Apie tai, kaip reiks gyventi, kai neliks progų parėkti

Akivaizdu, kad mano, kaip buriuotojo, brandos kreivė pradeda verstis į labiau patyrusių pusę. Va, taip , va. Dar ne visai persivertė, bet verstis pradėjo. Jaučiu tai, nes kuo toliau, tuo mažiau laive laidau gerklę pats, ir kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kaip tai sau leidžia kiti.

Daugybę kartų matytas vaizdelis - į uostą įplaukia jachta. Vadas, visas reikšmingas, išdidžiai stovi prie šturvalo, o tie nemokšos įgulos nariai viską daro ne taip. Škiperio komandų tonas darosi grėsmingas, po to kartu su komandom išsakomi ir epitetai, dar vėliau jausmingas monologas gali pasipuošti keiksmais... Monologą gaunanti pusė jaučia, kad viską daro blogai, karštligiškai stengiasi situaciją taisyti, ir tada viskas pasidaro dar blogiau. O dar vėliau škiperis pats visus pastumia į šalį ir viską padaro gerai. Tada viskas gerai, bet visi nelaimingi. Jis dar visas piktas savo teisume, o kitiems - diena sugadinta.

Niekas taip neišduoda apgailėtino diletanto, įsivaizduojančio save jachtos vadu, kaip isteriškas klyksmas ant savo įgulos narių. Ir kas liūdniausia šioje istorijoje - tai, kad net žmogus, ne vieną ir ne du tūkstančius mylių suburiavės, kažkaip vistiek sugeba pasirodyti tuo diletantu.

Esu kaltas (mušasi į krūtinę), kaltas... Juk leisdavau sau, ir labai garsiai... Net su keiksmažodžiais. O kad plaukioju dažniausiai su savo artimiausiais žmonėmis - žmona ir sūnumi, tai jiems ir kliūdavo smarkiausiai. Antra vertus - gali atrodyti, kad būdavo už ką, įvertinant momento svarbą, škess... Juk visokių nesąmonių plaukiojant yra mums nutikę, kai man nuo vairo tekdavo stebėti kitus, nesugebančius virvės ant knechto teisingai užvesti, paprasto mazgo užrišti, ar topenantės nuo giko šoto neskiriančius... arba tik nueik į kajutę nors minutėlei, ir laivas plaukia į seklumas, arba į lenkus vietoj švedų...

Ir kuo mažiau pats patyręs esi, tuo sudėtingesnis tau yra tas kiekvienas priplaukimas prie krantinės, ar atsišvartavimas, ar paprasčiausiu manevru kada nors tau būsiantis vendas ir prasilenkimas su kitu laivu... Iš čia tavo įtampa - elementoriška patirties stoka.

Ir kuo mažiau patyręs esi, tuo dažniau savo emocijas per gerklę išreiški. Savo riksmu tu įrodai ne tai, kad tu čia vadas ir už viską atsakingas. Visas pasaulis tuo metu apie tave galvoja visai priešingai - kad būtent tu esi kvailys paskutinis, ir kai tik gali, puola padėti tam nabagui, ant kurio tu rėkauji. Nes visi esam jo pusėj, ne tavo.

Visi esame pramokinti to buriavimo etiketo - stengtis, kad tavo laivas įplauktų į uostą ir jį paliktų taip, kad niekas to nepastebėtų, kad nieko tu nepažadintum, niekam netrukdytum, nekalbant apie tai, kad savo veiksmais ir manevrais sukeltum bent užuominą į pavojų kitiems laivams ir jų įguloms. Todėl kitų šalių uostuose gali būti ne kaip suprastas tavo šaunumas, kai pilnom burėm įsineši į uostą ir kaip tikras pūdą druskos jau sukirtęs jūrų vilkas būtinai be variklio bandai prieiti prie krantinės, ar kito laivo borto...

Antroji nuodėmė po šios - tai tavo riksmas. Kuo garsiau tu komanduoji, kuo labiau gerklę laidai ir įgulos narius ant denio bei krante gainioji - tuo didesnis idijotas atrodai kitų buriuotojų akyse. Ne joks ne jūrų vilkas - greičiau ruonio šūdas. Savo riksmu tu demonstruoji tai, kad pats esi Misteris Idealusis, o visi kiti - tik apgailėtini nemokšos. Visai logiškas klausimas - kodėl tu, Misteri Idealusis, nesugebėjai iki šiol savo įgulos išmokinti viską daryti teisingai, ir kodėl savo klykavimais bandai išmušti jiems tą norą mokintis?

Kaip tos brandos išmokti? Kad lyg ir nėra vieno universalaus recepto, matyt, visi turėsim surasti savuosius. Bet kai pirmą kartą save pagausi vietoj savo įprastinio žvygtelėjimo "Ką darai, juk sakiau į kairę!!!" ramiai sakant "Gerai, dabar sukam į kitą kairę" - žinok, jau esi teisingam kely.