Viduržemiai. Negera savaitė. Visai negera.

Pora naktų praleidus ant inkaro Porquerolles saloje, kyla noras plaukti. Nusprendžiau pasidaryti naktinį plaukimą iki Kanų. Ten vėl stotis ant inkaro ir į miestą plaukti pripučiama valtele.

Paburiuoti teko tik pora valandų, nes vėjas susisuko pūsti į nosį, o siaurose vietose drožtis vendais nebuvo noro. Pakrantės akmenuotos, vendai trumpi, naktis tamsi. Įdarbinu savo geležinį grotą - visą tabūną dyzelinių arklių.

Naktis be įvykių, bet nustebino visiškas kitų laivų nebuvimas. Suplaukiau per naktį apie 50 jūrmylių, o sutikau tik vieną guminę valtį be jokių navigacinių šviesų, neskaitant pora plaukiojančių miestų - kruizinių laivų toli horizonte. Niekas čia naktį neplaukioja - miegoti lenda į inkaruotes, arba eina į uostus. Buvo smagu pasitreniruoti naktį švyturius atpažinti, pagal jūrlapyje duotus šviesų intervalus.

Sekmadienio rytą išmetu inkarą Kanuose, tiesiog prieš pakrantės Bulvarą ir krentu atsimiegoti. Ryte gaunu blogą žinią iš namų. Laidotuvės šeimoje... Reikia skristi, palikus laivą kur nors pririštą. Ant inkaro palikti ilgesniam laikui baisoka, nes Kanų akvatorija atvira pietinių krypčių vėjams, kurie čia moka sušiaušti rimtą bangą. Net be vėjo čia supimas aštrokas, kažkokia interferencija nuo atviro vandens į čia prasimuša.

VHF12 kanalu šnekuosi su Kanų Senojo uosto marinos kapitonu. Priims iki sekančio sekmadienio, lygiai savaitei, nes prasideda Afrikos šalių kino festivalis ir uostas laukia daug laivų, vietas užsakiusių iš anksto. Tuo pat metu už borto erzelį kelia pagyvenus porelė, priplaukus prie manęs gumine valtimi. Jie niekaip negali suprasti, kodėl aš nenoriu su jais pakalbėti, vis iškišu galvą iš kajutės, sakau jiems kažką neprancūziško ir vėl pasislepiu. Jų dvitaktis varikliukas toks triukšmingas, kad kokpito racija neįmanoma naudotis, turiu ryšį palaikyti viduje. Klykia jau ten jie lyg skęstų, o tas variklio tarškėjimas man visai nepadeda su harbourmasteriu derėtis. Bandau tartis, kad kelionėje galiu užtrukti ir ilgiau, nes dar nežinau kokius skrydžius gausiu... Nenori jis derėtis, bet vistiek eisiu į uostą. Juk nenuskandins jie mano laivo, jei ir pavėluosiu grįžti.

Nu, tai watafak, sakau, ko pisinį pakėlėt - pakabinęs raciją sakau tai porelei dingyje. Ah, English... saldžiai išsiviepia tie triukšmadariai. Sako, gal gali mūsų laivą, va čia užinkaruotą, kiek prižvelgti, mes į krantą išplaukiam. Negaliu, sakau, į uostą prisirišt varau.
Nu bet rėksniai kokie....

Iki skrydžio namo - pusantros paros.
Iš Kanų laukiau blizgesio, glamūro ir otkutiūro gatvių; yra ten tie dalykai, kurie mano prioritetuose toli gale. Labiausiai Kanai nustebino savo nedideliu, bet nuostabiai smagiu senamiesčiu. Va, čia tai norėsiu sugrįžti.

Didžiuliai apelsinai byra nuo medžio ir ritasi grindiniu žemyn.

O toliau tegul šneka vaizdai. Man kažkaip raidės nebenori rašytis. Aerouostai žudo norus.

P.S. Kaip pavadinti tokį dalyką - atskristi į Nicą per Gegužės 1-ąją ir tikėtis, kad naktinis autobusas į Kanus važiuos, kaip parodyta tvarkaraštyje. Kartoju - į Prancūziją Gegužės 1-ą. Naivumas - tikrai per švelnu. Net stotelėje pasėdėjau, iki prie kasos susipratau pripėdint. Dievaźi, žmogus durnėji nuo aerouostų grūsties ir avialinijų maisto. Energingas turas pėsčiom po Nicą - Šv.Augustino stotis - traukinys - laive 00.01
Dabar viskas gerai.