A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Kraujas liejasi laisvai.

Iš Maljorkos išplaukėm vidurdienį, kad iki kito vidurdienio pasiekti Barselonos pakrantes. Pūtė visai smagus brizas nuo jūros į salą, bet vistiek užtrukom, kol aštriais kursais išvendavom iš Polenca įlankos į atvirus vandenis. O jau ten - kursas į Šiaurę, autopilotui komanda vežti mus į Port de Masnou šalia Barsos - o mes visi - kas laivo darbais, kas knyga, kas muzika į ausines užsiėmę, atsidavėm jūrai.

Dar prieš kelias dienas, Polenca miestelio žvejybos žaislų parduotuvėj užspaudęs į kampą tardžiau savininką - ką pas tave pirkti, kad tikrai pagaučiau tuną trolingu iš jachtos, plaukiančios maždaug 5-8 mazgų greičiu? Nuvedė ir parodė, kur man reikalingi vobleriai sukabinti, bet nieko nesakė, ką iš tokios gausybės man rinktis. Apsisuko ir nuėjo atgal į kasą. Likau vienas medituoti. Įvairovė didžiulė - nuo visai rastamaniškų spalvų derinių, iki isteriškų vienspalvių neonų ir visiškai juodų. Išsirinkau kuo panašesnį į gyvą sardinę, tik su tokia rausva dėme po žiaunom. Kepėm valgėm čia sardines ir jokių dėmių raudonų pas jas nebuvo, bet šis vobleris vistiek panašiausias į tikrą žuvį man pasirodė.

Pardavėjas/savininkas pritariamai maktelėjo galva, kai atsinešiau pirkinį į kasą. Ir mes abu buvom teisūs.

Vos išpuolėm į atvirus vandenis, paleidau voblerį maždaug 50m nuo laivo. Laivo greitis apie 6 mazgus, vėjas dešinio bakštago, bet nestabilus, vis sukinėjas ir aišku, kad tuoj bandys keisti kryptį. Netrukus visai nusilpnėja, apsisuka pūsti visai į uodegą, tai vyniojam genują, liekam vien su grotu ir pradedu kontempliuoti spinakerio kėlimą.

Klausimas nėra toks lengvas. Pernai visą sezoną nesiryžau šios greito bėgimo burės, nes:
1. Pats per mažai pažinojau savo laivą.
2. Laivas tik pradėjo pažinti mane, o spinaker-gikas vos ne 6m ilgio ir gali užvožti.
3. Įgulos, su kuriom plaukiau, arba buvo per mažai patyrę, arba nebuvo tinkamų spinakeriui sąlygų.
3. O kai įgulos buvo patyrę ir sąlygos leido - aš pats kažkaip užstabdžiau, nes ir taip su vyno taure rankoj visai smagu buvo.

O tą dieną sąlygos pačios prašėsi spinakerio, o mano įgula siestos miegojo. Tai ir sukirbėjo vienoj vietoj tokia grėblio ieškanti mintis - o ką, jeigu vienas pats didelio laivo spinakerį sutvarkyčiau? Tai ėmiau ir sutvarkiau. Smagiai dirbdamas jis atrodė štai šitaip:

large_90_5A079919E1D1A96C914398BA6EBB653E.jpeg

large_5BF6DE41E128AC04C63838D7F19BD185.jpeg

Atrodė jis gerai. Kaip sakiau, tai yra bėgimo nuo vėjo (pavėjinė) burė, tai ant jos matosi Walt Disney personažas Runner. Bėgikas, mūsiškai. Aišku, kad Lietuvoj, kur niekas Walt'o turbūt nebeprisimena, vadins mano burę gaidžiu, bet aš ir mano laivas esmi savim tiek užtikrinti, kad vadinkit kaip norit. Tai va, plaukiant su spinakeriu, tai ir nutiko.

Mes pagavom Tuną.

- Turim žuvį !
- Ką daryt?
- Reikia mažint greitį! - nu taip, pabandyk staigiai pamažink, kai grotas ir spinakeris dirba ir judam 5 mazgais.

Bandau sukti ritę, bet tai neįmanoma, svoris per didelis.

- Kur mano pirštinės?, - Nes kai su virvėm daug darbo nėra, jos visada kažkur padėtos...
- O ten žuvis? - kad aš žinočiau, nes visai neseniai praplaukėm pusiau priskendusią striukę, iš toli kraupiai panaši buvo į skenduolio kūną.

Maunuosi pirštines, mintyse braižydamas veiksmo planą. Greičio nemažinsim, valą trauksiu rankomis, o tuo pat metu Lolita jį vynios ant ritės. Jonas gavo komandas iš pradžių filmuoti vyksmą telefonu. Kol traukiau valą, nufilmavo mano užpakalį, o kai pakėliau tuną ir liepiau paduoti kuoką, skirtą žuvims pritvoti - filmavo bet ką, paskui vien mane, kraugeriškai vanojantį kuoka tunui per galvą. Žiaurūs vazdai, turėčiau klausti, ar 18 turit.

Visą kelionę mums niekas nekibo, o šis didžiulis tunas visą likusią mūsų žvejybą ir uždarė. Toks didelis, kad tryse per savaitę negalėsim suvalgyt, o dar ir į Lietuvą file parvešim BBQ su kaimynais.

Jis atrodė taip:

large_5A09DEC0A1405595008430CA2AFCC0CC.jpeg

Tunas buvo didelis. Toks didelis, kad gyvenime didesnės žuvies nesu nepagavęs. Iš to netikėtumo ir vyksmo adrenalino net pamiršau, kur elektronines svarstykles buvau užkišęs. Skubėjau žuvį be kančių nudobti, išskrosti, kad kraujas nutekėtų ir vėliau mėsa teisinga liktų. Tunas yra pelaginė ir stipri žuvis, kovojant jai į kraują skiriasi medžiagos (pieno rūgštis, visai kaip žmogui) kurios mėsą gali palikti neskanią - svarbu kuo greičiau baigti stresą bei kančias ir paleisti nukraujuoti.
Skerdykla ant galinės laivo platformos. Kraujas liejasi laisvai, o net Lolita, šiaip visai pacifistinė natūra, garsiai tada rėkė žodžius, kurių dabar nesiryžtu kartoti. Paklauskit ją patys, kai sutiksit...

Lolita vėliau sakė, kad prieš pritvodamas dar spėjau žuvies atsiprašyti ir paaiškinti, kaip labai mums jos reikėjo.

Vėliau prisigūglinau, kad tai buvo Albacore tunas, labai geidžiamas sportinių žvejų laimikis. Nelabai žinau, kodėl sportininkai jo taip nori, bet kažkokios kovos ir dramos jį traukdamas aš tikrai nepatyriau. Svoris ant valo jautėsi, bet kovos nebuvo.
Manau, jis buvo maždaug 15-17kg svorio, apie 1 m ilgio apvalaina torpeda, nes file (kartu su šonine), be kaulų - gavosi 10 kg.
Jo vardas buvo Sashimi. Vėliau sashimi su citrina bei svogūnu, ir file sūdėm gausiai apibėrę Viduržemio žolėm, ir ant keptuvės kepėm, ir steikus griliavom. Geras tunas visaip paruoštas yra delikatesas, o man labiausiai patiko ant griliaus kepti sultingi mėsingi "collar bone" raumenys, pelekai ir šoninė su papilve. O gal pusrytiniai sumuštiniai su sūdyta nugarine. Tunas visaip nepaprastai skanu. Vėliau El Prat aerouoste kontrolė labai į tuos file veršis paźiūrėti.

Po to buvo naktis plaukiant varikliu, nes prieš sutemas vėjas išsijungė visai, tai susitvarkėm bures ir plaukėm kaip ežere.

Ryte, kad gyvenimas avietėm nekvepėtų, iš variklio skyriaus ėmė virsti dūmai. Lolita iškart pasakė, kad nu, čia gi vėl elektros problema, nes ji jaučianti svylančios izoliacijos smarvę. Mat, pernai nuo nesuveikusio 30A saulės krovos saugiklio degė laidai, tai baimė ir suoprotis likę.

Mano inžinierinis analitinis mąstymas ištikrino visus saulės baterijų krovos reguliatoriaus saugiklius, ir tik po to atidarė variklio skyrių ir pamatė tikrą peklą ten. Dūmai ir žiežirbos virsta vidun, skubiai kažką žvygtelėjęs, išjungiu variklį. Gerai, kad neužsidegėm, nes realiai buvo kaip. Smoke On The Water, vienžo... Big way, no fun... Apdegė variklio bloko dažų lopas apie vieną iš dviejų išmetimo dujų flanšų, bet visa kita liko sveika, atrodo.

Likom be variklio, bet mes esam burinis laivas, todėl ne bėda. Pakėlėm bures ir likusias 1,5 jūrmylės vyriškai buriuojam 1 mazgo greičiu link Port Masnou marinos. Pakeliui 9 kanalu VHF siekiuosi su uostu, bet niekas ten nenori kalbėti. Locijoje susirandu telefono numerį ir viską sutariam, marineris su valtimi pasitinka mus prie uosto vartų ir partempia iki mums skirtos krantinės.

Port Masnou komanda fantastiški žmonės. Tiksliai vykdo labai smagų tarifą, sutartą prieš pora mėnesių, kategoriškai neima pinigų už avarinį įtempimą į uostą, ilgai aiškina kaip reikia švęsti Jonines (Saint Juan) jų mieste su vynu ir fejerverkais pliaže, kaip po to švęsti Sant Perre (tai Šventas Petras) - jų vietinį šventąjį ir miestelio globėją - ir kur rasti geriausią mieste Perkins dyzelių meistrą. Paskui patys paskambina ir užsako tą meistrą. Net nežinau, kaip tam meistrui Salvador reiks susitvarkyti su tiek švenčių ir dar mano jachtos varikliu iš paskos. Tiempo es muy problema, sako man Savador, nes jam dabar pats karštymetis darbų prasme - Lunes, sako - pirmadienis. Nu tai vis ne manjana, o deja, gerokai vėliau... Apžiūrėjo, sako galintis sutvarkyti.

Barsa, Barselona.
Man tai ne miestas, o gyvūnas. Jei sugebi prie jo nuotaikos prisitaiktyti, užuosti, išgirsti, pajusti, neišsigąsti ir susigyventi - Barsa tau bus nuostabi. Jei ne - susirask geresnį miestą.

O mums Barsa tinka. Bet iš grūdimosi miniose sugrįžti į laivą mums yra tikra palaima.
Vaikštinėjom miesto gatvėmis, rodėm Jonui Gaudi, Ramblą, žolės muziejaus nerodėm, senamiesčio aikštes lankėm, laukėm eilėse prie kavinių, nes miestas prikimštas turistais tiek, kad traška per siūles. O man vis galvoje kirbėjo tas variklio rūpestis ir šįkart mūsų mylimam mieste manęs nedžiugino niekas.

Pirmadienį, apie 11val. atvyksta meistras Salvador ir jo pameistrys Samuel. Salvadoras rankoje nešasi žibintą ir vos keletą raktelių. Samuel šiaip atėjo be nieko ir šypsosi kaip jaunas mėnulis. Hola.

Tiene gasquettes? , klausiu Salvadoro, atseit ar turi tarpines. Si, si...- ramina jis mane.
Vienas neria į variklio skyrių iš priekio, ten kur anga laiptais uždengiama, kitas gulasi ant galinės kajutės grindų ir dirba per šoninį variklio skyriaus liuką.

Stebiu ką ir kaip jie daro, mokausi, nes tokį dalyką yra tekę tik ant automobilio variklio daryti, ir tai gal praeitam gyvenime, prieš kokius tris šimtus metų.
Jokių stebuklų čia nėra, bet aiškėja man, kad vienas pats šito darbo nelabai įveikčiau, o jūros sąlygomis, supant bangai - ir tuo labiau. Jei vėl tokia neprognozuojama bėda nutiktų jūroj, gal geriau vienam nevargti, o burėmis grįžti prie kranto ir ieškotis pagalbininko. Ten daug operacijų, kur dviejų rankų neužtenka - palaikyti, įkišti, atitraukti, atsukti/užsukti ir t.t. Elgiantis neatsargiai, labai lengva kuro aukšto slėgio siurblį ir visą jo vamzdelių raizgalynę susigadinti. Reikės bent reikalingų tarpinių rinkinį iš tiekėjo atsisiųsti, kad laive atsarginės nuolat būtų... Manau, kad kolektorių sugebėčiau kaip nors virvėm parišti, kad ant siurblio nekristų - ir vienas gal susitvarkyčiau, bet gal ir ne.

Salvadoras - tikras gudruolis. Jis pavakare nejučiom nusprūdo nuo mano laivo, palikęs pameistrį viską, ką pasiekia valyti ir šiaip tempti laiką. Sakau pameistriui Samuel kad jau baigėt, tai gal kuriam variklį ? Sako ne, meistras dabar kitur užsiėmęs ir mano variklio bandymai bus tik rytoj. Manjana, nors tu ką.

Du žmonės dirbo, gavosi dvi dienos dirbtinai į dvi ištempus, kaip dinamą pasukus. Bandymų metu viskas buvo oki-doki, nes taip ir turėjo būti. Čia juk tik trijų (dvi kolektoriaus ir viena prie išmetimo) tarpinių pakeitimas, o ne kosminės technologijos, galų gale.

Bet nebuvo sunku su pinigais man skirtis, nes rytoj išskrendam į Lietuvą mėnesiui - žinodami, kad mūsų laivas vėl sveikas ir pasirengęs kitam kelionės etapui. Mes žinom, kad netrukus vėl plauksim.

Man tas žinojimas vertas belenkiek pinigų.

Posted by gramas 12:03 Archived in Spain Tagged sailing buriavimas žvejyba

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

Oho, sveikinimai su tokiu laimikiu. Julius prisipirko žvejybinės įrangos grįžęs į Lietuvą, palinkėsiu ir jam nei žvyno nei uodegos. Ilgai svarstėm kokio storio valą (pintą) jam pirkt, koks pas jus?

by karolis

Labas Karoli,
Kad trolingui Viduržemy monofilamentas gal geriau, o ne pintas. Kiek domėjausi, tai ten visi sportiniai žvejai trolingui monofilamentą naudoja, ne pintą. Pavadėliams labai storą gyslą naudoja, o ne metalinį trosą. Pas mane vos žalsvos spalvos monofilamentinis, apie 1.5mm storio, tai tvirtas labai ir tinka rankomis traukti, jei su pirštinėm. Mazgų ant tokio neužriši, bet specialių klipsų kiekvienoj parduotuvėj yra. Kiek bepirkau Lietuvoj žaislų žvejybai, tai beveik visi super greitai surūdyja labai sūriam vandeny.

by gramas

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint