Apie tai, kad tunas - sveika ir skanu. 2-as trupinys.

Kai jis, visas kruvinas, sukniubo - va, tada mes jį ir suspardėm. O kai gintis, ką ten gintis - net nuo smūgių prisidengti jis nebegalėjo, mes jį dar apvogėm.

Jis - tai Somalis. O mes - tai paprasčiausiai mes, visas civilizuotas pasaulis, škess...

Praeito amžiaus devyniasdešimtaisiais Somalį sugriovęs civilinis karas šalį paliko praktiškai be valdžios. Marionetinis atseit prezidentas gal ir valdo kelias sostinės gatves su ministerijom, tačiau likusi šalies dalis realiai gyvena vietiniame pavaldume. Ta vietinė savivalda - tai ne kas kita, kaip privačios ginkluotos iki dantų armijos. Jų vadai kaip moka, taip ir realizuoja savo valdžią savo teritorijose, bet mes į tą khato skrepliais nuspjaudytą kiemą šiandien nelįsim.
Kam tema įdomi - labai būtų sveika dar kart pažiūrėti "Black Hawk Down" - be galo informatyvu.

Taigi - pradžioje buvo chaosas. Per civilinį karą 1991-ais griuvo visos civilinės institucijos, įskaitant ir pakrančių apsaugą. Mes visi to ir telaukėm. Savo pakrančių vandenis jau nužvejojom tiek, kad menkė nebespėja subręsti neršimui, kai jau yra išgaudoma. O va Somalio pakrantė - virš 3000 km - pati ilgiausia kontinentinėje Afrikoje, o vandenys apie visą pusiasalį - patys turtingiausi ant viso gaublio, pagal pelaginių žuvų, ypač tuno, stambių gamba krevečių, omarų ir kitų delikatesinių jūros baisybių išteklius.
Ištisos kartos vietinių, gyvenančių pakrantėje, buvo nuo amžių priklausomos nuo žvejybos verslo. Tie žvejai - tai pusbadžiai kiauraklyniai, kasdien semiantys žuvį iš savo turtingų vandenų į savo palaikių nedidelių kateriukų laivyną. Tas laimikis visada buvo be galo svarbi Somalio ekonomikos ir gyventojų maisto bazės dalis.

Vos tik pajutom, kad mums nieko už tai nebus - mes visi pasiuntėm savo laivynus semti tuną ir omarus iš Somalio vandenų. Taip, pagal tarptautinę jūrinę teisę to daryti nebuvo galima, todėl civilizuotieji ispanai, portugalai, britai, graikai, italai, net japonai ir korėjiečiai problemą kažkaip sprendė registruodami savo laivus pigių vėliavų šalyse, tuo labiau, kad juos ten gaudyti ir bausti už nelegalią žvejybą nebebuvo kam.
Ir mūsų tuo metu dar gyvavusios įmonės JŪRA plaukiojančios bazės ir žvejybiniai laivai ten vogė, ir po to sparčiai besikūrę UAB privatūs laivynai vogė, ir ne vienas iš senųjų kapitonų dar galėtų papasakoti apie auksinius laikus, kai juodi reisai pilnais triumais pareidavo į kitas Afrikos šalis žuvį priduoti ir kokius tax free pinigus pakeldavo tų laivynų savininkai, kapitonai ir komandos. Bet nepasakos....

O vietiniai tamsaus gymio žvejukai tegalėjo iš savo primityvių laivelių tik stebėti tą vagių fiestą, savo tinklais ir tralais sparčiai košiančiais jūrą taip, kad po jų žvejams ten nebėra ką veikti. Bet vien stebėti jie nenorėjo - vaikai juk zyzia alkani. Tada jie ėmė burtis į savotiškus savanorių milicijos būrius, tuo labiau, kad jie ten su kalašnikovu ir granatom žaidžia nuo tiek pat metų, kaip mes pradedam LEGO kaladėles dėlioti. Ta kiauraklynių kavalerija ėmė vaikyti mus, t.y. nelegalius žvejus, iš savo teritorinių vandenų.

Na, priplaukia prie tavo tralerio valtis su kažkokiais nervuotais vyrukais - na, ir kas - ne kartą užtekdavo juos pagąsdinti keliais šūviais, ir jie plaukia su savo teisybe velniop. Paskui tie nervuoti vyrukai ėmė atplaukti ginkluoti, vieną kitą tralerį užimdavo, įgulos tapdavo įkaitais. Va, tada laivų savininkai be jokių diskusijų iškart klusniai susimokėdavo išpirką. Verslo išlaidos. Na, kaip veiklos licenzija, apmokestinimas koks. Juk skandalo, kai pats esi piratas, nes žvejoji nelegaliai, nekelsi - prisitrauksi dėmesį, ir gausi baudas, sankcijas tokias, kad maža nepasirodys. Tuo labiau, kad savo nelegalią žvejybą varai juodai, t.y. visas sugautos žuvies virsmas į pinigus vyko tamsiam kaip Afrika šešėlyje, o į savo gimtąją šalį visada grįžti kaip iš eilinio nuostolingo reiso. O kad tavo, kaip laivų savininko, verslas būtų dar įdomesnis, tu gavai pasiūlymą iš italų mafijos, vardu ndranghetta. Europoje, kažkur ramiam uoste prie nuošalios tylios krantinės imi į triumus nelegalų krovinį statinių su radioaktyviomis ir medicinos atliekomis, tyliai viską nuveži prie Somalio, išverti jūron, ir tik tada imiesi žvejybos. Vienos tonos tokio radijoaktyvaus, ar sunkiųjų metalų gėrio utilizavimas Europoje gali kainuoti kad ir tūkstančius amerikos rublių, o nuvežti ir priskandinti prie Somalio - gal 25 už toną. Jaučiat pelno maržą?

Jau Somalio folkloru tapusios istorijos, kai po 2005-ųjų cunamio vandenynas iširideno daugybę statinių. Kam gi nebūtų įdomu, kas jose? Nuodai su radijacija ten buvo. Virš 300 žmonių tuokart mirė nuo spindulinės ligos. Dar gerokai iki to cunamio ištisi miesteliai ir kaimai vis apsirgdavo nuo radijacinio užkrėtimo, apsinuodijimų vos ne visa Mendelejevo lentele, prasidėjo išsigimimai, epidemijos ir kitos bėdos. Tas atliekų vajus tik dar paspartino tų savisaugos būrių veiklą, kuri ėmė darytis pelninga ir įgavo organizuoto verslo bruožus.
Nuo vien žvejybinių tralerių užpuldinėjimo ir drausminimo pinigais, pamažu pereinama prie prekybinių laivų, tankerių, įspūdingesnių pramoginių laivų grobimo išpirkos tikslais. Maždaug 2003-2005 netgi buvo pasiektas šioks toks balansas - nelegalios žvejybos mąstai buvo apie 300 mln. JAV rublių per metus, o sumokėta per metus išpirkų suma irgi buvo apie 300 mln. Mes juos išstūmėm iš žvejybos - jie susikūrė kitą jūros verslą, juk gyventi iš kažko reikia... Nieko asmeniško - tik verslas.

Apie 70% Somalio gyventojų remia ir palaiko savo piratišką miliciją, saugančią šalies teritorinę jūrą. Jie tai vadina teisėtų šalies nacionalinių interesų gynyba. Mes juk irgi rėmėm ir palaikėm savo muitinę ir pasienio tarnybą 1991, kai juos šaudė sovietų OMON'as. Ir mes tada jautėmės visiškai teisūs, nors visokie Kremliaus gorbačiovai sakė, kad ne. Somalis irgi turi savo teisybę, patinka mums tai, ar ne.

Tas faktas, kad Somalio neva tai milicijos jūrinė veikla jau apima beveik visą Indijos vandenyną, o ne tik pakrantes ir Adeno įlanką, kaip pradžioje, šiandien somaliečių suoprotyje kažkaip išblukęs. Juk tokios bapkės sukasi iš piratavimo. Tūkstančiai vyrukų sparčiai praturtėja, ne tik šeimas išlaiko, bet jų parvežti pinigai per vartojimą tapo svarbiu šalies ekonomikos varikliu. Ten jūros pinigai kuria darbo vietas krante.

Šiandien somaliečiui nebūtina pačiam į jūrą plaukti, kad iš piratavimo uždirbti - galima investuoti, kaip biržoje.

Verslo modelis veikia taip:
1. Ieškai ir randi savotiškoje biržoje investuotojus - turtingas žmogus, ar investuotojų grupė sutinka tau duoti pradinį kapitalą piratų operacijos parengimui. Šie pradiniai sponsoriai vėliau nusisegs sau 30% nuo operacijos pelno.
2. Protingai naudodamas pradinį kapitalą, samdai iki 12 pramuštgalvių jūros komandą. Jie greitaeigiais kateriais ims laivus. Katerių reikia ne mažiau dviejų, taip pat reikia pasirūpinti kuro atsargomis, ginklais ir amunicija, proviantu įguloms, pageidautina turėti ir atskirą tiekimo laivą. Samdomi torpedos turi ateiti su savo ginklais, jei nori pretenduoti į A klasės pelno dalį, t.y. vieną pagrindinę akciją. Jei torpeda ateina su savo kateriu, ar su rimtu ginklu - kulkosvaidis, ar granatsvaidis - gauna dar vieną akciją su teise į A klasės pelno dalį.
3. Sudarai dar vieną maždaug 12 asmenų grupę - jie yra tavo kranto komanda. Kiekvienas jūros komandos narys turi teisę į kranto komandą deleguoti savo giminaitį, ar draugą. Ši grupė gauna B klasės dalį operacijos pelne, paprastai fiksuoto dydžio suma, šiuo metu apie USD 15 000. Ši grupė užtikrins operacijos saugumą krante, tiekimas, įkaitų "sandėliavimas", pakrantėje užinkaruoto pagrobto laivo apsauga ir pan.
4. Užgrobi laivą, imi įkaitus.
5. Derybos gali užtrukti, todėl tau gali tekti pasiieškoti dar vieno investuotojo, kuris už palūkanas padengs kaštus iki išpirkos gavimo.
6. Gauni išpirką. Gal lėktuvu atskraidins ir sutartoje vietoje nuleis parašiutu, ar bankiniu pavedimu į sąskaitą kokiam Libano banke...
7. Atsiskaitai su pradinių investuotojų grupe - tam išleidi 30% gautos išpirkos, po to su tarpiniu investuotoju, jei toks buvo, po to išmoki visas fiksuotas B klasės dalis, o kas liko - dalinasi visi, kam priklauso A klasės pelno dalys.

Kas liko tau? Taigi tu ir buvai tas turtingas pradinis investitorius, kuriam teko tie 30% išpirkos, ar panašiai, žiūrint, kiek kitų akcininkų per biržą buvai įsileidęs. Šventas reikalas - su visais operacijos dalyviais atsiskaitai sąžiningai, taip pat skiriami paskatinimo prizai, pvz. pirmasis ant grobiamo laivo denio užlipęs piratas gauna teisę į dar vieną A klasės dalį. Juk tu, kaip investuotojas, rūpiniesi savo reputacija - juk per biržą vienu metu gali būti sukamos kelios, ar keliolika tavo operacijų, tau nuolat reikia samdyti komandas ir kviestis investuotojus. Geras vardas svarbu.

Tokia birža veikia Haradeere, pajūrio miestelioke apie 400 km nuo sostinės Mogadishu. Kažkada buvęs nusmurgęs žvejų kaimelis pasikėlė iki šurmuliuojančio miesto, su prestižinių markių visureigių kamščiais skylėtose gatvėse. Vietinės "Ikanomikas augima" tempus rodo piratų biržos plėtra. Veiklą 2009 pradėjusi nuo 15 "laivybos kompanijų", kaip jie tai vadina, po 4 mėnesių birža išaugo iki 72 kompanijų, priimančių investicijas operacijų finansavimui. Investuotojai gali įnašus daryti grynais, arba natūra - tinka kateris, ar ginklai. Ponia Sahra Ibrachim, laukianti biržoje savo išmokos už neseniai piratų paleistą ispanų tuno žvejybos laivą, sako: man 22-eji, esu išsiskyrus, ir kaip alimentus iš savo ex paėmiau granatsvaidį. Ginklą per biržą įdėjau į piratų operaciją. Šiandien esu labai patenkinta ir laiminga - praėjo tik 38 dienos, kai padariau investiciją, o šiandien atsiimsiu net USD75 000 savo uždarbio dalį.

Prasidėjus verslui per biržą, išaugo ir išpirkų sumos. Jei anksčiau pakakdavo vidutiniškai 2 mln. pinigų, tai dėl padidėjusio investuotojų skaičiaus ir išaugusios rizikos vidutinė išpirka pašoko iki 4 mln. Labai nesireklamuoja, bet laivų savininkai ir draudimo kompanijos tas išpirkas moka. Nes žino, kad lėšos grįš ilguoju laikotarpiu, per padidintus prekių, pvz. naftos, pervežimų tarifus. O tuos tarifus sumokėsime mes visi.

Ta padidėjusi ir įvertinta piratų rizika - tai jungtinių karinio laivyno pajėgų patruliavimas piratavimo regionuose. Per savo mokesčius už tuos laivynus irgi sumokame mes visi.

Kariškių pastangomis, piratavimo mastai mažėja kasmet, ir tai teikia vilties, kad po kelių metų vandenyne bus saugiau, nei dabar. Tačiau neturėtumėm pamiršti, kad tai mes tą viltį kiek anksčiau ir atėmėm iš tų šiandien medžiojamų piratų.

Juk tada, 90-aisiais, mes ir įpratom prie vogto tuno salotų ir picos.