dienai, o dėl kitos - nuspręsi rytoj. Atsikratai tų tariamų "reikia", nustoji planuoti po savaitę į priekį, nustoji skubėti - visa įtampa ir stresas kažkur dingsta ir tik tada pajunti, kaip smagu ilsėtis.

O šiandien - labai smagu į darbą važiuoti, pasirodo, šiek tiek pasiilgau.

Liepos pačioj pradžioj - atgal iš Matricos į laivą, atsirišti nuo kranto ir išplaukti.
Jonas atskris po savo mokyklinio išleistuvių baliaus, Lolitą pasiimsiu iš Romos kartu su draugais rugpjūčio pradžioj.
Tada bus gerai, nes nieko rytojui neplanuosim, o šiaip sau plauksim gal per korsikas, gal per fransūzų kotazūrus ir ten, kur vėjas neš.

Posted by gramas 21:43 Archived in Italy Comments (4)

(Entries 1 - 15 of 177) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »