A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip berniukai vyrais tampa

- arba kaip visus padarėm laimingais

Tai buvo penktadienis, bet ne 13-ta ir ne Guobų gatvėje, nors emocine prasme diena baigėsi kaip tam negeram filme, t.y. mano buriuotojiškas ego buvo padėtas į vietą.

Penktadienio rytmečio idėja buvo pakankamai iracionali, kad ją bandyt įgyvendinti. Plauksim įdomesnių pusryčių į Liepoją. Išplauksim šeštadienį ryte, o vėlai vakare būsime vietoje; krentam pamiegoti; anksti ryte pusryčiams laive ypatingas ir momento reikšmingumą atitinkantis omletas a'la Liepaja, kava kokpite, ir su smagiu vėju į kairįjį bortą, vėl būsim Klaipėdoje vėlai vakare. Man toks planas tinka, nes būtent plaukimas yra svarbu, ir jo man jau reikia.
"Ne, negerai, reikia kiek daugiau laiko Liepojoje, reikia miestą ne pro mašinos langą pamatyti" - planą koreguoja Lolita, ir sprendimas yra išplaukti penktadienį vakare, kad ryte jau švartuotis Liepojoje.

Iš uostelio išsmukom septintos valandos tilteliu. Prognozė rodė, kad plaukti reikės aštriai į N ir kad link Šiaulių nuslenkantis ciklonas vėjo duos daug. Tik gerokai vėliau, naktį, turėtų suktis į NE. Netoli kranto sąlygos visai smagios, aštriai į vėją šiaušiam vidutiniu 5 mazgų greičiu, grotas dviem rifais, genuja pilna. Jei viskas taip klostysis - būsim Liepojoj apie 0600 val. ryto.
large_P8110362-001.jpg

Pakeliui į tašką "mylia virš Būtingės plūduro", turim aštrų beidevindą, ir kuo toliau nuo kranto - tuo didesnę bangą, vėjo gūsiai vis smarkesni. Pradeda laivelį užvertinėti, ir genujos palieku tik 50%.

Vis dar negaunam to žadėto ŠiaurėsRytų vėjo, ir tris valandas braunamės per bjauriai trumpą bangą. Vėliau, kai pasiekiam didesnius gylius, banga persigrupuoja, ir kas penkta-septinta banga, kai nepavyksta išvairuoti prieš tai buvusios nuokalnės, stukteli ir smagiau. Pora kartų turiu vynioti genują visai, sukti laivą link kranto ir išilgai bangos, kad ropoti į priekį ir įstatyti bangos išmuštą inkarą į vietą. Vienas kartas - atsitiktinumas, bet du - jau sistema, todėl antrąja kelione į priekį papildomai tvirtinu inkarą virve, ir problemos nebelieka. Tačiau autopilotas (mūsų Meška) prie šitos bangos pradeda nepatempti net smarkiai surifuotų burių, ir nelaiko mums reikalingo aštraus kurso. Meška vis įsilinguoja į zigzagą ir galiausiai pameta genują... Minkščiau, kampu į bangą, bet į Švediją - plaukti mes nenorim, tai vairuojam patys. Tiksliau - dažniau vairuoja Lolita, nes žino - jei pradės būti vien keleiviu - gali ir užsupti. Tai aš būnu tuo keleiviu, ir mintys mano darosi pakeleiviškai juodos: Meška mus pasiuntė, žadėto NE kaip nėr taip nėr, vėjo gūsiai stiprėja, ko prognozėje nebuvo... Neįpylėm Neptūnui, ir va tau, prašom. Jūra šiandien nesvetinga, mūsų nepriima, laivą baladoja, ir po 5-6 valandų būsim pavargę tiek, kad jokių pusryčių mums tikrai nereikės. Kitaip sakant - kalta Meška, prognozė ir jūra, bet tikrai ne aš.

Tamsu, ir bangas išvairuoti darosi vis sunkiau. Pradeda toks šlapias lietus drengti... Teko sau tyliai tyliai pasakyti, kad tai, kas buvo pradėta kaip turėjusi būti įdomi avantiūra, turi būti stabdoma, nes žada tapti grėbliu, tuoj kalsiančiu guzą kakton.

Lolita tyli, kantriai vairuoja, bet kai pasakiau, kad dabar suksim atgal ir į Liepoją plauksim kitą kartą, sutinka tai su entuzijazmu. Pavėju smagiai pučiam link Klaipėdos, Meška grįžta į šeimą, ir yra laiko pagalvoti ką padariau ne taip.

Jūra nėra ir būti negali mums svetinga, ar nesvetinga, abejinga, ar dar kokia nors. Čia tik mes nesąmonių prisigalvojam, jai suteikdami žmogiškų savybių. Sakom jūra priima mane. Jūra šiandien mums gera. Jūra pikta. Mes įveikiam jūras ir nugalim stichiją... Skiedalai - ruonio šūdą mes įveikiam, o ne jūrą...
Jūra paprasčiausiai yra - tokia, kokia tuo metu yra, ir čia tu prie jos prisitaikai, arba ne. Nenori, nesugebi, ar negali prisitaikyti - tavo problemos, tavo vargas, tavo ašaros bei tavo nelaimės. O jūra buvo, yra ir bus tokia, kokia yra, ir kasdien vis kitokia. Ji net nežino, ar tu čia vargsti, ar žviegi iš laimės, atseit, stichiją nugalėdamas. Ji nežino ir žinoti neketina, ar tu išvis egzistuoji, ar esi čia laive, ar namie ant sofos distancinį maigai...

Nepasiruošei laivo - kad ir tokia smulkmena, kaip papildoma inkaro saugos virvė - tavo problema, ne jūros. Kaip sakoma - per ploną galvą ir kojoms nepakajus, tai ir pasivaikščiojau pirmyn/atgal, o kad įdomiau būtų - prietemoje ir kaip sūpuoklėse lakstydamas aukštyn/žemyn... Aha, banga kalta, kurgi ne...

Užsibizinom, kad norim daugiau laiko Liepojoj - ir išplaukėm į dar tvirtą praeinančio ciklono briauną - ir gavom didesnę likutinę bangą vietoj to, kad šeštadienio ryto ir geresnių sąlygų sulaukti. Ką, prognozė ir GRIB'as, kaltas? Tikrai ne.

Užsidėjau kažkokius buriuotojui nereikalingus laiko limitus - kad trūks plyš reikia pirmadienį darbe būti - ir neplaukėm įstrižai į bangą, kol ciklonas pasislinks, ir tik po to link Liepojos sukti... Atseit, ne į Švediją mums reikia, per toli gausis ir iki pirmadienio nespėsim - tai varysim tiesiai į Liepoją... Ir ką - ar tai Meška kalta, kad bangos nelaiko?

Antra vertus - nieko kardinaliai blogo nevyksta - būtų varžybos, ar kita rimta priežastis būtent į Liepoją nuplaukti - ir nuplauktume. Pavargę, šlapi, gal net pikti - bet tikrai nuplauktume. Tik tas numatomas grįžimas saulėtą dieną smagiu halfvindu, turėjęs būti pagrindine savaitgalio atrakcija - nevertas to vargo, kurį užsikorėm šiandien.
Ir visa tai aš privalėjau numatyti krante.

Berniukai tampa vyrais tada, kai pradeda savo klaidas pripažinti - dar guodžiu savo ego. Daugelis ir gyvenimą nugyvena, taip vyrais ir netapę, tai čia nieko baisaus, jei aš tik kartais pasitikrinu... Taip mąstant, mano ego pradėjo atsigauti nuo šalto dušo, o priartėjus prie Klaipėdos, jau pučia ir žadėtas NE, gesindamas tą aštrią bangą...

Prisiduodant per VHF73 pasieniečiams, desertui mano ego gauna dar vieną piliulę; tokį džiugų pasienietišką - oij kaip čia jūs taip greitai, o juk sakėt į Latviją plauksit... Oij kaip juokinga, taigi matėt viską radaro ekrane; aš ir pats žinau, ką sakiau tada - bet tik subambėjau į mikrofoną kažkokią nesąmonę, kuri juos visiškai patenkino.

Taip ir likom tą naktį visi laimingi - mes, pasieniečiai, paglamžytas mano ego, ir, žinoma, tas vaikinukas Liepojos marinos budintis, kurio neprižadinom anksčiau, nei jis to būtų norėjęs.

Posted by gramas 00:01 Archived in Lithuania

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Be the first to comment on this entry.

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint