A Travellerspoint blog

Gal kam į Marsą?

large_Adamstown1.jpg

Ar pastebėjot, kad žydai į klausimą "Kodėl žydai atsako klausimu į klausimą?" visada atsako "A kas jum sakė?". Protinga tauta. Elkitės taip pat, jeigu jus paklaustų kas protingesni - katės, ar šunys. Drąsiai, žydiškai dėkit oponentą ant menčių neatmušamu klausimu į klausimą "Ar jūs kada matėt 7 kates, sukinkytas į roges, per sniegus tempiančias žmogų ir dar jo mantą? "
Turiu namie vieną katiną ir vieną šunį; jei kas atsivestumėt dar 6 protingas kates ir vieną žydą kaip Gineso Knygos arbitrą, galėtumėm pabandyt, kol sniego yra... Bet kokių kačių neveskit, tik protingas, kad mūsų šunelio labai netraumuotų.

Tiek jau to, gyvuliukai tegul patys išsiaiškins, kas protingesnis, o man tuo tarpu atrodo, kad būtent žmonija kraustosi iš proto.

Virš 200 000 gudragalvių pareiškė karštą norą būti atrinktais pirmajai ekspedicijai į Marsą. Žinodami, kad į Žemę niekada nebegrįš, kad planeta negyvenama ir kad visai neaišku, ar juos gabenantis erdvėlaivis sugebės išvis į tą Marsą nuvykti, o ne subyrės į šipulius dar pakeliui. Nes erdvėlaiviams tai ne taip jau retai šitaip nutinka. Tikrai, tikrai, ir ne būtinai vien per Žvaigždžių Karus.
Tai kaip smarkiai tuos 200 000 jaunų žmonių yra gyvenimas nuskriaudęs, kaip žmonija juos yra užknisus, kaip jie mūsų civilizuotoje visuomenėj nesugeba savęs realizuoti, kad jie sąmoningai renkasi tokį bilietą į vieną pusę, tiksliau savižudybę su atidėta data?
"A kas jum sakė?" The Telegraph man sakė...

Tuo pat metu, kai 200 000 jaunųjų talentų varžėsi kas gražiau uždus ar skaisčiau sudegs 2024-aisiais ir dėl to papuls į istorijos knygą, kvietimui keltis gyventi į Pitcairn salą Pacifike iš visos planetos vardu Žemė atsiliepė tik vienas žmogus. Iš Marso dar mažiau.

Didžiosios Britanijos jurisdikcijai kaip Užjūrio Teritorija priklausantis Pitcairn'as yra puiki gyvenama sala, pilna kiaurus metus vaisių, tinkama žemdirbystei ir visokių mekenančių, bliaunančių, gal netgi kriuksinčių skeltanagių auginimui. Su skaidrutėliu ir gyvasties visokios pilnu vandenynu aplink, su nardymu ir sportine žūkle kiek telpa, su šiek tiek turizmo, su labai baltaodžiams palankiu klimatu (žiemą 19C, vasarą apie 25C) o ne tiek toli nuo salos yra puikiausi egzotiški ir negyvenami Ramiojo vandenyno atolai su smagiomis lagūnomis ir palmių rojum. Tiesa, visa kita nuo Pitcairn'o gana toli. Salą aptarnauja keltai iš N.Zelandijos, o lėktuvai į ten neskraido, kaip į kokią Nidą irgi kad neskraido. 3000 jūrmylių keltu, todėl labai dažnai jis ten nesilanko, tik kas 3 mėnesiai. Pitcairn'o bendruomenė, apie 50 gyventojų, yra senstanti ir susirūpinusi salos ateitimi. Jie kviečiasi naujus gyventojus atvykti, kurtis saloje, aktyviai jungtis į anglakalbės bendruomenės gyvenimą. Naujakuriams nemokamai suteikiamas žemės sklypas, kaimynai padės ir namą pasistatyti, sąlygos ir civilizacijos atributai, tokie kaip geriamas vanduo, elektra, telefonas, internetas - viskas ten yra. Visa kita pristatoma laivais. Maximos, McDonalds, Chilli Pizza ir Marijos Žemės Karalienės Butkutės ten nėra, kas tiesa, tai tiesa...
large_habitantes_de_pitcairn1.jpg

Ir vos vienas vieninteliausias žmogus visoje planetoje atsiranda, kuris nori į Pitcairn, o 200 000 į atogrąžų salą nei už ką - tu jiems Marsą duok ir dabar!? Durniai, taigi jei Pitcairn'e kas nepavyktų, nuo egzotiškų vaisių pratrystum, internetinis tavo versliukas Kaboom-dot-smthg susilankstytų, ar maža kas nepatiktų labai, žodžiu, tu neprigytum ten... Taigi sėdi į sekantį keltą ir grįžti pas mamą ir tėtį, ar atgal į kokios nors maximos kasą, gal lašišas škerinti norvegams, net nežinau ko pasiilgsit labiau. Tačiau gyvi liksit, ne taip kaip į Marsą iššauti. Žiūrėk, saloj susitupėsi, charakterio įgausi, svieto pamatysi, kažką nuo nulio susikurt pabandysi - ir tikrai surasi tą savo vietą gyvenime. Ne, blem, į Marsą norim...

Tai va, aiškiai matom, kokia yra realybė - sveikos nuovokos proporcija žmonijoje yra 1:200 000. Man tai dar viena priežastis, kodėl aš noriu buriuoti - vis toliau nuo tokios masės labai keistų žmonių, kurie vienas kitam kažką nuolatos įrodinėja mūsų planetoj, o ta normalioji mažuma visokių putin&Co ar ISIS prietrankystę priversta iškentėti. Ne, į Marsą aš nenoriu, kiek beprašytumėt, aš noriu su šeima į mūsų laivą. Gal net tą Pitcairn'ą apžiūrėt kada nuplauksim, kas ten mus žino.

Beje, šios mintys su buriavimu yra susiję gerokai labiau, nei mano ateities maršrutų planai.
Pitcairn salą savo tolimesniam gyvenimui pasirinko garsiojo britų burlaivioBounty maištininkai. Jie, neapsikentę sunkaus jūreivio darbo laive, o jei tiksliau, tai neatsilaikę Taičio gražuolių stačiais papukais (jas kirkino 5 mėnesius) vilionėms, laivo vadus vandenyne išlaipino į burinę gelbėjimo valtį. Davė vandens, davė maisto ir pasakė, kad tie plauktų kur tik nori. Palinkėjo Vėjo-Vėjo-Vėjo. Šitaip užgrobę laivą, maištininkai kiek pasiplaukiojo tarp Ramiojo vandenyno salų, ieškodami smagios vietelės, kur galėtų pasislėpti nuo Britanijos keršto. 1789-ais atplaukę į Pitcairn salą, esančią atokiau nuo laivybos kelių, jie ir padegė ir nuskandino garsųjį HMS Bounty, nes žinojo, kad šiame nuošaliame rojuje galės kurti naujus gyvenimus. Jie, gyvenimai saloje, tiems karštagalviams šalapajams nelabai gavosi vien marmeladu kloti... Nors prasidėjo visai smagiai.

OK, apie Bounty maištą daugiau nepasakosiu, geriau patys susiraskit filmą [b]The Bounty[/b] su Antanu Hopkinsu ir su tokiu Mad Max'u Brave Heart ir patys pažiūrėkit:

Posted by gramas 23:29

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Be the first to comment on this entry.

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint