A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Anties drama

Čia, Fiumicino (Italija) centre esančioje Darsena Traiano marinoje, vyksta nuolatinė drama. Maždaug tuo pat laiku vaikučius išsiperėjo stambūs jūriniai kirai ir antys. Kiriūkščiai jau gero broilerio dydžio, bando pakilti, daug sportuoja, sparčiai stambėja, bet vis dar vaikiškai kvaili ir apšepę pilkom plunksnom, kaip tikri paaugliai. Todėl tėvai juos stropiai prižiūri, vis numeta po snapu kokią žuvies maitą, kad jaunimas užlestų. Šiaip kirai linkę gyventi kolonijomis, turi savo teritorijas ir jas gina. To niekaip nesupranta antys ir bando plaukioti ten, kur joms atrodo, kad yra arba daugiau maisto, arba šiaip dėl pramogos. Tos pramogos retsykiais baigiasi tuo, kad suaugęs kiras taikliu smūgiu nukerta antį. Tada vėjas ir bangos tą buvusią antį atneša prie mano laivo, kad ir aš galėčiau ją apžiūrėti. Toks, va, birdwatching su greita mirtimi.

Iki šiol atnešė dvi. Pirmoji buvo patelė, kurios negyvą kūnelį po mariną vis sekiojo pusaugis ančiukas. Toks jau praaugęs ančiukas, mokantis pats žoles pačepsėti - atrodė, kad neprapuls ir vienas, bet po kurio laiko prisiplakė prie kitos šeimynėlės ir viskas su juo bus ok. Kitas atplukdytas mano apžiūrai kūnas buvo spalvingo gaigalo, kurį dar mačiau plaukiantį link kirų kolonijos, kai dar labai gyvas atrodė. Pačio untežudystės momento nemačiau, bet po lygiai poros minučių tas pat gaigalas jau suposi ant bangų tolyn nuo kirų kampo marinoj - aukštielninkas, kulnais tiesiai į dangų.
large_B49ED07799C4DD03E2256DF8ACCAC457.jpg

Bendravimu su antimis aš čia neapsiriboju. Private deal su marina padariau 8 dienoms. Jonas neseniai išskrido namo, po dviejų savaičių plaukiojimo kartu. Prasilėkėm visai neprastai. Nuo Alghero, Sardinijos vakariniam krante, per vasarinį Rojų netoli Asinara rezervato. Bonifacio sąsiauryje gavom audros, bet laiku pasiekėm saugią inkaruotę. Po to persimetėm į Korsiką, suplaukėm visą jos Rytinį krantą iki Bastia. Iš ten kirtom Tirėnų jūrą iki Elba salos, po to iki Italijos, pakrante iki Romos (Fiumicino). Pasivažinėjom pora dienų į Romą. Teisingai sako Jono filmuko herojus - taip ir yra - Visi keliai veda į Romą. Bet, tėvai, kai nori iš ten išeiti - vienos spūstys!
Roma yra super, visas tas istorinis paveldas ir dabartis su juo nesipykstanti, tai daro įspūdį. Bet tos minios turistų žudo. Ir tas nuolat ir visur spiegiantis Paasmaaatrite na pravo...
large_90_E7918F4AD6814BF572E6F41462356EB8.jpglarge_90_E796A317C61AA6569475D2484639CAEB.jpg

Su Jono išskridimu irgi nuotykį pasidarėm. Reisas 19.50. Iš laivo išėjom apie 14.00. Sakau, einam papietausim kur nors mieste, paskui žiūrėsim, kaip į tą aerouostą nuvažiuoti. Gal kokią rūbų parduotuvę rasim, džemperį ar megztinį Jonui nupirksim, nes atvykus į Vilnių, bus šaltoka. Papietauti gavosi visai teisingai, su parduotuvėm - lomas, t.y. siesta. Sakau, nusipirksi ką nors aerouosto parduotuvėse, ten tikrai dirbs, einam autobuso ieškoti. Teoriškai, lyg ir yra - bet praktiškai - laukti pora valandų. Vietiniai sako, kad aerouostas vos už poros kilometrų. Bet kad terminalai už kokių penkių, ir kad nueisi tik ratais lankais šalia greitkelių, nes kitaip nėra kaip - to, žinoma, nepasakė. O mums laiko iki skrydžio - juk marios dar, miestelio gatvėm slampinėti nesinori. Dabar nesiimu pasakyti, kuris protulis pirmas pasakė, kad aij, ką jau čia - laiko turim, einam pėsti. Bet kitas, ne mažiau saliamonas, tikrai sutiko. Tai ir išėjom. Nuo kavinės iki baro, vis kokos ar espresso užsimesdami, visai smagiai mes išėjom. Baigėsi miestelis, prasidėjo bambukų krūmynai apie greitkelį, o romantika baigėsi. Reikia pasakyti, kad tą rytą į jachtos stiebą kėliausi virve, su alpinisto įranga. Prisitrauki kojas, pasikeli korpusą su specialia sistema. Ir šitaip sprindis po sprindžio vis į viršų, o lempas sutvarkius ir rangoutą patikrinus - sprindžiais žemyn. Su korpusu nieko, bet kojos gavo tiek mankštos, kad išėjus į laukus prie +35C su nulis vėjo, jos man ėmė nenorėti niekur eiti. Sakau, tuoj sutranzuosiu aš mašiną. Nestoja niekas, bijo dviejų keistų tipų iš bambukų miško. Visai kaip Lietuvoj, blemba, bijo. Taip ir atėjom į ten, kur ėjom, pėsti. Pakeliui dar užėjom keistų keistenybių ekspo. Biesas žino, ar čia italai savo prisisukusį Orvydą turi???
large_E7946A02B07EC8B70D85FAF9EFB379BF.jpglarge_E7AECE83ABDA74F9D644BC94E225C2EB.jpglarge_E7B0CCAE0C8072D271AFCFB62EDAC62F.jpg
Jonas išskrido, o į laivą grįžau taksi. Ilgai taksistas pyko ir burbuliavo, kad kur vežti pasakiau tik jam pajudėjus. Važiuoti jam tik kelis km, o juk paskui vėl į didžiausios eilės galą stotis... Nieko nepadarysi, sakau, tavo darbas toks.

O vakar ryte aerouostą išvis uždarė, nes degė netoliese esantys pušynai brūzgynai. Matyt, piktasis taksistas savo bloga aura užkūrė, nekitaip... Virš galvos nuolat ūžė hidroplanai, semiantys vandenį iš jūros ir lekiantys išpilti ant gaisro. Komerciniai skrydžiai atnaujinti tik vakarop, galima tik įsivaizduoti, kiek nepatenkintų žmonių buvo susigrūdę aerouoste. Šiaip lėktuvai čia kyla kas pusę minutės, be pertraukų, galima sakyti...
large_B4876176AA3B1A705602E9C7FBC609AF.jpg

Kai Jonas išvyko, kažkaip vienas pasijutau grįžęs į uostą, bet laivo darbai netruko dienas surikiuoti ir nuotaikas sureguliuoti. Tuo labiau, kad už 3 dienų atskrenda Lolita ir draugų pora, laivas turi būti paruoštas kelionei. Darbų buvo daug. Dujos perpiltos iš Campingaz'o balionų į Billabong amerikoniškus, kas reikia nuvalyta, išskalba, išsiurbliuota, nušveista ir nudažyta. Prasivedžiau spinakerio brasus, pasitikrinau kaip veikia viršun užtraukiama spinakerio kojinė. Variklio skyrius sutvarkytas, kuras pakabinamam valtelės varikliui parvežtas. Dviračiu ištyrinėtos apylinkės, mezgu ryšius su vietiniais laivų remontininkais, deruosi, medžioju pasiūlymus laivo žiemojimui krante.

Jau stengiuosi didesniu ratu apeiti vietinį gastronomą, nes ten yra sumontuotas pilstomo vyno savitarnos skyrius su cisternomis, sklidinomis puikiausio vyno po Eur1,68 už litrą. Labai bloga vieta. Jaučiu, kad tas skanusis Sicilietiškas raudonasis ir vietinis baltas, ypač atšaldytas - mane gadina ir tolina nuo jūros, bando pririšti krante. Antra vertus, kai reikia dirbti plieskiant gerokai virš 30 - nuo vandens ir neatsigeri, o nuo pašaldyto vyno - kažkaip net negirtėji.
large_E7C5C84A04C89F90EA9DDE96F7EAFF7F.jpg
Fiumičinas - tai miesteliokas su non-stop Jūros švente. Akcija vadinasi I Love Fiumicino. Kas vakarą krantinėje vyksta mažųjų aludarių festivalis, su išstatytais bravorais ir barais, atrakcionais ir fast-food'inėm šėryklom, pramogom, blizgalų prekybom, o centrinėje scenoje - vietinių žvaigždžių koncertas-konkursas. Su žiuri, vertinimais, aptarimais, sponsoriais - kaip priklauso. Ekrane, atlikėjams scenoje dainuojant ar šokant, sukasi jų klipai, pasirodymų nacionaliniuose konkursuose ir projektuose medžiaga, o likusiu laiku - renginio sponsorių reklama. Jei kam reiktų statybos firmos, kondicionavimo ir kanalizacijos ekspertų, užpildyti tonerio kasetę, naujo dviračio ar sliekų žvejybai - sakykit, žinau kur gauti. Jei reiks padainuot ar pašokt - tiek jau to, irgi sakykit, po 3 dienų stebėjimo, jau, manau, sugebėčiau repertuarą pavaryt ir pats. Kas įdomu - koncerto programa kasvakar beveik tokia pati, bet publikos visada yra. Gal kad nemokamai, bet šiaip jie čia labai daininga ir artistiška tauta, jau kai lipa ant scenos - dažniausiai žino, ką daro... Fejerverkai tik savaitgaliais, paprastom dienom užteks ir spragintų riešutų. Įdomi atrakcija miestelėnams - savaitgaliais aptveriama vienas parkingų, kad neįsileisti auto, išstatomos kėdžių eilės. Ant angaro sienos pakabinamas didžiulis ekranas ir vakarais rodomi senoviški itališki filmai. Žavu.

Perkant šviežias midijas iš angliškai nekalbančios pardavėjos dar gaunu saują petražolių. Centų už žoles atsisako griežtai. Daug kas čia nekalba angliškai, bet su visais susikalbam. Pasakom, parodom vieni kitiems kas kur yra, ko norim ir kaip ką gauti... Jie čia labai į klientą, ne, kad labiau į bendravimą ir žmogų orientuoti, nes kai paaiškėja, kad neturi man reikiamos jachtos detalės, pardavėjas kantriai aiškina ir paišo schemą, kaip man nuvažiuoti į konkurento parduotuvę, nes ten turėtų būti tai, ko man reikia.
I Love Fiumicino.

Tai viskas lyg ir gerai būtų, tik tų ančių gaila. Ir plaukti jau vėl niežti plaukai - krante man gerai, bet 8 dienos prisirišus vienoj vietoj yra kiek per daug.
Naujas planas yra nuo Romos grįžti į Korsiką, iš ten kilti į Provansą, kurio jau pasiilgau.

large_E7C3E6A3EFC2BB6C38663C8EA0290354.jpglarge_90_E7B6C9B6CF4E09876C3DE406ECF4A566.jpglarge_E7B43B15024CF0F107A5344DB389F5D9.jpglarge_E7B2C71FFFB44AF904EACAB090DAA2DA.jpglarge_90_E798ED69E3A6CE3B8BD49DC535B16798.jpg

Posted by gramas 05:00 Archived in Italy Comments (0)

Viduržemiai. Spaghetti su bakštagais

large_90_BEAAB516CD418B2416A5E9122E6F59DB.jpg

Deja, šiskulinarinis įrašas ne supermamoms ir šeimininkėms, o tik buriuotojams, ir tik tiems, kas įsikirs apie ką čia kalba. Nes aš pats tokį bakštaginį pojūtį įgavau visai neseniai, kai pakabinau dar vieną stakselį ant stiebo ir pradėjau mąstyti - nuluš jis, tas mano stiebas, ar ne. Iki tol - buriavau sau patenkintas vien su genuja ir grotu, bet va kipšas sugundė kuterinį laivo rangoutą išmėginti.

Visiems kitiems - ne buriuotojams - mažai ką, o tai ir nieko čia nesuprasit, bet labai nesigraužkit. Kiekvienas būkit ekspertu savo žinių lauke ir dalinkit savo profesinę šviesą kaire ranka, o po to dešine tiems, kam josios reikia. Jiejie bus dėkingi.

Jau kuris laikas žinojau, kad tai teks padaryti, bet atidėliojau tiek, kiek buvo įmanoma. Galų gale pakabinau tą stakselį ant vidinio štago, prasivedžiojau jo šotus, viskas atrodo gerai, bus galima plaukti išbandyti. Ankstesnis laivo savininkas buvo įrengęs bakštagus plaukimui su stakseliu pavėjiniais kursais, taip vadinamus Running Backstays. Pasatų zonoje dažniausiai plaukiama su dviem stakseliais, peteliške, paramstant juos spinaker-giku ir stakselio giku - tokiu whisker pole, nemūsiškai. Kad mažiau klapsėtų, laivui leidžiantis ir kylant ant bangos... Tačiau ankstesnis laivo savininkas sakė, kad stakselis ant vidinio štago labai pasiteisino ir priešvėjiniais aštriais kursais ir ypač audringu metu, kai genuja suvyniojama visai.

Tai va, žemiau - šliupo konversija į kuterį for Dummies ir man.
Recepto pavadinimas - spaghetti su bakštagais.

Pradžiai pasiruošiame patiekalo ingredientus. Reikia vieno vidinio štago, pageidautina pareinančio į stiebą lygiagrečiai forštagui. Tada genuja ir stakselis nevogs vėjo vienas nuo kito, liks vietos jam normaliai atsiremti į abi bures. Ant Billabong vidinis štagas kabinasi į stiebą ties viršutine zalingų pora. Stacionarus, tvirtas, o ne nusegamas su pelikanu vidinis štagas.
Kažkaip man atrodė, kad jeigu štagas įrengtas gamykloje, pagal laivo projektą, tai stiebas turėtų būti paskaičiuotas ir stakselio sukeliamai apkrovai. Čia, viduržemiuose, matau nemažai kuterinių jachtų, plaukiančių be bakštagų visai. Bet lygiai tiek pat kuterių yra su bakštagais, teisybės dėlei teks pripažinti. Tą visą atrodymą ir mano dvasinį komfortą suvartė Vilius, savo "no-no" stakseliui ant baby-štago be bakštagų. Atseit, ant bangos stiebas įsilinguos per daug ties vidinio štago tvirtinimu į stiebą, o be "kontros" , duodamos bakštagais, ta ciklinė apkrova gali ir triokštelėti stiebą kaip kokteilio šiaudelį. Vilius sako - nebent pas tave stiebas super tvirtas, tada gal ir apseitum be bakštagų. Neegzistuoja mano buriavime super tvirtas stiebas, nes kai užvaro gerai vėjo ir bangos - viena iš mano smagiausių pramogų - stebėti vantus, ar kuris ne per laisvas, ar, neduokdie, išvis nenutrūkęs. Turėk tu maxi stiprų stiebą, bet jis versis, jei apkrova į rangoutą vantus nulups. Taigi - per stiprus stiebas man neegzistuoja, jie visi man įtartini... Todėl dar pora papildomų taškų, atvedančių apkrovas nuo stiebo į denį, atrodo visai skaniai.

Taigi, turim vidinį štagą. Stakselis šiuo metu užsegtas ant štago, bet kartu su savo šotais sukištas į sandėliavimo maišą, kad saulė negraužtų. Jis atrodo štai taip.
large_90_BEC82254A7C812200282C49ED0B9C988.jpg

Po to reikia metalinių bakštago trosų. Jų tvirtinimą prie stiebo tegul įrengia rigeris, kuris žino, ką daro, kai stiebą nuleidinėsit žiemai. Vien varžtu prisukti kilputę ir į ją įsegti bakštago trosą nebus gerai.

Reikia virvagalio, kuris rišamas prie apatinio bakštago troso galo ir per blokelius tas virvagalis ateina į kokpitą. Pavadinkim jį, tą virvagalį, bakštago lynu. Jis - tai toji storesnė virvė.
large_BE8A02C40B59A65235D13EC7B2AD7F36.jpg

Ir dar reikia prieskonių, t.y. bakštago atotampos, kurios pagalba nenaudojamas bakštagas pritraukiamas prie lejerio stovo, kad netabaluotų kaip koks nelabai potencialus. Čia matosi atotampa, toji dryžuota virvė.
large_BE8BC232EBDA63B848530D7B8091FFAE.jpg
Visokias sudėtingas bakštagines blokų sistemas su atskirom gervėm palikim sportininkams, mums, kruizeriams, reikia kuo paprasčiau.

Viską paruošiame, surišame ir pravedame, plieskiant negailestingai Sardinijos saulei.

Ir Voilà!

Va, šitaip atrodo bakštago lynas kokpite, kai nenaudojamas, t.y priluptas ta dryžuota atotampa prie lejerio stovo. Atotampa pervesta per lyno stabdį, žargonu - stoporą.
large_BE84FC37EC4ADC070FFB54B739E32F3D.jpg

O šitaip atrodo bakštagas, kai jis dirba - laiko stiebą, kad šis nenulūžtų. Atvestas į kokpitą per du blokelius išilgai borto, o bakštago lynas kokpite įtempiamas ranka ir tvirtinamas ant pleištinės klampės. Nors gali prilupti ir šalia esančia gerve, nes ant jos tuo metu stakselio šoto nebus.
large_BE8ED085F1BB2EDE104B9069E99F3388.jpg

Tobulėti yra kur, tie mazgai ant bakštago troso apatinės kilpos estetikos duoda tikrai ne kažką, bet recepto išbandymui jūros sąlygomis - tiks. Tobulinsim vėliau, jei pasiteisins.

Šitaip ant denio atsirado dar po dvi virves kiekviename borte, o čia jų netrūko ir prieš tai.

Visiškas spaghetti. Bet su bakštagais.

large_BF3546CBD87DDD3E2B09932BBEE6A83D.jpg

Posted by gramas 10:31 Comments (2)

Viduržemiai. Gervės ieško namų

Besikuisdamas jachtos podėliuose, iš visai retai naudojamos triumo kertės iškėliau dvi senas gerves. Veikia gerai, bet modelis senas, be virvės fiksavimo ir nuvedimo žiaunos. Išmesti lyg ir gaila, bet žinau, kad pats jų tikrai nenaudosiu. Lyg ir reiktų jų atsikratyt, nes vietą laive užima, o dar svoris, kurį vežti reikia.

Barlow. Australia. 25 dydis

Vienos plastikinis žiedas kiek įtrūkęs, bet remontuojama - galima plastiku užlituoti, parinkus šiaudo spalvą, pašlifuoti ir atrodys vėl gerai.

Gal kas Lietuvoje jų norėtų? Gal kas seną jachtą atkėlinėja, gal tokios senoviškos gervės tiktų? Man už jas pinigų nereikia - naujas šeimininkas apmokėtų tik pašto išlaidas, arba už registruojamą bagažą avialinijai - lyg tai Eur 40,-
Įduočiau parvežti kam nors...

Rašykit į mail2billabong@gmail.com iki šio sezono pabaigos jos bus ant Billabong, po to mesiu lauk.

large_14A15837C14EC41CB306C82088103D3E.jpglarge_14A34E8AA4E850449C1D4ACEFE93423C.jpg

Posted by gramas 04:27 Archived in Italy Comments (0)

Viduržemiai. Per plauką nuo mirties, bet liko gyvas

large_EAEA1035C75BD69A336509FB02CCDE39.jpg
Gal reiktų sakyti "per špykį", o ne per plauką. Nes mano sulankstomas dviratukas plaukų neturi visai, o špykių visas pilnas. Tačiau šianakt į vyko drama, kurios metu aš ramiausiai miegojau. Tuoj papasakosiu.

Šiuo metu gyvenu ant laivo, saugiai pririšto Fertilia marinoje, Sardinijos šiaurės vakarų kampe, Alghero priemiesčiuose (40*35.485N / 008*17.245E). Karšta čia, visada apie +30 vidurdienį, kartais daugiau.

Pastebėjau, kad mano protas pereina į vieno smegenų pusrutulio taupymo režimą, kai karštis sukyla virš 30C. Śiaurietiškos sistemos apsauga tokia, kaip pas delfinus. Gali tai dienai būti prisiplanavęs visokių darbų dar iš ryto, bet kai saulė užpleškina, vienas mano pusrutulis atsijungia ir viskas vyksta trumpo plano režimu. Vakar pakabinau stakselį ant vidinio štago, prasivedžiau jo šotus. Burę pakėliau, pasibandžiau kaip forma ant vėjo, nuleidau, sukišau į burmaišį, specialiai pasiūtą sandėliavimui ant štago, burės nenukabinus. Dabar turim nebe bermudų šliupo, o kuterinį laivo apiburinimą, kaip kruizeriui ir priklauso. Viskas - jau su saule zenite, kai nuo karščio net vaikščioti norisi šiek tiek pritūpus. Bet darbas turi būt padarytas. Karšta, svilina, aišku, pristerlioji tuo kremu nuo saulės, bet kad jį prakaitas per pirmas 10 min nuplauna.

O tada tik - ping- ir vienas pusrutulis, atsakingas už mano vidinę discipliną ir tolimesnių dienos darbų planą (kajutės palangių šveitimas kampiniu šlifuokliu ir dažymas) atsijungia ir pereina į poilsio režimą. Nieko neperspėjęs pereina. Likęs aktyvus pusrutulis nieko geriau nesumąsto, kaip ištraukti laivo dviratį, išlankstyti jį į transporto priemonę ir išvažiuoti į didelį miestą. Tipo, oro srautas atgaivins sistemą. Dabar jau mes žinom jūsų oro srautą. Visai durnas pusrutulis pasitaikė, nes visa Sardinija šiuo paros metu eina pasivolioti pokaituko, t.y. siestos.
large_EB04FD0FDE113B92F53AAC57749FE5A7.jpg
Tik vėliau paaiškėjo, kad buvo pas jį slaptas planas - šiek tiek pamynus, vis stabtelėti pakelės baruose ir susileisti po alaus bokaliuką. Šitaip bokalas po bokalo, jiems tuoj pat iškrentant lašais per odą, bet atgal į galvą nemušant, netyčia kažkokiame užkampyje, neliestam turistų, suradau Marine Diesel Workshop su visokių mechaninių variklinių gėrybių parduotuve. Vos nuo dviračio nenukritau iš džiaugsmo, buriuotojui čia lobis. Taigi filtrai, tepalas ir dalys tris kart pigiau bus, nei perkant miesto marinos parduotuvėj už posh kainas. Čia ir užsibuvau.

Gavau daug complimenti nuo ponios, pardavinėjančios filtrus ir tepalą - dėl savo kariškos kuprinės. Manau, ji pati po karjeros armijoj, nes ir verslas vyriškas ir angliškai kerta, ir bendravimas/laikysena dar tokia, ir žino puikiausiai, kur koks skyrius ir kaip toje kuprinėj atsidaro. NATO modelis, todėl ir žino. Juokiasi ji, kai pati man parodo paminkštintas kuprinės petnešas, kiaurai pilnas mano prakaito - ir šitai ji žino.

Tai va, parmynęs namo į laivą, prisegu savo dviratuką prie vandens ir elektros kolonėlės, bet galinis ratas lieka šiek tiek išsikišęs į pravažiavimą. Naktį kažkas ir skynė į tą ratą, nes šiandien radau galinį purvasaugį perlenktą ir dviračio kojelę deformuotą. Tačiau mano dviratis, nors ir prirakintas, priešinosi ir gynėsi kaip tikras vyras - ant purvasaugio liko automobilio dažų žymės. Nebūčiau pririšęs, žiūrėk, dar būtų nusivijęs ir įvykdęs teisingumą. Tiek to vargo - atlanksčiau tą purvasaugį, kad ant rato nekristų, ir viskas piki. Ar čiki? Gal čiki-piki.

Šiandien tas rimtas ir atsakingas, bet karščiui jautrus pusrutulis vėl išsijungė vos tik išplovus kajutės kilimą. Palangės tai vis dar nedažytos, matafaka... O man taigi vėl ant dviračio ir į didelį miestą.

Juk žinojau, kad lengva nebus...

large_90_EAF315C2F9EC403DA1E94285E5A6DDB9.jpglarge_EB2415C9ED06AEEF9949DB2CD8F125CE.jpg

Posted by gramas 09:05 Archived in Italy Comments (5)

Viduržemiai. Svečiuose pas fašistus.

large_180_55CE0E35B7FD4739772E77EBCC38AEB8.jpg
Lygiai savaitę plaukėme kartu su Dovydu ir Gražina, svečiais ant Billabong iš Klaipėdos. Plaukėm visai be streso, neskubėdami, nuo vienos inkaruotės iki kitos. Sardinijos šiaurinis krantas tam puikiai tinka, yra pilna įlankų, kuriose gali rasti priedangą nuo bet kurios krypties vėjo. Vėjas sezono metu eina į darbą griežtai pagal laikrodį. Sąžiningai įsijungia dažniausiai apie 13.00 ir pilnai išsikvepia maždaug 19.00 Rytais geriausia niekur nepulti, o pasimaudyti, prasiplaukti kajaku, patingėti kokpite, lėtai papusryčiavus. Juk vėjo nėra.
Toks vėjo ritmas duoda iki 40 jūrmylių atstumą per dieną, jei nori paspausti - įsijungi geležinį grotą ir pavarai daugiau. Tačiau gali pūstelėti ir smarkiai, bet netikėtai - būk pasirengęs rifuotis bet kada, kai buriuoji netoli kalnų.

Vien svečių pridavimui į krantą ir H2O užpylimui švartuojamės Fertilia marinoj. Jei tiksliau - naktį prieš tai praleidžiame ant inkaro šalia jachtų uosto. Ryte, svečiams dar miegant, valtimi nubirbiu iki marinos, ten susipažįstu su Umberto, vienu iš šeimininkų. Umbe, kaip jį čia vadina draugai, mane šaukia Misteeer, su klaustuku ant "e" ir nuolat įrodo, koks svetingas, profesionalus ir efektyvus jis pats asmeniškai čia yra. Maža to, kad man jis duoda neregėtai šiuose kraštuose gerą kainą už vietą uoste, jis padeda prisirišti, momentaliai suorganizuoja nerūdyjančio plieno suvirintoją kajutės raktui (gėdingai pamestam) pagaminti, po to mane sukonsultuoja kad šis meistras yra per brangus nes tikriausiai šiek tiek stupido, pasižada ir įvykdo surasti trigubai pigesnį, o paskui padeda nusipirkti žuvies iš parplaukusių žvejų, kurie nekerta angliškai nei kiek. Kad savu customer service mane įtikinti visai, jis bzinkt ir suorganizuoja man savo draugo mašiną kelionei į Kaljarį pasiimti Jono nuo lėktuvo.
Aš jau nebežinau, ką jis man dar paruošęs, bet prašysiu, kad paskaičiuotų jachtos saugojimą ant kranto per nesezoną, o atskira eilute ir dugno antifulingą. Nes man patinka turėti reikalą su profais, ypač jei kaina protinga.
Savo web svetainėje Umbe savo Fertilia miestelį prisistato kaip "perhaps, the only city of fascist period that has maintained the razionalist architettural in the past two decades" - pilnas tekstas čia. Reikia pripažinti, kad man visai patinka vietiniai fašistai ir jų architektūra.
large_55D1349CE60232E2AAF73291D7AD0950.jpg

Dabar - liūdnoji nata - apie žvejybą. Neptūnas mato, aš stengiuosi. Kai buriuoju - visada velku voblerį arba kalmarą tunui. Kai ant inkaro - bandau spiningauti, arba nevilties apimtas galiu net su plūdine. Nieko, nieko arba visai nieko. Iš pradžių nekimba, o paskui visai nustoja.
Šitoj jūroj aš nemoku žvejoti.
Jau seniai kūriau planą, kaip čia man pajungti local knowledge, arba vietinių patirtį. Vos prašvitus, einu ant marinos molo akmenų ir šukuoju Viduržemio jūrą spiningu su žinomu rezultatu. Žuvų aplinkui masė, bet kad nors viena , tai nei už ką.

Ateina vietinis, net neįtardamas, kad čia yra pasala surengta būtent jam ir sako man Bon Giorno.
Pasisveikinu ir toliau plaku vandenį savo vobleriu, akies kraštu tą Bondžiorną stebėdamas. Jis atsinešė 3 meškeres, visos dugninės - ir didelį skėtį nuo saulės. Kažkokius sliekus užmauna ant kablių, dvi užmeta, pats užsimauna pirštines ir eina kažką gaudyti ant akmenų, prie pat vandens. Nagi, sakau rodyk ką čia turi, kai striksi akmenimis netoli manęs. Krabas. O ką dedi ant kablio? - rodau pirštais ir judesiukais. Jis angliškai nekalba, aš itališkai irgi - bet mudu susišnekam. Jis parodo butelį, pilną ružavų kirmėlių su vandeniu, liepia atsinešti mano spiningą. Staigiai nukabina mano voblerį, savo dėžėj suranda svarelį ir kablį, suriša sistemą, atpila į dėžutę kirminų ir sako eik, žvejok. Aš iš mandagumo užmetu meškerę, bet man rūpi, kam jam tas krabas. Be jokių pirštinių patykojęs sugaunu krabiuką, nešu jam, tipo parodyk ką su juo daryti. Tas sako, picolo, per mažas. Krabas gauna antrą gyvybę, o aš einu medžioti didesnio. Atnešu tą didesnį, jis pasideda jį į dėžutę, nes jam ant tų dviejų meškerių kimba dorados. Jis jas vadina orata. Pagavo jau tris. Aš einu prie savo meškerės, kad pagauti nors vieną. Bondžiornas man švilptelia po 10 minučių, atseit ateik ką parodysiu. Krabui nulupo viską, visas galūnes - liko tik nedidelis kūnelio diskas . Kabina jį dviem kabliais ant to pat pavadėlio, taip, kad iš krabo vos kyšotų kablių barzdos. Užmeta, kabina skambutį ir vėl bėga ištraukti eilinės dorados.

Pakilusi saulė svilina tiek, kad man jau dega rankos ir pečiai. Ne tai, kad karšta, bet jau paprasčiausiai skauda. Vynioju meškerę, einu ant laivo, kur jau laukia atsisveikinti ir išvykti susiruošę svečiai.

Vėliau dar nunešiu Bondžiornui skardinę šalto alaus, kaip padėką už pamokas. Jis jau bus prilupęs visą krepšį doradų, vardu orata.

Visą popietę tingiai čilinu jachtos kokpite, kol pamatau grįžtančius iš jūros žvejus. Iš jų ir paperku pora kg žuvies, kad būtų žuvienė ir BBQ. Umbe padeda vertimu. Žvejai juokiasi ir sako, kad įmetė į krepšį daugiau, kaip prezentą. Žuvies dabar jau yra.

Pasigauti pačiam dar reikia išmokti, bet atšaldytas vynas man sako, kad jau esu teisingam kely.
large_55CF92A5EAB5AC0F824A5B466926CD7E.jpg

Posted by gramas 09:34 Archived in Italy Comments (0)

Viduržemiai. Gyvenimas sugedo

Dievas mato, aš to nenorėjau. Tačiau atsitiko tai, kas atsitiko, bet jie iš manęs to tikrai kad nelaukė. Jie - tai Dovydas ir Regina, o aš - tai aš. Panašu, kad šiai jaunai šeimai būsiu sugadinęs jų likusį gyvenimą.
Bet apie viską nuo pradžios...

Iš viduržemių į Lietuvą sugrįžau mėnesiui, nes šeimai ir darbui buvo susidaręs šioks toks manęs poreikis. Atostogų metas ir darbuotojams reikia pailsėti, o mūsų verslui vasara yra karštas metas. Teko vėl pačiam pavairuoti pardavimus, apdoroti užsakymus, formuoti užduotis gamybai, organizuoti transportą ir atkrovimus. Vienu metu daryti tris/keturis darbus, o dar mažiausiai apie du galvoti - štai kuo mano darbas labai panašus į mano buriavimą.

Buvo labai smagu pabūti namie, o ne ant vandens. Aš mačiau, kaip auga žolė, nuo ketvirtos ryto galėjau klausyti strazdo giesmininko razbaininko chuliganiškų trelių pilna gerkle mūsų kieme ir septintą neišmiegojęs keltis į darbą. Bet niekas ir nesakė, kad krante bus lengva.
Tradicinės Joninės su kaimynais ir ungurių bei šamo žuvienė kitą dieną pavyko. Vieną vakarą dėl įvairumo prisijungėm prie kolegų PaPa buriuotojų, susirinkusių Pilies uoste iškilmingai paminėti Joninių regatos pabaigtuves. Ten papuolėm į patį prizų dalintuvių įkarštį. Regatos organizatorių rūpesčiu man su Lolita teko nemokamo alaus kontramarkės. Tas alus ir padarė taip, kad buriuotojams ėmiau porinti, kad prie mūsų į viduržemius galima prisijungti dviem asmenyse bet kada, o geriausia tam tikrom savaitėm, kurias dar sugebėjau tuometinėj redakcijai žinomoje kondicijoj paminėti.

Galima pasakyti, kad po dviejų mėnesių, praleistų laive - kranto gyvenimas man visai patiko. Tačiau visi geri dalykai, kaip žinia, kažkada baigiasi, o kartais prasideda dar geresni.

Kurį laiką eteryje buvo tylu, o vieną dieną - kišeninio telefono skambutis ir Dovydas pasidomėjo, ar pasiūlymas galioja.
Taip, sakau.
Tai mes perkam bilietus tai ir tai maždaug savaitei, sako jis.
Tai taip ir susiruošėm visi trys pasiskraidyti kartu iš Rygos į Olbia, Sardinija.

Dovydas ir Regina - vieni aktyvesnių PaPa regatos entuziastų, labai stengiasi laimėti, bet dar šiek tiek trūksta... Buriuoja dar neseniai, bet mokosi greitai. Pirmas sezonas, kai plaukia nebe nuomuojamu, bet savo laiveliu - jachta Regina. Susipažinome, kai jie dar ieškojosi sau laivo ir rimtai svarstė, pirkti mūsų Scorpio, ar ne. Pirkti nepirko, bet kartu pernai šiek tiek paplaukėm kartu per PaPa sezono uždarymo regatą, mačiau, kad buriavimas jiems įdomu, todėl tegul ir pamato, kaip jachtomis keliaujama kiek toliau nuo Kuršmarių ir Klaipėdos uosto vartų. Norinčių plaukti kompanija man ant laivo tikrai nepatrukdys, be to, yra ten keletas darbų, kuriuos būtų nelengva arba nesaugu daryti vienam.

Dovydas manęs nepaklausė, kai bandžiau įtikinti, kad per patį karštymetį vidužemiuose štorminės aprangos vežtis tikrai nereikia - pakanka pliažo drapanėlių, keleto marškinėlių ir šortų. Štorminės striukės, liemenės ir kt. jiems abiem laive ir taip yra. Perspėjau, kad keliaujame tik su rankiniu bagažu, nes nuo lėktuvo nusileidimo iki paskutinio autobuso į PortoRotondo tik 15min. Laiko stoviniavimui prie konvejerio mes neturėsim, nuo išlaipinimo iki autobuso - žvalia ristele... Kai jis Rygoje iš bagažinės išrideno savo kuprinę, man atrodė, kad jį aerouoste gerai pakankins. Jis nusprendė vežtis šturmes ir po keletą megztinių. Jeigu atims tą jo nešulį į registruojamą bagažą - į autobusą nespėjam ir teks imti taksi - Eur80 kaip į vištą. Pakankino įlaipinime prie vartų, bet į lėktuvą įleido. Jeigu ne tragiškai sprangi latviška pica, kurią užsimetėm aerouosto fast food'e - kelionė į laivą buvo puiki.

Billabong'as, paliktas saugojimui Porto Rotondo marinoje, mus pasitiko su džiaugsmu. Matyt, nelabai patogiai jautėsi dėl murzinai pasitrynusios spalvos krancų ir pradėjusios dumbliais apželti vaterlinijos. Jis žinojo, kad vos tik sulauks mūsų, jo denis bus švariai nuplautas, į rezervuarus bus užpilta 300 ltr gėlo vandens, variklio tepalai patikrinti, o akumuliatoriai gaus po šviežų distiliuoto vandens gurkšnį. Nauja burė, iš Prancūzijos išsiųsta tiesiai laivo adresu, jau laukė marinos siuntinių sandėlyje.
large_1C3BF86DD042D0494C5FB00CBC6718C5.jpg

Kartu su Dovydu šiaip taip nuo giko nuvilkom senąjį grotą ir uždėjom naują. Burės premjeros metu paaiškėjo, kad ištisinių lačių terminalai, įkabinti į šliaužiklius - visiškas šlamštas. Teko pakeisti, kad būtų įmanoma burę pakelti. Bandymų metu, ypač kylant, net prie smulkaus vėjo - tapo aišku, kad laivas šito naujo sparno norėjo labai.

Kol turime gėlo vandens (watermaker'io vis dar neužkūriau) - uostų mums nereikia. Inkaruojamės miestų prieigose, į krantą išsilaipiname valtimi ir einame tikrinti miestelius, pasipirkti vietinio vyno, sūrių ir daržovių. Nakvynė - būtinai vis kitame čionykščio rojaus kampe. Man pačiam žadą atėmė neįmanomas vandens skaidrumas, dugno smėlio baltumas ir fantastiški saulėlydžiai Sardinijos įlankose.
Žvejyba, kaip ir anksčiau - visai nieko. Visai nieko.
large_180_1C3D9CE6ACD24009D1E0E057817B9453.jpg

Kaip gerai skaičiuojanti šeima (finansai ir buhalterinė apskaita), jie pirmais vakarais vienas kitą dar klausinėjo - o tai kiek kainuotų viešbutis egzotiškoje vietoje štai su tokiu vaizdu iš terasos, kaip čia, ant Billabong? Arba taurė vyno su šitokiu va saulėlydžiu - kiek ji būtų verta? Tačiau nuo trečios inkaruotės jie metė šitą nevykusį užsiėmimą, atsipalaidavo ir ėmė ilsėtis. Tiesą pasakius, Dovydui dar kurį laiką rūpėjo, kaip čia pritaikius lenktyninio buriavimo triukus kruiziniam laive. Jam sunkoka buvo suprasti, kad čia tokio darbo su burių niuansais niekam nereikia, bet vėliau ir tai praėjo. Ypač po pirmo rimtesnio vėjo, kai net prie 15-17m/s net minties apie poreikį rifuotis nėra.

Inkaruotė prie Della Pelosa sąsiaurio 40*57'854N / 008*13.439E vertė iš koto. Šitokios vandens žydrynės ir balto smėlio dar gyvenime neteko matyti. Vakare nusprendžiame iš ryto niekur neskubėti, o gerą pusdienį pasimaudyti, kajakais explorinti krantus, triušių tirštai apgyventą Piano salą šalia, senovinius švyturių bokštus ir šiaip patingėti. Ta proga vietoj patingėti - pasijungiu nardymo kompresorių su "hookah" ir panėręs po laivu metaliniu šepečiu švariai nublizginu laivo sraigtą. Mentės, ant kurių per praėjusius du mėnesius piktame viduržemio vandeny pradėjo augti smulkios kriauklytės - vėl švarios. Rytoj paaiškės, kad vien sraigto nuvalymas leidžia kruizinį greitį 6 mazgus pasiekti visai žemom variklio apsukom - taupom kurą, o aplinkos tarša irgi mažesnė.
large_1C4083D0AAE3C273701A21B13326C582.jpglarge_90_1C41EFD30CF97BED6A37C1B2CA9B9F52.jpglarge_1C42E1520704C615DE7392054B03162E.jpg

Vakarieniaujame temstant, o kažkurį vakarą prie atvėsinto baltojo taurės Regina su Dovydu pasidalino savo nerimu. Jie nebežino, kaip reiks gyventi toliau, ir tai aš viską sugadinau.
Jie suprato, kad pirkti kelionių su nakvyne viešbutyje, ėjimu į pliažą kaip į darbą ir ekskursijomis po apylinkes jie nebegalės. Ši kelionė ant Billabong jiems suvartė visą ateities atostogų planavimą. Kol nėra savo laivo, tinkamo tolimai kelionei - tiks ir čarteris. Bet šiandien jiedu žino, kad dabar, norint keliauti - teks buriuoti.
Mea Culpa.

large_1C3F1EF6C4FE001401E32D8DEC830146.jpglarge_1C44020EF9AE2B7B212D284031843C25.jpglarge_180_1C45F5B9AB358A55B4E024D157F4A385.jpglarge_90_1C484618DEDFE27C82B725BD486F6FD6.jpg

Posted by gramas 06:19 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Ne, ne viduržemiai.

Mano mėnuo sausumoje eina link pabaigos.
Darbas - Namai. Darbas - Namai. O va, Trečiadienį, liepos 1 - išskrendu į Olbia, Sardinija. Tiksliau - išskrendam, nes savaičiukei kartu pakeliauti panoro PaPa regatos aktyvistai entuzijazistai - jachtos REGINA savininkai Dovydas su Regina. Paskui jiedu išskris namo, o į Kaljarį atskris Jonas po savo išleistuvių baliaus dryžas. Paskui jis išskris Lietuvon iš Romos, o į šventąjį miestą nusileis iš dangaus Lolita su tos pat PaPų regatos Audrium ir Jurga nuo jachtos Piranija. Taip kad mano antroji Viduržemių dalis nusimato man pačiam žymiai smagesnė, nes su mažiau vienatvės, o jums, tikiuosi, bus irgi įdomesnė, nes su daugiau personažų ir atlikėjų.
large_E228DD07B8828430BA7DF28F285835B9.jpg
Labai rūpi, kaip ten mano laivas prabangiame Porto Rotondo manęs laukia, ar viskas ten jam gerai... Ir ar suspės sailmakeris iš Prancūzijos atsiųsti į ten naują grotą. Ir nagai labai niežti plaukti. Rankų ir kojų. Gal tik nukarpyti laikas? ;o) Pradžioj bandysiu plaukti, gal padės...

O va šitaip savo svajonę plaukia kiti laimingi žmonės, linkas apačioje. Jų gyvenimo kelionės pradžia identiška mano ir Lolitos istorijai. Mes irgi jaunystėj vaikštinėdavom po Smiltynės jachtklubą ir dar tada patys sau pasižadėjom - vieną dieną mes irgi įsigysim savo jachtą ir ja plauksim per Pasaulį.

http://www.boredpanda.com/couple-sells-everything-travels-world-cat-matt-jessica-johnson/

Posted by gramas 06:42 Archived in Lithuania Comments (0)

Viduržemiai. Olandai pavaro + foto

large_90_20150516_153942.jpg
Tai ką, Olande, tu senas kūrva, eisi nardyt? - suburbuliavo vien sau po nosim, prieš užsidėdamas nardymo kaukę ant veido Olandas.
Tas pats, Mingės Olandas. Jis kapitonauja ant gražuolės Samsaros - naujumu tviskančios Augimanto ir Gražinos jachtos Najad 38. Samsara, kaip ir Billabong, plaukia po Olandijos vėliava, tik Billabong škiperis ne olandas.

O paskui Olandas įleido savo organizmą su vien triusikėliais nuo Samsaros laivagalio į negausiai skaidrų ir dar tikrai nešiltą marinos vandenį. Tą apie sraigtą apvyniotą virvę jis pjaus apie valandą, paskui kitą dieną vėl valandą, retkarčiais užlipdamas ant laivo apšilti, parūkyti ir įsmeigti romo. Nie pjanstva radi, a zdorovja dlia.

Prieš tai, švartuojantis Taverna marinoje Korsikoje, įvyko paprasčiausias grėblys, apie kuriuos kalbėjomės su Samsara įgula per susipažinimo vakarėlį dar Bastia uoste. Teorija tokia, kad saugokis tu kiek nori, bet mes visi užlipam ant savo grėblių, kurie įrašyti toj likimo knygoj. Tačiau svarbiausia yra išmokti nelipti ant TO PATIES grėblio antrąkart. Kažką naudingo išmokti iš savo klaidų. Nes klysti žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila.

Šis grėblys atsitiko lygioj vietoj.
Mooring line - tai mūringas buriuotojų žargonu - virvė skenduolis, kuri yra vienu galu pririšta prie krantinės, o po vandeniu statmenai krantinei tiesiasi iki sunkaus inkaro dugne. Priplauki prie krantinės laivagaliu arba priekiu, staigiai užsimeti savo švartlynį ant knechto ar klampės krante, po to pradedi kelti tą skenduolį iš dugno. Tai reikia daryti greitai, bet tu keli tą virvę ir keli, o ji niekaip nesibaigia... Kai pakeli to skenduolio N+1 metrų, jis pradeda įsitempti nuo savo inkaro dugne, tada drūtai įtemptą tvirtini jį prie savo laivo.

Švartavimasis Taverna marinoje, prie svečių krantinės, vyko pavėjui, visiškai bjauriai. Marinos krantinės - tai suguldyti blokai, iš viršaus apkalti lentom, švartavimas žiedais, kurie kažkur belenkur, bet tik ne tiltelių viršuje. Kad tuos sumautus žiedus pasiekti, jūrininkas turi atsistoti šuniuko poza iš R raidės.

Samsara priplaukė prie krantinės laivagaliu, vienas jūrininkas iššoko į krantą su virvėm ir pradėjo ieškoti tų surūdijusių ir virves pjaunančių žiedų. Kitas jūrininkas pasikėlė mūringą, nusivedė jį į priekį ir nelabai nuoširdžiai jį įtempė. Vėjas pradėjo nešti laivagalį į krantinės bloką ir tai nežadėjo nieko gero jachtos remonto prasme.
Samsaros jūrininkas, kuris buvo įsikibęs šturvalo, ta proga davė "gazų", kad pasaugoti Samsaros užpakalį nuo betono. O kad mūringas jau buvo pakeltas, tai jis ir pradėjo vyniotis ant laivo sraigto. Vyniojosi jis, stengėsi kiek galėjo - ir sustabdė variklį. Olandas nardė dvi dienas, įdarbino visus abiejuose laivuose buvusius peilius. Paskui davė panardyti ir Remigijui, Samsara jungai, be jokios mokymosi kreivės pirmąkart gyvenime papuolusiam iškart į 67-ąją buriuotojų nuotykių seriją. Remigijui viskas vyko kaip filme.
large_20150518_200444.jpg

Naudodamasis ta gražia proga, nuosavą asmeninį grėblį sau užsitaisiau ir aš. Kaip sako, durnas pavyzdys užkrečiamas.

Taverna marina man nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Tie blokai vietoje normalių pontonų, surūdiję žiedai, per pora valandų sugadinantys naują švartlynį. Kai nupėdinau pasižvalgyti po jų "gamybinę" teritoriją, ten visi į krantą iškelti laivai stovėjo ant savo kylių, ant minkšto grunto, paramstyti papuvusiais rąstigaliais. Ir kas smagiausia - taigi čia yra Korsikos Šventoji - uostelis nuolat užnešamas smėliu ir įplaukos kanalas turi būti gilinamas po kiekvieno rimtesnio štormo. Taip ir parašyta locijoj - uostas užnešamas. O mes ir atplaukėm čia slėptis nuo eilinio štormo, kurių mums duoda be paliovos. Bijojau kiekvieną minutę, kad mūsų čia neužkastų, kaip kad užkasė Šventosios uostą gimtinėj. Suras archeologai smėliu užneštą Billabong, kaip užpustytą žvejų kaimą Nerijoj.
large_20150517_190800.jpg
large_20150518_222054.jpg
Pūtė gūsiuose 24 m/s, todėl sėdom vakarieniauti, nes plaukti tokiu oru toliau, link Porto Vecchio, neatrodė labai protinga. Uostelio vartuose, kurie buvo gilinti seniai (įplaukiant Samsara buvo trumpam tūptelėjus ant smėlio) stovėjo nemaža banga. Ji buvo ruda, labai kontrastiška žydram jūros vandeniui - banga buvo pilna smėlio. Man buvo tikrai neramu, kad ryte iš šito maišo išplauks vien katamaranai ir pripučiamos valtys. Billabong, su savo 2 m po vandeniu, gali ir likti visam savaitgaliui ir ilgiau, kol vietiniai ekskavatorininkai susiruoš iškasti naują kanalą.

O visai vakarop - paėmė ir staigiai beveik išjungė tą štorminį vėją. Panašu, kad neilgam - pasikeis kryptis ir užpūs vėl. Po trumpos diskusijos - Ką darom - patapo aišku, kad Billabong išplaukia dabar, o Samsara rytoj ryte ir susitinkam inkaruotėje prie Port Vecchio, už 45 jūrmylių nuo čia.

Savo laivą buvau prišvartavęs priekiu, nes ant galo turėjau pakeltą valtį su visu varikliu.
Kiek paskubėjau per tą atsišvartavimo šurmulį su vėju į dešinį bortą, o su labai brangiu laivu iš kairės - ir, kad būtų idomiau, palieku nenumetęs mūringo nuo galinės klampės. Trukteliu varikliu laivą nuo krantinės, stebėdamas kad ko nors nepabraižyt, po to kad neužsirioglint ant bangolaužio akmenų, po to kad išlikti nepatūpus ant seklumos - iki laivas kažkodėl ima neklausyti vairo. Tik tada pastebėjau, kad jau kelis mūringus esu pakėlęs nuo dugno ir pasiryžęs su savim išsivežti bent pusę laivų nuo mūsų tiltelio. Numečiau aš tą skenduolį iš karto, bet iki šiol nesuprantu, kaip nenukirtau savo laivui sraigto. Pasirodo, kažkoks laimingesnis grėblys man šį kartą teko, negu Olandui.

Už naktinį buriavimą su zuikio pyškio miegu knapsėjimo būdu - buvau apdovanotas tikrai dosniai.
Apdovanojimai šį kartą buvo tokie:

Nuostabus saulėtekis su plika akimi nematomu, bet kameroje išryškėjusiu sferiniu ateivių erdvėlaiviu į dešinę nuo Saulės. Jie mus stebi.

Jau mano trečias šiuose vandenyse, bet pats ryškiausias susitikimas su delfinais. Jie šįkart buvo nusiteikę pažaisti. Atsargiai, kad nenubaidyti, keliolika minučių filmavau juos nuo laivapriekio. Kai jiems ir man tai ėmė atsibosti, pradėjau bandyti juos paliesti ranka. Jie specialiai išnirdavo įkvėpti toje vietoje, taikydami būti vos per sprindį nuo rankos, bet nei kart paliečiami nesileido. Jie nuolat gulėsi vandenyje ant šono ir žiūrėjo tiesiai į akis. Energijos man pakrovė toną. Kitąkart reiks prisipilti 3 L stiklainį vandens, kad užtaisytų. Gersiu gryną, jei kada bus liūdna. O kai linksma - juo praskiesiu Rhum Traditionnel NEGRITA. O gal atvirkščiai.

O paskui kartu su jachtos Samsara įgula praleisime pora smagių dienų kartu, tyrinėdami Port Vecchio. Jie išplauks atgal į Italiją, aš liksiu nakvoti mūsų saugioje inkaruotėje ir po to kelsiu bures į Sardiniją.

Kaip ir anksčiau - foto sudėsiu, kai prisiveršiu prie WiFi už bokalą alaus krante.

Linkėjimai nuo inkaro - stay tuned.

large_180_C5D0E99FECBB9B0416505BF722469E5E.jpglarge_C5D52E65A93F07A0D2705A42F9A0DA10.jpglarge_C5DCA9A0C3F5C8845FAAEE6E4595FC0F.jpglarge_90_C5DE8744EF1F06F765B1E81BA2D7D1B3.jpglarge_90_C81F1D2BD28E6723557DA9847115961E.jpglarge_180_C821F3F5B6E0A547466CA83410B7AE62.jpglarge_90_C824303B0CAE3B9AF030FA21D80309D1.jpglarge_180_C8264746DCC893774AE20AF1028DA071.jpglarge_90_C828237FA01FD9916CE9A816FD3AE2D4.jpglarge_C82A05E80946B973AE12AFDC549190DC.jpglarge_90_033F91DF909AB093A87143BC03AF4F9F.jpglarge_0340B479C5BEECEDB7D50140D45F416D.jpglarge_0341CBDDC04E0A0919C57257919CE63B.jpglarge_0342C70DC98650D7BED41DBE74D38A7E.jpglarge_034EEC72E6C3450A4E86C0698B7A866A.jpglarge_034FCBBBC30F06BE207C54796BC0FE85.jpglarge_0350B21CE141150CF761698F6271F2F1.jpglarge_035149ACCEBC0F6E7EC793B648F08709.jpglarge_180_03525055EE590A8E28D3111E26213E4C.jpg

Posted by gramas 07:31 Archived in France Comments (5)

Viduržemiai. Žingsnis į Matricą (normalių žmonių pasaulį)

large_180_0D5CB989F72FE65D9B5EED2A8FE7D6D0.jpg
Vieną naktį visai neseniai - aš parskridau namo.
Laivą palikau saugoti Porto Rotondo marinoje, netoli Olbia, Sardinia. Kontraktas mėnesiui, jei pavėluosiu bent dieną, jie pradės skaičiuoti mokestį pagal dienos tarifą, o High Season metu tai brangu. Net labai brangu, nes buriavimas ir pramoginė laivyba čia, viduržemuose - masinis reiškinys ir gyvenimo būdas. Jachtų uostas per vasaros mėnesius turi uždirbti tiek, kad po to užtektų duonai su storai pateptu sviestu visus likusius metus. Tai ir lupa jie be sentimentų. Per du mėnesius čia prisižiūrėjau tokių laivų, kuriuos anksčiau įtariau egzistuojant tik brangių žurnalų viršeliuose. Pasirodo, ne fotoshopai jie. Va, tos off-shore storos piniginės ir formuoja rinką čia. Kruizeriai, tokie kaip aš keliauninkai - laiką leidžia inkaruotėse, kur niekam nei ačiū nereikia sakyti. Visi į krantą laipinasi valtimis, proviziją suplukdo į laivą ir plaukinėja vieni pas kitus į svečius vakarais. Kruizinius laivus lengva atpažinti iš pirmo žvilgsnio.

Skiriamasis kruizerio bruožas nuo kito pramoginio laivyno - autonomija. Kruizeris pilnai tenkina savo poreikius elektros energijai - kelios saulės baterijos ir vėjo malūnas. Kokpito paruošimas plaukimui prastu oru - pas dažną kieta kokpito stoginė, biminis, o šoniniai lejerių ir relingo skydeliai - pas visus. Valties pakėlimo strėlės gale, nors dažnas ją paprastai vežiojasi užverstą ant denio prieš stiebą - kad netrukdytų vėjo vairui. Kas ten pas kiekvieną kruizerį laivo viduje - gali tik spėlioti. Dažniausiai ten bus viskas, kas reikalinga patogiai gyventi, o ne spartietiškai pastovyklauti savaičiukę per atostogas, ar savaitgalį. Jūros vandens gėlintuvas (kurio man vis nepavyksta paleisti ant Billabong), šaldytuvas, gal ir šaldiklis, pilnai namų stiliumi aprūpintas kambuzas ir daugybė sandėlių maisto atsargoms ir atsarginėms laivo dalims. Taip paruoštas laivas gali net pačiam brangiausiame regione keliauti su mažu biudžetu - į brangius uostus užeidamas tik slėptis nuo audrų, jei šalia nėra galimybės išlaukti ant inkaro. Dyzelio atsargas papildai marinose, nepasilikdamas nakvynei - o visa kita - vandenį ir elektrą laivas pagamina pats.

Kai atplauki į naują vietą, inkaruotę skanuoji žvilgsniu ir matai, kur plikas čarterinis ar savaitgalio laivas, o kur kruizeris. Prie to pliko čarterinio net artintis nesinori, nes nebus apie ką su jais kalbėtis. O kruizeris, jei ne tu jį - tai jis tave vistiek užkalbins. Tas kontaktas vyksta irgi pagal šiokį tokį etiketą. Tarkim, plauki pro kito kruizerio laivą savo valtele į krantą, matai ką nors ant to laivo, mosteli ranka pasisveikindamas, jie atsako - drąsiai plauk artyn ir klausk koks čia dugnas, kaip inkaras laiko. Ar jei netoli jo atsistojai ant kablio - kiek jis grandinės išleidęs... Ar kur krante parduotuvė/stotis/skalbykla/muziejus/belenkas... Po to neišvengiamai kalbėsit kur kas buvot, kuria kryptim toliau plauksit, kuriam uoste kas įdomesnio yra, kur laivas žiemojo ir kur vėl žiemos, kiek kur kas kainuoja... Visas vakaras, jau prie vyno taurės, taip ir užsipildys. Beje, plinta laivo kortelių praktika - eidamas į svečius, pasiimi ir šeimininkamas palieki tokią atviruko dydžio savo laivo vizitinę kortelę. Ten bus laivo pavadinimas, šaukinys, MMSI numeris, savininkų vardai/pavardė, adresas žemėje su kontaktais. Reikia pasidaryti tų laivo kortelių, nes gauti iš kitų malonu.

Kai gyvenu laive ant inkaro, visada nustatau ploterį darbui inkarinio aliarmo režimu. Užduodu leistiną laivo judėjimo atstumą, kai jis viršijamas - ploteris mane žadina įjungdamas sireną. Kai išleidžiu daug grandinės, t.y. kai orai nelabai ramūs ir galima sulaukti škvalo, tą leistiną atstumą nustatau tik 50m. Tada sirena įsijungia kaskart, kai vėjas laivą apsuka 180 laipsnių, bet dažniau taip nutinka tom ramiom naktim. Kai užpučia rimtai, pvz 34,5m/s, kas buvo Korsikoje šalia Porto Vecchio - grandinė įsitempia kaip styga ir laivas niekur sukinėtis nenori. Žinoma, didesnį apsaugos atstumą galima nustatyti ir miegoti ramiau. Teoriškai priklausytų duoti dvigubą išleistos grandinės ilgį, bet jei netoliese yra sėklius, arba kranto uolos, tai baisoka. Įsivaizduok, stukteli geras škvalas, nurauna nuo inkaro ir judi link kranto uolų. Laivas dreife, o tu parpi sau laimingas. Sirena įsijungia, bet kol tu atpuoli iš lovos į kokpitą, kol įjungi variklį - gali per tą laiką nutempti gerokai toliau, nei tie 50m, kurių laukė ploteris, kad jo aliarmas suveiktų. Be to, inkaruotėje dažniausia esi ne vienas, o tarp kitų laivų, ant kurių tave gali užnešti - tada savo pinigine remontuosi laivą ir dar tą kitą. Kai inkarą iš dugno išrauna, jis dažniausiai per kokius 5 metrus vilkimo vėl pats įsikerta, bet jei dugne yra Poseidono žolių laukai, čia posidonia vadinamų - apsivels ir čiuoš dugnu kaip ant slidžių.

Taip ir gaunasi, kad tie 50m mane žadina maždaug 3 kartus per naktį, o rekordas buvo bene 7. Šitaip išmokau miegoti tokiu nelabai kokybišku zuikio miegu, be jokios ploterio sirenos vis atsibusdamas, kad patikrinti prietaisų parodymus. Prie lovos yra pakabintas NEXUS distancinis prietaisas, kuriame matau gylį, vėjo kryptį ir stiprumą. Kai vėjo daug ir gylis kinta - vadinasi, čiuožiam. Kompasas parodo laivo kryptį, žinau ar nosis žiūri į kalną, į krantą, ar į atvirą jūrą ir t.t. Kaip ir užtenka, net pilnai neatsibudęs, įvertini situaciją ir vėl per keletą akimirkų išsijungi į miegą. Organizmas prisitaikė, tokio sukarpyto miego kaip ir užtenka, nes atsibundu gerai pailsėjęs ir dieną pakristi visai nesinori, nors galimybė visada yra. Matyt, vis į tuos gilaus miego ciklus kažkaip pataikau.

Pirmąją naktį namie - prabundu kaip įpratęs patikrinti prietaisų, bet jų kažkodėl prie lovos nebuvo. Netvarka, reikia eiti į kokpitą... Man smegenys įsijungė ir pradėjau atsibusti tik tada, kai jau stovėjau prie lango, bandydamas jį atidaryti. Bet ne taip, kaip normalūs žmonės tai daro - o bandydamas iškelti kajutės pagrindinį įėjimą uždarančias storo organinio stiklo lentas. Žmona sakė, kad kai ji paklausė tai ką aš čia galvoju bedarąs - aš į ją atsisukau ir vis dar susirūpinusia veido išraiška kurį laiką į ją žiūrėjau. Kurgi ne, juk žinau, kad laive esu vienas, o čia staiga patraukli moteriškaitė čia pat beesanti... Koks malonus siurprizas. Žodžiu, buvo mano žingsnyje į krantą tas momentas, kuris yra stogas švieč, o saulė važiuoj.

Dar vienas pastebėjimas - kaip išmokau buriuojant ilsėtis. Pirmomis kelionės dienomis, dar Prancūzijos pietuose - variau kaip ant čarterinio laivo, pasamdyto vos savaitei, nes ant ilgiau jau brangu. Kažkoks skubėjimas, bėgimas - prisiplanuoji tų maršrutų, stengiesi tą savo planą būtinai suplaukti, būtinai kuo skubiau į miestą išsilaipinti, tą pilį ar tą muziejų būtinai pamatyti... Stresuoji, piktiniesi, kad orai tavo planui nepalankūs, iš naujo planuoji...

Visai ne taip reikia buriuojant keliauti, bet tą suprasti pradėjau gal tik nuo trečios savaitės. Pasirodo, miegoti geriausia eiti be jokio plano rytojui. Ryte, vos atsibudus, visai nebūtina žinoti, šiandien trečiadienis, ar ketvirtadienis ir ne naujausias prognozes siųstis, o savęs paklausti, gal tu dabar nori net ne kavos darytis, o pasivolioti lovoj ir knygą paskaityti... Tas miestas, šalia kurio ant inkaro stovi - jis niekur nedings, aplankysi jį tada, kai to norėsi, o ne todėl, kad "reikia". Ir iš šitos inkaruotės išplaukti nebūtina šiandien, nes "reikia", o pasilieki dar dienai, o dėl kitos - nuspręsi rytoj. Atsikratai tų tariamų "reikia", nustoji planuoti po savaitę į priekį, nustoji skubėti - visa įtampa ir stresas kažkur dingsta ir tik tada pajunti, kaip smagu ilsėtis.

O šiandien - labai smagu į darbą važiuoti, pasirodo, šiek tiek pasiilgau.

Liepos pačioj pradžioj - atgal iš Matricos į laivą, atsirišti nuo kranto ir išplaukti.
Jonas atskris po savo mokyklinio išleistuvių baliaus, Lolitą pasiimsiu iš Romos kartu su draugais rugpjūčio pradžioj.
Tada bus gerai, nes nieko rytojui neplanuosim, o šiaip sau plauksim gal per korsikas, gal per fransūzų kotazūrus ir ten, kur vėjas neš.

Posted by gramas 21:43 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Meanderer of Mön

- Jie mane vadina asilu, - visai be pykčio ar nuoskaudos sako Jill.
- Čia dabar, kodėl!? - klausiu, nes Jill, Davido žmona - tai smulkaus sudėjimo, judrus, žvilgančiom akim energijos kamuoliukas, tokia bendravimo kabliukas. Prie bet ko prieis, užkalbins, pagirs dėl bet kokios smulkmenos, prisistatys ir įtrauks į pokalbį. Ji niekaip nepanaši į asilą.

large_03A8ECC0AFAD540F2AC3E40CF1307FBF.jpglarge_03A8125196D5F9AA38320D1663EF11EB.jpg

Jiems abiem apie 80 metų ir išėję į pensiją, jie gyvena savo jachtoje Halberg Rassy 41 Viduržemio jūroje, o kai čia pasidaro per karšta ir per tiršta turistų, keliems mėnesiams grįžta į savo vasarnamį Airijos jūros pakrantėje Velse. Savo laivą, pavadintą Meanderer of Mön, tam laikui palieka Kroatijoje, savo draugų buriavimo mokyklos prieplaukoje, arba pririštą prie plūduro čia, Porto Pozzo, Sardinija. Vietiniai draugai prižiūri laivą, kad kas bloga nenutiktų. Kol Velse, Davidas savo įsteigtoje buriavimo mokykloje dirba su vaikais. Sako, kai juos išmokina buriuoti Airijos jūroje, kuri yra ne kas kita, kaip Atlantas - jie yra pasirengę buriuoti bet kur.
Taigi, vėjo, bangų ir potvynių ten tikrai netrūksta.

Tą dieną, pernakvojęs ant inkaro Porto Pozzo fjorde, irklavau valtele į krantą pažindintis su miesteliu ir papildyti šaldytuvą. Pakabinamo variklio nebirbinau, nes labai jau norėjosi prasimankštinti irkluojant.

Taip jau yra buriavime, ypač kai plauki vienas - nutinka staigūs momentai, kai fizine prasme iš savęs duodi totaliai viską. Taip duodi, kad pasijunti ant savo ribos, visiškai išsekęs. Bet tada sėdėti ir savęs gailėti nėra kada - pamiršti visus negaliu - ir toliau darai tai, ką privalai daryti. Tačiau žymiai didesnė buriavimo dalis - tai arba visiškai aksominiai plaukimai, kai laivas ir vėjas tave neša ten, kur tau reikia, o pats gali užsiimti kuo panorėjęs, tik laikas nuo laiko patikrindamas bures, prietaisų parodymus ir horizontą. Arba kaip šiandien - stovi sau laivą užinkaravęs, oras geras, krantas netoli - ilsėkis kiek telpa, tyrinėk apylinkes, ar paprasčiausiai patingėk žmogau. Tos aksominės ir tinginio dienos - man pačios ilgiausios ir, kad visai neištižti nuo malonumo, reikia prasimanyti kažkokios fizinės veiklos. Nardymas, pakrančių tyrinėjimas kajaku, arba kaip dabar - irklavimas vietoje benzino deginimo. Žinoma, malonumai tik po to, kai laivo darbai padaryti, o jie savo ruožtu nesibaigia beveik niekada.

Man irkluojant į krantą, toji pagyvenus pora užsivedė savo valtelės varikliuką ir nušiaušė į krantą. Moteris man pasisveikindama iš tolo mostelėjo ranka, kaip priimta buriuotojams; atsakydamas tuo pačiu, trumpam pametu savo irklavimo ritmą. Net minties nebuvo, kad po kelių valandų mes visi tapsim draugais.

Vėliau, į savo valtelę sudėjus pirkinių krepšius, Jill ryžtingai atžingsniuos ant kito pontono, nuo kurio kaip tik ruošiausi atsirišti ir smagiai parmojuoti irklais į Billabong. Vienas pats ant to tiltelio buvau, aišku, kad ji eina pas mane. Jai neegzistuoja jokie pirmos pažinties ledukai ir nepatogumai, todėl jau po kelių akimirkų mudu jau pasakojam kur plaukėm, kur po to plauksim, kas šioje vietoje įdomesnio yra ir kas esam tokie ir ką veikiam.
- Kodėl tau neapsilankius ant Meanderer ši vakarą taurei vyno? - klausimo formos, labai britiškas pakvietimas.
- Žinoma, su malonumu! Tik vienas dalykas - ką tik nupirkau šviežią vietinio mėsininko gamybos dešrą, kurią ketinau šįvakar užmesti ant griliaus. Vienam ji per didelė, o mums trims būtų kaip tik. Tai gal judu ant Billabong apsilankysit šįvakar? Bus skanu.
- Taip, bus labai įdomu, bet tada sekantį vakarą - tu pas mus.
Prieš nueidama, jis sako:
- Aš Jill.
- Aš Gintaras, bet britai man sako Gin.
- Kaip Gin Tonic?
- Aha, bet aš žinojau, kad taip pasakysi.

Jau vakaras, laukiu svečių. Nuo savo laivo matau, kaip jie lipa į savo valtelę, Jill atsiveža kažkokių savo gamybos užkandžių ir butelį vyno. Apsirengę abu formaliai, su klubiniais džemperiais, kelnės, jokių šortų. Formal dinner, ar kas čia jiems? Dėl visa ko išsliuogiu iš savo kasdienių šortų, velkuosi užsagstomus marškinius ir rimtesnius, kranto šortus. Man galima ir be ilgų kelnių, aš juk ne britas.

Atvykimas vyksta griežtai pagal buriavimo etiketą. Padedu jiems įlipti į Billabong per galinę platformą, jie atsiklausia, ar galima lipti ant denio su batais. Pakviesti vidun apžiūrėti laivą, neraginti nusimauna batus, vidun užeina basi. Po welcome vyno taurės kažkaip ištirpsta etiketo rėmai, įdarbinu Jill išvynioti iš plėvelės mano paruoštas užkandžių lėkštes ir serviruoti stalą kokpite, nes pats tuo metu turiu patikrinti orkaitę su bulvytėm a'la Billabong. Kas buvot svečiuose ant mano laivo - receptą žino, kas ne - dar sužinosit.

Po to labai techniškai sugriliuoju dešrą, kuri pasirodė besanti labai kokybiška ir skani. Dinner pavyko.

Davidas buriuoja visą gyvenimą. Per karą, kai prasidėjo Londono bombardavimai, jis buvo išvežtas pas gimines prie jūros. Ten vaikas ir buvo susargdintas buriavimu. Metai bėgo, laivai vis didėjo, po visą pasaulį po burėm, okeaninėse regatose. Kai susipažino su Jill, jai buvo 30 ir iki tol niekada neburiavus, nes augo šeimoje, kur žirgų sportas buvo svarbu. Nors jie sako, kad kartu turėjo telekomunikacijų verslą, iki jį paliko vienam iš sūnų, kai išėjo į pensiją - man aišku, kas tą verslą valdė, nes Deividas darė ką? Teisingai - buriavo.
Kai Jill pasakė, kad jie užaugino 4 vaikus, kurie irgi su savo šeimomis buriuoja - ilgai juokėmės po mano replikos Deividui, kad, matyt, jis kartais į krantą vis tik būdavo išlipęs...

Prieš du metus, Meanderer stovint ant inkaro, į juos trenkė žaibas. Deividas sako, kad tuo metu jam atrodė, kad gavo širdies smūgį ir jau laikas eiti į tą šviesą tunelio gale. Bet prasikvėpavo, atsigavo, Jill irgi viskas buvo tvarkoje... Pradėjo tikrinti pasekmes. Laivas nenuskendo, nes dar prieš audrą buvo už borto nuleidę specialų elektrodą. Žaibo iškrova per stiebą nuėjo į vandenį, nepažeidusi nei vieno iš kingstonų. Tačiau visa laivo elektronika ir elektros instaliacija sudegė neremontuojamai. Antenos, vindeksas, vėjo sensorius stiebe - viskas išgaravo. Laptopas, nešiojami GPS, kuriuos prasidedant audrai sudėjo į orkaitę - tie išgyveno. Buriuotojai žino, kad orkaitė - tai Faradėjaus narvas, kuris elektros iškrovas nuveda savo paviršiumi, neprileisdamas prie turinio. Kodėl būtent juos trenkė - neaišku visai. Aplink inkaruotėje buvo daug kitų jachtų, aukštesniais stiebiais taip pat. Meanderer variklį galima užvesti rankiniu būdu, be elektros, tai mariną pasiekė saugiai. Tačiau ginčai su Pantaneus draudimo kompanija dėl nuostolių kompensavimo - užtruko beveik metus. Reikia labai atidžiai skaityti smulkų poliso tekstą, kas ten ir kaip parašyta apie "new for old". Kai Deividas, pasitelkęs British Cruising Association, prigrasino draudimo kompanijai rimtais nuostoliais reputacijos prasme, tie galų gale nusileido ir sutiko viską kompensuoti pilnai. Iki tol Pantaneus reikalavo, kad Deividas per eBay susipirktų kuo pigesnius prietaisus, tokius pat ir tokio pat senumo, kaip ir žaibo paskrudintieji. Neįtikėtinai kvailas reikalavimas, bet jis savo esme atitiko tuo metu Deivido turėtą polisą. Teisme Deividas kažin, ar būtų ką laimėjęs.
Daug ką kalbėjom, iki sutemo visai.
Pasikeičiam adresais, telefonų numeriais, kvietimais apsilankyti namuose, jei keliausime Lietuvoje arba Britanijoje atitinkamai. Jie išmaišę visą Viduržemio jūrą, kirtę Atlantą nekart, kruizino Karibus ir rytinę JAV pakrantę - ir man mielai padės patarimais bei planuojant tolimesnius plaukiojimų maršrutus viduržemiuose, ar dėl plaukimo į Karibus per Atlantą, jei to man kada prireiks.

Kas dėl asilo... Tuo metu kalbėjom apie maisto atsargų pildymą Porto Pozzo. Nuomonės sutapo, kad viską, išskyrus daržoves, geriausia pirkti Market'e miestelio pakrašty. Tai kaimo "univermagas" - toks lietuviškos Aibės tinklo parduotuvės atitikmuo. Ji priklauso vietinei šeimai, su kuria Jill bičiuliaujasi jau du metus. Jie draugiškai pasišaipo iš Jill, kad tu vėl apsikrovei kaip asilas, nes ji iš parduotuvės visada išeina su kuprine ir vienu, o tai ir dviem krepšiais pirkinių. Jie sukrauna viską į savo automobilį ir atveža Jill į uostelį. Deividas, suprantama, tuo metu pasinėręs į savo "boat projects" - tą suremontuoti, šitą pakeisti, čia pavalyti, ten palakuoti.
Nes laivo darbai niekada nesibaigia.

Kitą rytą nusprendžiu plaukti toliau. Tokiai nykiai vietai, kaip Porto Pozzo, užteks ir poros dienų. Porto Pozzo, tariasi Pocco - dar turistų nenudrožtas kaimas, pamažu virstantis patriušusių vasarnamių miesteliu. Kažkada jam pradžią davė piratai, čia suradę gėlo vandens šaltinį ir įkūrę kaimelį. Po to žvejų kaimelis daug metų vegetavo, kiek prisidurdamas iš turizmo, bet jokių investicijų pritraukti nepavyko iki praeitų metų. Viešbučių bendrovė iš Londono pernai nupirko valčių prieplauką, nugriovė senas medines pašiūres ir stato pakrantės restoraną. Viską žinanti Jill tvirtina, kad netrukus iš Londono bus atvežtas labai geras šefas ir šis naujas restoranas pritrauks masę žmonių. Naujų šios vietos savininkų planuose - viešbutis ir marina jachtoms. Čia bus dar vieni spąstai turistams.

Kai ryte valtele nuplaukiu atsisveikinti prie Meanderer, gaunu įpareigojimą "Pass my love to Garibaldi!".
Šiandien vėjas neš į Caprera salą, kurioje yra Garibaldžio vila ir muziejus.

large_03C2F3E2F04BAA4AB1886B858ED8C389.jpg

Posted by gramas 02:31 Archived in Italy Tagged italy sailing sardinia billabong Comments (3)

Viduržemiai. Šokiai su delfinais

Kai pasiverčia plaukdami ant šono, jie žiūri tiesiai man į akis.
Dar iš toli juos pamačiau, kaip skubėjo pasitikti jachtą, priplaukdami iš kairiojo borto. Spėjau pasiimti iš kajutės iPad, nueiti į laivo priekį, ir čia delfinai pradėjo nardyti aplinkui, laikas nuo laiko susukdami staigų žaismingą piruetą vienas apie kitą.
Sunku juos net suskaičiuoti, nes visą laiką jie laigo aplinkui, panašu, kad jų buvo 7, gal 10, nes kai kurie artyn prie jachtos neplaukė, visąlaik laikėsi nuošaliau.

Kai jiems ir man kiek pabodo vienas kitą stebėti, guluosi kniūpsčias ant denio, kiek pasiekdamas per bortą žemyn ištiesiu ranką - gal pavyks pasiekti, paliesti, kai jie išnerdami įkvepia oro.
Tas veiksmas jų neišgąsdino, atvirkščiai - tik sudomino, ėmė plaukti vis arčiau, verčiasi ant šono dažnai, ir stebi. Po to įsidrąsino, pradėjo po pat mano ranka nerti iš vandens, bet taip, kad iki mano pirštų liktų bent pora sprindžių.
Paskui savo žaislo vos neišmetu už borto.

Dar po kelių minučių plaukimo kartu, jie staigiai dingo - taip, kad net nesimatė, į kurią pusę jie nuplaukė.

s/v Billabong2, Corsica, Sardinia 2015

Posted by gramas 10:44 Archived in Italy Comments (1)

Viduržemiai. Skaičiai.

Na, šiandien, matydamas kas vyksta aplink, aš taip skaičiuoju... Jeigu ant burinės jachtos stiebo yra penkios zalingų poros - tai superjachta. O jei mažiau - tai šiaip jachta. O tų motorinių sportbačių ir dar prabangesnių penis extension išvis nesuprantu.
Pas mane tik dvi...

Posted by gramas 13:42 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Amerika turi savo idėjų.

Bastia, buvusi Korsikos sostinė. Napoleonas savo laiku nusprendė, kad Korsikos sostine dera būti jo imeratoriškos didenybės gimtinei - Ajaccio, esantis vakarinėje salos pakrantėje, į Prancūzijos pusę. Kaip nusprendė, taip ir padarė.

Nuo to laiko Bastia prasidėjo prastesni laikai - miestas ėmė palengva skurdėti, nes veikla, pramonė ir verslai ėmė pamažu iš jo trauktis.

Pavadinimas Bastia - kilęs nuo itališko "tvirtovė" - bastiglia. Tvirtovę čia pastatė 1340 m genujietis gubernatorius Leonelli Lomellini. Nuo tada Bastia ir buvo pradėjus klestėti, nes tapo svarbiu Genujos valdomu miestu, kuris leido kontroliuoti prekybą didžiuliame Viduržemio jūros regione.

Dvidešimto amžiaus pradžioje Bastia buvo jau visai nuvargus, o II-jo Pasaulinio karo metu, per vokiečių okupaciją, miestui dar labiau nepavyko. Jis tapo vieninteliu Korsikos miestu, kuris karo metu buvo stipriai sugriautas.

Ši Bastia sugriovimo istorija - labai pamokanti. 1943 m, amerikiečiams įsitraukus į aktyvius karinius veiksmus Viduržemio jūroje, vokiečiai suprato, kad strategiškai nieko gero nebus ir pradėjo ruoštis bėgimui iš Korsikos. Bastia mieste stovėjusiems vokiečių daliniams apsispręsti labai padėjo Korsikos partizanų veikla. Vyko mūšiai tarp partizanų ir vokiečių priedangos dalinių, kol technika ir kariai krovėsi į laivus. Tvarkingai, pagal planą ir su jiems būdinga disciplina - vokiečiai palieka miestą.

Partizanų grupės įžygiuoja į Bastia, į gatves iš slėptuvių suplūsta gyventojai, išridenamos vyno statinės - vyksta dainos/šokiai/estrada.
Karo vargai ir okupantų nusikaltimai baigėsi, džiūgauti tikrai yra dėl ko.

Tačiau Amerikos armijos vadovybė buvo kitos nuomonės. Jų žvalgybiniais duomenimis, Bastia vis dar pilna iš Korsikos sprunkančios Vokietijos kariuomenės. Amerikiečiai gaudo momentą ir pasiunčia į Bastia savo bombonešių eskadriles.
Bombos byra į pergalę švenčiančias gatves, daugybė miesto gyventojų žuvo, sugriauti ištisi kvartalai.

Sakai, kas čia pamokamo šitoj liūdnoj istorijoj? Ogi tai, kad jei ką nors gyvenime nuveikei, nepatingėk paskambinti į Ameriką ir prasinešti. Nes maža kas... ;o)

Šiandien Bastia vėl atgavusi savo svarbą kiek salos politinio gyvenimo atžvilgiu, tiek ir ekonomine prasme. Ajaccio ir Bastia pasidalino visos salos administravimą pusiau, Bastia daro labai veržlaus verslo prasme miesto įspūdį. Priemiesčiai - vien įmonės ir verslai. Apylinkėse visi kalnų šlaitai nusėti vynuogynais ir kitomis žemės ūkio veiklos žemėmis - tokių mastų tikrai nemačiau keliaudamas vakarine salos pakrante.

Į Bastia atplaukiau slėptis nuo artėjančio štormo. Jau kelios dienos gyvenu laive, stovinčiame čia ant inkaro visai šalia senosios citadelės. Į miestą išsilaipinu pripučiama motorine valtimi - tūziku mūsiškai, o dinghy taptautiškai.

Valtį kaskart palieku Vieux Port - senąjame uoste. Įbirbinant į uostelį, vis iš naujo stebina šitoks kontrastas. Miestas pakankamai modernus ir sutvarkytas, bet ši senamiesčio dalis - kaip iš senovės. Daugelis namų - itališko stiliaus daugiaaukščių - kaip buvo paskubom atstatyti po karo, tai nuo to laiko ir nebuvo remontuoti. WC įrengti balkonuose, nes taip legviau pravesti vamzdynus... Skalbiniai skersai gatvelių, papuvę ir vos ant sienų kabančios langinės, byrantis sienų tinkas ir kiaurutėliai lietvamzdžiai, čia pat senų namų restauravimas, pastoliai, technikos burzgimas.
Kartais atsistoji siaurutėje gatvelėj, ar nedidukėje senamiesčio aikštėje - ir galėtum drąsiai tvirtinti, kad esi ne kur kitur, o Genujoj.

Visiškai itališkas ir šarmo pilnas miestas Korsikoje.

Foto sukelsiu, kai būsiu krante su WiFi. Stay tuned.

large_180_C5D0E99FECBB9B0416505BF722469E5E.jpg

large_180_C8264746DCC893774AE20AF1028DA071.jpglarge_180_C821F3F5B6E0A547466CA83410B7AE62.jpglarge_90_C824303B0CAE3B9AF030FA21D80309D1.jpglarge_90_C81F1D2BD28E6723557DA9847115961E.jpglarge_C5D52E65A93F07A0D2705A42F9A0DA10.jpglarge_90_C828237FA01FD9916CE9A816FD3AE2D4.jpglarge_C82A05E80946B973AE12AFDC549190DC.jpglarge_C5DCA9A0C3F5C8845FAAEE6E4595FC0F.jpg

~~~~~~~~~~~~~~
~~~~~~~~~~~~~~
Pozicija / Inkaruotė
42*41.349N
009*26.998E

Gylis 8m, dugnas smèlis su žolès laukais
Grandinès daviau 50m, nes jau dabar supa, o laukiam rimto štormo kitoj salos pusėj, bet jis ir čia viską suvelti gali.

Posted by gramas 07:23 Archived in France Tagged corsica sailing billabong Comments (2)

Viduržemiai. Na, tai kas Nelsonui išmušė akį?

Neperprantu žvejybos Viduržemio jūroje niekaip. Ir plaukiant paskui jachtą voblerį tampau, ir inkaruotėse bandau kitais būdais žuvį sugauti - niekas nieko niekaip niekada. Teks su vietiniais žvejais eiti konsultuotis.

Šiandien man niekas nekimba labai istorinėje vietoje. Revelatos įlanka, Golfe de la Revellata. Čia Horacijus Nelsonas, pats žymiausias britų admirolas, 1794 metais mūšiu paėmė neįveikiamu laikytą Calvi miestą - tvirtovę. Anglai, tuometiniai prancūzų varžovai kiek žemėje, tiek jūroje, sutiko padėti Pasquale Paoli išvaduoti jo šalį nuo prancūzų įtakos. Jis buvo išrinktasis Korsikos Nacijos Generolu ir iš šalies pabėgęs į Angliją, kai eilinį kartą Korsiką sau pasiėmė prancūzai 1769 metais. Susitarė Paoli su anglais taip - siunčiame Nelsoną su laivynu paimti Calvi tvirtovę, britai išsilaipina į salą ir iš visur iškrapšto prancūzus.
Po to kartu su britais bus įkurta Anglijos- Korsikos karalystė, kuri išsilaikys vos pora metų. Vos tik anglai išves savo karius iš Korsikos, Paoli vėl turės bėgti iš salos.

Taigi, Nelsonas apžiūri Calvi citadelę ir mato (dar su abiem akim), kad bus reikalų.

large_AB4A033EF72FB6AD8889C5C59E10E306.jpg
Tvirtovė pasiruošus atlaikyti bet kokį puolimą iš jūros. Ji kaip iškalta iš uolos, stačiais šlaitais brenda į jūrą, aukščiausios sienos pilnos pabūklų - riešutėlis kietas net genialiajam britų karo laivyno vadui.
Tačiau strategas tam ir strategas, kad imtų ir surastų mažiau standartinį sprendimą. Jei neįmanoma nugalėti Calvi iš jūros pusės, pabandykim iš kiemo pusės. Britai iš laivų iškrauna savo patrankas kaip tik šioje įlankoje, kurioje visai smagiai vakaroju ant inkaro.

Užsibogina tas patrankas ant va šito kalno, kurio papėdėje šiandien Prancūzijos Užsieniečių Legiono bazė - ir taip išdėsto savo artileriją gerokai aukščiau, nei yra pats Calvi miestas. Citadelės gatvelės - anglams kaip ant delno.

Iš tokios dominuojančios pozicijos keturių savaičių bėgyje Nelsonas pasiunčia prancūzams apie 11 000 skeveldrinių sviedinių ir 3000 bombų sienoms ardyti. Prancūzų įgula sutinka atiduoti miestą. Proceso eigoje prancūzai, žinoma, savo pabūklais dar bandė naikinti britų pozicijas. Vienas iš prancūzų sviedinių sprogo tiek arti Nelsono, kad uolos skeveldros admirolui ir išmušė tą dešinę akį.

Tai va šitokioj istorinėje vietoje sustojau nakvynei. Aplaistytoje paties Nelsono krauju. Prieš tai vieną naktį praleidau Calvi marinoje ir dar vieną - inkaruotėje visai už pat marinos vartų.

Šiandien buvau nuplaukęs į nedidelę įlankėlę prie Galleria miestelio, ketinau ten likti nakvoti. Tačiau vienintelę šiandienos vėjams ir bangai saugią inkaruotę buvo sau pasiėmęs didžiulis privataus čarterio katamaranas. Jis buvo mano kaimynas prie krantinės Calvi marinoje. Kai grįžau paslampinėjęs po miestą, katamaranas pridavinėjo į krantą senukus. Seneliukai ir seneliukės atrodė labai guvūs, patenkinti pavykusia, bet pasibaigusia kelione prabangiu laivu. Plauks ir kitąmet, jei (da)gyvens. Vos jiems išvykus, po kokių trijų valandų, kurias trys įgulos nariai, prižiūrimi laivo savininko, viską bėgte valė, šveitė, blizgino, nors ten viskas ir taip blizgėjo... Pasirodė naujas seneliukų ir seneliukių pulkelis. Welcome kokteilis, pasisveikinimai, ir kitos malonybės, ir po kurio laiko seneliukai išvirsta šezlonguose pokaitukui, t.y atsigauti po kelionės į laivą.

Ryte, jau iš savo inkaruotės, mačiau juos išplaukiant, o antroje dienos pusėje ir suradau vėl besiilsinčius ant inkaro Galleria. Kokteiliukas, šezlongas, pokaitukas... O man birbinti dyzeliu atgal į Calvi prieš vėją, nes leistis vakarine salos pakrante žemyn tektų įburiuojant į naktį. O plaukti čia naktį pakrantėmis visai nesinori, nes čia visur pilna plūdurų, žyminčių omarų gaudykles. Labai nesunku būtų tamsoje tokią užvynioti ant sraigto arba vairo, o vėjas nuo jūros ir aštrios uolos čia pat.

Pakeliui į Calvi nusprendžiau iš arčiau pažiūrėti britų laivyno išsilaipinimo vietą, ir man čia patiko tiek, kad pasilieku nakvynei.
large_180_AB81573ACE92706159C06BE216137876.jpg

Ten, pačiam įlankos maiše, yra visai hipsteriškas baras, kurio savininkas - linksmas juodukas Arfeez. Kažkoks Los Palmeras, oazė su palmėm... Kažkokios Karibų pašiūrės. Stalai - kabelio ritės, meniu - kaip pas mamą, jeigu jūsų mama korsikietė ir moka virti žuvies sriubą iš to, kas tą rytą sugauta. Man net keista, kad šitas jaunutis imigrantas juodukas, linkęs į verslą, susigaudė labiau už vietinius, šiaip jau irgi link pinigo linkusius. Juk visi britai šito baro negali aplenkti, jei nori į Nelsono akies vietą nueiti. Paklauskit britų, kas tas Nelsonas jiems.

Man ne vien čia, apie Calvi patinka - man visa Korsika kol kas patinka žymiai labiau, nei prieš tai patyrinėta žymioji ir prabangioji prancūzų Žydroji Pakrantė.

Apie tai ir apie Calvi tvirtovę - kitą kartą, o šį vakarą pakelsiu taurę rūgštoko korsikietiško raudono - už Lordą Nelsoną.

Posted by gramas 11:31 Archived in France Comments (3)

Viduržemiai. Negera savaitė. Visai negera.

Pora naktų praleidus ant inkaro Porquerolles saloje, kyla noras plaukti. Nusprendžiau pasidaryti naktinį plaukimą iki Kanų. Ten vėl stotis ant inkaro ir į miestą plaukti pripučiama valtele.

Paburiuoti teko tik pora valandų, nes vėjas susisuko pūsti į nosį, o siaurose vietose drožtis vendais nebuvo noro. Pakrantės akmenuotos, vendai trumpi, naktis tamsi. Įdarbinu savo geležinį grotą - visą tabūną dyzelinių arklių.

Naktis be įvykių, bet nustebino visiškas kitų laivų nebuvimas. Suplaukiau per naktį apie 50 jūrmylių, o sutikau tik vieną guminę valtį be jokių navigacinių šviesų, neskaitant pora plaukiojančių miestų - kruizinių laivų toli horizonte. Niekas čia naktį neplaukioja - miegoti lenda į inkaruotes, arba eina į uostus. Buvo smagu pasitreniruoti naktį švyturius atpažinti, pagal jūrlapyje duotus šviesų intervalus.

Sekmadienio rytą išmetu inkarą Kanuose, tiesiog prieš pakrantės Bulvarą ir krentu atsimiegoti. Ryte gaunu blogą žinią iš namų. Laidotuvės šeimoje... Reikia skristi, palikus laivą kur nors pririštą. Ant inkaro palikti ilgesniam laikui baisoka, nes Kanų akvatorija atvira pietinių krypčių vėjams, kurie čia moka sušiaušti rimtą bangą. Net be vėjo čia supimas aštrokas, kažkokia interferencija nuo atviro vandens į čia prasimuša.

VHF12 kanalu šnekuosi su Kanų Senojo uosto marinos kapitonu. Priims iki sekančio sekmadienio, lygiai savaitei, nes prasideda Afrikos šalių kino festivalis ir uostas laukia daug laivų, vietas užsakiusių iš anksto. Tuo pat metu už borto erzelį kelia pagyvenus porelė, priplaukus prie manęs gumine valtimi. Jie niekaip negali suprasti, kodėl aš nenoriu su jais pakalbėti, vis iškišu galvą iš kajutės, sakau jiems kažką neprancūziško ir vėl pasislepiu. Jų dvitaktis varikliukas toks triukšmingas, kad kokpito racija neįmanoma naudotis, turiu ryšį palaikyti viduje. Klykia jau ten jie lyg skęstų, o tas variklio tarškėjimas man visai nepadeda su harbourmasteriu derėtis. Bandau tartis, kad kelionėje galiu užtrukti ir ilgiau, nes dar nežinau kokius skrydžius gausiu... Nenori jis derėtis, bet vistiek eisiu į uostą. Juk nenuskandins jie mano laivo, jei ir pavėluosiu grįžti.

Nu, tai watafak, sakau, ko pisinį pakėlėt - pakabinęs raciją sakau tai porelei dingyje. Ah, English... saldžiai išsiviepia tie triukšmadariai. Sako, gal gali mūsų laivą, va čia užinkaruotą, kiek prižvelgti, mes į krantą išplaukiam. Negaliu, sakau, į uostą prisirišt varau.
Nu bet rėksniai kokie....

Iki skrydžio namo - pusantros paros.
Iš Kanų laukiau blizgesio, glamūro ir otkutiūro gatvių; yra ten tie dalykai, kurie mano prioritetuose toli gale. Labiausiai Kanai nustebino savo nedideliu, bet nuostabiai smagiu senamiesčiu. Va, čia tai norėsiu sugrįžti.

Didžiuliai apelsinai byra nuo medžio ir ritasi grindiniu žemyn.

O toliau tegul šneka vaizdai. Man kažkaip raidės nebenori rašytis. Aerouostai žudo norus.

P.S. Kaip pavadinti tokį dalyką - atskristi į Nicą per Gegužės 1-ąją ir tikėtis, kad naktinis autobusas į Kanus važiuos, kaip parodyta tvarkaraštyje. Kartoju - į Prancūziją Gegužės 1-ą. Naivumas - tikrai per švelnu. Net stotelėje pasėdėjau, iki prie kasos susipratau pripėdint. Dievaźi, žmogus durnėji nuo aerouostų grūsties ir avialinijų maisto. Energingas turas pėsčiom po Nicą - Šv.Augustino stotis - traukinys - laive 00.01
Dabar viskas gerai.

large_95A8224FE90E3D52B98457A233A54499.jpg

large_9591D05992C00370FB9A2E271B40732E.jpg

large_95A98388B878D06581FA4A78038BDDDD.jpg

large_95AAD4F30BD04EE8E963B4372BAA6A1E.jpg

large_90_95AC3F02C3F90B612733502D2EE06835.jpg

large_95ADBA62A853BF39E0937D85EFD2105A.jpg

large_95C49BC7D4C9F9159F0091F3161DFFCC.jpg

large_90_95C60F2EB0B6F5A5ACEF124A6FC1F34D.jpg

large_90_95C771C09D8B73A424374A96E5A89DAA.jpg

large_90_95C8F99DE981452E886F06CF6A76AD8F.jpg

large_95CA50F3CB0978EA19CEDD60BED50C6C.jpg

large_95CBDA33BA54273EEC6C420161383AFE.jpg

large_180_95CC80BAF5644A78FFAF938CCCE5806F.jpg

large_90_95EF46D4D215A329D2B81BCB24B1F362.jpg

large_95F0E625FF3C5FFCEEA37AC5B5EE5641.jpg

large_95F229D80730D25BD11535FBC79B93A2.jpg

large_90_95F3A966D36ABAB9C97E26F439E3AAB8.jpg

Posted by gramas 22:44 Archived in France Comments (0)

(Entries 1 - 15 of 171) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »