A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Vėl judam.

Po trijų nakvynių inkaruotėse, laikas kelti kablį iš vandens ir judėti toliau. Iš Porquerolles į Kanus, per naktį, matyt, nesigaus, nes vėjo yra, bet morda. Jei reiks - prašvitus stosiu kur nors pailsėti. Mačiau kaip tunų pulkas užvirina vandenį. Bet mano voblerio jie nenori.

Posted by gramas 11:26 Comments (0)

Viduržemiai. Ledas tuoj pajudės.

Šiandien prieš pietus - skambutis. Mergaitė iš marinos administracijos, čiabuvių kalba capitainerie, domisi, ar aš esu jachta Billabong. Ar aš laive? Oj, kaip gerai. Suprantate, jūs vakar prisišvartavote prie tiltelio, kuris yra per mažas jūsų laivui. Jis neapskaičiuotas tokiai apkrovai, todėl prašome būtinai šiandien peršvartuoti jūsų laivą bet kur prie G pontono, Golf. Oj, tikrai jokių problemų, oj kaip gerai, merci and have a nice day.

Prie G, tai prie G. Nors prie taško G, nors prie pontono, kaip panelei patogiau.... Nes šiandien aš kietas, nes šiandien - ne vakar. O atsidūriau tame mažų laivų pontone vakar, iškart po laivo nuleidimo į vandenį. Prancūzai yra tikri buriavimo profai - buvo nuostabu stebėti, kaip mikliai jie pasigriebė mano laivą iš žiemos parkingo, atsivilko iki keltuvo, užsimetė ant diržų ir pliurkšt į vandenį padėjo ir sako - tu turi 10 minučių viską pasitikrinti, paleisti variklį ir nuimam diržus, plauk sau sveikas kaip koks bonvojažas. Pradedu visur laive nosį kaišioti, visur pratekėjimų ieškoti, niekur nėra, visur kajutėse po grindim, t.y. triumuose sausa, o veleno mova, ta vieta, kur sraigto velenas iš vidaus į lauką išeina - varva normaliai. Ne tai, kad čiurkšle bėgtų, bet kokie 20-30 lašų per minutę krenta. Triumo siurbliai, kurių laive daug, be vargo su tiek vandens susitvarkys, bet man neramu. Sakau tiems jachtų keltuvo džigitams, kad man stern gland varva. Ar smarkiai? - jiems įdomu. Ne-a, sakau, gal susitvarkysiu - nes tas jų prancūziškas džigitizmas yra šiek tiek užkrečiamas. Tai gerai, sako, imam diržus.

large_90_06A50802E68629E87AD8A524152D70BA.jpg

Ir paleido jie mane plaukt. Čia jau galiu pasakyti, kad laivą aš nupirkau Viduržemiuose jau paruoštą žiemojimui, iškeltą ant kranto. Aš gyvenime su tokiu dideliu buriniu laivu nesu plaukęs, net kaip keleivis. Su mažesniu teko. Naudojimo prasme jachta Billabong beveik nepažįstamas laivas, bet reikia plaukt. Vienu smegenų pusrutuliu, kaip koks delfinas, kontroliuoju kaip pirmyn/atgal netoli keltuvo laivą sukinėju, kad jo gabaritus ir posūkių charakterius pamatyt. Antruoju pusrutuliu, kuriam žiauriai neramu dėl to varvančio veleno, kuriu planą B. Ta mergaitė iš capitainerie sakytų B, Bravo. Planas Bravo. Jis gimė toks: jei velenas varva, jam sukantis jis gali pradėti leisti vandenį žymiai smarkiau, tada imsiu čia pat uoste skęsti. Nors nuojauta man sako, kad per žiemą padžiūvusi mova turi varikliui veikiant prasidirbti, jos užpildas, tokia tepaluota virvė - pabrinks ir viskas bus lygiai. Bet čia tik nuojauta, o tekantis velenas yra faktas. Todėl mano protingesnis aš, tas kuris ne džigitas, liepė baigti manevravimo žaidimus ir prisirišti kuo arčiau keltuvo. Jei bus problemų, juk reiks vėl į krantą ir skubiai prašytis, bus trumpiau plaukt iš baimės pilnom kelnėm. Nes tie, kur skęsta kaip džentelmenai, yra išimtys, o aš esu tik paprastas statistinis lietuvis, kuris ramiai skęsti su cigaru rankoje dar nemoka. Taip ir prisirišau piratiškai su savo 13,6m ir 11 tonų - tų mažesnių laivų, iki 10 m ilgio, pontone. Mano durnesnioji pusė, kuri džigitas šiek tiek, pasirodė teisi. Prisirišęs tvirtai, daviau varikliui padirbėti su įjungta atbuline pavara, su šiek tiek apsukų - ir veleno movos lašėjimas baigėsi.
large_06A660B4B71185D113452023EA1E240A.jpg

Dabar jau esu prie G pontono, kuris Golf. Siaurokos čia vietos laivams be priekinio pavairavimo, su daug vėjo į bortą ir kiti laivai labai brangūs, dar tie tiltelių galai su dviem inkarais, kur užkliūti gali - bet šiaip taip įsispraudžiau. Buvo pora akimirkų, kai adrenaliną galėjau nuo odos braukti pirštu ir pasidėti į stiklainiuką tai dienai, kai atrodys nuobodu.

large_180_06AC0576D5819858ECA3C779F8771CF5.jpg
Jau pradedu pajusti didelio laivo inerciją, gero variklio galimybes, po truputį mudu su laivu susipažįstam, nors vis dar vienas kitam sakom Jūs. Laikyčiau tai abipusės pagarbos dalyku. Prisirišti padėjo du kitų laivų savininkai, tokie pat kruizeriai kaip aš. Ne todėl, kad labai reikėjo, špringą jau užsivedęs buvau, bet toks mūsų etiketas. Truputį su šypsena ranka numojam į padėkos žodžius ir apsisukę nueinam. Šiandien ryte pats gelbėjau pagyvenusią damą, apie 65-70 metų buriuotoją, kurios jachtos kriauklėmis apaugęs sraigtas neleido normaliai manevruoti. Tiksliau, padėjau gelbėti, nes netruko prisistatyti marineris su kateriu, telefonu iškviestas, ir nusitempė ją į keltuvą. Kol laivą kėlė, pasikalbėjom. Jos vyras pasiligojo smarkiai, laivas neplaukė ilgai ir todėl dugnas bei sraigtas apaugo. Ir jos jachta ne "she", kaip jūs angliškai sakot, o laivas. Deja, pavėjinis, nes modernus plokščias korpusas į vėją krypties nelaiko. Bet jos laivas labai myli jūrą kaip ji, todėl jai skaudu, kad plaukti negali. Bet aš žinau, kad nežiūrint į tai, kaip ten jos vyro likimo knygoj parašyta - ši ponia savo laivu dar plauks.

large_06AA6EB6AF51DC89BC3187DF664F2225.jpg
Aš mačiau, kaip užtikrintai ir ryžtingai ji sugebėjo laivą išlaikyti vietoje, laivugaliu prieš vėją - su beveik nedirbančiu sraigtu. Man tik pora kartų tereikėjo padėti prie tiltelio jai nesispausti ir po to į keltuvo slipą įvesti. Savo laivu, kurį dar man reikia prisijaukinti - kažin, ar būčiau taip sugebėjęs.

Dar prieš peršvartavimą, iš pat ryto, prisipūčiau dviračio padangas ir numyniau į parduotuvę. Tarp reikalingų dalykų, paėmiau ir šaldytą avies mentę, tokią su visu kaulu. Dabar svarstau, ar nepadarius šašlo iš jos ir sukviesti į puotą visus šio pontono kruizerius? Tai čia ta mano durnesnė, kuri džigitas, pusė taip sako, o protingesnis mūsų pusrutulis dviračiu labai nepatenkintas, turbūt teks naują pirkti. Nes kaip juo bevažiuoji - vis prieš vėją.

Posted by gramas 09:59 Archived in France Comments (6)

Apie tai, kaip buriuotojui tapti legenda

Buriuotojai ilgai delsė atskleisti Lietuvai savo paslaptį. Dabar, kai Klaipėdos buriuotojų iniciatyva ir Lietuvos Buriuotojų Sąjungos pritarimu Klaipėdoje įsteigta Undinių Akademija, pradžioje tebuvus tik kukli idėja, pasiteisino, organizacija sustiprėjo, išvystė narystę bei paslaugas - dabar atėjo laikas prisistatyti šaliai. Undinių Akademija vienija ne tik Lietuvos buriuotojus, tačiau ir tuos, kas iš tikrųjų myli jūrą.

large_946D48D7C7EF9B538DBE8B5265B457FC.jpg
Tačiau apie viską - nuo pradžių. Kaip žinia, klimatas mūsuose duoda gana trumpą buriavimo sezoną, vos 6 mėnesiai per metus. Buriuotojų dryžuotos sielos likusius pusę metų iki šiol buvo verčiamos kankintis, nes žiemą buriuoti negali dėl sukietėjusio vandens. Pernai atsidarius moderniausiam mieste "Impuls" baseinui, buriuotojų reikalai iškart pagerėjo. Entuziastų, negalinčių gyventi be vandens nei vasarą nei žiemą dėka, buvo įsteigta Undinių Akademija.
Idėja tikrai neatsirado tuščioje vietoje - buriuotojai jau nuo seno yra pastebimi garbinant Neptūną, visų jūrų valdovą. Kaip žinia, ten kur Neptūnas, ten ir undinės... Vos jachta išplaukia už uosto vartų į atvirą jūrą, jachtos škiperis atkemša tauraus gėrimo butelį ir, tardamas vyriškai santūrios maldos žodžius, įpila auką Neptūnui. Į trumpą kalbą Neptūnui dažniausiai telpa škiperio rūpestis dėl įgulos ir laivo saugumo, prašymas duoti pakeleivingą bangą, gerą vėją ir sėkmingai sugrįžti į namų uostą.

Ta vandens trauka prie vandens buvo tokia stipri, kad žiemą jie pradėjo vakarais rinktis Klaipėdoje, Impulso baseine. Šiandien buriuotojams sunku pasakyti, o gal nei vienas nenori prisipažinti, kas ir kodėl pirmasis į nuolatiniais tapusius susitikimus baseine atėjo su undinės kostiumu. Idėja šitaip paįvairinti atnašavimą Neptūnui greitai išplito buriuotojų tarpe, netruko prisijungti ir jų šeimų nariai, giminės, draugai ir artimieji. Undinių ir undinų stilius bei gyvenimo būdas pasirodė tiek sveikuoliškas ir užkrečiamas, kad prie Klaipėdos buriuotojų ėmė aktyviai jungtis ir visiškai neburiuojantys miesto gyventojai. Pasirodo, retas klaipėdietis vaikystėje nebuvo užburtas Jūratės ir Kastyčio legendos magija.
Populiarėjantis undinizmas leido struktūrizuoti entuziastų pradėtą veiklą ir šitaip mieste atsirado Undinių Akademija, kaip Lietuvos Buriuotojų sąjungos padalinys Klaipėdoje.

large_946C4DB0A1556B99E9282131CDE9BFB4.jpg

Undinių Akademija veikia asociacijos principu, su savanoriška mokama naryste, organizuojamais renginiais ir paslaugomis, o visos lėšos skiriamos organizacijos stiprinimui ir Lietuvos Buriuotojų Sąjungos veiklai vystyti. Savo pagrindiniu ir strateginiu siekiu organizacija laiko tapimą pagrindiniu veiksniu, įtvirtinančiu Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, reikšmę Baltijos regione ir visame pasaulyje.
Metinis Undinių Akademijos nario mokestis Eur50,- tačiau visoms Jūratėms ir Kastyčiams narystė yra nemokama.

Abejojantiems, ar undinizmas jiems tinka kaip gyvenimo stilius, yra rengiami įvadiniai kursai, kurių metu galima išsinuomoti kostiumą, grimą bei rekvizitą ir, su patyrusių instruktorių pagalba susipažinti su undinių bei undinų bendravimo principais. Įvadiniai kursai pasirodė tokie populiarūs, kad juos numatoma rengti ir vasarą, tam Undinių Akademija jau pasirašė Trinyčių prūdo nuomos sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe. Apie 90% pabandžiusiųjų undinizmą, jungiasi į Akademijos veiklą, tampa aktyviais nariais, dalyvauja organizuojant renginius ir savarankiškai populiarina undinizmą visuomenėje.

Visiems Akademijos nariams, įvaldžiusiems undinizmo techniką ir saugaus elgesio vandenyje principus, rengiami pažinčių vakarai su šokiais po vandeniu, įvairiausi teminiai renginiai, naujų narių krikštynos, vestuvių, gimtadienių ir jubiliejų šventės. Vienas labiausiai pastebimų Akademijos narių realizuotų projektų - neseniai miestui padovanota Undinėlės skulptūra Klaipėdoje. Šiuo metu Akademija ruošiasi grandioziniam renginiui - undinių paradui Dangės upe per artėjančią Jūros Šventę ir kviečia į veiklą jungtis naujus narius.

Jeigu vaikystėje žavėjotės Jūratės ir Kastyčio legenda, arba pageidaujate artimiau pažinti undinizmą kaip laisvalaikio ir gyvenimo būdą, kiekvieną trečiadienį, 17 val. galite susitikti su Undinių Akademijos ir Lietuvos Buriuotojų Sąjungos atstovu Dariumi (fotografija teksto pradžioje) prie Undinėlės skulptūros ties Biržos tiltu Klaipėdoje, arba kviečiame skambinti tlf. +370 602 17070.

/Fotografijų autorius - Artūras Drukeris/

KLAIPĖDA,
2015 m
Pati balandžio mėn. pradžia

Posted by gramas 02:22 Comments (1)

Apie tai, kaip netapti sukčių auka

large_834555FF0278CBD230C0CC0C9615BCB6.jpg

DĖMESIO! Visiems buriuotojams, laikantiems laivus Klaipėdoje, Pilies uoste!

Tai perspėjimas saugotis sukčių, šiemet vėl bandysiančių jus apvogti išradingu būdu. Sukčiavimas Pilies uoste vyko pernai visą vasarą, šiemet tai gali kartotis, todėl privalau jus įspėti, kad būtumėt atsargūs.

Jeigu, įplaukiant į uostą, pastebėsite dvi simpatiškas maždaug 20 -25 metų amžiaus merginas, sėdinčias ant suoliuko uosto krantinėje - būkite budrūs. Vos tik jūs prisišvartuosite, sutvarkysite laivą ir įsėsite į mašiną, jos abi staiga apipurkš jūsų priekinį stiklą valikliu ir pradės trinti kempinėmis. Jos žaismingai pils vandenį viena ant kitos, nusimes šlapius marškinėlius ir liks vien su bikiniais. Jos gundančiai šypsosis, o jų stangrios krūtys veršis iš liemenėlių, prisispausdamos prie stiklo. Jos nereaguos į jūsų prašymus baigti, o nuvalę stiklą, įsės į jūsų mašiną ir paprašys nuvežti jas į Girulių mišką. Pakeliui, kol viena iš jų bučiuos jus į ausį, kita pradės nusirenginėti ir, nekreipdama dėmesio į jūsų bandymus pasipriešinti, visiškai nuoga atsisės ant jūsų raita. Jūs nebegalėsite vairuoti... Kol stabdysite mašiną, kita mergina nepastebimai ištrauks jūsų piniginę, o mašinai sustojus, jos abi iš karto pabėgs.

Dėmesio, buriuotojai - būkite atsargūs, nepasiduokite sukčių apgaulei! Šitokiu būdu aš praradau savo piniginę praėjusių metų sezono gegužės mėn. 4, 8, 9, 10 dienomis, po to gegužės 14-tą du kartus, po to birželio mėn. 1, 3, 5, 6, 7, 12 d.d., 17 du kartus, ir 23, 27 d.d. , liepos mėn. 3, 5, 10, 14 d.d. , o per Jūros šventę tris kartus.

P.S. Piniginių nebrangiai galima rasti Naująjam turguje, parduotuvėje "Viskas už 2 Eur".

P.P.S. Jei kam anekdotas pasirodė per senas, ar prastas - naujus ir gerus jau galite rašyti komentaruose.

Posted by gramas 00:43 Comments (1)

Apie tai, kaip gauti "viedrą" interneto už bokalą alaus

Atplaukęs ir prisirišęs svečiam uoste, buriuotojas dažniausiai užsimano alaus ir interneto. Įsijungi telefoną arba planšetę ir matai, kad WiFi čia yra, bet užrakintas. Nieko nepadarysi, teks eiti uosto kapitonui prisiduoti, užsimokėti už jachtos stovėjimą marinoje, tuo pačiu ir interneto raktą gausi. Ir WC, dušo kodinės spynos kortelę duos, dažniausiai ir miesto žemėlapį, ir artimiausias prognozes gausi... bet pinigai į priekį.

Nereiktų to WiFi rakto, tai ramiausiai lauktum sau, kol harbourmasteris arba jo bojus atkiaušins iki tavo laivo ir pinigų pats paprašys. Nes visi žino, kas čia klientas ir kas čia visai ne karalius.

Ir žymiai dažniau, negu rečiau - bet atsitinka taip, kad iš locijos tu žinai, kad čia WiFi turi būti, arba net tą WiFi slaptažodį jau turi, tačiau ryšio nėra, nes tavo jachta per toli nuo uosto kontoros stovi.

Keikia tada buriuotojas net išsijuosęs šeimininkus, kad normalaus ryšio jie neturi, o galiausiai pasiima savo elektroninius ir laptopinius žaislus ir keliauja į krantą WiFi laimės ieškoti. Tas piktasis buriuotojas, žingsniuojantis uosto pontonu, žino, kad lazda, o tuo labiau virvė, turi du galus. Tačiau jis net nenutuokia, arba nesusimąsto, kad WiFi ryšys irgi turi du galus. WiFi - tai prietaisų dialogas, o ne rėkimas į vieną pusę. Neužtenka vien įplaukti į tą mistišką įsivaizduojamą bevielio interneto debesį, kad turėtum WiFi ryšį. Jį, tą interneto debesį, transliuoja antena nuo kranto, dažniausiai nuo harbourmasterio kontoros. Mūsų kišeninis telefonas, arba planšetė ir laptopas taip pat turi anteną, per kurią kaip koks radijo siūstuvas bando kalbėtis su ryšį transliuojančia kranto stotimi. Telefono antena dažniausiai yra per silpna, kad nuo kranto stoties toliau prišvartuotoj jachtoj užtikrinti "vaifajų", nors pati jachta randasi kranto antenos garantuoto veikimo zonoje. Taip kad, problema yra musysiaaa. Nėra ko ridenti ant uosto, jei pas patį ta iPimpačka per maža... Nejauku man be "chaliavno" interneto, tai teks kažkokio techninio sprendimo paieškoti.

Pirmiausia padariau vojažą per Klaipėdos elektronikos prekių parduotuves. Kokį WiFi sprendimą turit kateristams, visokiems kemperiams ir jachtsmenams? Visi kaip susitarę kiša sprindžiuko dydžio kambarines antenas, arba kryptines kaip stipresnes, ir maršrutizatorius. Atseit, kateristai tokias perka ir vargo nemato. Nori ryšio, tai pastatai kažkur ant denio, ar tarpdury, nutaikai į uosto kapitono trobą - ir turi "chaliavną" ryšį net keliems įrenginiams vienu metu. Viskas tvarkoj, kai tu visąlaik uoste stovi, gal tada tokios įrangos ir užtenka. O ką, jeigu kaip mes planuojam - po viduržemius bastytis, dažniau inkaruotėse, nei marinose apsistojant? Kai atstumas iki WiFi turinčių kranto kavinių, viešbučių ir parduotuvių kilometras, o tai ir daugiau? Ir kai jachta, kabliu į dugną isikabinus, vis pasisuka, žiūrint iš kur vėjas papūstų? A, tada tai jau taip, sako man pardavėjai, kryptinės antenos išvis kaip varijantas atpuola, o tos mūsų kambarinės omnidirekcinės, to biš daugiakryptės sprindžio didumo - kažin, ar jums tinka... Sandarumas, atsparumas drėgmei nekažką...

Aš pasigūglinęs, tai toliau vaidinu kietą: tai gal, sakau, turit lauko anteną, su pritvirtinamu tiesiogiai prie antenos stiprintuvu su radijo įrenginiu, užmaitinimas tiesiai nuo 12V laivo áliaktros per Power Over Ethernet laidą? Tada tą jūsų maršrutizatorių montavimui jachtos viduje nupirkčiau, bevielio ryšio paskleidimui... Siūlau jiems dylą.
Iš trijų šitaip tardytų bernužėlių Klaipėdos specializuotose parduotuvėse nei vienas nebuvo net girdėjęs apie Ubiquiti Bullet antenos busterį, ar pats čiupinėjęs tą lauko anteną. Blinkt-blinkt akelėm vadybininkai diplomuoti pardavimų. Du iš trijų iškart kėlė letenas į viršų, atseit nežinom neturim, eik iš čia. Vienas paprašė, kag gūglėj parodyčiau, apie ką čia sapalioju, užsiseivino adresą ir pažadėjo paskambint, kai pasitikrins už kiek man galėtų tą sprendimą sukomplektuot. Specialistas, turbūt, vis dar dirba, ieško, nes laukiu iki šiol...
large_991FDEB0E2ABC1050E0FB0BAD095C02E.jpg
Foto iš čia

Belaukdamas žinių, inernetuose prisižiūrėjau, kad pats populiariausias buriuotojų kruizerių tarpe WiFi sprendimas mane nuleistų ne mažiau, kaip Eur300,- jei pirkti Europoje. JAV galima rasti pigiau, bet ten įrangos konfigūracija lygtai kertasi su europiniu standartu, ar tai normomis - ir savo ryšiu gali trukdyti kitiems WiFi vartotojams, esantiems tavo antenos veikimo zonoje. Be to, amerikonai užsiprašė apie USD200 vien už transportą iš Kalifornijos į Klaipėdą. Sudėjus įrangos kainą ir pristatymą, gaunasi brangiau, nei perkant ES.

Ta įranga - tai standartinių gaminių rinkinukas, kurį galima susipirkti iš didmenininkų atskiromis dalimis ir gaunasi pigiau, nei perkant komplektą iš vienų gobšių rankų:

1 x Ubiquti Bullet 2HP - High power outdoor rated radio unit.
1 x 8dBi Antenna
1 x Ubiquiti Picostation - High Power waterproof radio unit.
1 x 15 Metre outdoor rated Cat5 cable
1 x 1 Metre outdoor rated Cat5 Cable
1 x .5 Metre outdoor Rated Cat5 Cable
1 x Power Injector Block

Tas Bullet 2HP - tai stiprintuvas/radijas, kuris neva tai atsparus oro sąlygoms ir prisukamas tiesiog prie antenos. Į Bullet ateina PoE laidas iš áliaktros ir signalo paskirstymo bloko. Tas blokas atrenka kuriomis laido gijomis ir į kur tiekti 12V srovę ir kuriuo laideliu tekinti duomenų srautą. Iš skirstytuvo kabelis jungiamas į maršrutizatorių, kuris tuos WiFi duomenis transliuoja jachtos viduje ir kokius 20-30 metrų atstumu apie laivą. Antena su Bullet signalą gauti ir siūsti gali ir kilometro ir dviejų atstumu, priklauso nuo kranto stoties stiprumo. Be abejo, didžioji dauguma šitaip pagaunamų WiFi kanalų bus koduoti. Nieko nepadarysi, kartais teks pripučiamu tūziku plaukti į krantą ir pasidairyti, kuriame bare užsisakyti bokalą alaus, kad gautum WiFi kodą. Toks atsiskaitymas už internetą savo laivo komforte, o ne ant suoliuko kažkur - man tinka... Net jei prireiks kokius tris bokalus išlenkti.

Beje, Bullet deklaruojamas atsparumas orams - toks nelabai patikimas. Specai pataria, kad protinga būtų naudoti šiek tiek hermetiko, kai prijungęs PoE kabelį, ateinantį į Bullet dugną, tvirtini dangtelį į vietą. Jeigu be hermetiko - yra tikimybė, kad sūraus vandens pateks į vidų, koroduos ištirps kontaktai ir elektronika, o kruizeris vėl bus labai piktas.

Anteną kelti kuo aukščiau, ieškoti vietos, kur kita laivo įranga jai nekels signalo interferencijos, t.y. neiškraipys signalo.

Kaip sakiau, komponentais pirkti iš didmenininko yra žymiai pigiau. Tokį pat komplektą, kurį aukščiau duotoje nuorodoje britai siūlo už 300 Anglijos rublių, papirkau iš lenkų už Eur200 su visu transportu ir lenkų PVM. Ir dar su šiek tiek stipresne 10 dBi antena...

Žaislai jau važiuoja, UPS trakingas siūlo pristatymą šiandien. Kai atvyks, reiks kažkaip sistemą konfigūruoti, kad atskiri komponentai ir kompiuteris pamatytų vienas kitą - dar nežinau kaip, bet juk buriuotojas privalo būt sumanus.
Jeigu viskas veiks tvarkingai, galėsiu išduoti kur ir kaip pirkti, kaip montuoti ir programuoti - jei toks keliaujantis WiFi kam nors dar bus aktualu.

Posted by gramas 00:24 Tagged boats buriavimas jachta Comments (14)

Apie tai, kad ir išplaukijai reikia cepelinų

large_gone_sailing_sign.jpg

Visi seniai įpratę prie išeivijos. Nuo mums suvokiamo laiko pradžios lietuviai keliavo. Kas dėl ilgesnio rublio ir baltesnio pyrago, kas pažiūrėti, ar tikrai gaublys apvalus ir Žemės krašto, kur, sako, gali net nukristi tiesiai tam banginiui ant kupros - nėra.
Motyvas nesvarbu, tačiau daugelis surado pakankamai priežasčių, kad įleisti savo šaknis svetur. Ten jie gyvena taip kaip visi, ten lietuvis buriasi prie lietuvio, globoja šaknis, lipdo cepelinus, šoka kepurinę ir garbina Sabonį, kaip buvo įpratę dar Lietuvoj.
Maždaug taip mes įsivaizduojam savo išeiviją. Pats terminas kilęs, kaip jau sakiau, nuo laiko pradžios. To meto priešistorinis lietuvis, nesugebėjęs savo nykia buitimi suvaldyti jo galvon įsimetusio klajūno viruso, pakišdavo trobos raktą po kilimėliu gonkelėse ir išeidavo. Matyt, dažniausiai pėsčias išeidavo, todėl ir vadinasi jie išeiviais.
Manau, jau minėjau kadais, kad nieko per daug rimtai nepriimtumėt, ką šiame bloge beužeitumėt... Taip kad išeivijai no offence intended. Juk mes žinom, kad pirkot bilietą ir skridot lėktuvu, o ne kaip būrai pėsti iškulniavot. Galiu net "iš tikrųjų" pridėti, kad jį kur kelmas... OK?
:o)

Tačiau, nuo laiko pradžios praėjus tūkstančiams metų, vis dažniau pastebima, kad atsiranda lietuvių, nusprendusių ne išeiti, o išplaukti. Iki tų gonkelių viskas taip pat, kaip kad prieš tūkstančius metų - virusas, kelionių ilgesys, svajonės, kažkoks neramumas dūšioj lietuvio... ir tada vieną dieną tik brynkt, raktas po kilimėliu - nieko naujo, vienžo... Visi skirtumai prasideda tik nuo gonkelių nulipus. Nes šie naujesni lietuviai niekur neina, bet sėda į jachtą, dažnai visa šeima - ir išplaukia. Jokios misijos jie nevykdo, jie neneša trispalvės būtinai apie visą Pasaulį, jie nieko negarsina, nenori nustebinti ir nugalėti - jie šiaip sau buriuoja. Tie, kas buvo "ant misijos nuo Dievo" - tie jau garbingai nešė, stebino ir nugalėjo, o dabar jau galima plaukti ir šiaip. Ir negalime jų vadinti išeivija, nes jie neišėjo, be to nei vienoje vietoje jie neprigyja ir šaknų neįleidžia. Šalis keičia šalį, uostas keičia uostą, nuolat keičiasi vėliavos po zalingu, vaikai atsiranda ir auga, o lietuvio noras burtis prie lietuvio, lipdyti cepelinus, šokti kepurinę ir garbinti Sabonį - matyt, išlieka.

Kai šiame bloge užsiminiau apie rimtus ketinimus ateinantį buriavimo sezoną su šeima praleisti Viduržemio jūroj, mane susirado du lietuviai, beperkantys jachtas tame pat regione. Vienas Italijoj, kitas Turkijoje. Abu ketina namo neskubėti, o artėjantį sezoną skirti viduržemiams ir tada spręsti - likti ten dar, ar plaukti Lietuvon. Su ta šeima, kuri gražuolį prabanguolį Najad'ą nusipirko Italijoj, tai su jais sutarėm, kad kažkur Korsikoj, ar Sardinijoj tikrai susiplauksim. Žinau, kad ten, viduržemiuos, laivus jau turinčių tautiečių yra ir daugiau. Yra Kroatijoj. Bent dvi lietuvių jachtos su šeimyninėm įgulom šiuo metu yra Kanaruose. Yra, ir ne tiek mažai, ir Karibuose. Kažkur Azijos jūrose ir Švedijoj, ir JAV mūsų išplaukijos yra...
O prasidės vasariniai/rudeniniai čarteriai, tai bus tų lietuvių su burėm pakankamai daug visose Pasaulio jūrose ir vandenynuose.

Jeigu jau formuojasi tokia keliaujanti po burėmis diaspora, lietuviškoji išplaukija, tai lengva daryti logišką išvadą, kad jai anksčiau arba vėliau, kaip tai minėtai išeivijai, irgi iškils poreikis burtis lietuviui prie lietuvio, lipdyti cepelinus, šokti kepurinę ir garbinti Sabonį (nebūtinai tą, kuris A., man tiks ir tas, kur 0,7).
Tai va, jeigu buriuojančioje tautos dalyje atsirastų asmuo, norintis savo brangaus laisvalaikio sąskaita užkurti ir prižiūrėti elementorišką forumo tipo svetainę, ar kokią feisbukės grupę, skirtą būtent keliaujančių buriuotojų kolektyviniam protui, beigi prijaučiantiems, tai juk būtų super.

Tokioje informacijos mainų ir bendravimo platformoje palengva imtų formuotis resursas praktinių patarimų, vertingų maršruto taškų apie įvairius lietuvių lankytus vandenis, daug inkaruočių, uostų ir marinų informacijos su kas kur po kiek... Kas kur plaukia, ar plaukti ketina, gal kas pakeleivius ant cost sharing'o jūrmylių parinkti ima... Gal tu net neplauki niekur, bet labai to nori ir žinai, kad kada nors plauksi. Gal čarteryje netikėtai laisvų vietų atsidarė... Kas kur ką sutiko, pamatė, kažką smagaus nuveikė ir kažkaip refleksuoja... Kažkas sulūžo, sugedo ir nežinai, kaip remontuoti? Gal kas naudotą virvę ar burę parduoda, nes naują užsakė, ar prietaisą kokį... Filmuką susukai, ar įdomesnę foto turi ir nori dalintis? O gal kas supasi ant bangos saugioj inkaruotėj, ar sėdi marinoj, nes štormą išlaukti reikia; jam arba jai nuobodu, o nuo kranto "chaliavnas" WiFi traukia, tai čia ir dabar papliurpti būtų smagu...

Deja, tokiam įdomiam ir naudingam internetinio buriavimo projektui nesurandu savyje laiko, asmeninio žavesio ir tam reikalingo visuomeniško draivo.
Bet jei koks entuzijazistas svetainę ar paskyrą FB sukurtų, tai pažadu, kad kartu su kitais buriuotojais-kruizeriais lankysiuos joje su tikslu virtualiai burtis, lipdyti cepelinus, šokti kepurinę ir garbinti tai, ką susitikę kažkur toli nuo LT toj slaptoj kajutės stalo vietelėj surasim.

Kas žino, gal būtų visai įdomu...

O gal jau yra toks lietuviškas kruizerio rojus internetuos, tik aš, tamsuolis, jo nematau? Parodykit man.

Posted by gramas 23:39 Comments (2)

Apie tai, kaip jūra ženklina savo vaikus

Tatuiruotė - tattoo - tai neatskiriama jūrinės kultūros dalis. Tiesą sakant, tai būtent jūreiviai, ypač po Kuko ekspedicijos Ramiąjam vandenyne, vėl grąžino civilizuotam pasauliui kūno puošybą tatuiruote, tiems ženklams suteikiant daug prasmės. 1786 m kapitonas Kukas pirmąkart aprašė Taičio, Havajų, N.Zelandijos čiabuvių tradiciją, vadintą "ta-tau". Šiandien spėliojama, kad pavadinimas atspindi garsą, kuris palydi procesą, kai specialia lazda plakama per kitą lazdelę su adatomis, šitaip įnešant piešinio dažus po oda. Ten jūrininkai ir sužinojo, kad čiabuvių ženklai ant kūno parodo ne tik gentinę priklausomybę, šeimos istoriją, bet turi ir magiškų galių, padedančių to pamarginto kūno savininkui išvengti negandas ir šiaip sėkmingiau brautis per gyvenimo džiungles.

Kaip sako, kiekvienas naujai sužinotas dalykas yra gerai užmirštas senas. Europiečiai tatuiruotes naudojo nuo seno. Seniausias mums žinomas europietis, išlikęs kaip organizmas, o ne kaulelių krūva - tai Ledinis Otzi, galą gavęs Alpių ledynuose maždaug 5300 m prieš Kristų ir mūsų dienas pasiekęs kaip seniausia žinoma europiečio mumija. Otzi'o kūnelis gerokai pamargintas mistiškais ženklais.

Istorijos ratui sukantis, tatuiruotėmis ženklino vergus, pagal jas gentainiai pažindavo vienas kitą, socialinį statusą, totemus, o kariai ženklais pažymėdavo savo pasiekimus. Vėliau Europoje šis kūno puošybos menas buvo pamirštas, todėl Kuko komandos jūreiviai, grįžę pamarginti mistiškais ženklais, atrodė kaip tikra egzotiška sensacija.

Mūsų dienomis tatuiruotės yra mada ir kūno puošybos menas, o jų mistiška prasmė ir slaptas kodas užleido vietą dekoratyvumui ir estetikai.
BE3B44ACD09937D6BEDF9C596E09526A.jpg

Taigi, po ekspedicijų į egzotiškus kraštus, tatuiruotės netruko paplisti laivyne ir greitai tapo savotišku kodu, kurį žinantys pagal kūno ženklus nesunkiai matydavo kas kokį darbą jūroje dirba, kokia jo patirtis, kokius vandenis maišęs ir kokius jūros siaubus nori nuo savęs atbaidyti.

Baimių ir prietarų to meto jūreiviui užteko. Gyvenimas jūroje buvo pats iš savęs be galo sunkus, o kai pilnai atsiduoti Motinai Gamtai ir jūrai, tai ir visokių baimių netrūksta.

Kad laivui sudužus nenuskęstum, o krantą pasiektum, privalai ant pėdų turėti kiaulės ir gaidžio tatuiruotes.
Burlaivių laikais kiaules ir naminius paukščius laikydavo ant denio, mediniuose narvuose. Matyt, todėl buvo pastebėta, kad laivui sudužus į pakrantės uolas, tie narvai kartu su gyvūnais būdavo išplaunami į krantą. Natūralu, kad jūreivis irgi norėjo likti gyvas, kaip ir tie vandens nemėgstantys gyvūnai.
Vėliau ši burlaiviuose populiari tatuiruotė pakilo kiek aukščiau, nuo padų arba pėdų iki kelių ar blauzdų. Kiaulė ant kairio kelio ir gaidys ant dešinės pėdos viršaus arba blauzdos - saugumas jūroje ir gebėjimas "duoti į triūbą": "Pig on the knee - safety at sea. A cock on the right - never lose a fight".
BE088F85E8957EB4C19393F0D9789661.jpg

Denio komandos jūreiviai, atsakingi už visą burių ūkį ir karstymąsi kopėčiomis, rėjomis - jie krisdavo dažnai. Kai nukrenti į jūrą, tampi maistu žuvims, kai ištykšti ant denio - tampi marmalo krūva, kurią turi sutvarkyti tavo kolegos. Nei vienas scenarijus to meto jūreiviui neatrodė smagus. Kad taip nenutiktų, tu gali užsimanyti ant krumplių išsitatuiruoti HOLD FAST - tai yra, jei sugriebei virvę, ar laikaisi už rėjos, ar bandai suturėti vėjo plėšiamą burę, tai geriau ir laikyk, nepaleisk. Kaip žinia, tokia tatuiruotė ir padeda būtent tai padaryti. Šitaip aprašyti krumpliai paprastai priklausė rankai, ant kurios riešo buvo ir virvės ornamentas - kaip ženklas, kad pats rankos savininkas yra būtent denio komandos jūreivis. Ateini į darbo interviu, pasiraitoji rankoves, padedi rankeles ant stalo krumpliais į priekį - ir klausimų darbdaviui nekažką belieka...
large_BE63E5DEF2B200C3AECC326EB5A861AE.jpg

Na, bet shit happens, gali tos virvės neišlaikęs į sūrymą įkristi. O paskui burinį laivą, ypač paskui banginių medžiotojus, visada rykliai plaukė, tikėdamiesi visokių virtuvės atliekų, arba už borto verčiamų darinėjamo banginio grobų. Ir čia staiga pūkšt - taigi jūreivis kaip greitas maistas! O visdėlto, tačiau kad nelabai - jei tas jūreivis turi baisaus ryklio tatuiruotę, tai žinia, kad tie visi žymiai mažiau baisūs gyvi rykliai iš siaubo sprunka šalin ir tu gal spėsi už tos paskui laivą velkamos virvės nusitverti. Jei nutversi - tada suveiks tas jau minėtas HoldFast ir liksi gyvas.
BEC422810DCC4109A2887506ED5A0B37.jpg

Tais laikais, kai žmonės tikėjo Dievu, viena iš didesnių baimių buvo ta, kad jei tavo negyvą kūną jūra atiduos į svetimą krantą, tave radusieji nežinos, pagal kokio tikėjimo apeigas tave palaidot. Šitaip gali ir į rojų nepapulti. Nuo šio ilgalaikio nesmagumo gali išsigelbėti, gavęs Kristaus ant kryžiaus tattoo. Beje, jeigu didelį, gražų Nukryžiuotąjį turėsi ant nugaros - labai gali būti, kad už bausmę būsi nuplaktas šiek tiek švelniau. Juk gali nutikti, kad tave plakantis pirmasis kapitono padėjėjas, būdamas uolus katalikas, jausis nekaip, rimbu plakdamas savo Dievo sūnaus atvaizdą šventą...
large_BF70AFB2D210C73491CE498DD9CF3007.jpg

Kad tavo tikėjimas stabiliai tvirtas ir nepajudinamas, įrodydavo inkaro tattoo, savo formoj turinti ir kryžiaus elementą. Užtai Dievas tave jūroje ir saugos. Naująjam Testamente viltis į išganymą ir išgelbėjimą pavadinta sielos inkaru. Vėliau inkarą ant savęs ėmė vaizduoti prekybos laivyno jūreiviai, dar vėliau - ir kariškiai, perplaukę Atlantą ir sėkmingai namo sugrįžę. Taigi, inkaras senų laikų jūrinėj kultūroj turi kiek tikėjimo tvirtybės, tiek ir profesinės patirties ženklo prasmę.
Kada nors, kai savo jachta perplauksiu Atlantą, inkarą turėsiu ir aš. Kolkas - neturiu teisės į tokią garbingą tattoo.
large_BF5C603EFF57758CD8E66F328CA0DD60.jpg

Tuo tarpu du sukryžiuoti inkarai plaštakos viršuje, tarp nykščio ir smiliaus - tai ženklas, kad laive buvai pakeltas į bocmano padėjėjo pareigas, o gal net buvai pačiu laivo bocmanu, atsakingu už visą laivo įrangą, ūkį - didžiulis autoritetas jūreivių tarpe.
large_BFB2CBA2D1BC1837D44358EFA8529DC2.jpg

Du sukryžiuoti pabūklai - esi karinio jūrų laivyno jūreivis.
large_BFD2602AF17646009323E325E3EF6D1B.jpg

Penkiakampė žvaigždė, kaip paprasta ir nesudėtinga tattoo, kurią gali be vargo tau išbadyti kolega jūreivis, tai simbolis Šiaurinės žvaigždės, kuri padės iš bet kur kelią surasti į namų uostą. Vėliau žvaigždę ėmė pakeisti ir kompasas, vėjų rožė - gerokai sudėtingesni vaizdai, įveikiami jau tik įgudusių meistrų, mokančių dirbti geresniu ir spalvotu rašalu. Juk ankstyvosios, pačių jūreivių vienas kitam daromos paprastos tattoo buvo badomos naudojant parako, anglių ir šlapimo mišinį.
large_C0ADF28EC8ADE182B7FEB59224AD5223.jpg

Harpūno ženklas per visą krūtinę, arba įpintas sudėtingesniame ornamente - esi banginių medžiotojas, arba žvejybos laivyno jūreivis.
large_BFEF524CE5F757629224C313D021D0B4.jpg

Kai apiplauksi Horno ragą ir sėkmingai į namų uostą sugrįši - tokį jūrinės patirties ženklą ant savęs įprasminti turi teisę burlaivio vaizdu. Kartu su tokia tatuiruote už Horną, turėsi teisę nešioti auskarą kairėj ausy, arba gerdamas smuklėje, ant stalo užsikelti koją. Kad ant stalo užkelti abi - teks dar Gerosios Vilties ragą apiplaukti. Beje tas auskaras ausy, tikėta, užmokės už tavo padorias krikščioniškas laidotuves, jei kūną jūra atiduotų.
C02DB096FD169EF3B984F7A1DBBCA70D.jpg

Jūreiviai tiki, kad šturvalo tatuiruotė padeda surasti teisingus kelius gyvenime bendrąja prasme, o iš jūros sėkmingai pareiti namo.
large_C050ECA9C60F7D37DDE98A57608EE0B2.jpg

Moterys. Moterų laivuose nebuvo, o reisas ilgas... Todėl dažnas jūrininkas turėjo merginos atvaizdą ant savo kūno - kad ji visada būtų "po ranka".
large_C0F7EC70A4021B29241E4B638CE28E84.jpg

Beje, Polinezijos, ar Havajų merginos atvaizdas, žinot, tokia topless gražuolė ilgaplaukė, su palmių lapų sijonėliu; dažnai ten bus ir visos palmės vaizdas - tikras įrodymas, kad tatuiruotės savininkas yra perplaukęs Ramųjį vandenyną.
C07A62D1B41948E8EBC91B950699DB5B.jpg

O drakonas rodo, kad jūrininkas buvo į Kiniją nuplaukęs. Jeigu drakonas yra auksinis, t.y. badytas geltonais dažais - tai sako, kad jūreivis yra kirtęs datos liniją - įsivaizduojama kalendoriaus linija ant gaublio, maždaug sutampanti su 180 dienovidžiu.
large_C0BE71C5EA60D37546B9441B9B75F10F.jpg

Atitinkamai vėžlio tatuiruotė, arba Neptūno vaizdas - įrodymas, kad esi krikštytas Neptūno pavaldinys, kai laivu kirtai Pusiaują.
large_C15AA465EA3A2C22989232E1D56AA8C3.jpg

Undinės tatuiruotė ant jūrų vilko kūno - tai ženklas, kad jūra jį ne juokais paviliojo. Undinės savo daina apkeri jūreivius ir juos saldžiai nužudo. Senas jūrų vilkas gerai žino apie pavojus jūroj, bet savo gyvenimą vistiek paskiria jai. Vienas iš seniausių vaizdų ant jūrininko kūno.
large_C11286F299215138BC20E185F2DF7E35.jpg

Tuo tarpu kiekvienas žvirblio vaizdas, pastebėtas ant jūreivio - sako, kad šis jau nebe naujokas, o nuplaukęs atviroje jūroj 5000 mylių. Daugiau mylių - daugiau žvirblių, nes šie maži paukšteliai yra kantrūs didelių nuotolių skraidūnai. O kregždės tatuiruotė reiškia, kad jūrininkas saugiai namo sugrįš, nes šie keliaujantys paukšteliai visada ten pat namo perėti grįžta. Jeigu kregždė perverta durklu - esi jūroje praradęs draugą. Tipo, nuskendo ar pražuvo, o ne taip praradęs, kaip tame baisiam anekdote apie klastingą žmoną...
large_C138C148E5BE9145FC880A686B3BD7FF.jpg

Taigi, tatuiruotė, kaip jūrinė tradicija, iki šiol aktuali. Palaikykim tradicijas ir prieš eidami badytis, žinokim, ką tie ženklai ant kūno reiškia...

Posted by gramas 11:05 Tagged buriavimas jūra tradicija jūrinė kultūra tatuiruotė Comments (5)

Apie tai, kaip jachta viešbučiu virto

large_5142D51FF5E28206DBADDD9A6D51CCE6.jpg

Balandžio pradžioje bus laikas judėti. Jei skristi kažkur arčiau laivo, tai gaunasi Marselis.
Ten prisigalvojau šiokių tokių darbų, matyt, teks mieste nakvoti, o ne tiesiai iš aerouosto prie laivo važiuoti. Žiūrinėjant perspektyvai nebrangios nakvynės varijantų per AirBnB, atsivertė kažkokio prancūzo jachta, pačioj Marselio širdy Port Vieux, to biš Senasis Uostas, už durną kainą. Buriuotojas įdarbino laivą, kad šis kol neplaukia, pinigą kaltų. 110 Amerikos rublių už naktį, kai mieste pilna gerų varijantų nakvynei už dvigubai, arba dar pigiau! Ir ne jis vienas - vien Marselyje tokių pasiūlymų nakvynei burinėj jachtoje radau bent du:
https://www.airbnb.com/rooms/2042126?checkin=01%2F26%2F2015&checkout=01%2F27%2F2015&s=P_qb

https://www.airbnb.com/rooms/3151721?checkin=01%2F26%2F2015&checkout=01%2F27%2F2015&s=A5K5

Ir dar vienas, nakvynė prabangiame kateryje, už visai kostminius USD167 už vieną akių sumerkimą ir galvos padėjimą:
https://www.airbnb.com/rooms/2562141?checkin=01%2F26%2F2015&checkout=01%2F27%2F2015&s=L9LM

Beje, katerio nakvynės aprašyme minimos jachtos ir kateriai jau kaip daugiskaita - ar tik nebus tai kokia nors agentūra ir jos verslas?

Patikrinus dar kelias didesnes marinas Prancūzijoj, matau, kad nakvynių jachtose yra visur! Vadinasi, tame biznis yra, tai mintis gena mintį ir....

Gal, sakau, kas nors Klaipėdoje norėtų tokį startapinį versliuką pasukti? Tikrai ne meleoninis verslas, bet jaunam žmogui kaip pradžiamokslis ir savarankiškas žingsnis į kažką rimtesnio - visai neblogai.
Laivų, kurie mažai plaukia - Klaipėdos Pilies Uoste kiek tik nori, žiūrėk, savininkai gal ir sutiktų bendradarbiauti... Laivą ir Nidoje galima vasarai, arba vien reikiamoms datoms pastatyti. Žinoma, jeigu jie ten Nidoje normalų wc ir dušus buriuotojams kada nors sugebės įrengti.

Agentūra, t.y. vienui vienas komunikabilus startaperis entuzijazistas, pasirašo sutartis su laivų savininkais, pasirūpina veiklos rizikų draudimu, pasireklamuoja per tą patį AirBnB ir dar daug kur kitur po visą internetą... Kiekvienam laivui paruošia po atmintinę svečiui - kaip ką atsukti, užsukti, atrakinti ir uždaryti... Kaip nerūkyti, dujom nenusitručyt, netriukšmauti, netyčia nuo kranto neatsirišti, nepijokauti, o tyliai ramiai sau ištvirkauti... Nes tūlo statistinio būro suopročiu jachta yra savaime ištvirkimas.

Atsiliepia klientas, pasirezervuoja ir atvyksta. Tada, prieš pradėdamas nakvoti, susimoka kelis šimtus Eur kaip saugumo depozitą - jį visą gaus atgal, prieš išvažiuojant, jei nieko jachtoj nesulaužys ir neprikiaulins. O nakvynės kaina, tarkim, kokie Eur30 už naktį, bent jau Nautic romantikos trokštančių užsieniečių tikrai nenustebins, nes ką matau internetuose, ten pas juos pietiniuose Europos pakraščiuos, jie moka kelis kartus daugiau, drąsiai moka keliašimtinius depozitus ir lieka romantiška nakvyne uostely labai patenkinti! Beje, už nakvynę susimokama iš anksto, kartu sumokant ir aptarnavimo mokestį - už tuos Eur 20 papildomai, pasidengs ir tas nedickas svetingumo butelaitis vyno ir jachtos tvarkymas svečiams išvykus. Aha, dar kontramarkė svečiams su pusryčių meniu uostelio lestorane - pakramtę atsiskaitys patys... Nes dujos laivo kambuze užsuktos bus ir po raktu, kad svečiai su visu laivu į dangų neišlėktų.

Ir dar, kaip pridėtinė tokio verslo reikšmė - manau, kad atsirastų jachtų savininkų, kurie sutiks agentūrai sumokėti keliasdešimt Eur per metus vien už bendradarbiavimo sutartį. Sutarties /aptarnavimo mokestis. Galbūt, realiai jachtoje niekas ir negyventų, tačiau taip atsirastų legalus langas jachtos pirkimui ir eksploatavimui ne savo, o įmonės vardu. Savo laiku man buhalterė patarė taip nedaryti, nes tada reiktų įmonėje registruoti atitinkamą veiklą ir gauti pajamas iš tos veiklos. Nieko geriau, kaip galimą mergvakarių ir šiaip pijokų plukdymą tuo metu nesugalvojau, o tokia nesamone užsiimti ir į įmonę kaip veiklą įdėti tikrai aš nenorėjau. O būtų buvus tokia nakvynės agentūra - manau, kad man ji būtų atrodžiusi visai įdomi. Juk nesunku per metus vieną sąskaitą kokiam savo prieteliui išrašyti, kad į įmonę kažkokios minimalios nuomos pajamos pareitų - o nuo laivo pirkimo ne savo, o įmonės vardu juk didžiulis PVM atšoktų, o šimtukas ir daugiau Eurų kas mėnesį už laivo laikymą uoste, dar šimtukas kitas kaip laivo priežiūros kaštai - viskas irgi per įmonę su grįžtančiu PVM...
Kaip jachtos savininkas, tax-menui paverksi ant peties, kad jo, ta nuoma tikrai nekažką pelninga, netgi žiauriai atvirkščiai; ir kaip čia gaunasi, kad ta prakeikta agentūra lėtai dirba, o pasirašant tiek žadėjo... - na, bet kam prie recesijos lengva?

Nors ir be jokios agentūros taip laivo kaštus pasitvarkyti galima, tai ta agentūros popierinė paslauga kažkaip abejotina. Užtai realiai dirbančiai agentūrai su apnakvydinimo laivuose paslaugomis - erdvės pasireikšti rinkoje tikrai yra. Retas jachtos savininkas norėtų pats nuolat mieste būti, kad su visokiais svečiais bendrauti ir jiems išvykus, patalynės užvalkalus keisti. Sezoniškumas, aišku, problema, todėl pigus apgyvendinimas privačiame sektoriuje nuomai paruoštuose būstuose - turėtų būti matomas kaip pagrindinis agentūros verslas, o laivai romantikams tik vasarą ...

Tai va, dabar sudainuokit man tą savo dainą, kad Lietuvoj absol neįmanoma jokio verslo pradėti, jei neturi didžiulio maišo pinigų...

Posted by gramas 07:43 Archived in Lithuania Comments (6)

Apie tai, kaip davėm spektaklį

Dar prieš vykstant į Port Napoleon, buvo viskas apgalvota ir detalūs sąrašai padaryti. Ant popieriaus lapų sugulė visi vežami į laivą daiktai, visi iš laivo parvežtini daiktai, visi numatyti trumpo vizito laikui darbai ir pradėtas sąrašas darbų, kuriuos teks daryti sugrįžus Lietuvon.

Laivo "garaže" yra aliuminio kopėčios, kurios dubliuojasi kaip pakeliamas trapas, specialiu šarnyru tvirtinamas achteryje, arba "tripeliuojasi" kaip laiptai patekimui į "garažą", ar "kvadrupliuojasi" užlipimui ant laivo galinės platformos, kai laivas iškeltas ant kranto. Kovinės, daug profesijų įvaldę tos mūsų kopėčios.

large_B65C0E6804B3BA5F3EDE37C649D0670F.jpg

Billabong šiuo metu sandėliuojamas krante, todėl dar prieš išvykstant į Prancūziją, užgimė planas. Planas kaip užlipti ant didelio laivo.

large_B5747AA8C74D2B4933FA84BB068DC792.jpg

Galinė platforma, laivui stovint ant "ožio" (teisingas kilbloko vardas), yra maždaug 2,5m aukštyje nuo žemės. Pasišokėjęs viena ranka kabinuosi už platformą juosiančio vamzdžio ir kita ranka pasiekiu bei atlenkiu maudymosi kopetėles. Prie kopetėlių apatinio skersinio prisirišu tam atsivežtą virvę su dviem kilpom. Į kilpą statau vieną koją, pasikeliu, į aukštesnę kilpą - kitą koją, rankom prisitraukiu ant platformos ir aš jau ant laivo! Ten atsidarau liuką į "garažą", išsitraukiu kopėčias, kabančias ant pertvaros, nešu jas ant platformos ir nuleidžiu, atremdamas į maudymosi kopetėles. Nulipdamas žemyn, konstrukciją dar fiksuoju virve - dėl saugumo, kad pirštais nerodysim niekas nenuslystų, niekas nenukristų aukštielninkas ant akmenų ir niekas jeknų nenusitrenktų. Tada ir susinešam visą atvežtą mantą, įrankius, o ir patys su Lolita tuo improvizuotu trapu saugiausiai vaikštom aukštyn / žemyn kiek širdis geidžia.

large_B59FF2E0BB4730686BD1E9A2530FD891.jpg

Mes čia, Klaipėdoje, kas laikom savo kopėčias grandine nuo vagių prie kilbloko prirakintas, kiti kompaktiškas teleskopines arba sulankstomas automobiliu atsivežam, kai sugalvojam žiemojantį laivą uoste aplankyti. Beveik kiekvieną sezoną uostelyje atsiranda dar tokios bendros medinės suklypę klajojančios niekieno kopėčios - jos neprirakintos ir jas reikia kaskart vis nuo kito laivo pasivogti. Kartais prisivaikštai, kol jas surandi.

Juk nesiveši kažkokių sumautų kopėčių skersai per visą Europą... Teks improvizuoti, ne pirmas kartas - juk buriuotojas privalo būt sumanus.

Tai va, toks buvo planas, kuris, deja, tuoj paaiškės, kaip įsigyvendino...

Atvykstame automobiliu, jį paliksim parkinge prieš marinos vartus. Vartai su video-kontrole ir šlagbaumu; reikalingas leidimas mašinai, kurio neturim, o savaitgalį jo niekas ir neišduotų. Ne problema - laivas netoli, daiktus į teritoriją nusinešime patys.

BILLABONG stovi šalia marinos restorano terasos, savaitgalio popietę artipilnės lankytojų. Bimbinėja buriuotojai, ilsisi žmonės, melancholiškai atsileidę vyniuką siurbčioja, saulutėje prisimerkę mus, nešuliais apsikarsčiusius, abejingai apžiūrinėja.

Dalykiškai žingsniuojam pro šalį, nes mes žinom, ko ir kur einam. We're on a mission from God. Todėl mums vynas - vėliau. Sumetam nešulius į krūvą, ir šast! - išsitraukiu savo stebuklingąją virvę su karabinu ant galo. Akies kraštu matau, tiems restorane jau įdomu, kas gi čia bus. Jie dar nesuvokia, kad tai tik preliudija į daugiau ekstremalaus veiksmo.

Visai mitriai pašoku, kabinuosi ant apatinio platformos skersinio - juk nebūtume krepšinio tauta. Persimetu per jį virvę ir fiksuoju karabinu. Mano virvinės kopėčios žygdarbiui parengtos.
Darau taktinę pertraukėlę, kad giliau pakvėpuoti ir suderinti veiksmus su Lolita. Ji kažkodėl nuo pat pradžių skeptiška, - Kad kažin, ar užlipsi...
Tavo darbas laikyt ,- duodu jai apatinį virvės galą, - O mano - užlipti. Žinoma, kad užlipsiu!

Nuo terasos matau jau daug veidų, dauguma jau visai nebeatrodo liūdnai. Jie kažkaip žvaliau tarpusavy kažką aptarinėja.
Iš stiebų meistro angaro išeina kažkoks juodadarbis, užsirūko ir, žinoma, irgi spokso ten, kur vyksta veiksmas.

Jaučiu, kad laikas man lipti, nes jei užtempsiu dar kiek ilgiau - tie visi prancūzai tuoj pradės daryti bangą, ploti ritmą ir skanduoti BIL - LA - BONG !!!
Dėl to jų tarimo, žinoma, jiems gautųsi koks nors BI - LIO - BONN , geriausiu atveju, na, bet ok, man laikas veikti.

Sugriebiu virvę abiem rankom kiek pasiekdamas aukščiau, kairę koją šiaip taip įstatau į kilpą.
Lolita laiko.
Velnias, stipriai per aukštai tą kilpą surišau, na, bet kaip nors. Pradedu perkelti svorį ant kairės kojos, Lolita kažką užrypuoja, kad kažkas yra sunku ir kad viskas turėtų vykti greičiau. Man nėr kada klausytis, nes reikia kažkaip greičiau įtaikyti dešinę koją į kitą kilpą. Taikau vis, taikau ir nesiseka kažkaip įtaikyt.
Prilaikyk kilpą,- jau su šiokia tokia įtampa šnypščiu Lolitai, kuri kažkodėl jau prunkštauja juokais. Jai tai kas - ji, žinoma, paleidžia virvės galą ir ima kilpą.
Svorio centras pas mane juk subinėj, o gravitacija padaro savo - pakimbu iš karto kaip tinginys po palme, su kaire koja tiesiai į restoraną, dešine nusitabalavusia žemyn ir abiem rankom į viršų. Lolita stropiai bando išlaikyt pakilusią kilpą, tai įgaunu sukimo momentą ir galiu taip patogiai išsiskėtęs, galvą atkraginęs sau suktis ant virvės ir stebėti, kas vyksta aplink. Pasaulis buvo aukštyn kojom, kaip ir priklauso matyti tinginiui.
Terasoje linksma, o juodadarbis pro angaro duris garsiai kviečiasi chebrą ateiti.

Po to buvo du dar mažiau sėkmingi bandymai lipti, abu sužlugdyti vien todėl, kad Lolita jau kvatojo balsu ir tokioj būsenoj nulaikyt virvės visai negalėjo.
Kraštinio bandymo metu vėl pasiekęs tinginio pozą, pamatau, kad nuo terasos link mūsų ateina vyrukas. Su vargu valdydamas žvengą ant veido, sveikinasi tiesdamas man ranką ir sako - Hi, I'm Brian. Are you guys sure you don't want to get one of them ladders that are stored behind this hangar here?
Viskas aišku - britas.
Hi,- sakau užsikybojusio tinginio balsu,- I'm Gintaras.
Pasipurtome rankom. Ir jau visai kvailai dar perklausiu, - This hangar?

Nupėdinam už angaro, o ten - Klaipėdoj neįmanomas dalykas - pilnutėlis stelažas lengvučių aliuminio kopėčių, kokio tik nori ilgumo, tik imk ir neškis. Lakoniškas plakatėlis virš stelažo dviem ES žinomom kalbomis, - Maloniai prašome pasinaudojus grąžinti atgal. Dėkui.

Na, ir kas - juk vistiek kada nors ir pats būčiau užlipęs...

large_B5D5AAD4FC2506945E4B248834E8F7DF.jpg

Posted by gramas 09:53 Archived in France Comments (3)

Apie tai, kaip senas diedas pas mergas išėjo

Kaip dažnokokai sekmadienio rytais - taip ir šiandien - švintant pasiėmėm šunis ir išėjom prie jūros.
Visą naktį daužėsi įsismarkavęs štormas, miške pušys lyg botagai mojuoja, kas turėjo nulūžti - viskas nulūžo, o prie jūros pamatėm, kad pliažo nebėra. Didžiulės bangos plaka į kopas, mūsų tvirtovė ruošiasi plaukti, o visa jūra balta kiek tik akys užmato.

large_73DF2AEAC973C8A29E0A5C42604D167E.jpg

large_73EA78A5D9253C24172B99D248A4A009.jpg

Kodėl šiandien pučia? Todėl, kad šiąnakt senis Atlantas sumanė pas mergų eiti. Tos mergos - nelabai ir mergos, labiau jau senmergės - Šiaurės jūra ir Baltija. Nežinau, kaip ten Šiaurės jūroj, bet tas senis Baltijai visus sijonus šiąnakt suvėlė.

Žieminiai štormai Baltijoj visai normalu, su vėjais apie 25 m/s ir gūsiuose apie 30m/s. Dažniausiai būna taip... Nuo Islandijos, dar vadinamos ciklonų fabriku, pajuda stiprus šlapio vėjo sūkurys link Škotijos. Virš Atlanto tą šlapią pūslę ima veikti plati aukšto slėgio zona nuo pusiaujo ir ciklonas ima sukti per Šiaurės jūrą link Skandinavijos. Dažniausiai, pasiekęs Daniją, jis susilpnėja tiek, kad mus bepasiekia tik kokie 15m/s vėjo stiprumas, jei ne mažiau. Dažnai, jei ties danais nenusilpsta, ciklono centras ima kilti rytiniu Švedijos krantu. Ciklono sūkurys sukasi prieš laikrodžio rodyklę, todėl jam pasiekus maždaug Stokholmo archipelagą, mes į savo krantą ir gaunam tą vakarinių krypčių štorminį vėją.

Tačiau šiandienos audra yra kitokia. Šiandien savo krante turime patį tikriausią Atlanto vėją, jokių tarpinių ciklonų nesujauktą ir jokių aukštų slėgių nesuvairuotą.

Šiame vėjo žemėlapyje matome sąlygas Baltijos jūroj, netoli mūsų krantų. Čia turime pastovaus vėjo stiprumą apie 24m/s - ten, kur fotografijoje šiek tiek matosi žalias burbuliukas:

large_738008259B04797F326DD5597770E668.jpg

Tuo pat metu Atlanto vidury - lygiai tiek pat kaip ir Baltijoj - irgi 24m/s pastovaus vėjo:

large_735836D3E0030F705234334C3950399B.jpg

Ties Pirėnų pusiasaliu virš Atlanto kybanti šilta aukšto slėgio zona formuojasi į pagal laikrodžio rodyklę besisukantį anticikloną. Jo periferijoj, pačiame Atlanto viduryje, iš Pietų užkylantis šilto oro srautas maišosi su nuo Grenlandijos krentančiu šaltu srautu ir su dvigubu pagreičiu puola link Skandinavijos. Srautas tiek stiprus, kad jo nebeiškraipo smulkūs žemo slėgio sūkuriukai, nuolat klaidžiojantys Šiaurės jūros pakrantėmis Danijos ir Norvegijos prieigose. Šiandien tiesiai nuo Atlanto, be jokių kliūčių, stiprus šiltas srautas smogia į Baltiją, į Girulių pliažą, kurį jau nuplovė ir atrodo, kad Juodoji tvirtovė tuoj nutrūks nuo kranto ir išplauks savo keliais.
large_73A0CDEEFD9A12A79C4EA8AAB14D0115.jpg

Virš Alandų salyno pakibęs ciklono ventiliatorius dar tik sustiprina tą Atlanto vėją prie mūsų krantų, o pačiuose Alanduose, pačioj ciklono aky - beveik štilius, su vėju iki 2,5m/s ir byra šaltas lietus:

large_741DBB53CE0538F8D2800E1E9657C4B8.jpg

Baltijoj, tikiu, visi laivai spėjo saugius uostus pasiekti, nes apie šį pareinantį štormą visi žinojo gerai. Tuo tarpu tie, kas toli nuo krantų Šiaurės jūroj, Atlante - visi tie turi prastą dieną, kurių nei vienam jūreiviui išvengti nelemta. Tegul viskas gerai jiems ten pasibaigia ir vyrai saugiai namo tesugrįžta.

Posted by gramas 23:44 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kodėl tai darau

Popeye.jpg

Retkarčiais paklausiu kolegų buriuotojų, kodėl jie tai daro.
Niekas daugžodžiauti nepuola, nes, matyt, pats klausimas kvailas. Atsakyme po trumpos pauzės dažniausiai yra toks labai prancūziškas gūžtelėjimas pečiais ir vos keletas žodžių.

Kad net nežinau - kažkaip reikia man to...
Neįsivaizduoju savęs darant kažką kitą...
Aš - laivas - ir jūra...
Ta vandens energija...
Nes tik ten save ir kitus iš tikro pažinsi...
Svečių šalių uostai, kiti kraštai ir jų žmonės...
Varžybų adrenalinas...

Man tinka tokie atsakymai, net visi iš karto, nes kiekviename yra ir manęs, kaip ir kiekvieno buriuotojo, dalis. Tačiau iki pilno supratimo kodėl aš pats buriuoju ir kuo toliau, tuo labiau to noriu - iki pilno suvokimo - kažko vistiek trūksta.

O ką, jeigu buriuoju todėl, kad esu žmogus? Ne tai, kad vien žmogus sugeba vėjo energiją įdarbinti - yra net buriuojančių jūros moliuskų, vadinamų fizalija, arba portugališku laiveliu. Jie moka burę vėjui pakelt ir šitaip gana toli nukeliauti gali, maisto, visokio planktono surasti. Tačiau gamtoje vien tik žmogus moka sąmoningai rinktis visiškai neracionalius elgesio modelius. Senovėje, kai buriniam laivui, kaip transporto priemonei, nebuvo alternatyvos, buriuoti, t.y. per vandenis gabenti krovinius ir žmones, plaukti žvejoti - buvo visiškai racionalu. Lygiai taip racionalu, kaip kad augalas pasigamina nektaro, kad priviliotų bitę, kuri jo žiedadulkes nuneš į kitą augalą. Paukščiai skrenda ten, kur šilčiau, kai pas mus vanduo pasidaro kietas. Irgi racionalu - kažką sulesti juk reikia. Gyvojoje gamtoje viskas yra racionalu ir praktiška. Gyvūnų rūšys, nepaklūstančios racionalumo dėsniams, yra pasmerktos išnykti. Todėl tam moliuskui buriavimas yra išlikimas ir būtinybė, o žmogui? Gaunasi, kad elgtis neracionaliai ir kvailai (buriuoti) - vien žmogaus privilegija.

Šiandien norint nuvykti iš vieno žemyno į kitą, pats protingiausias sprendimas yra skristi lėktuvu. Greitai, pigiai ir saugiai. Tai ne, kažkodėl sėdame į jachtą ir mėnesį, o tai ir du - supamės ant bangų, kad kirsti Atlantą. Mušami štormų, jūrlige žiaukčiojantys, adatom subadytom rankom lopydami sudraskytas bures, šlapi ir pavargę, bet vistiek laimingi. Šlapiu burmaišiu trenkti romantikai. Racionalu? Tikrai ne. Tai ir sakau, kad gamtoje vien žmonės sugeba elgtis šitaip neracionaliai. Iš čia ir klausimas - tai kodėl tai darome? Juk tikrai ne tam, kad išnykti.

Manau, kad atsakymas yra žmonių pasąmonę veikiantis nuo kažkokių priešistorinių laikų išlikęs klajoklio genetinis kodas. Mes, lietuviai, taip pat esam klajokliai - ES labiausiai migruojanti tauta, o nuo seno ir po visą Pasaulį plačiai pabirę. Teisus Aleksandravičius, kai sako, kad savo sėslumo iliuzija tik save apgauti bandom. Klajokliai mes, juk sanskritą tikrai ne Žemaitijos girioj tarp baravykų suradom, o kažkur nuo Indijos ir Tibeto parsinešėm.

Ne pas visus tas klajoklio kodas tiek aštriai pasireiškia, kad iš namų išvarytų, bet buriuotojai tą kodą turi tikrai. Klajokliui buriuotojui reikia ne nuvykti iš vieno taško ant gaublio į kitą, o nukeliauti. Ar jaučiat skirtumą - nuvykti ir nukeliauti. Kai kertam Atlantą lėktuvu, ar kruiziniu laineriu - mes vykstame. Kai plaukiame per jūrą jachta - mes keliaujam. Keliaujant lėtai - taip, kaip reikalauja tas mūsų klajoklis - daug ką apmąstai, perkrauni savo matricą, surikiuoji mintis, sužinai kaskart šį bei tą naujo apie save ir aplinką. Keliaudamas išloši laiko, kurio sėsliame gyvenime tau nuolat pritrūksta. Laiko pokalbiui, bendravimui, knygai, mintims. Ir iš kelionės visada grįžti namo pasikeitęs.
Laikui bėgant, tas pasąmonėje tūnantis klajoklis vėl ima nerimti, šurmuliuoti, namuose ir savo kailyje vėl tampa ankšta ir šitaip jis stumia mus į kitą kelionę. Tada man vėl reikia buriuoti.

Link šių painių schemų mane pastūmė Werner Herzog, žymus vokiečių kilmės kino režisierius, prodiuseris, aktorius, scenaristas ir autorius.
Jis visai ne buriuotojas, tačiau labai anksti suprato savo klajoklio kodą, kuris jį verčia keliauti pėsčiomis. Herzog sako, kad turizmas yra nuodėmė, o keliavimas pėsčiomis - dorybė. Jeigu nori nuoširdžiai padaryti kažkokį tikrą dalyką, privalai tai daryti keliaudamas pėsčiomis. Tarkim, tu gyveni Vokietijoje, o moteris, kurią tu myli - Italijoje, kur nors Milane. Tai va, jei sumanytum jai pasipiršti, privalai pėsčiomis nueiti į Milaną ir ten jai pasipiršti. Kitaip tai nebus tikra.
Jauti kampą? Skamba kaip visiška nesamonė, bet tik iš pradžių. Juk kol nukėblinsi į tą Milaną, turėsi laiko ir apsigalvoti. O jeigu nuėjęs dar žinosi, ko nori - tai bus tikra.

1974 m., kai Herzog'as buvo dar jaunas, bet jau produktyvus ir sėkmingas kino menininkas, jis sužinojo, kad Paryžiuje miršta garsi Vokietijos kino kritikė Lotte Eisner. Matyt, klajoklis Werner širdyje pareiškė, kad jeigu jis pėsčiomis nukeliaus pas ją į Paryžių iš Miuncheno, jo kolegė ir draugė nemirs. Kaip antrą šios kelionės priežastį, jis pasakė, kad "ir dar aš norėjau pabūti vienas". Išėjo žiemą, taip, kaip stovi, nakvynei įsilauždamas į apleistus vasarnamius ir ūkininkų tvartus. Nesibaigianti pūga, tai lietus, tai sniegas - netruko pritrinti kojas... Raišas klipata, pusbadis ir dėl apsileidusios išvaizdos iš visur vejamas kaip atgrasus valkata, visą kelią vienas pats ir neieškodamas draugijos - per tris savaites jis pėsčias atėjo į Paryžių. Kino kritikė nemirė. Kiek prie to pasveikimo prisidėjo Herzog'o kelionė, o gal labiau auka - aš nežinau. Tačiau 1978 metais jis kelionėje darytus užrašus sudėjo į knygą Of Walking In Ice. Jis išmaišęs visą pasaulį, jį kino sluoksniuose laiko daugiausiai keliaujančiu režisieriumi. Žinoma, kad jis naudojasi visais civilizacijos privalumais - jis ir lėktuvais skrenda ir traukiniais važiuoja ir Facebook'e jį surasit. Herzog'as save įvardina kaip lygiai tokį pat tingų ir civilizacijos išlepintą, kaip bet kuris kitas žmogus. Tačiau dėl tikro reikalo ir rimtos priežasties, jis sako, kad visada keliauja pėsčiomis.

Nes tik einančiam atsiveria Pasaulis.

Man Pasaulis atsiveria buriuojant. Matyt, tas mano klajoklis širdy - toks su dryžuotais marškinėliais - tai jis ne pėsčiom žygiuoti, o plaukti su burėm man liepia.

Posted by gramas 08:30 Comments (10)

Kalėdos

large_0724459D00A56DC34D79A37933BCF7D4.jpg
Kad tavo burės nuo palankaus vėjo skambėtų, kad Neptūnas, bangą pagriebęs, per stipriai į žandą nemuštų, kad laivas tave saugotų tiek, kiek tu rūpinies juo... Ir svarbiausia - kad drąsiai svajotum. Apie kelionę, atradimus, sutiktus žmones ir apie tą krantą su palmėm, kur dar vaikystėj norėjai nuplaukti... Jos pildosi, kas žino, gal net kitąmet, jei nebijosi įleisti svajonę į savo bures!
Su Kalėdom !

Posted by gramas 01:03 Comments (0)

Apie tai, kaip išdaviau Lietuvą šiuo sunkiu jai metu

Jau buvau minėjęs apie visiems ES piliečiams prieinamą pramoginių laivų registraciją ne Lietuvoje. Yra bent keletas sklandžiai suderintų kanalų, kuriais pasinaudojęs, kiekvienas laivo savininkas gali laivo registracijos šalimi rinktis Maltą, Nyderlandus, Švediją, Belgiją, Prancūziją, bet yra ir kitų...

Tik kam man to reikia? Juk čia mano šalis ir man patinka mūsų trispalvė; tai kodėl turėčiau ją keisti į kitą vėliavą? Nors puikiai žinau, kad mūsų vėliava Viduržemio jūroj susilauks daugiau tarnybų - muitinės ir coast guard'o dėmesio, daugiau kreivų žvilgsnių marinose bei inkaruotėse - o va tačiau visitiek - todėl, kad man patinka...

Šiuo metu jau turiu visus laivo, įsigyto Viduržemio jūroje, nuosavybės dokumentus ir pradedu jachtos registracijos Lietuvoje procesą.
Laivas ten, registracija čia.

Pradedu... Įdomiai skamba, nes iš tikro - tai užbaigiu net nepradėjęs. Man užteko vien pokalbio su registracijoje dalyvaujančiu LBS (Lietuvos Buriuotojų Sąjunga) įgaliotiniu, kad suprasčiau - jokiai Lietuvai jokia jachta jokiuose viduržemiuose nėra reikalinga.
Ir buriuotojai Lietuvai nereikalingi, nebent jie plaukia tik ratu apie Trakų pilį ir Kauno užtvankoje, kur juos visokie inspektoriai be vargo mato. Šiukštu - neplaukti niekur toliau. Lietuvoje sistema taip sutvarkyta, kad tokių, buriuojančių svetimuose vandenyse, būtų kuo mažiau, o dar geriau - nei vieno.

Mano jachta Viduržemio jūroje Saugios Laivybos administracijos pareigūnams bei LBS'ui kelia vien tik problemas bei nepatogumus ir atitraukia šiuos esminius valstybės aparato stūmoklius nuo tiesioginių pareigų vykdymo. Už tas atliktas pareigas mokame jiems mes visi, mokesčių mokėtojai, todėl jas atlikdami, pareigūnai turi būti maksimaliai efektyvūs beigi naudingi tautai.

- Tai, žinai, yra tik du varijantai - arba jachtą atplukdai čia ir tada tikrinam bei registruojam, arba mes turime važiuoti ir tikrinti ten. Kur, sakai, laivas dabar? A, Pietų Prancūzijoj... Tai ten ir skrisim, pagal nuostatus viską apmoka laivo savininkas, - porina man telefonu LBS'o įgaliotas asmuo.

- Palauk, paaiškink, tai kaip laivą be vėliavos galiu į Lietuvą parplukdyti, juk nuo ankstesnio registro jachta jau nuimta, turiu tam atskirą sertifikatą... Gal kokia laikina registracija, ribotam laikui yra, kad bent parplaukti galėčiau?

- Jo, be vėliavos negali... Vadinasi, lieka tik vienas būdas - skrendame ten. Tik ne dviese skrisim, o dar žmogus iš Saugios Laivybos administracijos irgi turi būti, kad patikrinti. O jokios laikinos registracijos tai tikrai kad nėra, ji pagal įstatymus nenumatyta...

- Na jau, būtinai dviese važiuosit? Šitaip vienas kitu nepasitikit, kad abu tą patį laivą tikrinti turit? Ir už tą administratorių - aš irgi turėsiu mokėti?

- Jo, ir už jį. Na kaip, šiaip tai pasitikim, bet juk aš turiu pirminę laivo apžiūrą daryti, stovį ir inventorių vertinti, o jis, tas iš administracijos, realiai tik laivo korpuso ir variklio numerius patikrins, ir viskas. Kad laivas tas pats, kuriam popierius ruošiam. Dvidešimt minučių, gal pusvalandis...

Šiuo momentu aš jau negaliu patikėti, kad tai vyksta realybėje, ne, aš tikrai miegu ir sapnuoju. Juk tokios nesamonės realiam gyvenime neįmanomos... Tačiau pašnekovas, šiaip gyvenime normalus prietelius buriuotojas - jis nusiteikęs rimtai, juk jis dabar kalba kaip įgaliotas asmuo. Ir ne bet ko įgaliotas, o visų Lietuvos buriuotojų tėtės ir mamos vienam asmenyje LBS'u ar balsu, kaip kam patogiau...

Tik dabar pradedu suprasti, kad pokalbis bergždžias, tačiau interesas sužinoti daugiau man išlieka.

- Pagalvok, juk važiuosim automobiliu, beveik trys paros (su nakvyne) į ten, po to dvidešimt minučių pietuose ant laivo ir vėl trys paros atgal... Tau to reikia - savaitė automobilyje... Taigi šitokia laža...,- bandau vesti link proto. - Juk yra krūva oficialių dokumentų, kur visi laivo/variklio numeriai, detali įrangos specifikacija smulkiausiai išdėstyta. Yra pirkimo sutartis, nuosavybės dokumentas (Bill of Sale), yra pačios labiausios laivų draudimo bendrovės Pantaenius, Hamburg - polisas su visais laivo ID ir mano vardu. Aš jums galiu tūkstantį fotografijų visos įrangos pateikti... Vertinkit, kiek telpa, jei suprantat ką jose matot... Ar jūs bent suvokiat, kiek tokia jūsų, keliauninkų, tvarka man kainuoja?

- Negalime taip. Apžiūrų ir registracijos nuostatai neleidžia. Vistiek reikia važiuoti. Tik laiką pasiderinkim. Suprantu, kad skamba keistai, bet tikrai negalim kitaip,- demonstruoja supratingumą ir žmogišką šilumą įgaliotasis prietelius buriuotojas.- Be to, žiema dabar, kitų užsiėminų nekažkas yra, tai tikrai galim važiuoti... Jo, jo, kainuoja, nu bet tai ką...

Ne, blemba, tai jis ir mašina varyti sutinka... Supratau, kad pokalbis kaip ir visai išsemtas. Atsisveikinu, pažadu jam vėl paskambinti... Padedu ragelį ir jei pokalbio metu dar buvo juokinga, tai va dabar šūdas ir užvirė... Ekskursantai, blyn. Nuo darbų nusprūsti savaitei, keliauti į bet kurį Pasaulio kraštą - dėl dvidešimt minučių ant registruojamo laivo - no problem. Tik kelionę tegul geri dėdės apmoka, o tam administratoriui komandiruotę padarysim, valdiškas atlyginimas ir toliau kapsės. Turtinga valstybė...

Kaip įdomesnės mintys ateina tik traukiniui nuvažiavus, taip ir man, brandaus socializmo mačiusiam, kažkoks senas korupcinis raugas galvon mušė, bet tik trumpam. O juk yra būdų viską patvarkyti pigiau, ir važiuoti labai toli nereikėtų. Tačiau pyktis dėl tos mūsų balvoniškos tvarkos pačiu laiku padėjo man save sugriebti gelažiniais gniaužtais tiesiog už pilietinės sąžinės. Sąžinė net sucypė iš netikėtumo.

Gerai žinau, kad tokia "daryta" Lietuvos vėliava man ant laivo jokio tautinio džiaugsmo nekels, nes tai jos įžeidimas. Kad aš savo šalies vėliavą turėčiau per kyšius darytis, nes oficiali sitema būtent tam suprojektuota... Juk aš tokią gėdą kasryt, vėliavą ant laivo keldamas, prisiminsiu ir man ta diena bus sugadinta.

Net nesvarstau aš tų dviejų organizmų į Pietų Prancūziją ratais vežti, na kam tas vargas. Jeigu vykti visa delegacija ten, tai tik lėktuvu. Vežu aš juos į Vilnių ir po to atgal - jau apie Lt400,- su tų organizmų pamaitinimu pakeliui, kad lėktuve jie man nenusloptų.

Skrydis tiesiai į Barseloną, arba su persėdimais į Marselį - jei bilietus sausio mėnesiui pirkti dabar po maždaug Lt500,- gaunasi Lt1500,- į ten ir atgal. Vėliau - bus brangiau. Nusileidus reikia imti mašiną, nes iki kaimo Port Napoleon, kur BILLABONG ant kranto stovi - šmotas kelio, o visuomeninis transportas pas pietiečius yra nekažką. Kur reikia, autobusu tu galiausiai nuvažiuosi, bet visai neaišku, kada.

Mašina plius draudimas plius kuras - apie Eur150-200,- . Galima iš Marselio imti taksi, bet tai Eur100 ir dar tiek pat kitą dieną, kad išskristi - todėl auto nuomotis kaip ir pigiau, plius mobilumas.

Ten, Prancūzijoj, abudu laivo numerių tikrinimo ekspedicijos nustekentus organizmus reikia pamaitinti, skysčių balansą sureguliuoti irgi reikia. Gal net iki ant kalno mūrų, nes juk nesėdėsi ten susiraukęs. Juk darbui - tik 20 min. Tai į biudžetą įkalam dar min. Eur100,- kaip gastronomo Euromarche kaštus.
Nakvynė laive, tai bent viešbutis nekainuos...

Tokiu būdu, įskaitant ir laivo pirminės apžiūros (Lt200,-) ir registracijos (Lt65,-) valdiškus mokesčius Lietuvoje, mūsų tautinė vėliava man kainuos ne mažiau, kaip Eur880,-

Tačiau Tėvynės meilė juk ne tiek pinigais matuojama, kiek baime - teisingai? Kuo labiau tu bijai mūsų valstybės gyvenimą reguliuojančių balvonų ir jų nustatytos tvarkos - tuo geresnis pilietis esi.

Tai gal pradėti bijoti?, - man vis dar norisi būti geruoju piliečiu.

Kas mane dar pokalbyje su įgaliotuoju atstovu be galo nugąsdino (pro juoko ašaras) - kad norėdamas kasmetinę laivo techninę apžiūrą atlikti (be jos lietuviškas laivo bilietas negalioja), aš turėsiu jo įgaliotąjį organizmą kasmet į viduržemius prie laivo atvežti. Ten jis vėl tikrins numerius, raketų datas ir suskaičiuos lemputes ant gelbėjimo liemenių. Po to turėsiu jį į Tėvynę grąžinti tokį pat, kokį išvežiau.

Toks lietuviškos registracijos palaikymas man kainuos apie Eur500,- Ir taip kasmet, kol nebūsiu šitokiais idijotiškais kaštais ir balvoniška tvarka užknistas, priverstas parplaukti Lietuvon ir kaip visi, vien apie Trakų pilį buriuoti.

Whiskey - Tango - Foxtrot... išsireiškiant inteligentiško žmogaus kalba.

Ne, nei juoko, nei pykčio jau nebėra. Vien nusivylimas, kad kaip valstybė, jos institucijos ir mes, visi piliečiai - jūros klausimais esame tokie žiopli.

Beje, kitą dieną vistik nupėdinau ir į Saugios Laivybos Administraciją. Pareigūnė simpatiška, tai net pamąsčiau, ar tikrai klaidos nedarau, niekur su ja važiuot nenorėdamas. Tačiau prisiminiau, ko čia atėjęs ir koks piktas vakar buvau. Akurat - reikia rašyti prašymą, kad administracija skirtų inspektorių, ir teks jį gabenti prie laivo - viskas taip, kaip LBS man jau sakė.
Matau, ji nuoširdžiai nori man padėti ir siūlo sprendimus: O tai gal pakrauti laivą ant mašinos, ir čionai parvežti... Arba konteineriu... Aj, ne, jei laivas 13 metrų, tai neišeis...
Buvo smagu pabendrauti su žmogum, išmanančiu logistikos reikalą, bet apsisukau ant kulno ir išėjau nuo tos valdiškos undinės nieko nepešęs. Visai nieko - nei žvyno, nei uodegos.

Paminėtų istorijos dalyvių kažkuo kaltinti visai nėra dėl ko - normalūs žmonės, juk ne jie tokią tvarką sukūrė, tačiau kaip sistemos sraigteliai, ją realizuoti privalo.
O sistema mums sako - jokių laivų užsieniuose užjūriuose, jums, mielieji tautiečiai, NEREIKIA. Nes jūs esat kitokie, nei visų kitų šalių europiečiai.

Manau, jau supratot, kad tiems keliauninkams "čemodanų" krautis nereikia. Nebenoriu mūsų trispalvės ant savo laivo - nes man per brangu. O labiausiai todėl, kad man bjauri net mintis, jog turėčiau prie tokios idijotiškos tvarkos prisitaikyt.

Ir nieko baisaus nenutiks, jei laivas plauks po kitom, visai laivo kasos kasmet nereketuojančiom spalvom, o garbingą Klaipėdos miesto vėliavą mes po kairiu zalingu ir taip per visus viduržemius nešim.

Posted by gramas 23:23 Comments (21)

Apie tai, kad Mičiurinas galėjo būti teisus

Mičiurinas buvo sovietų proteguotas agronomas, bandęs kergti visai tam nepasiruošusius augalus. Vienas iš tų pamišusių mokslininkų, kurie bandė nugalėti gamtą ir iki soties pašerti nuolat alkaną Rusiją. Tačiau gamta nugalėjo juos, o Mičiurino puoselėtas bulvinis pomidoras, vienu metu vedantis ne tik siciliana ir carbonara padažo žaliavą, bet po žeme auginantis ir bulvių derlių kugeliui kepti - neprigijo taip pat. Matyt, dėl to, kad pomidorai - tai vienoki augalai, o bulvės - kitokie, todėl jiems ne pakeliui. Beje, ir kugelis valgomas su grietine, o ne pomidorų padažu...

Tokia agronomija ir Mičiurinas buvo paminėtas ne atsitiktinai, nes jo žemiški bandymai yra suprantami mums, būrų artojų tautai, todėl lengviau bus suprasti, kaip jie gali būti įdiegiami į sveiku protu nepaaiškinamą buriavimo pasaulį. Ne būriavimo, nes buriavimo, jei ką. Būriuoja tik būrai žemės kirminai.

Visos jachtos, kuriomis bent kiek daugiau man teko plaukioti iki šiol - buvo su rumpeliu. Rumpelis yra didelis patogumas, o žinom, kad genialumas yra paprastume. Priešingai, nei šturvalas, rumpelis prie balerio jungiamas paprastai, tiesiogiai, be jokių tarpinių momento perdavimo įrengimų - čia nereikia nei trosų, skriemulių, sektoriaus, ir dar begalės kitų detalių, kurių kiekviena turi teisę sulūžti. Rumpelis - tai paprastumas ir patikimumas ir autopilotas prie jo jungiamas tiesiai, be jokių hidraulikos stebuklų.
Yra tas nedidelis nesmagumas, kol įpranti, jog norint laivo nosį pasukti į dešinę, rumpelį reikia lenkti į kairę. Kurį laiką vairininkas pradžiamokslis gali painiotis, bet nieko tokio - kurį laiką suka į kairę, po to kitą kairę, ir viskas pasidaro easy-peasy.
large_A36121A9EF62D21D81C79C20524872F0.jpg

Tuo tarpu jachtą su šturvalu vairuoji taip pat, kaip automobilį - plaukti į dešinę, tai ir suki į dešinę - ir atvirkščiai. Teko man ir šturvalu vairuoti; kai įpranti visai neblogai, tačiau rumpelis - vistiek smagiau. Smagiau ir įdomiau, nes visai negesina vandens srauto darbo į vairo plunksną. Su rumpeliu jauti kiekvieną srauto vibraciją, bangos stuktelėjimą, tuo tarpu su šturvalu - tik bendrą apkrovą, be smulkesnių judesių. Ir dar vienas, taip pat svarbus rumpelio privalumas - tai galimybė vairinkui sėstis ant borto. Tam dažniausiai naudojama rumpelio prailginimo rankena, būna teleskopinė. Tad vairininkas taip pat savo svoriu ant priešvėjinio borto padeda atsverti laivą, kad posvyrio kampas būtų mažesnis ir burės didesniu plotu dirbtų į vėją.
Man vairavimas sėdint ant borto užtikrina ženkliai geresnį matomumą - ant denio antstato dažnai tvirtinamas gelbėjimo plaustas, ar pripučiama valtis - be to, ir stiebo konstrukcija trukdo matomumui. Buriuodamas prastesniu oru, su rumpelio prailginimo rankena - pats galiu slėptis po kokpito stogine nuo lietaus, arba bangos purslų. Kai reikia buriuojant vienam padirbėti su virvėm venduojant - dažnai rumpelį pasilaikau paprasčiausiai užmetęs koją ant jo, kol gerve priveržiu šotą ir vėl galiu vairuoti ranka. Šiais laikais rumpelis yra ne vien mažų jachtų atributas - nebe retenybė pamatyti ir 12 m jachtą, su rumpeliu kokpite, o ne šturvalu.

Jachta BILLABONG turi didžiulį metalinį šturvalą, trosine pavara sujungtą su baleriu, ant kurio tvirtinama vairo plunksna.
large_IMG_1123.jpg
large_cockpit_mid_5.jpg
Konstrukcija gana sudėtinga, bet tvirta. Tikiu, kad ją prižiūrėdamas, laiku inspektuodamas, sutepdamas ir reguliariai tikrindamas trosų ir mechaninių jungčių kokybę - didesnių problemų galiu ir išvengti.

Stovint kokpite, įsitvėręs šturvalo ir drąsiai atstatęs snukį į vėją ir aštrius bangos purslų botagus - atrodau visai herojiškai. Anksčiau juokiausi iš tokių herojų - dabar pats tokiu tapau... Kol stoviu, matomumas priekyje ir į šonus neblogas. Tačiau viskas keičiasi, jei atsisėdu. O kiek tu žmogus jūroje stypsosi atsistojęs? Denio priekyje, ant bako, kniūpsčias laikomas tūzikas - pripučiamas 3.1m ilgio RIB'as aliuminio dugnu. Ten jo vieta jachtai plaukiant. Jis smarkiai gesina regos lauką, jei vairininkas sėdi kokpite ant suolo. Yra speciali gervė su dviem stiebais laivagalyje, tam pačiam tūzikui iš vandens pasikelti, bet plaukimo metu jis trukdo vėjo vairui, todėl galinė gervė naudojama tik gyvenant inkaruotėje, kai vėjo vairas nuimtas ir paslėptas "garaže". Kita problema - ant BILLABONG buriuojant vienam, labai erdvus kokpitas tampa kaip ir problema - sunku pasiekti genujos šotų gerves, jei negali vairo palikti autopilotui. Autopilotas, kaip laivo elektronikos dalis, turi moralinę teisę bet kada išeiti į užtarnautą poilsį, o tada laivą teks vairuoti ranka. Galima genują valdyti ir mažesnėmis, antrinėmis, gervėmis, jeigu plaukiama be stakselio ant vidinio kuterinio štago, tačiau noriu, kad laivas būtų paruoštas bet kokiems įmanomiems atvejams. Bent jau tiems, kuriuos ribota patirtis leidžia man numanyti.

Tai ką daryt? Pasirodo, nieko man daryt nereikia, nes jau iki manęs ant laivo pasidarbavo kažkoks mičiurinas. Jis sukergė rumpelio prailginimo rankeną su šturvalu. Ir tas jo skiepas prigijo!

Pasimatavęs pamačiau, kad galiu BILLABONG vairuoti sėdėdamas ant borto - mano mėgiamiausia vieta. Su tokia pailginta ranka, aš galiu kontroliuoti šturvalą, nuo bangos slėptis po stogine ir pasiekti genujos šotų gerves tuo pat metu.
large_IMG_1360.jpg
large_IMG_1357.jpg

Teisinga Ronstan teleskopinė rumpelio prailginimo rankena su Velcro dirželiu - tiek ir tereikia, kad šturvalinis laivas virstų mano mėgiamu rumpeliniu!
Genialumas paprastume.

Tik patart galėčiau kiekvienam šturvalinio laivo škiperiui pavažiuoti į miškelį, išsidrožti lazdyno pagaliuką, ir išmėginti šį stebuklą pačiam.
O rumpeliniams škiperiams - tai jiems niekur važiuoti ir nereikia - jie ir taip turi gerai.

Posted by gramas 06:44 Comments (9)

Apie tai, kaip skenduoliai kelia klausimų

Winston Churchill yra išsireiškęs, kad yra melas, bjaurus melas ir statistika. Dar reikia pagalvoti, kuriai melo kategorijai priskirti prie buriavimo netiesiogiai sietinus statistinius duomenis, kuriais netrukus pasidalinsiu.
Beje, skaičiai netikrinti, šaltinių patikimums netirtas, tačiau reikalo esmė žinoma visiems buriuotojams. Taipogi esu pastebėjęs, kad buriuotojams jumoro jausmas nesvetimas, todėl labai smarkiai dėl pateikiamų duomenų prašau neįsitempti.

Švedija.
Rimtas laikraštis paskelbė statistinius duomenis apie skendimus už tokius-tai metus. Paskaičiuota, kad 50% nuskendusiųjų Švedijoje - buvo neblaivūs. Čia tas kontekstas, kur visuomenės auklėjimas, kova su žalingais įpročiais, už sveiką gyvenseną ir t.t.

Skaičiuose lyrikos nėra, paskelbė - ir basta.

Tačiau ką aš žinau apie švedus - tai kad visi jie plaukia gerai. Jie nuo mažens įpratę prie vandens, net rudeniop, kai orai nebe šilti, jų vaikų pilna visose prieplaukose ir maudyklose. Lūpos mėlynos, žąsies oda pašiurpę, bet jiems gerai. Man net apsirengti šilčiau visada norisi, kai juos pamatau žvarbiam vėjui kaukiant - krykštaujančius iš džiaugsmo ir šokinėjančius nuo krantinės, vėl kopėčiomis aukštyn, ir vėl iš naujo. Jie ruoniai. Rudenį būna, kad vandeny šilčiau, negu ant kranto, bet kad jie visi nuo mažens užsigrūdinę - jokių abejonių man nėra.

Švedai suaugėliai, net senučiai seneliukai su seneliukėm - irgi kiekvieną rytą kas bėgte, kas oriai, pasidabinęs namų chalatu ant dviračio - bet jie visi juda prie vandens rytiniam pasiplaukiojimui. Pliurkš trumpam į vandenį - paplaukti į priekį, paplaukti atgal, dabar panerti - atgal į krantą, ranšluosčiu apsitrinti iki virto vėžio raudonumo, glaudes išgręžt ir į chalato kišenę, strykt vėl ant dviratuko ir namučių pusryčiauti. Jie ir negali kitaip, nes kol buvo vaikai - jie visąlaik šokinėjo nuo tos krantinės, iki vanduo pasidaro kietas žiemą.

Ir ką mes sužinome iš šio statistikos gabalėlio apie švedų skenduolius? Pasirodo, net ruoniai švedai skęsta? Ne naujiena, nes tai žinojom - skęsta visi, o nemokantys plaukti dar labiau. Tačiau visuotinai gerai plaukiančių švedų statistika man sako, kad tu gali gerti (50%), gali negerti (50%) - tu vistiek nuskęsi, jei tavo likimo knygoj šitaip parašyta.
Klausimas - o tai kodėl negerti?

Posted by gramas 23:28 Comments (3)

(Entries 1 - 15 of 154) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »