A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Krantai eina iš proto

Labas visiems likusiems, spėju, trims-keturiems šio blogo skaitytojams. Juokas, žinoma, bet tai būtų Fair Enough. Nebuvo ką man, mėnesiui įstrigusiam krante, rašyti - ilgai nebuvo ką jums čia ir skaityti. Mėnuo gyvenant žemėje liesą įkvėpimo kūnelį įspraudė mūzoms į minkštą, patogų glėbį ir užmigdė užliūliavo kaip kokį liūlį lietuviškai šaltos vasaros miegu.

large_IMG_3241.jpg

O laivas manęs kantriai laukia El Masnou miestelyje, Barcelona priemiesčiuose.
Aš pats - kaip tas tikras, normalus statistinis lietuvis savo laimės kalvis vykstu į darbą 8.00-17.00, stoju kaip koks Tom Waits už mulo ryte ir ariu:

Ardamas viena ausim vis girdžiu kas vyksta apilnk - ir man tai nepatinka.
Vos ne kas dieną - po naujieną, ir jos visos man visai, visai nepatinka. Brexit ir svaro kursas, nes į ten daug eksportuojam. NATO viena ranka bombonkių po kapšelį Baltijai duoda, o užsimovęs suktai pailgą Kerio veidą, staiga nubėga Kremliui letenos spausti ir dėl judesių pasiaiškint... Ukraina įšaldyta ir pakabinta - vis dar. Ekspertai sako - Baltija, kaip sekanti įdomybių zona. Sirija. Nica. Turkija. Vokietija. Bet Refugees vis dar Welcome nors tu ką, nes jiem pagalba labiau reikalinga, nei vietiniams Europos bėdžiams, kurių per vėl artėjantį naują ekonominio Global Shit ciklą tik dar labiau padaugės.

Kas blogai su manimi, kad savo laive vidury jūros jaučiuosi saugiau, nei kranto gyvenime? Manau, tai krantai eina iš proto.

Ramų uostą žiemai matau Portugalijos Atlanto pakrantėje, Marina da Povoa. Geros paslaugų kainos, ką jau ten geros - po Italijos jos man atrodo pasakiškos... Paliekant laivą vandeny ten ramybės tikėtis nereikia, bet BILLABONG bus iškeltas ant kranto, švariai nuplautas ir saugiai pastatytas aikštelėje laukti kito sezono, per visus Atlanto štormus. Gal pavyks bent kelias laisvas dienas Porto pasidaryti, gero Tawny atragauti - būtų super.

Sezono pabaigos planai pasikeitė, nes nuo Gibraltaro mūsų BILLABONG nosį suks ne link Kanarų, o link Lietuvos, kur per pora sezonų neskubėdami gal ir atplauksim. Šio sezono iššūkis - rugsėjo pabaigos atkarpa nuo Sagres iki Porto, su Portuguese Trades beveik į dūdą. Gal su sustojimu Lisabonoj, gal non-stop - atšokant toliau nuo kranto ir po to kairiu halsu tiesiai iki Povoa da Varzim šalia Porto. O gal kitą bazę žiemai teks surasti... Rugsėjo orai tikrai padiktuos ką mums daryti.

Dviejų sezonų Viduržemy man jau gana. Šilta čia, gražu, patogu - tačiau nebedžiugina. Beveik viskas, ką norėjom Viduržemiuose pamatyti ir nuveikti - jau įvykdėm. Per daug nuturistintos pakrantės čia, komercijos nesužeistų vietų per mažai belikę - reikia mums trauktis į Atlantą ir bandyti ten paprasčiau, bet ne prasčiau gyvenančių miestelių autentikos ieškotis.

Dar nežinau, ką ten surasim, ir tai gerai. Išskrendu Rugpjūčio 1 .

Posted by gramas 23:52 Tagged people sailing billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (8)

Viduržemiai. Kraujas liejasi laisvai.

Iš Maljorkos išplaukėm vidurdienį, kad iki kito vidurdienio pasiekti Barselonos pakrantes. Pūtė visai smagus brizas nuo jūros į salą, bet vistiek užtrukom, kol aštriais kursais išvendavom iš Polenca įlankos į atvirus vandenis. O jau ten - kursas į Šiaurę, autopilotui komanda vežti mus į Port de Masnou šalia Barsos - o mes visi - kas laivo darbais, kas knyga, kas muzika į ausines užsiėmę, atsidavėm jūrai.

Dar prieš kelias dienas, Polenca miestelio žvejybos žaislų parduotuvėj užspaudęs į kampą tardžiau savininką - ką pas tave pirkti, kad tikrai pagaučiau tuną trolingu iš jachtos, plaukiančios maždaug 5-8 mazgų greičiu? Nuvedė ir parodė, kur man reikalingi vobleriai sukabinti, bet nieko nesakė, ką iš tokios gausybės man rinktis. Apsisuko ir nuėjo atgal į kasą. Likau vienas medituoti. Įvairovė didžiulė - nuo visai rastamaniškų spalvų derinių, iki isteriškų vienspalvių neonų ir visiškai juodų. Išsirinkau kuo panašesnį į gyvą sardinę, tik su tokia rausva dėme po žiaunom. Kepėm valgėm čia sardines ir jokių dėmių raudonų pas jas nebuvo, bet šis vobleris vistiek panašiausias į tikrą žuvį man pasirodė.

Pardavėjas/savininkas pritariamai maktelėjo galva, kai atsinešiau pirkinį į kasą. Ir mes abu buvom teisūs.

Vos išpuolėm į atvirus vandenis, paleidau voblerį maždaug 50m nuo laivo. Laivo greitis apie 6 mazgus, vėjas dešinio bakštago, bet nestabilus, vis sukinėjas ir aišku, kad tuoj bandys keisti kryptį. Netrukus visai nusilpnėja, apsisuka pūsti visai į uodegą, tai vyniojam genują, liekam vien su grotu ir pradedu kontempliuoti spinakerio kėlimą.

Klausimas nėra toks lengvas. Pernai visą sezoną nesiryžau šios greito bėgimo burės, nes:
1. Pats per mažai pažinojau savo laivą.
2. Laivas tik pradėjo pažinti mane, o spinaker-gikas vos ne 6m ilgio ir gali užvožti.
3. Įgulos, su kuriom plaukiau, arba buvo per mažai patyrę, arba nebuvo tinkamų spinakeriui sąlygų.
3. O kai įgulos buvo patyrę ir sąlygos leido - aš pats kažkaip užstabdžiau, nes ir taip su vyno taure rankoj visai smagu buvo.

O tą dieną sąlygos pačios prašėsi spinakerio, o mano įgula siestos miegojo. Tai ir sukirbėjo vienoj vietoj tokia grėblio ieškanti mintis - o ką, jeigu vienas pats didelio laivo spinakerį sutvarkyčiau? Tai ėmiau ir sutvarkiau. Smagiai dirbdamas jis atrodė štai šitaip:

large_90_5A079919E1D1A96C914398BA6EBB653E.jpeg

large_5BF6DE41E128AC04C63838D7F19BD185.jpeg

Atrodė jis gerai. Kaip sakiau, tai yra bėgimo nuo vėjo (pavėjinė) burė, tai ant jos matosi Walt Disney personažas Runner. Bėgikas, mūsiškai. Aišku, kad Lietuvoj, kur niekas Walt'o turbūt nebeprisimena, vadins mano burę gaidžiu, bet aš ir mano laivas esmi savim tiek užtikrinti, kad vadinkit kaip norit. Tai va, plaukiant su spinakeriu, tai ir nutiko.

Mes pagavom Tuną.

- Turim žuvį !
- Ką daryt?
- Reikia mažint greitį! - nu taip, pabandyk staigiai pamažink, kai grotas ir spinakeris dirba ir judam 5 mazgais.

Bandau sukti ritę, bet tai neįmanoma, svoris per didelis.

- Kur mano pirštinės?, - Nes kai su virvėm daug darbo nėra, jos visada kažkur padėtos...
- O ten žuvis? - kad aš žinočiau, nes visai neseniai praplaukėm pusiau priskendusią striukę, iš toli kraupiai panaši buvo į skenduolio kūną.

Maunuosi pirštines, mintyse braižydamas veiksmo planą. Greičio nemažinsim, valą trauksiu rankomis, o tuo pat metu Lolita jį vynios ant ritės. Jonas gavo komandas iš pradžių filmuoti vyksmą telefonu. Kol traukiau valą, nufilmavo mano užpakalį, o kai pakėliau tuną ir liepiau paduoti kuoką, skirtą žuvims pritvoti - filmavo bet ką, paskui vien mane, kraugeriškai vanojantį kuoka tunui per galvą. Žiaurūs vazdai, turėčiau klausti, ar 18 turit.

Visą kelionę mums niekas nekibo, o šis didžiulis tunas visą likusią mūsų žvejybą ir uždarė. Toks didelis, kad tryse per savaitę negalėsim suvalgyt, o dar ir į Lietuvą file parvešim BBQ su kaimynais.

Jis atrodė taip:

large_5A09DEC0A1405595008430CA2AFCC0CC.jpeg

Tunas buvo didelis. Toks didelis, kad gyvenime didesnės žuvies nesu nepagavęs. Iš to netikėtumo ir vyksmo adrenalino net pamiršau, kur elektronines svarstykles buvau užkišęs. Skubėjau žuvį be kančių nudobti, išskrosti, kad kraujas nutekėtų ir vėliau mėsa teisinga liktų. Tunas yra pelaginė ir stipri žuvis, kovojant jai į kraują skiriasi medžiagos (pieno rūgštis, visai kaip žmogui) kurios mėsą gali palikti neskanią - svarbu kuo greičiau baigti stresą bei kančias ir paleisti nukraujuoti.
Skerdykla ant galinės laivo platformos. Kraujas liejasi laisvai, o net Lolita, šiaip visai pacifistinė natūra, garsiai tada rėkė žodžius, kurių dabar nesiryžtu kartoti. Paklauskit ją patys, kai sutiksit...

Lolita vėliau sakė, kad prieš pritvodamas dar spėjau žuvies atsiprašyti ir paaiškinti, kaip labai mums jos reikėjo.

Vėliau prisigūglinau, kad tai buvo Albacore tunas, labai geidžiamas sportinių žvejų laimikis. Nelabai žinau, kodėl sportininkai jo taip nori, bet kažkokios kovos ir dramos jį traukdamas aš tikrai nepatyriau. Svoris ant valo jautėsi, bet kovos nebuvo.
Manau, jis buvo maždaug 15-17kg svorio, apie 1 m ilgio apvalaina torpeda, nes file (kartu su šonine), be kaulų - gavosi 10 kg.
Jo vardas buvo Sashimi. Vėliau sashimi su citrina bei svogūnu, ir file sūdėm gausiai apibėrę Viduržemio žolėm, ir ant keptuvės kepėm, ir steikus griliavom. Geras tunas visaip paruoštas yra delikatesas, o man labiausiai patiko ant griliaus kepti sultingi mėsingi "collar bone" raumenys, pelekai ir šoninė su papilve. O gal pusrytiniai sumuštiniai su sūdyta nugarine. Tunas visaip nepaprastai skanu. Vėliau El Prat aerouoste kontrolė labai į tuos file veršis paźiūrėti.

Po to buvo naktis plaukiant varikliu, nes prieš sutemas vėjas išsijungė visai, tai susitvarkėm bures ir plaukėm kaip ežere.

Ryte, kad gyvenimas avietėm nekvepėtų, iš variklio skyriaus ėmė virsti dūmai. Lolita iškart pasakė, kad nu, čia gi vėl elektros problema, nes ji jaučianti svylančios izoliacijos smarvę. Mat, pernai nuo nesuveikusio 30A saulės krovos saugiklio degė laidai, tai baimė ir suoprotis likę.

Mano inžinierinis analitinis mąstymas ištikrino visus saulės baterijų krovos reguliatoriaus saugiklius, ir tik po to atidarė variklio skyrių ir pamatė tikrą peklą ten. Dūmai ir žiežirbos virsta vidun, skubiai kažką žvygtelėjęs, išjungiu variklį. Gerai, kad neužsidegėm, nes realiai buvo kaip. Smoke On The Water, vienžo... Big way, no fun... Apdegė variklio bloko dažų lopas apie vieną iš dviejų išmetimo dujų flanšų, bet visa kita liko sveika, atrodo.

Likom be variklio, bet mes esam burinis laivas, todėl ne bėda. Pakėlėm bures ir likusias 1,5 jūrmylės vyriškai buriuojam 1 mazgo greičiu link Port Masnou marinos. Pakeliui 9 kanalu VHF siekiuosi su uostu, bet niekas ten nenori kalbėti. Locijoje susirandu telefono numerį ir viską sutariam, marineris su valtimi pasitinka mus prie uosto vartų ir partempia iki mums skirtos krantinės.

Port Masnou komanda fantastiški žmonės. Tiksliai vykdo labai smagų tarifą, sutartą prieš pora mėnesių, kategoriškai neima pinigų už avarinį įtempimą į uostą, ilgai aiškina kaip reikia švęsti Jonines (Saint Juan) jų mieste su vynu ir fejerverkais pliaže, kaip po to švęsti Sant Perre (tai Šventas Petras) - jų vietinį šventąjį ir miestelio globėją - ir kur rasti geriausią mieste Perkins dyzelių meistrą. Paskui patys paskambina ir užsako tą meistrą. Net nežinau, kaip tam meistrui Salvador reiks susitvarkyti su tiek švenčių ir dar mano jachtos varikliu iš paskos. Tiempo es muy problema, sako man Savador, nes jam dabar pats karštymetis darbų prasme - Lunes, sako - pirmadienis. Nu tai vis ne manjana, o deja, gerokai vėliau... Apžiūrėjo, sako galintis sutvarkyti.

Barsa, Barselona.
Man tai ne miestas, o gyvūnas. Jei sugebi prie jo nuotaikos prisitaiktyti, užuosti, išgirsti, pajusti, neišsigąsti ir susigyventi - Barsa tau bus nuostabi. Jei ne - susirask geresnį miestą.

O mums Barsa tinka. Bet iš grūdimosi miniose sugrįžti į laivą mums yra tikra palaima.
Vaikštinėjom miesto gatvėmis, rodėm Jonui Gaudi, Ramblą, žolės muziejaus nerodėm, senamiesčio aikštes lankėm, laukėm eilėse prie kavinių, nes miestas prikimštas turistais tiek, kad traška per siūles. O man vis galvoje kirbėjo tas variklio rūpestis ir šįkart mūsų mylimam mieste manęs nedžiugino niekas.

Pirmadienį, apie 11val. atvyksta meistras Salvador ir jo pameistrys Samuel. Salvadoras rankoje nešasi žibintą ir vos keletą raktelių. Samuel šiaip atėjo be nieko ir šypsosi kaip jaunas mėnulis. Hola.

Tiene gasquettes? , klausiu Salvadoro, atseit ar turi tarpines. Si, si...- ramina jis mane.
Vienas neria į variklio skyrių iš priekio, ten kur anga laiptais uždengiama, kitas gulasi ant galinės kajutės grindų ir dirba per šoninį variklio skyriaus liuką.

Stebiu ką ir kaip jie daro, mokausi, nes tokį dalyką yra tekę tik ant automobilio variklio daryti, ir tai gal praeitam gyvenime, prieš kokius tris šimtus metų.
Jokių stebuklų čia nėra, bet aiškėja man, kad vienas pats šito darbo nelabai įveikčiau, o jūros sąlygomis, supant bangai - ir tuo labiau. Jei vėl tokia neprognozuojama bėda nutiktų jūroj, gal geriau vienam nevargti, o burėmis grįžti prie kranto ir ieškotis pagalbininko. Ten daug operacijų, kur dviejų rankų neužtenka - palaikyti, įkišti, atitraukti, atsukti/užsukti ir t.t. Elgiantis neatsargiai, labai lengva kuro aukšto slėgio siurblį ir visą jo vamzdelių raizgalynę susigadinti. Reikės bent reikalingų tarpinių rinkinį iš tiekėjo atsisiųsti, kad laive atsarginės nuolat būtų... Manau, kad kolektorių sugebėčiau kaip nors virvėm parišti, kad ant siurblio nekristų - ir vienas gal susitvarkyčiau, bet gal ir ne.

Salvadoras - tikras gudruolis. Jis pavakare nejučiom nusprūdo nuo mano laivo, palikęs pameistrį viską, ką pasiekia valyti ir šiaip tempti laiką. Sakau pameistriui Samuel kad jau baigėt, tai gal kuriam variklį ? Sako ne, meistras dabar kitur užsiėmęs ir mano variklio bandymai bus tik rytoj. Manjana, nors tu ką.

Du žmonės dirbo, gavosi dvi dienos dirbtinai į dvi ištempus, kaip dinamą pasukus. Bandymų metu viskas buvo oki-doki, nes taip ir turėjo būti. Čia juk tik trijų (dvi kolektoriaus ir viena prie išmetimo) tarpinių pakeitimas, o ne kosminės technologijos, galų gale.

Bet nebuvo sunku su pinigais man skirtis, nes rytoj išskrendam į Lietuvą mėnesiui - žinodami, kad mūsų laivas vėl sveikas ir pasirengęs kitam kelionės etapui. Mes žinom, kad netrukus vėl plauksim.

Man tas žinojimas vertas belenkiek pinigų.

Posted by gramas 12:03 Archived in Spain Tagged sailing buriavimas žvejyba Comments (2)

Viduržemiai. TAKAMAKA ir šaukštas deguto

large_180_897CC7DAE13749AF1CE9A2D5959B0475.jpeg
Jis - iš pažiūros drąsus, savo elgesiu rodantis dominavimą kompanijoj, nors žvilgsnis toks tyrinėjantis, sakyčiau ne tiek savim ir aplinka pasitikintis. Gerokai pliktelėjęs, aukštas, stiprus, stambaus kaulo ir gysloto, sauso raumens. Didelės išraiškingos akys.

Ji - kaip moteriai ir priklauso, šiek tiek labiau už jį plaukuota, ramesnė, nors irgi smalsi, nuolat bando būti visur, nes jai viskas įdomu. Bendrauja lengvai, bet vos kas nepatiks - gali netikėtai vidury pokalbio apsisukti ir nueiti, pašnekovui liekant visiškam pasimetime. Nepriklausoma, laisva.

Jie - tai sfinksų veislės katės, Zefyras ir Zosė. Kaip katėms ir dera, jie buriuoja katamaranu TAKAMAKA. Aktyviai buriuojančioms, ir ne tik - katėms būdinga tai, kad jos leidžiasi būti aptarnaujamos žmonių. Katamarane yra du už nuolatinį sfinksų komfortą atsakingi žmonės - Saulius ir Deimantė. Trečias serviso komandos narys, Karolis, prisijungia į pagalbą tada, kai pirmieji du nesusitvarko su nuolat didėjančiais kačių poreikiais.

Saulius atsakingas už visą techninę laivo dalį, navigaciją, tarptautinius ryšius ir pinigų uždirbimą, kitaip sakant - už gerovės laive užtikrinimą. Vakarais turi glostyti Zosę, nes dieną ji kur tai užlindus miega. Dar gali gauti privilegiją pakeisti kačių kraiką ir papildyti specialaus maisto indelį.

Deimantė atsakinga už namų židinio šilumą, bet gali būti griežta ir trapi kaip titnagas, kai kalba eina apie protingą Sauliaus uždirbtųjų leidimą. Ji geriausiai žino ko ir kada gali užsimanyti katinai, ko artimiausiu metu gali pritrūkti laivo šaldytuve ar šaldiklyje ir moka kepti skanų šokoladinį keksą. Kaip jūs teisingai ir atspėjote, vakarais ji glosto ir supa Zefyrą. Dar ji laisvalaikiu (kai neglosto ir nesupa), savo pačios iniciatyva įrenginėja apsauginį tinklą apie visą didžiulį laivą, kad, atseit, katės neiškristų. Bet aš pats mačiau, kaip po laivą jos laksto, duodasi, kokius šuolius žaisdamos kala neįtikėtinus - kad man atrodo, tas tinklas buvęs nebuvęs. Kaip salės tinklinio veteranas, galiu pasakyti, kad tas kačių veiksmas vyksta gerokai virš tinklo. Reikia katinus mokinti plaukti ir susirasti vieną iš dviejų galinių platformų, kur patogu vėl ant denio užlipti. Nardys ir laipios kaip ruoniukai. Arba tinklą kelti į kokių 2m lygį. Katės ir taip plaukti neprastai moka, jei ką...

large_897ED9B605F29C158AD3D7F9D20AF47B.jpeg

Karolis - kaip mažiau kačių įdarbintas įgulos narys, turi šiek tiek laiko žvejybai. Jis pagauna tunus velkiaudamas, kas mane nepaprastai sveikai siutina, nes man šiemet dar vis nekimba niekas. Visai nekimba niekas man visai... Toks žvejiškai draugiškas siutinimas. Karolis man paaiškino ir parodė, kokias sistemas velkiavimui reikia rišti, kad tunas, tokią sutikęs, nebeturėtų šansų jos išvengti. Karolis padeda Sauliui, žino ką daro ant laivo, nes buriavimas jam įdomu. Jis groja guitalele, tokia ukulele dydžio šešiastyge gitara, bet kad mes tą vakarą dainuot nelabai mokėjom - čia tikrai ne jo problema. Net neabejoju, kad vieną dieną Karolis su savo moterim išplauks į jūras savo laivu.

Susipažinom Santa Ponca inkaruotėje, Mallorca. Vos tik grįžom su Lolita tuziku į laivą po karštos dienos Palmoje - matau, du vyrukai valtele artėja prie Billabong, akivaizdžiai norėdami bendrauti. O, ne, galvoju, negi olandai, vėl man aiškinti jiems, kad English please, estamos Lituanos, no hablamos Holandese, perdon y porfavour...

Laba diena, - vyriokai priplaukę šaukia linksmai, o aš vos džiovinta slyva kokpite nepaspringstu.
- Matom Vytis po kairiu zalingu, sakom, pakalbinsim! Jo, ir dar jūsų Menkę skaitom!

Va, taip ir susibendraut netrukom. Begriliuojant bevyniuojant ant TAKAMAKA tą pat vakarą, mes su Lolita bendravom su jais ir širdy džiaugėmės, kad va taip netikėtai susipažinom su jaunais simpatiškais žmonėm, kuriems smegenys taip teisingai galvoj įstatytos, kad jau sugebėjo ne tik pinigą užkalti, bet ir susivokė, kaip teisingai jį leisti savęs kūrimui ir tobulėjimui keliaujant. Keliauti, tyrinėti, pažinti, įspūdžius kolekcionuoti - o ne dar didesniam butui/namui, dar kitam butui nuomai, kad babkių būtų, aha dar vasarnamiui, įspūdingam automobiliui, ar dar didesnei sąskaitai banke vien dėl jos pačios, nes kad šiaip būtų.

Saulius ir Deimantė - vieni iš kelių man pažįstamų buriuotojų-kruizerių, kurie yra taip vadinami fultaimeriai; ir apsiverskit kalbininkai grabuose kaip panelėm patogiau.

Jie įsuko verslus, dirbo kaip velniai kiek tai metų, vėliau sėkmingai iš verslo išėjo, išsipardavė nuosavybę krante, pasidėjo pagalvę laimingai senatvei - ir už likusį kelionei biudžetą įsigijo labai prabangų namą ant vandens, praktiškai naują supa-dupa fantastiškos komplektacijos katą Lagoon 44 Owner's version - savo gyvenimo nuotykiui abiem kartu (katės!!! Nepamiršti kačių!!!) ir su atvykstančiais draugais. Šiuo metu jie Viduržemio jūroj, kaifuoja nuo to, ką daro, bet kur bus vėliau, ar po kelių metų - nesuka sau dėl to galvos, nes niekur skubėti nereikia. Kur panorės - ten ir nuplauks, nes gyvenimas pavyko.
Sauliau, sakau, - daugybė žmonių tik pasvajot galėtų, tai kaip tau pavyko?
Na, kaip,- sako,- Aš gi turėjau kompiuterį...

Aityšnykai...

Vis susitinkam su KATAMAKA inkaruotėse, ir dar susitiksim, nes pakrante apie salą judam kiekvienas savo greičiu ir esam priklausomi nuo prognozių.

Jau turiu keturis lietuvių laivus Viduržemio jūroj, su kuriais noriu dar ir dar susiplaukti ir pabendrauti. Jachta SAMSARA (Augimantas ir Gražina), jachta ALKA (Julius), jachta TAKAMAKA (Saulius ir Deimantė), jachta NIDUS (Artūras ir Ingrida). Pridėkit mūsų BILLABONG - ir gaunasi 5 laivai - vos ne Viduržemio lietuvių klubas! Net neabejoju, yra tų lietuviškų laivų ir daugiau, jeigu pavyks - dar susitiksim.

Kad šitas įrašas jums neatrodytų vien liepų medus statinėj - šekit šaukštą deguto. Visi aukščiau minėti laivai plaukia su kitų valstybių vėliavomis, bet ne su Lietuvos Trispalve.

Glušpetriams Galvės artojams iš LBS - keiskit savo pramoginių laivų tech.apžiūros ir registravimo tvarką, nes be jūsų "ekskursanto" vežimo neapmokamoms atostogoms užsienyje pirkto laivo Lietuvos pilietis užregistruoti po Lietuvos vėliava negali. Slovakija, Čekija, Šveicarija ir dar N+100 šalių gali, nes jų biurokratams užtenka laivo pirkimo sutarties, išrašo apie laivo išbraukimą iš pardavėjo šalies registro ir savininko dokumentų.

O va Lietuva, kaip ženkliai labiau (tikrai?) jūrinė valstybė už Slovakiją - negali, nes savininkas, Lietuvos pilietis, nusipirkęs jachtą tarkim, Fidži saloje, privalo apmokėti LBS inspektoriaus kelionę į ten ir atgal, jį maitinti, girdyti ir nakvydinti - kad tas neišgalintis pats atostogauti - susimylėtų patikrinti laivo korpuso numerį. Nes visa kita - laivo komplektacija, stovis ir saugumo įrangos specifikacija - sureguliuojama per laivo draudimą ir škiperio atsakomybę, jei kas neduokdie atsitiks... Dokumentai, CE, PVM - sukontroliuojami ir Lietuvoje, Saugios Laivybos Administracijoj, kur, beje, ir vykdoma pati registracija. Kam tas LBS ekskursantas reikalingas išvis - kas žinot tą slaptą esmę būtovės slėpinių - gal, sakau, mestelkit kokį komentarą nuo ko šitaip budriai Lietuvos laivyną saugot? Na taip, aišku - mokestis už apžiūrą, už dokumentą, laminavimą - tai čia jūsų aukštesnieji siekiai? Gėda... Bent jau turėtų būti.

Grįžtam į temą... Eureka! Mazafaka!!! Taip, tai tikrai tas laivas! - Palaimingai pats sau sužnabžda galų gale LBS inspektorius, atsitiesdamas iš variklio skyriaus triumo ir, austre skandinta rome žagtelėjęs, pareiškia, kad maždaug po trijų dienų saloj jau norės namo. Nors savininkas ir taip žinojo, kad tai tas laivas. O Saugios laivybos Administracijai reikalingi vien tvarkingi dokumentai, kurie ir taip yra.
Afigienas elbėeso atradimas - korpuso numeris - tikrai vertas atostogų Fidži!

O kaip dėl to, kad pirkimo-pardavimo sutartyje yra tie visi korpuso, variklio numeriai ir specifikacijos, visi laivo duomenys, matmenys, tipas ir vardas? Tūkstantis visų laivo užkaborių fotografijų, jei taip norisi prie dokumentų? Ir kad už pateikiamų dokumentų teisingumą škiperis atsakingas savo kailiu? Teisine ir materialine prasme. Kodėl olandams to užtenka, gal jie kiek kvailesnė už jūsų LBS'ą jūrinė valstybė?

Yra lietuvių laivų, kurie išplaukė į Pasaulį su Trispalve - tai ką, savo nelaimei, po ekskursantą "inspektorių" kasmet į Kanarus, Karibus, ar dar toliau atsivežat? Nes kametinė LBS tech.apžiūra juk privaloma pagal "įstatymą", ar ne? Tik labai neaišku, kokią atsakomybę tas LBS prisiima, mokamą apžiūrą atlikęs, nes draudimo kompanijoms ir niekam daugiau šioje planetoje jūsų popieros iki šiol visai nereikia... Tie, su Trispalve užjūriuose - kitaip, labiau lietuviškai apžiūras tvarkot, ar išvis dėjot? Draugo paslauga draugui, čia dovanėlė, neženklus kyšiukas, nes taip pigiau?

Ekskursantams - pasirašėt per apžiūrą, kad mano raketos ir liemenės geros, o jei kokia neiššaus, neišsipūs - ir liksiu jūroje priskendęs - tai ką jūs tada darysit? Turbūt draudimui sumokėsit. Nes jeigu Pantaneus drausdamasis jūsų pasirašytą popierą kas priduotų, kad raketos buvo geros - jų juristai jus privers kliento gyvybės meleonus mokėti. Manau, kad dabar sukursit superinę tvarką, kad specialusis inspektorius specialiuoju štempeliu žymėtų kiekvieną raketą, už kurią pasirašo? Gal baigsis dalykų nešiojimas iš laivo į laivą, kad "apžiūrą" praeit?

Artojų sąjunga, o ne LBS esat ir mes, svetur buriuojantys lietuviai, jumis ir jūsų sau susikurta tvarka nesididžiuojam ir nesutinkam, nos plaukti per Pasaulį su mūsų Trispalve ir mums būtų garbė.
Taigi, kol jūs springsit tom austrėm - mes plauksim su Vyčiu.

Tai tiek to deguto, bet saulė vis šviečia, vanduo šiltas, o vėjas mus neša.
Tai ir jums geros dienos...

p.s. Už aukščiau minėtą vėliavą su Vyčiu - padėkos žodžiai vėl skrieja Deividui su Jūrate, nes būtent jie į Sardiniją atvežė vėliavą kaip dovaną laivui.

p.p.s. Visų aukščiau minėtų lietuviškų laivų progresą ant gaublio galima sekti per marinetraffic.com ar vesselfinder.com . O va, NIDUS dar verta pasitempti ir painvestuoti į AIS transponderį, kad lengviau su tautiečiais susiplaukti.

Posted by gramas 11:32 Archived in Spain Comments (6)

Viduržemiai. 101-asis būdas pasijusti laimingu

large_0E114DC995CEC3BEF803ADB4AF02BE11.jpeg

Iš lovos išsliuogi tyliai, gerokai iki aušros. Pakyli į jachtos kokpitą apsidairyti. Visiška tamsa, kurioje vos įžiūrėsi baltas į kranto uolas dūžtančių bangelių putas. Tas jų šnarėjimas kaip kokia hipnotizuojanti mantra vakare kaip išjungė, taip giliam miege ir išlaikė iki dabar. Silpnas vėjas dvelkia nuo kranto, tai ir jūros banga nedidukė ir tyli, vos vos, lėtai supanti laivą. Tokia supimu tik dar giliau į sapną gramzdina...

Bet mums laikas plaukti - iš Ibica salos atgal į Maljorką.
Apsirengi, apsiprausi tiek, kad akys atsimerkų - o dantis valysi vėliau, jau plaukiant ir po pusryčių.
Šiek tiek toliau įlankoje blizga superjachtų inkarinės šviesos. Jų stiebai tokie aukšti, po kiekviena zalingų pora atskiros ryškios baltos šviesos, o viršūnėse dega raudonos - kad malūnsparniai ir lėktuvai nesugalvotų užkliūti. Bet jie, tie dideli laivai, toli, nes tu dar iš vakaro inkarą išmetei pačiame įlankos gale, prie nediduko, stačių uolų užspausto pliažo ir čia vietos tiek, kad antras laivas ir netilptų.
Ant galvos užsidedi taktinį žibintą, kuris meta ryškų apvalų šviesos ratą ten, kur tik pasuki žvilgsnį. Gylis čia 9m, bet šviesos blynas kuo ryškiausias ir ant dugno smėlio. Užkuri variklį, pasikeli grotą ir eini į laivapriekį kelti inkaro.

Išvedi laivą iš įlankos, virš horizonto atsirandant pirmiems dienos ženklams, o kranto kalnai vis dar aptirpę tamsioje migloje. Vakarais čia temsta greitai, vos saulei užkritus už kalno, o rytas - atvirkščiai - neįsibėgės tol, kol ugnies planeta neišlįs iš jūros dugno.

Tyliai urzgia variklis, nors burės pakeltos, bet vėjo, tinkamo joms, dar teks palaukti. Prieš tave beribė vandens platybė, kylanti saulė ir visa diena plaukimo. Tu, laivas ir jūra. Ir tas laisvės jausmas. O kajutėje miega tavo moteris.

Va, tada ir suvoksi, koks tu šiandien laimingas.

Posted by gramas 02:53 Archived in Spain Comments (0)

Viduržemiai. Žuvys ir lovos

Daug žmonių man sakė, kad šio blogo pavadinimas Menkė Po Lova yra vykęs, nes dėmesį įjungia, o ir atsiminti lengva. Dar daugiau protingų žmonių man sakė, kad norint tą pritrauktą dėmesį išlaikyti, reikia sakyti ir pasakoti žmonėms dalykus, kurie jiems patinka. Jeigu esate čia - patinka buriavimas ir jūs mėgstat skaniai užvalgyt, prie gero vyno, žinoma.
Ir jeigu jums tinka žuvies bei lovos tema - tai štai jums Dorada Ant Lovos ir mano diena laive.

Jums reikia:
- dviejų vidutinio dydžio doradų,
- juodo Sikaflex 295 UV,
- keliolikos griežinėlių plonai pjaustytos bulvės,
- sardinių pastos,
- baltos duonos riekelė,
- pusė poro stiebo,
- naujo generatoriaus dirželio,
- šparaginių pupelių - maždaug sauja,
- šampinjonų,
- maždaug metro ilgio sudedamo bučiuko,
- izoliacinės juostos,
- maltos kavos,
- gerai išlaikytų Genesis įrašų ir kiek šviežesnių Metallica, Slash su Miles Kennedy.
- druskos, česnakų,
- viena raudona velnioniškai aštri paprikos ankštis,
- pora švininių svarelių ir keli metrai įvairaus storio virvių virvelių,
- raktų, atsuktuvų, peilių - visokių ir įvairių...
- vyno, žinoma... Chorizo dešros ir turgelyje pirktų brandintų alyvuogių.

Veiksmai ir judesiai:

- po pusryčių visą dieną užsiimti laivo darbais...

- Išpjauti seną vieno vis dar varvančio liuko tarpinę tarp stiklo ir aliuminio rėmo, tarpą išvalyti, kontūrus užklijuoti izoliacine juosta, užpilti naują to juodo Sikaflex tarpinę ir pamiršti porai dienų. Tos popierinės dažymo darbams skirtos juostos geriau nenaudoti, nes klijai l.sunkiai po to nusivalo, todėl jos į receptą ir nerašiau.

- išpakuoti krante nupirktą bučiuką, pritvirtinti svarelius, surišti virvių sistemą, jauko skyrelį užpildyti specialia sardinių pasta ir suminkyta balta duona. Bučiuką nuleisti prie pat dugno žolių, kad krevetės ir krabai naktį dar pasiektų, bet kad neužkliūtų už dugno, laivui sukiojantis inkaruotėje.

- gerai pagalvoti, ką padariau ne taip, kad naujas generatorius nekrauna akumuliatorių... Pasidaryti kavos ir vėl pagalvoti. Paklausyti muzikos ir vėl pagalvoti. Pasižiūrėti, kaip vyksta gyvenimas ant vandens aplinkui, ir vėl pagalvoti. Jis su vidiniu reguliatoriumi, o visa laidų sistema pritaikyta Balmar su išoriniu reguliatoriumi. Ką daryt? Pajungimas pagal labai kuklią naujo generatoriaus instrukciją man nedirba, kažką reikia keisti. Po meleono bandymų ir varijantų, ateina nušvitimas. Nei įjungus masę, nei užkūrus variklį, prie rotoriaus ašies pridedant geležinį raktą, jokios magnetinės traukos nesijaučia - gal "lauko" laidą pabandyt prie jungties greta tachometro laido pajungti? Bet instrukcija to nesako... Voila' - pabandžiau, ir viskas veikia! Ta gera proga pakeisim dirželį ir jo skriemulį nuimsim nuo seno generatoriaus ir uždėsim ant naujo... Ir papildomo aušinimo ventiliatorių su gofru pritvirtinti prie pat generatoriaus korpuso, kad karštą orą nutrauktų.

- Iiiiilgai plauti rankas nuo suodžių ir tepalų su visokiu cheminiu brudu, iki pat pažastų, kad jos, darbščiosios, vėl baltos (beveik) būtų. Tokiom beveik švariom rankom jau galima ir vyno įsipilti ir alyvuogėm su chorizo užkąsti. Nes proga.

- o čia ir siestos metas atėjo, taigi privalu vietinius papročius gerbti.

- pabusti nuo intensyvaus supimo, eiti į "kiemą" žiūrėti, kas vyksta. Vėjas pastiprėjo, kryptis iš didelio vandens link kranto, bet dramos dar nėra.
Kad jau taip, tai galima ir Dorada Ant Lovos užsiimti.

- žuvis nuvalyti, pasūdyti, papuošti česnakais ir paprika iš vidaus ir išorės ir leisti pailsėti.

- tuo metu paruošti lovą - į kepimo skardą paleisti šiek tiek pačio nekalčiausio alyvuogių aliejaus, iškloti bulvėmis, suberti likusią smulkiai pjaustytą papriką ir česnakus, pakloti poro griežinėlius, po to šparagines pupeles, ant viršaus plonai pjaustytus šampinjonus. Lova žuvytėms paruošta.

- žuvis guldom į lovą, pašaunam į orkaitę ir kepam, kol bus maźdaug toks vaizdas

large_180_ECCBFDC3C17C16FA417C5E6102F11D6A.jpeg

- serviruoti, įsipilti taurę vyno, paleisi siautėti Slash - ir skanaus!

Vėjas nerimsta, supimas stiprėja, jei darysis dar negeriau - kelsiu inkarą ir pasidarysiu naktinį/rytinį/dieninį plaukimą į Palma. Va, kaip išmintinga buvo laikytis vietinės siesta tradicijos.

Posted by gramas 13:25 Archived in Spain Comments (6)

Viduržemiai. Laikas

large_B95AD848B4878F55D7C71C4C00CDDA89.png

Šiandien atplaukiau į kitą atviruką. Gražu Maljorkoj - visur, kur iki šiol buvau, yra kur akį paganyti. Man patinka ši sala, jos daugiakalbė publika, net su visais vietiniais susikalbėsi angliškai, kai manojo riboto bagažo ispanų kalbos nebepakanka. Sala gyvena turizmu, todėl su kalbom čia problemų visai nėra.

Šiandienos plaukimas truko vos kelias valandas - iš Port Polenca marinos Maljorkos Šiaurėje į inkaruotę sekančioje įlankoje prie Port d'Alcudia. Polenca marinoje Billabong buvo nuo penktadienio popietės - nes šeštadienį išvyko laivo ir mano svečiai Kristina ir Gintaras. Dvi savaites keliavom kartu, susitikom būdami tik on-line pažįstamais, o išsiskyrėm draugais.

Polenca marina priklauso Ports IB sistemai, kurioje turiu asmeninį kliento ir laivo numerius, todėl visuose sistemos uostuose moku tokią pat kainą Eur25 ir dar keliolika centų už naktį. Po Prancūzijos ir ypač Italijos kainų tai neįtikėtinai pigu. Tačiau tarifai keisis nuo birželio 1d. ir kainos šaus į viršų kelis kartus, o Ports IB susilygins su šiandieniniu Nautic klubams priklausančių marinų kainomis - bus apie Eur60 ir daugiau.

Diena pralėkė žaibu, nes nuo ankstyvo ryto esu judesy, nors ne viskas vyko sklandžiai. Vos prašvitus, nuskuodžiau į dušą, nes vėliau jame ims turkštis tuntai vokiečių iš čarterinių laivų. Žinoma, kad faktas, jog nakčiai dušų vanduo išvis užsukamas, paaiškėja tik nuogam stovint kabinoj ir spoksant į vandens neduodančią dušo galvą.

Krantinėje vanduo yra, tai švariai nuplaunu laivą, kad jau savo organizmą teks plauti vėliau. Po to nupėdinu iki labai blogos vietos - jachtinių žaislų parduotuvės, kur nuperku naują triumo siurblį ir šiek tiek plastikinės žarnos jam pajungti. Abi pardavėjos ekstazėj, vos mane pamatę, ištirpsta šypsenoj, nes dar vis po įspūdžiu mano ankstesnių pirkinių... Hola! Hola! Man reikalingas siurblys čia neįtikėtinai pigus, todėl imu du. Va, tokio blogumo šita vieta su geru asortimentu, labai pavojinga buriuotojo kreditinei kortelei. Bien! Muy bien! Gracias...

Laivo "garaže" buvęs West Marine siurblys sugedo - reikia keisti. "Garažas" - tai patalpa tarp atsarginio inkaro dėžės laivapriekyje iki 3m atstumu nuo laivo nosies esančios aklinos petvaros. "Garaže" yra pagrindinio inkaro triumas, inkaro gervė, gėlintuvas ir dėžės/lentynos, kur sandėliuojama laivo įranga, atsarginės dalys, etc... Šioje patalpoje esantis triumo siurblys turi būti veikiantis - jeigu jūroje susidurčiau su kokiu nors objektu, labiausiai tikėtina, kad korpusas gaus skylę būtent "garaže". Dėka vandeniui nelaidžios pertvaros, net užtvindytas garažas į dugną nenutemps viso laivo ir galėsiu paršlubuoti į artimiausią uostą, arba specialaus pleistro pagalba suvaldyti situaciją ir remontuotis korpusą jūroje. "Garažo" siurblys pašalina vandenį, patenkantį vidun su inkaro grandine, ar bangoms plakant denį per inkaro kliuzą - tokią skylutę denyje grandinei į laivą pravesti, užkemšamą nelabai sandariu kamščiu. Ėmus veikti siurbliui, t.y. jei "garaže" atsirado vandens, laivo salone įsijungia šaiži sirena - atseit, yra naujienų, eik į priekį pasižiūrėk, kokio jos ten smagumo.

Saulė kaitina nuo pat ryto, tai dirbdamas triume kaip reik suprakaituoju - gal ir gerai, kad ryte dušas vandens nedavė, vistiek būt reikėję persimaudyt iš naujo.

Po dušo besiskutant, flakonas išstena savo paskutinę skutimosi žele porciją, ir čia gimsta dar vienas laiko matas buriuojant - "iki naujos barzdos".

Iki naujos barzdos gyvensiu ant inkaro, nes marinos ir kranto balaganas jau atsibodo. Tik tada lipsiu į krantą, kad parsivežti skutimosi žele ir dar ko nors, jei ko laive iki to laiko pritrūktų. Gal dar dviračiu visą įlanką apvažiuosiu, šiaip sau, kad prasimankštinti... O grįždamas vakarėjant dar užsuksiu į tą nuošalią vietinių žvejų knaipę, kur rimtas bačkinio Amstel bokalas ir skanus, kaskart vis kitoks tapas - vos Eur1,75

Vakaras ant inkaro, jau temsta ir vėjas rimsta. Laivas savo aplinkoje, o aš jau žinau, kad šiąnakt tikrai gerai išmiegosiu. Rytoj - niekada nesibaigiantys laivo projektai, bet niekur neskubant; siesta, knyga, kažko skanaus gamyba vakarienei ir sundowner stiklas. Va, čia ir dabar - aš savo aplinkoje.

Iki Lolitos skrydžio į Palma liko vos savaitė, jau visai netrukus keliausim kartu.

Posted by gramas 13:35 Archived in Spain Comments (0)

Viduržemiai. Temperatūra ir sprendimai

large_A8D438B3DD0DE9AD48EA5D8A169C632D.jpeg

Čia pas mus, Maljorkoj, viskas paprasta. Vanduo 21*C, oras irgi 21*C. O paskui siesta nuo 13.00 iki 16.00. Gal todėl visi, Lietuvą plėšantys siužetai, mano manymu, yra paprasti ir išrišami lengvai.
Kurlianskį bent trumpam reikia paleisti iš cypės, kad Masiulis jam grąžintų neteisėtai gautus 106K. Bet Masiulį į pareigas ir tūsą grąžinti tik po to, kai susimokės mokesčius nuo visų kitų ten po čiužiniu buvusių, kaip normalus verslininkas... Su Guoga kiek sunkiau man apsispręsti, bet tegu vėl išsitremia į tą pabuvusių prieglaudą Briuselyje, kol sugalvosiu.
O dėl kalafiorų irgi paprasta - sueikit visi į Maximą ir demonstratyviai nepirkit tų kalafiorų. Žiūrėk, per gerą pusmetį tokio vaikščiojimo ir kaina sumažės... Jei ne - vėl paklauskit manęs, ką reikia daryti.
Žinau, kad netrukus grįšiu į geresnę Tėvynę, nei buvo prieš išvykstant - vien jūsų pastangų ir mano maldų vakarais prie vyno dėka.

Nuoširdžiai Jūsų,
=G=
skipper s/v Billabong

p.s. Ai, dar pamiršau paminėti - Masiuliui iš naujo priesaiką reikės susakyti, bet čia tik tarp kitko...

Posted by gramas 06:24 Archived in Spain Comments (2)

Viduržemiai. Nirvana.

large_90_3F3D8C7ED16DE7F7EAA851E57AA553BA.jpeg

Jachta ant inkaro Santa Ponsa įlankoje, Maljorkos saloje - kartu su kitais laivais, čia supuolusiais slėptis nuo vėjo, vietinių vadinamo Scirocco. Jis
Maljorką ir kitus Viduržemio jūros regionus gana grubiai pašukuoja, kai žemo slėgio sritis susiformuoja virš Sacharos, o aukšto slėgio - virš kontinentinės Ispanijos. Scirocco, nešdamas Sacharos smėlio debesis į jūrą, iš Pietryčių ir Rytų mus velėti pradėjo dar naktį, nors nuo salos pusės mus pasiekia tik sudraskyti vėjo srautai, tai laivai sukiojasi ant inkarų, bet stovi saugiai ir stabiliai, supimo beveik nėra.

large_image.png

Dar iš vakaro man nepatiko, kai 50 pėdų burinė jachta su britų vėliava ir pagyvenusia pora išmetė savo inkarą gal apie 10 metrų nuo mano inkaro vietą žyminčio plūduro, išleido 6 metrų gyliui beveik adekvatų maždaug 35m grandinės ilgį ir abu įsipatogino kokpite su knygomis rankose. Apytuštė inkaruotė, gyliai visur palankūs, ir kam taip prie manęs jiems spaustis, vos ne ant sprando lipti? Juk jų pačių laivui sukiojantis, mano inkaro vietą žymintis plūduras pradės jiems į bortą bilsnoti, gal net vidury nakties... Ryte pamačiau, kad laivams suvažinėjus ten, kur vėjas suko, tam niekadėjui įsipūtus iki 10m/s, britų laivas atsidūrė mažiau, nei per korpuso ilgį prie mano laivo - man jau per arti, kad būtų ramu. Nieko tokio, žmonės miega dar, todėl pasitrauksiu aš. Kuriu variklį, pakeliu inkarą ir vėl išmetu atokiau nuo kitų jachtų.

Dabar mano BILLABONG stovi beveik lygiagrečiai su Juliaus jachta ALKA, gal 40 metrų tarp mūsų laivų. Julius, profesionalas programuotojas, IT specas, į Angliją išvyko prieš kelis metus, kad ten greičiau uždirbti lėšas, reikalingas savo plano įvykdymui - įsigyti laivą ir jame gyvenant, keliauti apie Pasaulį. Tai ir pakėlė bures pernai iš Anglijos, o šiemet turėtų baigti Viduržemių tyrinėjimus, tada persimes per Atlantą ir paskui plauks dar toliau. Panama, Ramusis su savo salom, Azija. Jis laukia vėjo, tinkamo kelionei į Siciliją ir Graikiją, o aš - atvykstančių svečių. Oro dar kelias dienas nebus, svečiai irgi tik už poros dienų pasirodys, tai su Julium vis pavakarojam kartu, sugriliavom kas ką kepamo turėjom, o dienomis - kuičiamės kiekvienas savo laive, nes ten darbų niekada netrūksta. Juliaus nuotykius, mintis ir judėjimą ta įdomesne, bet šlapia gaublio dalim, galite sekti www.alka.link
O aš beveik įsitikinęs - mudu dar susitiksim Viduržemiuose, jam grįžtant iš Graikijos - na, bet bus matyt, kaip ten bus...

Tie laivo darbai ir jų sąrašai - tai dvi kategorijos. Pirmoji - priežiūra ir valymas. Antroji - remontas ir keitimas. Taip žmogus per laivą nuolat ir eini ratu... Kranto žmogui atrodytų - kam tas hemorojus, bet buriuojantis supras. Prižiūrimas ir švariai užlaikomas daiktas, laivo įrangos detalė tarnauja ilgiau ir geriau. Tačiau blizgink ir šveisk, ir glostyk kiek nori, bet anksčiau ar vėliau įrenginio ar detalės darbingas amžius baigsis ir reikalai peršoks į antrą - remonto ir keitimo kategoriją. O dar dažniau ką nors imi ir pats sugadini nuo savo darbštumo - tada didvyriškai pats suremontuoji (žinoma, tik po sugadinimo perskaitęs instrukciją) ir pajunti tą ypatingą kruizerio džiaugsmą.

Kai sutaisyti nebeįmanoma, imi kursą į tas buriuotojo kreditinei kortelei ypač pavojingas vietas - pas šipčandlerius, t.y. laivo įrangos parduotuves. Ten, tarp lentynų, nukrautų gėrybėmis, tvyro ypatinga aura. Čia ištįsta ir varva laikas kaip Salvadoro paveiksle, ir čia lūžta daugybė kredito limitų. Kaip štormo banga, įsiritanti į uosto akvatoriją, tikrina laivo švartlynių stiprumą, taip šipčandlerio lobynas gali patikrinti ne vienos santuokos saitus. "Kąąą, kažkokia navigacinė elektronika už €4000 ?!! Koks dar būtinai reikia?!! O kai man, atsimeni, tų kailinių verkiant reikėjo - sakei brangu!!"...

Kai išeinu iš tos blogos vietos, įsigijęs tik kokį šekelį, elektros saugiklių rinkinuką, ar kitą menkniekį - visada su palengvėjimu atsikvepiu, kad, atrodo, šįkart pavyko lengvai išsisukti.

Julius papasakojo apie jachtą, kuri savo automatinės atpažinimo sistemos įrangoje tarp kitos laivo informacijos įvedė ir prietaisais visam svietui transliuoja Destination - Nirvana. Sudomino, tai per vesselfinder pasitikrinau to laivo poziciją šiandien - tikrai, burinė jachta SAUDADE keliauja į Nirvaną ir ją pasiekti numato Gruodžio 12 d. Vadinasi, jie žino, kur jų Nirvana yra. O aš dar noriu paieškoti, nes mano Nirvana ne taškas ant gaublio, o pati kelionė su vėju, ir vandens šnarėjimas kilvateryje, gerai sureguliavus bures, ir ne visada ramios naktys inkaruotėse, trumpi vizitai į krantą apsimesti turistu, ir kulinariniai nutikimai laivo kambuze ir, žinoma, jau minėti laivo remontai. O šiandien dar - ir trys aukšti kardžuvės šuoliai visai šalia burių nešamo BILLABONG.

large_3F516BFFD5B9D1D1CBB658F2A5774A57.png

Posted by gramas 06:11 Archived in Spain Comments (0)

Viduržemiai. Gera diena su papliurpimais į GoPro

http://youtu.be/FUgngPwDmH8

Posted by gramas 03:01 Archived in Spain Comments (4)

Viduržemiai. Easy sailing Billabong

Alghero, Sardinija - Port Mahon, Menorca.
200 NM - 35 val.

http://youtu.be/w65qp85Xh1M

Posted by gramas 10:07 Archived in Spain Comments (6)

Viduržemiai. Waltz Mistral

Laivo ir mano svečiai šiandien išvažiavo. Liko indas su braškėm, kurių nebesuvalgėm per atsisveikinimo priešpiečius. Lieka ir geri prisiminimai apie kartu keliavusius Jūratę ir Deividą - kiekvienas škiperis tikrai norėtų tokių žmonių savo įguloje.

Kartu keliavome devynias dienas - ypatingai neskubėdami, lankėme įdomesnes vietas Sardinijos šiaurinėje dalyje. Deja, aikštingas Bonifacio sąsiaurio charakteris neleido jachtai nuplaukti į nuostabų miestą-tvirtovę Korsikoje - Bonifacio. Šis sąsiauris - tai vieta, kur Vakarų ir Š.Vakarų vėjams įsmarkavus bangas Viduržemio jūroje, jos su didžiule energija ima grūstis ankštame sąsiauryje ir ten susivelia tokiais nervingais, labai tankiais, stačiais volais, mokančiais ne juokais papurtyti ir didelius laivus. Bonifacio aplankėm, bet vykome į ten jūriniu keltu - net jį įsupo taip, kad deniu paeiti neįsikibus į kokią italę buvo sunku.

Šis Viduržemių sezonas jachtai Billabong prasidėjo balandžio 1 d. Romoje, Tibro upės kanale, Fiumicino. Visai šalia aerouosto, į kur skrydžiai iš Vilniaus. Savaitę dirbau nuo pirmos šviesos iki tamsos, lėtai slinkdamas tik per būtiniausių darbų sąrašą, kad paruošti laivą navigacijos sezonui; nors sunkiausius darbus - korpuso šveitimą ir povandeninės dalies dažymą, veleno skego guolio keitimą - darė uostas, kuriame laivas žiemojo. Elektriką susiradau pagal dar pernai iš vokiečio buriuotojo gautas rekomendacijas.

Kaip ir planuota, laivas buvo padėtas ant vandens penktadienį, Balandžio 8. Šeštadienis kaip mat sudilo plaunant kranto purvą ir dulkes, šveičiant vidų, užpildant provizija ir panašiais ruošos darbais.
Kad jau labai nagai niežtėjo plaukti, tai rytiniu tiltų pakėlimu sekmadienį ir pabandžiau tai padaryti.

Deja, jūra neįsileido. Bepraeinantis Mistralis buvo jūroje suvertęs bangą, kuri siauruose Tibro kanalo vartuose užkūrė tikrą peklą. Jachtą išilginis supimas įlngavo tiek, kad tėkšdama laivagaliu į vandenį, kelis kibirus vis užpildavo man ant nugaros. Pora kartų iš vandens akimirkai iškeltas sraigtas taip užkaukino variklį, kad laivas apsipylė juodu dūmų debesiu. Pilna pavara pirmyn judėjau vos 1,5 kn greičiu ir buvo aišku, kad variklis perkais anksčiau, nei sugebėsiu ištrūkti iš plačios mūšos zonos. Baisu buvo prie tokios bangos ir dar tarp molų suktis, bet viskas pavyko ir visai jaukiai pernakvojau Darsena Trajano marinoje.

Pirmadienį iš pat ryto pajudėjau ir be nuotykių suburiavau iki Porto Vecchio, Korsika. Dar teko jūroj laivą į dreifą su burėm guldyti porai valandų, kad įlankon įplaukti su pirma ryto šviesa. Visos pakrantės čia nukarstytos prastai žymėtais žvejų tinklais, omarų gaudyklėm, todėl naktį ten būti nelabai saugu.

Porto Vecchio - jauki įlanka, smagus miesteliokas - tai pora dienų vis išsikeliant valtimi į krantą praėjo neblogai. Po to vėl uždūdavo vantuose Mistralis, kaukė naktį, dar stiprėjo paryčiais, kai papildomai išleidęs inkaro grandinės, priartėjau prie seklių vandenų. Kad jau taip, tai inkarą pakėliau, bet, paskutines grandis įtraukdamas, brašpilis ėmė ir paspringo grandine taip, kad iš naujo inkaruotis nebeliko galimybės. Pakėliau bures, daviau autopilotui nurodymus, o pats - į priekį su įrankių krepšiu, ardyti inkaro gervę.
Kol išplaukėm iš įlankos į atvirus vandenis, viskas buvo suremontuota ir veikė puikiai. Jūra atrodė visai smagiai, tai ir pasileidau su dviem rifais grote plaukti skersai Bonifacio sąsiaurį iki Sardinijos.

Šoninė banga apie pora metrų aukščio, lūžinėjanti, trumpa. Vėjas 15m/s - nemažai, bet kai su mažom burėm - visai neblogai, nors pora bangų buvo įlipę į kokpitą ir nustebino, kad braidyt jame tenka ilgokai, kol vanduo net per 4 špigatus ištekės lauk. Kai laivą vartalioja, realiai juk dirba tik po du... Jau tas Mistralis.

Kertant sąsiaurį, stipri srovė ir dreifas nunešė į kitą Madalenos archipelago kraštą, nei buvo planuota, bet tik geriau - kai salos vėją uždengė, banga nurimo, o nakvynė inkaruotėje buvo jau visai rami.

Svečius laivas priėmė Porto Rotondo marinoj. Pirmą naktį ten ir nakvojom, vakarienei pasirinkom El Pomodoro restoraną ten pat uostelyje.
Žodis po žodžio, juokaujant su lengvai prajuokinama Afro padavėja, pasišaipėm, kad vilkešeriai, kuriuos ką tik mudu su Deividu visai skaniai sulapnojom, buvo tokie maži, kad juos gaudyti yra nelegalu. Jūratė valgė patiekalą su labai daug kriauklių - visiškai legalaus dydžio, tai į kalambūrą su padavėja labai nesikišo. Nepraėjus nei minutei nuo mūsų juokų, prisistato restorano savininkas ir ima šiek tiek sunerimęs labai stengtis įtikinti, kad vilkešeriai buvo visai teisingo dydžio, kad jiems kai galvą ir uodegą nupjauni, jie tik atrodo labai maži, o iš tikro yra labai dideli. Legalūs, škes.
Na, bet kad mes jau buvom su šiek tiek gero vyno, gerai nusiteikę ir kiek kita nuomone kas yra legalu ir kas ne. Linksmas disputas su šeimininku baigėsi tuo, kad mums buvo parneštas desertas for free, plius pusryčiai pasiūlyti, bet be jokių įsipareigojimų, kad apie nelegalią žvejybą niekaip neužsiminsiu šiame bloge. Tai ir užsiminiau.
Kas dar įdomu - kai padavėja perdavė mūsų užsakymą virėjui, šis pasiėmė didelį peilį ir, pasidabinęs prijuoste, pro mus niekur neskubėdamas nužingsniavo marinos šaligatviu iki rozmarino krūmo, pasipjovė kelias šakeles šviežių dieviško aromato ūglių iš tų uosto želdinių ir jais užtaisė mūsų vakarienę. Stilius, vienok.
Ryte, grįždamas iš dušo, kiek mažiau stilingai pasipešiau ir aš tų rozmarinų į laivo sandėlius kad padėti, bet vienas netyčia išsirovė, tai dabar bandau jį reanimuoti - kaip laivo prieskonių sodo pradžią.

Kartu su Deividu ir Jūrate iš Porto Rotondo suplaukėm Porto Cervo, Cannigione, Porto Pozzo, Isola Rossa, Stintino, Alghero, Fertilia. St. Teresa ir Bonifacio sukeliavom automobiliu ir keltu, kaip jau buvo minėta.

Viskas įvyko smagiai ir sklandžiai, nežiūrint į užsupimais grąsinusias sąlygas, kurios šiuo metų laiku nėra retenybė. Gal išskyrus potencialiai pavojingą situaciją, kai Mistralis nurovė mus nuo prastai įkirsto inkaro Porto Pozzo kanjone. Škiperio budrumo ir įgulos pasiaukojančio bėgiojimo basomis po tamsos apgaubtą denį dėka - viskas išsisprendė sėkmingai.
Jei rimtai - visai nejuokinga pamoka buvo suprasta teisingai - nesvarbu, kad tu vietovę puikiai pažįsti, nesvarbu, kad 6 mėnesius praleidai krante - stotis ant inkaro privalai visada tvarkingai, o ne bet kaip.
Padėjai kablį ant dugno, lėtai plaukdamas atgal duodi 4 gylius grandinės, įkerti inkarą į dugną, duodi dar bent 3 gylius grandinės, tada patikrini inkarą su daug variklio apsukų, užsidedi "ūsus", ir tik dabar leidi sau svarstyti, ko nori labiau. Vyno taurės ir pasnausti po smagios dienos buriuojant, ar dar ko... O kai inkaruodamasis pasidarai nesamonę ir staiga uždūduoja vario valsus Mistralis - gauni naktį be miego ir baimės, kurią ilgai atsiminsi.
Va, tokia nutiko sezono pradžia.
Foto bus kur nors suradus wi-fi.
Kelias dienas ruošiu laivą ir lauksiu tinkamo oro kirsti Vidužemio jūrą nuo Sardinijos iki Balearų.
Stay tuned

Posted by gramas 12:32 Archived in Italy Comments (2)

Pagrobta į blogio vergiją

Jau bent pora dienų visas buriuotojų internetas plyšta nuo prašymo skleisti informaciją apie pavogtą jachtą Lady Isabelle.

Anarchistai praneša

Savininkai prašo visus, pastebėjusius šį laivą, pranešti teisėsaugai, patiems iniciatyvos nerodyti, nes pagrobėjai yra pavojingi. Laivas pagrobtas Antibuose, paskutinius kartus pastebėtas Maroke, po to Kanaruose.

Susisiekiau su paiešką organizuojančiu žmogumi, nes šį laivą gražuolį mudu su Lolita sutikome įplaukdami į Ajaccio įlanką Korsikoje pernai, rugpjūčio 9 d. Laivas išties toks įspūdingas, kad mums prasilenkiant, pliaukštelėjau pora foto.

large_180_D43BF1CFB8AA9F8925380C3AD5FECC58.jpeglarge_180_D43A7087DCE2BC5615AF6DCB7C432D28.jpeg

Olivier Basset patvirtino, kad mano fotografijose tikrai jo laivas, bet mes susitikome dar prieš pagrobimą.

Tikiu, kad buriuotojų bendruomenės pagalba anksčiau ar vėliau laivo buvimo vieta bus nustatyta ir mes dar girdėsime šios istorijos tęsinį.

p.s. Balandžio 1 d. skrendu į Romą, iš kur ir prasidės šių metų buriavimo sezonas. Tikiuosi, jau visai netrukus pratęsiu Viduržemių įrašų seriją.
Stay tuned.

Posted by gramas 09:40 Archived in Lithuania Comments (2)

Nepilkit lemingui alaus iš ryto

Išneriu iš nakties tamsoje kabančių drėgno, tiršto rūko lašų dar neprašvitus - ir žengiu į prabangų šviesa, metaliniu stiklu išpuoštą rūmą. Rūmo durys vienu kąsniu prarijo mane su visa manta, ir įsilieju į žmonių, tuoj virsiančių lemingais, srautą. Čia Arkados žaidimo pradžia. Sėkmingai perėjęs visus lygius, turėčiau gauti malonumo taškų ir papulsiu į dangų.

Mes, žmonių upė, vienodu tempu judame rodyklėmis ir ženklais nurodoma kryptimi. Panašu, kad šiame Arkados lygyje dalyvaus bent po vieną atstovą iš kiekvieno Žemės kaimo. Į sekantį etapą pereis toli gražu ne visi.

Apsidairau taip, kad aplinkiniai nepastebėtų - esantys apie mane atrodo kaip vis dar gyvi žmonės, tačiau kažkodėl jau vengiame akių kontakto; mes susirūpinę, apsiniaukę dėl per trumpo miego, bet jau vedami aukštesnio tikslo. Mes čia nebepriklausom, nes jau beveik danguje. O iš mūsų trokštamo dangaus sklinda dievų, o gal šio rūmo ir žaidimo šeimininkų balsai, ir nuo grindų jiems atsiliepia milijono lemingų stumdomų kaladėlių ratukų burzgimas. Zumm-dum-dum-dummm...

Bėgančio takelio lygyje dar pastebiu vieną kitą tų, kurie kaip ir aš, su neišvengiama lemtimi nesitaiko ir virsmui dar bando pasipriešint. Mes takeliu dar žvaliai žingsniuojam patys, o visi kiti likimu atrodo visiškai patenkinti, taikioj tyloje leidžiasi vežami ten, kur tam Arkados velnio takui reikia.
O ką, jei tie tylieji tik šiek tiek protingesni už mus, nes kam spurdėti- vistiek visi atsidursime ten, kur nuspręs šio žaidimo valdovai.
Takelio pabaigoje visai ramu, jokio pasipriešinimo jau nebėra.

Dar po minutėlės visi kartu neraginami susiklijuojame į eilę, gumbuotu vėdaru nusivingiavusią iki linijos, kurioje kiekvienas nukreipiamas į jam skirtą gardelį. Tiesą pasakius, tie gardeliai nėra tokie jau asmeniniai, nes prie kiekvieno patįsta dar po ploną eilutę. Ar jau minėjau, kad lemingas niekada nebūna vienas?

Gardeliuose darbuojasi švarkai - jie kaip robotai savo įmantriais prietaisais apdoroja mus, kad būtume tinkamai pasirengę išgyventi artėjantį patį sudėtingiausią Arkados lygį.

Gardelyje kiekvienas įrodome, kad esi būtent tas teisingas lemingas, tu esi švarus, tavo kojinės be skylių ir nesmirdi, ir tu nepypsi, kai, šiek tiek susikuklinęs ir į pečius įtraukęs galvą, lendi per gardelio skylutę. Sėkmingai pralindęs, nepamiršk grąžinti apdaužytą dėžę, tau paskolintą švarko. Tu negalėjai neimti, kai dar eilutėje švarkas tau ją atsainiai atkišo, nes prieš tave ėmė visi. Dar sakei švarkui savo nuoširdų ačiū.

Pagaliau patenki į lygį, kur tu jau visai sterilus. Rodos, kad čia, kur nesimato priekabiųjų švarkų, tau net kvėpuoti smagiau. Su palengvėjimu atsitiesi, vėl išleidi galvą iš pečių, o tyros lemingo akys jau pačios ieško pramogų.
Čia kunkuliuoja tikrų tikriausia gyvenimo šventė. Kelis kartus ratu apeiname išblizgintas rūmo kertes, kur išdėlioti visokie mus, lemingus, hipnotizuojantys blizgučiai, kvapai ir skanumynai. Matei juos vos prieš kelias valandas savo kaime, bet vėl jauti, kaip smarkiai pasiilgai.

Ne taip jau retas užsukame į rūmų vietą, kur papuola tik išrinktieji. Tereikia pasukti iš pramogų rato ten, kur veda rodyklė su užrašu Multi-Faith Prayer Room.
Nuostabus dalykas - šiame kambaryje pasijuntame visi kaip broliai - Lemingas Musulmonas ne tik kad nebando susisprogdinti, jis net nebenori pradurti Lemingo Žydo! Lemingas Krikščionis negalanda kalavijo sekančiam Kryžiaus Žygiui prieš Lemingą Pagonį.

Bet kurios religijos ir tikėjimo lemingas Arkadoje žino, kad Dievas yra kaip Saulė, kurią galim vadinti įvairiausiais vardais, bet ji vistiek kantriai švies visiems vienodai.
Čia nepriimta minėti, kad, Arkados lygiams pasibaigus, vos po kelių valandų grįžę iš dangaus ir vėl atvirtę žmonėmis - dabartiniai taikūs ir sterilūs lemingai kažkodėl labiau už viską pasaulyje norės vienas kitą sunaikinti to paties Dievo vardu.

Vos pusė septynių iš ryto, o sausakimšam bare kalu jau antrąjį alaus - ar taip, ar taip - diena prapuolus. Net ne mano gyvenimo diena tai, o tik eilinis žaidimo lygis...

Kažkur pusiaukelėje tarp ausų sodrus baritonas ima pats dėliotis dainos žodžius:
Mes Lemingaiiiii,
Dar Neseniaiiiii
Mes bu-vooom
Žmo-nėėėmmm....
... Ir Taip Toliau, tos jūreiviškos šantės apie vyrus be audros stiklinėj ritmu. Net apsidairau tikrindamas, ar aplinkiniai negirdi. Nepanašu, o gal jie tik klauso kiekvienas savo dainos.

Nekenčiu aerouostų. Tačiau užteks savęs gailėti - mums, lemingams, jau laikas eiti. Žaidimo vadovų balsai ką tik paskelbė įsodinimą į mano skrydį namo.
Zummm-dum-dumm-dummm...

Visai nebeužilgo atsidursiu danguje virš debesų, kur mane pasitiks ryto Saulė su daug vardų.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
___________________/)___________________________/)_/)___/)________________/)__________________________

Šitaip, arba labai panašiai, su mano pseudo-geiminiu literatūriniu nukrypimu į pievas, mes grįžom iš savaitgalio Romoje, kur mums su Lolita nutiko net dvi šventės - St.Valentinas ir mūsų laivo, peržiemojusio Fiumičine, lankymas. Patikrinom kai kurias laivo sistemas, išorę ir vidų - o paskui susėdom salone su gramu romo - ir pasidžiaugėm tuo geru jausmu, kuris lyg būtum sugrįžęs namo.
Labai nagai jau niežti plaukti.

Laivo dugnas pašlifuotas, paruoštas dažymui antifulingu. Aptarėm su dirbtuvių meistrais cutlass (veleno skego) guolio keitimą, nes senasis jau duoda šiek tiek vibracijos į sraigtą. Turi jie specialų įrankį tam darbui reikalingą; viso veleno traukti iš laivo nereiks, užteks nuimti sraigtą.

Viskas pagal planą, sezonas prasidės laiku.

Visi, su kuriais derinome plaukimus kartu balandžio ir gegužės mėnesiais, galite pirktis skrydžius anksčiau aptartom ir jūsų pageidautom datomis - laivas bus sutartose vietose sutartu laiku.

large_1-IMG_2705.jpg

large_1-IMG_2703.jpg

Posted by gramas 02:04 Archived in Italy Comments (0)

Kas ta marinistika ir kaip "vakuoti" agurkus

large_92C4E70DBD15A20797F995C62E4CC7C9.jpeg

Aš jums taip pasakysiu - kad tvarkingai užmarinuoti agurkus, ar kokius patisonus, tai daug mokslo nereikia. Vanduo, šlakelis acto, česnakas, druska prieskoniai marinatui; agurkus subraškini tampriai į stiklainį, užpili verdančiu marinatu, užsuki soda sterilizuotą dangtelį - ir tiek žinių. Po kelių mėnesiukų atidarysi stiklainį, tai ir pats pasmaguriausi, ir svečią pradžiuginsi tokios užkandėlės pasiūlęs. Tačiau, norint teisingai užmarinuoti pomidorus jų pačių sultyse ir dar taip, kad jiems grobai neišvarvėtų - o dar pikantiškai, su cinkeliu kad būtų - va, brolyti, čia jau reikalingi tam tikri marinistiniai sugebėjimai. Keli nepavykę pomidoriniai bandymai nuvylė. Sutrūkinėjo, suzmeko, beformiai patapo... Na, nei sau, nei svečiui. Rezignacijos apimtas, atsitraukiau nuo marinavimo į savo vidinę Mongoliją, jos žalioj smilgų jūroj vėl atradau save ir ten mano pirmasis vidinis balsas išgirdo antrąjį vidinį balsą pačiam sau sakant,- Blemba, susiimk, tu gi žmogus su dviem aukštaisiais. - Tu gali,- įsijungė motyvaciniu duetu ir pirmasis mano vidinis balsas.

Visi balsai sakė, kad mano ego trūksta marinavimo žinių. Žinios knygose, kaip banaliai tai beskambėtų. Ėmiau ieškoti, rinkti marinistinę literatūrą ir dabar bent per pora įrašų pasakysiu, ką iš jos išmokau.

Prieš sakydamas, norėčiau kaip kulnu per kranto smėlį užbrėžti ratą. Rato viduje bus vien marinistinė literatūra, o visa kita marinistika liks ant gal kada nors, su visais pomidorais.

Marinistika yra gana plati kultūros sritis, įprasminanti, vaizduojanti ir meniškai interpretuojanti visuomenės ir individo sąlytį su jūra. Tačiau ne taip lengva joje susigaudyt.
Marinistika galėtų atrodyti, bet deja nėra - Žvejo skulptūra Dangės krantinėj, nes stovi jūrai subinę atsukus*. O va, Albatrosas anoj marių pusėj, ar berniukas su šunim šioj - marinistika skulptūroj, pati tikroji. Burlaivis, kažkada buvęs sunkiai dirbantis ir darbštus, o prieš susendamas dar tikrų jūrininkų kartą išperėjęs laivas. Mes jį pavertėm banaliausia girdykla, kad pinigą kaltų. Tai Meridianas - marinistika, ar ne? Žinoma, kad uosto knaipė su tinklinėm alaus burėm yra kičas, o ne marinistika. Laivas, tapęs muziejum - ja būtų. Nes Jūros Muziejus Kopgalyje su visu delfinariumu - pati tikroji marinistika šiandien, nors buvo tik plytų krūva, kažkada su patrankom. Suprantat, kontekstas dalyko - jūra, jūros žmogus, jūrinė kultūra - yra tame dalyke, arba nėra. Todėl cepelinai, patiekti Meridiane, nėra marinistika, o žuvienė po Pilypo regatos yra, bet tik kulinarijoj.

Sakai, kad atvažiuoju iš Lietuvos atostogų prie jūros, įbrendu į ją anksti ryte ir man taip patinka, taip patinka. Įkvėpimas tik jama, eilės tik liejas. Imi, užrašai, ir jau marinistas? Nemačiau tavo eilių, gali atsiųsti, bet esi tik artojas šlapiom kojom. Kaip ir Maironis su savo "Išsisupus plačiai vakarų vilnimis... " - tik klebonas šlapiom iki šakumo kojom, nes neverskit manęs paniurkyti to eilėraščio pagrindinės dalies. Mūsų Maironiui ir tam pabraidžiusiam artojui jūra yra tik metafora ir įspūdis, emocija ir to momento įkvėpimas. O jūros žmogui ji yra gyvenimas ir kasdienybė. Kai žmonės skirtingai suvokia, kitaip mato, mąsto ir kitaip gyvena be kranto - jie ir literatūrą kitokią kuria. Va, tuo ir skiriasi marinistika nuo literatūros apie marinavimą.

Visai neseniai buvau rašytojo marinisto Rimtauto Rimšo naujos knygos pristatyme Klaipėdoje. Ten visai nejučiom pradėjau šiek tiek skleistis apie kas yra marinistika arba kas ne, lyg būčiau koks specialistas. Tai ir krito klausimas iš auditorijos, maždaug ką čia tamsta pezat vėjus apie marinistiką, tai jei rašyčiau apie bulves ir akėčias, tai ką, būtų agraristika?
Tai, sakau, jūs, ponas, tik rašykit apie akėčias, nes skaitytojai atsirinks kas ten tokio yra. Nes ne visai durniai esmi, žinote... Kai kurie net su ne vienu universitetu, kaip man toks balsas sakė.

Pratęsiu kitą kartą. Pradėsiu nuo Vytauto, kuris gyvulius žinomj jūroj pagirdė, bet toliau nenorėjo jokiais laivais plaukti, kad mūsų gintarui, medui ir meškų kailiams rinką į rytus pasiimti. Juk buvo realus šansas mums jūrine valstybe net per tą kampą tapti, jei į savo Baltiją užpakaliniu fasadu - kaip tas žvejys - atsistoję nuo seno buvom. Vandens baimė senobinė, ne kitaip.
Apie knygas irgi vėliau bus.

___* - Žvejo skulptūra Dangės krantinėj. Jos likimas toks, kad niekas nepavydėtumėt. Sumanyta ir sukurta iš širdies skulptoriaus K.Kisieliaus kaip didžiulio monumento ant Šiaurinio rago ir skirto jūrai gyvenimus pašventusiems žmonėms ir jų namų uostui. Žvejo figūra didžiulės 30m bangos fone turėjo pasitikti ir išlydėti kiekvieną laivą Klaipėdos uoste. Projektas dėl intrigų pastrigo, skulptūra buvo voliota kažkokiam patvory metų metus. A.Žalio iniciatyva varinė skulptūra palopyta ir užkelta ant iš marių farvaterio išlupto akmens. Kad kranto parteigenosės projektą stūmė, tai žvejas ir turėjo jiems lenktis, o ne į jūrą maitintoją atsisukti. Tai ir gavosi subine link jūros ir ten dirbančių žmonių. Dar žvejas gavo karpį, o ne menkę. Kodėl ne agurkų "sloiką", ar bulvių maišą?
Ankstyvesnis vaikščiotojas Dangės krantine tais laikais neretai matydavo tuščią degtinės butelį įspraustą Dangės žvejui. Draugui tuščio niekas neduoda. Beje, skulptüros autorius į atidengimą atsisakė važiuoti.

Posted by gramas 12:04 Archived in Lithuania Comments (3)

Knygai, Jūrai ir Buriavimui Neabejingus Kviečia

large_1-Skelbima..sio_m_n__2_.jpg

Buriuotojas ir Autorius Rimtautas Rimšas kviečia:

"Laba diena,

kviečiu pašnarėti apie knygas ir jūrą; ko tose knygose apie jūrą ir ko pačioje jūroje ieškom. Ir iš viso - kas ta jūra yra.
Atsineškime po patikusią citatą. Paskaitysim vienas kitam. Gal išgirsim ko dar nežinojom.

--
Rimtautas
būtasis vienkartinis laikas be vietininko linksnio
""

______ _/)____ _/) _/)____

Klaipėdiečiai pasitikrins kalendorių ir iškart pamatys tai, kas svarbu. Rimtauto organizuojamo renginio diena - trečiadienis - taigi šventa PaPų diena, kai visi susitikdavom ant vandens ir bare.
Kol vanduo kietas - susitikim šiame renginyje, pratęsimą pasidarysim bibliotekos kiemelyje esančioje kavinėje.

Posted by gramas 01:55 Comments (0)

(Entries 1 - 15 of 211) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »