A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip vokiečiams dugną gremžėm, bet kontros nevežėm

Plaukimas Ueckermunde - Rankwitz - Wolgast - Kroslin

Iš Ueckermunde išvykome apie 1600, net nenusprendę, kurioje marinoje nakvosim. Iš Štetino marių papuolęs į Peenestrom sąsiaurį, atrodė, rasi daugybę marinų, ar ramių vietelių inkaruotei ir nakvynei gamtoje. Tuo metu dar nežinojom, kad dauguma tų marinų kaimuose, matomų ant gaublio, tinkamos tik švertbotui, nes kylinei jachtai į ten papulti nėra šansų dėl per mažų gylių pakrantėse.
Mariose visai padoriai vėjo, smagiai aštriu beidevindu tirpdome tas 9 mylias nuo Ueckermunde iki Peenestrom sąsiaurio įplaukos. Farvaterio nebeieškom, nes gyliai leidžia kirsti kampą ir taip patrumpinti plaukimą. Retkarčiais tenka varikliu užkilti iki dvigubom vėliavom žymėtų vartų tarp tinklų, bet kelionė neprailgsta, momentais tokias lyg dviejų jachtų varžybėles distancijoj su kliūtim pasidarom, kad smagiau būtų.
Jau matosi Kolpin tilto griuvėsiai - išlikus tik centrinė pakeliama tilto dalis, panaši į London bridge konstrukcija būtų, tik čia tilto dalys į abu krantus, nuo to centro likučių, yra trotilu kibinimateri nuskraidintos, matyt, per karą dar...
large_Lenkija-Vokietija_051.jpg

Artėjant prie sąsiaurio, tenka surimtėti, nes gyliai mažėja iki 2m, o likus pusantros mylios iki tilto, farvateris jau tiek siauras, kad prasilenkiant su atplaukiančiu keleiviniu laivu yra gana ankštoka. Dar plaukiame su burėmis, bet jau artėja siaura alkūnė prieš pat tiltą, kur genują teks suvynioti, ir nudeginti šiek tiek dyzelino. Metu žvilgsnį atgalios, į Lokiuką, ar jie dar bures neša - ir matau, kad neša, bet kažkaip ne taip. Laivas skersas ir lyg šalia farvaterio, netoli salos, pilnom burėm, genuja užplazdinta - pakibo ant seklumos, ne kitaip. Kviečiuosi per raciją, ar pagalbos reiks - sako, jau-jau judam, bus viskas gerai - kai staiga matau, jie vėl sukasi skersai siaurutėlio farvaterio, ir vėl smeigia falškyliu į dugną, tik dabar dar toliau ir smagiau. Rėkiu dar į raciją visokius mat'/peremat', bet jau aišku, kad turim kuo rimtai užsiimti. Kai bures numetę sugrįžtam atgal, Lokiukas pasviręs tiek, kad škiperio sūnus Juras, abiem rankom pasilaikydamas vantų, beveik stačiom į stiebą užlipa, padeda laivą užverst, kad varikliu nuo sėkliaus nusistumt. Pirmu seklumos lietimu tada jie dar sugebėjo nusiimti, bet paskui jachtos greičio pritrūko, kad prieš stiprų vėjo gūsį atsilaikyti, vėjas jachtą susuko, ir pilnos burės bei forsažu dirbantis variklis akimirksniu dar giliau į seklumą įstūmė... O vėjo tiek, kad, norėdamas gylius tarp farvaterio ir Lokiuko pračiupinėti, turiu variklio apsukas didinti, kad dreifo į seklumą pats išvengčiau. Arčiau , kaip 20m iki Lokiuko priplaukti negalim, nes patys atsiremiam į dugną švelniai, bet iškart sėkmingai trukteliam atgal. Pas Lokiuką gylio tik 0.9m, o laivo grimzlė juk 1.65m. Taip ir guli, bortas lauke, stiebas beveik 45 laipsniai į dangų. Tariamės, galvojam ką daryt. Inkarinės virvės buksyravimui jam užtektų, bet kaip ją ant Scorpio užmesi? Negi tuziką pūsti dabar teks? Prisimenu, kad turiu mėtymo virvę su apipintu golfo kamuoliuku pasidaręs. Tik iš kokio ketvirto užplaukimo pavyksta ją į Lokiuką permesti, nes tolokai mesti gaunasi, šiaip jau. Gerai, kad Jonui galiu net tokiom sąlygom vairą ir variklį patikėti, ir pats galiu nuo bako tą virvę svaidyt. Tvirtinam Lokiuko inkarinę ant galinės klampės, abu laivai gazas-dugnas, ir bandom tempti. Scorpio stena, nosim tiesiai į vėją, o buksyruojantis laivagalis - juk nevaldomas, vairas neklauso visiškai. Tik gauni gūsį į dūdą, laivas krypteli nuo tiesiosios, ir, varikliui kasantis pilnom apsukom, po truputi Scorpio ima dreifuoti į seklumą pats. Išleidžiam visą inkarinę ir prie jos pririštą mėtymo virvę, kad vėl į tiesiąją nuo Lokiuko į farvaterį atsistot, vos pradedam vėl tempti... Ir matom kitą keleivinį motorlaivį nuo tilto liekanų link mūsų atskubant. Mes kaip Volgos burliokai - visą farvaterį užtvėrę, tai iškart ir gaunam 5 piktus signalus, ir traukiamės į šalį. Neturi galimybių motorlaivis kurso keitimui, net jei norėtų - viskas ten tiek siaura, sustoti dėl vėjo jis irgi negali. Prapūškuoja jie pro šalį, turistams ant denio mes visai smagi atrakcija, ir dirbam toliau. Juras vėl užbėga į stiebą, bandom išklibinti Lokiuką, traukiam šiek tiek kampais, paskui vėl tiesiai... Du kartus patys nesmarkiai sėdam, bet nusiimam sėkmingai... Tempiam, lyg ir matosi kažkoks progresas jau, mūsų echolotas po keliolika centimetrų vis daugiau gylio parodo, bet jau baisoka, kad varikliai abiejų jachtų nuo perkrovos perkaitę, nepaspringtų... Stiprus vėjas įpučia bangą, kuri po kurio laiko, matau, jau pradeda judinti Lokiuko nosį, o dar paskui laivas palengva ima tiestis, ir nučiuožia į gilesnį vandenį. Prasižaidėm ilgokai - sėdom apie 1845, toliau plaukti pradėjom 1922. Užtai plaukiam dabar kaip drausmingai - tik pačiu farvaterio viduriuku, tik griežtai pagal bojų vartus...
Kai atpuolam prie pakeliamo Zecheriner Brucke, locijoj pasiknisam, ir VHF9 pasako, kad laukti reiks apie 2 val. Rišamės prie stulpo, Lokiuką vėl imam ant buksyro, mūsų vilkstinę vėjas ištiesina, ir jokia srovė mums netrukdo. Laikas ruošti vakarienę.
large_Lenkija-Vokietija_052.jpg
Pasidarom po dubenį graikiškų salotų, kramsnojam ir matom ZOLL katerį iš už posūkio išlendant. Neskubėdami jie priplaukia, švartuojasi bortu prie mūsų stulpo, puošiasi didžiuliais fenderiais, ir kitą virvę paprašo prie Scorpio tvirtinti. Sveikinasi vokiškai, atsakom jiems angliškai, ką jie irgi, pasirodo, puikiai moka. Sako, kiek žmonių esat, tikrinsim jus, asmens dokumentus prašom... Jonas mūsų pasus suradęs paduoda, kramsnoju salotas toliau, ir galvoju, kas čia dabar bus. Pareigūnai ramūs, be streso, normaliai paaiškina kas gi dabar bus. Dabar mes pasiimsim jūsų pasus į kabiną kontrolei, po to ateisim į laivą. Nedžiugina manęs tas jų noras ateiti, nu bet nieko nepadarysi... lapnojam savo salotas toliau, nes jei į cypę sugalvos uždaryti, tai bent tuščiais skrandžiais gangariuot neteks.
Pasus tikrina kokias dešimt minučių, matyt internetu per kompiuterį košia. Salotos baigiasi, tai einu ir suspardau vokiečių fenderį, kuris bando man lejerio stovą palenkti. Išlenda uniforminis švarkas, pasižiūri ko nerimstu, ir rodo, nykštį iškėlęs, kad gerai spardau. Patys, turbūt, irgi laisvalaikiu spardot, kad darbe tokie ramūs, galvoju. Į laivą ateina dviese - vienas, kuris angliškai teisingai rokuojasi, prašo kajutėje parodyti visas alkoholio atsargas. Turim lenkiškos zubrovkės, dar spėju paiškinti kad skani su obuolių sultim, sako žinau, rodau butelį romo ir butelį vyno. Jam mano gėrimų meniu aiškiai patinka. Klausia dėl cigarečių, sakau kad nevargtų, nes nerūkom. Vistiek, sako, turiu spintas ir rundukus patikrinti, ką staigiai ir padaro. Tuziką čiupinėja krepšio neatsegdamas, matyt, jo tarnybinis budrumas jau kiek atsipalaidavo. Po to pasikalbam, apie iš kur plaukiam, koks paskutinis uostas buvo - kažkaip užkrito man tas Ueckermundes pavadinimas tuo momentu, tai sakau lenkišką Swinoujscie, kas jam irgi tinka. Kai trumpai pasipasakoju apie seklumos nuotykius, matau, kad jis šitą istoriją jau žino. Matyt, keleivinio kepas per raciją apie netautiečius informavęs jau buvo, tai šitie ZOLL'iai ir plaukė mūsų pasiieškoti. Jei ką, tai jie būtų ir gelbėję. Dar aptariam, kur nakvynę mums geriau surasti, jie pataria Rankwitz mariną, nes ji arčiausia su tinkamais gyliais, o jau lyg ir temti ruošiasi. OK, tegu bus Rankwitz, mums tai kas, bet gal ponai serai galėtų man Wolgast tilto pakėlimo laikus pasakyti? Vienas lipa į savo laivą, po kurio laiko per bortą persisverdamas paduoda laikus surašęs. Pareigūnai atsisveikina, linki malonių atostogų. Kiek suglumina juos mano prašymas visiems kartu nusifotografuoti prie jų laivo, šiek tiek pasivarto ir sako tvirtą NO. OK, just trying... Pažvengiam visi, juokelis suprastas teisingai, jie nusimeta virves, ir dreife laukia tilto, kuris netrukus ir atsidaro. Kažkaip visai neskaudėjo, kai jie mus tikrino, viskas tikrai vyko be jokio valdžios demonstravimo, be jokių piktų fizionomijų - viskas mandagiai, dalykiškai. Jie daro savo darbą, ir kol tu jų tvarkos nepažeidinėji - tavo atžvilgiu jokių griežtumų nėra - man toks įspūdis susidarė.
large_Lenkija-Vokietija_057.jpg

Sutemus, farvateris klasiškai sužymėtas vedlinėmis ant kiekvieno posūkio, nors pačios bojos yra be šviesų. Navionics elektroninis gaublys šiam regionui tikslus iki metro, laikai abi vedlinės šviesas vertikaliai, akį į gaublį užmesdamas, ir žinai, kad jokių bėdų nesulauksi.
Į Rankwitz mariną atplaukiam jau sutemus, jachtininkai-naktibaldos padeda prisirišti. Dar pasiblaškom krante, ieškodami wc ant sharos, bet nesėkmingai, durys nepasiduoda. Sutinkam vokietukę, sako spynos kodo reikia, o jį tik harbourmasteris gali duoti. Nu tai pasakyk tą kodą, tai ne-a, ji negali, nes tik harbourmasteris gali jį duoti. Tai kad nėr to harbourmasterio, parodyk kur jis, sako rytoj bus, tai ir duos mums tą sumautą kodą. Pynda kovalska, nors visai simpatiška, bet, matai, tvarka tokia čia... Aišku, kad tą kodą iškart pasako senukas iš gretimos jachtos, tai ne tik prasitriesti, bet ir duše pasipliurkšti ant šaros gaunam. Kai sėdam dienos įspūdžiais pasidalinti ir Havanos romo NightCap'ą užsidėti, jau gal 0200 buvo, nes kažkokia pasivėlusi galva iš kitos jachtos liuko pasakė, kad čia žmonės miegoti nori. Nutarėm, kad ji čia apie mus kalbėjo, tai ir nuėjom miegoti. Ką, mes ne žmonės?
large_Lenkija-Vokietija_059.jpg

Kad suspėti į antrąjį Wolgast tiltą, reikėjo pajudėti labai anksti. Kai vakare atplaukėm, kažkokie nemaži žuveliokai šalia tiltelių mailių daužė, tai išplaukiant jie dar nebuvo pakankamai privalgę, nes dar labai triukšmavo. Iki tilto atidarymo, kai atplaukėm į Wolgast, buvo likęs tik pusvalandis. Pusė septynių, bet iš olandų vintažinio kečo iššoka toks sausagyslis vėjų nugairintas seneliukas padėt man prisirišti, nes mato, kad esu kokpite vienas - Jonas dar parpia.
Gaila, nėra laiko po senamiestį pasivaikščioti. Sako - labai mielas miestas, tikrai vertas, kad kelionės dieną jam paskirti. Krantine kiek prasivaikščiojau, šiek tiek vaizdų pasiėmiau, bet supratimo apie Wolgast taip ir neatsirado. Ką darysi - kitą kart. Džiaugiasi senukas olandas, kad mes iš Klaipėdos, sako juk visai neseniai buvau ten - puikus miestas. Negi ginčysies su geru žmogum - tai aišku, kad puikus. Dar pasikalbam apie Peenemunde, kuri "čia pat, už kampo", kad nacių raketinės technikos muziejų būtinai verta aplankyti, kad nakvoti geriau Krosline, nes ten viskas yra...
large_Lenkija-Vokietija_067.jpg
large_Lenkija-Vokietija_069.jpg
large_Lenkija-Vokietija_070.jpg
large_Lenkija-Vokietija_071.jpg
large_Lenkija-Vokietija_072.jpg
large_Lenkija-Vokietija_073.jpg
large_Lenkija-Vokietija_077.jpg
large_Lenkija-Vokietija_080.jpg
large_Lenkija-Vokietija_082.jpg

Vaizdeliuose matosi labai populiari vokiečiuose "Bike & Sail" poilsio paslauga: perkiesi kelionę visam maršrutui, ar jo daliai, gyveni burlaivyje, o atplaukęs į miestelį gauni dviratį, vietovės įdomesnių objektų žemėlapį, ir keliauji sau po apylinkes; arba gauni žemėlapį, ir mini sau į sekantį uostelį, kur burlaivis atplauks sutartu laiku. Daug tokių burlaivių, su dviračiais ant denio, sąsiauriuose sutikom. Ir katinai Wolgaste buriuotojų labai išlepinti - matosi, kad prie žmonių jie bėga ne maisto prašyti, o šiaip dėmesio ir bendravimo jiems reikia. Kontaktiniai Wolgast katinai.

Tilto šviesos liepia pasiruošti, tai atsišvartuojame, sulaukiame žalio žibinto, ir su kitais laivais pajudam link Peenemunde, kuri tikrai čia pat - už kampo. Vos tik atsistojam prie tiltelio Kroslino marinoj, kai Audrius, Piranijos škiperis, prieina ir draugiškai pareiškia, kad rytas labas, o jachtinių žaislų parduotuvė dar nedirba. Jiems dar kelios dienos iki Kopenhagos džiazo festivalio atidarymo, tai Piranijos įgula neskubėdami ir keliauja tais pat vandenim, kaip ir mes. Pasikviečia ant savo laivo, vaišina arbata, dalijamės kelionės įspūdžiais, ir kurpiam planą, kaip čia tą Adolfo raketų muziejų kitame sąsiaurio krante visiems kartu aplankyt.
Kroslinas ir Peenemundės muziejai tikrai verti daugiau dėmesio, todėl apie juos - kažkada vėliau.

Posted by gramas 02:32 Archived in Germany

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Be the first to comment on this entry.

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint