A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Rock&Roll

large_180_B8EEFF1B0C5741B43437B34BD9099727.jpg

Šiandien jūroje Mistralis. Pavakare prasidėjo, tai rimtai pūs dar pora dienų tikrai, jei ne ilgiau.

Jau anksčiau minėjau, kad Mistralis - tai Šiaurės/Vakarų (NW) vėjas, kuris Ronės slėniu Prancūzijoje įsibėgėja nuo Atlanto, dar sustiprėja Pirėnų ir Alpių kalnų masyvų zonoje ir stipriai kerta į Liono įlanką Viduržemio jūroje. Teko matyti prognozes ir pačiam uostuose pasislėpus, ar kur ant inkaro atsistojus išlaukti vėjus iki 30 m/s gūsių metu. Yra buvę ir baisoka, kad nuo inkaro nenurautų ir į krantą neišridentų, bet Neptūnas man buvo atlaidus, matyt todėl, kad nepamiršdavau jam įpilti. Jau žinau, kodėl apie Mistralį vietiniai kalba labai pagarbiai.

Jei ne Mistralio periodai, Viduržemio jūrą (tiksliau - Tirėnų ir Ligurijos jūras) pavadinčiau visai nuobodžia paties buriavimo kokybės prasme. Vyrauja besisukiojantys silpni vėjai, plačios štilio zonos - daug (per daug) yra plaukiama varikliu. Jei išplauki į maršrutą anksti ryte - vasarą vėjo turėsi maždaug nuo 11.00 iki 15.00 . Mažoka, jei plauki toliau... Vėliau vėjas ims sukiotis, kol vakarui visai nurims. Naktys dažniausiai ramios, patogu nakvoti laivui stovint ant inkaro. Užtai turistiniam čarteriui - sąlygos idealios - plauki 3-4 val. per dieną, marinos čia ant kiekvieno kampo jei ne po vieną, tai po dvi, vakare užsimeti Moules Marinieres su baltu vynu - ir į šiaudus.

Norint paburiuoti labiau su azartu - inkarą kelti reikia dar prieš nurimstant Mistraliui, bent pusdienį iki jo pabaigos. Šitaip, į besibaigiantį štormą, kartu su Lolita išplaukėm iš Calvi, Korsika į Villefranche sur Mer šalia Nicos, Prancūzijos Rivjera. Pradžioj du rifai į grotą, po to ir visi trys, išlindus į atvirus vandenis, o genujos tereikėjo irgi tik vos vos. Greičio turėjom virš 7 mazgų kaip vidurkį pirmas plaukimo 10 valandų, jachta ėjo stabiliai, kaip traukinys. Banga buvo per kelias dienas supūsta, tai pasupo ir pirštais nerodysim ką, bet užsupo. Kelios bangos lūždamos sugebėjo ir į šiaip labai sausą kokpitą įšokti.
Šiaip atviroj jūroj gana retai dideles lūžtančias bangas sutiksi, nes jūra gili, pagrindinė banga nusistovi reta, ilgo periodo, bet galinga, apie 3m aukščio, šiek tiek panaši į Atlanto zybę, tik tankesnė. Didelė, bet nepikta banga. Virš pagrindinės bangos, ilgus atstumus keliaujančios, dažniausiai turime ir lokalinį bangavimą, dažniausiai kitos krypties, nei pagrindinė banga. Lokalinės bangos - tai 0,5 ar 1 m aukščio - tos jau tankesnės, piktos, primena Baltijos bangavimą, kai aštresnis vėjas užpučia. Viršūnės jų palūžinėja, tai tada ir norisi bures rifuoti. Tos lokalinės vėjo bangos dar maišosi su kitomis kryptimis keliaujančiomis likutinėmis bangomis iš kitų regionų. Taip ir gaunasi, kad štormui besibaigiant, gauni ramią ir didelę pagrindinę bangą, o apie ją, kaip šunų gaujos vienvaldį vadą, šokinėja visom kryptim tokie dantis iššiepę, vis bandantys į blauzdą įkirpti maži šakalai.

Tą dieną daugiau greičio ir burių ploto nesinorėjo visai. Vėliau pradėjo suktis į nosį, ramintis ir teko išleisti rifus, vėliau jungti variklį visai likusiai kelionės daliai, beveik 7 valandoms.
Variklio tepalus ir filtrą keičiu kas 100 motovalandų, tai čia tos valandos susirenka žymiai greičiau, nei buriuojant mūsų Baltijoj. Ir gerai, ir blogai tas jų Mistralis - kartais paburiuoti smagiau leidžia, o kartais taip prispaudžia, kad ...

Vietiniai buriuotojai sako - Viduržemyje vėjas būna trijų rūšių: per mažai, per daug, arba ne iš tos pusės. Šiandien man vėjas ne iš tos pusės, nes audra iš atviros jūros įlenkia retą, ritmingą maždaug 1-1.5m bangą į šiaip labai ramios įlankos maišą, o vėjas užinkaruotą laivą vis laiko šonu į bangą. Todėl supa stipriai. Toks supimas pats bjauriausias tiems, kas jūrligei lengviau pasiduoda. Kai esi jūroje - supa kitaip, laivą burės prie bangos prispaudžia, gali kiek užversti ant šono, bet supimas nėra bjaurus, visai ne taip, kaip stovint ant inkaro.

Vartaliojasi laivas kaip koldūnas nuo šono ant šono, dangų stiebu maišo, kyliu vandenį plaka. Raičiojuosi lovoj, vis atsikeldamas visokius bildukus ir barškučius raminti, apie normalų miegą nė kalbos. Tai vandens butelis kažkur ritinėjasi, tai galjūno spintelėj kažkoks buteliukas skimbčioja, tai kokioj skardinėj sardinės aliejuje garsiai šnekasi. Galiausiai nuogas turiu eiti ant denio ir nuraminti šluotą, kuri sugalvojo ten blaškytis - palikau numetęs šalia stiebo dar dieną, tai va tau pramoga nakčiai. Tuo pačiu inkarinį aliarmą ploteryje pasitikrinu, žiūriu, ar inkaro dugnu nepavilkom. Viskas gerai... Galima toliau eiti lovoj pasiraičiot. Keikiu save, kad dar dienos šviesoje nepastačiau laivo ant dviejų inkarų, kad laivagalinis, su valtele užvežtas inkaras laivo nosį nuolat tiesiai į bangą laikytų. Naktį to daryti visai nenoriu, nes dugne yra uolų, norisi matyti, kur inkarą padedi, kad paskui, pakeliant, nardyti nereiktų.

Supimas dar pastiprėja, banga padidėja, nors vėjas lieka silpnas, mat kalnai šitą įlanką gerai pridengia. Miegot jau visai neįmanoma - atrodo, apsikamšai šonus pagalvėm, kad nesiraičiot, kvėpuoji pagal bangos ritmą, jau jau jau išsijungi, bet nuolat kuri nors raumenų grupė vistiek įsitempia, instinktyviai bando supimą kompensuoti. Prabundi, keiti padėtį, atsipalaiduoji, jau tuoj miegosi, nes labai norisi... Tik pradedi grimzti miegan, vėl raumenys darbo susiranda. Pabundi po kurio laiko, kai tie darbštuoliai jau pavargę vos ne iki skausmo, tada viskas vėl iš naujo. Ryte esi pusiau pamiegojęs, pusiau pridaužytas, pusiau surūgęs. Įšoki į vandenį, įkali kavos, saulė šviečia - ir viskas vėl gerai. O kad miego atsigriebti - galima valandžiukei siestos nulūžt. Pietūs juk čia, reikiaprie vietinio ritmo adaptuotis...

Be bangų stabilizatoriaus, nuo groto giko įleisto vandenin, ši naktis būtų buvus tikras košmaras. Su stabilizatorium buvo tik šiaip bloga naktis.
Puikus įrengimas, must have jeigu planuoji daugiau laiko inkaruotėse praleisti, nei marinoj. Dvi nerūdyjančio plieno plokštės, šiek tiek paformuotos, sujungtos vyriais. Laivui leidžiantis nuo bangos pakrypstant į bortą su amortizatoriumi - plokštės susiglaudžia ir lengvai nuskęsta. Pradėjus laivui atsitiesti - plokštės atsidaro ir visu plotu kabinasi į vandens masę, gesindamos supimo momentą. Šitaip laivas žymiai lėčiau supasi ant bangos ir net stiprus supimo momentas visiškai užgesinamas per kokius 3-4 stiebo mostelėjimus per dangų. Laivai, čia pat inkaruotėje stovintys be amortizatorių, dar ilgai ir aktyviai po to vartaliojasi; kaip ten jų įgulos sugebėjo šiąnakt bent kiek miego pagauti - manęs neklauskit.
Daiktas išbandytas, patikrintas, veikia - tikrai rekomenduoju.

Fimuką apie dienas su daugiau vėjo marinoje, ant inkaro ir jūroj - įkelsiu vėliau, jei pavyks WiFi surasti.

large_B8FF6944B216E978D6D12C407ED9F900.jpglarge_90_B91328BAA2E0B1FEDB3EA6800C064877.jpglarge_B91C4BD90F361B32AA817360EA83A9D2.jpg

Posted by gramas 01:59 Archived in France

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

Pabandykit špringą įrišti nuo laivagalio į inkaro grandinę, kad laivą pastatytų statmenai bangų krypčiai.

by Arturas

Kalnai apie inkaruotę, tai vėjas sukiojasi nuolat, o banga stabiliai iš S. Tą špringą visą naktį reiktų nuo borto ant borto nešioti.
Be to, ūsus (snubber) ant grandinės naudoju, kad jos kampą į inkarą po vandeniu kuo žemiau nuleisti, gerai bangas amortizuoja ir grandinė į forštevnį nebarška.
Geriausia, kai pučia kartu su banga, iš S.
Priekį/galą kilnoja 1-1,5m amplitude, periodas pakenčiamas, tada toks supimas tik padeda miegui.

by gramas

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Login