Viduržemiai. 101-asis būdas pasijusti laimingu
09.06.2016
Iš lovos išsliuogi tyliai, gerokai iki aušros. Pakyli į jachtos kokpitą apsidairyti. Visiška tamsa, kurioje vos įžiūrėsi baltas į kranto uolas dūžtančių bangelių putas. Tas jų šnarėjimas kaip kokia hipnotizuojanti mantra vakare kaip išjungė, taip giliam miege ir išlaikė iki dabar. Silpnas vėjas dvelkia nuo kranto, tai ir jūros banga nedidukė ir tyli, vos vos, lėtai supanti laivą. Tokia supimu tik dar giliau į sapną gramzdina...
Bet mums laikas plaukti - iš Ibica salos atgal į Maljorką.
Apsirengi, apsiprausi tiek, kad akys atsimerkų - o dantis valysi vėliau, jau plaukiant ir po pusryčių.
Šiek tiek toliau įlankoje blizga superjachtų inkarinės šviesos. Jų stiebai tokie aukšti, po kiekviena zalingų pora atskiros ryškios baltos šviesos, o viršūnėse dega raudonos - kad malūnsparniai ir lėktuvai nesugalvotų užkliūti. Bet jie, tie dideli laivai, toli, nes tu dar iš vakaro inkarą išmetei pačiame įlankos gale, prie nediduko, stačių uolų užspausto pliažo ir čia vietos tiek, kad antras laivas ir netilptų.
Ant galvos užsidedi taktinį žibintą, kuris meta ryškų apvalų šviesos ratą ten, kur tik pasuki žvilgsnį. Gylis čia 9m, bet šviesos blynas kuo ryškiausias ir ant dugno smėlio. Užkuri variklį, pasikeli grotą ir eini į laivapriekį kelti inkaro.
Išvedi laivą iš įlankos, virš horizonto atsirandant pirmiems dienos ženklams, o kranto kalnai vis dar aptirpę tamsioje migloje. Vakarais čia temsta greitai, vos saulei užkritus už kalno, o rytas - atvirkščiai - neįsibėgės tol, kol ugnies planeta neišlįs iš jūros dugno.
Tyliai urzgia variklis, nors burės pakeltos, bet vėjo, tinkamo joms, dar teks palaukti. Prieš tave beribė vandens platybė, kylanti saulė ir visa diena plaukimo. Tu, laivas ir jūra. Ir tas laisvės jausmas. O kajutėje miega tavo moteris.
Va, tada ir suvoksi, koks tu šiandien laimingas.
