Viduržemiai. Svečiuose pas fašistus.

Lygiai savaitę plaukėme kartu su Dovydu ir Gražina, svečiais ant Billabong iš Klaipėdos. Plaukėm visai be streso, neskubėdami, nuo vienos inkaruotės iki kitos. Sardinijos šiaurinis krantas tam puikiai tinka, yra pilna įlankų, kuriose gali rasti priedangą nuo bet kurios krypties vėjo. Vėjas sezono metu eina į darbą griežtai pagal laikrodį. Sąžiningai įsijungia dažniausiai apie 13.00 ir pilnai išsikvepia maždaug 19.00 Rytais geriausia niekur nepulti, o pasimaudyti, prasiplaukti kajaku, patingėti kokpite, lėtai papusryčiavus. Juk vėjo nėra.
Toks vėjo ritmas duoda iki 40 jūrmylių atstumą per dieną, jei nori paspausti - įsijungi geležinį grotą ir pavarai daugiau. Tačiau gali pūstelėti ir smarkiai, bet netikėtai - būk pasirengęs rifuotis bet kada, kai buriuoji netoli kalnų.

Vien svečių pridavimui į krantą ir H2O užpylimui švartuojamės Fertilia marinoj. Jei tiksliau - naktį prieš tai praleidžiame ant inkaro šalia jachtų uosto. Ryte, svečiams dar miegant, valtimi nubirbiu iki marinos, ten susipažįstu su Umberto, vienu iš šeimininkų. Umbe, kaip jį čia vadina draugai, mane šaukia Misteeer, su klaustuku ant "e" ir nuolat įrodo, koks svetingas, profesionalus ir efektyvus jis pats asmeniškai čia yra. Maža to, kad man jis duoda neregėtai šiuose kraštuose gerą kainą už vietą uoste, jis padeda prisirišti, momentaliai suorganizuoja nerūdyjančio plieno suvirintoją kajutės raktui (gėdingai pamestam) pagaminti, po to mane sukonsultuoja kad šis meistras yra per brangus nes tikriausiai šiek tiek stupido, pasižada ir įvykdo surasti trigubai pigesnį, o paskui padeda nusipirkti žuvies iš parplaukusių žvejų, kurie nekerta angliškai nei kiek. Kad savu customer service mane įtikinti visai, jis bzinkt ir suorganizuoja man savo draugo mašiną kelionei į Kaljarį pasiimti Jono nuo lėktuvo.
Aš jau nebežinau, ką jis man dar paruošęs, bet prašysiu, kad paskaičiuotų jachtos saugojimą ant kranto per nesezoną, o atskira eilute ir dugno antifulingą. Nes man patinka turėti reikalą su profais, ypač jei kaina protinga.
Savo web svetainėje Umbe savo Fertilia miestelį prisistato kaip "perhaps, the only city of fascist period that has maintained the razionalist architettural in the past two decades" - pilnas tekstas čia. Reikia pripažinti, kad man visai patinka vietiniai fašistai ir jų architektūra.

Dabar - liūdnoji nata - apie žvejybą. Neptūnas mato, aš stengiuosi. Kai buriuoju - visada velku voblerį arba kalmarą tunui. Kai ant inkaro - bandau spiningauti, arba nevilties apimtas galiu net su plūdine. Nieko, nieko arba visai nieko. Iš pradžių nekimba, o paskui visai nustoja.
Šitoj jūroj aš nemoku žvejoti.
Jau seniai kūriau planą, kaip čia man pajungti local knowledge, arba vietinių patirtį. Vos prašvitus, einu ant marinos molo akmenų ir šukuoju Viduržemio jūrą spiningu su žinomu rezultatu. Žuvų aplinkui masė, bet kad nors viena , tai nei už ką.

Ateina vietinis, net neįtardamas, kad čia yra pasala surengta būtent jam ir sako man Bon Giorno.
Pasisveikinu ir toliau plaku vandenį savo vobleriu, akies kraštu tą Bondžiorną stebėdamas. Jis atsinešė 3 meškeres, visos dugninės - ir didelį skėtį nuo saulės. Kažkokius sliekus užmauna ant kablių, dvi užmeta, pats užsimauna pirštines ir eina kažką gaudyti ant akmenų, prie pat vandens. Nagi, sakau rodyk ką čia turi, kai striksi akmenimis netoli manęs. Krabas. O ką dedi ant kablio? - rodau pirštais ir judesiukais. Jis angliškai nekalba, aš itališkai irgi - bet mudu susišnekam. Jis parodo butelį, pilną ružavų kirmėlių su vandeniu, liepia atsinešti mano spiningą. Staigiai nukabina mano voblerį, savo dėžėj suranda svarelį ir kablį, suriša sistemą, atpila į dėžutę kirminų ir sako eik, žvejok. Aš iš mandagumo užmetu meškerę, bet man rūpi, kam jam tas krabas. Be jokių pirštinių patykojęs sugaunu krabiuką, nešu jam, tipo parodyk ką su juo daryti. Tas sako, picolo, per mažas. Krabas gauna antrą gyvybę, o aš einu medžioti didesnio. Atnešu tą didesnį, jis pasideda jį į dėžutę, nes jam ant tų dviejų meškerių kimba dorados. Jis jas vadina orata. Pagavo jau tris. Aš einu prie savo meškerės, kad pagauti nors vieną. Bondžiornas man švilptelia po 10 minučių, atseit ateik ką parodysiu. Krabui nulupo viską, visas galūnes - liko tik nedidelis kūnelio diskas . Kabina jį dviem kabliais ant to pat pavadėlio, taip, kad iš krabo vos kyšotų kablių barzdos. Užmeta, kabina skambutį ir vėl bėga ištraukti eilinės dorados.

Pakilusi saulė svilina tiek, kad man jau dega rankos ir pečiai. Ne tai, kad karšta, bet jau paprasčiausiai skauda. Vynioju meškerę, einu ant laivo, kur jau laukia atsisveikinti ir išvykti susiruošę svečiai.

Vėliau dar nunešiu Bondžiornui skardinę šalto alaus, kaip padėką už pamokas. Jis jau bus prilupęs visą krepšį doradų, vardu orata.

Visą popietę tingiai čilinu jachtos kokpite, kol pamatau grįžtančius iš jūros žvejus. Iš jų ir paperku pora kg žuvies, kad būtų žuvienė ir BBQ. Umbe padeda vertimu. Žvejai juokiasi ir sako, kad įmetė į krepšį daugiau, kaip prezentą. Žuvies dabar jau yra.

Pasigauti pačiam dar reikia išmokti, bet atšaldytas vynas man sako, kad jau esu teisingam kely.