A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip bandėm nuskęsti

Tik bandėm nuskęsti, kaip vėliau paaiškėjo, bet ant visai taip ir nenuskendom. Tačiau emociškai save patikrinom tokioje situacijoje visai padoriai. Skendom su visu laivu, dviese - aš ir Lolita.
Dabar - apie viską iš eilės.
Buvo Joninių regata - kuri organizaciniu aspektu šiemet pati brandžiausia Lietuvos buriuotojų gyvenime. Kad nesiperkartoti, plačiau apie Joninių regatą galima rasti kolegos buriuotojo aprašyme.

Regatos startas buvo lėtas, bet visi žinojom prognozę, kad maždaug nuo 2300 val. vėjo bus, ir daug. Todėl tame lėtame starte nusivylimo nebuvo - tik laukimas. Nežiūrint į tai, starto liniją kirtome paskutiniai. Juokaujame, kad, įvertindami savo neeilinius sportinius sugebėjimus, visiems sąmoningai davėm forų. Gaila, kad jie apie tai nieko nežinojo - nurūko pimyn, tiek juos ir tematėm. Tapo aišku, kad reikia vytis.

Ties Juodkrante vėjo buvo tiek, kiek reikia Scorpio, kad pasivyti ir pradėti lenkti kitus laivus - konfidencialumo dėlei jų nevardinsiu, nes vėliau jie visi mus vėl padarė.

Pro Mirusias Kopas lekiame senuoju farvateriu, kur tik mažesnės grimzlės laivai gali plaukti, ir pralenkiam dar 2-3 varžovus, darančius lanką teisingu farvateriu, t.y. pagal bojas ir arčiau kopų. Tai vyksta apie 0230 val. - tokiu laiku, kai miego labiausiai norisi.
Ta proga Lolita pradeda reikšti savo simpatijas gultui kajutėje, ir kokpite lieku vienas. Man visai smagu - vėjo daug, Pietvakariai - pats tas vėjas greitam buriavimui, ir miego kažkaip nesinori. Žinau, kad kažkur tamsoje turi būti žvejų palikti venterio kuolai, ir vienoj rankoj vairas - kitoj stiprus žibintas - kasamės visai spėriai per tamsą. Visą kelią nuo Pervalkos švyturio - buriuotojų folklore vadinamo Rotmanu, arba Žmogumi - kapojomės distancijoje su jachta Blue Bird, kurią buriuoja mūsų trečiadienio regatų PaPa sparingo partneris Tomas su draugais. Nelengvai, reikėjo su burėm dirbti, bet juos aplenkiu, bet didesnio atstumo tarp jachtų sudaryti man niekaip nesiseka...

Vėjo jau darosi tiek, kad vėliau, jau su bokalu rankoj, Tomas klause - tu, ką, rimtai vienas tada buvai? Taigi matė - kai vienas kitam apsilenkdami žibintais į veizolus blizginom, juk visai įdomu buvo pasižibint, situacijos nekasdieniškumą įvertinant, ir didelėm akim į kitas dideles pažiūrėti. Juk tai vienintelė naktinė regata, kur viskas kitaip negu dieną atrodo.

Nuo Bulvikio rago farvateris pasuko link Nidos, o fortūna į mus pasisuko savo galiniu fasadu. Bangos turim jau tiek, kad mus pradėjo užvertinėti ant kairio borto.
Laikas nuo laiko lejeriai vandeny, paskui dar użverčia, ir vandens paimam virš kairio borto kokpito suolo. Tas vanduo ten ir lieka ilgiausiai, nes vėjas laivą verčia nepailsdamas. Po kiek minučią atleidžia - vanduo šliūkšteli nuo suolo ant kokpito grindų, ir palengva grįžta į marias. Po to vėl užverčia. Vėl imam vandens. Ir taip daug kartų. Reikėjo rifuoti grotą, juk aišku, kad pilnų burių nebepanešam - bet esu vienas, Lolitos žadint nenoriu, o BlueBird'as lipa ant kulnų - stabdelėk rifavimui, ir aplenks. Ne-a, reikia varyt, juk varžybos, juk reikia pavaryt kaip yra, jau netoli iki posūkio bojos ties Nida. Bet pavarymas toks ant ribos - užvertinėja kažkaip vis dažniau, ir tiesinasi laivas vis lėčiau. Vairas pasidarė kažkoks mažiau laivą laikantis, vos pūsteli stipriau, užvirstam, ir vis dažniau laivas į vėją nosimi sukasi. Kovojant su stichija, šalia bangom nustraksi Relax, kuriuos už Juodkrantės pralenkiau. Sakiau, kad vardų neminėsim, bet tai buvo būtent jie.

Balsas iš kajutės, toks labai jau nekasdieniškos intonacijos - Gintarai! Skęstam!
Koks blemba skęstam, taigi gonkė! Man iš pradžių nelabai situacija dašyla... Lolita uždega viduje šviesą, ir matau per gerą sprindį ant grindų vandens. Čia nesąmonė visiška, juk Scorpio absoliučiai sausas laivas, vieninteliai netvarkingai atsitikę skysčiai salone būna pro šalį prapiltas šnapsas, ir kartą prieš 4 metus buvęs blogai užsuktas gėlo vandens bako dangtis, kai keli litrai ištekėjo, laivą prie vėjo užvertus. Paduodu jai kibirą - semk. Matyt, galvoju, vėl vanduo iš geriamo bako išteka - kažkaip daugokai, bet nedidelė problema. O pats skubiai suku laivą dešinėn, ir venduoju, nes esamu kursu tiesiai į posūkio ženklą neišplauksim. Tik pritraukinėdamas genują, pamatau, kad BlueBird, netoliese buvę ir bandę mus lenkti, mano manevru buvo priversti irgi venduoti, kad į mus neįpulti.

Lolita vis padavinėja kibirus su vandeniu, ir taip jau neramiai sako, kad vandens ką tik sparčiai padaugėjo... Aišku, kad čia ne geriamas vanduo išsitaškė - turim rimtą avariją. Sukasi milijonas minčių apie tai, kas galėjo nutikt, tarp jų ir šie varijantai iš "gal" serijos:
- gal siūlė tarp korpuso ir denio leisti pradėjo. Bet kad tiek vandens paimti, turėtų rimtas plyšys būti.
- gal tamsoje nepastebėjau žvejų palikto kuolo, ir bortą pradūriau. Bandau prisiminti, ar tarp bangų smūgių į korpusą buvo kuris nors smūgis šiek tiek kitoks - ir sunku pasakyti kaip ten buvo...
- gal vairo mechanizmas, t.y. vieta kur baleris per korpusa išeina - sugedo ir sandarumą prarado. Juk vairas kažkaip keistai buvo pradėjęs veikti...
- gal falškylio varžtai - vienas ar keli nutrūko, ir imam vandenį per dugną...
- gal tamsoje įpuoliau į tinklus, ir sraigto veleno išėjimo tarpinę sugadinom, ir per ten vandenį imam. Na bet nebuvo tokio pastebimo trūktelėjimo, kad tokia bėda nutiktų...

Visi tie varijantai gręsia prastom pasekmėm - juk nejuokais nuskęsti galim, ir suku į Nidos uostą, iki kurio dar plaukti apie pusantros jūrmylės. Mums varžybos baigėsi.

Lolita jau pavargo vandenį kibiru kabinti, sako, palauk - atsikvėpti reikia, o aš vis kokpite rankine pompa kinkuoju, iš po variklio vandenį siurbdamas. Kita ranka vairuoju, po to įjungiu autopilotą ir nubildu ant denio nuleisti burę.
Vandens viduje lyg ir nebedaugėja.

Variklis dirba pilnom apsukom, o aš skaičiuoju mintyse, kiek ilgesnių virvių laive turiu, kad laivą perrišti ir bandyti prie krantinės prisitvirtinti, kad kuo mažiau panirtume. Yra dar bent teorinė galimybė, kad kajutę iki lubų neužtvindysim, ir bent dalį elektros instaliacijos ir prietaisus pavyks nesudrėkinti. Kur tą kraną laivo iškėlimui reiks rasti? Kai vietiniai savo laivus po navigacijos pabaigos iš vandens kelia, lygtai kranas iš Klaipėdos važiuoja... Turiu vandeniui nelaidžios medžiagos kokpito tentą, jį panaudosiu kaip vadinamą "pleistrą" - užvesiu iš borto išorės ant tos vietos, kur bus pramušta skylė, ir marių vandens slėgis pats jį prispaus ir skylę užsandarins. Kaip nors susitvarkysim.

Nidos uoste stojam prieš Čili Picą, staigiai prisirišam, ir puolu semti vandenį iš kajutės. Lolita eina atsikvėpti į krantinę. Viens-Du-Trys , t.y. Pasemti-Pakelti-Išpilti. Ir vėl, ir vėl, ir vėl... Pilu tiesiog į kokpitą, nes nešioti iki borto, laipiojant kajutės laipteliais pirmyn/atgal nėra laiko. Vandens mažėja. Surenku visas kiliminės dangos plyteles, kuriomis išklotos grindys, įmirkę ir sunkios jos pasidarę, sumetu jas į wc patalpą, kad netrukdytų. Kibirą pakeičiu plastikine šiukšlių dėže - ji keturkampė, ir plokščia briauna gerai prie grindų prisispaudžia - žymiai efektyviau, nei su apvaliu kibiru galima vandens likučius semti.

Visai prašvito jau. Iš Čili Picos išlinguoja du vyrukai, ir nelabai rišliai, bet jų manymu labai šmaikščiai, pradeda kalbinti Lolitą, kad su jachta juos paplukdytų, ne veltui, žinoma... Bet dabar ir iš karto. Geras šmaikštas, kaip sako Žalgirio savininkas. Apspangę dar jie, ir nemato, kad aš laikas nuo laiko vis vandenį išpilu, jau su kempine rinkdamas jį nuo kajutės grindų. Nėra kada man ten toliau juos pasiųsti... Ir tas vanduo vis sunkiasi į vidų, iš po visų vidinių moldingų, iš po kajutės gultų - ten viskas, ir spintelės išformuota iš plastiko, kuris priklijuotas iš vidaus prie išorinio korpuso apvalkalo. Visai patogu, bet tik ne tada, kai reikia vandens įtekėjimo vietą nustatyti. Tyrinėju falškylio varžtus, nu lyg ir sveiki jie, bet vanduo sunkiasi iš po pertvaros tarp wc ir kajutės, visai šalia varžtų. Galimas dugno pažeidimas toje vietoje, ir jei šalia kylio - jokio "pleistro" ten neužvesi ir nepritvirtinsi, tikriausiai teks nerti ir skylę kokias nors skudurais užkamšyti.

Iškraustau runduką kokpite, išsemiu iš jo vandens likučius, ir su žibintu lendu vidun apžiūrėti balerį. Jis įstatytas į plastikinį vamzdį, einantį nuo dugno iki denio, ir spoksau kurį laiką į tą vamzdį, ar vandens jis neduoda. Neduoda. Mintyse išbraukiam balerį iš galimų problemų sąrašo. Bet sąrašas lieka ilgas.
Vanduo kaupiasi jau lėtai, su kempine kas penkios minutės surenku po puskibirį. Su tokiu pratekėjimo kiekiu tikrai susitvarkysim, ir bandysim plaukti į Klaipėdą. Ten, namų uoste, viskas spręsis lengviau.
Grižtame varikliu, nes bijau kelti bures, kad apkrovos į korpusą nepadidinti, nes jei yra kur įskilimas, tai jis tik padidėtų.

Stresas ir išgąstis praėjo, nors nuotaikos visai niūrios - sezonas net neįpusėjo, o laivui reiks rimto remonto. Mintyse prasukinėju kas ir kaip šiąnakt vyko, vis bandydamas suprasti įvykio priežastį - vis nėra aišku, pro kur tiksliai marių vandenį siurbėm. Lolita vairuoja, aš vis ropinėju po kajutę, ieškodamas pro kur daugiausiai vandens sunkiasi. O jo vis mažiau ir mažiau, bet vis atsiranda.

Tik ties Juodkrante man galutinai prašviesėja - tada, kai nuo Bulvikio rago link Nidos pasukom, laivą vėjas pradėjo smarkiau užversti, ir panardinant kairįjį bortą, vanduo per runduko dangtį pateko į laivo vidų. Kiekvienu laivo užvertimu vis paimdavom po porciją vandens, kol jo masė pradėjo veikti kaip balastas - dėl to pradėjome užvirsti kiekvienu smarkesniu vėjo pūstelėjimu, vis dar sriūbtelėdami, ir labai greitai vairas nebenulaikydavo laivo, susisukdavome prieš vėją. Per runduko viršutinę briauną po deniu, vanduo išilgai bortų pateko už kajutės moldingų ir pradėjo kauptis ant grindų bei šachtoje po varikliu. Taigi per runduką vos nepaskendom. Neužsandarintas runduko dangtis (kokpito suolas) iki šiol ir nebuvo problema - lietaus vanduo ir užnešta banga be vargo nubėgdavo specialiai įrengtais špigatais, o bures prie per didelio vėjo surifuodavau, ir borto niekada nepanardindavom tiek, kiek šiąnakt.

Išsiaiškinus bėdos priežastį, ir kad Scorpio sveikas, man diena net šviesesnė pasidaro. Grįžę su kitais regatos dalyviais visai smagiai pusryčiaujame Ryžių Malūne.

Kitą dieną nuvažiavau į mašinų laužyną, ir nupirkau pikapo bagažinės sandarinimo gumą, kuri idealiai užsandarino runduko dangtį. Dabar galėsim nardyti.

Tokia buitinė ir paprasta šio laimingai pasibaigusio nuotykio priežastis, bet jis yra pamokantis ir verčiantis padaryti išvadas:

- labiausiai smagu, kad nebuvo panikos laive, abu stengėmės situaciją vertinti racionaliai. Išgąstis buvo, bet tikrai ne panika. Bet specialūs kiekvieno sezono pradžioje pravedami laivo gelbėjimo mokymai įgulai žalos tikrai nepadarytų.

- pavojaus akivaizdoje praktiškai įrodėme, kad geriausia avarinė pompa - tai kibiras išsigandusio jūreivio rankose. Čia ne kalambūras - čia 100% teisybė.

- reikia turėti tvarkingas gelbėjimo priemones. Kai žinai, kad turi liemenes ir plaustą - tu žinai, kad tiesioginio pavojaus gyvybei nėra, ir tai saugo įgulą nuo panikos, bei nuteikia darbui, kovojant už laivo plūdrumą. Planas B suteikia viltį, ir tai padeda vykdant darbus pagal planą A.

- patikrinti runduko sandarumą, ir atkrepti dėmesį į spyneles - jos turi būti su užtempėju ir fiksuojamos, kad prieš štormą dangtis būtų sandarus, laivui apvirtus rundukas neatsidarytų, nes laivui vėl atsistojant taps pilnu vandens.

- be apvalaus kibiro, verta turėti keturkampę talpą, tinkamą vandeniui nuo grindų semti - gali būti šiukšlių dėžė, ar kitas indas - svarbu, kad būtų galimybė jį prispausti prie grindų. Žymiai efektyviau, nei apvalus kibiras.

- reikia turėti "pleistrą". Mūsų atveju - tai kokpito tentas, jame yra pakankamai sutvirtintų skylių kraštuose, kad įverti virves ir jomis užvesti "pleistrą" ant pramuštos vietos.

- laive reikia turėti kirvį. Jeigu vandens patekimas vidun būtų didelis, ir galima nustatyti vietą, pro kur jis patenka vidun, tektų kirviu išdaužyti ir spinteles, ir baldus, ir vidinius moldingus, kad prie pažeisto borto iš laivo vidaus prieiti ir tą skylę pagalvėmis užremti. Be rimto įrankio, vien nagais ir keiksmais, baldų greitai neišardysi.

- reikia turėti daug ilgų virvių. Nežinau, ar būtų pavykę man taip prisirišti Nidoje prie krantinės, kad neleisti laivui nugarmėti, bet nepabandęs nesužinosi. O be virvių net nepabandysi. Švartavimo virves galima surišti, kad ilgesnes pasidaryti, inkarinę virvę panaudoti, falus, brasus ir šotus panaudoti... vienu žodžiu, virvių reikia, tiek ir tokių, kad laivo svorį išlaikytų. Rištis gali tekti ne tik prie krantinės, bet ir prie kito laivo, jei pavyktų jūroje prisišaukti į pagalbą.

- reikia patikrinti, ar lengvai galima nuimti šlangą nuo užbortinio vandens kingstono. Tik reikės žiūrėti, kad, vandeniui triume pasibaigus, variklis neperkaistų. O dar protingesnis ir kolegos pasufleruotas sprendimas - kur atstumas tarp kingstono ir pirminio filtro leidžia - įsirengti trišakį vožtuvą, kas leis greitai perjungti variklio aušinimo siurblį į darbą avarinės pompos režimu. Tokiu būdu galima įjungtą variklį įdarbinti, kad vidun patekusį vandenį išsiurbtų, papildomai prie veikiančių kitų avarinių pompų ir įgulos kibirų.

- reikia patikrinti laivo konstrukciją, nes nesąmonė, kai rundukas gali bendras ertmes turėti su salone esančiomis spintomis - įtariu, gamintojai tai padarė siekdami geresnės visų patalpų ventiliacijos, bet skendimo atveju tai gali atnešti nelaimę. Verta maksimaliai izoliuoti visas patalpas vieną nuo kitos, net jei tektų įrengti papildomas ventiliacijos angas denyje ir papildomas avarines pompas.

- reikia turėti iš anksto paruoštą gelbėjimosi krepšį, kurį pasiimsi palikdamas laivą. Sandarų ir patvarų krepšį galima nebrangiai nusipirkti parduotuvėse Armijai Ir Civiliams. Į jį verta iš anksto (ruošiantis štormui jūroje) susidėti signalines raketas, rankinę VHF stotelę su pilnai pakrauta baterija, nešojamą GPS, žibintą, vandens ir maisto (esu matęs žmogų įsidedant lašinių paltį), peilį, kažkiek nestoros virvės, įgulos dokumentus, laivo dokumentus, laivo žurnalą, pinigų. Svarbu iš anksto tą krepšį turėti suruoštą, nes prasidėjus šurmuliui, kai laivas skęsta, tai padaryti bus labai sunku, jeigu išvis įmanoma. Bėdos atveju atrodė, kad vienu metu būtinai turiu būti keliose vietose, ir labai nervas ima, kai to negali padaryti. Ieškoti po įvairias spintas išdėliotų daiktų visiškai nebūtų buvę kada.

- pasitikrinti, ant kiek rankinė pompa yra patikima. Vienas dalykas, jei reiktų iš po pajolų keliais mostelėjimais pora litrų išmesti, ir visai kas kita, kai reikia rankena pamojuoti pusvalandį, ar net ilgiau. Patikėkit, yra reikalų, kai reikia viena ranka laivą vairuoti, o kita pompos rankena be perstojo mojuoti; mano atveju tai sumautai rankenai kas keli mostai iš jos lizdo pompoje vis išsprūstant. Ranka pavargsta, o padėties kokpite nelabai pakeisi, nes vairuoti reikia - vargas, vienžo...

- iš anksto įsivesti gelbėjimo tarnybų numerius į telefoną. Jei man jūroje būtų reikėję skubiai paskambinti, nes bent jau Bitės ryšys ir tolokai nuo kranto veikia - žinau, kad kažkur užrašų knygelėje turiu tuos numerius, bet kur ta knygelė, ir ar sezono pradžioje išvis ją iš namų į laivą atnešiau - galėjau tik spėlioti. Šiuo atveju būčiau per raciją iškvietęs VHF16 kanalu, bet jei būtume tiek vandens prisėmę kad be el.srovės likę - telefonas būtų vienintelis šansas. O numeriuko Klaipeda Rescue jame - nėra... skambink kiek nori - mamai, tėtei, draugams/giminėms/artimiesiems, ar bendruoju pagalbos 112. Jūrų gelbėjimo centras - Klaipeda Rescue, 24 val. per parą: +370 46 39 12 57 ir +370 46 39 12 58.

Posted by gramas 04:06

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

nors ir girdėjau šią istoriją gyvai iš pasakotojo lūpų, skaityti labai įdomu, beje ir naudinga; o kaip matyti ir paskaityti yra ką...

by Tomas

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint