Apie tai, kaip buriuotojui pasirūpinti savo draugu

Kadaise, mano praeitam gyvenime, kuriame teko būti motoristu trečiojo mechaniko vachtoje ant sausakrūvio/miškovežio "Kretinga", stovėjome Baskų šalies uoste Pasajes. Darbas ant laivo patiko - mano nesudėtingos pareigos buvo dyzel-generatorių priežiūra. Trims tuo metu veikiantiems tepalo filtrus prasukti, pakeisti praplauti; tepimo taškus sukontroliuoti, o prie to, kuris tuo metu pagal priežiūros planą sustabdytas ir ardomas - prie jo tekdavo kiek daugiau pasikrapštyti. Kitokių darbų, kurių visada yra laivo mašinų skyriuje, nuolat primesdavo, kad be reikalo po laivą nesitrainiotum, ar išlindęs iš rūsio, į horizontą nespoksotum, visas tepaluotu kombezu pasipuošęs... O pagrindinį Burmeister&Wein variklį taip pat retkarčiais ardydavo, kai laivas saugiai uoste stovėdavo. Tada, Ispanijoje, baskų šalies uoste, ir man teko taip vadinamose pod-vachtose sudalyvauti, dirbant patį juodžiausiai bjauriausią darbą mano trumpoje motoristo-praktikanto biografijoje. Valėm dervas iš variklio.
Pagrindinio variklio kuras - laivinis mazutas. Tai toli gražu ne benzinas, kurį skaidria srove susileidžiate į automobilio baką. Mazutas - nafta kvepiantis rudas skystis, kuriame pilna visokių priemaišų, kurių dalis degimo metu neišeina lauk su dūmais, o nusėda ant cilindrų sienelių. Stūmokliai kompresiniais ir tepaliniais žiedais kiekvieno ciklo metu nubraukia tą nuosėdų plėvelę ir ji variklio karteryje maišosi su tepalu ir nusėda kaip gliti košė ant visų vidinių variklio paviršių. Jeigu atidirbusį tepalą gali ištraukti siurbliu, tai tą košę gali tik nugramdyti ir iškabinti vien savo darbščiomis rankelėmis, nes net plovimo skysčiais ne visas variklio ertmes gali pasiekti. Man teko garbė lįsti į variklio resiverį (toks didžiulis vamzdis, iš kurio turbokompresoriais suspaustas oras, reikalingas kuro degimui, paduodamas į kiekvieno cilindro degimo kameras) ir iš ten gremžti suodžius - į grafitinį tepalą panašų šūdą. Variklis dar pilnai neataušęs, o ir šiaip Ispanijoje vasarą apie 30C, tai tame vamzdyje buvo visai linksma. Bet darbas turi būti padarytas, nes kitaip laivas neplauks. Reikėdavo virve per juosmenį apsirišti, kad, jei išsijungsi tame vamzdyje, tave dar galėtų ištraukti ir laivo šaldytuve artimiesiems parvežti. Nes motoristo-praktikanto kūnelis, užmirštas resiveryje, gali variklį sugadinti. Tada laivas irgi neplauks, o šalis neuždirbs valiutos.

Ši be galo be krašto gaili istorija man visada išsilukštena iš atmintyje prikaupto šlamšto, kai prisimenu, kad jau laikas (maždaug kas 100 motovalandų) pakeisti tepalus ir jachtos variklyje. Jame taip pat palengva kaupiasi kuro deginimo šiukšlių ir suodžių košė, kuri palengva užteršia tepalą. Degant dyzeliniam kuriui, kaip degimo produktai išsiskiria vanduo, suodžiai, dalis kuro lieka nesudegus - visa tai nusėda ant vidinių variklio paviršių ir maišosi su tepalu. Siera, esanti kure, reaguoja su vandeniu ir sudaro sieros rūgštį, kuri yra agresyvi ir palengva veikia poliruotus metalinius paviršius variklio viduje - velenus, guolius. Tepalas praranda savo savybes, sutirštėja ir dėl to prasčiau juda tepimo kanalais. Prasčiau tepamas variklis susidėvi greičiau ir, kai tau jo staiga prireikia kur nos siauram kanale su srove, ar šliuzuose, ar štormo jūroje metu, ar manevruojant marinoje - jis tau pasako kategorišką NE. Taip nutiks tada, kai to NE tau norėsis mažiausiai.

Visi buriuotojai stropiai rūpinasi varikliu, savo geriausiu draugu - reguliariai keičia tepalus, filtrus, gydo purkštukus kai to reikia, siurblio sparnuotes... O kaip dažnai mes plauname savo variklio vidines ertmes? O reikėtų bent kartą per metus. Juk ten palengva kaupiasi tas šlamštas, kuris ilgainiui variklį uždrožia - užkemša tepalo kanalus ir skatina variklio korozijos procesus. Pasirodo, norint išvalyti variklio vidų, visai nebūtina apsirišti virve ir lįsti į vamzdį kentėti. Kai sekantį kartą keisite tepalus - pirkite ne vieną filtrą, o du. Užvedate varklį ir leidžiate jam padirbėti, kol tepalas sušils - taip bus lengviau jį siurbliu ištraukti. Išjungiate variklį ir išsiurbiate du trečdalius tepalo iš variklio karterio. Pakeičiate tepalo filtrą. Tepalo matuokliu pasitikrinat, kad na, dabar turit apie 1/3 atidirbusio tepalo, ir per viršutinę užpylimo angą galite pilti dyzelinį kurą. Stropiai tikrinkit matuokliu, kad neviršyti viršutinės tepalo ribos. Jei perpylėt - nusiurbkit perteklių, nes tuo metu siurblys dar prijungtas. Po to siurblį galite nuimti, siurblio žarnelės angą užkimšti, o variklį uźkurti. Jei netyčia arba tyčia pripylėt dyzelio daugiau, nei viršutinė riba ant matuoklio - tuoj bus visai smagu. Jūsų variklis gali užsidegti iš vidaus. Tada jūs bandysit jį užgesinti, bet jam bus viskas dzin. Varys iki raudonumo, paskui gali net sprogti. Bet gali ir nesprogti... Tokiu atveju blokuoti oro padavimą, tikėtis , kad pro kitur, nei oro filtras, negaus degimui būtino deguonies. Bet čia toks pusiau fantastinis siaubo scenarijus - buriuotojų tarpe sklando tokios legendos apie vidinį gaisrą, bet tų istorijų tikrumo niekas netikrino. Aš tokia didelio baisumo pasaka netikiu.

Procedūros esmė tame, kad dyzelino mišinys su tepalo likučiais yra kaip ir saugus dėl to užsidegimo, bet jis pakankamai gerai ištirpdo tą ant variklio sienelių prikibusią teršalų košę. Leiskit jam valytis dirbant, smarkiai neforsuojant, apie 15 min. Po to ištraukti visą brudą siurbliu, pakeisti tepalo filtrą nauju ir užpilti skaidriu šviežiu tepalu.
Dabar jūsų draugas alsuoja smagiau.

O kas dėl motorlaivio Kretinga - vos tik labai kokybiškai išvaliau jo resiverį, tai jis po poros metų taip įsibėgėjo, kad rūko uždengtame danų sąsiauryje susirado didžiulį ro-ro tipo laivą Inowroclaw ir į jį atsitrenkė. Dabar galvoju, kad gal nereikėjo tiek švariai valyti, gal būtų plaukęs lėčiau. Tada Kretingos nosis atrodė taip: