Apie tai, kaip davėm spektaklį

Dar prieš vykstant į Port Napoleon, buvo viskas apgalvota ir detalūs sąrašai padaryti. Ant popieriaus lapų sugulė visi vežami į laivą daiktai, visi iš laivo parvežtini daiktai, visi numatyti trumpo vizito laikui darbai ir pradėtas sąrašas darbų, kuriuos teks daryti sugrįžus Lietuvon.

Laivo "garaže" yra aliuminio kopėčios, kurios dubliuojasi kaip pakeliamas trapas, specialiu šarnyru tvirtinamas achteryje, arba "tripeliuojasi" kaip laiptai patekimui į "garažą", ar "kvadrupliuojasi" užlipimui ant laivo galinės platformos, kai laivas iškeltas ant kranto. Kovinės, daug profesijų įvaldę tos mūsų kopėčios.

Billabong šiuo metu sandėliuojamas krante, todėl dar prieš išvykstant į Prancūziją, užgimė planas. Planas kaip užlipti ant didelio laivo.

Galinė platforma, laivui stovint ant "ožio" (teisingas kilbloko vardas), yra maždaug 2,5m aukštyje nuo žemės. Pasišokėjęs viena ranka kabinuosi už platformą juosiančio vamzdžio ir kita ranka pasiekiu bei atlenkiu maudymosi kopetėles. Prie kopetėlių apatinio skersinio prisirišu tam atsivežtą virvę su dviem kilpom. Į kilpą statau vieną koją, pasikeliu, į aukštesnę kilpą - kitą koją, rankom prisitraukiu ant platformos ir aš jau ant laivo! Ten atsidarau liuką į "garažą", išsitraukiu kopėčias, kabančias ant pertvaros, nešu jas ant platformos ir nuleidžiu, atremdamas į maudymosi kopetėles. Nulipdamas žemyn, konstrukciją dar fiksuoju virve - dėl saugumo, kad pirštais nerodysim niekas nenuslystų, niekas nenukristų aukštielninkas ant akmenų ir niekas jeknų nenusitrenktų. Tada ir susinešam visą atvežtą mantą, įrankius, o ir patys su Lolita tuo improvizuotu trapu saugiausiai vaikštom aukštyn / žemyn kiek širdis geidžia.

Mes čia, Klaipėdoje, kas laikom savo kopėčias grandine nuo vagių prie kilbloko prirakintas, kiti kompaktiškas teleskopines arba sulankstomas automobiliu atsivežam, kai sugalvojam žiemojantį laivą uoste aplankyti. Beveik kiekvieną sezoną uostelyje atsiranda dar tokios bendros medinės suklypę klajojančios niekieno kopėčios - jos neprirakintos ir jas reikia kaskart vis nuo kito laivo pasivogti. Kartais prisivaikštai, kol jas surandi.

Juk nesiveši kažkokių sumautų kopėčių skersai per visą Europą... Teks improvizuoti, ne pirmas kartas - juk buriuotojas privalo būt sumanus.

Tai va, toks buvo planas, kuris, deja, tuoj paaiškės, kaip įsigyvendino...

Atvykstame automobiliu, jį paliksim parkinge prieš marinos vartus. Vartai su video-kontrole ir šlagbaumu; reikalingas leidimas mašinai, kurio neturim, o savaitgalį jo niekas ir neišduotų. Ne problema - laivas netoli, daiktus į teritoriją nusinešime patys.

BILLABONG stovi šalia marinos restorano terasos, savaitgalio popietę artipilnės lankytojų. Bimbinėja buriuotojai, ilsisi žmonės, melancholiškai atsileidę vyniuką siurbčioja, saulutėje prisimerkę mus, nešuliais apsikarsčiusius, abejingai apžiūrinėja.

Dalykiškai žingsniuojam pro šalį, nes mes žinom, ko ir kur einam. We're on a mission from God. Todėl mums vynas - vėliau. Sumetam nešulius į krūvą, ir šast! - išsitraukiu savo stebuklingąją virvę su karabinu ant galo. Akies kraštu matau, tiems restorane jau įdomu, kas gi čia bus. Jie dar nesuvokia, kad tai tik preliudija į daugiau ekstremalaus veiksmo.

Visai mitriai pašoku, kabinuosi ant apatinio platformos skersinio - juk nebūtume krepšinio tauta. Persimetu per jį virvę ir fiksuoju karabinu. Mano virvinės kopėčios žygdarbiui parengtos.
Darau taktinę pertraukėlę, kad giliau pakvėpuoti ir suderinti veiksmus su Lolita. Ji kažkodėl nuo pat pradžių skeptiška, - Kad kažin, ar užlipsi...
Tavo darbas laikyt ,- duodu jai apatinį virvės galą, - O mano - užlipti. Žinoma, kad užlipsiu!

Nuo terasos matau jau daug veidų, dauguma jau visai nebeatrodo liūdnai. Jie kažkaip žvaliau tarpusavy kažką aptarinėja.
Iš stiebų meistro angaro išeina kažkoks juodadarbis, užsirūko ir, žinoma, irgi spokso ten, kur vyksta veiksmas.

Jaučiu, kad laikas man lipti, nes jei užtempsiu dar kiek ilgiau - tie visi prancūzai tuoj pradės daryti bangą, ploti ritmą ir skanduoti BIL - LA - BONG !!!
Dėl to jų tarimo, žinoma, jiems gautųsi koks nors BI - LIO - BONN , geriausiu atveju, na, bet ok, man laikas veikti.

Sugriebiu virvę abiem rankom kiek pasiekdamas aukščiau, kairę koją šiaip taip įstatau į kilpą.
Lolita laiko.
Velnias, stipriai per aukštai tą kilpą surišau, na, bet kaip nors. Pradedu perkelti svorį ant kairės kojos, Lolita kažką užrypuoja, kad kažkas yra sunku ir kad viskas turėtų vykti greičiau. Man nėr kada klausytis, nes reikia kažkaip greičiau įtaikyti dešinę koją į kitą kilpą. Taikau vis, taikau ir nesiseka kažkaip įtaikyt.
Prilaikyk kilpą,- jau su šiokia tokia įtampa šnypščiu Lolitai, kuri kažkodėl jau prunkštauja juokais. Jai tai kas - ji, žinoma, paleidžia virvės galą ir ima kilpą.
Svorio centras pas mane juk subinėj, o gravitacija padaro savo - pakimbu iš karto kaip tinginys po palme, su kaire koja tiesiai į restoraną, dešine nusitabalavusia žemyn ir abiem rankom į viršų. Lolita stropiai bando išlaikyt pakilusią kilpą, tai įgaunu sukimo momentą ir galiu taip patogiai išsiskėtęs, galvą atkraginęs sau suktis ant virvės ir stebėti, kas vyksta aplink. Pasaulis buvo aukštyn kojom, kaip ir priklauso matyti tinginiui.
Terasoje linksma, o juodadarbis pro angaro duris garsiai kviečiasi chebrą ateiti.

Po to buvo du dar mažiau sėkmingi bandymai lipti, abu sužlugdyti vien todėl, kad Lolita jau kvatojo balsu ir tokioj būsenoj nulaikyt virvės visai negalėjo.
Kraštinio bandymo metu vėl pasiekęs tinginio pozą, pamatau, kad nuo terasos link mūsų ateina vyrukas. Su vargu valdydamas žvengą ant veido, sveikinasi tiesdamas man ranką ir sako - Hi, I'm Brian. Are you guys sure you don't want to get one of them ladders that are stored behind this hangar here?
Viskas aišku - britas.
Hi,- sakau užsikybojusio tinginio balsu,- I'm Gintaras.
Pasipurtome rankom. Ir jau visai kvailai dar perklausiu, - This hangar?

Nupėdinam už angaro, o ten - Klaipėdoj neįmanomas dalykas - pilnutėlis stelažas lengvučių aliuminio kopėčių, kokio tik nori ilgumo, tik imk ir neškis. Lakoniškas plakatėlis virš stelažo dviem ES žinomom kalbomis, - Maloniai prašome pasinaudojus grąžinti atgal. Dėkui.

Na, ir kas - juk vistiek kada nors ir pats būčiau užlipęs...