Apie tai, kaip į kaimo diskoteką neteko nueiti

Tai siurbčiojam arbatą Piranijos kokpite, ir pamažu gimsta planas, kaip visus Krosline esančius LT buriuotojus vienu ypu į Peenemunde nacių raketinės technikos muziejų suvežioti. Toks lietuviškas mato vienetas YPAS - tai tiek, kiek vienetų LT buriuotojų į Piraniją telpa. Piranija planuoja po muziejaus iškart plaukti toliau, bet šiaip taip sutinka mus iš ano kranto atgal į mariną Krosline pargabenti. Gaunasi kaip ir antras ypas. Išplaukti ketinam dabar.
Man diena ilgoka jau gavosi, nes iš Rankwitz ryte dar tamsoj pajudėjom, miego tikrai trūksta. Baterijos kaip ir baigiasi. Bet į muziejų irgi norisi. Tačiau mūsų jungos viską koreguoja - niekam nieko nesakę, pasiplauna į Kroslino kaimą laimės ieškoti.
Piranijai laikas išplaukti - sutariam, kad mes į kitą pusę atplauksime savo laivu.

Krykštaudamas iš džiaugsmo, einu mūsų jaunimo ieškoti.

Pats miestelis - trys gatvės, pilnos namų su seneliukais, bažnyčia ir kapinės. Jokio jaunimo ar vaikų, jokio šurmulio, jokio eismo. Le'storano irgi nėra. Vienoj gatvėj visiškai tuščia, kol kelią nepastoja neįtikėtino dydžio katinas. Žinojau, kad yra tokie dičkiai, Meino meškėnais vadinami, o čia tikriausiai Kroslino lokys bus. Nusprendžiu likimo už ūsų netampyti ir susirasti kitą akligatvį.

Kaip išsiaiškinau, pagrindinė vietinių gyventojų atrakcija yra bažnyčia, o paskui tave nuneša į kapines ir užkasa. Aš panašiai ir jaučiuosi, kaimo linksmybėms pasirengęs; bažnyčią galite iš atrakcijų sąrašo ir praleisti... Mūsų jaunimo Kroslino pramogų industrija žygiams irgi neįkvėpė, ir netrukus jie nutarė atsirasti.
Dabar jau plauksim į muziejų.

Iš tikrųjų - tai ten du muziejai yra. Vienas - sovietų raketinis povandeninis laivas, kitas - dar nacių statyta didžiulė elektrinė, kurioje įrengtas technikos ir nacių raketų muziejus. Karo metais čia visai šalia buvo poligonas, kuriame tas raketas kūrė ir bandė, taip kad viso reikalo geografinė nuoroda tikra, beveik kaip ant vyno butelio. Bandymų metu raketos dažnai sprogdavo, tai jie atsiveždavo šimtus naujų darbuotojų, ir vėl bandydavo.
Raketos buvo tikrai įdomu.
Bet pati elektrinė įspūdžio visai nepadarė, to meto technikos ekspozicija labai jau skurdi.

Praplėtėme savo žinias ir apie Europos aeronautikos pradininkų likimus. O jie daugumai specialistų susiklostė labai net palankiai - juos beveik visus susirinko amerikonai, kur specams buvo sukurtas rojus žemėje - techninės kūrybos, ir po to laimingos senatvės prasme.

Kultūrinė progama toliau veda į rusų povandeninį laivą, kur, akivaizdu, specialistų likimai pakrypo mažiau laiminga kryptimi. Matau, kad iš vargšų matrosų vokiečiai padarė mumijas, jų čia pilna visur; balsai įrašyti į takelį, kuris skamba visose laivo patalpose. Laivo skyriai atitverti labai sandariomis durimis, ir bėdos atveju jos tapdavo linija tarp gyvenimo ir mirties. Neįtikėtina raizgalynė visokių vamzdžių, kabelių, įrengimų, garantuojančių pilną plaukiojimo autonomiją - neišnerdami į paviršių, tokie laivai gali pasiekti bet kurį planetos vandenyno tašką. Tuo laiku laivyne tarnyba buvo 3 metai. Trys metai tokioj geležinėj bačkoj - be vėjo, saulės, net ne kasdien gryno oro gurkšnis - pavydėti vaikinams tikrai nereikia.

Peenemunde'je stovėjom marinoj gal tik 3 valandas, bet, nespėjus mums atsirišti, prišokęs jaunasis verslininkas, vardu Hafenmeister, vistiek nurauna tris eurorublius - pati brangiausia marina ever. Gavosi dvigubai brangiau net už lenkų Helį, kur patys pinigų kažkodėl jiems nunešėm, nors nakvoti nelikom.

Grįžtame į Kroslin'ą, ir iškart įsirausiu į šiaudus, nes jau labai reikia pakrauti baterijas. Po poros valandų jau barbekiaujam tuo tikslu įrengtoje pavėsinėje.

Kaip tas olandas Wolgast'e ir sakė - Krosline yra viskas. Vietos laivams daug ir jos patogios, pontonai nesugrūsti, visur erdvu ir manevravimas saugus. Vaikų buriavimo mokykla. Buitiniai dalykai išspręsti nuo A iki Z. Elingai laivų žiemojimui. Auto parkingai. Remonto/paslaugų centras, laivų kranai visokie ir dirbtuvės. Žaislų parduotuvė, bistro, maisto kromelis, sauna ir masažo salonas netgi yra.
Labai įdomūs ir gražūs plaukiojantys boteliai - aišku, kad Stancikienė dar jų nematė, ir nugriauti neprivertė. Populiarūs tie boteliai labai, ir neatrodė, kad vasarotojai juose kažkokie aukštuomenės elitiniai būtų - matyt, ir kainos įkandamos.

Grįždami iš šašlykų orgijos, dar pamatome du labai drąsių žmonių laivus. Škiperių sutikę nebuvom, bet mums ir pavadinimų užteko.

... ir dar vieną medinuką, matyt, nunešimui į kaimo kapines jau įkapėmis papuoštą

Prieina žilagalvė senučiukė, apie 75-80 metų, bet akys guvios, judri tokia visa - kaip tie nostalginiai, kur po Klaipėdos senamiestį laigo. Plaukiukai sudėti, lūpytės padažytos, auksinis dantukas tik blizga... Klausia, ar tikrai mes iš Lietuvos. Iškart net nesupratau, nes su tokiu akcentu klausia, tai sakau gal spykini angliškai? Ji vėl man lietuviškai. Išsikalbam, pasirodo, šitai mergaičiukei du metukai buvo, kai mama į Vokietiją išsivežė. Su mama kalbėdavo tik lietuviškai, bet ji numirė prieš 25 metus, ir dabar visai nebeturinti su kuo lietuviškai pasikalbėti. Tai mes ir kalbam. Iš pradžių dar padėti jai su žodžiais reikia, bet kas minutę jai vis lengviau ir lengviau lietuviškai kalbėtis.
Oij, mano Seredžius, Seredžius - sakydavo mama.
O ji su vyru čia jau kelios savaitės bekeliaujantys nediduke 26 pėdų jachtute, bet dabar jiems laikas dviračiais kažkur pavažiuoti. Žiūriu į juos, tolyn minančius, ir apie mūsų senukus užsigalvoju. Labai kitaip viskas. Seredžius-Seredžius.