A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip rusų jachtos neišgelbėję namo sugrįžom

Plaukimas Vitte - Kolobrzeg - Leba - Klaipėda

Ryte keliuosi anksti, kad 0600 val. jau pajudėt. Dar iš vakaro Jonas klausė bent du kartus, ar tikrai jam nesikelti ryte, kad padėti atsirišt, liepiau pamiegoti ilgiau. Vistiek ryte atsikelia, klausia, ar tikrai vienas susitvarkysiu - liepiu likti lovoje. Kas čia jam užėjo, tiek klausinėti - tegul išsimiega kiek telpa, nes plaukimas bus ilgesnis, ir jam reikės vėliau budėti, kol aš miegosiu.
Nieko čia sudėtingo - susirenku priekinius švartovus, prisitraukiu laivo galą prie vieno stulpo, kilpas nusiimu, po to prie kito - ir judam. Vėjo daug, bet kryptis bus gera, kai iš salyno į jūrą išplauksim. O kol kas - varikliuojam siauru kanalu. Kartu iš Vitte išplaukė olandų jachta, laikosi jie per 100m už manęs, o priekyje kiek toliau - du žvejybiniai laivai. Užsižaidžiu su autopilotu, greitai nutaikau į žvejybinius, pasiruošiu groto falą burės kėlimui, nes už skiriamosios bojos bus atkarpa su vėju į nosį ir galėsiu greitai grotą užsikelti. Kol ant antstato stovėdamas nuraištuoju burę, girdžiu kaip būbteli rūko ragas. Pažiūriu į olandus - tie rankom tik mojuoja ir rodo kažkur į priekį.
Taigi siauras farvateris šioje vietoje meta lanką, o būčiau nuplaukęs į sekančią bojų porą, aplenkdamas artimesnę, ir tikriausiai įsmigdamas į seklumą. Keliu kepurę, ir padėkoju jiems. Išgelbėjo nuo kvailos klaidos, galėjusios ne juokais ryto nuotaiką pagadinti. Taigi pagal bojas Mešką automatinę nutaikyti reikėjo, o ne į žvejybinių laivų pasturgalius, kurie tą farvaterio alkūnę jau praplaukę buvo. Būtų pravertę Jono akys ir rankos - bet jis ir klausinėjo, lyg žinojęs būtų... Tas bojas nėra sunku pražiopsoti - tai plastmasiniai 30L kanistrai, padažyti žaliai, arba raudonai, jokių vėliavų ar gairių - gudrusis fermeris, ir čia pataupė. Galėtų ir mūsų Drevernoj atsirasti toks gudrusis fermeris, kuris už ES eurobabulius pastatytą mariną įdarbintų, juk tiek ir tetrūksta - mariną įrengė, o įplaukos kanalo, kad jachtos iš marių galėtų atplaukti - nėra. Ir niekas net nežino kada toks kanalas galėtų atsirasti. Vėliau, kai aplinkiniai augytojai galutinai uždroš šiandien dar naujos marinos infrastruktūrą - gal ir atsiras tas kanalas, bet nebebus kur švartuotis.

Visą dieną galėjom buriuoti off-shore režimu. Sureguliuoji bures, įjungi Vesper Marine AIS'ą, ir duodi Meškai vairuoti. Ta ir zirzia sau visą dieną, o įgulai - poilsis. Neatsidžiaugiu šiemet instaliuota saulės baterija - visą dieną dirbdama Meška akumuliatorių nenusodina, nereikia jungti variklio energijos atsargų papildymui. Šiemet marinose nei karto nereikėjo prie kranto elektros jungtis - net debesimis nublukinta saulė pakankamai sulčių duoda, kad abu laivo akumus kondicijoj palaikyti. Rudeniop, kai šildytuvą norėsis kajutėj įsijungti - va, tada kranto elektros ir mums reiks.

Sako, tokiam plaukimui reikia įdomių knygų po ranka turėti - bet man kažkaip skaityti jūroje nesiseka. Vis kažką pavalyti, patikrinti reikia, arba šiaip į horizontą spoksoti, pavalgyti ir miegoti. Krante, ar stovint marinoje knyga man yra gerai, jūroje - kažkodėl ne.
Plaukimas nesudėtingas, laikas nuo laiko apsidairai - ir ramu. Pasiekiame Lenkijos vandenis - ir čia jau pilna žvejų tinklų. Iš pradžių stengiamės apeidinėti, po to pabandėm vos ne šalia vėliavų prasukti - viskas tvarkoje, tinklai nuleisti prie dugno, galima virš jų visai saugiai praplaukti. Vėliau per daug ir nesisaugom - drožiam tiesiai virš tinklų, žiūrim tik, kad per arti prie vėliavų neatsidurti.

Laikas slenka lėtai, yra kada pasikuisti kambuze ir šilto maisto pasidaryti pietums. Verdu prancūzišką, pomidorais pagerintą svogūnų sriubą a'La Scorpio. Sukrauni į puodą viską iš karto, jokio terliojimosi per kelis puodus ar keptuves - nuvalyti ir taip ne visai smulkiai pjaustyti svogūnai (5 galvos, kad sudarytų apie pusę puodo tūrio), šiek tiek vandens - kad pilnai apsemtų, bet nesilaistytų laivui judant, šaukštas sviesto, du indeliai sultinio (skaniausiai su tuo, kuris jautienos ir tokiu žele pavidalu parduodamas), dėžutė konservuotų smulkintų pomidorų be odelių su baziliku, lauro lapai, pipirai, druskos šiek tiek. Lėtai viską virini gana ilgai, papildai vandens lygį, sutiuninguoji prieskonius - ir taip kol svogūnas perverda ir suminkštėja, sriuba tirštoka pasidaro. Po to negailėdamas įpili balto vyno, ir vėl virini, kol alkoholis išgaruoja, bet tokia teisinga rūgštelė pasilieka. O paskui sėdam ir labai skaniai pavalgom. Vėliau, jei šitą sriubą pasišildai, ji tik dar skanesnė pasidaro. O jei visai jau prancūziškai nori - į dubens dugną įsidedi ant dujinės gerokai apskrudintą baltos duonos riekelę, ir tik tada ant viršaus užpili sriubą.

Vėjas lyg ir bando suktis, todėl ruošiuosi pavėjiniam plaukimui, fordevindu. Šioje kelionėje testuoju vieną sumanymą - giko amortizatorių. Plaukiant pavėju, dauguma buriuotojų į šoną maksimaliai nuvestą giką virve tvirtina prie borto, per blokelį atsivesdami virvę į kokpitą. Jei grotas bando persimesti į kitą pusę - ta virvė laiko giką vietoje, nors burė jau nebedirba. Tada koreguoji kursą, kad vėl vėją į grotą pasigauti, arba atsargiai persivedi giką į kitą bortą. Jei tos virvės nebūtų - su baisiausia jėga gikas persimeta pats, gali lūžti ir suplėšyti burę, yra galimybė kad trenks per vantus taip, jog ir stiebą užsiversi. Toks savaiminis halsas pavojingas ir įgulai - gali makaulę šalin nunešti. Angliškai grotas yra MAIN sail. Todėl groto giką jie kartais pavadina The Main Widow Maker, nes ne vieną ir ne dvi buriuotojų žmonas jis yra našlėmis padaręs.
Viskas būtų gerai su ta stabdžio virve, bet kad pats vairuoti turi kai kuriais pavėjiniais kursais, vis tuos giko užsimetimus gaudydamas. Tai vargina, nes Meškai vairo patikėti negali - ji nuolatinu zigzagu vairuoja.

Tačiau buriuotojas turi būti sumanus. Todėl prieš kelionę nupėdinau į Armijai-ir-Civiliams ir nusipirkau alpinistų amortizatorių. Net nežinojau, ar ta idėja bus įgyvendinama, bet pabandyti knietėjo. Tai tokia geležėlė su daug skylučių 8mm virvei pravesti. Tarkim, alpinistas krenta nuo uolos, A-a-a-a-a laisvai sau krenta iki pirmo kablio, įkalto į sieną ir kur jo saugos virvė yra perverta; gyvenimas prabėga pro akis; A-a-a krenta toliau jau su virve, kuri jau pradeda įsitemti, ir, persivynodama per amortizatoriaus skylutes, sugeria visą įsitempusios virvės smūgio energiją. Tada alpinistas pakimba, dar vienas bum - trenkiasi į šalia esančią sieną, jo dantys krenta toliau, o pats lieka kaboti - šypsodamas iš laimės bedante šypsena.
Man ir reikia, kad persimetančio giko energiją kažkas sugertų, ir ji nieko man ant laivo nelaužytų. Atsimatuoju, kiek tos virvės reikia, kad į abi puses gikas nusivestų tiek, kad burė į zalingus nesitrintų. Tvirtinu virvę karabinais be jokių blokelių tiesiogiai prie lejerių stovų pagrindo. Virvės viduryje įvertas alpinistų amortizatorius tvirtinamas giko apačioje - ir čia prasideda ilgas žaidimas - kaip ir per kiek skylių pravesti virvę, kad gikas pakankamai minkštai persimestų į kitą bortą.
large_P7010098.jpg
Pagal alpinistų instrukciją perverta virvė normaliai dirba tik gikui verčiantis į veną pusę, o į kitą judėti neleidžia visiškai. Blogai. Man reikia eigos į abi puses. Tenka žaisti su virvės pravyniojimo variantais, kurių galima prikurti šimtus. Dar gumas pritvirtinu, kurios amortizatoriaus virvę apie gelbėjimo plaustą padeda apvesti. Dar krante buvau viską atmatavęs ir numatęs kaip kabinsiu, bet tik realiai plaukdamas fordevindu, gali tą sistemėlę sureguliuoti. Jei vėjas ir toliau suksis, fordevindo bus. Dabar viską suruošiu, ir palauksim.

Tačiau tą dieną nieko nesulaukiam - vakarop pradeda niaukstytis, ir su pirmais lietaus lašais įplaukiame į Kolobrzeg mariną, jau pilnais gazais birbindami dyzelį, kad nuo atėjančio liūties fronto pasislėpti.
Su marinos budinčiuoju pasikalbam, jam akivaizdžiai patinka, kad lietuviai su juo ganėtinai sklandžiai lenkiškai bendrauja. Jis pats atsisako iškeisti zlotų banknotus į monetas, reikalingas wc ir dušui, ir pasiūlo mums naudotis neįgaliesiems skirtu san. mazgu, kuris nemokamas ir nerakinamas. Neįžvelgiam jokios politinės potekstės, todėl taip ir padarom - skirtumo tik tiek, lyginant su mokamu dušu, kad čia gali praustis plastmasiniame fotelyje sėdėdamas. Bet ant šaros. Bet gali ir nesiprausti, jei ką...

Užsimetam naktipiečių, įsirausiam į šiaudus, ir iki 0200 val. ryto laivo laiku klausomės šalia marinos esančiame forte įrengto restorano bliaunamos karaokės. Nu taip gražu...

Išplaukiam auštant, tikslas - Leba, kur bus kuro kolonėlė. Tik išlindę į jūrą, gaunam vėją nuo kranto, plaukiam halfvindu, po pietų duoda vakar norėto fordevindo, kuris ir pūtė stabiliai visą dieną. Spinakergiku įtveriam genują, daromės peteliškę ir - pirmyn.

Leba uoste nakvojam, ryte daromės tvirtus pusryčius, pilamės kurą ir judame link namų. Šis plaukimas jau bus ilgesnis, turėtume užtrukti parą, gal šiek tiek daugiau. Prognozė rodo permainingas sąlygas. Aplinkui keletas ciklonų sukinėjasi, nors GRIB'ai staigaus slėgio kritimo nepranašauja. Gal blogai nebus.
Artėjant prie laivų kelio į Gdansko įlanką, mūsų AIS'as vis perspėja apie galimus susidūrimus su laivais. Čia daug laivų eismo, gerą pusdienį nuolat budime kokpite ir koreguojame kursą, kad AIS'as liktų patenkintas ir savo sirena nešokdintų. Laivai, kol tolokai nuo kranto, juda dideliais greičiais - nuo trikampio taško AIS'o ekranėlyje, kai realiai horizonte dar beveik nieko nesimato - iki didžiulio konteinerinio monstro visai šalia - išauga per 20 min.
Yra čia ne tik prekybinis transportas, aplink sukinėjasi ir žvejojantys verslinės žvejybos laivai, ir jūrinės žūklės mėgėjus vežiojantys kateriai.

Dangus nelabai simpatiškai atrodo, liūčių frontai aplink sukinėjasi, karšta ir tvanku.
large_P7110309.jpg
Vakarop, apie 1900 val. už mūsų pradeda formuotis įspūdingas Big Mack'as - sluoksniuotas daiktas danguje, kuris nieko gero mums nežada. Sumetu du rifus į grotą, ženkliai sulėtėjam, laukiu kas čia dabar bus. BigMac'as artėja kaip ir lėtai, gal reiktų bandyti bėgti nuo jo.
large_P7120327.jpg
Išleidžiu rifus, pilnom burėm bėgam bėgam - nepabėgam. Netrukus vėjas, vis besisukantis prieš laikrodžio rodyklę, ima stiprėti, sušiaušia bangą. Imu baimintis, kad nepagautų škvalas. Prieš tokį audros frontą paprastai būna stipraus gūsingo vėjo zona, kurioje atsidurti su pilnom burėm visai nesinori. Vyniojam genują - laba diena, furlekso virvė pastringa, mat ten kur nuolat stopore fiksuojama, virvės šarvas sumano nutrūkti, lieka tik vidinės gijos. Varau į priekį, repečkom ant bako slidinėdamas tvarkau furleksą, abiejuose prasitrynusio šarvo galuose užvynioju šiek tiek izoliacijos, kad virvė per kreipiančiuosius žiedus nestrigdama praeitų. Vėl kalam du rifus į grotą, genują paliekam suvyniotą, ir vistiek halfvindu darom 6 mazgus. Su Lokiuku per VHF68 pasiderinam veiksmus - laikysim kuo didesnį atstumą tarp jachtų, aš jiems pranešiu, kada ties mumis pekla prasidės, mat Lokiukas yra prieš mus, t.y. visą smagumą gaus kiek vėliau.

Netoli buvusi rusų jachta TESLA, plaukusi link švedų, staigiai nusimetė visas bures, gulasi į dreifą, variklio kažkodėl nejungia. Praplaukinėjame netoli jų. Visa įgula jie sulindę į kajutę. Nelabai suprantu, kas ten pas juos vyksta - visai be burių, be eigos pasilikti kažin ar labai teisinga štormavimo taktika, tuo labiau kad pati audra dar tik ateina, ir neaišku kiek stipriai ji ruošiasi tave papurtyti.
Jau ir pažaibuoja tame BigMack'e, gerai kad kolkas toli. Gal rusams bėda kokia? Nustatau VHF radiją į žemą galingumą, išsikviečiu TESLĄ, prašydamas atsiliepti 17 kanale. Atsiliepia iš karto. Klausiu, ar viskas gerai, ar nereikia kokios pagalbos. Atsako visiškai ramiai - viskas pas mus normaliai, mes čia audros frontui ruošiamės, ir padėkoja. Supratau, kad vyrai žino, ką daro. Po kurio laiko matau juos jau su burėm, ir plaukiančius į pačią peklą, kur žaibai spardosi kas pusę minutės. Matyt, jiems buvo laikas arbatai su barankom, kai mes šalia praplaukėm. Va taip ir likom rusų neišgelbėję. Ką darysi - plaukiam toliau.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad mums būtų sveikiau pasirūpinti savimi. Pavijo mus. Tai ir matėsi, kad pavys - tuo metu jau Jonas viduje su liemene buvo užsidaręs aklinai, iPad'as perstatytas į kajutę, kad ekraną su navigacija matyčiau per skaidrias plexiglas'o įėjimo lentas. Pats kokpite išeiginiais rūbeliais - guminiais bateliais, su liemene ir dar diržais prie relingo prisisegiau. Pradėjo vėjo gūsiai iš pradžių lėtai kryptį kaitalioti, ta pastovioji maždaug pusmetrio banga išliko, bet į jos tarpus vėjas papildomus vandens kalniukus sustatė. Tai atrodė, kad vanduo lyg vietoj stovi, tik tokiais fontanais į viršų aplink šokinėja. Jei vieną kart banga pliaukšteli per vieną žandą ar per kitą, kitą akimirką gauni jau iš nugaros, ir t.t. be jokios nuspėjamos tvarkos. Pastoviai giko šotu tenka darbuotis, atleidinėti, kai jachtą guldo, vėl pritemti, laukiant kada gūsis išsikvėps, ir bandant pasigauti iš kurios pusės sekantis papūs. Pagrindinė fronto judėjimo kryptis buvo pakeleivinga, jis mus visai smagiai link namų stūmė. Tik žaibai epicentre labai nesmagūs buvo. Paskui vanduo ėmė skraidyti horizontaliai, nes vėjas purslus nuo bangų atplėšia ir velka virš jūros.
large_P7120332.jpg
Ta proga kantrybė buriuoti baigėsi, prisiveržiu giką kiek eina, jungiu variklį ir statmenai fronto judėjimo krypčiai skubiai motoruoju link Rusijos teritorinės jūros ribos.

Pusvalandis tokio plaukimo, ir aplinkui žaibų nebėra, ir matosi jau šviesėjantis dangus.
large_P7120334.jpg
Mažinu apsukas, išlaukiu kol virš mūsų užslenka fronto galinė briauna. Frontui praėjus, netrukus vėjas nurimsta, banga lyginasi - ir visą naktį taip ramiai plauksim link Lietuvos vandenų.
Naktį pažadinu Joną. Jis budės iki ryto, o ryte dar bandys mane atgal į lovą nuvaryti. Šioje kelionėje Jonas jau visai kitaip save budėjimo metu supranta. Jau žino, kad jei ko nesupranti, ar abejoji, staigiai oro sąlygos keičiasi, ar artėjančio laivo ketinimai tau neaiškūs - būtina žadinti škiperį. Pernai kitaip buvo, plaukiant iš Gotlando, iš savo gulto, trumpam prabudęs, girdžiu Lolitos ir Jono ginčą. "Žiūrėk, koks debesys juodas ten... Ir kaip žaibuoja!... Kažin, šonu praeis, gal geriau sukam?... Ne, tėvelis sakė šitą kryptį laikyti..." Išdulkėjo man miegai tada nuo tokių kalbų, į kiemą iššokęs vos spėjau genują suvynioti, kai mums ne juokais trinktelėjo. Gerai, kad grotą buvau pilnai surifavęs dar prieš miegoti nueidamas, nes laiko būtų pritrūkę, vėtra būtų ant šono laivą užvertus. Pernai tai buvo tas pats audros frontas su viesulais, kuris nuo Lietuvos link Švedijos slinkdamas, Šiauliuose tą dieną traktorius vartė. Vos nedidelį kraštelį tą vakarą mes jo gavom, bet labai užteko ir daugiau iki šiol nesinori...

OK, vairuok toliau, jei taip nori... Šiemet jau žinau, kad viską darysi taip, kaip reikia. Smagu jam, kad link namų vis artėjam, man irgi smagu.
Pačios ilgiausios valandos - kai Klaipėdą jau horizonte matai, bet kaip lėtai ji artėja...

Uoste mus pasitinka Lolita, ir fotografuoja dar prieš mums namų uosto krantą paliečiant.
Fantastiška gavosi kelionė. Per 14 dienų tėvo ir sūnaus įgula sėkmingai suplaukė viską, kas buvo planuota. Apie 750 jūrmylių generalinu kursu, švartavomės 15 -oje uostų. Daug naujų įspūdžių patirta, dar nematytas Vokietijos kraštas patyrinėtas. Ir kaip smagu yra sugrįžti...

Tačiau didžiausias dalykas, ką parsivežam - tai kad abu labiau draugais patapom, žymiai lengviau susikalbėti po kelionės gaunasi. Keliaukit po burėm šeimomis, kas galit - tikrai papildomus pliusus iš buriavimo pasiimsit.
large_P7120339.jpg

Posted by gramas 01:55 Archived in Poland

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Be the first to comment on this entry.

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint