A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Olandai pavaro

Tai ką, Olande, tu senas kūrva, eisi nardyt? - suburbuliavo vien sau po nosim, prieš užsidėdamas nardymo kaukę ant veido Olandas.
Tas pats, Mingės Olandas. Jis kapitonauja ant gražuolės Samsaros - naujumu tviskančios Augimanto ir Gražinos jachtos Najad 38. Samsara, kaip ir Billabong, plaukia po Olandijos vėliava, tik Billabong škiperis ne olandas.

O paskui Olandas įleido savo organizmą su vien triusikėliais nuo Samsaros laivagalio į negausiai skaidrų ir dar tikrai nešiltą marinos vandenį. Tą apie sraigtą apvyniotą virvę jis pjaus apie valandą, paskui kitą dieną vėl valandą, retkarčiais užlipdamas ant laivo apšilti, parūkyti ir įsmeigti romo. Nie pjanstva radi, a zdorovja dlia.

Prieš tai, švartuojantis Taverna marinoje Korsikoje, įvyko paprasčiausias grėblys, apie kuriuos kalbėjomės su Samsara įgula per susipažinimo vakarėlį dar Bastia uoste. Teorija tokia, kad saugokis tu kiek nori, bet mes visi užlipam ant savo grėblių, kurie įrašyti toj likimo knygoj. Tačiau svarbiausia yra išmokti nelipti ant TO PATIES grėblio antrąkart. Kažką naudingo išmokti iš savo klaidų. Nes klysti žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila.

Šis grėblys atsitiko lygioj vietoj.
Mooring line - tai mūringas buriuotojų žargonu - virvė skenduolis, kuri yra vienu galu pririšta prie krantinės, o po vandeniu statmenai krantinei tiesiasi iki sunkaus inkaro dugne. Priplauki prie krantinės laivagaliu arba priekiu, staigiai užsimeti savo švartlynį ant knechto ar klampės krante, po to pradedi kelti tą skenduolį iš dugno. Tai reikia daryti greitai, bet tu keli tą virvę ir keli, o ji niekaip nesibaigia... Kai pakeli to skenduolio N+1 metrų, jis pradeda įsitempti nuo savo inkaro dugne, tada drūtai įtemptą tvirtini jį prie savo laivo.

Švartavimasis Taverna marinoje, prie svečių krantinės, vyko pavėjui, visiškai bjauriai. Marinos krantinės - tai suguldyti blokai, iš viršaus apkalti lentom, švartavimas žiedais, kurie kažkur belenkur, bet tik ne tiltelių viršuje. Kad tuos sumautus žiedus pasiekti, jūrininkas turi atsistoti šuniuko poza iš R raidės.

Samsara priplaukė prie krantinės laivagaliu, vienas jūrininkas iššoko į krantą su virvėm ir pradėjo ieškoti tų surūdijusių ir virves pjaunančių žiedų. Kitas jūrininkas pasikėlė mūringą, nusivedė jį į priekį ir nelabai nuoširdžiai jį įtempė. Vėjas pradėjo nešti laivagalį į krantinės bloką ir tai nežadėjo nieko gero jachtos remonto prasme.
Samsaros jūrininkas, kuris buvo įsikibęs šturvalo, ta proga davė "gazų", kad pasaugoti Samsaros užpakalį nuo betono. O kad mūringas jau buvo pakeltas, tai jis ir pradėjo vyniotis ant laivo sraigto. Vyniojosi jis, stengėsi kiek galėjo - ir sustabdė variklį. Olandas nardė dvi dienas, įdarbino visus abiejuose laivuose buvusius peilius. Paskui davė panardyti ir Remigijui, Samsara jungai, be jokios mokymosi kreivės pirmąkart gyvenime papuolusiam iškart į 67-ąją buriuotojų nuotykių seriją. Remigijui viskas vyko kaip filme.

Naudodamasis ta gražia proga, nuosavą asmeninį grėblį sau užsitaisiau ir aš. Kaip sako, durnas pavyzdys užkrečiamas.

Taverna marina man nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Tie blokai vietoje normalių pontonų, surūdiję žiedai, per pora valandų sugadinantys naują švartlynį. Kai nupėdinau pasižvalgyti po jų "gamybinę" teritoriją, ten visi į krantą iškelti laivai stovėjo ant savo kylių, ant minkšto grunto, paramstyti papuvusiais rąstigaliais. Ir kas smagiausia - taigi čia yra Korsikos Šventoji - uostelis nuolat užnešamas smėliu ir įplaukos kanalas turi būti gilinamas po kiekvieno rimtesnio štormo. Taip ir parašyta locijoj - uostas užnešamas. O mes ir atplaukėm čia slėptis nuo eilinio štormo, kurių mums duoda be paliovos. Bijojau kiekvieną minutę, kad mūsų čia neužkastų, kaip kad užkasė Šventosios uostą gimtinėj. Suras archeologai smėliu užneštą Billabong, kaip užpustytą žvejų kaimą Nerijoj.

Pūtė gūsiuose 24 m/s, todėl sėdom vakarieniauti, nes plaukti tokiu oru toliau, link Porto Vecchio, neatrodė labai protinga. Uostelio vartuose, kurie buvo gilinti seniai (įplaukiant Samsara buvo trumpam tūptelėjus ant smėlio) stovėjo nemaža banga. Ji buvo ruda, labai kontrastiška žydram jūros vandeniui - banga buvo pilna smėlio. Man buvo tikrai neramu, kad ryte iš šito maišo išplauks vien katamaranai ir pripučiamos valtys. Billabong, su savo 2 m po vandeniu, gali ir likti visam savaitgaliui ir ilgiau, kol vietiniai ekskavatorininkai susiruoš iškasti naują kanalą.

O visai vakarop - paėmė ir staigiai beveik išjungė tą štorminį vėją. Panašu, kad neilgam - pasikeis kryptis ir užpūs vėl. Po trumpos diskusijos - Ką darom - patapo aišku, kad Billabong išplaukia dabar, o Samsara rytoj ryte ir susitinkam inkaruotėje prie Port Vecchio, už 45 jūrmylių nuo čia.

Savo laivą buvau prišvartavęs priekiu, nes ant galo turėjau pakeltą valtį su visu varikliu.
Kiek paskubėjau per tą atsišvartavimo šurmulį su vėju į dešinį bortą, o su labai brangiu laivu iš kairės - ir, kad būtų idomiau, palieku nenumetęs mūringo nuo galinės klampės. Trukteliu varikliu laivą nuo krantinės, stebėdamas kad ko nors nepabraižyt, po to kad neužsirioglint ant bangolaužio akmenų, po to kad išlikti nepatūpus ant seklumos - iki laivas kažkodėl ima neklausyti vairo. Tik tada pastebėjau, kad jau kelis mūringus esu pakėlęs nuo dugno ir pasiryžęs su savim išsivežti bent pusę laivų nuo mūsų tiltelio. Numečiau aš tą skenduolį iš karto, bet iki šiol nesuprantu, kaip nenukirtau savo laivui sraigto. Pasirodo, kažkoks laimingesnis grėblys man šį kartą teko, negu Olandui.

Už naktinį buriavimą su zuikio pyškio miegu knapsėjimo būdu - buvau apdovanotas tikrai dosniai.
Apdovanojimai šį kartą buvo tokie:

Nuostabus saulėtekis su plika akimi nematomu, bet kameroje išryškėjusiu sferiniu ateivių erdvėlaiviu į dešinę nuo Saulės. Jie mus stebi.

Jau mano trečias šiuose vandenyse, bet pats ryškiausias susitikimas su delfinais. Jie šįkart buvo nusiteikę pažaisti. Atsargiai, kad nenubaidyti, keliolika minučių filmavau juos nuo laivapriekio. Kai jiems ir man tai ėmė atsibosti, pradėjau bandyti juos paliesti ranka. Jie specialiai išnirdavo įkvėpti toje vietoje, taikydami būti vos per sprindį nuo rankos, bet nei kart paliečiami nesileido. Jie nuolat gulėsi vandenyje ant šono ir žiūrėjo tiesiai į akis. Energijos man pakrovė toną. Kitąkart reiks prisipilti 3 L stiklainį vandens, kad užtaisytų. Gersiu gryną, jei kada bus liūdna. O kai linksma - juo praskiesiu Rhum Traditionnel NEGRITA. O gal atvirkščiai.

O paskui kartu su jachtos Samsara įgula praleisime pora smagių dienų kartu, tyrinėdami Port Vecchio. Jie išplauks atgal į Italiją, aš liksiu nakvoti mūsų saugioje inkaruotėje ir po to kelsiu bures į Sardiniją.

Kaip ir anksčiau - foto sudėsiu, kai prisiveršiu prie WiFi už bokalą alaus krante.

Linkėjimai nuo inkaro - stay tuned.

Posted by gramas 14:32 Archived in France Comments (5)

Viduržemiai. Amerika turi savo idėjų.

Bastia, buvusi Korsikos sostinė. Napoleonas savo laiku nusprendė, kad Korsikos sostine dera būti jo imeratoriškos didenybės gimtinei - Ajaccio, esantis vakarinėje salos pakrantėje, į Prancūzijos pusę. Kaip nusprendė, taip ir padarė.

Nuo to laiko Bastia prasidėjo prastesni laikai - miestas ėmė palengva skurdėti, nes veikla, pramonė ir verslai ėmė pamažu iš jo trauktis.

Pavadinimas Bastia - kilęs nuo itališko "tvirtovė" - bastiglia. Tvirtovę čia pastatė 1340 m genujietis gubernatorius Leonelli Lomellini. Nuo tada Bastia ir buvo pradėjus klestėti, nes tapo svarbiu Genujos valdomu miestu, kuris leido kontroliuoti prekybą didžiuliame Viduržemio jūros regione.

Dvidešimto amžiaus pradžioje Bastia buvo jau visai nuvargus, o II-jo Pasaulinio karo metu, per vokiečių okupaciją, miestui dar labiau nepavyko. Jis tapo vieninteliu Korsikos miestu, kuris karo metu buvo stipriai sugriautas.

Ši Bastia sugriovimo istorija - labai pamokanti. 1943 m, amerikiečiams įsitraukus į aktyvius karinius veiksmus Viduržemio jūroje, vokiečiai suprato, kad strategiškai nieko gero nebus ir pradėjo ruoštis bėgimui iš Korsikos. Bastia mieste stovėjusiems vokiečių daliniams apsispręsti labai padėjo Korsikos partizanų veikla. Vyko mūšiai tarp partizanų ir vokiečių priedangos dalinių, kol technika ir kariai krovėsi į laivus. Tvarkingai, pagal planą ir su jiems būdinga disciplina - vokiečiai palieka miestą.

Partizanų grupės įžygiuoja į Bastia, į gatves iš slėptuvių suplūsta gyventojai, išridenamos vyno statinės - vyksta dainos/šokiai/estrada.
Karo vargai ir okupantų nusikaltimai baigėsi, džiūgauti tikrai yra dėl ko.

Tačiau Amerikos armijos vadovybė buvo kitos nuomonės. Jų žvalgybiniais duomenimis, Bastia vis dar pilna iš Korsikos sprunkančios Vokietijos kariuomenės. Amerikiečiai gaudo momentą ir pasiunčia į Bastia savo bombonešių eskadriles.
Bombos byra į pergalę švenčiančias gatves, daugybė miesto gyventojų žuvo, sugriauti ištisi kvartalai.

Sakai, kas čia pamokamo šitoj liūdnoj istorijoj? Ogi tai, kad jei ką nors gyvenime nuveikei, nepatingėk paskambinti į Ameriką ir prasinešti. Nes maža kas... ;o)

Šiandien Bastia vėl atgavusi savo svarbą kiek salos politinio gyvenimo atžvilgiu, tiek ir ekonomine prasme. Ajaccio ir Bastia pasidalino visos salos administravimą pusiau, Bastia daro labai veržlaus verslo prasme miesto įspūdį. Priemiesčiai - vien įmonės ir verslai. Apylinkėse visi kalnų šlaitai nusėti vynuogynais ir kitomis žemės ūkio veiklos žemėmis - tokių mastų tikrai nemačiau keliaudamas vakarine salos pakrante.

Į Bastia atplaukiau slėptis nuo artėjančio štormo. Jau kelios dienos gyvenu laive, stovinčiame čia ant inkaro visai šalia senosios citadelės. Į miestą išsilaipinu pripučiama motorine valtimi - tūziku mūsiškai, o dinghy taptautiškai.

Valtį kaskart palieku Vieux Port - senąjame uoste. Įbirbinant į uostelį, vis iš naujo stebina šitoks kontrastas. Miestas pakankamai modernus ir sutvarkytas, bet ši senamiesčio dalis - kaip iš senovės. Daugelis namų - itališko stiliaus daugiaaukščių - kaip buvo paskubom atstatyti po karo, tai nuo to laiko ir nebuvo remontuoti. WC įrengti balkonuose, nes taip legviau pravesti vamzdynus... Skalbiniai skersai gatvelių, papuvę ir vos ant sienų kabančios langinės, byrantis sienų tinkas ir kiaurutėliai lietvamzdžiai, čia pat senų namų restauravimas, pastoliai, technikos burzgimas.
Kartais atsistoji siaurutėje gatvelėj, ar nedidukėje senamiesčio aikštėje - ir galėtum drąsiai tvirtinti, kad esi ne kur kitur, o Genujoj.

Visiškai itališkas ir šarmo pilnas miestas Korsikoje.

Foto sukelsiu, kai būsiu krante su WiFi. Stay tuned.

large_180_C5D0E99FECBB9B0416505BF722469E5E.jpg

large_180_C8264746DCC893774AE20AF1028DA071.jpglarge_180_C821F3F5B6E0A547466CA83410B7AE62.jpglarge_90_C824303B0CAE3B9AF030FA21D80309D1.jpglarge_90_C81F1D2BD28E6723557DA9847115961E.jpglarge_C5D52E65A93F07A0D2705A42F9A0DA10.jpglarge_90_C828237FA01FD9916CE9A816FD3AE2D4.jpglarge_C82A05E80946B973AE12AFDC549190DC.jpglarge_C5DCA9A0C3F5C8845FAAEE6E4595FC0F.jpg

~~~~~~~~~~~~~~
~~~~~~~~~~~~~~
Pozicija / Inkaruotė
42*41.349N
009*26.998E

Gylis 8m, dugnas smèlis su žolès laukais
Grandinès daviau 50m, nes jau dabar supa, o laukiam rimto štormo kitoj salos pusėj, bet jis ir čia viską suvelti gali.

Posted by gramas 07:23 Archived in France Tagged corsica sailing billabong Comments (2)

Viduržemiai. Na, tai kas Nelsonui išmušė akį?

Neperprantu žvejybos Viduržemio jūroje niekaip. Ir plaukiant paskui jachtą voblerį tampau, ir inkaruotėse bandau kitais būdais žuvį sugauti - niekas nieko niekaip niekada. Teks su vietiniais žvejais eiti konsultuotis.

Šiandien man niekas nekimba labai istorinėje vietoje. Revelatos įlanka, Golfe de la Revellata. Čia Horacijus Nelsonas, pats žymiausias britų admirolas, 1794 metais mūšiu paėmė neįveikiamu laikytą Calvi miestą - tvirtovę. Anglai, tuometiniai prancūzų varžovai kiek žemėje, tiek jūroje, sutiko padėti Pasquale Paoli išvaduoti jo šalį nuo prancūzų įtakos. Jis buvo išrinktasis Korsikos Nacijos Generolu ir iš šalies pabėgęs į Angliją, kai eilinį kartą Korsiką sau pasiėmė prancūzai 1769 metais. Susitarė Paoli su anglais taip - siunčiame Nelsoną su laivynu paimti Calvi tvirtovę, britai išsilaipina į salą ir iš visur iškrapšto prancūzus.
Po to kartu su britais bus įkurta Anglijos- Korsikos karalystė, kuri išsilaikys vos pora metų. Vos tik anglai išves savo karius iš Korsikos, Paoli vėl turės bėgti iš salos.

Taigi, Nelsonas apžiūri Calvi citadelę ir mato (dar su abiem akim), kad bus reikalų.

large_AB4A033EF72FB6AD8889C5C59E10E306.jpg
Tvirtovė pasiruošus atlaikyti bet kokį puolimą iš jūros. Ji kaip iškalta iš uolos, stačiais šlaitais brenda į jūrą, aukščiausios sienos pilnos pabūklų - riešutėlis kietas net genialiajam britų karo laivyno vadui.
Tačiau strategas tam ir strategas, kad imtų ir surastų mažiau standartinį sprendimą. Jei neįmanoma nugalėti Calvi iš jūros pusės, pabandykim iš kiemo pusės. Britai iš laivų iškrauna savo patrankas kaip tik šioje įlankoje, kurioje visai smagiai vakaroju ant inkaro.

Užsibogina tas patrankas ant va šito kalno, kurio papėdėje šiandien Prancūzijos Užsieniečių Legiono bazė - ir taip išdėsto savo artileriją gerokai aukščiau, nei yra pats Calvi miestas. Citadelės gatvelės - anglams kaip ant delno.

Iš tokios dominuojančios pozicijos keturių savaičių bėgyje Nelsonas pasiunčia prancūzams apie 11 000 skeveldrinių sviedinių ir 3000 bombų sienoms ardyti. Prancūzų įgula sutinka atiduoti miestą. Proceso eigoje prancūzai, žinoma, savo pabūklais dar bandė naikinti britų pozicijas. Vienas iš prancūzų sviedinių sprogo tiek arti Nelsono, kad uolos skeveldros admirolui ir išmušė tą dešinę akį.

Tai va šitokioj istorinėje vietoje sustojau nakvynei. Aplaistytoje paties Nelsono krauju. Prieš tai vieną naktį praleidau Calvi marinoje ir dar vieną - inkaruotėje visai už pat marinos vartų.

Šiandien buvau nuplaukęs į nedidelę įlankėlę prie Galleria miestelio, ketinau ten likti nakvoti. Tačiau vienintelę šiandienos vėjams ir bangai saugią inkaruotę buvo sau pasiėmęs didžiulis privataus čarterio katamaranas. Jis buvo mano kaimynas prie krantinės Calvi marinoje. Kai grįžau paslampinėjęs po miestą, katamaranas pridavinėjo į krantą senukus. Seneliukai ir seneliukės atrodė labai guvūs, patenkinti pavykusia, bet pasibaigusia kelione prabangiu laivu. Plauks ir kitąmet, jei (da)gyvens. Vos jiems išvykus, po kokių trijų valandų, kurias trys įgulos nariai, prižiūrimi laivo savininko, viską bėgte valė, šveitė, blizgino, nors ten viskas ir taip blizgėjo... Pasirodė naujas seneliukų ir seneliukių pulkelis. Welcome kokteilis, pasisveikinimai, ir kitos malonybės, ir po kurio laiko seneliukai išvirsta šezlonguose pokaitukui, t.y atsigauti po kelionės į laivą.

Ryte, jau iš savo inkaruotės, mačiau juos išplaukiant, o antroje dienos pusėje ir suradau vėl besiilsinčius ant inkaro Galleria. Kokteiliukas, šezlongas, pokaitukas... O man birbinti dyzeliu atgal į Calvi prieš vėją, nes leistis vakarine salos pakrante žemyn tektų įburiuojant į naktį. O plaukti čia naktį pakrantėmis visai nesinori, nes čia visur pilna plūdurų, žyminčių omarų gaudykles. Labai nesunku būtų tamsoje tokią užvynioti ant sraigto arba vairo, o vėjas nuo jūros ir aštrios uolos čia pat.

Pakeliui į Calvi nusprendžiau iš arčiau pažiūrėti britų laivyno išsilaipinimo vietą, ir man čia patiko tiek, kad pasilieku nakvynei.
large_180_AB81573ACE92706159C06BE216137876.jpg

Ten, pačiam įlankos maiše, yra visai hipsteriškas baras, kurio savininkas - linksmas juodukas Arfeez. Kažkoks Los Palmeras, oazė su palmėm... Kažkokios Karibų pašiūrės. Stalai - kabelio ritės, meniu - kaip pas mamą, jeigu jūsų mama korsikietė ir moka virti žuvies sriubą iš to, kas tą rytą sugauta. Man net keista, kad šitas jaunutis imigrantas juodukas, linkęs į verslą, susigaudė labiau už vietinius, šiaip jau irgi link pinigo linkusius. Juk visi britai šito baro negali aplenkti, jei nori į Nelsono akies vietą nueiti. Paklauskit britų, kas tas Nelsonas jiems.

Man ne vien čia, apie Calvi patinka - man visa Korsika kol kas patinka žymiai labiau, nei prieš tai patyrinėta žymioji ir prabangioji prancūzų Žydroji Pakrantė.

Apie tai ir apie Calvi tvirtovę - kitą kartą, o šį vakarą pakelsiu taurę rūgštoko korsikietiško raudono - už Lordą Nelsoną.

Posted by gramas 11:31 Archived in France Comments (3)

Viduržemiai. Negera savaitė. Visai negera.

Pora naktų praleidus ant inkaro Porquerolles saloje, kyla noras plaukti. Nusprendžiau pasidaryti naktinį plaukimą iki Kanų. Ten vėl stotis ant inkaro ir į miestą plaukti pripučiama valtele.

Paburiuoti teko tik pora valandų, nes vėjas susisuko pūsti į nosį, o siaurose vietose drožtis vendais nebuvo noro. Pakrantės akmenuotos, vendai trumpi, naktis tamsi. Įdarbinu savo geležinį grotą - visą tabūną dyzelinių arklių.

Naktis be įvykių, bet nustebino visiškas kitų laivų nebuvimas. Suplaukiau per naktį apie 50 jūrmylių, o sutikau tik vieną guminę valtį be jokių navigacinių šviesų, neskaitant pora plaukiojančių miestų - kruizinių laivų toli horizonte. Niekas čia naktį neplaukioja - miegoti lenda į inkaruotes, arba eina į uostus. Buvo smagu pasitreniruoti naktį švyturius atpažinti, pagal jūrlapyje duotus šviesų intervalus.

Sekmadienio rytą išmetu inkarą Kanuose, tiesiog prieš pakrantės Bulvarą ir krentu atsimiegoti. Ryte gaunu blogą žinią iš namų. Laidotuvės šeimoje... Reikia skristi, palikus laivą kur nors pririštą. Ant inkaro palikti ilgesniam laikui baisoka, nes Kanų akvatorija atvira pietinių krypčių vėjams, kurie čia moka sušiaušti rimtą bangą. Net be vėjo čia supimas aštrokas, kažkokia interferencija nuo atviro vandens į čia prasimuša.

VHF12 kanalu šnekuosi su Kanų Senojo uosto marinos kapitonu. Priims iki sekančio sekmadienio, lygiai savaitei, nes prasideda Afrikos šalių kino festivalis ir uostas laukia daug laivų, vietas užsakiusių iš anksto. Tuo pat metu už borto erzelį kelia pagyvenus porelė, priplaukus prie manęs gumine valtimi. Jie niekaip negali suprasti, kodėl aš nenoriu su jais pakalbėti, vis iškišu galvą iš kajutės, sakau jiems kažką neprancūziško ir vėl pasislepiu. Jų dvitaktis varikliukas toks triukšmingas, kad kokpito racija neįmanoma naudotis, turiu ryšį palaikyti viduje. Klykia jau ten jie lyg skęstų, o tas variklio tarškėjimas man visai nepadeda su harbourmasteriu derėtis. Bandau tartis, kad kelionėje galiu užtrukti ir ilgiau, nes dar nežinau kokius skrydžius gausiu... Nenori jis derėtis, bet vistiek eisiu į uostą. Juk nenuskandins jie mano laivo, jei ir pavėluosiu grįžti.

Nu, tai watafak, sakau, ko pisinį pakėlėt - pakabinęs raciją sakau tai porelei dingyje. Ah, English... saldžiai išsiviepia tie triukšmadariai. Sako, gal gali mūsų laivą, va čia užinkaruotą, kiek prižvelgti, mes į krantą išplaukiam. Negaliu, sakau, į uostą prisirišt varau.
Nu bet rėksniai kokie....

Iki skrydžio namo - pusantros paros.
Iš Kanų laukiau blizgesio, glamūro ir otkutiūro gatvių; yra ten tie dalykai, kurie mano prioritetuose toli gale. Labiausiai Kanai nustebino savo nedideliu, bet nuostabiai smagiu senamiesčiu. Va, čia tai norėsiu sugrįžti.

Didžiuliai apelsinai byra nuo medžio ir ritasi grindiniu žemyn.

O toliau tegul šneka vaizdai. Man kažkaip raidės nebenori rašytis. Aerouostai žudo norus.

P.S. Kaip pavadinti tokį dalyką - atskristi į Nicą per Gegužės 1-ąją ir tikėtis, kad naktinis autobusas į Kanus važiuos, kaip parodyta tvarkaraštyje. Kartoju - į Prancūziją Gegužės 1-ą. Naivumas - tikrai per švelnu. Net stotelėje pasėdėjau, iki prie kasos susipratau pripėdint. Dievaźi, žmogus durnėji nuo aerouostų grūsties ir avialinijų maisto. Energingas turas pėsčiom po Nicą - Šv.Augustino stotis - traukinys - laive 00.01
Dabar viskas gerai.

large_95A8224FE90E3D52B98457A233A54499.jpg

large_9591D05992C00370FB9A2E271B40732E.jpg

large_95A98388B878D06581FA4A78038BDDDD.jpg

large_95AAD4F30BD04EE8E963B4372BAA6A1E.jpg

large_90_95AC3F02C3F90B612733502D2EE06835.jpg

large_95ADBA62A853BF39E0937D85EFD2105A.jpg

large_95C49BC7D4C9F9159F0091F3161DFFCC.jpg

large_90_95C60F2EB0B6F5A5ACEF124A6FC1F34D.jpg

large_90_95C771C09D8B73A424374A96E5A89DAA.jpg

large_90_95C8F99DE981452E886F06CF6A76AD8F.jpg

large_95CA50F3CB0978EA19CEDD60BED50C6C.jpg

large_95CBDA33BA54273EEC6C420161383AFE.jpg

large_180_95CC80BAF5644A78FFAF938CCCE5806F.jpg

large_90_95EF46D4D215A329D2B81BCB24B1F362.jpg

large_95F0E625FF3C5FFCEEA37AC5B5EE5641.jpg

large_95F229D80730D25BD11535FBC79B93A2.jpg

large_90_95F3A966D36ABAB9C97E26F439E3AAB8.jpg

Posted by gramas 22:44 Archived in France Comments (0)

Viduržemiai. Mistralio ir valdžios vizitas.

large_6D5967CDCA8983F31E6D9A06155A5227.jpg
Į Tuloną įplaukiau visai vakare, pasislėpti nuo stiprėjančio NW, čia pagarbiai vadinamo Mistraliu. Dar vidurdienį, visai smagiai buriuojant, danguje pasirodė aukštų Cirrus Altus debesų juostos, kurios rodo, kad ten susidarę stiprūs srautai iš aukštuminių atmosferos sluoksnių gali leistis žemyn. Jeigu juos besileidžiant stuktelės Atlanto orų virtuvė link Viduržemio jūros, tai ilgas Ronės upės slėnis tarp Pirėnų ir Alpių priekalnių ims veikti kaip oro vamzdis, toks vėjo greitintuvas. Jis nukreips Mistralį į Lyon įlanką ir ten pora dienų, jei ne ilgiau, bus tikra pekla buriuotojui.

Dar Port Napoleon, kai pas mane kajutėj ties Provanso vynu susėdom su vokiečių kruizeriais. Jie pasakojo, kaip mirtinai pavojingi gali būti šie Viduržemio kurortų vėjai, juos reikia išmokti ir suprasti ir gerbti.

Išplaukinėjant iš Port Napoleon marinos į Ronės deltos vandenis, pats mačiau netoli kanalo kyšančius iš vandens du jachtos, sorry kečo, stiebus, dar net su burėmis, tiesa jau padraskytomis, su antenomis... Kažkam nepavyko laiku nuo Mistralio pasislėpti, arba nuo inkaro audra nurovė.

Antra vertus, jeigu laivas gerai paruoštas bet kam, ką jūra gali tau užmesti - bet kokį štormą galima pasitikti sąlyginai saugiai ir jį išgyventi su minimaliais nuostoliais arba visai be jų. Mano laivas projektuotas ir statytas Atlanto štormams, jame yra štorminė įranga, bent 5 inkarai su begale grandinių, virvių ir kitokio bieso, kurį apžiūrėjau, bet išbandyti dar nebuvo progos. Didžiuliausias Para- Anchor, draga, plaukiojantis inkaras - vien turėti neužtenka, reikia gerai pasitreniruoti juos naudojant, kad jie kokią nors naudą per štormą jūroje turėtų. Šis laivas kol kas geriau už mane tiems štormams pasiruošęs, todėl vėjuotam vakarui ir sukam į Toulon.

Prancūzai turi puikų leidinį pramoginiams laivininkams - BLOC MARINE - savo gimtąja ir anglų kalbomis. Tai visų Prancūzijos pakrančių, English Channel, Š.Jūros, uostų ir uostelių planai, aprašymai, locija vienžo. Joje ir parodytas Tulono uosto Senasis Dokas Darse Vieile su ilgėliausia svečių krantine Accueil prancūziškai visur vadinama. Tik įplaukęs matau ženklą svečių laivams rištis prie tos Accueil ir niekur kitur. Krantinėje, kuri pagal uosto planą Accueil, stovi vietinės jachtos, tikrai šiandien neplaukę, kapitaliai prisiraišioję ant amortizatorių, aiškiai ne svečiai. Vadinasi, svečiams vieta kažkur kitur. Sukiojuosi po uostą, stengdamasis į labai siauras vietas neįlysti, nes be priekinio pavairavimo mano 13,6m vietoje apsukti būna sudėtinga. Nėra čia jokios Accueil, o ant uosto pontonų žmonių irgi nėra, nieko nepasiklausi. Rišuosi prie kuro kolonėlės krantinės, su stipriu vėju nešančiu nuo jos. Tik iš trečio bandymo pavyksta prieiti tiek, kad galiu užsimesti ant knechto špringą. Kažkoks arabas pačiu laiku prišoka padėti su virvėmis tvarkytis, už ką gauna skardinę alaus. Patenkintas apžiūrinėja mano laivą, kanoją, serfingus, sako - Surfing? Ne, sakau, sailing, bet surfing bus irgi... You are pirate, yeah... - man jis sako - Round the world? Ir rodo ranka, kad Pasaulis apvalus. Round sakau, žmogau, Round. Negi ginčytis aš čia atplaukiau?
large_6D702527BE5FF3A98BC9EA5F16994D4B.jpg
Ryte harbourmasteris klausia, kada atplaukiau. Vakar vakare sakau, bet kuro kolonėlė nedirbo, nors visur parašyta, kad 24/7. Dabar užsipilsiu kuro, mokėsiu cash ir išplauksiu, o už nakvynę čia nemokėsiu, nes jokių marinos paslaugų man nesuteikėt. Jam tinka.

Išplaukdamas dar apžiūrėjau Mistralius, dėl tokių prancūzai su rusais ginčijasi. Tulonas yra pagrindinė Prancūzijos karinio laivyno bazė - čia visokių laivų pilna. O vakar, įplaukiant, per Securite pranešimą buvo liepta niekam netrukdyti įplaukiantiems dviems povandeniniams laivams. Mačiau tik vieną, nes jį kanalu ir atsekiau į uostą kokių 300 m atstumu, o kito - ne. Matyt, tas kitas buvo dar labiau povandeninis.

large_6D8BE733CEB5BAB0849674D239BCEFEE.jpg

Kartu su ant denio tvirtintais kanistrais, kuro dabar turiu 280 litrų, jei nepiktnaudžiauti, tai beveik visai vasarai gali užtekt. Varikliu išplaukiu iš uosto, pakeliui užsitempiu grotą, o genujos išvynioti nėra prasmės, nes vėjas į nosį, o tik išplaukus į uosto prieigas jūroje, jis beveik išvis išsikvepia, pradeda sukiotis ir nuslopsta. Aš niekur neskubu, iki Porquerolles salos, kur yra gerų inkaruočių, netoli visai. Variklį išjungiu, nes čia gera proga pažvejoti. Viena kita vietinių valtis su žvejais kiek toliau sukinėjasi, su žiūronais stebiu ką ir kaip jie daro. Vieni mėto voblerius spiningais, matyt, vilkešerius gaudo. Kiti tampo pilkerius, skirtus dugno žuvims, dar kiti velkiauja, atseit trolingu užsiima. Pabandau viena, antra ir trečia - su vienodu rezultatu. Vienas nieko, du nieko ir trys nieko. Staiga vanduo už kokių 50m nuo Billabong užverda - tunas maitinasi. Dar po keliolikos sekundžių prisistato kirai. Tunų pulkas presuoja smulkių žuveliokų tuntą iš apačios, o būrys paukščių kerta juos iš viršaus. Užvedu variklį ir bandau pratempti voblerį tunams po nosim. Ketvirtas nieko. Bet pamoka akivaizdi - kaip jūroje surasti žuvį - stebėk, ką daro paukščiai. Jei ramiai tupi ant bangų - viskas ramu, žuvies nėra, paukščiai ilsisi. Vos tik juos pamatei ore - stebėk, kur jie pradės kapoti žuveliokus, smigdami į vandenį iš aukščio. Ten, po žuveliokais, visada yra tikra žuvis. Tik dar reikia išmokti ją pagauti. Labai noriu pagauti tuną, vardu Sashimi. Nors tiktų ir tas kitas, vardu Steikas.

large_6D9A42E8AD0BE7E22215310B78DB9A83.jpg

Matyt, kažkaip panašiai jūroje orientuojasi ir prancūzų pasieniečiai. Pakrančių apsauga ir muitinė čia Douanes vadinami. Jų kateris netruko prisistatyti prie nieko nepagaunančio, o paskui paukščius ratais plaukiojančio užsieniečio. Sėdžiu ant denio su spiningu rankoj, rodau jiems nykštį, viskas Cool atseit, dėl manęs neijaudinkit. Jie stebi mane pro savo laivelioko langus, ilgai dreifuoja šalia, matyt, per kompiuterius pramušinėja laivo pavadinimą ir namų uostą. Manęs Prancūzijos vandenyse dar niekas netikrino, man aišku - jie tai ir darys. Vynioju meškeres, jie priplaukinėja, vienas douanes ant katerio denio su didžiuliu krancu. Imu parišinėti savo krancus, klausiu - Are you guys boarding me? Sako, ne, bet duok laivo ir savo dokumentus patikrinimui. Išeina dar vienas douanes su tokiu dideliu žvejišku tinkleliu ant ilgo koto. Priplaukia, palaukia, kol dokumentus sudedu į hermetišką konteinerį, jį dedu į tinklą, jie visi patenkinti, o aš iš to strioko iš visų jėgų smagiu kojos mostu kažkodėl spiriu į lejerio stovą. Vėl trijų taškų taisyklę pažeidžiau... Dvi rankos ir viena koja laivui, jei nori žingsnį žengti; dvi kojos ir viena ranka laivui, jei nori kažką su ranka daryti. Laivas ant bangelės kryptelėjo, aš tuo metu su dokumentais vienoj rankoj, kita krancą kateriui pakišinėju - va, ir suspyriau į laivą.

Pasipila kraujas, mažojo dešinio piršto nagas keistai pakibęs, einu į laivo ligoninę gydytis. Kai susigydau, lipu vėl į viršų, ten jau mane jie prasigūglinę per duomenų bazes tiek, kad aš jiems nebeįdomus. Atiduoda dokumentus, paklausinėja kur ruošiuosi plaukti, ką šiaip normaliam gyvenime veikiu... Sakau, kad plauksiu, kur vėjai neš, nes laivas burinis, bet gal jie galėtų šitą patikrinimą į savo kompus įvesti taip, kad kiti Douanes dėl manęs taip nevargtų, juk atsivijot kokias 7 jūrmyles, iš pat Tulono. O pats galvoju, kad man nuo tų jūsų tikrinimų ir kojų pirštai šitaip gali baigtis. Įvesim, sako, įvesim, bet kiti Douanes tikrins tave tiek, kiek norės, mes jiems paliepti negalim...

Va, šitaip baisiai Prancūzijos valdžia elgiasi su lietuviu buriuotoju, plaukiančiu per viduržemius skersai išilgai, amerikoniškų varžtų pilnu laivu su olandiška vėliava.

Ir mažojo pirštelio labai gaila, visai nė už ką vargšas nukentėjo.

Posted by gramas 20:36 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Žiauri akcija a'la Billabong.

-10 °C

Pats nebežinau, kaip įsigijau tą ėriuko koją. Kažkokia akcija Port Saint Louis du Rhone gastronome tuomkart buvo, labai pigiai ji man pasirodė lygininant su ėriena Lietuvoje, ir įmečiau ją į vežimą. Juk pravers kai nuplauksim kur nors, kur civilizacijos mažiau. Taip atrodė. O čia, prancūzų Viduržemio pakrantėj, civilizacijos tiek, kad jokių didesnių maisto atsargų laive nereikia. Turgeliuose bei parduotuvėse geriau viską šviežią pirkti - kaip kuriam miestely - kai kur kasdien, kitur pora dienų per savaitę - vyksta amatininkų/ūkininkų turgeliai. Jie tokie partizaniški turgeliai - nuo 8 val. staigiai užtveriama kuri nors miestelio gatvė, dažnai net pagrindinė, ir jie išstato savo prekystalius bei prekes. Visi, kas tą dieną būtų pirkę bulves, svogūnus ir kitokias cukinijas Maksimoj - tie nusiperka pigesnių ir geresnės kokybės turgeliuose. Sūriai, charcutterie, uogienės, boulangerie, žuvis, daržovės, visokio visko ten pilna. Tiesiai iš daržo, ar iš tinklo, iš kepyklos ir dirbtuvių, o ne Ispanijos. Šitaip ir mažiukams kvėpuoti prancüzai duoda, o ne vien Maksimoms vardu Intermarche ar Carrefour. Ir derėtis turgelyje galima, nes įdomu. Toks turgeliukas veikia 3-4 valandas, po to jis staigiai dingsta ir gatvė vėl virsta paprasta gatve.

Tai grįžtam prie kojos. Jachtoje yra didelis ir talpus šaldytuvas su pastovia 5C temperatūra. Yra ir šaldiklis, bet jo nenaudoju, nes nereikia. Jei kada viskį ant ledų lupti pradėsiu, tada ir įjungsiu. Arba kai toli plauksim. Koja tik per kelias dienas šaldytuve atitirpo ir suminkštėjo, nes buvo prispausta prie pat šaldymo plokštės. Kai suminkštėjo, skaitliukas jai ir pasileido. Vasara jau čia. Nieko geriau nesugalvojau, kaip supjauti ją į šašlyką. Foto viską parodys, receptus patys žinot. Egzotika vien tame, kad procesas vyko ant vandens, jachtai stovint ant inkaro. Šašlas gavosi skanus.

large_180_A1520EF7B5114A44FB51A49F7910C5F5.jpg

large_180_A15382D49E5823D5EF985735FE39A521.jpg

large_90_A154B6E8FF237E1A4D3E9F9A121D358A.jpg

large_90_A155F26BC4F6B42DA47D4A74FC268737.jpg

large_90_A15716D6AB19FC1D94D7E0341EB55DA1.jpg

large_A158266D9EB71DBA75758B41CCF88564.jpg

large_90_A159688AD424D6D49714347C7D411EE9.jpg

large_180_A15A514B0B6DA809C111FF7992425FC7.jpg

large_A15B5989F69B44BC4CFB1F96E48EA0B6.jpg

large_180_A15C73ADE62E8E3982762B008DA4AAD0.jpg

large_180_A15DB48EFF3B9F715CAD8F230DC909EE.jpg

Posted by gramas 10:14 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Vėl judam.

Po trijų nakvynių inkaruotėse, laikas kelti kablį iš vandens ir judėti toliau. Iš Porquerolles į Kanus, per naktį, matyt, nesigaus, nes vėjo yra, bet morda. Jei reiks - prašvitus stosiu kur nors pailsėti. Mačiau kaip tunų pulkas užvirina vandenį. Bet mano voblerio jie nenori.

Posted by gramas 11:26 Comments (1)

Viduržemiai. Ledas tuoj pajudės.

Šiandien prieš pietus - skambutis. Mergaitė iš marinos administracijos, čiabuvių kalba capitainerie, domisi, ar aš esu jachta Billabong. Ar aš laive? Oj, kaip gerai. Suprantate, jūs vakar prisišvartavote prie tiltelio, kuris yra per mažas jūsų laivui. Jis neapskaičiuotas tokiai apkrovai, todėl prašome būtinai šiandien peršvartuoti jūsų laivą bet kur prie G pontono, Golf. Oj, tikrai jokių problemų, oj kaip gerai, merci and have a nice day.

Prie G, tai prie G. Nors prie taško G, nors prie pontono, kaip panelei patogiau.... Nes šiandien aš kietas, nes šiandien - ne vakar. O atsidūriau tame mažų laivų pontone vakar, iškart po laivo nuleidimo į vandenį. Prancūzai yra tikri buriavimo profai - buvo nuostabu stebėti, kaip mikliai jie pasigriebė mano laivą iš žiemos parkingo, atsivilko iki keltuvo, užsimetė ant diržų ir pliurkšt į vandenį padėjo ir sako - tu turi 10 minučių viską pasitikrinti, paleisti variklį ir nuimam diržus, plauk sau sveikas kaip koks bonvojažas. Pradedu visur laive nosį kaišioti, visur pratekėjimų ieškoti, niekur nėra, visur kajutėse po grindim, t.y. triumuose sausa, o veleno mova, ta vieta, kur sraigto velenas iš vidaus į lauką išeina - varva normaliai. Ne tai, kad čiurkšle bėgtų, bet kokie 20-30 lašų per minutę krenta. Triumo siurbliai, kurių laive daug, be vargo su tiek vandens susitvarkys, bet man neramu. Sakau tiems jachtų keltuvo džigitams, kad man stern gland varva. Ar smarkiai? - jiems įdomu. Ne-a, sakau, gal susitvarkysiu - nes tas jų prancūziškas džigitizmas yra šiek tiek užkrečiamas. Tai gerai, sako, imam diržus.

large_90_06A50802E68629E87AD8A524152D70BA.jpg

Ir paleido jie mane plaukt. Čia jau galiu pasakyti, kad laivą aš nupirkau Viduržemiuose jau paruoštą žiemojimui, iškeltą ant kranto. Aš gyvenime su tokiu dideliu buriniu laivu nesu plaukęs, net kaip keleivis. Su mažesniu teko. Naudojimo prasme jachta Billabong beveik nepažįstamas laivas, bet reikia plaukt. Vienu smegenų pusrutuliu, kaip koks delfinas, kontroliuoju kaip pirmyn/atgal netoli keltuvo laivą sukinėju, kad jo gabaritus ir posūkių charakterius pamatyt. Antruoju pusrutuliu, kuriam žiauriai neramu dėl to varvančio veleno, kuriu planą B. Ta mergaitė iš capitainerie sakytų B, Bravo. Planas Bravo. Jis gimė toks: jei velenas varva, jam sukantis jis gali pradėti leisti vandenį žymiai smarkiau, tada imsiu čia pat uoste skęsti. Nors nuojauta man sako, kad per žiemą padžiūvusi mova turi varikliui veikiant prasidirbti, jos užpildas, tokia tepaluota virvė - pabrinks ir viskas bus lygiai. Bet čia tik nuojauta, o tekantis velenas yra faktas. Todėl mano protingesnis aš, tas kuris ne džigitas, liepė baigti manevravimo žaidimus ir prisirišti kuo arčiau keltuvo. Jei bus problemų, juk reiks vėl į krantą ir skubiai prašytis, bus trumpiau plaukt iš baimės pilnom kelnėm. Nes tie, kur skęsta kaip džentelmenai, yra išimtys, o aš esu tik paprastas statistinis lietuvis, kuris ramiai skęsti su cigaru rankoje dar nemoka. Taip ir prisirišau piratiškai su savo 13,6m ir 11 tonų - tų mažesnių laivų, iki 10 m ilgio, pontone. Mano durnesnioji pusė, kuri džigitas šiek tiek, pasirodė teisi. Prisirišęs tvirtai, daviau varikliui padirbėti su įjungta atbuline pavara, su šiek tiek apsukų - ir veleno movos lašėjimas baigėsi.
large_06A660B4B71185D113452023EA1E240A.jpg

Dabar jau esu prie G pontono, kuris Golf. Siaurokos čia vietos laivams be priekinio pavairavimo, su daug vėjo į bortą ir kiti laivai labai brangūs, dar tie tiltelių galai su dviem inkarais, kur užkliūti gali - bet šiaip taip įsispraudžiau. Buvo pora akimirkų, kai adrenaliną galėjau nuo odos braukti pirštu ir pasidėti į stiklainiuką tai dienai, kai atrodys nuobodu.

large_180_06AC0576D5819858ECA3C779F8771CF5.jpg
Jau pradedu pajusti didelio laivo inerciją, gero variklio galimybes, po truputį mudu su laivu susipažįstam, nors vis dar vienas kitam sakom Jūs. Laikyčiau tai abipusės pagarbos dalyku. Prisirišti padėjo du kitų laivų savininkai, tokie pat kruizeriai kaip aš. Ne todėl, kad labai reikėjo, špringą jau užsivedęs buvau, bet toks mūsų etiketas. Truputį su šypsena ranka numojam į padėkos žodžius ir apsisukę nueinam. Šiandien ryte pats gelbėjau pagyvenusią damą, apie 65-70 metų buriuotoją, kurios jachtos kriauklėmis apaugęs sraigtas neleido normaliai manevruoti. Tiksliau, padėjau gelbėti, nes netruko prisistatyti marineris su kateriu, telefonu iškviestas, ir nusitempė ją į keltuvą. Kol laivą kėlė, pasikalbėjom. Jos vyras pasiligojo smarkiai, laivas neplaukė ilgai ir todėl dugnas bei sraigtas apaugo. Ir jos jachta ne "she", kaip jūs angliškai sakot, o laivas. Deja, pavėjinis, nes modernus plokščias korpusas į vėją krypties nelaiko. Bet jos laivas labai myli jūrą kaip ji, todėl jai skaudu, kad plaukti negali. Bet aš žinau, kad nežiūrint į tai, kaip ten jos vyro likimo knygoj parašyta - ši ponia savo laivu dar plauks.

large_06AA6EB6AF51DC89BC3187DF664F2225.jpg
Aš mačiau, kaip užtikrintai ir ryžtingai ji sugebėjo laivą išlaikyti vietoje, laivugaliu prieš vėją - su beveik nedirbančiu sraigtu. Man tik pora kartų tereikėjo padėti prie tiltelio jai nesispausti ir po to į keltuvo slipą įvesti. Savo laivu, kurį dar man reikia prisijaukinti - kažin, ar būčiau taip sugebėjęs.

Dar prieš peršvartavimą, iš pat ryto, prisipūčiau dviračio padangas ir numyniau į parduotuvę. Tarp reikalingų dalykų, paėmiau ir šaldytą avies mentę, tokią su visu kaulu. Dabar svarstau, ar nepadarius šašlo iš jos ir sukviesti į puotą visus šio pontono kruizerius? Tai čia ta mano durnesnė, kuri džigitas, pusė taip sako, o protingesnis mūsų pusrutulis dviračiu labai nepatenkintas, turbūt teks naują pirkti. Nes kaip juo bevažiuoji - vis prieš vėją.

Posted by gramas 09:59 Archived in France Comments (6)

Apie tai, kaip buriuotojui tapti legenda

Buriuotojai ilgai delsė atskleisti Lietuvai savo paslaptį. Dabar, kai Klaipėdos buriuotojų iniciatyva ir Lietuvos Buriuotojų Sąjungos pritarimu Klaipėdoje įsteigta Undinių Akademija, pradžioje tebuvus tik kukli idėja, pasiteisino, organizacija sustiprėjo, išvystė narystę bei paslaugas - dabar atėjo laikas prisistatyti šaliai. Undinių Akademija vienija ne tik Lietuvos buriuotojus, tačiau ir tuos, kas iš tikrųjų myli jūrą.

large_946D48D7C7EF9B538DBE8B5265B457FC.jpg
Tačiau apie viską - nuo pradžių. Kaip žinia, klimatas mūsuose duoda gana trumpą buriavimo sezoną, vos 6 mėnesiai per metus. Buriuotojų dryžuotos sielos likusius pusę metų iki šiol buvo verčiamos kankintis, nes žiemą buriuoti negali dėl sukietėjusio vandens. Pernai atsidarius moderniausiam mieste "Impuls" baseinui, buriuotojų reikalai iškart pagerėjo. Entuziastų, negalinčių gyventi be vandens nei vasarą nei žiemą dėka, buvo įsteigta Undinių Akademija.
Idėja tikrai neatsirado tuščioje vietoje - buriuotojai jau nuo seno yra pastebimi garbinant Neptūną, visų jūrų valdovą. Kaip žinia, ten kur Neptūnas, ten ir undinės... Vos jachta išplaukia už uosto vartų į atvirą jūrą, jachtos škiperis atkemša tauraus gėrimo butelį ir, tardamas vyriškai santūrios maldos žodžius, įpila auką Neptūnui. Į trumpą kalbą Neptūnui dažniausiai telpa škiperio rūpestis dėl įgulos ir laivo saugumo, prašymas duoti pakeleivingą bangą, gerą vėją ir sėkmingai sugrįžti į namų uostą.

Ta vandens trauka prie vandens buvo tokia stipri, kad žiemą jie pradėjo vakarais rinktis Klaipėdoje, Impulso baseine. Šiandien buriuotojams sunku pasakyti, o gal nei vienas nenori prisipažinti, kas ir kodėl pirmasis į nuolatiniais tapusius susitikimus baseine atėjo su undinės kostiumu. Idėja šitaip paįvairinti atnašavimą Neptūnui greitai išplito buriuotojų tarpe, netruko prisijungti ir jų šeimų nariai, giminės, draugai ir artimieji. Undinių ir undinų stilius bei gyvenimo būdas pasirodė tiek sveikuoliškas ir užkrečiamas, kad prie Klaipėdos buriuotojų ėmė aktyviai jungtis ir visiškai neburiuojantys miesto gyventojai. Pasirodo, retas klaipėdietis vaikystėje nebuvo užburtas Jūratės ir Kastyčio legendos magija.
Populiarėjantis undinizmas leido struktūrizuoti entuziastų pradėtą veiklą ir šitaip mieste atsirado Undinių Akademija, kaip Lietuvos Buriuotojų sąjungos padalinys Klaipėdoje.

large_946C4DB0A1556B99E9282131CDE9BFB4.jpg

Undinių Akademija veikia asociacijos principu, su savanoriška mokama naryste, organizuojamais renginiais ir paslaugomis, o visos lėšos skiriamos organizacijos stiprinimui ir Lietuvos Buriuotojų Sąjungos veiklai vystyti. Savo pagrindiniu ir strateginiu siekiu organizacija laiko tapimą pagrindiniu veiksniu, įtvirtinančiu Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, reikšmę Baltijos regione ir visame pasaulyje.
Metinis Undinių Akademijos nario mokestis Eur50,- tačiau visoms Jūratėms ir Kastyčiams narystė yra nemokama.

Abejojantiems, ar undinizmas jiems tinka kaip gyvenimo stilius, yra rengiami įvadiniai kursai, kurių metu galima išsinuomoti kostiumą, grimą bei rekvizitą ir, su patyrusių instruktorių pagalba susipažinti su undinių bei undinų bendravimo principais. Įvadiniai kursai pasirodė tokie populiarūs, kad juos numatoma rengti ir vasarą, tam Undinių Akademija jau pasirašė Trinyčių prūdo nuomos sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe. Apie 90% pabandžiusiųjų undinizmą, jungiasi į Akademijos veiklą, tampa aktyviais nariais, dalyvauja organizuojant renginius ir savarankiškai populiarina undinizmą visuomenėje.

Visiems Akademijos nariams, įvaldžiusiems undinizmo techniką ir saugaus elgesio vandenyje principus, rengiami pažinčių vakarai su šokiais po vandeniu, įvairiausi teminiai renginiai, naujų narių krikštynos, vestuvių, gimtadienių ir jubiliejų šventės. Vienas labiausiai pastebimų Akademijos narių realizuotų projektų - neseniai miestui padovanota Undinėlės skulptūra Klaipėdoje. Šiuo metu Akademija ruošiasi grandioziniam renginiui - undinių paradui Dangės upe per artėjančią Jūros Šventę ir kviečia į veiklą jungtis naujus narius.

Jeigu vaikystėje žavėjotės Jūratės ir Kastyčio legenda, arba pageidaujate artimiau pažinti undinizmą kaip laisvalaikio ir gyvenimo būdą, kiekvieną trečiadienį, 17 val. galite susitikti su Undinių Akademijos ir Lietuvos Buriuotojų Sąjungos atstovu Dariumi (fotografija teksto pradžioje) prie Undinėlės skulptūros ties Biržos tiltu Klaipėdoje, arba kviečiame skambinti tlf. +370 602 17070.

/Fotografijų autorius - Artūras Drukeris/

KLAIPĖDA,
2015 m
Pati balandžio mėn. pradžia

Posted by gramas 02:22 Comments (1)

Apie tai, kaip netapti sukčių auka

large_834555FF0278CBD230C0CC0C9615BCB6.jpg

DĖMESIO! Visiems buriuotojams, laikantiems laivus Klaipėdoje, Pilies uoste!

Tai perspėjimas saugotis sukčių, šiemet vėl bandysiančių jus apvogti išradingu būdu. Sukčiavimas Pilies uoste vyko pernai visą vasarą, šiemet tai gali kartotis, todėl privalau jus įspėti, kad būtumėt atsargūs.

Jeigu, įplaukiant į uostą, pastebėsite dvi simpatiškas maždaug 20 -25 metų amžiaus merginas, sėdinčias ant suoliuko uosto krantinėje - būkite budrūs. Vos tik jūs prisišvartuosite, sutvarkysite laivą ir įsėsite į mašiną, jos abi staiga apipurkš jūsų priekinį stiklą valikliu ir pradės trinti kempinėmis. Jos žaismingai pils vandenį viena ant kitos, nusimes šlapius marškinėlius ir liks vien su bikiniais. Jos gundančiai šypsosis, o jų stangrios krūtys veršis iš liemenėlių, prisispausdamos prie stiklo. Jos nereaguos į jūsų prašymus baigti, o nuvalę stiklą, įsės į jūsų mašiną ir paprašys nuvežti jas į Girulių mišką. Pakeliui, kol viena iš jų bučiuos jus į ausį, kita pradės nusirenginėti ir, nekreipdama dėmesio į jūsų bandymus pasipriešinti, visiškai nuoga atsisės ant jūsų raita. Jūs nebegalėsite vairuoti... Kol stabdysite mašiną, kita mergina nepastebimai ištrauks jūsų piniginę, o mašinai sustojus, jos abi iš karto pabėgs.

Dėmesio, buriuotojai - būkite atsargūs, nepasiduokite sukčių apgaulei! Šitokiu būdu aš praradau savo piniginę praėjusių metų sezono gegužės mėn. 4, 8, 9, 10 dienomis, po to gegužės 14-tą du kartus, po to birželio mėn. 1, 3, 5, 6, 7, 12 d.d., 17 du kartus, ir 23, 27 d.d. , liepos mėn. 3, 5, 10, 14 d.d. , o per Jūros šventę tris kartus.

P.S. Piniginių nebrangiai galima rasti Naująjam turguje, parduotuvėje "Viskas už 2 Eur".

P.P.S. Jei kam anekdotas pasirodė per senas, ar prastas - naujus ir gerus jau galite rašyti komentaruose.

Posted by gramas 00:43 Comments (1)

Apie tai, kaip gauti "viedrą" interneto už bokalą alaus

Atplaukęs ir prisirišęs svečiam uoste, buriuotojas dažniausiai užsimano alaus ir interneto. Įsijungi telefoną arba planšetę ir matai, kad WiFi čia yra, bet užrakintas. Nieko nepadarysi, teks eiti uosto kapitonui prisiduoti, užsimokėti už jachtos stovėjimą marinoje, tuo pačiu ir interneto raktą gausi. Ir WC, dušo kodinės spynos kortelę duos, dažniausiai ir miesto žemėlapį, ir artimiausias prognozes gausi... bet pinigai į priekį.

Nereiktų to WiFi rakto, tai ramiausiai lauktum sau, kol harbourmasteris arba jo bojus atkiaušins iki tavo laivo ir pinigų pats paprašys. Nes visi žino, kas čia klientas ir kas čia visai ne karalius.

Ir žymiai dažniau, negu rečiau - bet atsitinka taip, kad iš locijos tu žinai, kad čia WiFi turi būti, arba net tą WiFi slaptažodį jau turi, tačiau ryšio nėra, nes tavo jachta per toli nuo uosto kontoros stovi.

Keikia tada buriuotojas net išsijuosęs šeimininkus, kad normalaus ryšio jie neturi, o galiausiai pasiima savo elektroninius ir laptopinius žaislus ir keliauja į krantą WiFi laimės ieškoti. Tas piktasis buriuotojas, žingsniuojantis uosto pontonu, žino, kad lazda, o tuo labiau virvė, turi du galus. Tačiau jis net nenutuokia, arba nesusimąsto, kad WiFi ryšys irgi turi du galus. WiFi - tai prietaisų dialogas, o ne rėkimas į vieną pusę. Neužtenka vien įplaukti į tą mistišką įsivaizduojamą bevielio interneto debesį, kad turėtum WiFi ryšį. Jį, tą interneto debesį, transliuoja antena nuo kranto, dažniausiai nuo harbourmasterio kontoros. Mūsų kišeninis telefonas, arba planšetė ir laptopas taip pat turi anteną, per kurią kaip koks radijo siūstuvas bando kalbėtis su ryšį transliuojančia kranto stotimi. Telefono antena dažniausiai yra per silpna, kad nuo kranto stoties toliau prišvartuotoj jachtoj užtikrinti "vaifajų", nors pati jachta randasi kranto antenos garantuoto veikimo zonoje. Taip kad, problema yra musysiaaa. Nėra ko ridenti ant uosto, jei pas patį ta iPimpačka per maža... Nejauku man be "chaliavno" interneto, tai teks kažkokio techninio sprendimo paieškoti.

Pirmiausia padariau vojažą per Klaipėdos elektronikos prekių parduotuves. Kokį WiFi sprendimą turit kateristams, visokiems kemperiams ir jachtsmenams? Visi kaip susitarę kiša sprindžiuko dydžio kambarines antenas, arba kryptines kaip stipresnes, ir maršrutizatorius. Atseit, kateristai tokias perka ir vargo nemato. Nori ryšio, tai pastatai kažkur ant denio, ar tarpdury, nutaikai į uosto kapitono trobą - ir turi "chaliavną" ryšį net keliems įrenginiams vienu metu. Viskas tvarkoj, kai tu visąlaik uoste stovi, gal tada tokios įrangos ir užtenka. O ką, jeigu kaip mes planuojam - po viduržemius bastytis, dažniau inkaruotėse, nei marinose apsistojant? Kai atstumas iki WiFi turinčių kranto kavinių, viešbučių ir parduotuvių kilometras, o tai ir daugiau? Ir kai jachta, kabliu į dugną isikabinus, vis pasisuka, žiūrint iš kur vėjas papūstų? A, tada tai jau taip, sako man pardavėjai, kryptinės antenos išvis kaip varijantas atpuola, o tos mūsų kambarinės omnidirekcinės, to biš daugiakryptės sprindžio didumo - kažin, ar jums tinka... Sandarumas, atsparumas drėgmei nekažką...

Aš pasigūglinęs, tai toliau vaidinu kietą: tai gal, sakau, turit lauko anteną, su pritvirtinamu tiesiogiai prie antenos stiprintuvu su radijo įrenginiu, užmaitinimas tiesiai nuo 12V laivo áliaktros per Power Over Ethernet laidą? Tada tą jūsų maršrutizatorių montavimui jachtos viduje nupirkčiau, bevielio ryšio paskleidimui... Siūlau jiems dylą.
Iš trijų šitaip tardytų bernužėlių Klaipėdos specializuotose parduotuvėse nei vienas nebuvo net girdėjęs apie Ubiquiti Bullet antenos busterį, ar pats čiupinėjęs tą lauko anteną. Blinkt-blinkt akelėm vadybininkai diplomuoti pardavimų. Du iš trijų iškart kėlė letenas į viršų, atseit nežinom neturim, eik iš čia. Vienas paprašė, kag gūglėj parodyčiau, apie ką čia sapalioju, užsiseivino adresą ir pažadėjo paskambint, kai pasitikrins už kiek man galėtų tą sprendimą sukomplektuot. Specialistas, turbūt, vis dar dirba, ieško, nes laukiu iki šiol...
large_991FDEB0E2ABC1050E0FB0BAD095C02E.jpg
Foto iš čia

Belaukdamas žinių, inernetuose prisižiūrėjau, kad pats populiariausias buriuotojų kruizerių tarpe WiFi sprendimas mane nuleistų ne mažiau, kaip Eur300,- jei pirkti Europoje. JAV galima rasti pigiau, bet ten įrangos konfigūracija lygtai kertasi su europiniu standartu, ar tai normomis - ir savo ryšiu gali trukdyti kitiems WiFi vartotojams, esantiems tavo antenos veikimo zonoje. Be to, amerikonai užsiprašė apie USD200 vien už transportą iš Kalifornijos į Klaipėdą. Sudėjus įrangos kainą ir pristatymą, gaunasi brangiau, nei perkant ES.

Ta įranga - tai standartinių gaminių rinkinukas, kurį galima susipirkti iš didmenininkų atskiromis dalimis ir gaunasi pigiau, nei perkant komplektą iš vienų gobšių rankų:

1 x Ubiquti Bullet 2HP - High power outdoor rated radio unit.
1 x 8dBi Antenna
1 x Ubiquiti Picostation - High Power waterproof radio unit.
1 x 15 Metre outdoor rated Cat5 cable
1 x 1 Metre outdoor rated Cat5 Cable
1 x .5 Metre outdoor Rated Cat5 Cable
1 x Power Injector Block

Tas Bullet 2HP - tai stiprintuvas/radijas, kuris neva tai atsparus oro sąlygoms ir prisukamas tiesiog prie antenos. Į Bullet ateina PoE laidas iš áliaktros ir signalo paskirstymo bloko. Tas blokas atrenka kuriomis laido gijomis ir į kur tiekti 12V srovę ir kuriuo laideliu tekinti duomenų srautą. Iš skirstytuvo kabelis jungiamas į maršrutizatorių, kuris tuos WiFi duomenis transliuoja jachtos viduje ir kokius 20-30 metrų atstumu apie laivą. Antena su Bullet signalą gauti ir siūsti gali ir kilometro ir dviejų atstumu, priklauso nuo kranto stoties stiprumo. Be abejo, didžioji dauguma šitaip pagaunamų WiFi kanalų bus koduoti. Nieko nepadarysi, kartais teks pripučiamu tūziku plaukti į krantą ir pasidairyti, kuriame bare užsisakyti bokalą alaus, kad gautum WiFi kodą. Toks atsiskaitymas už internetą savo laivo komforte, o ne ant suoliuko kažkur - man tinka... Net jei prireiks kokius tris bokalus išlenkti.

Beje, Bullet deklaruojamas atsparumas orams - toks nelabai patikimas. Specai pataria, kad protinga būtų naudoti šiek tiek hermetiko, kai prijungęs PoE kabelį, ateinantį į Bullet dugną, tvirtini dangtelį į vietą. Jeigu be hermetiko - yra tikimybė, kad sūraus vandens pateks į vidų, koroduos ištirps kontaktai ir elektronika, o kruizeris vėl bus labai piktas.

Anteną kelti kuo aukščiau, ieškoti vietos, kur kita laivo įranga jai nekels signalo interferencijos, t.y. neiškraipys signalo.

Kaip sakiau, komponentais pirkti iš didmenininko yra žymiai pigiau. Tokį pat komplektą, kurį aukščiau duotoje nuorodoje britai siūlo už 300 Anglijos rublių, papirkau iš lenkų už Eur200 su visu transportu ir lenkų PVM. Ir dar su šiek tiek stipresne 10 dBi antena...

Žaislai jau važiuoja, UPS trakingas siūlo pristatymą šiandien. Kai atvyks, reiks kažkaip sistemą konfigūruoti, kad atskiri komponentai ir kompiuteris pamatytų vienas kitą - dar nežinau kaip, bet juk buriuotojas privalo būt sumanus.
Jeigu viskas veiks tvarkingai, galėsiu išduoti kur ir kaip pirkti, kaip montuoti ir programuoti - jei toks keliaujantis WiFi kam nors dar bus aktualu.

Posted by gramas 00:24 Tagged boats buriavimas jachta Comments (14)

Apie tai, kad ir išplaukijai reikia cepelinų

large_gone_sailing_sign.jpg

Visi seniai įpratę prie išeivijos. Nuo mums suvokiamo laiko pradžios lietuviai keliavo. Kas dėl ilgesnio rublio ir baltesnio pyrago, kas pažiūrėti, ar tikrai gaublys apvalus ir Žemės krašto, kur, sako, gali net nukristi tiesiai tam banginiui ant kupros - nėra.
Motyvas nesvarbu, tačiau daugelis surado pakankamai priežasčių, kad įleisti savo šaknis svetur. Ten jie gyvena taip kaip visi, ten lietuvis buriasi prie lietuvio, globoja šaknis, lipdo cepelinus, šoka kepurinę ir garbina Sabonį, kaip buvo įpratę dar Lietuvoj.
Maždaug taip mes įsivaizduojam savo išeiviją. Pats terminas kilęs, kaip jau sakiau, nuo laiko pradžios. To meto priešistorinis lietuvis, nesugebėjęs savo nykia buitimi suvaldyti jo galvon įsimetusio klajūno viruso, pakišdavo trobos raktą po kilimėliu gonkelėse ir išeidavo. Matyt, dažniausiai pėsčias išeidavo, todėl ir vadinasi jie išeiviais.
Manau, jau minėjau kadais, kad nieko per daug rimtai nepriimtumėt, ką šiame bloge beužeitumėt... Taip kad išeivijai no offence intended. Juk mes žinom, kad pirkot bilietą ir skridot lėktuvu, o ne kaip būrai pėsti iškulniavot. Galiu net "iš tikrųjų" pridėti, kad jį kur kelmas... OK?
:o)

Tačiau, nuo laiko pradžios praėjus tūkstančiams metų, vis dažniau pastebima, kad atsiranda lietuvių, nusprendusių ne išeiti, o išplaukti. Iki tų gonkelių viskas taip pat, kaip kad prieš tūkstančius metų - virusas, kelionių ilgesys, svajonės, kažkoks neramumas dūšioj lietuvio... ir tada vieną dieną tik brynkt, raktas po kilimėliu - nieko naujo, vienžo... Visi skirtumai prasideda tik nuo gonkelių nulipus. Nes šie naujesni lietuviai niekur neina, bet sėda į jachtą, dažnai visa šeima - ir išplaukia. Jokios misijos jie nevykdo, jie neneša trispalvės būtinai apie visą Pasaulį, jie nieko negarsina, nenori nustebinti ir nugalėti - jie šiaip sau buriuoja. Tie, kas buvo "ant misijos nuo Dievo" - tie jau garbingai nešė, stebino ir nugalėjo, o dabar jau galima plaukti ir šiaip. Ir negalime jų vadinti išeivija, nes jie neišėjo, be to nei vienoje vietoje jie neprigyja ir šaknų neįleidžia. Šalis keičia šalį, uostas keičia uostą, nuolat keičiasi vėliavos po zalingu, vaikai atsiranda ir auga, o lietuvio noras burtis prie lietuvio, lipdyti cepelinus, šokti kepurinę ir garbinti Sabonį - matyt, išlieka.

Kai šiame bloge užsiminiau apie rimtus ketinimus ateinantį buriavimo sezoną su šeima praleisti Viduržemio jūroj, mane susirado du lietuviai, beperkantys jachtas tame pat regione. Vienas Italijoj, kitas Turkijoje. Abu ketina namo neskubėti, o artėjantį sezoną skirti viduržemiams ir tada spręsti - likti ten dar, ar plaukti Lietuvon. Su ta šeima, kuri gražuolį prabanguolį Najad'ą nusipirko Italijoj, tai su jais sutarėm, kad kažkur Korsikoj, ar Sardinijoj tikrai susiplauksim. Žinau, kad ten, viduržemiuos, laivus jau turinčių tautiečių yra ir daugiau. Yra Kroatijoj. Bent dvi lietuvių jachtos su šeimyninėm įgulom šiuo metu yra Kanaruose. Yra, ir ne tiek mažai, ir Karibuose. Kažkur Azijos jūrose ir Švedijoj, ir JAV mūsų išplaukijos yra...
O prasidės vasariniai/rudeniniai čarteriai, tai bus tų lietuvių su burėm pakankamai daug visose Pasaulio jūrose ir vandenynuose.

Jeigu jau formuojasi tokia keliaujanti po burėmis diaspora, lietuviškoji išplaukija, tai lengva daryti logišką išvadą, kad jai anksčiau arba vėliau, kaip tai minėtai išeivijai, irgi iškils poreikis burtis lietuviui prie lietuvio, lipdyti cepelinus, šokti kepurinę ir garbinti Sabonį (nebūtinai tą, kuris A., man tiks ir tas, kur 0,7).
Tai va, jeigu buriuojančioje tautos dalyje atsirastų asmuo, norintis savo brangaus laisvalaikio sąskaita užkurti ir prižiūrėti elementorišką forumo tipo svetainę, ar kokią feisbukės grupę, skirtą būtent keliaujančių buriuotojų kolektyviniam protui, beigi prijaučiantiems, tai juk būtų super.

Tokioje informacijos mainų ir bendravimo platformoje palengva imtų formuotis resursas praktinių patarimų, vertingų maršruto taškų apie įvairius lietuvių lankytus vandenis, daug inkaruočių, uostų ir marinų informacijos su kas kur po kiek... Kas kur plaukia, ar plaukti ketina, gal kas pakeleivius ant cost sharing'o jūrmylių parinkti ima... Gal tu net neplauki niekur, bet labai to nori ir žinai, kad kada nors plauksi. Gal čarteryje netikėtai laisvų vietų atsidarė... Kas kur ką sutiko, pamatė, kažką smagaus nuveikė ir kažkaip refleksuoja... Kažkas sulūžo, sugedo ir nežinai, kaip remontuoti? Gal kas naudotą virvę ar burę parduoda, nes naują užsakė, ar prietaisą kokį... Filmuką susukai, ar įdomesnę foto turi ir nori dalintis? O gal kas supasi ant bangos saugioj inkaruotėj, ar sėdi marinoj, nes štormą išlaukti reikia; jam arba jai nuobodu, o nuo kranto "chaliavnas" WiFi traukia, tai čia ir dabar papliurpti būtų smagu...

Deja, tokiam įdomiam ir naudingam internetinio buriavimo projektui nesurandu savyje laiko, asmeninio žavesio ir tam reikalingo visuomeniško draivo.
Bet jei koks entuzijazistas svetainę ar paskyrą FB sukurtų, tai pažadu, kad kartu su kitais buriuotojais-kruizeriais lankysiuos joje su tikslu virtualiai burtis, lipdyti cepelinus, šokti kepurinę ir garbinti tai, ką susitikę kažkur toli nuo LT toj slaptoj kajutės stalo vietelėj surasim.

Kas žino, gal būtų visai įdomu...

O gal jau yra toks lietuviškas kruizerio rojus internetuos, tik aš, tamsuolis, jo nematau? Parodykit man.

Posted by gramas 23:39 Comments (2)

Apie tai, kaip jūra ženklina savo vaikus

Tatuiruotė - tattoo - tai neatskiriama jūrinės kultūros dalis. Tiesą sakant, tai būtent jūreiviai, ypač po Kuko ekspedicijos Ramiąjam vandenyne, vėl grąžino civilizuotam pasauliui kūno puošybą tatuiruote, tiems ženklams suteikiant daug prasmės. 1786 m kapitonas Kukas pirmąkart aprašė Taičio, Havajų, N.Zelandijos čiabuvių tradiciją, vadintą "ta-tau". Šiandien spėliojama, kad pavadinimas atspindi garsą, kuris palydi procesą, kai specialia lazda plakama per kitą lazdelę su adatomis, šitaip įnešant piešinio dažus po oda. Ten jūrininkai ir sužinojo, kad čiabuvių ženklai ant kūno parodo ne tik gentinę priklausomybę, šeimos istoriją, bet turi ir magiškų galių, padedančių to pamarginto kūno savininkui išvengti negandas ir šiaip sėkmingiau brautis per gyvenimo džiungles.

Kaip sako, kiekvienas naujai sužinotas dalykas yra gerai užmirštas senas. Europiečiai tatuiruotes naudojo nuo seno. Seniausias mums žinomas europietis, išlikęs kaip organizmas, o ne kaulelių krūva - tai Ledinis Otzi, galą gavęs Alpių ledynuose maždaug 5300 m prieš Kristų ir mūsų dienas pasiekęs kaip seniausia žinoma europiečio mumija. Otzi'o kūnelis gerokai pamargintas mistiškais ženklais.

Istorijos ratui sukantis, tatuiruotėmis ženklino vergus, pagal jas gentainiai pažindavo vienas kitą, socialinį statusą, totemus, o kariai ženklais pažymėdavo savo pasiekimus. Vėliau Europoje šis kūno puošybos menas buvo pamirštas, todėl Kuko komandos jūreiviai, grįžę pamarginti mistiškais ženklais, atrodė kaip tikra egzotiška sensacija.

Mūsų dienomis tatuiruotės yra mada ir kūno puošybos menas, o jų mistiška prasmė ir slaptas kodas užleido vietą dekoratyvumui ir estetikai.
BE3B44ACD09937D6BEDF9C596E09526A.jpg

Taigi, po ekspedicijų į egzotiškus kraštus, tatuiruotės netruko paplisti laivyne ir greitai tapo savotišku kodu, kurį žinantys pagal kūno ženklus nesunkiai matydavo kas kokį darbą jūroje dirba, kokia jo patirtis, kokius vandenis maišęs ir kokius jūros siaubus nori nuo savęs atbaidyti.

Baimių ir prietarų to meto jūreiviui užteko. Gyvenimas jūroje buvo pats iš savęs be galo sunkus, o kai pilnai atsiduoti Motinai Gamtai ir jūrai, tai ir visokių baimių netrūksta.

Kad laivui sudužus nenuskęstum, o krantą pasiektum, privalai ant pėdų turėti kiaulės ir gaidžio tatuiruotes.
Burlaivių laikais kiaules ir naminius paukščius laikydavo ant denio, mediniuose narvuose. Matyt, todėl buvo pastebėta, kad laivui sudužus į pakrantės uolas, tie narvai kartu su gyvūnais būdavo išplaunami į krantą. Natūralu, kad jūreivis irgi norėjo likti gyvas, kaip ir tie vandens nemėgstantys gyvūnai.
Vėliau ši burlaiviuose populiari tatuiruotė pakilo kiek aukščiau, nuo padų arba pėdų iki kelių ar blauzdų. Kiaulė ant kairio kelio ir gaidys ant dešinės pėdos viršaus arba blauzdos - saugumas jūroje ir gebėjimas "duoti į triūbą": "Pig on the knee - safety at sea. A cock on the right - never lose a fight".
BE088F85E8957EB4C19393F0D9789661.jpg

Denio komandos jūreiviai, atsakingi už visą burių ūkį ir karstymąsi kopėčiomis, rėjomis - jie krisdavo dažnai. Kai nukrenti į jūrą, tampi maistu žuvims, kai ištykšti ant denio - tampi marmalo krūva, kurią turi sutvarkyti tavo kolegos. Nei vienas scenarijus to meto jūreiviui neatrodė smagus. Kad taip nenutiktų, tu gali užsimanyti ant krumplių išsitatuiruoti HOLD FAST - tai yra, jei sugriebei virvę, ar laikaisi už rėjos, ar bandai suturėti vėjo plėšiamą burę, tai geriau ir laikyk, nepaleisk. Kaip žinia, tokia tatuiruotė ir padeda būtent tai padaryti. Šitaip aprašyti krumpliai paprastai priklausė rankai, ant kurios riešo buvo ir virvės ornamentas - kaip ženklas, kad pats rankos savininkas yra būtent denio komandos jūreivis. Ateini į darbo interviu, pasiraitoji rankoves, padedi rankeles ant stalo krumpliais į priekį - ir klausimų darbdaviui nekažką belieka...
large_BE63E5DEF2B200C3AECC326EB5A861AE.jpg

Na, bet shit happens, gali tos virvės neišlaikęs į sūrymą įkristi. O paskui burinį laivą, ypač paskui banginių medžiotojus, visada rykliai plaukė, tikėdamiesi visokių virtuvės atliekų, arba už borto verčiamų darinėjamo banginio grobų. Ir čia staiga pūkšt - taigi jūreivis kaip greitas maistas! O visdėlto, tačiau kad nelabai - jei tas jūreivis turi baisaus ryklio tatuiruotę, tai žinia, kad tie visi žymiai mažiau baisūs gyvi rykliai iš siaubo sprunka šalin ir tu gal spėsi už tos paskui laivą velkamos virvės nusitverti. Jei nutversi - tada suveiks tas jau minėtas HoldFast ir liksi gyvas.
BEC422810DCC4109A2887506ED5A0B37.jpg

Tais laikais, kai žmonės tikėjo Dievu, viena iš didesnių baimių buvo ta, kad jei tavo negyvą kūną jūra atiduos į svetimą krantą, tave radusieji nežinos, pagal kokio tikėjimo apeigas tave palaidot. Šitaip gali ir į rojų nepapulti. Nuo šio ilgalaikio nesmagumo gali išsigelbėti, gavęs Kristaus ant kryžiaus tattoo. Beje, jeigu didelį, gražų Nukryžiuotąjį turėsi ant nugaros - labai gali būti, kad už bausmę būsi nuplaktas šiek tiek švelniau. Juk gali nutikti, kad tave plakantis pirmasis kapitono padėjėjas, būdamas uolus katalikas, jausis nekaip, rimbu plakdamas savo Dievo sūnaus atvaizdą šventą...
large_BF70AFB2D210C73491CE498DD9CF3007.jpg

Kad tavo tikėjimas stabiliai tvirtas ir nepajudinamas, įrodydavo inkaro tattoo, savo formoj turinti ir kryžiaus elementą. Užtai Dievas tave jūroje ir saugos. Naująjam Testamente viltis į išganymą ir išgelbėjimą pavadinta sielos inkaru. Vėliau inkarą ant savęs ėmė vaizduoti prekybos laivyno jūreiviai, dar vėliau - ir kariškiai, perplaukę Atlantą ir sėkmingai namo sugrįžę. Taigi, inkaras senų laikų jūrinėj kultūroj turi kiek tikėjimo tvirtybės, tiek ir profesinės patirties ženklo prasmę.
Kada nors, kai savo jachta perplauksiu Atlantą, inkarą turėsiu ir aš. Kolkas - neturiu teisės į tokią garbingą tattoo.
large_BF5C603EFF57758CD8E66F328CA0DD60.jpg

Tuo tarpu du sukryžiuoti inkarai plaštakos viršuje, tarp nykščio ir smiliaus - tai ženklas, kad laive buvai pakeltas į bocmano padėjėjo pareigas, o gal net buvai pačiu laivo bocmanu, atsakingu už visą laivo įrangą, ūkį - didžiulis autoritetas jūreivių tarpe.
large_BFB2CBA2D1BC1837D44358EFA8529DC2.jpg

Du sukryžiuoti pabūklai - esi karinio jūrų laivyno jūreivis.
large_BFD2602AF17646009323E325E3EF6D1B.jpg

Penkiakampė žvaigždė, kaip paprasta ir nesudėtinga tattoo, kurią gali be vargo tau išbadyti kolega jūreivis, tai simbolis Šiaurinės žvaigždės, kuri padės iš bet kur kelią surasti į namų uostą. Vėliau žvaigždę ėmė pakeisti ir kompasas, vėjų rožė - gerokai sudėtingesni vaizdai, įveikiami jau tik įgudusių meistrų, mokančių dirbti geresniu ir spalvotu rašalu. Juk ankstyvosios, pačių jūreivių vienas kitam daromos paprastos tattoo buvo badomos naudojant parako, anglių ir šlapimo mišinį.
large_C0ADF28EC8ADE182B7FEB59224AD5223.jpg

Harpūno ženklas per visą krūtinę, arba įpintas sudėtingesniame ornamente - esi banginių medžiotojas, arba žvejybos laivyno jūreivis.
large_BFEF524CE5F757629224C313D021D0B4.jpg

Kai apiplauksi Horno ragą ir sėkmingai į namų uostą sugrįši - tokį jūrinės patirties ženklą ant savęs įprasminti turi teisę burlaivio vaizdu. Kartu su tokia tatuiruote už Horną, turėsi teisę nešioti auskarą kairėj ausy, arba gerdamas smuklėje, ant stalo užsikelti koją. Kad ant stalo užkelti abi - teks dar Gerosios Vilties ragą apiplaukti. Beje tas auskaras ausy, tikėta, užmokės už tavo padorias krikščioniškas laidotuves, jei kūną jūra atiduotų.
C02DB096FD169EF3B984F7A1DBBCA70D.jpg

Jūreiviai tiki, kad šturvalo tatuiruotė padeda surasti teisingus kelius gyvenime bendrąja prasme, o iš jūros sėkmingai pareiti namo.
large_C050ECA9C60F7D37DDE98A57608EE0B2.jpg

Moterys. Moterų laivuose nebuvo, o reisas ilgas... Todėl dažnas jūrininkas turėjo merginos atvaizdą ant savo kūno - kad ji visada būtų "po ranka".
large_C0F7EC70A4021B29241E4B638CE28E84.jpg

Beje, Polinezijos, ar Havajų merginos atvaizdas, žinot, tokia topless gražuolė ilgaplaukė, su palmių lapų sijonėliu; dažnai ten bus ir visos palmės vaizdas - tikras įrodymas, kad tatuiruotės savininkas yra perplaukęs Ramųjį vandenyną.
C07A62D1B41948E8EBC91B950699DB5B.jpg

O drakonas rodo, kad jūrininkas buvo į Kiniją nuplaukęs. Jeigu drakonas yra auksinis, t.y. badytas geltonais dažais - tai sako, kad jūreivis yra kirtęs datos liniją - įsivaizduojama kalendoriaus linija ant gaublio, maždaug sutampanti su 180 dienovidžiu.
large_C0BE71C5EA60D37546B9441B9B75F10F.jpg

Atitinkamai vėžlio tatuiruotė, arba Neptūno vaizdas - įrodymas, kad esi krikštytas Neptūno pavaldinys, kai laivu kirtai Pusiaują.
large_C15AA465EA3A2C22989232E1D56AA8C3.jpg

Undinės tatuiruotė ant jūrų vilko kūno - tai ženklas, kad jūra jį ne juokais paviliojo. Undinės savo daina apkeri jūreivius ir juos saldžiai nužudo. Senas jūrų vilkas gerai žino apie pavojus jūroj, bet savo gyvenimą vistiek paskiria jai. Vienas iš seniausių vaizdų ant jūrininko kūno.
large_C11286F299215138BC20E185F2DF7E35.jpg

Tuo tarpu kiekvienas žvirblio vaizdas, pastebėtas ant jūreivio - sako, kad šis jau nebe naujokas, o nuplaukęs atviroje jūroj 5000 mylių. Daugiau mylių - daugiau žvirblių, nes šie maži paukšteliai yra kantrūs didelių nuotolių skraidūnai. O kregždės tatuiruotė reiškia, kad jūrininkas saugiai namo sugrįš, nes šie keliaujantys paukšteliai visada ten pat namo perėti grįžta. Jeigu kregždė perverta durklu - esi jūroje praradęs draugą. Tipo, nuskendo ar pražuvo, o ne taip praradęs, kaip tame baisiam anekdote apie klastingą žmoną...
large_C138C148E5BE9145FC880A686B3BD7FF.jpg

Taigi, tatuiruotė, kaip jūrinė tradicija, iki šiol aktuali. Palaikykim tradicijas ir prieš eidami badytis, žinokim, ką tie ženklai ant kūno reiškia...

Posted by gramas 11:05 Tagged buriavimas jūra tradicija jūrinė kultūra tatuiruotė Comments (5)

Apie tai, kaip jachta viešbučiu virto

large_5142D51FF5E28206DBADDD9A6D51CCE6.jpg

Balandžio pradžioje bus laikas judėti. Jei skristi kažkur arčiau laivo, tai gaunasi Marselis.
Ten prisigalvojau šiokių tokių darbų, matyt, teks mieste nakvoti, o ne tiesiai iš aerouosto prie laivo važiuoti. Žiūrinėjant perspektyvai nebrangios nakvynės varijantų per AirBnB, atsivertė kažkokio prancūzo jachta, pačioj Marselio širdy Port Vieux, to biš Senasis Uostas, už durną kainą. Buriuotojas įdarbino laivą, kad šis kol neplaukia, pinigą kaltų. 110 Amerikos rublių už naktį, kai mieste pilna gerų varijantų nakvynei už dvigubai, arba dar pigiau! Ir ne jis vienas - vien Marselyje tokių pasiūlymų nakvynei burinėj jachtoje radau bent du:
https://www.airbnb.com/rooms/2042126?checkin=01%2F26%2F2015&checkout=01%2F27%2F2015&s=P_qb

https://www.airbnb.com/rooms/3151721?checkin=01%2F26%2F2015&checkout=01%2F27%2F2015&s=A5K5

Ir dar vienas, nakvynė prabangiame kateryje, už visai kostminius USD167 už vieną akių sumerkimą ir galvos padėjimą:
https://www.airbnb.com/rooms/2562141?checkin=01%2F26%2F2015&checkout=01%2F27%2F2015&s=L9LM

Beje, katerio nakvynės aprašyme minimos jachtos ir kateriai jau kaip daugiskaita - ar tik nebus tai kokia nors agentūra ir jos verslas?

Patikrinus dar kelias didesnes marinas Prancūzijoj, matau, kad nakvynių jachtose yra visur! Vadinasi, tame biznis yra, tai mintis gena mintį ir....

Gal, sakau, kas nors Klaipėdoje norėtų tokį startapinį versliuką pasukti? Tikrai ne meleoninis verslas, bet jaunam žmogui kaip pradžiamokslis ir savarankiškas žingsnis į kažką rimtesnio - visai neblogai.
Laivų, kurie mažai plaukia - Klaipėdos Pilies Uoste kiek tik nori, žiūrėk, savininkai gal ir sutiktų bendradarbiauti... Laivą ir Nidoje galima vasarai, arba vien reikiamoms datoms pastatyti. Žinoma, jeigu jie ten Nidoje normalų wc ir dušus buriuotojams kada nors sugebės įrengti.

Agentūra, t.y. vienui vienas komunikabilus startaperis entuzijazistas, pasirašo sutartis su laivų savininkais, pasirūpina veiklos rizikų draudimu, pasireklamuoja per tą patį AirBnB ir dar daug kur kitur po visą internetą... Kiekvienam laivui paruošia po atmintinę svečiui - kaip ką atsukti, užsukti, atrakinti ir uždaryti... Kaip nerūkyti, dujom nenusitručyt, netriukšmauti, netyčia nuo kranto neatsirišti, nepijokauti, o tyliai ramiai sau ištvirkauti... Nes tūlo statistinio būro suopročiu jachta yra savaime ištvirkimas.

Atsiliepia klientas, pasirezervuoja ir atvyksta. Tada, prieš pradėdamas nakvoti, susimoka kelis šimtus Eur kaip saugumo depozitą - jį visą gaus atgal, prieš išvažiuojant, jei nieko jachtoj nesulaužys ir neprikiaulins. O nakvynės kaina, tarkim, kokie Eur30 už naktį, bent jau Nautic romantikos trokštančių užsieniečių tikrai nenustebins, nes ką matau internetuose, ten pas juos pietiniuose Europos pakraščiuos, jie moka kelis kartus daugiau, drąsiai moka keliašimtinius depozitus ir lieka romantiška nakvyne uostely labai patenkinti! Beje, už nakvynę susimokama iš anksto, kartu sumokant ir aptarnavimo mokestį - už tuos Eur 20 papildomai, pasidengs ir tas nedickas svetingumo butelaitis vyno ir jachtos tvarkymas svečiams išvykus. Aha, dar kontramarkė svečiams su pusryčių meniu uostelio lestorane - pakramtę atsiskaitys patys... Nes dujos laivo kambuze užsuktos bus ir po raktu, kad svečiai su visu laivu į dangų neišlėktų.

Ir dar, kaip pridėtinė tokio verslo reikšmė - manau, kad atsirastų jachtų savininkų, kurie sutiks agentūrai sumokėti keliasdešimt Eur per metus vien už bendradarbiavimo sutartį. Sutarties /aptarnavimo mokestis. Galbūt, realiai jachtoje niekas ir negyventų, tačiau taip atsirastų legalus langas jachtos pirkimui ir eksploatavimui ne savo, o įmonės vardu. Savo laiku man buhalterė patarė taip nedaryti, nes tada reiktų įmonėje registruoti atitinkamą veiklą ir gauti pajamas iš tos veiklos. Nieko geriau, kaip galimą mergvakarių ir šiaip pijokų plukdymą tuo metu nesugalvojau, o tokia nesamone užsiimti ir į įmonę kaip veiklą įdėti tikrai aš nenorėjau. O būtų buvus tokia nakvynės agentūra - manau, kad man ji būtų atrodžiusi visai įdomi. Juk nesunku per metus vieną sąskaitą kokiam savo prieteliui išrašyti, kad į įmonę kažkokios minimalios nuomos pajamos pareitų - o nuo laivo pirkimo ne savo, o įmonės vardu juk didžiulis PVM atšoktų, o šimtukas ir daugiau Eurų kas mėnesį už laivo laikymą uoste, dar šimtukas kitas kaip laivo priežiūros kaštai - viskas irgi per įmonę su grįžtančiu PVM...
Kaip jachtos savininkas, tax-menui paverksi ant peties, kad jo, ta nuoma tikrai nekažką pelninga, netgi žiauriai atvirkščiai; ir kaip čia gaunasi, kad ta prakeikta agentūra lėtai dirba, o pasirašant tiek žadėjo... - na, bet kam prie recesijos lengva?

Nors ir be jokios agentūros taip laivo kaštus pasitvarkyti galima, tai ta agentūros popierinė paslauga kažkaip abejotina. Užtai realiai dirbančiai agentūrai su apnakvydinimo laivuose paslaugomis - erdvės pasireikšti rinkoje tikrai yra. Retas jachtos savininkas norėtų pats nuolat mieste būti, kad su visokiais svečiais bendrauti ir jiems išvykus, patalynės užvalkalus keisti. Sezoniškumas, aišku, problema, todėl pigus apgyvendinimas privačiame sektoriuje nuomai paruoštuose būstuose - turėtų būti matomas kaip pagrindinis agentūros verslas, o laivai romantikams tik vasarą ...

Tai va, dabar sudainuokit man tą savo dainą, kad Lietuvoj absol neįmanoma jokio verslo pradėti, jei neturi didžiulio maišo pinigų...

Posted by gramas 07:43 Archived in Lithuania Comments (6)

Apie tai, kaip davėm spektaklį

Dar prieš vykstant į Port Napoleon, buvo viskas apgalvota ir detalūs sąrašai padaryti. Ant popieriaus lapų sugulė visi vežami į laivą daiktai, visi iš laivo parvežtini daiktai, visi numatyti trumpo vizito laikui darbai ir pradėtas sąrašas darbų, kuriuos teks daryti sugrįžus Lietuvon.

Laivo "garaže" yra aliuminio kopėčios, kurios dubliuojasi kaip pakeliamas trapas, specialiu šarnyru tvirtinamas achteryje, arba "tripeliuojasi" kaip laiptai patekimui į "garažą", ar "kvadrupliuojasi" užlipimui ant laivo galinės platformos, kai laivas iškeltas ant kranto. Kovinės, daug profesijų įvaldę tos mūsų kopėčios.

large_B65C0E6804B3BA5F3EDE37C649D0670F.jpg

Billabong šiuo metu sandėliuojamas krante, todėl dar prieš išvykstant į Prancūziją, užgimė planas. Planas kaip užlipti ant didelio laivo.

large_B5747AA8C74D2B4933FA84BB068DC792.jpg

Galinė platforma, laivui stovint ant "ožio" (teisingas kilbloko vardas), yra maždaug 2,5m aukštyje nuo žemės. Pasišokėjęs viena ranka kabinuosi už platformą juosiančio vamzdžio ir kita ranka pasiekiu bei atlenkiu maudymosi kopetėles. Prie kopetėlių apatinio skersinio prisirišu tam atsivežtą virvę su dviem kilpom. Į kilpą statau vieną koją, pasikeliu, į aukštesnę kilpą - kitą koją, rankom prisitraukiu ant platformos ir aš jau ant laivo! Ten atsidarau liuką į "garažą", išsitraukiu kopėčias, kabančias ant pertvaros, nešu jas ant platformos ir nuleidžiu, atremdamas į maudymosi kopetėles. Nulipdamas žemyn, konstrukciją dar fiksuoju virve - dėl saugumo, kad pirštais nerodysim niekas nenuslystų, niekas nenukristų aukštielninkas ant akmenų ir niekas jeknų nenusitrenktų. Tada ir susinešam visą atvežtą mantą, įrankius, o ir patys su Lolita tuo improvizuotu trapu saugiausiai vaikštom aukštyn / žemyn kiek širdis geidžia.

large_B59FF2E0BB4730686BD1E9A2530FD891.jpg

Mes čia, Klaipėdoje, kas laikom savo kopėčias grandine nuo vagių prie kilbloko prirakintas, kiti kompaktiškas teleskopines arba sulankstomas automobiliu atsivežam, kai sugalvojam žiemojantį laivą uoste aplankyti. Beveik kiekvieną sezoną uostelyje atsiranda dar tokios bendros medinės suklypę klajojančios niekieno kopėčios - jos neprirakintos ir jas reikia kaskart vis nuo kito laivo pasivogti. Kartais prisivaikštai, kol jas surandi.

Juk nesiveši kažkokių sumautų kopėčių skersai per visą Europą... Teks improvizuoti, ne pirmas kartas - juk buriuotojas privalo būt sumanus.

Tai va, toks buvo planas, kuris, deja, tuoj paaiškės, kaip įsigyvendino...

Atvykstame automobiliu, jį paliksim parkinge prieš marinos vartus. Vartai su video-kontrole ir šlagbaumu; reikalingas leidimas mašinai, kurio neturim, o savaitgalį jo niekas ir neišduotų. Ne problema - laivas netoli, daiktus į teritoriją nusinešime patys.

BILLABONG stovi šalia marinos restorano terasos, savaitgalio popietę artipilnės lankytojų. Bimbinėja buriuotojai, ilsisi žmonės, melancholiškai atsileidę vyniuką siurbčioja, saulutėje prisimerkę mus, nešuliais apsikarsčiusius, abejingai apžiūrinėja.

Dalykiškai žingsniuojam pro šalį, nes mes žinom, ko ir kur einam. We're on a mission from God. Todėl mums vynas - vėliau. Sumetam nešulius į krūvą, ir šast! - išsitraukiu savo stebuklingąją virvę su karabinu ant galo. Akies kraštu matau, tiems restorane jau įdomu, kas gi čia bus. Jie dar nesuvokia, kad tai tik preliudija į daugiau ekstremalaus veiksmo.

Visai mitriai pašoku, kabinuosi ant apatinio platformos skersinio - juk nebūtume krepšinio tauta. Persimetu per jį virvę ir fiksuoju karabinu. Mano virvinės kopėčios žygdarbiui parengtos.
Darau taktinę pertraukėlę, kad giliau pakvėpuoti ir suderinti veiksmus su Lolita. Ji kažkodėl nuo pat pradžių skeptiška, - Kad kažin, ar užlipsi...
Tavo darbas laikyt ,- duodu jai apatinį virvės galą, - O mano - užlipti. Žinoma, kad užlipsiu!

Nuo terasos matau jau daug veidų, dauguma jau visai nebeatrodo liūdnai. Jie kažkaip žvaliau tarpusavy kažką aptarinėja.
Iš stiebų meistro angaro išeina kažkoks juodadarbis, užsirūko ir, žinoma, irgi spokso ten, kur vyksta veiksmas.

Jaučiu, kad laikas man lipti, nes jei užtempsiu dar kiek ilgiau - tie visi prancūzai tuoj pradės daryti bangą, ploti ritmą ir skanduoti BIL - LA - BONG !!!
Dėl to jų tarimo, žinoma, jiems gautųsi koks nors BI - LIO - BONN , geriausiu atveju, na, bet ok, man laikas veikti.

Sugriebiu virvę abiem rankom kiek pasiekdamas aukščiau, kairę koją šiaip taip įstatau į kilpą.
Lolita laiko.
Velnias, stipriai per aukštai tą kilpą surišau, na, bet kaip nors. Pradedu perkelti svorį ant kairės kojos, Lolita kažką užrypuoja, kad kažkas yra sunku ir kad viskas turėtų vykti greičiau. Man nėr kada klausytis, nes reikia kažkaip greičiau įtaikyti dešinę koją į kitą kilpą. Taikau vis, taikau ir nesiseka kažkaip įtaikyt.
Prilaikyk kilpą,- jau su šiokia tokia įtampa šnypščiu Lolitai, kuri kažkodėl jau prunkštauja juokais. Jai tai kas - ji, žinoma, paleidžia virvės galą ir ima kilpą.
Svorio centras pas mane juk subinėj, o gravitacija padaro savo - pakimbu iš karto kaip tinginys po palme, su kaire koja tiesiai į restoraną, dešine nusitabalavusia žemyn ir abiem rankom į viršų. Lolita stropiai bando išlaikyt pakilusią kilpą, tai įgaunu sukimo momentą ir galiu taip patogiai išsiskėtęs, galvą atkraginęs sau suktis ant virvės ir stebėti, kas vyksta aplink. Pasaulis buvo aukštyn kojom, kaip ir priklauso matyti tinginiui.
Terasoje linksma, o juodadarbis pro angaro duris garsiai kviečiasi chebrą ateiti.

Po to buvo du dar mažiau sėkmingi bandymai lipti, abu sužlugdyti vien todėl, kad Lolita jau kvatojo balsu ir tokioj būsenoj nulaikyt virvės visai negalėjo.
Kraštinio bandymo metu vėl pasiekęs tinginio pozą, pamatau, kad nuo terasos link mūsų ateina vyrukas. Su vargu valdydamas žvengą ant veido, sveikinasi tiesdamas man ranką ir sako - Hi, I'm Brian. Are you guys sure you don't want to get one of them ladders that are stored behind this hangar here?
Viskas aišku - britas.
Hi,- sakau užsikybojusio tinginio balsu,- I'm Gintaras.
Pasipurtome rankom. Ir jau visai kvailai dar perklausiu, - This hangar?

Nupėdinam už angaro, o ten - Klaipėdoj neįmanomas dalykas - pilnutėlis stelažas lengvučių aliuminio kopėčių, kokio tik nori ilgumo, tik imk ir neškis. Lakoniškas plakatėlis virš stelažo dviem ES žinomom kalbomis, - Maloniai prašome pasinaudojus grąžinti atgal. Dėkui.

Na, ir kas - juk vistiek kada nors ir pats būčiau užlipęs...

large_B5D5AAD4FC2506945E4B248834E8F7DF.jpg

Posted by gramas 09:53 Archived in France Comments (3)

(Entries 1 - 15 of 160) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »