Apie tai, kas iš tikro svarbu

==============================
Paršelis (tas, kur nuo Vinnie-Poox‘o) ateina į parduotuvę, nešinas neseniai ten pirktu balionėliu:
-Grąžinti noriu...
Pardavėjas: Kas negerai? Spalva netinka – pakeisim...
-Neee, spalva gera...
-Gal leidžia? Gal kaspinėlio kitokio pageidauji?
- Neee, viskas tvarkoj...
- Tai kodėl grąžinti nori???
-Nebedžiugina...
==============================

Prieš kiek laiko patyriau savotišką „kultūrinį šoką“. Dar gerokai prieš įsigydamas SCORPIO, visažiniam tinkle pasauliniam pradėjau matuotis, koks laivelis tilptų į mano turimos buriavimo patirties, ambicijų ir tuo metu laisvų finansų trikampę matricą. Perverčiau nemažai buriavimo žurnalų, ilgam įstrigdamas laivų pristatymo ir parduodamų laivų skelbimų skiltyse. Dileriūkščių portaluose jau gali užsiimti ne tik kainų analize, bet ir skirtingų laivų savybių palyginimu. Laivų statytojų svetainėse apstu informacijos apie tą patį, bet jau konkretus jų laivas bus pats geriausias ir kitoks –iausias.

Švietiesi žmogus, mokaisi, siurbi tą visą informaciją, nes supranti, kad mokslas tai šviesa, o be mokslo prieblanda. Ilgainiui pradedi save matyti kaip lyg ir neblogai laivų rinkoje besigaudantį, kas tikrai dar nėra kiekvieno lietuvio garbės klausimas – užuomina į statistinio tautiečio idealų nusimanymą auto-reikaluose ar krepšinyje.

Net nusipirkus sau laivelį, tas landžiojimas į laivų rinką išlieka ant visai – darbe, ar namie ne griekas vis pasižiūrėti kas ir po kiek dabar, nors pirkti lyg ir nesiruoši. Įprotis, vienok... apie kurį niekam ir nepasakojam, nes kažkaip nerimta, jei nepirksi – kam tą laiką gaišti?

Ir patenku vieną dieną į buriuojančią kompaniją, kur kolegos išvysto diskusiją – ne, ne šiaip kuris laivas geresnis – čia jau visai kita lyga – eina informacijos srautas, mintinai beriant nuo kada iki kada koks modelis štampuojamas buvo ir kokie grimzlės varijantai siūlomi kaip standartas, kokios dervos-technologijos, kada gamykla XXX parsidavė kažkam kitam ir iš valstijų į Meksiką persikėlė, kada kas bankrutavo ir kodėl, ir t.t.; liejasi datos, skaičiai, architektų pavardės...
O, brolyti, galvoju – va jūs tai internete pabūnat, ką ten man...
Ir čia aš susigaudyti pradėjau – visi mes – kiek jau turintys laivus, tiek kaip įgula plaukiantys kitų laivais – visi mes nuolat ieškom ir tą kitą laivą matuojamės, kažkokios kitos laimės siekiam, kuri vienam reiškia naujesnį, kitam didesnį, greitesnį ir kitokį -esnį.

Juk dar prisimeni tą malonumą, kurį patyrei, kai rinkaisi laivą, tvirtai nusprendęs, kad šį sezoną tu jau tikrai perki. Derybų su brokeriais ir pardavėjais adrenalinas... Nusivylimas, kai tavo kainos pasiūlymas atmestas ir „tavo“ laivas jau depozitu pririštas kitam, ir euforija - kai sandoris dėl kito laivo galiausiai buvo patvirtintas... Juk buvo malonu, kai kolegos buriuotojai pasiprašydavo į „ekskursiją“ po tavo laivą, o dar jei gerą žodį išgirdai – buvai pagatavas išvis sutirpti... Prieš palikdamas savo laivą marinoje, juk vis dar atsisuki, kad trumpu žvilgsniu pasigėrėtum juo, prieš išvažiuodamas namo?

O paskui – kažkam anksčiau, kažkam vėliau, tas naujo žaislo džiaugsmas ims palengva blėsti, laimės jausmas iš pakilimo grįš į normą. Dar vėliau – kaip tas anekdoto paršas pasakysi – nebedžiugina. Gal ne iš karto, nes tą gaspadoriaus laimę vis bandysi nesąmoningai pratęsti, kažką ant laivelio vis pagerindamas, pirkdamas naują įrangą ir naujausius elektronikos stebuklus. Ir taip palengva, nesąmonigai siekdamas tos anksčiau patirtos laimės, stumi save prie to naujo pirkinio paieškos bei įsigijimo džiaugsmo.
Gyvenimo spiralė susuko dar vieną viją, ir tu atsidūrei beveik ten pat kur buvęs, tame pat kažkada patirtos palaimos lygyje, tik dabar prie to didesnio/greitesnio/geresnio /-esnio laivo šturvalo. O po to save įvarysi į dar vieną spiralę, jei sveikatos/pinigų/laiko pakaks - dar vieną... ir gyvensi sau švytuoklėje tarp būsenų malonu-nemalonu. Kaip narkomanas. Širdingas ačiū už tokią „laimę“.

Vartotojų psichologijos specialistai jau įrodė - asmens pajamų padidėjimas, nauja patirtis ar naujai įsigytas daiktas (šiame kontekste - laivas) tik laikinai sukelia padidėjusios laimės pojūtį, nes apsipratus su nauja situacija, laimės pojūtis neišvengiamai grįžta į pradinį lygį. Lietuvos verslo aušroje, pamenu, labiau negu dažnai kartodavosi tokia situacija: žmogus uždirbo daug pinigų, tai iš pradžių keisdavo mašiną, po to žmoną. Bet ilgesnėje perspektyvoje nelabai laimingesniais pasidarydavo.

Tai va, mielieji jachtų savininkai – neverta seilėm taškytis į naujus laivus spoksant, ar pulti sekantį laivą sau matuotis, vos ne kasdien lankomose laivų i-parduotuvėse... Ne ten toji laimė, kuri ilgam su mumis, patikėkit – ne ten. Nėra tas 45 pėdų monstro-monstrosso, riogsančio visą sezoną uostelyje, savininkas laimingesnis už švertbotuko, naršančio Kuršmarėse, savininką. Manau, jie abu valgo 3 kartus per dieną, o saulėlydis gražus abiems vienodai.

Bet kaip išugdyt savyje tą saiko jausmą buriavime ir sugebėjimą džiaugtis tuo, ką jau turi? Kaip kitam anekdote legendinis Vasilyčius sako – esmė niuansuose, Petia... Žinoma, yra fundamentalūs reikalavimai laivui ir įgulai – techninis stovis, saugumas, kvalifikacija ir panašiai – jokių diskusijų dėl to. Bet juk yra mūsų buriavime kiti dalykai, svarbesni už netrukus praeisiančią laimę dėl paties laivo, ir tikrai verti džiaugsmo.

Gal dar prisimeni – smagiai suburiavęs visą dieną, ar, tarkim, rimtesniu plaukimu Baltiją link žuvėdų kirtęs – marinos duše išsimaudei, užvalgei - ir išsilydei nuo smagumo, kokpite pagalvėm apsikaišęs, su stikline sero Morgano rankoj...

Kai vakaroji su šeima nuošalioje inkaruotėje – toli nuo žemiškų rūpesčių, namų ruošos, tv ir kompiuterių – kiek temų ir laiko pokalbiams su žmona ir vaikais atsiranda, ir kodėl to laiko namie vis pritrūksta?

Mariose, ties Preila – visai netoli tavo laivo didžiulis jūrinis erelis pasigauna tokią žuvį, kad vos pavelka link miško, vaikus pamaitinti – nesakyk na ir kas – šiais laikais tai pamatyt yra privilegija. Ne, ne žuvį – Erelį!

Kai rudeniop, auštant atsiriši iš Mingės, per Atmatoje keisčiausiais debesim kylantį rūką judi link marių – esi tu, tavo laivas ir vėjas ten, mariose. O priešaky - puiki ir veiksmo pilna diena, ir tavo laisvė bei autonomija nuo likusio pasaulio tiesog veža...

Plaukiant jūroje, po budėjimo išlendi iš šturmės, ir tik pradėjęs apšilti savo jaukiame gulte, prieš pat išsijungdamas dar pagalvoji, kad miegui tikrai užteks ir 5 valandų, kas palieka dar valandą iki sekančio budėjimo – neskubiems pusryčiams, stebint saulę kylant iš jūros.

Taigi - yra niuansų, tik jais džiaugtis išmokim. Tu, kaip škiperis, žinai ką darai, tavo laive yra kajutė, kad nuo lietaus pasislėpti ar prie stalo su draugais susėsti, viduje atsistot telpi tiek, kad į kelnes įlįsti, yra gultas poilsiui, kambuzas maistui paruošti, ir galjūnas reikalams atlikti; tavo burės dar gyvos, virvės tvirtos ir trosai laiko, laivo kylis žemyn, o stiebas aukštyn; sūrus vanduo anapus borto, ir įgulai saugu šiapus – viskas, brolau, rumpelis tau į ranką - tu jau turi viską, ko reikia, kad plaukti ir tuo džiaugtis!

Ir pabaigai – maždaug trečdalis Klaipėdoje laikomų tų didesnių ir brangesnių jachtų laimingi savininkai savo laivus iš uostelio išveda tikriausiai ne daugiau kaip 3 kartus per sezoną, o kai kurios jachtos jau keli metai net nenuleidžiamos vandenin.

O aš, net tokį nušvitimą dėl buriavimo džiaugsmo čia įvaldęs, šiandien vistiek pasitikrinau, kad naudotų Najadų ir Halbergų kainoms kalbos apie naują pasaulinės recesijos bangą jokios įtakos vis dar nepadarė. O gaila.