Apie tai, kad, matyt, nebūsiu aš pirmas lietuvis

O kiek buvo tyliai svajota, kiek internetų vartyta, kiek virš jūrlapių palinkus rymota, ploteryje atstumų skaičiuota... Nuotykis dviems metams ir kelionė po burėm, kurios nebebus. Jos nuotykių, įspūdžių į šias virtualių menkių odas surašyta taip pat nebebus.

Vos tik Putinui šis paūmėjimas atsitiko, visi Lietuvoje susirūpinom, o kas dabar bus. Visi jaučiam, kad galime būti to didesnio negero plano dalis, kad prasidėjusiam Pasaulio super-žaidėjų lošime mums jau numatyta Rusijos priešo korta. Rusijos draugu niekada nebuvau, bet karo nenoriu. Ir jums jo nereikia, bet man, kaip buriuotojui, to karo su rusais nereikia labiau.

Jie man davė viltį pernai, o šiemet, suskiai, atėmė. Nuo 2013m. Rusija pradėjo atidaryti savo vidaus vandenis užsienio šalių pramoginei laivybai. Visi Lietuvos buriuotojai ėmė krykštauti dėl padidėjusių Kuršmarių - jau kad plauks į Rasytę, tai plauks... Aš dar sovietmečiais Nerijos rusišką dalį su jachta SIMA ištikrinęs buvau, iki pat Zelenogradsko. Dar nevedęs buvau, tai visai gerai man ten buvo, na, tautų bendravimo ir multikultūrizmo prasme.. Nuo tų laikų iki šiol, kiek mačiau tas vietas, bet nuo kranto - jokių ypatingų buriuotojui aktualių pokyčių ten neįvyko. Be to, dabar ir šeimą turiu - tai man į tą pusę plaukti nelabai yra ko.

Todėl nuo pernai ir užgimdžiau savo planą-chuliganą - nei iš šio, nei iš to - o tapti pirmuoju Lietuvos buriuotoju, jachta apiplaukusiu visą Skandinavijos pusiasalį ratu. Nes kitos šalys jį plaukia, o lietuviai dar ne. Ne todėl, kad bijojo - o kad istoriškai beigi politiškai anksčiau galimybių nebuvo.

Maršrutas dviems metams. Pirmąjį sezoną, 2015 metais, plaukti iki Piterio, iš ten Nevos upe, kanalais ir per Ladogos, Onegos ežerus iki Belomorkanalo su visais šliuzais; ir taip išeiti į Baltąją jūrą. Aplenkiant Kolos krumplį, per Norvegijos šiaurę, nusigauti iki Lofotenų ir ten rugpjūčio mėn. pirmą etapą užbaigti. Ten laivą žiemai iškelti, muitinės kontroliuojamoj vietoj, kad vėliau netektų norgių PVM sumokėti - o pačiam iš Bodo skristi namo, tipo žiemoti. Na, žinote - namie rozetę klibančią prisukti, tvorą pataisyti, sniegus nukasti... Su chebra tinklinį pažaisti... Prieteliai ir artimieji atvežtų mane pas trolius 2016m birželį, laivą vėl konservais, lietuviškais kumpukais pakrauti, į vandenį padėti - ir neskubant, vis fjordus patyrinėjant, Danijos, Švedijos pakrantėm rudeniop iki Lietuvos namo parsiplaukti.

Geopolitinė situacija, matafaka... Kokios čia dar pramogos, kokios čia kelionės po įsiutusią dėl sankcijų šalį. Jeigu iš Piterio į Rasiejos gilumą ir ištrūksi - taigi pirmas sutiktas provincijos mentas-velikorosas, nors tu ir vizą turėsi - vistiek bent savaitėlei į areštinę padės, dlia vyjasnenija xüj znaet chego... A prapiska to gde? Kol jachtą po sraigtelį išnarstys, po to neva rimtai, bet su šypsenėle atsiprašys, kad nieko nerado, bet tu irgi daug ko nerasi... ir leis tau plaukti iki jo draugo už dviejų upės vingių. O ten - viskas iš naujo - kto takoj, pochemu i kuda... Kontrabanda/narkotiki/oruzhie jest? A pochemu?

Juk kare - kaip kare, esi priešas šiandien informacinis, o rytoj - realus. Kaip išsispręstų dabartinė- realiai prieškarinė situacija - su Kremliaus režimu draugais mes nebūsim. Iki šiol beveik padorius kaimynus vaidinom, o toliau nebereiks. O su rusais pyktis į jų namus patys neplauksim, nes, matyt, tuo metu žirgus balnosim. Nematau aš gerų scenarijų artimiausiam dešimtmečiui, visai nematau, kad galėčiau tuo pirmuoju lietuviu patapti.
Ne tai ne.
Teks į Lofotenus iš kitos pusės plaukti ir nuobodžiai tuom pat keliu namo grįžti.