A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Lokys Gauruočius Barlis

large_270_526AE212972CE0CAB20294DF622328CF.jpeg

Tai va, kaip ir buvau minėjęs - jachtos Billabong įgula pasipildė dar vienu nuolatiniu nariu. Šuo Barley, arba Barlis, kaip trumpa forma nuo Bob Marley. Šį ispanų vandens šuns (Perro De Agua Español) veislės atstovą pirkau internetu iš veisėjo Sevilijoj, kai su šeima dar kruizinom Balearų salose.

Laivo šuo planuose buvo jau senokai, nuo praėjusio rudens svarstėm įvairias veisles ir kriterijai buvo tokie:
1. Vidutinis dydis, kad nebūtų labai sunku kilnoti į/iš laivo, ar pripučiamą valtį iš laivo, supant smagiai bangai. Bet kad nebūtų smulkmena visiška, o tikras šuo.
2. Lengvai prisitaikantis prie gyvenimo laive, mėgstantis vandenį ir lengvai dresuojamas.
3. Nesišerti labai smarkiai.
4. Stabilios psichikos ir neagresyvus kitų gyvūnų ir tuo labiau žmonių atžvilgiu.
5. Su kilmės dokumentais, sveikas, tėvai abu su displazijos ir akių tyrimais, šuniukas su mikroschema, gyvūno pasu su būtinų vakcinų žymomis - kad galėtų keliauti lėktuvu.
6. Judrus, fiziškai stiprus, galintis būti kompanjonu labai ilgiems pasivaiščiojimams po Girulių apylinkes.

Žmonės jachtomis keliauja su pačių įvairiausių veislių šunimis. Vieni (šunys ir jų šeimininkai) prisitaiko prie jūros gyvenimo geriau, kiti blogiau. Maljorkoje, inkaruotėje ties Santa Ponsa teko sutikti olandų kruizerių porą, su kuria kartu jachtoje gyvena ir ispanų vandens šuo. Nieko apie šią veislę iki tol nežinojau... Sakė, prie gyvenimo laive adaptavosi puikiausiai, nors į laivą šuo pakliuvo jau būdamas 7 mėn. amžiaus. Olandai sakė, kad šuo nesunkiai išmoko savo gamtinius reikalus užspaudęs palaikyti apie 9 valandas, ko įgulai dažniausiai užtenka keliaujant po Viduržemius. Vos atsistoję ant inkaro, jie kraunasi šunį į valtelę ir irkluoja į krantą. Kartais tai daro irklalente, šuo su džiaugsmu stovi ant lentos prieš šeimininką - pats mačiau.

Kiek daugiau pasidomėjęs ispanų vandens šunimis (nepainioti su portugalų vandens šuo - tai visiškai kita veislė) - pradėjau ieškoti šeimos pritarimo šiai idėjai ir lygiagrečiai - veisėjų, turinčių šviežią šuniukų vadą. Veislynas Olandijoje ištardė mane kas toks esu ir kodėl man reikia būtent tokio šuns, sutiko toliau su manimi klausimą aptarinėti. Tačiau po ilgų diskusijų apie šunis, užsiprašė visiškai beprotišką kainą. Taip, sako, žinoma, kad Ispanijoje galite rasti pigiau, bet kad šie šuniukai kuo labiau į Šiaurę - tuo brangesni... Jokių derybų net nebuvo - laiko savo kainą, nors tu ką.

Ispanijos rinkoj dominuoja arba veisyklos-fabrikai, arba visokių netyčiukų pardavėjai, kad visai nebežinai ką nusipirksi ir ką gausi. Nėra lengva pardavėją, kalbantį angliškai surasti. Galiausiai pavyko rasti rimtą veisėją, turintį ir norintį parduoti tėvų - tarptautinių čempionų šuniukų vadą. Nepigiai, bet genealogija visada kainuoja. Daniel - toks veisėjo vardas - labai patiko idėja, kad jo šuniukas bus laivo šuo ir keliaus į Lietuvą. Detales netrukom suderinti ir depozitas buvo sumokėtas, rezervacija patvirtinta. Deja, mūsų numatytai skrydžio iš Barselonos datai šuniukas dar nebuvo 15 savaičių amžiaus, vos kelių dienų trūko ir negalėjo skristi su mumis kartu. Sutarėm su Daniel, kad dar mėnesiuką palaikys šunelį, iki rugpjūčio pradžios, kai grįšiu į Barseloną, ir atsiųs man jį iš Sevilijos specialiu kurjeriu, vežiojančiu gyvūnus po visą Ispaniją.

Pristatymas įvyko sklandžiai, šunelis atvyko sutartu laiku į mariną, kur stovėjo Billabong, po kelionės buvo sveikas ir gerai nusiteikęs, nors labai alkanas. Tada dar nežinojau, kad jis visada yra labai alkanas. Augantis organizmas...
Darbinė veislė, naudota žvejų valtis į uostą, ar laivo virvę į krantą tempti, todėl plaukia ir nardo jie kaip mažai kas kitas šunų pasaulyje. Piemenys avis ir ožkas ganydami juos naudojo, tai turi šie ispanai ir aviganio geną. Šilkinis kailis ilgo plauko, pagal veislės standartą nereikia šukuoti, o leisti veltis į dredus, bet nesišeria, neturi kvapo, laikomas antialerginiu šunimi. Lokys Gauruočius Barlis, reggae ritmu spardantis guminę kiaulę po visą laivą. Stebėtinai lengvai prisitaikė prie laivo supimo; kai ant bangos - ėda gulėdamas, kojom apkabinęs savo indą. Gal reiks ir man taip pabandyti, per sekantį štormą.

Internetuose buvau prisiskaitęs, kad kruizeiai geriausiu sprendimu šuns gamtiniams reikalams laive pripažįsta kilimėlį, arba dirbtinės žolės metriuką, kur šuo nuo mažens pratinamas kakoti ir siusioti. Padarė savo reikalus - pririštą virve kilimėlį švyst už borto, praskalauji, ir viskas paruošta sekančiam seansui. Saugumo aspektas - inkaruotėje tą kilimėlį galima palikti nuošaliau, laivapriekyje, o plaukiant sudėtingomis oro sąlygomis - šunelis ras savo smagiausią kilimėlį kokpite. Kolega buriuotojas, irgi lietuvis, savo laivu kruizinantis Karibus, savo rizenšnaucerį išmokino naudotis galine laivo platforma. Po reikalų paėmei jūros vandens šlangą, įjungei siurblį, nuplovei - ir tvarka, visi laimingi. Laivinės drobės borteliai apie platformą padaro ją šuniui visiškai saugią bet kokiomis plaukimo sąlygomis. Idealus sprendimas.

Pirmą dieną taip ir pravaikščiojau su tuo kilimėliu paskui šuns uodegą. Nieko jis nedaro ant kilimėlio, nors tu ką. Padedu kilimėlį, ateina, atsigula, žaidžia, vartosi kaip gerai žinomas koldūnas su šūdo užtaisu, o viską padaro vos tik iškeltas į krantą. Per mažas buvo Barlis, kad pats sugebėtų iš kajutės stačiais laiptais į kokpitą išlipti. Tai jeigu jis man kajutėj va tuoj pavarys, sysiukas po grindų skydais į triumus po gėlo vandens bakais pateks, kur niekaip neišvalysi, o lauke turim 30*C ir daugiau? Užuodžiat perspektyvą? Man būtinai reikia, kad jis drožtų ant kilimėlio, ir ko tik aš tada nedariau - ir jo šlapimu bandžiau tą kilimėlį žymėti, ir savo, tipo gal "permyžt" sugalvos...

Galiausiai jį užkniso mano fiksacija į kilimėlį kaip kokį fetišą, jis tyliai nutaikė momentą, kai mano kilimėlis buvo ant denio, o jo paties organizmas kajutėj - ramiausiai nuėjo į dušą ir pridrožė tiesiog ant grotelių grindyse. Labai gyriau Barlį už tokį protingą pasirinkimą, net aš taip nesugalvojau - taigi imi dušo galvutę ant šlango, nuplauni visą džiaugsmą į dušo triumą, iš kur specialus siurblys viską išpompuoja už borto. Tiesa, kol kas dušu plaunu aš, ne Barlis, bet tokį protingą šunį yra vilties bet ko išmokinti. Jis tik įdėmiai stebi, kaip aš tai darau, vis jį girdamas gražiausiais žodžiais. Kai pavarė kiečiau - irgi ant dušo grindų pagal paties pasirinkimą - taigi sumeti visą gėrį į laivo wc šalia - išpompuoji, ir basta. Šitaip, be jokių kilimėlių, ir išsisprendė problema savaime. Ką nors tokio sukūręs, dabar dažnai praneša džiugiai sulodamas, kad jau vėl jis pasirūpino, kad man būtų už ką jį pagirti.

Šuo laive - tiems, kas supranta - tai visiškai nauja rūpesčių visata ir buriavimo dimensija, ypač tam, kas mėgsta daugiau paburiuoti vienas. Nuo žmonių pailsėsi, bet vienišas niekada tu nebūsi.

Posted by gramas 01:09 Archived in Spain Tagged animals boats billabong buriavimas jachta jūra

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

Šaunuolis Barlis! Laiko egzaminus be trikdžių:) Ir labai vaizdžiai surašyta - skaitai ir lauki, kas toliau bus. Lauksiu tęsinio:)

by Jūratė

O kodėl ne katiną pasirinkote?

by Elė

Šuo tikrai yra draugas visa savo maža širdele, o katinas tik leidžia žmogui juo rūpintis, kartais atsidėkodamas už tai. Gal todėl šuo, Ele.

by gramas

Teks man keisti savo nuomonę, kad gyvūno laikymas laive yra gyvūno kankinimas...

by Julius

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint