A Travellerspoint blog

Atlantas. Sugrįžimas.

Jau du mėnesiai, kaip mūsų jachta Billabong niekur neskubėdama sukinėjasi po Galicijos rias - didžiulius, pušų ir eukaliptų giriomis, kalnais aprėmintus, įlankom išvingiuotus, salom apkabinėtus fjordus Atlanto pakrantėje. Toks ir buvo sezono, prasidėjusio dar Portugalijoje, tikslas - neskubėti ir pajusti Galiciją - vieną įdomesnių daugiabriaunės Ispanijos regionų. Tai mes ir neskubam, nors kartais pasibėdavojam, kad laikas skuba per greitai. Tik švyst - ir savaitės nebėra.
Tai kaip tą laiką - svarbiausią gyvenimo turtą - mes švaistom, kad jis mums byra nesustodamas ir banaliai kaip smėlis tarp pirštų?

Tenka pripažinti, kad kruizinis buriavimas yra idealus laiko švaistymo būdas. Dažniausiai vakare dar nežinom, kur mes plauksim išaušus rytui. Ryte atsibudęs, nusprendi dar pamiegoti. Kartais todėl, kad naktį nepavyko, nes vėjas ir bangos bandė laivą nuo inkaro nurauti ir buvo ką veikti - bet dar dažniau ilgiau pamiegam todėl, kad elementoriškai niekur skubėti nereikia. Ryte pasitikrini prognozes ir tampa aišku plauksim į Šiaurę, ar į Pietus, nes kitur labai daug vandens, arba kalnai. O gal toje pat įlankoj į kitą miestelį ar inkaruotę peršoksim, nusileisim valtelę su pakabinamu varikliu ir plauksim krantą patyrinėti. Ryte keliauju į panaderia - artimiausia kepyklėlė - kur pardavėjos vis šypsosi nuo mano labai pažengusios ispanų kalbos. Bet kažkaip susikalbam, todėl pusryčiams vis ką nors pavyksta nupirkti. Žuvies turguje man įvyksta kažkokia meditacija ir transas, gal net didesnis, nei žūklės reikmenų ir jachtinių žaislų parduotuvėj (čia Lolitos nuomonė) - tokia žuvų įvairovė. Žiūriu, ką perka vietiniai, stengiuosi suprasti kodėl, įdomu stebėti, kaip pardavėjai kiekvieno pirkinio žuvį išdarinėja, dar paklausia kaip ruoši namo parsinešęs - tada ir sukapoja, ar pjausto atitinkamai.

Taip ir keliaujam visas taboras - trys žmonės, du šunys.

large_IMG_2323.jpg

Dažnai net prognozių čia nereikia - pažvelgi į dangų, jei giedras - vadinasi, vėjas maždaug nuo 10 val. ryto iki pietų bus iš Šiaurės, popiet iš Šiaurės-Vakarų. Laikas nuo laiko trumpi, nelabai grėsmingi katabatiniai, pakrantės kalnuose suraityti škvaliukai bet kuriuo paros metu gali stuktelėti, bet naktimis dažniausiai ramu. Tačiau laikotarpiai, kada nuo Atlanto link žemyno ima spaustis didesnis ciklonas, bus su stipriais trumpalaikiais lietumis, stipriais ir nuolat besisukiojančiais vėjais. Jei tuo metu esi jūroje - nuobodu tikrai nebus, bet tie Atlanto ciklonai prognozėse matosi iš anksto, tai juos išlaukti uoste, ar užsiglaudus kur ant inkaro visai nesunku. Didelių meteorologinių sistemų privalumas - orų prognozės appsai jas mato iš tolo, yra laiko pagalvoti ko tu nori, ką gali ir ką darysi. Žodžiu, vyrauja N ir NW - Portuguese Trades. Klimatas čia mums žymiai artimesnis, nei Viduržemio kaitros. Šiemet gegužės mėnuo Galicijoj buvo vėsokas, gal nuo vidurio temperatūra dienomis virš 20, bet iki 25, naktys be vėjo, atvėsta iki 16-17. Birželį jau šilta kaip reikiant, iki 28C dieną, naktimis apie 20, bet kaitra nekamuojanti, nes vėjas nuo Atlanto gaivus. Mums, šiauriečiams - čia pats tas.

Neseniai įvyko šioks toks sugrįžimas į praeitį, man labai tolimą. Krantinė Vilagarcia uoste, prie kurios medienos krovinio dalį atidavė motorlaivis Kretinga, kuriame tuo metu aš, studentas, atlikinėjau jūrinę praktiką, dirbdamas motoristu trečio mechaniko vachtoje. Pjautos medienos paketus pasikrauti vykdavome į Igarką, kurią pasiekdavome iš Šiaurės jūrų kildami Jenisiejaus upe. Po to vėl, lanku apie visą Europą, su sustojimu Norvegijoje kuro užsipilti, vežėm krovinį kapitalistams ir nedidelėmis partijomis barstėm jį Ispanijos uostuose.
large_180_IMG_2308.jpg

Įplauka į Vilagarcia mariną kaip tik šalia tos "mano" krantinės, tik tais 1983 metais ant jos dar nebuvo mūrinio sandėlio uosto kroviniams saugoti, vien aikštė, kur ir buvo sukrautos rietuvės mūsų atvežos Sibiro medienos.

Užtai pats uostas ir miestas pasikeitęs labai, nors kadaise buvo išvaikščiotas skersai-išilgai, šio vizito metu buvo visiškai neatpažįstamas. Vilagarcia išgražinta, sukura daugybė erdvių ir gatvių vien publikai, be transporto, o to seno kinoteatro man taip ir nepavyko surasti. Jame pirmąkart pamačiau filmą The Wall su Roger Waters. Tuo metu, 1983-iais, man tai buvo kolosalus įspūdis, tiesiog kaip tuo Pink Floyd plaktuku per smegenis, privertęs mąstyti kitaip ir pajusti žymiai aštriau tą visą sovdepijos dusulį, į kurį vėl panirau, grįžęs iš jūros į krantą. Tai buvo seniai seniai, prieš tūkstantį metų, kai alaus upės tekėjo tarp sūrio krantų, o kepti karveliai patys į burną skrido.

O šiandien - dar viena gera diena. Vigo įlanka, vėl nuostabi inkaruotė nakvynei prieš pliažą ties Cabo de Vela. Ryt plauksim į Pontevedra įlanką, lankysim Sanxenxo kurortą. O gal tik poryt, bet savaitgaliui tikrai, nes atžala ketina per Sanxenxo klubus prasieiti. Nors toj palangos šiuo laiku kasdien savaitgalis jau.

Jau nuspręsta - liksime Portugalijos ir Galicijos pakrantėse ir ateinančiais metais. Nes čia vis dar per gerai, kad kur nors kitur skubėti.

Posted by gramas 07:33 Archived in Spain Tagged landscapes boats sailing galicia billabong buriavimas kelionė jachta jūra

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Be the first to comment on this entry.

Comment with:

Comments left using a name and email address are moderated by the blog owner before showing.

Required
Not published. Required
Leave this field empty

Characters remaining:

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint