Apie tai, kaip vandens buvo per daug.Archipelago naujienos-4

Vieną naktį sunakvoję laukinėje Ladnaon salos inkaruotėje, anksti ryte kelsim inkarą ir judėsim toliau. Apie 0700 ryto visi kiti laivai įlankoje dar miega. Miega ir Jonas savo kajutėje prieky, ir tegul. Vienas pats susitvarkysiu, va, kavos atsigeriu, pakeliu kablį, tada sukilnosim bures ir judėsim, kol vėjo yra. Vėjo krypts naktį pasikeitė 180 laipsnių, ir pagal ploterį matau, kad gerokai inkarą dugnu pravilkom, kol vėl į dugną įsikirto. Arba dugnas su skystoku dumblu, arba per trumpai virvės buvau palikęs, nes gylis čia apie 10m. Greičiausiai - ir viena, ir kita.

Prie kavos tikrinu šviežiausią GRIB'ų prognozę, ir aišku, kad šiandien vėjo netrūks, o lietaus su pertraukom turėsim visai dienai. Na, bet kad tiek smarkiai to lietaus gausim, tai ryte dar nesitikėjau. Uždengė visą salyną ciklono kraštas, su lietum, pereinančiu į rimtas liūtis, kai per tą dangišką vandenį vos stiebo viršūnę gali įžiūrėti. Sako, nėra blogo oro, yra tik prasti rūbai. Štormo drapanėlės pas mus geros, off-shor'inės, bet tas piktas švedų lietus, kalantis kaip su plieno strypais neįtikėtina jėga, dienai besibaigiant vistiek pramušė vietomis kiaurai.

Šiaip jau, dienos planas buvo plaukti į Bullando mariną, kaip ir pačią didžiausią Archipelage. Bet, maršrutą ploteryje vesdamas, vaizdus kažkaip suskrolinau taip, kad dienos plaukimą pradėjau maršruto taškais vingiuoti nuo Dalaro. Bullando - Dalaro - Bolero - Tango - Samba - Čia-Čia-Čia... Pavadinimai susivartė kažkaip. Va, taip šlapio šokio žingsniu ir gavosi, kad nuplaukėm tądien toliau, nei planavę. Sušlapę labiau, nei norėję. Gal ir gerai, nes Bullando būtume pasiekę nuo inkaruotės gal per valandą/pusantros, o ką toliau ten veikti, kai šitaip lyja? Todėl geriau šlapiai, bet plaukti.

Visą kelią plaukėm 50/50 tai varikliu, tai burėm, tai abiem iškart. Siaurokos čia vietos, laviruote vienam pačiam vargti nesinori. Be to, stiprūs skersvėjai ir užuovėjos tarp daugybės salų irgi dar vieną dimensiją buriavimui duoda. Genują tai išvynioju, tai vėl susuku ir vis jungiu ar išjungiu mūsų dyzeliuką. Varikliuojant, vairuoti duodu autopilotui, o pats nuo lietaus slepiuosi po stogine. Kai lietus daro pertrauką, ir jei kursas/vėjas draugauja - variklį išjungiu, išsivynioju genują, pavarom 6 ir kiek daugiau mazgų, nes vėjo turim sočiai.

Lietus vis sugrįžta, ir kartais kurį laiką nebesimato nieko - nei debesų, kliūvančių už stiebo, nei paties stiebo viršūnės, nes akis užpila, nei salų aplinkui. Matosi lietaus plakamas vanduo per kokius 30 metrų aplinkui, o visa kita - tik migla ir joje plūduriuojantys siluetai. Tada vaidenasi, kad aplink vien akmenys, į kuriuos tuoj įsirėšim. Tada noras buriuoti man staiga dingsta, ir vėl gelbsti variklis.

Nerašyta buriuotojų taisyklė apie variklio naudojimą sako - įjungti ar ne burinės jachtos variklį - tai garbės klausimas. Variklis naudojamas nuplaukimui nuo krantinės ir manevruojant uoste, akumuliatoriams krauti, ar ekstremaliomis sąlygomis, kai tenka su aplinkybėm pasigrumti dėl įgulos ir laivo saugumo. O burinis laivas turi plaukti su burėmis, to biš - buriuoti. Sakyčiau, ortodoksinis požiūris, į buriavimą tvirtai sportininkų įdiegtas. Laikui bėgant , ši tvirta nuostata šiek tiek keičiasi, nes pats buriavimas keičiasi ir modernėja. Šiandien kiek sportininkai, tiek kruizinio buriavimo fanai kaip ir visi sutinka su ironišku ir potekstę turinčiu kalambūru - kad geriausias buriuotojo draugas - variklis.

Taigi, atrodytų - turime vieną buriuotojų grupę, didelę ar mažą - kuri apie kitus buriuotojus, greitus jungti variklį, sako, kad ne tą laivą nusipirko. Jei nuolat tingi buriuoti - reikėjo pirkti normalų motorinį katerį, o ne burinę jachtą. Užtai savo jachtos variklį jie, tie ortodoksai, naudoja griežtai pagal "garbės kodeksą" - tik manevravimui, ir kuo trumpiau.

Toji moto-buriuotojų grupė su ne tuo laivu irgi įdomi. Kiekvieną progą išnaudos, kad tik bures susivynioti ir variklį įungti. Jiems nesmagu pavėjiniais kursais plaukti, nes laivą reikia intensyviau vairuoti, daugiau bures daboti. Jiems negerai aštriais kursais buriuoti, nes laivas pakrypsta. Yra bangų - vėl negerai. Visai nėra bangų ir vėjo - va, tada viskas jiems gerai...

Mano kuklia nuomone, nei viena iš tų tariamų grupių, kuriai save bepriskirtumėt, nėra visiškai teisi. Vieni savanoriškai atsisako buriavimo malonumo, kuris nebūtinai visada tik malonus, nes tai yra buriavimas. Arba tau buriavimas dar neplėšti dirvonai, ir tau viskas, įskaitant ir jūreivystės suoprotį, dar ateity... arba tikrai ne tą laivą įsigijai. Kiti, tie buriavimo ortodoksai - drįstu teigti - žino viską apie bures, bet, atrodo, nekažką išmano apie jachtos variklį. Ir kur riba tarp tų grupių, jei net pats aršiausias sportininkas ortodoksas, dėl pramogos išplaukęs su šeima ar draugais - net jis dažnai virsta tuo tinginiu, greitu jungti variklį. Visi mes visokie, ir visi mes kitokie... Todėl nėra jokių grupių.

Jeigu jau turi jachtoje variklį - rūpinkis juo. Kitaip jis tave paves, kai tau labiausiai jo reikės. Rūpintis - tai ne tik tepalus ir filtrus kas 100 val. keisti. Mažų apsukų dyzeliukai, kuriuos jachtose turim, nėra amžini. Jų resursas tarp kapitalinių remontų yra ribotas. Gal atrodytų keista - bet kuo mažiau savo variklį naudosi, tuo tas resursas darysis trumpesnis. Sakai, tik manevravimui uoste tau jis reikalingas? Pažiūrėkim, kaip jis tau dirba - trumpi darbo intervalai, mažos apsukos, žema temperatūra, maža galia... Mūsų dyzeliukuose kuras ne pilnai sudega, o dalis jo virsta apnašomis ir degėsiais, kurie aptraukia cilindrų sieneles, stūmoklių stogą, vožtuvus, degimo kamerą, kolektorių. Kuo mažesnės apsukos ir šaltas variklis - tuo daugiau to šlamšto kaupsis ir vieną dieną variklis pasakys NE . Ar tau to reikia?

Specialistai sako - stropiai sek ne tik tepalo/filtrų keitimo intervalus, bet reguliariai duok savo varikliui sunkiai padirbėti. Maždaug valandai jį stipriai apkrauk iki maždaug 80% jo maksimalių apsukų. Sukelk variklio ir išmetimo dujų temperatūrą, kad bent dalis tų viduje esančių apnašų ir degėsių sudegtų ir išeitų velniop.
Tavo geležinei burei nuo to bus tik sveikiau.

SCORPIO geležinei burei netrukus pasidaro irgi sveikiau - artėjant prie Dalaro farvaterio, imam vingiuoti tarp akmenų, nusimetam grotą, jungiam variklį ir duodam jam progą kaip reikiant prasibezdėti. Tuo labiau, kad už mūsų bent kelios jachtos irgi skuba ieškotis krantinės.

Vos prisirišę prie Hotelbryggan 59.07,843'N / 018.24,824'E, nerandam nei elektros kolonų, nei uosto kapitono - viską, matyt, nuplovė lietus.
Nieko nepadarysi, todėl sulendam vidun į saloną labai išmintingai, t.y. su visom kiaurai varvančiom šturmėm. Net įėjimą aklinai uždaryti tenka, nes lyja tiesiai į vidų. Ne, blemba, kad ir taip šlapius rūbus lauke nusivilkti ir po kokpito stogine palikti... Užtai, bevirdami arbatą ir vėliau besišildydami kajutę dujomis, turime puikią pramogą. Iš lauko atsinešta drėgmė smagiai garuoja, kondensuojasi ant stoglangių, lubų ir visur kitur, ir smagiai kapsi už kaklo. Ar jau sakiau, kad buriavimas - gėris?

Tą pat vakarą vėl švies saulė.
Beje, tas plaukimas migloje su daug lietaus ir šalia akmenų - tai ir buvo pati sunkiausia visos kelionės diena. Jokių štormų, jokių gedimų, jokių nusivylimų... Kad tik sunkesnių mums nebūtų, o su tokiom sunkiom mes gyventi dar galim.