Apie tai, kaip buriavimas santykiavimą taiso

Mūsų santykiai geri. Tačiau, jei gyvenimas šeimoj nuolatinis saldėsis būtų - dievaži, netrukčiau vilku užkaukti iš nuobodulio ir šleikštumo. Todėl mano geresnioji pusė, tai žinodama, labai atsipalaiduoti ir neleidžia. Laikas nuo laiko ore ima kauptis visokie platūs retoriniai klausimai, prasidedantys tuo žaviu moterišku "Ir kodėl tu visada (galima variacija su "niekada")... arba "Kada pagaliau tu..." Sakinio pabaiga gali būti bet kokia - nuo buitinių reikalų iki globalių mano charakterio pokyčių su staigiu atsivertimu į kažkokią gerąją pusę...

Tokie esminiai klaustuko formos teiginiai beveik visada viršija vidutinio statistinio buriuotojo suvokimo ribas. Klausimas per platus todėl kad... Tokioje situacijose nuo staigaus KąAtsakytKąAtsakyt??? man kažkas sistemoj užsitrumpina, ir galvoje dūzgia tik dvi chrestomatinio rusiško anekdoto frazės: "Genadij, vot vashe polotence", arba trumpoji forma "Gena, na". Be ryšio visai, pats nežinau kodėl, gal tai kažkokie sistemos apsaugos mechanizmai? Kaip mat būčiau apkaltintas užuominomis į gyvąją gamtą, idilės garantuotai neįneštų, todėl reikia tylėti... Bet galima ir netylėti, galima sakyti - Klausyk, gal plaukiam į Nidą?

Negera elektra, imanti kauptis ore, yra tikras ženklas - jau laikas mudviem išplaukti kartu. Nuo ča ir prasideda vieni pliusai. Buriavimas iš tikro žmonių santykius taiso. Dar net prieš plaukimą suvienija bendras planavimo procesas. Kai tampa aišku Kada ir Kur, reikiamu laiku atsirandame laive dviese, be jokios kompanijos ir be svečių. Tada, palikus uostą, mūsų pasaulis sumažėja iki mažų laivo erdvių. Ir dar yra mes, burės, vandens platybės, vėjas ir tikslas. Bendras tikslas.

Jei vėjo ne per daug, gero vyno taurė, o buriuotojas moka viena akim stebėti farvaterį, o kita miegoti - tai, žmogau, ir ilsėkis sau, nes geresniąjai pusei galima leisti vairuoti. Jei vėjo daugiau - pasitampysi su virvėm, gi ne pirmas kartas, bet leisk jai vairuoti. Tada ji jaučia atsakomybę, valdo situaciją, pati žaidžia su vėju, o už borto šnekančio vandens aura jos mąstymą išvalo ir kelia į aukštesnį sąmonės lygį. Kelionės kosmose ima tirpti visi Kodėl Visada, Kodėl Niekada ir Tu amžinai... Nes čia ir dabar vyksta tai, kas svarbu, o visa kita liko krante. Gal todėl, net nuplaukus į Nidą, to kranto nelabai ir norisi. Kartais prireikia tos didelės parduotuvės atsargų papildymui, na, dar kartu pasivaikščioti temstant, prieš miegą. Ir ta maža jachtos erdvė vienijančiu pliusu patampa.

O dabar, sezonui į pabaigą slenkant, vis dažniau neramios mintys aplanko: o ką buriuotojui reikės daryti santykių prasme, kai vanduo sukietės? Laivas juk ant kranto miegos, į jokią Nidą nebesuplauksi...

Buriuotojas turi būti sumanus. Tam sunkiam metų laikotarpiui būtina ruoštis iš anksto. Įdėmiai apsidairykite po savo namus. Gal rasite kur klibančią rozetę sienoje, gal plintusas atšoko, gal dulkių siurbliui naujas filtras praverstų, gal dar kažkokia smulkmena buriuotojo dėmesio namuose jau reikalinga? Jokiu būdu nepadarykit kvailystės ir netvarkykit tų smulkmenų dabar, kol laivas vandeny. Tie smulkūs namų darbai virs jūsų garantuotais taikos pliusais žiemai, kol laivas ant kranto. Atminkit, antras po buriavimo gėris, santykius šeimoje puošiantis, yra laiku sutaisyta elektros rozetė, ar naujas lygintuvas.
;o)