A Travellerspoint blog

Apie tai, kodėl nepriklausomybė man nėra brangi

Šiandien darban bevažiuojant, per radiją eilinį kart išgirstu, kad SGD terminalo, t.y. laivo saugyklos INDEPENDENCE kaštai Lietuvai yra apie pusę milijono litų per dieną. Suma apvaloka, o dar kasdien - sninga lyja, ar saulė šviečia. Tačiau iš kitos pusės - juk su šiuo terminalu išties mūsų šalis didžiulę laisvę manevrui įgauna, jei kalbame apie veikimą energetinių resursų rinkoje. Dujos normalia rinkos kaina, be rusiškų navarotų, juk tai yra gerai... Ir politinis svertas, kai išsivaduoji nuo mielo kaimyno valios ir turi galimybę po pasaulinį gamtinių dujų turgų pasivaikščiot - kaip normalus pirkėjas... Tokiu dujiniu politiniu svertu galima ir neprieteliui per gobšius nagus užvožt, jei jau susitart nesigautų.

Tačiau pusė "meleono" per dieną, jei padauginam iš 365 - ant mano skaitliukų gaunasi Lt 182.500.000,- per metus. Čia jau labai daug milijonų.

Na taip, pamenu, radijo korespondento pašnekovas tada į eterį paskubėjo pridurti, kad į tuos pusę didelių pinigų įeina mokėjimai už lizinguotą laivą, palūkanos, laivo aptarnavimo, einamojo/planinio remonto ir tiekimo kaštai, laivo įgulos atlyginimai, mokesčiai uostui ir dar kažkas, ką, matyt, aš praklausiau.

Ir pats laivas didžiulis, ir jo nauda didžiulė, užtai ir kaštai didžiuliai. Suvokiu visa tai, bet pusė milijono kasdien - man vistiek atrodo daug. Nes žinau, kad Lietuvoje turim labai nevykusią proporciją tarp pridėtinę vertę kuriančių versle bei pramonėje - ir tarp biudžetą valgančių valdininkų ir biudžetininkų. Proporcija yra vienas biudžetininkas - keturiems verslo/pramonės atstovams. Keturios vargo bitės turi prinešti tiek medaus, kad penkiom užtektų ir dar avilio remontui liktų. Žinoma, vertę savo darbu kuria ir medikai ir pedagogai, ir policija, ir gaisrininkas, ir kariuomenė - tačiau jie iš biudžeto gauna tai, ką į ten įdeda verslas ir pramonė. Nuo dabar mes visi turėsim kasdien įdėti į biudžetą puse milijono daugiau, nei vakar - nors dirbti ir uždirbti turėsim ir norėsim tiek pat, už terminalo dujas mokėsim taipogi tiek pat, jei ne brangiau.

Tai šitiek mums kainuoja nepriklausomybės pavidalo INDEPENDENCE. Daug ar mažai - objektyviai galima vertinti tik palyginimo būdu.

Esu šiek tiek susijęs su buriavimu, todėl, dėl vaizduotės stokos, INDEPENDENCE palyginsiu su burine jachta.
large_CB4F7F82F2E15AD660DCA7EA26AB5518.jpg

Tarkim, esate burinės jachtos, kurią laikote Viduržemio jūroje, savin....

Ką tu čia !!! Kokia jachta, koks dar Viduržemis - tu visai nuo proto nušokai? Mes juk lietuviai!!!

Skubu paaiškinti, kad girdžiu, kaip jums pikta. Tuo pat priminsiu, kad jau daug metų gyvename Europos Sąjungoj ir vis turime pretenzijų, kad nesame pati biedniausia šalis. Tai, blemba, ir stenkimės nebūti biedniausi! Tada ir gyvensim ne prasčiau, kaip visi kiti toj Europoj. Europoje burinę jachtą, ar katerį turi labai dažna vidutinių pajamų šeima, ir tai nėra kažkoks vien turčiams prieinamas poilsio ant vandens varijantas. Be to, jau sakiau, kad esu buriuotojas, todėl vaizduotės stoka... Todėl ir bus jachta. Virduržemio jūroje, ir nors nusprokit iš pasiutimo. Nepatinka - patys skaičiuokit iš naujo...
Ir čia tik teorinis skaičiavimas, niekas realiai ir nebruka tamstoms tos jachtos, taip kad ramiai...

Labai tikėtina, kad ant kranto jachtą sandėliuosite apie pusę metų, tačiau INDEPENDENCE juk prie krantinės, t.y. vandeny, bus ištisus metus. Laikysim, kad jachta irgi kiaurus metus bus vandeny, kas yra kiek brangiau, nei laikyti krante.
Beje, kai poilsiauji inkaruotėje, o į krantą prasiblaškyti nuo poilsio keliesi pripučiama valtele - uostas nekainuoja nieko. Čia užuomina tiems, kas supranta...
large_CC347A8AA68CBD84CBA12F342B62E679.jpg

13 metrų ilgio jachtos laikymas uoste, jei prišvartuota prie krantinės kažkur Prancūzijos pietuose - apie Eur6050,- per metus.

Draudimas - vėlgi apie Eur750,- per metus. Čia įeina civilinės atsakomybės draudimas, laivo praradimo/apgadinimo rizikų draudimas ir įgulos gyvybės/sveikatos draudimas.

Jachtai taip pat reikalingas nuolatinis tiekimas ir remontas - viskas dėvisi, detalės lūžta, variklis dyzelį geria, viryklė dujas degina, elektros skaitliukas sukasi, bures naujas kartais pirkti reikia... Tokio dydžio laivui (13 m) tiekimo remonto minimalus biudžetas yra apie Eur5000 per metus. Su mažiau irgi galima apsieiti, bet tikėtina, kad tai bus laivo patikimumo ir įgulos saugumo sąskaita. Okay, laikysim, kad čia įtrauktos ir įgulos kelionės į viduržemius iš Lietuvos.

Tai įsivazduojam - stovi jachta, nieko neveikia kaip koks terminalas, dujų beveik nepompuoja - ir kainuoja kasmet Eur11.800,- arba Eur32,3 per dieną. Paprastai laivo kaštai yra susieti su laivo dydžiu - jachtų uostai turi kainodarą pagal jachtų ilgius. Tačiau laivas ne adata, jis turi savo plotį, o marina ne guminė. Todėl jachtų uostų operatoriai savo kainodaroje naudoja ne tik laivo ilgį, o ir laivo plotį. Jiems svarbu kiek kvadratinių metrų laivas užims uoste ir kiek klientų uoste tilps. Todėl yra tikslinga skaičiuoti laivo kaštus, tenkančius vienam laivo ploto metrui. Jachta yra 13 x 4 = 52 kv.m.

Jachtai lyginamųjų kaštų suma yra - Eur 0,62 vienam ploto metrui per dieną. Ir ką savininkas už tą rūpestį bei vargą gauna? Tik malonumą ir savo gyvenimo stilių. Okay, galima būtų paminėti šiltą jūrą, keptą kalmarą su vyno taure, draugišką klimatą ir įdomybes krante, malonų peizažą, teisingą gyvenseną ir sveikesnius nervus, nei pas didesnę dalį Lietuvos. Kitaip sakant - gyvenimo kokybę - bet čia jau tik neapčiuopiama lyrika ir todėl į skaičiavimą ji nepapuola.

CB847C46D60A2EA44DF81E922AB03DAA.jpg

Nepriklausomyės formos INDEPENDENCE yra 294m ilgio laivas. Laivas dešimties metų laikotarpiui lizinguojamas iš norvegų. Pats laivas kainavo 1,8 milijardo litų. Gaila, kad niekur neskelbiama likutinė vertė, už kurią laivą Lietuva nupirks iš savininkų po dešimt metų.
Pas mane ant lubų parašyta - labai tikėtina, kad, įvertindama projekto politinę svarbą, Lietuva derėjosi kaip liūtas. Užlankstė argumentais norvegus snukiu į kampą ir šie galiausiai sutiko, kad po 10 metų Lietuva norvegams sumokės pusę kainos, t.y. 900 milijonų litų. Pusę vertės lizingo laikotarpiu mokės lygiomis dalimis, plius palūkanos (nuo pilnos vertės) - visa tai bus apie 325.000,- Lt per dieną. Šitą skaičių turėsime atimti iš tų pusės milijono, nes į jachtos rinkos kainą taip pat neatsižvelgėme. Tas pats Palubinskas įvardino maždaug milijoną litų per mėnesį, kaip laivo komandos (40 diedų) atlyginimų fondą. Ir dar tiek pat - terminalo apsaugos kaštus. Tai būtų apie 70.000 Lt per dieną (plius/minus). Ir šitą sumą taip pat atimam iš dienos kaštų, nes jachtos kapitono, t.y. tamstos ir jūsų įgulos (šeimos nariai) atlyginimo už jachtos šveitimą, dažymą, poliravimą ir virvių tampymą taip pat neskaičiavom, o jachtai tokios apsaugos kaip terminalui tikrai nereikia. Ką turim - ogi INDEPENDENCE dienos kaštai yra Lt105.000 per dieną, arba Eur30.410,- kasdien. INDEPENDENCE plotas - 13.524 kv.m.

Tokiu būdu gaunasi, kad apytiksliai lyginame dviejų laivų - INDEPENDENCE ir burinės jachtos kaštus, susidedančius iš uosto mokesčių, draudimo, "bėgamojo" remonto ir sąnaudinių medžiagų. Kaip sakiau anksčiau - perskaičiuosime kaštus vienam laivo ploto metrui:

INDEPENDENCE - Eur2,25 per dieną vienam kv. metrui.

Burinė jachta - Eur 0,62 per dieną vienam kv. metrui.

Tai ar nepriklausomybės pavidalo INDEPENDENCE jums vis dar brangu? Man jau ne. Tik truputį daugiau, nei trigubai- už nepriklausomybę, lyginant ne su kažkokiu supa-dupa Abramovičiaus kreiseriu, o su paprastos pramoginės jachtos kaštais.

Du laivai. Vienas iš jų - visai šaliai be galo svarbus strateginis objektas ir pavyzdys Europai, pasimovusiai ant ivano vamzdžio. Terminalas dirbs Lietuvai ir uždirbs.
O kitas laivas - kažkoks pramogų ir poilsio objektas, visai ne strateginis, visai ne stebuklas vidutinei europiečių šeimai. Tai šeimai jachta tikrai neuždirbs, bet jos turėjimo tikslas kitoks.
Kuris laivas yra kas - paliksiu susigaudyti tiems, kam atrodo, kad INDEPENDENCE brangu.
large_CC0A437E0A07125A621A249F38762A36.jpg

Posted by gramas 05:17 Comments (2)

Apie tai, kaip tėvynę išduoti

Savo jachta esu kelis sezonus atplaukiojęs su Olandijos vėliava, nes iš ten SCORPIO ir parplukdėm. Iš pradžių labai nesureikšminau kokia ta vėliava ant laivagalio plazda - pats plaukimas ir buriavimas buvo toks kaifas, kad vėliavos klausimas kažkaip nekilo. Pakrančių apsauga pavartydavo akis, kartą susistabdė Kopgalyje ir visų laivo nuosavybės dokumentų kopijas pasidarė. Sako, duosim juristui pažiūrėti, kiek tu čia su tokia vėliava legalus, jei save lietuviu laikai... Nieko tas juristas neprižiūrėjo. Toliau plaukiau kaip koks olandas, nors pats dėl tos vėliavos netautietiškos smagumo jokio nejaučiau.

Pagal jūreivystės dėsnius, plaukdamas kitos šalies vandenyse, po dešiniu zalingu turi iškelti to vandens šeimininko vėliavą. O laivagalyje, kur ant flagštoko laivas kelia savo šalies vėliavą, vieta laikoma pačia garbingiausia. Tai čia, laivagalyje, vėliau ir prasidėjo mano vidinis konfliktas vėliavos pagrindu.
Man patinka trispalvė, bet ne olandiška, o mūsų. Olandiška į rusų per daug panaši. Net apspangę žvejai prie Kiaulės nugaros vis rusiškai kalbint buvo pradėję, galvojo, iš Kaliningrado srities aš čionai atplaukęs... O aš ir toliau garbingoje vietoje kabinau olandišką, o saviškę - kaip svečią. Tai kad ne svečias aš čia, aš vietinis! Savas aš! Tačiau tik užregistravęs laivą Lietuvoje, būčiau įgijęs teisę plaukti su mūsų trispalve. Visai nedidelis tas mano konfliktas vėliavos pagrindu buvo. Tiesą pasakius, toks mažas, kad jį lengvai nurungdavo mano alergija lakstymui po mūsų laivybos biurokratų kabinetus. Tie darbštuoliai net mažutes pripučiamas valteles lietuvius registruoti verčia, matyt vis dar kaip prie ruso bijo, kad neduokdie kas nors į Švediją bėgs. Nors man atrodo, kad valdžiai elementoriškai nepatinka tie, kurie ant vandens būti nori. Lietuviai turi žemę arti. Arti nenorėjau, todėl plaukiau ir vis registraciją Lietuvoj ant rytojaus palikdamas.
9CBD8D46F3727E1ABEF602E89CC842DD.jpg

O metai bėgo.
Apsispręsti padėjo patys olandai. Kai, padedamas buvusių SCORPIO savininkų, kreipausi į olandų radijo dažnių tarnybą, prašydamas suteikti man radijo šaukinį ir MMSI numerį (toks tarptautinis laivo asmens kodas, Maritime Mobile Service Identity), šie nurodė kokius dokumentus pateikti ir sako no problem. Pateikiau mūsų Buriuotojų Sąjungos išduotą laivo radijo stoties operatoriaus pažymėjimo kopiją, tie sako eik iš čia, tokios juokingos popieros mes neužskaitom. Sako, jei kas nepatinka - kreipkis į teismą.

O man tuo metu norėjosi į Švediją suburiuoti, o ne į teismą Nyderlandus nutempti. Kad saugiai plaukti, reikia laivą paruošti - reikia VHF radijo, šaukinio, reikia gelbėjimo tarnybose registruoto EPIRB švyturio, AIS. Visam tam, jei viską daryti legaliai, reikalingi radijo dažnių naudojimo leidimai ir popierėliai. Juos iš LT radijo dažnių tarnybos galėjau gauti tik laivą Lietuvoj užregistravęs.

Pradėjau jachtos registracijos procesą. Popieriukai, pažymėlės, komisijos, kabinetai ir koridoriai... ir tik babachhh - prasidėjo nesamonės dėl burinių jachtų apmokestinimo. Daug kas pamena, kokį pyktį tie Seimo planai buvo sukėlę buriuotojų tarpe. Likusi tautos dalis sakė - gerai, taip tiems buožėms jachtininkams ir reikia!!! Duokit pinigųųų!!! O kad 99% tų "buožių" - tai nepagydomi romantikai, kurie už savo gyvenimo santaupėles (kurias tie nebuožės kiekvieną savaitgalį prageria) perkasi 30 metų senumo laivelius, savo prakaitu juos kelia iš pusiau pamirusių ir lengviau atsikvepia bei žmogum pasijunta tik pakėlę bures. Beje, tas santaupas, už kurias laivas pirktas, valdžia jau buvo apmokestinus ir stropiai tuos mokesčius nurinkus...
Va šitaip aš tapau buože, kuris gali išduoti tėvynę.

Kuo labiau ieškojau logikos tokiam valdžios sprendime, tuo smarkiau pyktis ėmė. O logikos visai nedaugėjo. Kodėl tik burines jachtas reikia skalpuoti, kodėl motorinius laivus ramybėj palieka? Dauguma jų trigubai už tas jachtas brangesni... Turbūt todėl, kad kateris vandenį teršia labiau. Kodėl riba nustatoma - burinės jachtos dydis 10 m ir daugiau - tada esi apmokestinamas, o jei laivas mažesnis - tarkim, 9,99m - tavęs neskriaus. Ar tam, kad lietuviai tik kuo mažesnius laivus pirktų, su kuriais į jūrą geriau neplaukti, o tik Elektrėnų tvenkiny, Kauno užtvankoj, ar apie Trakų pilį buriuoti? Jachtose yra varikliai, mes perkame kurą su pilnu akcizu ir kelių mokesčiu, nors autostradoj mes neburiuojam. Ar tie nuo mūsų dyzeliuko kiekvieno lašo byrantys valstybei centai kelių mokesčio nėra papildomas apmokestinimas, jau ir taip neteisingai įvestas? Juk kitų šalių, pvz. D.Britanijos buriuotojai autokeliais kurie irgi neplaukioja, tie kažkodėl raudoną dyzelį, be akcizo ir ženkliai pigiau, perka.
Laivas didesnis nei 10m, atseit, reikia skaičiuoti kiekvienam laivo ilgio metrui po 30 Lt per mėnesį valstybei. Už ką?! Juk laivas pirktas iš santaupų, nuo kurių mokesčiai jau sumokėti. Pasidalink, jei laiku nepragėrei... Liumpenai vadžioj. Laivas naudojamas ne verslui, o tik laisvalaikiui, pajamų jis savininkui neneša, o tik kainuoja - uostas, išlaikymas, dalys, remontai... Šitaip kiekviena jachta prekyboj ir aptarnavimo sferoje darbo vietas kuria, o iš valstybės nei cento neprašo...

Mes , buriuotojai, tada pradėjom tarpusavy kalbėtis, kad nejaugi ateina laikas išduoti tėvynę ir registruoti jachtas kitur, kur valdžia prieš buriavimą nėra nusistačius. Tiesą sakant, man tuo metu tokio poreikio ir mokestinės rizikos tiesiogiai nebuvo, nes SCORPIO yra 8.5m ilgio ir po seimo kūju tada nepakliuvo. Tačiau žinojau, kad po kelių metų ieškosiu didesnio laivo, todėl valdžios planai man labai nepatiko.

Tais gūdžiais Seimo galvų paūmėjimo laikais susisiekiau su advokatų kontora Estijoje. Pasirodo, jie labiau jūrinė valstybė ir labai nustebo, kad Lietuva ketina savo buriuotojus bausti. Pasirodo, registruotis po estų vėliava lengva ir visai neskauda.

Tačiau tuo pat metu Buriuotojų Sąjungos žmonės pasidomėjo kas Seime klausimą stumia, kas už ko stovi. Kažkur kitur pasibeldė ar paskambino, pasikalbėjo, su kažkuo paplaukiojo, su kažkuo pamedžiojo, vieną kitą lašą konjako suvartojo... Ir buvo, matyt, pasakyta, kad tu man parašyk tokį tai raštą, su argumentacija, kad taip ir taip... Užvizuosiu, per posėdžio dienotvarkę duosim eigą, koalicijoj aptarsim, jie irgi kai ko nori, tai, manau, klausimą išspręsim...

Fantazuoju čia, nes nežinau, kaip jachtų klausimu ten buvo, nes prie to konjako manęs nebuvo - bet panašios problemos per old boys network sprendžiamos taip.

Dabar, kai mano laivas padidėjo, o pasaulinė ekonomika į naują global shit spiralę pakrypo - man vėl neramu. Vos tik televizorius prabils apie diržų veržimą, žinokit - jie tikrai vėl bandys mus nuo vandens nuvaryti. Į Varėną tremtin gal neišveš, bet kažkokius prabangos mokesčius tikrai įves. Dabar atspėkit, ar tiems kur žagrė kišenėj, burinė jachta (kainuoja kaip pusė naudoto eurotraktoriaus) yra prabanga?

Šiandien laukiu atsakymo iš Maltos ir tada bandysiu nuspręsti - likti Viduržemio jūroj, ar su estų kontora išduoti tėvynę. O gal sukąsti dantis, vėl paruošt piniginę ir likti teisingu piliečiu?

Posted by gramas 09:14 Comments (2)

Apie tai, kaip su mūsų karalium likau neburiavęs

Ant Lietuvos tuo metu ėjo 2009-ieji nuo Kristaus gimimo.
Aš savo ruožtu jau buvau savo Scorpio metus suburiavęs ir kažkodėl tokios neaiškios drąsos įgavęs. Tai, sakau, varysiu konkrečiai į aukštumas. Perfrazuojant, jei buriuot, tai su karalium.
Inigo Fon Urach šiuo metu yra kaip ir teisėtas Lietuvos karalius. Kas mažiau apie tai žinote - labai nesigraužkit, internetuose viską surasit, bet ši Lietuvos istorijos dalis labai plačiai skleidžiama nėra ir tam yra priežasčių...
Čia ne juokas - iš tikro yra karalius, His Majesty ant visosLietuvos.
Dabar galiu ir neatminti, kaip tais gūdžiais Global Shit Kraizis laikais internetiniai koziriai man sukrito, bet sužinojau, kad mūsų Mindaugas Inigo fon Urach yra ganėtinai hot buriuotojas. Konkretus monarchistas ir buriuotojas. Aš, kaip konkretus buriuotojas ir neapsisprendęs monarchistas, pakviečiau karalių paburiuoti kartu.
Ant Scorpio.
Lietuvoj, nes jis ją myli.
Daug sužinojau, kol radau tą tikrą adresą, kuriuo kvietimą siųsti. Pasirodo, viskas vyksta labai masoniškai ir po kaldra nuo viešumos, bet monarchistinė tradicija Europoje vis dar labai stipri ir mūsų karalius toje tradicijoje yra svarbi persona.

Nebuvo jokio atsakymo į mano kvietimą, bet aš žinau, kad bent pabandžiau.

Tai kad ne karališkas reikalas su kažkokiais vabalais plaukti.
:o)

Posted by gramas 12:13 Comments (0)

Apie tai, kaip paremti ispanų karalystės biudžetą

5F3243FFD265AC5DC990F43F0965D0F4.jpg

Atrodytų, viskas paprasta - atsiriši nuo kranto, pasikeli bures - ir pirmyn, po Viduržemio jūros platybes. Tik niuansas yra tame, kad tose platybėse, uoste ar ramioje inkaruotėje gali sutikti pasienio apsaugos laivą su muitinės ar Guardia Civil pareigūnais, kurie tau užduos visai įdomių klausimų.

Lietuvaičiai, ketinantys savo jachtomis pakeliauti po Ispanijos vandenis, turėtų susipažinti su tam tikrais teisiniais reikalavimais.

Ispanai ES šalių vėliavų laivams turi nustatę tam tikrą 183 dienų (6 mėnesiai) laiko limitą. Jeigu plaukiate su ES šalies vėliava ir Ispanijoje svečiuositės ne ilgiau, kaip 183 dienas tai jokių teisinių problemų nepatirsit.
Laive privalote turėti ir pareigūnai paprašys parodyti:
- laivo registracijos pažymėjimą,
- įgulos narių pasus,
- laivo ir civilinės atsakomybės draudimo poliso kopiją
- VHF ryšio operatoriaus licenciją.

Ispanų pareigūnai tokiu atveju neturi teisės kabinėtis ir nurodinėti, kokia turėtų būti škiperio kvalifikacija, kokia saugumo įranga yra laive - laikoma, kad visa tai turi atitikti tik laivo registracijos (laivo vėliavos) šalies reikalavimus, o ne Ispanijos piliečiams ir laivams keliamus reikalavimus.

Mėgiamas pareigūnų klausimas - dėl dokumento, įrodančio PVM už laivą sumokėjimą Europos Sąjungoje. Reiktų turėti atskirą pažymą, bet tinka ir Bill of Sale, arba pilnas pirkimo/pardavimo kontraktas, kuriame aiškiai nurodyta, kad PVM yra įtrauktas į laivo kainą.

Tarkim, turite įsigijęs kotedžiuką kur nors Empuriabrava arba Roses, o savo jachtą laikote prie krantinės po kotedžo langais, arba artimiausioje marinoje. Arba gyvenate laive, savo organizmą Ispanijoje ilsinate ne ilgiau kaip 183 dienas metuose, o laivas ten randasi nuolatos. Tada jūs išliekate "nerezidentas" ir jokių juridinių implikacijų nepatiriate. Tačiau jums išvažiavus iš Ispanijos, šalyje lieka laivas. Tikėtina, kad tai netaps jokia problema, tačiau gali nutikti ir kitaip. Sako, kad patartina prieš išvykstant susirasti muitininkus ir laivą užplombuoti. Taip atsiras įrodymas, kad Ispanijoj rezidavote ir laivu naudojotės trumpiau, nei tas 183 dienas. Ispanijos teisė šiuo mokestinis rezidentas/nerezidentas klausimu suveikia tiek įdomiai, kad tai tavo, buriuotojau, pareiga pareigūnams įrodyti, kad šalyje buvai trumpiau, nei pusmetį. Mojavimas kažkokiais senais skrydžio įsodinimo talonais gali ir nesuveikti, o laivo plombavimo (precintado) pažyma yra jiems tinkamas įrodymas. Biurokratai gali būti labai bjaurūs visur.

Viskas keičiasi ir tampa gana sudėtinga, jeigu Ispanijos teritorijoj praleidai ilgiau, nei tą pusmetį. Šalyje išbūtų dienų skaičiavimas kaskart nusinulina sausio 1d. Taip gaunasi, kad gali išbūti šalyje beveik pilnus 12 mėnesių... Skaičiuojasi visas laikas per metus, ką išbūni šalyje, nesvarbu kiek kartų atvykai ir buvai išvykęs. Tu nori to ar nenori, viršijęs tas 183 dienas per metus, teisiškai tampi Ispanijos mokestiniu rezidentu ir tau atsiranda tokios pat mokestinės prievolės, kaip Ispanijos piliečiams. O ispanai turi tokį laivo matrikuliacijos mokestį - 12% laivo vertės.

Yra teisinė procedūra, leidžianti gauti šio mokesčio lengvatą, kreipiantis į Ispanijos valdžią su prašymu užsiregistruoti savo laivą Ispanijoje tokiomis sąlygomis:

1. Prašymas turi būti pateiktas ne vėliau, kaip per 30 dienų nuo tapimo Ispanijos rezidentu.
2. Turi pateikti įrodymus, kad savo kilmės šalyje (ES narėje) esi sumokėjęs ten priklausančius mokesčius už laivą.
3. Turi būti to laivo savininku ne trumpiau, kaip 12 mėnesių iki tapimo Ispanijos rezidentu.
4. Negalėsi to laivo parduoti, kol nepraeis 6 mėnesiai nuo mokestinės lengvatos gavimo datos.

Jeigu klausimo nagrinėjimo eigoje tu nepateiksi pakankamų įrodymų dėl PVM už laivą sumokėjimo, tai teks Ispanijos biudžetą papildyti dar 16% PVM nuo laivo vertės.

O kad tau būtų dar smagiau - žinok, kad daugelis Ispanijos pramoginių laivų savininkų moka kasmetinį Tarifa G-5 mokestį. Jo skaičiavimo metodika man nėra žinoma, tačiau jis apskaitomas priklausomai nuo laivo dydžio ir techninių parametrų. Tarkim, burinė jachta yra 12 m ilgio - tai savininkas vietinį biudžetą kasmet pralinksmins savo Eur600,-
Šis vietinis mokestis renkamas Valencijoje, o kitose Ispanijos vietose jo kaip ir nėra, bet kas tas vietines valdžias žino... Taigi, prieš ieškant vietos, kur norėtum laivą palikti žiemoti, verta marinos pasiteirauti dėl to Tarifa G-5, nes jeigu jis ten yra renkamas - marina jį tikriausiai įskaičiuos į savo paslaugų tarifą.
Pasirodo, apie atvysktančius ir išvykstančius netautiečių laivus marinų operatoriai privalo informuoti Guardia Civil, kad šie galėtų stebėti laivo buvimo šalyje trukmę.

Kai šitaip prisiduodi kaip mokestinis rezidentas, susimoki už laivo atseit "įvežimą" į Ispaniją, arba gauni mokesčio lengvatą, visai neprivalai plaukioti su Ispanijos vėliava, nes lieki ir plaukioji su savo ankstesne vėliava.

Ispaniška mokestinė sistema laikoma viena painiausių, matyt, geriausia tokių rebusų sprendimui samdyti profesionalius teisininkus ir mokesčių konsultantus. Pramoginės laivybos versle tokių specų dirba daug.
Net viešai prieinama informacija apie pramoginių laivų apmokestinimą Ispanijoje yra gana prieštaringa. Vienur sakoma, kad visi pramoginiai moka tą "matrikuliaciją", kitur sako, kad mažesniems už 12m laivams jos nereikia... Matyt, čia mano problema, kad skaityti galiu apie tai tik angliškai.

Panašias taisykles dėl laivo savininko tapimo mokestiniu rezidentu ir dėl to atsirandančius mokesčius turi ir kitos ES šalys.

Tai va, yra ir toks mažiau romantiškas mokestinis buriavimo aspektas.

Posted by gramas 05:22 Comments (0)

Apie tai, kad man reikia jūsų pagalbos. Padėkite man.

large_BF90FAF898987D82745AFEF705825DB7.jpg
Žmonės tampa priklausomais nuo daugelio dalykų - populiariausi yra alkoholis, nikotinas, narkotikai, lošimai, seksas - kaip ir daugybė kitų mažiau paplitusių dalykų.

Man ryškiausiai kada nors pasireiškę priklausomybės buvo nikotinas ir parašiutizmas, tiksliau jo generuotas adrenalinas. Rūkyti metinėjau kaip ir visi kiti rūkoriai - kasmet per gimtadienį ir per Kalėdas, tiksliau po Naujamečio baliaus. Jau kaip tiktai - tai iš karto... Metimo rezultatai irgi buvo tokie pat, kaip pas kitus - maksimum kelios dienos be cigaretės, o paskui viskas iš naujo...

Mesti rūkyti padėjo žinios ir pyktis. Reikėjo nepaprastai smarkiai supykt ant paties savęs, kad tu nebegali kontroliuoti savo traukos nikotinui, o tada ... tada pradėjau domėtis, kodėl gi man taip nutiko. Sužinojęs daug apie nikotiną ir kaip būtent MAN jis kaskart įjungia rūkymą - ėmiausi kurti planą, kaip jį nugalėti. Man pasisekė procesą padaryti visai įdomiu, nors ne visada maloniu - todėl ir pavyko. Prieš 12 metų mečiau, ir tikrai žinau, kad negrįšiu. Jei kam tema pasirodys įdomi - galėsiu kažkiek vieno bokalo bėgyje pašviesti, bet mesti už jus nepavyks - teks patiems tai daryti.

Parašiutizmas iš gyvenimo būdo virto kažkuo kitu nuo 985 šuolio, ar kažkas panašaus. Nes šuolių knygeles skrupulingai pildo tik visiški goželiai ir zanūdos, o kieti vyrukai varo tiek kiek reikia, ar kol yra kažkur netoli bent kiek paskrendantis lėktuvas. Vienas prasišokinėjęs kietas vyrukas nusipirko greitą (savo svoriui) kupolą, pavarė normaliai, po to vieną kart nusileido prastai... po kurio laiko dar kartą labai prastai... Kažkas skilo, niekas nenulūžo, bet stuburo išvarža ir gebėjimas rytais iki wc nueiti tik prisilaikant sienos, paprotino, kad kažką darau ne taip. Gydymas, terapija, mankštos užtruko, pusmetis be šuolių hipofizį praskaidrino ir smegenis išmokino kitaip tokius ypač linksmus hormonus pasigaminti. Grįžau į klubo procesą, vėl šokinėjau, bet tada atsirado baimė prieš kiekvieną šuolį, kad va šiuo kupolo skleidimusi didžiulis, net į šaltą prakaitą įvarantis skausmas sugrįš - ir nebeliko jokio šuolių malonumo, ir palengva nuo dropzonos nutolau. Bailys, turbūt...

Tada ir atsirado pas mus SCORPIO - mūsų pirmas laivas, nes juk negali žmogus namie užsidaryti.

Seratoninas – tai tokia smegenų gaminama substancija, neurotransmiteris, dar vadinamas džiaugsmo hormonu. Šis aktyvuoja smegenų neuronus, kas savo ruožtu organizmą įvaro į didesnės ar mažesnės euforijos būseną. Kai buvau rūkorius su savo 1.5-2 pakeliais per dieną, nikotino gaudavau sočiai, kad reikiamą kiekį dopamino ir seratonino pasigaminti ir jaustis laimingu. Po to procesą sėkmingai palaikė šuoliai, kol šokinėjau. Toliau paaiškėjo, kad buriavimas irgi gamina džiaugsmo hormoną - surprise/surprise ne tik man, bet ir šeimai... Žodžiu, bėk nuo savęs kiek nori - ratas vistiek užsidaro, savęs neapgausi, nuo savęs nepabėgsi - nes viskas vyksta MUSYSE.

Jau rašiau, kad laivynas užaugo, bet turėjau suvokti, kad problemos mastai didesni, nei tada man atrodė.

Buriavimas, likęs pačiu veiksmingiausiu neurotransmiterių gamintoju, niekaip neleidžia sustoti vietoje.
Nuolatos reikia nuplaukti ten ir ten, pamatyti tą ir tą... Reikia geresnio ar didesnio laivo. Kažko gero reikia laivui, nes tu rūpiniesi juo kaip savo draugu ir savo namais. Reikia kažką laimėti kažkokioj regatoj. Reikia nuolat kažką naujo išmokti, kažką sužinoti, kad suburiuotum dar įdomiau ir dar smagiau.
Ir palengva tampi priklausomas.

Tais trumpais sveiko proto nušvitimais, kai priklausomybė būna ką tik gausiai patenkinta, kartais gali sugalvoti kažką naudingo. Taip jau nutiko, kad tokiu šviesiu momentu po smagaus paburiavimo, suskaičiavau savo laivus ir supratau, kad turiu problemą. Mano priklausomybė buvimui ant vandens tampa nebevaldoma:

1. Jachta SCORPIO, 8.5m , naudota
2. Jachta BILLABONG , 13.6m, naudota
3. RIB tipo motorinė valtis aliuminio dvigubu dugnu FORCE 4 , 3.15m, naudota
4. Pripučiama motorinė valtis lentelių dugnu (liaudiškai - tūzikas) - 2m, nauja
5. Pripučiama motorinė valtis pripučiamu dugnu (irgi jachtos tūzikas) - 2.4m, nauja
6. Surf tipo kajakas, naudotas
7. Sit-On-Top tipo kajakas, naudotas
8. Banglentė, naudota

Pripučiamų čiužinių, gelbėjimo liemenių ir plaustų, hidrokostiumo ir kitokių plaukmenų gal nevardinsiu. Visokius stacionarius bei pakabinamus laivų variklius irgi palikim kitam kartui, kad jau visai kvaištelėjęs neatrodyčiau.

Vienžo, įtempiu visus sveiko proto likučius, laikinai neužnuodytus džiaugsmo hormonu, ir ryžtingai pareiškiu, kad aukščiau matomos nupušimo įrodymų sąrašo pozicijos (1) ir (4) yra parduodamos.

Hi, my name is Gintaras. I'm boatoholic. Padėkit man!

Visa kita parduoti dar negaliu, nes sorry, esu priklausomas.
Ir man dėl to nei kiek ne gėda!

p.s. Jei kas ryšitės man padėti, fotografijas, specifikacijas ir aprašymus gausite e-paštu. Parduodami dalykai yra Klaipėdoje, jachta kol kas vandeny, galim bet kada pasibandymui suplaukti.

Posted by gramas 04:24 Archived in Lithuania Comments (7)

Apie tai, kaip mažoji menkė užaugo delfinu

large_IMG_1138-001.jpg

Taip jau nutiko, kad pakrykštavimas dėl įsigytos banglentės bei "ant priekabos" gautų kajakų buvo su tam tikru nutylėjimu, to biš nepilnas. Tiesa yra tokia, kad prie banglentės buvo ne vien kajakai, bet ir superinis laivas.
Šiandien tapo galutinai ir nekeičiamai aišku, kad sandoris ne tik buvo visų šalių patvirtintas, bet jau ir įvykdytas.

Mes tapome b/j BILLABONG šeimininkais.

Tai didžiulis laivas, nepaprastai tvirtai suręstas tada, kai gamintojams rūpėjo kokybė, todėl plastiko jie netaupė ir stiklo audinį dar mokėjo kloti ranka.

BILLABONG - australijos aborigenų žodis, reiškiantis "ežeras". Taip pat tai yra ir surferių mėgiamų rūbų brendas. Na, matyt, rengsimės kaip surferiai - ir nieko čia žmogus nepadarysi, jei taip jau reikia...

Laivas turi išties įspūdingą kelionių istoriją po beveik visus Pasaulio vandenynus ir buvo namais tas keliones patyrusioms kruizerių šeimoms. Dvi kraštinės (ne paskutinės!!) juo keliavusios sutuoktinių poros - amerikiečiai ir po jų australai - vedė savo svetaines ir kelionių blogus:
Chris ir K.T. Myles svetainė
Chris ir K.T. kelionės blogas
Bill ir Caroline Porter kelionių blogas

Ankstesni šeimininkai puikiai pasirūpino savo laivu, o šis - jais. Ir ne dėl prietarų, o vien iš pagarbos laivo istorijai ir šiems žmonėms, kurių gyvenimo dalimi buvo b/j BILLABONG - laivo vardas keičiamas nebus. Nes BILLABONG - laivas su gera aura...
large_IMG_1153-001.jpg

Beveik pilna laivo specifikacija ir įrangos sąrašai yra čia.
Ten visko gerokai daugiau, nei surašyta - laivas ne tik paruoštas rimtam autonomiškam plaukimui, bet mums atitenka su solidžiais atsarginių dalių ir medžiagų sandėliais, įrankiais, vandens pramogų žaislais ir namų rakandais... kap saka, sėdi ir plauki...

Šis laivas jau pasirengęs plaukti bet kur. Dabar mokinsimės ir rengsimės mes, jo įgula. Mūsų šeima iš svajonių apie didesnes keliones žengia į jų planavimą.

Dabar jau plauksime ten, kur dažniau už menkę sutiksim delfiną.

large_IMG_1119-001.jpg
large_IMG_1123-001.jpg

Posted by gramas 03:05 Comments (5)

Apie tai, kaip laivynas užaugo

Besibaigiantis šių metų buriavimo sezonas jachtos SCORPIO įgulai buvo nykus, tačiau tam buvo ir priežasčių. Idant nykuma neapimtų visai, ją skaidrinti ėmiausi netradiciniais, tačiau labai veiksmingais būdais. Havajai!!!!

Klejodamas po visą Europą, nukakau iki pat Antibų, kol suradau banglentę, kokios Jonas jau seniai trokšta.
Ji atrodo taip.
IMG_1133-001.jpg

Tiesą sakant, kartu su banglente teko "ant priekabos" pirkti ir vieną Surf Cayak ir dar vieną Sit-on tipo kajaką, nes ji viena neparsidavė. Gaunasi, kad į Havajus galėsim plaukti visi trys - Jonas pramogaus su banglente, aš su surf kajaku, Lolita su tuo, kuris ramiam vandeniui skirtas. Tie geltoni kajakai irgi matosi vaizduose.
IMG_1132-001.jpg
IMG_1131-001.jpg

Savaitgalį, matyt, einam į baseiną prasibandyti ir kažką išmokti. Nes nebeHavajai čia.
;o)

Posted by gramas 01:20 Comments (0)

Apie tai, kaip ją surakinti

large_vakar.jpg

Vakar jūroj buvo šventė. Daug vėjo iš Rytų - tikra dovana norinčiam buriuoti jūroj. Priekrantės zonoje vanduo beveik lygus, o kai vėjo daug - galima visai smagiai prasilėkti po burėm. Išpuoliau prasivėdinti vienas pats. Atsitraukus toliau nuo kranto - ten jau atsiranda banga, o vėjas tampa lygesnis. Taigi buvo jūra pilna buriavimo bet kokiam skoniui.

Pora valandų pačiuožęs bangelėmis, pasijutau lyg norėčiau kavos. Tai šia proga vėl prisiminiau, vėl išbandžiau ir su jumis pasidalinsiu retokai buriuotojų naudojamu būdu pilnomis burėmis lekiančią jachtą akimirksniu sustabdyti ir paguldyti į dreifą. Tam priežasčių gali būti pačių įvairiausių - pailsėti, rimtus pietus, ar bent kavos puodą ramiai išsivirti, į wc sulakstyti, ar ką nors suremontuoti, jeigu sulūžo. Gali ir pamiegoti, jei pavargęs ir ne laivų kelyje bei saugiam atstume nuo kranto esi. Prietaisai pabudės, kol parpsi... Sakyčiau, šį metodą būtina įvaldyti, jeigu nori buriuoti vienas, kai nėra kam duoti pavairuoti, kol "tuoj grįšiu".
Kiekvienas laivas tokiame dreife elgiasi skirtingai, todėl iš anksto verta pasibandyti ir surasti tam laivui reikalingas burių bei vairo padėtis, kad laivą "surakinti". Net nežinau, koks yra teisingas lietuviškas terminas tokiam manevrui - anglai sako "to put in irons", kas reikštų "sukaustyti". Į geležis sukaustyti.

Kaustymo esmė tame, kad tu priverti laivo bures ir vairą dirbti vienas prieš kitą. Laivas nebežino ką daryti - bėgti ten, kur burės neša, ar sukti ten, kur liepia vairas. O kai nežino - tai laivelis nieko ir nedaro, o gulasi į dreifą. Vos tik burės pabando įvaryti greitį, gauna srautą ir ima dirbti vairas, kuris laivą kiek pasuka į vėją ir jį išleidžia iš burių. Beatsirandantis greitis iškart užgęsta. Taip ir krypuoja laivelis, 1 ar 2 mazgų greičiu pavėjui, lengvai ir stabiliai besisupdamas ant bangos.

Surakinant SCORPIO, mano veiksmai atrodo taip:
- jachtai plaukiant, groto šotas centruojamas ir įtempiamas pilnai.
- venduojame, t.y. laivo nosimi kertame vėjo krypties liniją, tačiau genujai verčiantis į kitą pusę, pavėjinio šoto neatleidžiame ir, laivui pasisukus, jis tampa priešvėjiniu. Burės pilvas išvirsta į pavėjinį bortą, o šotinis genujos kampas lieka priešvėjiniam. Burė persikreipia.
- iškart po laivo posūkio persivertus genujai, vairo plunksna fiksuojama kraštinėje padėtyje posūkiui į vėją. Mano atveju rumpelis pilnai nusuktas į dešinį bortą, jeigu dirbantis šotas yra kairiame.
- jeigu vėjo daug ir laivo pokrypis didesnis, nei tau norisi, kad viduje jaustumeis patogiai - kiek pamažink genujos plotą, privyniodamas furleksu.

Tai nuostabu, kaip toks paprastas manevras varymą bangomis su ribiniu posvyriu, pilnu tempu ir skambančiomis nuo įtampos burėmis tavo laivelį pavers ramybės oaze netgi gana rimtai banguojančioj jūroj.

Video ant šio teksto dugno pamatysite, kaip sukaustyta jachta atrodo.
Galite atkreipti dėmesį į tai, kad labai verta pritvirtinti furlekso virvę - neduokdie, nelauktai išsivyniotų. Šaudanti genuja virstų skarmalais per pora minučių, jei ne greičiau. Staigus genujos smūgis gali ir priešvėjinius vantus nutraukti, nes šotas visu svoriu guli ant jų. Rumpelis pririštas mėlynu švartavimo lynu, meškos (autopiloto) rankelė atgulus poilsio. Šalia priešvėjinio borto - sūkuriai nuo falškylio šiaušiamo vandens, laivui judant šonu. Šie sūkuriai gesina supimą ir neblogai prislopintų net lūžtančią bangą, atpuolančią įkibti į laivo bortą. Laivas išlaiko šiek tiek posvyrio, bet tikrai nedaug, lyginant su tuo, ką turėjau plaukimo į vėją metu. Supimas nuo bangos taip pat žymiai mažesnis ir švelnesnis. Dreifuodamas su nuleistomis burėmis, tokios ramybės negausi, nes prie bangos neprispaustas laivas tabaluoja žymiai smarkiau.

Puikus metodas trumpam poilsiui jūroj. Kyla pagunda ramiai sau nusnausti, bet kai prisimeni, kad esi netoli judraus uosto - greitai praeina. Todėl, kavos atsigėręs, užsidėjau ant meškerės patį sunkiausią pilkerį ir maždaug per valandą sugavau 5 menkes. Bet nedideles...

Posted by gramas 23:22 Archived in Lithuania Comments (2)

Apie tai, kad ir gudri višta subinę sušlapti gali

Bernard Stamm - šveicaras, kažkada medkirtys, o nūnai garsus buriuotojas vienutininkas. Vendee Globe regatos... Suplaukęs visus vandenynus, jau skendęs ir išgelbėtas vidury didelio vandens. Ir iš šito video tampa aiškiau, kodėl.

Be liemenės, neprisegęs saugos diržo ir, kas man įdomiausia - nepritvirtinęs rumpelio (!!!) kai pilnom burėm dideliu greičiu lekia pavėju... - išlipa iš kokpito ant achterio laiptelių ar platformos. Nutiko tai, kas turėjo nutikti - su visai įdomiom pasekmėm.

Bernard'as - po smarkiai laiminga žvaigžde užgimęs, tik subinę šiek tiek sušlapęs.

N-joy...

https://www.youtube.com/watch?v=Xj30COlQP8Q

Posted by gramas 00:27 Comments (0)

Apie tai, ką gali veikti vienas

large_90_IMG_0919.jpg

Andrej Tarkovkij, vienas iš geresnių XX a. kino režisierių, yra pasakęs:

Kiekvienas žmogus dar vaikystėje turi išmokt būti vienas. Tai nereiškia būti vienišu. Tai reiškia, kad pačiam su savimi nebūtų nuobodu.

Retkarčiais prisimenu šią protingo žmogaus mintį, jachta išplaukdamas paburiuoti vienas. Bent pusdieniui ištrūkus už uosto vartų, visada stengiuosi pastebėti tą ribą vandenyje, kur drumzlinas marių vanduo pasibaigia ir prasideda melsvai skaidrus tikras vanduo. Būna dienų, kai riba būna tokia ryški, lyg Neptūnas kulnu tą liniją būtų užbrėžęs. Kelias akimirkas laivo nosis gali būti jau jūroj, o laivagalis - dar vis žalsvai rusvoje marių bangoj. Ir visa tai - toli nuo uosto vartų, dvi ir daugiau jūrmylės nuo kranto...
Ta vandens riba - man slenkstis nuo kranto į jūrą. Krante ir marių drumzlėse lieka bėgimas ir šurmulys, žmonių ir miesto keliamas triukšmas, stresas, nerimas, purvas ir dulkės. Paskui - tik jūra, vėjas, laivas ir aš - kaip banaliai tai beskambėtų. Lyg ir vienas, lyg ir nevienas - bet čia man tikrai nenuobodu.

Išsiruošus plaukti toliau - laivo buitis, budėjimai ir darbų rutina buriuotojo mintis surikiuoja jūrai ir laivui reikalinga tvarka. Kai laive atsiranda tvarka, ir jūra tai leidžia - tada, žmogus, gali imti ilsėtis. Kad tu gerai pailsėjai, suprasi tik grįžęs į krantą. Kol jūroj - dalis tavęs visą laiką budės, jeigu nesakyti bijos. Ne tiek baimė, kiek nerimo būsena tai - kad laivui ir įgulai viskas būtų gerai ir kad tu, škiperi, tų abiejų aukščiau paminėtųjų įgulos bei laivo nenuvestum ten, kur bus jiems blogai.
Užtai, kai išplauki vienas - tų atsakomybių ryškiai mažiau. Todėl plaukiant vienam, atsipūsti pavyksta labiau. Žinoma, su sąlyga, kad tavo laivas "vienarankiams" plaukimams paruoštas, o tu moki miegoti kaip zuikis - bet kuriuo paros metu, nusmingant po 15-20 minučių, prieš tai gerai apsidairęs ir prietaisų aliarmus pasitikrinęs...

Vienas pirmųjų dalykų, ko nori laivas ir škiperio akis, ištrūkus pakeliauti po jūrą - taip vadinamas "marafetas", arba laivo tvarkymas. Jeigu to nepadarei prieš pat išplaukimą, žinoma. Kai sąlygos jūroje leidžia laisvai judėti ant denio - laivas turi būti nuplautas. Stovint Pilies uoste, ilgesniam laikui užtikrinti laivo švarą praktiškai neįmanoma. Gali numazgoti visas dulkes, išvalyti visus užkaborius, o kitą dieną atėjęs, vėl rasi visas miesto dulkes ant denio ir dvokiančias šiukšles plūduriuojant aplinkui. Jūroje nupraustas laivas išliks švarus iki pat pasiekiant kitą uostą. Ten gausi jau kito miesto dulkes.
Denyje apsikuopęs, lendi vidun ir įsiklausai į burėmis plaukiančio laivo garsus. Jei kas nors prastai pritvirtinta ir ant bangos tabaluoja laivo podėliuose - pats ir pasisakys, o tu išgirsi. Laivo garsai daug sako apie laivo sveikatą. Yra įprastiniai garsai - kaip vandens srautas, aptekantis korpusą ar banga, teškianti į bortą, ar įvairiausi virpesiai, plazdėjimai ir girgždesiai, sukelti dirbančių stiebo, burių ir virvių. Juos ausis fiksuoja kaip nuolatinį garsinį foną, kuris sako, kad laive viskasi gerai.
Buriuotojai vienutininkai - kaip delfinai, kuriems miegant, vienas smegenų pusrutulis lieka budėti. Tam įprastiniam garsiniam fonui staiga pasikeitus - net iš kiečiausio miego pabusi. Vos nukrypsti nuo kurso, ar vėjas staiga pasikeičia, ar autopilotas sudurniuoja - visų pirma tai išgirsti, o tik po to pajunti. Burė užšaudys, ar kitaip plazdėti pradės, laivo posvyris pasikeis, virvės į denį belsti pradės. Ir tuos įvykio garsus dažnai patvirtina pasikeitęs supimas, ir kitoks bangos žaidimas apie laivo korpusą. Kitą kartą AIS'o sirena užbliaus, ar autopilotas riksmu apie pamestą kursą išrėks, ar echolotas pavojingą gylį praneš... Tada pašoki nuo kokpito suolo, kur prisnūdęs buvai - nes kažkas atsitiko. Dar nežinai tiksliai kas čia nutiko, bet žinai, kad privalai tai išspręsti. Dažniausiai imi ir išsprendi. Bures rifuoji, ar tik pareguliuoji, kursą autopilotui koreguoji... Buvo situacija, bet tu vėl nugalėjai. Kartais kiek rimtesnių pergalių reikia - įrangos gedimai, ir juos neatidėliotinai remontuoti tenka, navigacinės situacijos ir jų sprendimai, staigios orų permainos į tą prastesnę pusę.
Iš kiekvienos tų smulkių pergalių ir susideda sėkmingas plaukimas.
Taip ir buriuoji pats vienas - nuolatos smulkiai pergalei pasirengęs, kaip tas delfinas iš palaimos šiek tiek išsiviepęs. Argi gali kam nors su savim ir savo laivu jūroje būti nuobodu?

Posted by gramas 23:43 Comments (0)

Apie tai, kaip pasidaryti "įdomu"

Kai viskas gerai - gali tapti saldu ir nuobodu. Todėl gyvenimą reikia paįvairinti visokiais smagiais ir mažiau smagiais nutikimais. Tie nutikimai dažniausiai yra smagūs ir mažiau smagūs tiktai tada, kai tą permainų procesą tu kažkiek kontroliuoji. Tik prarask kontrolę - ir nutikimai pabirs dažniausiai nemalonūs, arba išvis iš kategorijos "shit happens". O dar dažniau ant grėblio lipame patys. Kaip kad dėdulė Merfis kadais pasakė, kad jei tas guano gali nutikti - tai būtinai ir nutiks. Tai galiausiai taip ir nutiko... Kad nuobodu nebūtų.

Ne tiek jau seniai buvau rašinėjęs apie meilę internetu ir skaudų jos netekimą Viduržemio jūros bangose. Baisia drama man tai neišvirto, nes kai esi nukakęs į tokį nuostabų kraštą, kaip Prancūzijos pietų pakrantė, organizmas nori nenori susistyguoja vien smagumams bei pramogoms. Po-truputį-palengva tikrindami miestelius ir kaimus, vynelį ragaudami sūrį skanaudami, per Prancūziją nuomotu auto nukeliavome iki Barselonos, iš kur turėjome skristi namo. Turėjom, bet neišskridom. Nes šios kelionės pyrage po svaigaus levandų sluoksnio, matyt, turėjo atsirasti kitoks.

Taigi, pradžiai - apie levandas ir braškes. Pietų Prancūzija - nuostabi. Vien braškės ir levandos. If u knowha I mean... Žmonės malonūs, gamta nuostabi, miesteliokai karų nenugriauti, visi senobiniais išlikę. Rinkitės kaimo keliukus, venkit autostradų - šalį pamatysit.
Perpignan miestely tas braškių ir levandų sluoksnis kelionės pyrage vos nesibaigė, bet tai supratau tik vėliau. Taip jau nutiko, kad Perpignan stojom vienai nakvynei; viešbutukas senamiesty... Pasivaikščiojom, šį bei tą istorinio pamatėm. Miestukas įdomus, tikrai vertas dviejų dienų, bet kad atvykom pirmadienio vakarui, tai vakarienei niekur ir neužeisi, nes joks obščepitas ten pirmadieniais nedirba. Turim su Lolita patikrintą ir veikiantį tokio mieste nerastos vakarienės atvejo sprendimą "per gastronomą" - vietinis vynas, vietinis sūris, vynuogės ar vaisiai, viešbutis ir mudu. Minkštas ir šiltas vakaras varva... vakaras, kelionės įspūdžiai, kitų dienų planai - net nepasijuto, kaip vynas išsigėrė. Dehidratacija, turbūt. Gatvėj tylu, tamsu jau, bet miegot tai nesinori. Sakau, eisiu, dar parnešiu. Iš to diedelio, kuris žemiau gatve savo kelių vietų barelyje pilstomu prekiauja. Lolita lieka viešbuty, o pas diedelį sutinku angliškai kalbančius vietinį pusiau švedą ir kanadietį, tai šiek tiek užtrunku. Verslo reikalais, škes, nes jie abu čia gyvenantys dailidės, staliai ir statybininkai universalai, o aš gaminu medinius namus. Medinukai vienas kitą bet kur suranda. Grįžtant į viešbutį kažkodėl pro kitur, nei atėjau, aplanko suvokimas, kad apsigyvenom tai perdėm musulmoniškam kvartale. Prieinu kažkokią judrią pakistanietišką čaichaną, sakau, nagi kavos įkalsiu, pažiūrėsim, kas iš to išeis. Nes publika ten vien tik labai nekrikščionys. Mazafaka... Šiaip aš už Europą Europos tautoms, jeigu ką... Pradžioj jų pokalbiai pritilo, žvilgsniai dygūs, bet vėliau atmosfera atsipalaidavo, jie vėl savo hašišą vynioti ir ratu leisti pradėjo... Tapo aišku, kad jei nuotykių ieškosiu, tai čia pat, Europoj, visai netrukus ir rasiu - taip gimė mano teisingas sprendimas eiti "namo". Kiek vėliau, jau viešbuty, gatvėj išgirdau kažkokias skanduotes vidury nakties. Tie apsirūkę durniai persirengė į savo baltus chalatus ir grupėmis po 7 gal 10 pradėjo žygiuoti po visą rajoną, kažkokias giesmes varinėdami, delnais pasiplodami... Manau, kad dar kiek toj čaichanoj, ir delnais jie būtų ploję per mano, netikėlio, krikščioniškus žandus... Žodžiu, jei būtumėt mane sutikę kitą rytą, kai jau buvau ženkliai protingesnis nei vakar, būčiau jums pataręs, kad ir jūs būtumėt protingi ir tokiais niekais Perpignan'e neužsiimtumėt: kai vynas baigsis, marš visi miegot, o ne nuotykių ieškot.

Taip sėkmingai išlikę savo kelionės braškių ir levandų lygyje (neskaitant mano visiškai gėdingo išsimaudymo Agde marinoj su visu garderobu ir negyvai priskandinto sūryme kišeninio aifono), atvykstam į Barseloną.
Jau žinau, kur gyvensim, kai sekantį kartą aplankysim Barsą. Apartamentai Gaudi's Nest - tiesiog prieš pat Sagrada Familia. Nėra pigu, bet vieta verta kiekvieno sumokėto cento, o savininkų Artur ir Joana svetingumas bei draugiškumas tiesiog nuperka ir deda ant menčių. Kaip welcome gift gausite butelį putojančio vyno - pasilikit jį vėlyvam vakarui, kai sutemus užlipsite ant puikiai įrengtos stogo terasos, ir nuo jos pamatysite tai visame gražume:

large_90_A63D31822219AC681716E906395C2C2B.jpg

Tarp viešbučio ir Katedros yra tik tvenkinys. Jo paviršiuje naktį atsispindi Katedra visu gražumu - už vieną kainą gauni dvi!

Mudu buvome apdairūs ir Ramblos turgely pasipirkom virtų tigrinių krevečių ir vaisių - prie vyno paėjo super puikiai. Galite pirkti ir šviežias - sugriliuosit ant terasos, nes ten viskas, ko tam reikia, yra. Visi party reikiami indai ir tara - spintoje, kuri viršutinėj laiptų aikštelėj.

Priešpaskutinę dieną pavakare nutariam kažką nuveikti Rambloj. Ten, vos iš metro išlindus Katalonijos aikštėj, ir baigiasi kiek braškės, tiek levandos - kad per saldu nebūtų. Vėliau man gana draugiški Barsos policninkai savo kontoroj po fontanu paaiškino tai, ko mes nematėm. Kišenvagių grupė į mano piniginę, tindaliuojančią šoninėje bridžų kišenėj, nusitaikė vos mums išlipus iš metro. Kol ėjom iki perėjos gatvėj, keli iš tos grupės sekė iš paskos ir kiek iš šonų. Kai sustojome sankryžoje laukti žalio šviesoforo, jie mus buvo atitvėrę nuo praeivių minios gyvu skydu ir vienas darbštuolis tuo metu ėmėsi mano kišenės. Vėliau atsiminiau, kad tuo metu jaunų indusų porelė, stovinti prieš mus, prie pat gatvės, sukėlė kažkokį isterišką pisinį, visai neadekvačiai mostais ir klyksmais stabdydami pro šalį važiuojančius taksi. Žinoma, kad kiek mes abu, tiek visi kiti praeiviai spoksojom tik į juos. Psichai kažkokie... Sulaukėm žalio signalo, pereinam per gatvę, capt už kišenės, nes kažkaip keistai niekas nebetindaliuoja - surprise/surprise - užtrauktukas atgal užsegtas, o piniginės - kaip nebūta. O joje - asmens tapatybės kortelė, kreditkės, grynais kokie Eur400 ir apie 600 mūsų tautiniais litukais. Net aptirpau visas - nei rankyčių, nei kojyčių, blemba... Tai ką dabar daryt!?? O juk mus kelis kart perspėjo, kiek Prancūzijoj, tiek Barselonoj - saugokitės kišenvagių, ten pilna profų! Padirbėti Barselonoj jie važiuoja iš viso pasaulio... Žinoma, kad saugojausi, pirmą dieną į gatves tik su saujele grynųjų, taigi vagys aplinkui!!! Tačiau Barselona grožiu užbūrė, savo svetingumu klaidingą saugumo jausmą davė. O be kreditinių kortų ten net metro bilieto nebenusipirksi. Kasų stotyse nėra, vien bilietų automatai. Kai juose baigiasi grąža (baigiasi ryte, arba iš vakar ryto) jie nustoja grynais priimti, vien kortele gali pirkti. Todėl antrąją ir priešpaskutinę dieną BRC, įsitikinęs, kad manęs, tokio perspėto, tokio visko mačiusio, tikrai jau niekas neapvogs, nes to būti paprasčiausiai negali ... Grynais turėtą solidų depozitą, planuotą neva tai perkamai jachtai palieku viešbutyje, o korteles, pats nežinau kodėl, bet su visa pinigine - pasiimu.
Ne, kad kažkiek grynų, pagal nuotaiką, ir vieną kortelę kišenėn įsidėti... Policininkai vėliau taip ir pasakė - turistas prieš profų gaują yra bejėgis. Vienintelė tavo apsauga - neturėti ant savęs nieko vertingo, nes jie ką tik norės - nuo tavęs ir paims. Brangus laikrodis, grandinėlė, gal fotokamera, ar piniginė - klausimas nestovi, kad tai tavo, klausimas - ar jie to nori.

Toliau prasidėjo visai neplanuotos smagybės. Policijos skyrius aikštėje, požemiuose po fontanu. Ten jau laukiamasis artipilnis tokių pat šaunuolių, kaip ir aš, nelegalais patapusių, ar tik pinigus praradusių. Niekas ten per daug neliūdi. Kas šnekučiuojasi, pažintis mezga, kas teliaufonais įvairiausiom kalbom kreditines korteles blokuoja... Skyriaus darbas sustyguotas idealiai - dirba vertėjai, angliškai ir ispaniškai surašomas protokolas, daug klausimų krenta, reikalingų asmenybės nustatymui - tėvų, šeimos narių vardai, adresai, ir t.t. Operatyvininkai prieina - tie, kur gatvėj dirba ir vagis natūroj gaudo - apžiūri kaip tu atrodai, po to eina ir tave susiranda video įraše iš metro ir gatvės stebėjimo sistemų... bando kažką jame atpažinti, tikrina ką aš jiems pasakojau, kad iš metro išeidamas dar tikrai nuo piniginės atsiskyręs nebuvau... Tarptautinėse duombazėse asmenybę tikrina... Po to patys skambina mūsų URM pagalbos telefonu, duoda man su informacinę pagalbą teikiančiu darbuotoju pasikalbėti. Ne, Barselonoje esantis garbės konsulas laikino kelionės dokumento negali išduoti. Reikalas susijęs su asmenybės nustatymu, todėl teks važiuoti į Valensia, arba Madridą. Bet tik rytoj, šianden per vėlu. O mūsų skrydis rytoj. Tai ką, Tiu-tiūū mūsų skrydis, tiksliau mūsų rytoj jame nebus? ... Nu kad ne, vien su protokolu į Ryanair tikrai nepaims, nors kitos avialinijos, būna, ir ne tokios sudėtingos...
Taip visai nepradžiuginti, vos apie pusvalandį policijoj užtrukę, pajudam link viešbučio. Ryte dar bandau aerouoste Ryanair'o panas pakalbinti, bet jų šefas mane griežtai į Madridą siunčia... Teks važiuot į ambasadą. Greičiausias, nors ir brangus būdas Ispanijoj be dokumentų likusiam lietuviui keliauti - Renfe ekspresai, geležinkelis. Modernus, bestija, patogus - lekia 300 km/val. pastovaus greičio, vos kiek prilėtina tik pradėjus lyti. 2,5 val. ir Madride. 620 km. Bet per kišenę kala kaip į klyną - į Madridą Eur108,- atgal bus jau liukse su pribumbasais Eur virš dviejų šimtų, nes pigesnių vietų jau nebuvo. Stiuardai daro viską, gal tik pamperių neuždeda. Nors gal, jei paprašytum, bet patys tai nesiūlė... Ambasadoj, kaip telefonu buvo sutarta, manęs jau laukia, nustatinėja mane kaip asmenybę ir mandagiai, dalykiškai gal per 15 min. ir Eur5 - išduoda tą Ryanair'ui patinkančią kelionės popierą su mano abrozėliu. Vėl atgal į metro, į stotį, traukinys ir dar po 2.5 val. šeima vėl kartu, vėl Barselonoj. Namo skrisime iš čia, po trijų dienų, nes šaunieji Makalius Team kažkokį čarterinį stebuklą padarė ir gavo mums bilietus į Vilnių vos už Lt170,- čia jau 2200 km. Bet pigiai.
Iki šiol pasižiūriu į žemėlapį, ir nesuprantu - kaipgi tai įmanoma???

Beje, dar policijoj, su banku dėl kortelių kalbant, jie matė nesėkmingą bandymą prisijungti per bankomatą, gal po 5-10 min. iškart po vagystės.

Tas dienas, kuriom netikėtai pailgėjo kelionė, skyrėm Gaudi pastatų ir parko lankymui. Genialiai pačiuožęs Gaudi, bet net jam gyvenimas ne vien braškės ir levandos buvo.

Posted by gramas 04:42 Comments (0)

Apie tai, kad kuo jos jaunesnės - tuo dažniausiai prastesnės

Viskas, ką žemiau sudėliosiu - mano asmeniškas, senamadiškai kritiškas ir nusivylęs požiūris į šiuolaikinę burinių jachtų statybą. Galbūt informacijos stoka, gal kažkokių techninių subtilybių savo inžinierine smegenų dalimi nesuvokiu, bet drįstu teigti, kad beveik visi burinių jachtų statytojai ir architektai yra tarpusavio konkurencijos įvaryti į kampą taip, kad mums, vartotojams, pradėjo kišti visišką šlamštą. Jie, norėdami išlikti rinkoje, privalo gaminti kuo pigiau, vidutinis laivas kasmet vis didesnis, o laikas nuo užsakymo iki laivo pridavimo užsakovui privalo būt kuo trumpesnis. Labai nevykus kombinacija, kurią už didelius pinigus gauna klientas, savo laivui patikintis šeimos, draugų ir savo gyvybes. Bet rinka statyklas verčia tą šlamštą štampuoti, nes konkurentas alsuoja į sprandą.

Tas brangus, poliruotu metalu ir gelkouto baltalais tviskantis šlamštas gali pribaigti.

large_cheeki.jpg
Taip, kaip visai neseniai Atlante pražudė britų Cheeki Rafiki įgulą. Jachtingo sferose girdimi autoritetai ima šiauštis prieš pramonės mums brukamą chaltūrą ir atsiranda viltis, kad ši britų tragedija taps posūkio tašku sąžinės ir atsakomybės burinių jachtų statyboje link. Taip, kaip 1979m Fastnet regatos tragedija (18 žuvusių) privertė klientus ir pramonę atkreipti rimtą dėmesį į reikalavimus jūrinių jachtų konstrukcijos tvirtumui ir patikimumui. Deja, to dėmesio užteko ne tiek jau ilgam.

swept.jpg
Pabandykim prisiminti, kada tie atgal atversti zalingai tapo visuotina norma... Kada mums pramonė pradėjo sakyti, kad į vieną tašką ant denio suvesti vantai yra žymiai geriau? Tikrai geriau jiems, gamintojams, nes bereikia įrengti vieną sustiprintą tašką kiekvienam borte, o ne šešis kiekvienam laivui, kas būtų brangu, bet teisinga inžinieriniu požiūriu ir lengvai įrodoma skaičiavimais, manyčiau. Vantai į korpusą perduoda žvėriškas apkrovas - todėl jas išskaidę per tris gerai įrengtus taškus kiekvienam borte, o nuo van-putensų plieno strypais ir plokštėmis nuvesdami nuo denio į pertvaras ir korpuso konstrukciją - esame tik saugesni. Tačiau kaštai, gamybos greitis - kur du tvirtus denio taškus vantams įrengti, o kur šešis...

O kaip santykiauja korpuso svoris ir tvirtumas? Kuo lengvesnis - tuo tvirtesnis, ar nelabai? Žinau, girdėjau apie revoliucijas technologijose, modernūs pluoštai ir dervos, bet kaip ten yra su viena po kitos pabyrančiomis pačiomis moderniausiomis VendeeGlobe, ar VOR jachtomis? Bet kuo lengvesnis - tuo greitesnis, čia jau tikrai.

large_rafiki2.jpg
CheekiRafiki pametė kylį. Burinei jachtai Atlante tai vienareikšmiškai staigios mirties nuosprendis. Įgula žuvo - 4 patyrę buriuotojai; gelbėjimo plaustas panaudotas nebuvo - viskas vyko taip greitai. Gerokai vėliau surastas apsivertęs jachtos lavonas visus privertė gerokai pašiurpti. Kylio tvirtinimo varžtai buvo išrauti iš korpuso, žymesnių korozijos pėdsakų ten nematau... To iš principo būti neturi, bet tai atsitiko. Tas išluptas lopas dugne man įrodo, kad kylis buvo išplėštas jam linkstant į šoną, o ne susidūrus su kažkokiu objektu vandenyje, kas nutinka irgi ne taip jau retai. Taip išeina, kad vidinėje dugno pusėje ant varžtų tebuvo poveržlės ir veržlės? Jokio metalinio profilio apkrovos paskirstymui kuo plačiau sutvirtintame dugno plote? Ir tai laivas, pastatytas, paruoštas ir įrengtas specialiai dalyvavimui jūrinėse regatose, plaukimui maksimaliomis apkrovomis ir sąlygomis. Ir sugalvok tokiam laivui falškylį "šriubuoti" tiesiai prie plastikinio dugno. O juk reikėtų korpuso dugne suformuoti kylį su plokščiu padu, prie kurio tvirtinti sunkų falškylį. Per brangu... Pataupė ant Cheeki Rafiki. Tai kiek tada sutaupoma serijinės gamybos mėgėjiškam turistų buriavimui skirtuose laivuose? Juk ši jachtų pramonės dalis totaliai orientuota į turistinio čarterio rinką, kurioje laivas drožiamas be pasigailėjimo kokius 5 metus, o paskui pusvelčiui numetamas į privataus pirkėjo antrinę rinką. Gal visa gamyba taip taupiai sumoderuota, kad tvirtumo atsarga paskaičiuota tik čarterio laikotarpiui, kur viskas nuo-iki draudimais padengta.

Klausimų daugiau, nei atsakymų, Cheeki Rafiki tyrimo išvadų dar reikia sulaukti, bet man atrodo, kad laivų štampuotojo uždirbamas pelnas ir yra tuose pataupymuose. Karališkų uždarbių laikai statytojams baigėsi '90-ųjų pabaigoje, besikeičiant amžiams. O nuo tada net gerą kokybės ir saugumo reputaciją turėję gamintojai vienas kitą privertė taupyti ir vis daugiau chaltūros varyti. Vantai į vieną tašką, sraigto išvedimas per saildrive koją, o ne velenu, kurį reikia centruoti, guolius ir sudėtingą deidvudą įrengti. Kam vargti ir laiką gaišti, kai gali iš epoksidinės košės tik skylę dugne suformuoti, į kurią tiekėjo atvežtą koją su sraigtu ir varikliu vos per keliolika minučių gali sumontuoti. Žinoma, įgulą nuo žuvų toje skylėje teskirs vibruojantis gumos lopas, bet iš prabangaus salono to nesimato, ir apie tai reklaminiam buklete visai nebūtina ką nors įsirašyti.

Panašios mintys ir liūdnos godos man galvoje verda dar nuo vizito į Düsseldorf BOOT 2014. , Cheeki Rafiki savo nelaime vėl viską prisiminti privertė.

Kodėl čia taip plonai?- parodoje klausiu 40 pėdų gražuolės pardavėją, krumpliu baladodamas į inkaradėžės žandą. A-aaa, h-mmm , na, o ką, juk vandenį laiko... Juk čia tik inkaro grandinė bus, ji smūgių neduoda... bet forštevnis pas mus labai tvirtas, you know... o apkrovas juk pertvaros laiko.- toks "specialisto" atsakymas buvo. Mano kuklia nuomone, 3 mm plastiko, storiau apauginto gelkoutu, yra per mažai greitam 12m ilgio laivui korpuso vietoje, kuri potencialiai daugelį smūgių jūroje renka. Ten, ant didelio vandens įsibėgėjęs, ne tik vieną kitą piktesnę bangą rasi, bet ir paklydusį žvejų tinklo plūdurą pražiopsosi, ar nuo transportinio denio nuplautą statinę, ar iš upės žiočių į pasaulį išplaukusį rąstigalį sutiksi. O gal kuris nesam netyčia ir kiek stipriau į krantinę, arba tiltelį atsirėmęs? Bet, kai laivai gaminami stovėjimui uoste, bet tik ne plaukimui per jūras, tai ir skystas korpusas, langai iki vaterlinijos ir iki begalybės išlengvintas stiebas tinka - kol yra daugybė pirkėjų, norinčių už tas nesamones susimokėti.

Daug akmenų šiuo metu byra į gamintojų ir naudotų laivų siurvejerių daržą. Matyt, jie kantriai iškentės bet kokią kritiką, bet grąžinti sąžinę į gamintojų cechą tegali klientai. Ne tie klientai, kurie tik turi pinigų naujam laivui, bet tie, kurie tikrai išmano apie jachtas ir žino, ko nori. Nes vien pinigus turintį tie šarlatanai dar vis moka apgauti.
Regis, nei vieno dolerio KiwiSpirit savininkas Dr.Stanley Paris stengėsi nesutaupyti, statydamas plauk-kur-tik-nori laivą savo rekordui. Seniausias-greičiausias diedelis, apie Pasaulį non-stop! O bet tačiau nesigavo. Dar Atlanto nesuplaukęs, šis pagal paskutinį pyską prestižinio gamintojo įrengtas laivas pradėjo byrėti. Daktaras liko gyvas, nes užteko sveikos nuovokos rekordo plaukimą nutraukti. Būtų prapuolęs diedelis Pietų Vandenyne, manyčiau.

Tik žinantis, kad nenori pražūti jūroje klientas privers gamintojus ir korpusą tvirtą daryti, ir patikimą rangoutą įrengti. Kad galėtum tų subtilybių iš sukčiauti įpratusių gamintojų išreikalauti, privalai šviestis, domėtis ir žinoti, ko nori.

Tačiau tokie pokyčiai, ypač vartotojo sąmonėj, yra procesas ir aš nežinau, kiek ilgai tai užtruks. O iki tol - renkuosi ir ieškau senesnės ir labiau konservatyvios statybos laivo, iš kurios nors senojo raugo statyklos. Kai kurios tų statyklų, laiku chaltūros neįsukę, jau bankrutavę, ar nuovokesnių perpirktos, bet jų pagaminti tvirtesni laivai dar plaukia. Žinau, kad tokį laivą nupirkus, dar daug investuoti reikės. Gal naują kosmetiką kiek viduje, tiek ir iš lauko duoti reikės, gal vielas ir gelžgalius pakeisti, daug įrangos, elektroniką visą, bures. Tegul senas ir tvirtas korpusas bus sunkesnis, lėtesnis, gal jo linijos snobiško prestižo turi mažiau. Tačiau, neskubėdamas pirkti ir gerai paieškojęs - dar nenudrožtą ir tokį laivą, kuriame gamintojo sąžinės dar buvo įdėta - tikrai susirasi.

Posted by gramas 22:52 Comments (0)

Apie tai, kaip buriuotojui pasirūpinti savo draugu

large_B3BB670C2219AC68170D9F4E9188D772.jpg
Kadaise, mano praeitam gyvenime, kuriame teko būti motoristu trečiojo mechaniko vachtoje ant sausakrūvio/miškovežio "Kretinga", stovėjome Baskų šalies uoste Pasajes. Darbas ant laivo patiko - mano nesudėtingos pareigos buvo dyzel-generatorių priežiūra. Trims tuo metu veikiantiems tepalo filtrus prasukti, pakeisti praplauti; tepimo taškus sukontroliuoti, o prie to, kuris tuo metu pagal priežiūros planą sustabdytas ir ardomas - prie jo tekdavo kiek daugiau pasikrapštyti. Kitokių darbų, kurių visada yra laivo mašinų skyriuje, nuolat primesdavo, kad be reikalo po laivą nesitrainiotum, ar išlindęs iš rūsio, į horizontą nespoksotum, visas tepaluotu kombezu pasipuošęs... O pagrindinį Burmeister&Wein variklį taip pat retkarčiais ardydavo, kai laivas saugiai uoste stovėdavo. Tada, Ispanijoje, baskų šalies uoste, ir man teko taip vadinamose pod-vachtose sudalyvauti, dirbant patį juodžiausiai bjauriausią darbą mano trumpoje motoristo-praktikanto biografijoje. Valėm dervas iš variklio.
Pagrindinio variklio kuras - laivinis mazutas. Tai toli gražu ne benzinas, kurį skaidria srove susileidžiate į automobilio baką. Mazutas - nafta kvepiantis rudas skystis, kuriame pilna visokių priemaišų, kurių dalis degimo metu neišeina lauk su dūmais, o nusėda ant cilindrų sienelių. Stūmokliai kompresiniais ir tepaliniais žiedais kiekvieno ciklo metu nubraukia tą nuosėdų plėvelę ir ji variklio karteryje maišosi su tepalu ir nusėda kaip gliti košė ant visų vidinių variklio paviršių. Jeigu atidirbusį tepalą gali ištraukti siurbliu, tai tą košę gali tik nugramdyti ir iškabinti vien savo darbščiomis rankelėmis, nes net plovimo skysčiais ne visas variklio ertmes gali pasiekti. Man teko garbė lįsti į variklio resiverį (toks didžiulis vamzdis, iš kurio turbokompresoriais suspaustas oras, reikalingas kuro degimui, paduodamas į kiekvieno cilindro degimo kameras) ir iš ten gremžti suodžius - į grafitinį tepalą panašų šūdą. Variklis dar pilnai neataušęs, o ir šiaip Ispanijoje vasarą apie 30C, tai tame vamzdyje buvo visai linksma. Bet darbas turi būti padarytas, nes kitaip laivas neplauks. Reikėdavo virve per juosmenį apsirišti, kad, jei išsijungsi tame vamzdyje, tave dar galėtų ištraukti ir laivo šaldytuve artimiesiems parvežti. Nes motoristo-praktikanto kūnelis, užmirštas resiveryje, gali variklį sugadinti. Tada laivas irgi neplauks, o šalis neuždirbs valiutos.

Ši be galo be krašto gaili istorija man visada išsilukštena iš atmintyje prikaupto šlamšto, kai prisimenu, kad jau laikas (maždaug kas 100 motovalandų) pakeisti tepalus ir jachtos variklyje. Jame taip pat palengva kaupiasi kuro deginimo šiukšlių ir suodžių košė, kuri palengva užteršia tepalą. Degant dyzeliniam kuriui, kaip degimo produktai išsiskiria vanduo, suodžiai, dalis kuro lieka nesudegus - visa tai nusėda ant vidinių variklio paviršių ir maišosi su tepalu. Siera, esanti kure, reaguoja su vandeniu ir sudaro sieros rūgštį, kuri yra agresyvi ir palengva veikia poliruotus metalinius paviršius variklio viduje - velenus, guolius. Tepalas praranda savo savybes, sutirštėja ir dėl to prasčiau juda tepimo kanalais. Prasčiau tepamas variklis susidėvi greičiau ir, kai tau jo staiga prireikia kur nos siauram kanale su srove, ar šliuzuose, ar štormo jūroje metu, ar manevruojant marinoje - jis tau pasako kategorišką NE. Taip nutiks tada, kai to NE tau norėsis mažiausiai.

Visi buriuotojai stropiai rūpinasi varikliu, savo geriausiu draugu - reguliariai keičia tepalus, filtrus, gydo purkštukus kai to reikia, siurblio sparnuotes... O kaip dažnai mes plauname savo variklio vidines ertmes? O reikėtų bent kartą per metus. Juk ten palengva kaupiasi tas šlamštas, kuris ilgainiui variklį uždrožia - užkemša tepalo kanalus ir skatina variklio korozijos procesus. Pasirodo, norint išvalyti variklio vidų, visai nebūtina apsirišti virve ir lįsti į vamzdį kentėti. Kai sekantį kartą keisite tepalus - pirkite ne vieną filtrą, o du. Užvedate varklį ir leidžiate jam padirbėti, kol tepalas sušils - taip bus lengviau jį siurbliu ištraukti. Išjungiate variklį ir išsiurbiate du trečdalius tepalo iš variklio karterio. Pakeičiate tepalo filtrą. Tepalo matuokliu pasitikrinat, kad na, dabar turit apie 1/3 atidirbusio tepalo, ir per viršutinę užpylimo angą galite pilti dyzelinį kurą. Stropiai tikrinkit matuokliu, kad neviršyti viršutinės tepalo ribos. Jei perpylėt - nusiurbkit perteklių, nes tuo metu siurblys dar prijungtas. Po to siurblį galite nuimti, siurblio žarnelės angą užkimšti, o variklį uźkurti. Jei netyčia arba tyčia pripylėt dyzelio daugiau, nei viršutinė riba ant matuoklio - tuoj bus visai smagu. Jūsų variklis gali užsidegti iš vidaus. Tada jūs bandysit jį užgesinti, bet jam bus viskas dzin. Varys iki raudonumo, paskui gali net sprogti. Bet gali ir nesprogti... Tokiu atveju blokuoti oro padavimą, tikėtis , kad pro kitur, nei oro filtras, negaus degimui būtino deguonies. Bet čia toks pusiau fantastinis siaubo scenarijus - buriuotojų tarpe sklando tokios legendos apie vidinį gaisrą, bet tų istorijų tikrumo niekas netikrino. Aš tokia didelio baisumo pasaka netikiu.

Procedūros esmė tame, kad dyzelino mišinys su tepalo likučiais yra kaip ir saugus dėl to užsidegimo, bet jis pakankamai gerai ištirpdo tą ant variklio sienelių prikibusią teršalų košę. Leiskit jam valytis dirbant, smarkiai neforsuojant, apie 15 min. Po to ištraukti visą brudą siurbliu, pakeisti tepalo filtrą nauju ir užpilti skaidriu šviežiu tepalu.
Dabar jūsų draugas alsuoja smagiau.

O kas dėl motorlaivio Kretinga - vos tik labai kokybiškai išvaliau jo resiverį, tai jis po poros metų taip įsibėgėjo, kad rūko uždengtame danų sąsiauryje susirado didžiulį ro-ro tipo laivą Inowroclaw ir į jį atsitrenkė. Dabar galvoju, kad gal nereikėjo tiek švariai valyti, gal būtų plaukęs lėčiau. Tada Kretingos nosis atrodė taip:
large_B4A1C3272219AC6817C91BD0E8F8924A.jpg

Posted by gramas 12:44 Archived in Lithuania Comments (3)

Apie tai, kaip meilė gimė internetu ir ji numirė jūroj

large_78C5FA1E2219AC68170B5BED21B50670.jpg

Gyvenimas pašėlusiai įdomus dalykas dar ir tuo, kad laikas nuo laiko vis kokį siurprizą padaro. Šį kartą labai prikišamai parodė, kad svajoti reikia atsargiai. Nes ims ir išsipildys. Kadaise, prieš N+1 įrašų šiame bloge, visai juoko dėlei pasvaičiojau apie didesnį antrą laivą kažkur Adrijos jūroj, o mūsų senuką Scorpio čia, Baltijoj, tokiam buitiniam vartojimui, škes... Taigi vos vos, vos per stintos žvyną, vos neišsipildė!

Ta nelaiminga meilė gimė internetu. Drįstu teigti, kad visi jachtininkai nuolatos drožiasi specialiose jachtų pardavimo svetainėse. Kam įdomu kiek jo šiuo metu turimas laivas vertas rinkoje, kas ieško kito laivo, kas to savo pirmojo, kažkas nori saviškį į kitą namų uostą parduoti... Ne išimtis ir aš. Kaltas. Drožiuosi irgi. Nes ant Scorpio kažką pramokau, sužinojau ir pasitikrinau, ko iš buriavimo aš noriu, todėl jau laikas save uždėti ant kiek ilgesnės vaterlinijos ir pažiūrėti, kas iš to gausis.

Ji tik 18 metų jaunesnė už mane, nors tikrą savo amžių slepia. Taigi moteris. Klasikinių linijų kuterinis kečas, jei žinot apie ką aš čia you know what I mean. Šiuo metu gyvena labai prabangioje Pietų Prancūzijos Agde marinoj, ji 12,5m ilgio ir jos vardas Laisva, bet užrašytas havajietiškai. Valandų valandas spoksojau į jos fotografijas, ieškodamas argumentų, kad sunaikinti kerus, jos ant manęs užleistus. Išbandžiau viską, net žiūrėjimą į kitas jachtas ir derybas su jų savininkais. Negelbėjo niekas.

Net šeimos susirinkimas, šiaip gana skeptiškas mano norams paišlaidauti, nusprendė, kad iš visų varijantų - ji yra geriausias. Pagaminta olandų profesionalų, ne kokioj daržinėj, o rimtoj, nors šių dienų nesulaukusioj laivų statykloj, iš vokiško Krupo laivinio plieno, todėl ji sunki. Regatose ja nesuplauksi. Kaip ir minusas būtų, bet jei greičiu susimoki už saugumą, žinant mano pomėgį vis įlysti kasmet į akmeninius Skandinavijos skerus, ar kyliu pagrabinėti Nemuno deltos seklumas - toks išskaičiavimas man kaip ir tinka.

Galiausiai - mano argumentai dėl nepirkimo, kuriuos begalėjau sumąstyti būdamas čia ir jai manęs laukiant ten - visi argumentai baigėsi. O ji ilgai nelauks, nes tokio grožio klasika rinkoj ilgai neužtrunka. Teks važiuoti laivo žiūrėti. Tiek ir tetruksiu - diena kelionei ten, diena laivui, diena kelionei atgal. Apie savo rūpestį pasibėdavojau šeimos draugams ir jų draugams, smagaus pikniko metu. Visi, pamatę laivo foto, choru sakė - privalot važiuoti. Kaip tai privalot? Planavau vienas greit sulakstyti. Jie visi, kurie apie stalą - jau ten keliavę ir poilsiavę - koks dar sulakstyti - ten tokie grožiai, kad privalot abu su Lolita ne tik laivą patikrint, bet ir po Prancūziją ir po to Kataloniją bent savaitėlę keliauti...

Change of plans - važiuosim dviese.

Atskridom, Barsoj mašiną paėmėm, ir mini-atostogos prasidėjo. Skrydis namo irgi iš el Prat, todėl dabar keliom dienom minam į Prancūziją, po to pora dienų skirsim puikiąjai Barselonai ir atsiduosim paella ir tapas kultūrai.

Jos savininkas ir valdovas Fabianas mūsų jau laukė. Atvykom ryte, nes man reikėjo laiko, kad visą laivo vidų išlandžioti ir dar suspėti bandomąjam plaukimui į jūrą išeiti.
Plieniniai laivai palengva miršta, t.y. rūdyja iš vidaus į išorę. Ką aš noriu matyti po pajolais, po varikliu - tai sausų dulkių kamuoliai ir voratinkliai. Mintyse prisiekinėju sau, kad, vos išvydęs drėgnus sluoksniais besilupančius korozijos židinius viduj - apsisuku ant kulno, ir mes išeinam. Net burių nekelsim, į jūrą neplauksim, nes ne totalaus restauravimo projektą perkam, o laivą, beveik paruoštą ilgai kelionei į Baltiją.

Deja, jos vidaus apdaila ir įranga sumontuota taip, kad norint po ja nuodugniai visur pažiūrėti, tektų savaitę viską ardyti ir po to dvi atgal montuoti... Dugnas po grindim, po varikliu - idealios būklės. Prieš pusmetį pakeisti du korozijos gavę dugno lakštai wc srityje. Daugiau silpnų vietų tuom kart Fabianas nerado. Aš keisčiau vieną knicą prie balerio štoko, apsidraudimui, vieną denio lakštą forpike po inkaro gerve ir kelis stringerius inkaro dėžėje... Plienas pigu, suvirintojo darbas irgi - visai ne problema. Kaip senam laivui - korpuso kondicija tikrai gera.

Užtai išplaukus į jūrą - prasidėjo gedulas ir liūdesys. Negelbėjo net topless gražuolės, puošiančios kitų aplink guviai raižančių bangas jachtų denius.
Fabianas išjungė variklį, ir jo laivas sustojo. Prie 10-12 m/s Ronos slėniu atsiritusios Tramontanos pusvėju linguoti tik 4,5 mazgais pastovaus greičio, tik retkarčiais "įsibėgėjant" iki 5? Kai toks laivas šiom sąlygom turėtų daryti 7-8... Į vėją išvis ji plaukti nenori... Pavėju net peteliškės nepadarysi, matyt, bizanis srautą sujaukia, ne tik genuja, net ir grotas per smarkiai pulsuoja, visai dirbti nenori. Ne senos burės čia kaltos, o konstruktorius kažkaip per mažą burių plotą laivui davė ir per daug masės į kūną. Stiebus ir visą rangoutą keisti, kad burių plotą gana radikaliai išdidinti ir jo santykį su vandentalpa kiek linksmesniu padaryti - tokiai investicijai čia, viduržemiuose, aš nepasiruošęs. O didesniam stiebui gali dar ir balasto falškylyje pritrūkti, bet čia dar skaičiuoti nemažai reikia.

Grįžtant atga į uostą, mes visi jau žinojom, kad šitos gražuolės nepirksim. Mes nesugebėsim tiek daug varikliu plaukti, nes norim buriuoti. Meilė vėjui ir burėms ją, internetinę meilę, visdėlto nugalėjo.

Tačiau, jei kas norėtų ją naudoti kaip motorinį kemperį trasoje Mingė ar Klaipėda - Nida, toks laivas visai tiktų nedidelei šeimynai. Papuoštų kiek uostą, tiek marias ir suteiktų daug pasididžiavimo naujam šeimininkui. Skambinkit, rašykit - ką žinau, papasakosiu, pasidalinsiu.

O tuo metu, dar tik artėjant prie marinos tiltelių, mes net nenujautėm, kokios nuotykiais, gerom ir blogom, bet naujom patirtim kunkuliuojančios dienos mūsų dar laukia.
Tačiau apie tai - kada nors vėliau. Gal...

Posted by gramas 09:33 Archived in France Comments (0)

Apie tai, kaip daro jie ir darom mes

Įplaukei savo jachta į uostą ir reikia rištis prie krantinės. Yra reikalų, ypač jei laivas mažiau pažįstamas, ar uostas nežinomas, ar vėjas bei srovės bando savo žaidimą primesti. O visų faktorių centre - jachtos škiperis ir įgula, jeigu tiksliau - jų sugebėjimai dirbti kartu ir žinojimas ką, kaip ir kada daryti. Darysi ne taip - gali ne tik savo laivą sudaužyti, bet kitiems tiek nuostolio pridirbti, kad per gyvenimą neišsimokėsi.

Sklando tokia legenda apie Ingvar Kamprad, IKEA savininką, patį turtingiausią Švedijos, vėliau ir Šveicarijos žmogų, mums įdomų ir savo pomėgiu buriuoti. Didelė Kamprado burinė jachta su samdomu kapitonu, kažkur Karibuose gal kiek per greitai įplaukiant į ankštą kitais prabangiais laivais sausakimšą uostelį, praranda atbulinę eigą varikliu (netenka stabdžių) dėl užstrigusios greičių dėžės. Greitis per didelis, vairuoti laivą tu gali, bet sustabdyti - niekaip. Kamprado komanda kapitonui: Jei trenksimės - taikyk į ką nors pigesnio!

Aš nebeišgirdau, kuo ta istorija pasibaigė, nes toje vietoj mes, visi buriuotojai, smagiai kvatojom.

Va taip, va - turtingiausiam rūpi, kad galimos avarijos nuostoliai būtų kuo mažesni, o mums, kiek mažiau už Kamprad'ą turtingiems - kartais atrodo, kad nerūpi niekas. Gal Kamprad'as neįperka tokio draudimo, kaip dažnas mūsų škiperis, tikriausiai, turi? Nežinau, bet įtariu, kad beveik visi mes neturim to draudimo. Todėl viena iš smagesnių mano pramogų, kartais iki šiurpo nugąsdinanti, kai reikia pasigauti į tave atlekiantį laivą - tai stebėti, kaip švartuojasi kiti. Prisipažinsiu, kartais ir pats spektaklį duodu, bet kitus stebėti vistiek įdomiau. Ypač tuos šaunuolius, kurie pilnom burėm įlekia į ankštą uostą, ir tik po to galvoja, ką daryti. Tokiam ereliui visu greičiu įpuolus, uostely kyla nemenkas šurmulys - beveik visi, ramiai gurkšnoję kokpite kokteilį, pašoka, pasigriebia po krancą ir su baime laukia, kada čia reiks juo dengti savo laivo šonus. Dar kiti blaškosi krantinėje, bandydami pagauti atlekiantį laivą to savižudžio su išpūstom akim.

Daug gali būti tokių linksmybių priežasčių - kartais laivybos sąlygos būna net uoste sudėtingos, kartais techniniai laivo nesklandumai atsitinka, tačiau dažniausiai - škiperis arba kvailys, arba šiaip geras žmogus, tik nežinantis ką daro (kompetencija), arba jis girtas. Kiekvieną buriavimo sezoną tenka matyti kiekvieną iš paminėtų nesaugaus elgesio uoste priežasčių, o retsykiais - visas iš karto.

Stebėti kitus ne tik įdomu, bet ir naudinga, nes gali pats daug išmokti. Galima išmokti iš gerų pavyzdžių, galima ir iš blogų. Po to imi tuos gerus švartavimo dalykus ir blogus dalykus kartoti pats (nes ant tau skirtų grėblių vistiek užlipsi). Jei pas tave protas pirmiau puikybės vaikšto – mokinkis švartuotis lėtai. Kodėl lėtai? – todėl, kad taip ženkliai pigiau.

Greitis – tai energija, tiksliau – kinetinė energija. Daugiau greičio - daugiau energijos. Pridėk klaidą uoste – ir kuo esi greitesnis – tuo smagiau trinktelėsi jei ne į krantinę, tai į kitą laivą. Smagiau trinktelėjęs – daugiau prisidirbsi. Daugiau prisidirbsi – žymiai įdomiau kainuos. Taip ir gaunasi, kad lėčiau yra pigiau.

Tačiau yra taisyklės – yra ir išimtys. Nes kartais galima švartuotis greitai, bet saugiai. Tos man žinomos išimtys iš taisyklės yra dvi. Pirmoji – buriavimo klasika - žinoma, tai kapitonas Ronas. Antroji, kaip nekuklu tai būtų sakyti – esu aš. Kartoju – čia tik man žinomos dvi išimtys iš to saugaus švartavimo taisyklių, nes kiekvienas kitas buriuotojas žino dar kitas išimtis iš taisyklių, iš kurių viena yra būtinai jis pats *.

Štai jums video medžiaga, įrodanti abi mano išimtis. Kapitonas Ronas ir šių eilučių autorius.

Vienas Karibuose, kitas brolių švedų Nynashamn uostely...

p.s.
* - Labai susirūpinusiems ir skubantiems piktintis - priminsiu, kad neverta nieko, ką randate šiame bloge, priimti pernelyg rimtai.

Posted by gramas 02:21 Comments (2)

(Entries 1 - 15 of 134) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 »