A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Baisiausia Autonuostabybė

large_IMG_1566.jpg

Kad įvertinti tai, ką patyrei, dažnai prireikia šiek tiek laiko perspektyvos. Laikas pašlifuoja įspūdžius, kažką, kas atrodė paprastai - paryškina, kitus, atrodžiusius svarbiais įvykius ir patirtis nublukina, nes pasirodo, jos buvo mažiau reikšmingos. Norint išvadas ir apibendrinimus daryti apie savo gyvenimą Viduržemio jūroje, man reikia išlipti į krantą. Jau trys savaitės gyvenu krante, tiesa, viena iš jų - šalia Romos, Fiumičine - ant kranto iškeltame laive, ruošiant jį žiemai. Dvi savaitės - jau visai krante, Lietuvoje, kada kaip normaliam žmogui namai-darbas-namai.

Tai kas gi šiame sezone mums buvo įdomesnio, kokie pirmi kartai nutiko, kokia nauja patirtis mus aplankė? Kas buvo labiausias, didžiausias, smagiausias, baisiausias, juokingiausias, skaniausias, blogiausias, kvailiausias, įdomiausias ir kitoks visoks -iausias šiame sezone? Kiekvienam tokiam -iausiam, gal keliems vienu metu - bus skirti atskiri įrašai, apibendrinsim kada nors vėliau, arba niekada.

Autonuostabybė - tai toks nustebimas, kai tu imi ir nustebini pats save. Kažkas panašaus į autoportretą, kai menininkas pavaizduoja pats save. Tai įvyko laivo nuleidimo į vandenį dieną Port Napoleon marinoje, šalia Port Saint Louis du Rhone, Prancūzija. Nustebinau save aš baisiai.

Mūsų naujasis laivas BILLABONG atrodė nepaprastai didelis, lyginant su mūsų SCORPIO. Iškeltas ant kranto jis atrodė milžiniškas. Kol nueini nuo kokpito iki inkaro - jautiesi neblogai pasivaikščiojęs. Rytais galima būtų pabėgioti, jeigu ratu... Laivą taip ir nupirkau, iškeltą ant kranto, net bandymams neplaukęs. Baimės apsigauti kaip ir nebuvo, nes internetuose sekiau ankstesnių savininkų keliones šiuo laivu, žinojau iš anksto kas jame veikia gerai, kas nelabai gerai, ką jie ir kaip remontavo - ir tik nuostabą kėlė, kaip stropiai ir su kokiu jūreivystės išmanymu juo rūpinosi. Taigi, pirkimo procese jokių siurprizų man nebuvo, išskyrus laivo dydį.

Atrodytų, ne tiek daug skirtumo - nuo SCORPIO 8,5m iki BILLABONG 13.6 m laivo ilgio ir nuo 3m iki 4.05 m laivo pločio, 3 t masės ir 11 tonų atitinkamai. Sėdi ir plauki sau... Bet ne visai taip... Kiekviena pėda laivo ilgio reiškia labai daug. Laivui net nežymiai ilgėjant, vos ne geometrine progresija didėja laivo masė, inercija, apkrovos, remonto ir išlaikymo kaštai. Didelis laivas reikalauja didesnės patirties, nei pas mane tą dieną buvo. Didžiausias laivas, kuriuo man iki tol teko buriuoti, jaučiant, kad pilnai su tuo laivu susitvarkau (bet su įgula, ne vienas) - buvo 9.6m ilgio burinė jachta, kiek sunkesnė už mūsų SCORPIO. BILLABONG, su savo 11 tonų masės man buvo toks didelis Guliverio žingsnis į priekį, kad galėjo ir bambytė atsirišti.

Laivą paruošiau nuleidimui į vandenį Balandžio mėnesio pradžioje, vienas pats. Vienas pats turėjau su juo tvarkytis ir ant vandens. Taigi, laivo dydis ir didelio laivo patirties neturėjimas buvo savaime nemažas iššūkis. Tačiau, kad būtų įdomiau - užsitaisiau dar vieną baimės laipsnį. Tai padaryti padėjo mano įgimtas avantiūrizmas ir išankstinis nusiteikimas bet kokią problemą iš eigos užmėtyti kepurėm.

Vos tik kranas laivą padėjo į vandenį, kranto komanda man davė 10 minučių, kad kranui vis dar laikant laivą diržais vandenyje, patikrinti, ar korpusas ir kingstonai niekur neleidžia, t.y. ar laivas neskęsta ir užkurti variklį. Variklis tai dzin, nes dar ant kranto su gumine žarna į variklio skyrių atsivedžiau vandenį aušinimui ir variklį buvau gerai prakaitinęs, dirbo kaip laikrodis ir žinojau, kad tikrai kursis be problemų. Viduje puoliau tikrinti visas sklendes, per kurias užbortinis vanduo turi patekti į laivo sistemas, arba per jas ištekėti už borto. Viskas OK, tačiau, kniūpsčias nulindęs į variklio skyriaus galą, kur yra užsandarinta mova, per kurią sraigto velenas išeina iš laivo korpuso - matau, kad ten vanduo ne tai, kad teka vidun srove, bet taip ne juokais tankiai laša stambiais lašais - kap-kap-kap. Per tokį kapsėjimą irgi įmanoma nuskęsti, be to, yra galimybė, kad kapsėjimas gali virsti srove, o paskui ir ištisu fontanu, kalančiu į vidų, su kuo triumo siurbliai nelabai susitvarkytų. Tada laivas eina į dugną. Veleno galinė mova gana bjauri vieta laivo korpuse, nes jei ima rimtai leisti vandenį - jokiu kaiščiu jos neužkalsi, jokiu skuduru sandariai neužriši, izoliacine juosta, kurią buriuotojai šiaip jau naudoja visur - neužvyniosi. Protingas sprendimas būtų buvęs nurodyti kranto komandai kelti laivą iš vandens atgal ant kilbloko ir pakeisti movos užpildą - perkalti tokią tepaluotą sintetinę virvę, kuri leidžia sraigto velenui suktis, bet vandens į vidų nepraleidžia.

large_180_IMG_0515.jpg

Gerokai perkrypusia nuo rūpesčio fizionomija išlendu į kokpitą ir sakau darbininkams, kad nelabai viskas gerai, nes gana stipriai veleno mova leidžia. Jie man atspriegė tokį, mano supratimu, provokuojantį klausimą - Tai kaip manai, ar susitvarkysi? So what you say - can you handle that?

Tai daug nesivartęs, ir sviedžiau šio sezono pirmą kepurę - sakau, manau, kad taip. Šitas mano "taip" ir buvo Autonuostabybė. Jiems tiek ir reikėjo - staigiai nuėmė nuo laivo bortų diržus, kranas nuvažiavo ir ėmė ruošti sekantį laivą. Man jie numetė ant borto mano virves, tipo, varyk iš čia.

Tai nebuvo tiksliai tai, ko aš tikėjausi. Man būtų labiau patikę gauti dar bent 10-15 minučių laivui krano diržuose, kad galėčiau apsiginkluoti dviem didžiuliais raktais, įsikąsti žibintuvėlį ir vėl smukti į variklio skyrių ir pabandyti įveržti dvi galinės movos veržles ir tada spręsti, ką daryti toliau. Likti vandeny, ar prašytis atgal į krantą. Vietoj to - gavau savo virves ir jie jau mojuoja go-go, kad jiems krano slipas reikalingas kito laivo nuleidimui.

Plaukiu dideliu laivu, kurio valdymo ant vandens visiškai nepažįstu, aplinkui pilna kitų labai brangių jachtų, kurias apdaužyti visai nesinori, esu laive vienas pats, o laivas skęsta. Nebe šiaip avantiūristas, bet skęstantis avantiūristas. Būčiau turėjęs plaukų ant nugaros, jie būtų pasistoję iš baimės piestu, o nuo streso po to ir visai iškritę. O tuo metu - prakaitas man nuo kaktos kaip pupos rieda, nors saulė ir šviečia, bet Balandžio mėnesį dar tikrai ne per karšta.

Plūduriuoju siaurokame kanale tarp dviejų pontoninių krantinių, pilnų brangių laivų, sakau, prieš einant švartuotis, reikia pasibandyti, kaip šitas laivas klauso vairo. Plaukia pirmyn ir valdosi smagiai, varikliu susistabdyti gaunasi sklandžiai, jau imu suvokti greičio ir stabdymo kelio santykį. Tačiau, įjungus atbulinę pavarą, laivas neplaukia atgal, o sukasi laivagaliu į kairįjį bortą. Tai yra sraigto užnešimas, kai atbulinės eigos laivas neturi, reiškia ir vairo plunksna nedirba, nieko nevairuoja, nes negauna vandens srauto. O sraigtas tuo metu užtempinėja laivagalį į kairę pusę. Kurį laiką jis turi šitaip padirbti, kol atsiras galinė eiga ir vairas gaus vandens srautą. Bet siauras kanalas to laiko neduoda... Vadinasi, turime dar vieną smagumą, be jau esančių: plaukiu dideliu laivu, kurio beveik nepažįstu, aplinkui pilna kitų labai brangių laivų, esu laive vienas pats, laivas skęsta ir neplaukia atgal, vien į priekį.

Šitaip besisukinėdamas, svarstau savo opcijas, ką gi man dabar daryti. Uostas buvo mane nukreipęs prisirišti svečių prieplaukoje, stovėti šalia kitų didelių jachtų, ką tik atplaukusių, ar besiruošiančių išplaukti. Tačiau tas svečių pontonas pačiame uosto gale, labai toli nuo krano. Kas bus, jei man nepavyks susiremontuoti varvančios movos ir reiks skubiai keltis į krantą? Ar aš spėsiu iki krano nuplaukti? Nužengti ant krantinės nuo stiebo, kaip Jack Sparrow Karibų Piratuose? Taip stilingai gali ir nepavykti.
Kai esi siauruose uosto kanaluose, greitis minimalus, pučia šoninis vėjas; autopilotui laivo vairavimo patikėti negali, tai nėra kaip nulįsti žemyn ir pažiūrėti, kiek to vandens jau pritekėjo į vidų. Vaizduotė jau piešia vos ne pusmetrį vandens, teliūškuojantį triume, tuoj norint tą movą pasiekti ir suveržti, man teks nardyti...

Velniop uosto instrukcijas, rišuosi prie lengvo mažų laivų pontono, visai netoli krano. BILLABONG laivagalis per pora metrų nuo kitų laivagalių išlenda į kanalą, kuriuo nuo krano vis nuplaukinėja kiti laivai. Paskubom užsimetu vos pora švartlynių, tuo metu vienas iš škiperių, iš netoliese esančio katerio, man postringauja, kad man čia būti nesaugu, nes kitas laivas gali BILLABONG kliudyti, plaukdamas pro šalį. Emergency, sakau, will be going soon, relax mate,- ir pats skubu tikrinti, kas ten variklio skyriuje vyksta. Nėra man laiko su juo pliurpti, mano laivas skęsta.

Variklis dar dirba laisva eiga, matosi, kad mova varva lyg ir nebe taip smarkai, bet pusmetrio vandens triume tikrai nerandu. Gal koks kibiras, gal pusantro pritekėję... Kiek ten ta mova realiai leidžia - gali suvokti, tik visą esamą vandenį išvalęs ir po to stebi - per kiek laiko ir kiek naujo pritekės. Taip ir terliojuosi gerą pusvalandį: išjungiu variklį, išvalau triumus, po to stebiu, kaip naujas vanduo varva... Atrodo, kad šitaip pramogauti galėsiu visą naktį, nes reikalai jau vakarop.

Galiausiai, visiems skendimo stresams praėjus, susivokiu dar keliom virvėm tampriai pririšti laivą prie krantinės, įjungti variklį su eiga pusvalandžiui pirmyn, po to pusvalandžiui atgaline eiga. Manau, kad šitokiu prasisukimu paskirsčiau veleno movos kamšalo tepalus tolygiai movos viduje, mova užbrinko, vėl tapo sandari, ir laivas nustojo imti vandenį iš už borto.

Per tą laiką sutemo, o tokią nelygiai kauburiuotą pirmą dieną ir pirmą tikrą pažintį su savo laivu atšvenčiu vyno taure. Gal net ne viena. Taigi Nauji Metai. Žinoma, kad įpyliau ir Neptūnui.
large_IMG_0518.jpg

Ką jums daryti, kad nugaros plaukai iš baimių neiškristų? Galiu patarti, jei kam bus įdomu - prieš žengiant rimtą žingsnį laivo didėjimo prasme, reikia imti atostogas čarteriniame laive. Aš to nedariau, tai ir atbijojau savo. Tikėtina, kad čarterį organizuojantis škiperis bus patyręs tiek, kad pamokintų ką ir kaip daryti, kad dideliu laivu išmoktum plaukti saugiai. Jei esi pats tas škiperis, organizuojantis draugų komandą - nuomokis protingai, t.y. laivą didink ne radikaliai, bet palaipsniui. Per vieną sezoną, per dvi čarterio keliones galėsi išmokti tiek, kad ta žingsnio nuo 28 pėdų iki 45 diena tikrai nebus tokia stresinė, kaip buvo man.
Kas dar - jei renkiesi kitą laivą, t.y. ne pirmą savo - ir dvejoji, kad gali būti per didelis, tai nėr čia ko dvejoti. Rinkis kuo didesnį, kokį tik gali įpirkti už savo biudžetą ir niekada to nepasigailėsi. Didesnis laivas - didesnės galimybės, didesnė tvirtumo bei saugumo atsarga. Didesnis laivas geriau tavim pasirüpins, jei ištiks bėda. O pirmas laivas - geriau maźas, nes tokiu lengviau išmoksi buriuoti, greičiau imsi savimi, kaip buriuotoju, pasitikėti. Ir klaidos, kurių būtinai padarysi, kainuos pigiau.

Kaip ten bebuvę, nors šis aukščiau surašytas įvykis jau buvo paminėtas kažkuriame ankstesniame šio blogo įraše - bet ši diena gauna Baisiausios Autonuostabybės nominaciją 2015 m. sezono metu. Buvo ir kitų "baisių" gerai pasibaigusių dalykų šiame sezone, pvz vos ne gaisras laive atviroj jūroj, bet ši Autonuostabybiška diena atmintin įsirėžė kaip ir labiausiai.

Posted by gramas 00:25

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Be the first to comment on this entry.

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint