A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip atsirišti nuo akmens lauko gale

large_AEB8F2DFB602354FCD9D7EDB0C156B43.jpg
Esame artojų tauta, todėl dažnas labiau snukiu į žemę, nei akimis į dangų. Tokioj pozoj ausys saulę uždengia, o tai nelabai skatina domėtis kas yra pasaulyje šiek tiek toliau nuo lovio ir bent pabandyt susimąstyti, kokia tavo paties vieta tame pasaulyje.
Visai sąmoningai paskęstam rutinoj, nes mums taip žymiai ramiau. Ariame nuo 8 ryto iki 5 vakare, jei neatsikeliam valanda anksčiau; plius viršvalandžiai, nes turime uždirbti ne tik bankui, bet ir tam, kad su šeima išliktume visuomenės sluoksnyje ir pragyvenimo lygyje, kuriame trokštame save matyti ir jaustis gerai.

Renkamės lyg ir patys, bet tuos lygius nustato visuomenė, kaip save reguliuojantis organizmas, savo sluoksniams nustatydama normas - kaip ir kur tau su šeima dera gyventi, kaip dera mąstyti, ko siekti, ko vengti ir bijoti, kaip elgtis, kaip ilsėtis ir kuo džiaugtis, ką pirkti ir kiek uždirbti, kad visuomenei būtum naudingas ir jai priimtinas normas pajėgtum vykdyti.
Tos normos lyg fitneso salėj mus pastato ant bėgančio takelio ir mes imame bėgti, nes taip reikia. Kartais lyg ir suprantam, kad bėgam iš baimės, nes jei tempo nelaikysim - nuspjaus į šalį ir iškrisim iš savo komforto zonos į žemesnį visuomenės sluoksnį. Bėgam bėgam tuo takeliu, niekur nuo to akmens savo lauko gale nenubėgam, bet vistiek esam laimingi, kad spėjam ir vis dar galim ateit į kokį akropolio išpardavimą duonos-pieno ir kiaušinių, o kažkodėl nusipirkt šaldytuvą. Taip ir bidzenam per gyvenimą lyg iš inercijos, į šalis nesidairydami, bet paskui vistiek nukrentam ir numirštam.

Tai va šitaip visai nelinksmai 52-ais metais nuo savo gimimo aš regiu šių laikų civilizuotą visuomenę ir jos suprojektuotą vaidmenį man. Net nesvarbu, kurioje šalyje aš gyvenčiau - kiekviena visuomenė man mielai suteiks beveik tokį patį bėgimo takelį, televizorių, teisių ir pareigų rinkinuką, o aš savo ruožtu jai atsidėkosiu stropiu piliečio ir aktyvaus visuomenės nario vaidmens atlikimu, laiku mokamais mokesčiais ir būtinai ateisiu balsuoti. O paskui pačiam netikėtai nusiversiu nuo to takelio ir tyliai nugaišiu. Šeima nubrauks ašarą, bet prisitaikys, o visuomenė ant mano takelio staigiai užkels kitą bėgiką.

Toliau tekstas jums pasirodys kiek padrikas, nes taip ir yra.
Tiksliai žinau, kad noriu pats nulipti nuo to bėgimo takelio kol ne per vėlu, bet ne visai pačiam aišku, kaip tai padaryti. Panašu, kad labai trukdo radikalių permainų baimė ir visokie "o kas bus, jei..." Teks padirbėt su savimi, kad atsiplėšt nuo akmens lauko gale, numesti kranto virves ir ne ant juoko išplaukti į jūrą. Lengva nebus.

Tas į jūrą - tai ne metafora, nes iš tikro į jūrą. Taip, ketiname gyventi burinėj jachtoj, lankyti vietas, kuriose norisi būti tuo metų laiku, tapti dalim tos daugiatūkstantinės labai margos Okeano valkatų čigonų - kruizerių, bendruomenės dalim.

Planas bendrais bruožais kristalizuojasi jau keli metai. Kai kurios dalys jau vykdymo stadijoj.

Su permaininga sėkme bandome nustoti pirkti visokį šlamštą, nes laimingas ne tas, kuris turi daug, o tas, kuriam užtenka. Vis dar auklėjam save - kas yra saikas, ko ir kiek iš tikro mums reikia. Išsilaisvinti nuo daiktų ir įsipareigojimų jiems. Pasirodo, nėra taip paprasta atsikratyti daikto, kurio bent du metus nenaudojai, o dar sunkiau yra suvokti, kada ir kaip mažiau yra daugiau. Ir kas yra kokybė, bei kodėl ji kainuoja. Ir kad lėtai yra sklandžiai, o sklandžiai yra greitai.

Išmokom buriuoti. Pasitikrinom, ar galime plaukti. Savo jachtute Scorpio malėm Kuršmares ir Baltiją, kol horizontas ėmė kviesti toliau.

Išlindom iš kreditų sėkmingai ir stropiai, per 10 metų nėkart su įmoka nesuvėlavę, ir naujų neplanuojam. Juk skoliniesi svetimus, o atiduodi savais. Užgesinti įsipareigojimai pridavė daugiau erdvės šeimos finansams, tačiau dingęs skolos psichologinis presas tapo dar vienu svarbiu žingsniu į asmeninę laisvę.

Šiemet palaidojom mano tėvą (Lolitos abudu gerokai anksčiau) ir teko suvokti, kad jeigu logiškai - tai artimiausioj giminėj - iš vyrų sekantis aš.

Iš dalies šie keli paminėti dalykai padėjo žengti platų žingsnį (kelnės kažkaip neplyšo ir bamba neatsirišo) ir įsigyt BILLABONG - laivą, be kurio niekur neišplauktum, nesvarbu, kiek tai svajotum.

Buriavimas mus išmokino nusiraminti, prisitaikyt ir nekovoti su dalykais, kurių tu negali pakeisti. Vos tik išmoksti juos atpažinti - sutaupai begalę laiko ir nuosavų neuronų. Tai yra viena iš svarbiausių vertybių, ką imam iš buriavimo į savo kasdieninę būtį. Dar vienas ( iš daugelio kitų) dalykas, ką galit paimti - tai It's Ready, When It's Ready, bet kad tai suvokti, jums teks susipažinti su Mr. Killick, tokiu labai piktu stiuardu iš Master And Commander. Kitaip sakant - kantrybė.
large_AF1BA20508FB5A03173C189631D2AEC4.jpg

large_AF1B27B30FF00E54255C05B4C9ED90C0.jpg

Gyvensim vidutinės statistinės chuščiovkės dydžio jachtoje, 13,6 x 4,1 m. Trys miegamieji su dvigulėm lovom, salonas baru sujungtas su virtuve, dušas/WC, maisto atsargų sandėlis, "garažas", patogus balkonas, nedickas kiemelis su stiebu, bet be žolės, kelios dėžės rakandams, ir-kaip-ir viskas. Su savo gamybos elektra bei vandeniu, dyzelis ir dujos ne pagal skaitliuką, o kiek nusipirksi krante.
large_AF1AD9F0B79A3174D21055E4B07002C4.jpg

large_AF1C0A1FD34BA407F60907F0FA0810F9.jpg

large_AF6CBDD7F74CFAA804E1FA9D95388619.jpg

large_AF576488AFA780EBD5A04474568FDA80.jpg

Arti, labai arti gamtos. Kelionė, žvejyba, nardymas, pramogos. Jūros, aplinkos, svetimų kraštų ir žmonių pažinimas. Knygai bus laiko. Remontai ir valymai be pabaigos. Jei ko labai trūksta - to kaimo turgelis, parduotuvė, kavinė ir lestoranas... Krantas ir civilizacija ne kasdien - dažniau, kai orai ir vietovė leidžia, inkaruotė ir išsilaipinimai į pliažus bei miestus su valtele.
Nes mažiau yra daugiau.

Vyną atidaręs saulėlydžiui varvant - tada supranti.

large_AF7FE9E7F7BFA073B68C0BBB5435554B.jpg

Deja (mūsų laimei) mes ne tie kruizeriai, kurie, siekdami savo svajonės, turinčios savo riebią kainą ir pinigais, turi viską parduoti krante, kad ją įgyvendint. Mums taip radikaliai per virves kirsti nereikia ir mums be galo svarbu, kad išplaukiant ilgam, būtų vieta, į kurią norim sugrįžti. Sugrįžimas - tai dalis malonumo. Tas mūsų akmuo lauko gale - tai jauki gūžta Girulių kaime, ir artimiausiais metais mes tyrinėsim, kiek toli sugebam nuo jos atsitraukti. Turėjimas vietos, kur tu nori sugrįžti - tai dar vienas laisvės laipsnis jūroje, kur gyveni didesnio arba mažesnio, bet nuolatinio nerimo būsenoj.

O kaip mums tai sekasi - ateinančią vasarą ir rudenį galėsit patys patikrint, kai mus aplankysit Pietų Prancūzijoj, Korsikoje, Sardinijoj, Ispanijoj, Balearų salose, gal ir Maroke. Draugams ir prieteliams kajutė mūsų laive visada bus.
Žiemos laivas pas ispanus ant kranto, visai šalia Gibraltaro uolos.

p.s. Žmogus planuoja, Dievas juokiasi, ir, kapssaka, kad tik karo nebūtų...
:o)

Posted by gramas 00:40

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

Skaiciau ir verkiau:)
Belieka palinketi gero vejo. Ir kad ryzto uztektu. Dziaugiames ir mokomes.

by tauras

Tai kam tos ašaros? Akmens gaila?

by gramas

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint