A Travellerspoint blog

Apie tai, kodėl tai darau

Popeye.jpg

Retkarčiais paklausiu kolegų buriuotojų, kodėl jie tai daro.
Niekas daugžodžiauti nepuola, nes, matyt, pats klausimas kvailas. Atsakyme po trumpos pauzės dažniausiai yra toks labai prancūziškas gūžtelėjimas pečiais ir vos keletas žodžių.

Kad net nežinau - kažkaip reikia man to...
Neįsivaizduoju savęs darant kažką kitą...
Aš - laivas - ir jūra...
Ta vandens energija...
Nes tik ten save ir kitus iš tikro pažinsi...
Svečių šalių uostai, kiti kraštai ir jų žmonės...
Varžybų adrenalinas...

Man tinka tokie atsakymai, net visi iš karto, nes kiekviename yra ir manęs, kaip ir kiekvieno buriuotojo, dalis. Tačiau iki pilno supratimo kodėl aš pats buriuoju ir kuo toliau, tuo labiau to noriu - iki pilno suvokimo - kažko vistiek trūksta.

O ką, jeigu buriuoju todėl, kad esu žmogus? Ne tai, kad vien žmogus sugeba vėjo energiją įdarbinti - yra net buriuojančių jūros moliuskų, vadinamų fizalija, arba portugališku laiveliu. Jie moka burę vėjui pakelt ir šitaip gana toli nukeliauti gali, maisto, visokio planktono surasti. Tačiau gamtoje vien tik žmogus moka sąmoningai rinktis visiškai neracionalius elgesio modelius. Senovėje, kai buriniam laivui, kaip transporto priemonei, nebuvo alternatyvos, buriuoti, t.y. per vandenis gabenti krovinius ir žmones, plaukti žvejoti - buvo visiškai racionalu. Lygiai taip racionalu, kaip kad augalas pasigamina nektaro, kad priviliotų bitę, kuri jo žiedadulkes nuneš į kitą augalą. Paukščiai skrenda ten, kur šilčiau, kai pas mus vanduo pasidaro kietas. Irgi racionalu - kažką sulesti juk reikia. Gyvojoje gamtoje viskas yra racionalu ir praktiška. Gyvūnų rūšys, nepaklūstančios racionalumo dėsniams, yra pasmerktos išnykti. Todėl tam moliuskui buriavimas yra išlikimas ir būtinybė, o žmogui? Gaunasi, kad elgtis neracionaliai ir kvailai (buriuoti) - vien žmogaus privilegija.

Šiandien norint nuvykti iš vieno žemyno į kitą, pats protingiausias sprendimas yra skristi lėktuvu. Greitai, pigiai ir saugiai. Tai ne, kažkodėl sėdame į jachtą ir mėnesį, o tai ir du - supamės ant bangų, kad kirsti Atlantą. Mušami štormų, jūrlige žiaukčiojantys, adatom subadytom rankom lopydami sudraskytas bures, šlapi ir pavargę, bet vistiek laimingi. Šlapiu burmaišiu trenkti romantikai. Racionalu? Tikrai ne. Tai ir sakau, kad gamtoje vien žmonės sugeba elgtis šitaip neracionaliai. Iš čia ir klausimas - tai kodėl tai darome? Juk tikrai ne tam, kad išnykti.

Manau, kad atsakymas yra žmonių pasąmonę veikiantis nuo kažkokių priešistorinių laikų išlikęs klajoklio genetinis kodas. Mes, lietuviai, taip pat esam klajokliai - ES labiausiai migruojanti tauta, o nuo seno ir po visą Pasaulį plačiai pabirę. Teisus Aleksandravičius, kai sako, kad savo sėslumo iliuzija tik save apgauti bandom. Klajokliai mes, juk sanskritą tikrai ne Žemaitijos girioj tarp baravykų suradom, o kažkur nuo Indijos ir Tibeto parsinešėm.

Ne pas visus tas klajoklio kodas tiek aštriai pasireiškia, kad iš namų išvarytų, bet buriuotojai tą kodą turi tikrai. Klajokliui buriuotojui reikia ne nuvykti iš vieno taško ant gaublio į kitą, o nukeliauti. Ar jaučiat skirtumą - nuvykti ir nukeliauti. Kai kertam Atlantą lėktuvu, ar kruiziniu laineriu - mes vykstame. Kai plaukiame per jūrą jachta - mes keliaujam. Keliaujant lėtai - taip, kaip reikalauja tas mūsų klajoklis - daug ką apmąstai, perkrauni savo matricą, surikiuoji mintis, sužinai kaskart šį bei tą naujo apie save ir aplinką. Keliaudamas išloši laiko, kurio sėsliame gyvenime tau nuolat pritrūksta. Laiko pokalbiui, bendravimui, knygai, mintims. Ir iš kelionės visada grįžti namo pasikeitęs.
Laikui bėgant, tas pasąmonėje tūnantis klajoklis vėl ima nerimti, šurmuliuoti, namuose ir savo kailyje vėl tampa ankšta ir šitaip jis stumia mus į kitą kelionę. Tada man vėl reikia buriuoti.

Link šių painių schemų mane pastūmė Werner Herzog, žymus vokiečių kilmės kino režisierius, prodiuseris, aktorius, scenaristas ir autorius.
Jis visai ne buriuotojas, tačiau labai anksti suprato savo klajoklio kodą, kuris jį verčia keliauti pėsčiomis. Herzog sako, kad turizmas yra nuodėmė, o keliavimas pėsčiomis - dorybė. Jeigu nori nuoširdžiai padaryti kažkokį tikrą dalyką, privalai tai daryti keliaudamas pėsčiomis. Tarkim, tu gyveni Vokietijoje, o moteris, kurią tu myli - Italijoje, kur nors Milane. Tai va, jei sumanytum jai pasipiršti, privalai pėsčiomis nueiti į Milaną ir ten jai pasipiršti. Kitaip tai nebus tikra.
Jauti kampą? Skamba kaip visiška nesamonė, bet tik iš pradžių. Juk kol nukėblinsi į tą Milaną, turėsi laiko ir apsigalvoti. O jeigu nuėjęs dar žinosi, ko nori - tai bus tikra.

1974 m., kai Herzog'as buvo dar jaunas, bet jau produktyvus ir sėkmingas kino menininkas, jis sužinojo, kad Paryžiuje miršta garsi Vokietijos kino kritikė Lotte Eisner. Matyt, klajoklis Werner širdyje pareiškė, kad jeigu jis pėsčiomis nukeliaus pas ją į Paryžių iš Miuncheno, jo kolegė ir draugė nemirs. Kaip antrą šios kelionės priežastį, jis pasakė, kad "ir dar aš norėjau pabūti vienas". Išėjo žiemą, taip, kaip stovi, nakvynei įsilauždamas į apleistus vasarnamius ir ūkininkų tvartus. Nesibaigianti pūga, tai lietus, tai sniegas - netruko pritrinti kojas... Raišas klipata, pusbadis ir dėl apsileidusios išvaizdos iš visur vejamas kaip atgrasus valkata, visą kelią vienas pats ir neieškodamas draugijos - per tris savaites jis pėsčias atėjo į Paryžių. Kino kritikė nemirė. Kiek prie to pasveikimo prisidėjo Herzog'o kelionė, o gal labiau auka - aš nežinau. Tačiau 1978 metais jis kelionėje darytus užrašus sudėjo į knygą Of Walking In Ice. Jis išmaišęs visą pasaulį, jį kino sluoksniuose laiko daugiausiai keliaujančiu režisieriumi. Žinoma, kad jis naudojasi visais civilizacijos privalumais - jis ir lėktuvais skrenda ir traukiniais važiuoja ir Facebook'e jį surasit. Herzog'as save įvardina kaip lygiai tokį pat tingų ir civilizacijos išlepintą, kaip bet kuris kitas žmogus. Tačiau dėl tikro reikalo ir rimtos priežasties, jis sako, kad visada keliauja pėsčiomis.

Nes tik einančiam atsiveria Pasaulis.

Man Pasaulis atsiveria buriuojant. Matyt, tas mano klajoklis širdy - toks su dryžuotais marškinėliais - tai jis ne pėsčiom žygiuoti, o plaukti su burėm man liepia.

Posted by gramas 08:30

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

Tai ir linkiu pratrinti mazolius ant rankų nuo šturvalo. O akyse - ugnies. Nes akys - ne tik akių obuoliai.

by Rokas Arbušis

Tegul trina mazolius autopilotas. Aš geriau kibirą vandens užbortinio pasemsiu ir kokias tris valandas žiūrėsiu kas ten gyvena.

by gramas

Kodėl žmonės eina, irgi nėra vieningo atsakymo. Aš irgi į žygius einu, kol kas ne į ekstremalius, iki 30km per dieną. Bet yra žygis 100 km per dvi dienas, dar nesirįžau. Kad ėjimas duoda apčiupiamos naudos, tai faktas: grynas oras, sportas, darbas komandoje, naujos pažintys, savo krašto pažinimas, grįžimas prie tradicijų. Bet psichologinė pusė-kiekvienam individuali. Bet nepaneigiama, kad einant galva išsivalo. Po kurio laiko išsijungia mąstymas ir įsijungia autopilotas- eini, nes reikia eiti, kelio atgal nėra, tik į priekį. Reikia laikytis komandos ir drausmės, ypač pelkėse. Eini, nes įdomu, kiek turi ribų, kiek gali išempti. 30 km nueita-gerai. O jeigu kitą kartą eiti 45? 50? 100? Kur žmogaus galimybių riba? Tai ir eini, ieškai.

by Ele

Taiklesnio teksto nesu skaitęs. Linkiu Gero Vėjo sekančiais metais.
Pagarbiai,

by Valdas

Dėkui Valdai, vėjo-vėjo.

Ele, mano sūnėnas savo 20-tą gimtadienį sutiko kažkur ant kalno Jokūbo kelyje. Išėjo vienas pats, tam nesitreniravęs ir pavarydavo kartais po 50km, kartais kiek mažiau - pagal nuotaiką. Patiko tiek, kad sakosi kada nors būtinai kartos. Tikslo siekimas įdedant pastangų, savo ribų pasitikrinimas, naujų sugebėjimų lavinimas - čia kiek ėjimui, tiek alpinizmui, buriavimui, parašiutizmui ir dar tūkstančiams -izmų tinka. Kaifas, kai tikslą pasieki, bet pats procesas ne mažiau svarbu.

by gramas

Jokūbo kelias ir mano planuose yra. Bet nesu tokia savimi pasitikinti, kad išeičiau į nežinią, todėl eisiu saugiai, žinodama nakvynės vietas. Gal kiek turistiška, bet tebūnie.

by Ele

geras tekstas....dar bitnikas Džekas Keruakas savo "Kelyje" įvardijo kelią kaip narkotiką....patikėkit - veža ir gerai veža ir nesvarbu ar Tu esi Jokūbo Kelyje ar Tavo jachtos kilvaterio kelias vandenyne

by andrius

vienas iš 7 žmogų valdančių instinktų yra smalsumas. Gryniausia smalsumo išraiška yra horizonto linija. Tai viena akivaizdžiausių mums į smegenis įrašytų programų. Vos išplaukusius pro Klaipėdos uosto vartus mus užplūsta euforija. Horizontas = euforija. Kitai daliai protingų žmonių buriavimas tenkina saugumo poreikį. Jis apsaugo protą nuo perdėto krūvio ir problemų sprendimo, leidžia pailsėti, o monotoniškas lingavimas bangpse išvalo operatyvinę atmintį. Smegenys gauna resursų spręsti problemas. Dowshifto ir degradacijos nenagrinėsiu.

by mes šuniukai

Man nuo downshift'o ir prasidėtų šitos teorijos įdomumai. Atskleiskite temą, prašyčiau... Ir kategoriškai prieš, kad downshift'as būtų ėjimas į degradaciją.

by gramas

...arba, kaip Robert M. Pirsig puikioje knygoje ''Dzenas arba motociklo priežiūros menas'' užrašyta: ''..keliauti yra įdomiau negu atvykti..''. Tikrai puiki knyga apie kelionę...kelionę plačiąja prasme...visai kaip ir šiame su didžiausiu malonumu perskaitytame tekste.

by Marius

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint