A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip pasidaryti "įdomu"

Kai viskas gerai - gali tapti saldu ir nuobodu. Todėl gyvenimą reikia paįvairinti visokiais smagiais ir mažiau smagiais nutikimais. Tie nutikimai dažniausiai yra smagūs ir mažiau smagūs tiktai tada, kai tą permainų procesą tu kažkiek kontroliuoji. Tik prarask kontrolę - ir nutikimai pabirs dažniausiai nemalonūs, arba išvis iš kategorijos "shit happens". O dar dažniau ant grėblio lipame patys. Kaip kad dėdulė Merfis kadais pasakė, kad jei tas guano gali nutikti - tai būtinai ir nutiks. Tai galiausiai taip ir nutiko... Kad nuobodu nebūtų.

Ne tiek jau seniai buvau rašinėjęs apie meilę internetu ir skaudų jos netekimą Viduržemio jūros bangose. Baisia drama man tai neišvirto, nes kai esi nukakęs į tokį nuostabų kraštą, kaip Prancūzijos pietų pakrantė, organizmas nori nenori susistyguoja vien smagumams bei pramogoms. Po-truputį-palengva tikrindami miestelius ir kaimus, vynelį ragaudami sūrį skanaudami, per Prancūziją nuomotu auto nukeliavome iki Barselonos, iš kur turėjome skristi namo. Turėjom, bet neišskridom. Nes šios kelionės pyrage po svaigaus levandų sluoksnio, matyt, turėjo atsirasti kitoks.

Taigi, pradžiai - apie levandas ir braškes. Pietų Prancūzija - nuostabi. Vien braškės ir levandos. If u knowha I mean... Žmonės malonūs, gamta nuostabi, miesteliokai karų nenugriauti, visi senobiniais išlikę. Rinkitės kaimo keliukus, venkit autostradų - šalį pamatysit.
Perpignan miestely tas braškių ir levandų sluoksnis kelionės pyrage vos nesibaigė, bet tai supratau tik vėliau. Taip jau nutiko, kad Perpignan stojom vienai nakvynei; viešbutukas senamiesty... Pasivaikščiojom, šį bei tą istorinio pamatėm. Miestukas įdomus, tikrai vertas dviejų dienų, bet kad atvykom pirmadienio vakarui, tai vakarienei niekur ir neužeisi, nes joks obščepitas ten pirmadieniais nedirba. Turim su Lolita patikrintą ir veikiantį tokio mieste nerastos vakarienės atvejo sprendimą "per gastronomą" - vietinis vynas, vietinis sūris, vynuogės ar vaisiai, viešbutis ir mudu. Minkštas ir šiltas vakaras varva... vakaras, kelionės įspūdžiai, kitų dienų planai - net nepasijuto, kaip vynas išsigėrė. Dehidratacija, turbūt. Gatvėj tylu, tamsu jau, bet miegot tai nesinori. Sakau, eisiu, dar parnešiu. Iš to diedelio, kuris žemiau gatve savo kelių vietų barelyje pilstomu prekiauja. Lolita lieka viešbuty, o pas diedelį sutinku angliškai kalbančius vietinį pusiau švedą ir kanadietį, tai šiek tiek užtrunku. Verslo reikalais, škes, nes jie abu čia gyvenantys dailidės, staliai ir statybininkai universalai, o aš gaminu medinius namus. Medinukai vienas kitą bet kur suranda. Grįžtant į viešbutį kažkodėl pro kitur, nei atėjau, aplanko suvokimas, kad apsigyvenom tai perdėm musulmoniškam kvartale. Prieinu kažkokią judrią pakistanietišką čaichaną, sakau, nagi kavos įkalsiu, pažiūrėsim, kas iš to išeis. Nes publika ten vien tik labai nekrikščionys. Mazafaka... Šiaip aš už Europą Europos tautoms, jeigu ką... Pradžioj jų pokalbiai pritilo, žvilgsniai dygūs, bet vėliau atmosfera atsipalaidavo, jie vėl savo hašišą vynioti ir ratu leisti pradėjo... Tapo aišku, kad jei nuotykių ieškosiu, tai čia pat, Europoj, visai netrukus ir rasiu - taip gimė mano teisingas sprendimas eiti "namo". Kiek vėliau, jau viešbuty, gatvėj išgirdau kažkokias skanduotes vidury nakties. Tie apsirūkę durniai persirengė į savo baltus chalatus ir grupėmis po 7 gal 10 pradėjo žygiuoti po visą rajoną, kažkokias giesmes varinėdami, delnais pasiplodami... Manau, kad dar kiek toj čaichanoj, ir delnais jie būtų ploję per mano, netikėlio, krikščioniškus žandus... Žodžiu, jei būtumėt mane sutikę kitą rytą, kai jau buvau ženkliai protingesnis nei vakar, būčiau jums pataręs, kad ir jūs būtumėt protingi ir tokiais niekais Perpignan'e neužsiimtumėt: kai vynas baigsis, marš visi miegot, o ne nuotykių ieškot.

Taip sėkmingai išlikę savo kelionės braškių ir levandų lygyje (neskaitant mano visiškai gėdingo išsimaudymo Agde marinoj su visu garderobu ir negyvai priskandinto sūryme kišeninio aifono), atvykstam į Barseloną.
Jau žinau, kur gyvensim, kai sekantį kartą aplankysim Barsą. Apartamentai Gaudi's Nest - tiesiog prieš pat Sagrada Familia. Nėra pigu, bet vieta verta kiekvieno sumokėto cento, o savininkų Artur ir Joana svetingumas bei draugiškumas tiesiog nuperka ir deda ant menčių. Kaip welcome gift gausite butelį putojančio vyno - pasilikit jį vėlyvam vakarui, kai sutemus užlipsite ant puikiai įrengtos stogo terasos, ir nuo jos pamatysite tai visame gražume:

large_90_A63D31822219AC681716E906395C2C2B.jpg

Tarp viešbučio ir Katedros yra tik tvenkinys. Jo paviršiuje naktį atsispindi Katedra visu gražumu - už vieną kainą gauni dvi!

Mudu buvome apdairūs ir Ramblos turgely pasipirkom virtų tigrinių krevečių ir vaisių - prie vyno paėjo super puikiai. Galite pirkti ir šviežias - sugriliuosit ant terasos, nes ten viskas, ko tam reikia, yra. Visi party reikiami indai ir tara - spintoje, kuri viršutinėj laiptų aikštelėj.

Priešpaskutinę dieną pavakare nutariam kažką nuveikti Rambloj. Ten, vos iš metro išlindus Katalonijos aikštėj, ir baigiasi kiek braškės, tiek levandos - kad per saldu nebūtų. Vėliau man gana draugiški Barsos policninkai savo kontoroj po fontanu paaiškino tai, ko mes nematėm. Kišenvagių grupė į mano piniginę, tindaliuojančią šoninėje bridžų kišenėj, nusitaikė vos mums išlipus iš metro. Kol ėjom iki perėjos gatvėj, keli iš tos grupės sekė iš paskos ir kiek iš šonų. Kai sustojome sankryžoje laukti žalio šviesoforo, jie mus buvo atitvėrę nuo praeivių minios gyvu skydu ir vienas darbštuolis tuo metu ėmėsi mano kišenės. Vėliau atsiminiau, kad tuo metu jaunų indusų porelė, stovinti prieš mus, prie pat gatvės, sukėlė kažkokį isterišką pisinį, visai neadekvačiai mostais ir klyksmais stabdydami pro šalį važiuojančius taksi. Žinoma, kad kiek mes abu, tiek visi kiti praeiviai spoksojom tik į juos. Psichai kažkokie... Sulaukėm žalio signalo, pereinam per gatvę, capt už kišenės, nes kažkaip keistai niekas nebetindaliuoja - surprise/surprise - užtrauktukas atgal užsegtas, o piniginės - kaip nebūta. O joje - asmens tapatybės kortelė, kreditkės, grynais kokie Eur400 ir apie 600 mūsų tautiniais litukais. Net aptirpau visas - nei rankyčių, nei kojyčių, blemba... Tai ką dabar daryt!?? O juk mus kelis kart perspėjo, kiek Prancūzijoj, tiek Barselonoj - saugokitės kišenvagių, ten pilna profų! Padirbėti Barselonoj jie važiuoja iš viso pasaulio... Žinoma, kad saugojausi, pirmą dieną į gatves tik su saujele grynųjų, taigi vagys aplinkui!!! Tačiau Barselona grožiu užbūrė, savo svetingumu klaidingą saugumo jausmą davė. O be kreditinių kortų ten net metro bilieto nebenusipirksi. Kasų stotyse nėra, vien bilietų automatai. Kai juose baigiasi grąža (baigiasi ryte, arba iš vakar ryto) jie nustoja grynais priimti, vien kortele gali pirkti. Todėl antrąją ir priešpaskutinę dieną BRC, įsitikinęs, kad manęs, tokio perspėto, tokio visko mačiusio, tikrai jau niekas neapvogs, nes to būti paprasčiausiai negali ... Grynais turėtą solidų depozitą, planuotą neva tai perkamai jachtai palieku viešbutyje, o korteles, pats nežinau kodėl, bet su visa pinigine - pasiimu.
Ne, kad kažkiek grynų, pagal nuotaiką, ir vieną kortelę kišenėn įsidėti... Policininkai vėliau taip ir pasakė - turistas prieš profų gaują yra bejėgis. Vienintelė tavo apsauga - neturėti ant savęs nieko vertingo, nes jie ką tik norės - nuo tavęs ir paims. Brangus laikrodis, grandinėlė, gal fotokamera, ar piniginė - klausimas nestovi, kad tai tavo, klausimas - ar jie to nori.

Toliau prasidėjo visai neplanuotos smagybės. Policijos skyrius aikštėje, požemiuose po fontanu. Ten jau laukiamasis artipilnis tokių pat šaunuolių, kaip ir aš, nelegalais patapusių, ar tik pinigus praradusių. Niekas ten per daug neliūdi. Kas šnekučiuojasi, pažintis mezga, kas teliaufonais įvairiausiom kalbom kreditines korteles blokuoja... Skyriaus darbas sustyguotas idealiai - dirba vertėjai, angliškai ir ispaniškai surašomas protokolas, daug klausimų krenta, reikalingų asmenybės nustatymui - tėvų, šeimos narių vardai, adresai, ir t.t. Operatyvininkai prieina - tie, kur gatvėj dirba ir vagis natūroj gaudo - apžiūri kaip tu atrodai, po to eina ir tave susiranda video įraše iš metro ir gatvės stebėjimo sistemų... bando kažką jame atpažinti, tikrina ką aš jiems pasakojau, kad iš metro išeidamas dar tikrai nuo piniginės atsiskyręs nebuvau... Tarptautinėse duombazėse asmenybę tikrina... Po to patys skambina mūsų URM pagalbos telefonu, duoda man su informacinę pagalbą teikiančiu darbuotoju pasikalbėti. Ne, Barselonoje esantis garbės konsulas laikino kelionės dokumento negali išduoti. Reikalas susijęs su asmenybės nustatymu, todėl teks važiuoti į Valensia, arba Madridą. Bet tik rytoj, šianden per vėlu. O mūsų skrydis rytoj. Tai ką, Tiu-tiūū mūsų skrydis, tiksliau mūsų rytoj jame nebus? ... Nu kad ne, vien su protokolu į Ryanair tikrai nepaims, nors kitos avialinijos, būna, ir ne tokios sudėtingos...
Taip visai nepradžiuginti, vos apie pusvalandį policijoj užtrukę, pajudam link viešbučio. Ryte dar bandau aerouoste Ryanair'o panas pakalbinti, bet jų šefas mane griežtai į Madridą siunčia... Teks važiuot į ambasadą. Greičiausias, nors ir brangus būdas Ispanijoj be dokumentų likusiam lietuviui keliauti - Renfe ekspresai, geležinkelis. Modernus, bestija, patogus - lekia 300 km/val. pastovaus greičio, vos kiek prilėtina tik pradėjus lyti. 2,5 val. ir Madride. 620 km. Bet per kišenę kala kaip į klyną - į Madridą Eur108,- atgal bus jau liukse su pribumbasais Eur virš dviejų šimtų, nes pigesnių vietų jau nebuvo. Stiuardai daro viską, gal tik pamperių neuždeda. Nors gal, jei paprašytum, bet patys tai nesiūlė... Ambasadoj, kaip telefonu buvo sutarta, manęs jau laukia, nustatinėja mane kaip asmenybę ir mandagiai, dalykiškai gal per 15 min. ir Eur5 - išduoda tą Ryanair'ui patinkančią kelionės popierą su mano abrozėliu. Vėl atgal į metro, į stotį, traukinys ir dar po 2.5 val. šeima vėl kartu, vėl Barselonoj. Namo skrisime iš čia, po trijų dienų, nes šaunieji Makalius Team kažkokį čarterinį stebuklą padarė ir gavo mums bilietus į Vilnių vos už Lt170,- čia jau 2200 km. Bet pigiai.
Iki šiol pasižiūriu į žemėlapį, ir nesuprantu - kaipgi tai įmanoma???

Beje, dar policijoj, su banku dėl kortelių kalbant, jie matė nesėkmingą bandymą prisijungti per bankomatą, gal po 5-10 min. iškart po vagystės.

Tas dienas, kuriom netikėtai pailgėjo kelionė, skyrėm Gaudi pastatų ir parko lankymui. Genialiai pačiuožęs Gaudi, bet net jam gyvenimas ne vien braškės ir levandos buvo.

Posted by gramas 04:42

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Be the first to comment on this entry.

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint