A Travellerspoint blog

Atlantas. Smėlio kaimas.

Olhao pulsuoja visas, nes šiandien šeštadienio turgaus diena. Du didžiuliai raudoni pavlijonai su bokšteliais kampuose, po kiekvienu iš jų - po restoraną. Vienas paviljonas skirtas jūros produktams, kitas - mėsa ir daržovės. Pilnos alėjos kioskų ir pavėsinių, kur nusipirksi bet ko. Minios žmonių, girdžiu kalbant ne tik portugališkai, bet ir angliškai, rusiškai, ispaniškai... Panašu, kad portugalai čia gerklingiausi iš visų, bet jų ir daugiausia. O mudu su Barliu kalbam lietuviškai tarpusavyje, su kitais - angliškai. Tie kiti - tai sargai prie kiekvieno žuvies paviljono įėjimo, mandagiai stabdo ir aiškina, kad su šunimi negalima, rodo virš įėjimo kybantį ženklą. Kokį turėčiau ženklą parodyti jiems, kad suprastų, jog neturiu kur savo draugelio palikti, kol pats sardinių kilą staigiai nupirkčiau? Paviljone keturi įėjimai, trys sargai buvo budrūs, o ketvirtas mažiau atidus. Stoju eilėn prie prekeivio, turinčio didelių, skanių sardinių. Jos tiesiog apvalios, kaip mažytės torpedos, užtaisytos Omega3. Eilė juda labai lėtai, kiekvienam klientui jo pirkta žuvis valoma, kapojama pageidaujamo dydžio gabalais. Mums tik sardinių, jokio valymo, kapojimo, bet kad tik greičiau... Nespėjom - iš kažkur atsiradęs apsauginis prikimba prie alkūnės ir aiškina, kad serui su šunimi čia būti negalima ir jau pats laikas išeit. Ne, palaukti negalina, išeiti dabar. Barliui patiko būti vėsiame paviljone, o kai pamatė, kad einame lauk į gatvės kaitrą - protestuodamas pakrito tiesiog į nuo prekystalio tekančią tirpstančio aštraus žuvies kvapo ir skonio ledinę versmę. Na, kaip tu žmogus išeisi? Sargas juokiasi, bet stovi šalia ir saugo, kad negrįžčiau atgal.

Gatvės prekyvietėj užperkame bulvių, salotų, paprikų, cukinijų ir kitokių daržo gėrybių, kad jau su jūros baisybėm taip nenuskilo. Paliekame pirkinius valtelėj, pririštoje žvejų uostely, o patys einame pakalbinti tą marinos admirolą.
Visai neblogas, draugiškas vaikis, pasirodo beesąs, labai džiaugiasi galimybe kalbėti angliškai, po to dar klausė, ar gerai kalba... Ne, vietos mano laivui nėra ir be pirmadienio tikrai nebus, gal tada kas išplauks, bet derinti su kapitonu, admirolo bosu, pagrindiniame marinos biure. Ta laisva devinta vieta prie pontono F, į kurią taikiau įlysti - ji kito laivo, galiu pats sąrašus pažiūrėti, prašom, štai čia, sorry so much. Nuraminau, kad angliškai jis kalba labai gerai.

Ne, tai ne... Grįžtu į valtelę, mudu plaukiam į laivą ir laukiam svečių grįžtant iš žvalgybos. Jie paskambins, kada nuo kranto juos paimti, nes marinos tiltelio vartai atrakinami tik specialia kortele, kurios mes, kaip piratai partizanai, ir neturim.

Po kokių 20 minučių pasirodo ne svečiai, o tas pats jaunasis admirolas. Jis nesupranta, kodėl prieš tai šitaip maloniai bendravęs žmogus su šunimi prisirišo išorinėje marinos pontono pusėje, kur net klampės laivo virvėms neįrengtos, juk tai nelegalu. Nesvarbu, kad ženklų nėra, tai vistiek nelegalu. Žiūrėkit, jūsų švartavimo virvės skersai pontoną eina iki vidinėje pusėje esančių laivų vietų ir trukdo klientams eiti pontonu, va šitaip trukdo ir jie gali įkristi, na, dabar pats matot, kaip tai nesaugu... Taigi jei mano bosas dabar pamatys, jums iškart iškvies pakrančių apsaugą, o man bus didžiulės problemos, nes sakys kur tu žiūrėjai, kad tau po nosimi nelegaliai švartuojasi, jo, jis toks labai, na kaip ten tas žodis... Taip, angry and nervous žmogus, ačiū kad priminėt, bet turite išplaukti tuoj pat, kitaip tikrai bus problemos, jau nekart taip buvo, bosas iškart skambina į coastguard, jie tikrai atplauks, bus baudos, problemos...

Atsirišu, nueinu nuo krantinės apie 100 metrų ir išmetu inkarą šalia farvaterio, pačiame mieste, vandens tarpelyje tarp marinos ir žvejų uostelio, visai priešais turgaus paviljonus; šalia, bet saugiu atstumu nuo nedidukės jachtutės su pagyvenusių belgų pora. Už kelių valandų, prie žemo vandens čia turėsim vos daugiau kaip metrą po kyliu, kaip išsiaiškinu potvynių lentelėse ir grafikuose. Vieta pakankamai saugi, gal likti mums čia nakvynei, kai svečiai išvažiuos?

Parsivežu Artūrą su Ramune, griliuojam veršienos kepsnius, po to pakrentam siestos, nes jiems kelionė bus su persėdimais ir ilga. Pavakare matau, kad belgų pora kelia savo inkarą, o praplaukiant pro mus, tokia moterėlė kaip sudžiūvus pliauskelė labai karštai man aiškina, kad jokiu būdu negalim likti šia nakvoti. Terrible kažkas?Jos ryškus prancūziškas akcentas ir jų jachtutės pakabinamo varikliuko zyzimas mums nepadeda susikalbėti. Klausiu kodėl negalim, kas čia nesaugu? Ne, ne, tikrai negalima, terrible. Ji abiem rankom plačiai mojuoja nuo savo šlaunų iki ausų, rodo pirštu link manęs ir kranto, vėl mojuoja, pirštais rodo sau į ausis ir aš suprantu, kad jachtutei tolstant nuo mūsų, ji manęs nebegirdi per varikliuko birbesį.

Kodėl negalim? Aš nematau priežasčių, dėl ko čia būtų pavojinga ir nesaugu. Vėjas čia ne problema, nes miestas ir farvateris aprėminti seklumų, kurias dabar kapsto kelios dešimtys kriauklių rinkėjų; banga, galinti nurauti nuo inkaro čia tikrai nesukils. Gal vagystės iš laivo problema, nes miestelis tikrai buvo pilnas labai įdomių ir visokių spalvų personažų, o visokios valtys valtelės ir kateriai tik ir zuja aplinkui. Abejonių virtinė dūzgia galvoj ir kaip potencialus pavojus man jau atrodo potvynio srovė, kuri dėl aplinkinių seklumų gali taip truktelėti farvaterio kanalu, ir su tokiais sūkuriais, kokius matėm tik Gibraltare, kad silpnas gruntas atiduoda inkarą, joks variklis prieš ją neatlaiko ir mano laivas ištykšta į admirolo marinos sieną. Taip ir bus - stipri potvynio srovė.

Žinot, sakau svečiams, jūs gal jau ruoškitės, nes vistik plauksiu iš čia į inkaruotę prie smėlio kaimo, kur visi kruizeriai gyvena, nes akivaizdu, kad čia, mieste, likti tikrai nesaugu. Nelabai svetingai tai nuskambėjo, bet jie supranta, kad plaukti sekliu kanalu ir kitur inkaruotis dar iki sutemstant man būtų protinga. Atsisveikinam krante, prie žvejų kuro kolonėlės, kur užpildau kanistrą benzino valties varikliuko atsargų.

large_F880B665C5C0D66E37114DDF16B53A3F.jpeg

Mes jau naktį prieš tai irgi nakvojom prie smėlio kaimo, kaip mes vadinam Culatra miestelį. Nedidelis vasarnamių miesteliokas, kažkada buvęs žvejų kaimeliu, dabar su savivaldybe, uostu, keleivine prieplauka, bažnyčia, mokykla, biblioteka, keliom parduotuvėm ir gal dešimt restoranų. Vien smėlėti betoniniai takai pėstiesiems tarp namų, o vietoj gatvių - klampaus pliažinio smėlio juostos, pravažiuojamos tik traktoriumi, nes kitokio transporto šioje smėlio saloje ir nėra. Viskas, įskaitant ir pinigingus turistus, į čia pristatoma laivais.

Su šunimi keliamės vakaroti į krantą. Sėdžiu ant smėlio kaimo pakrašty, laukdamas šilto saulėlydžio, o Barlis dūksta vandeny, laigo krante ir visai nebenori manęs klausyti. Vaikas dar. Va, visas šlapias besivoliodamas smėlyje, įsipainiojo į seną tinklą, išsigando, ir aš vėl jam labai reikalingas.

Vėl laive būsime dviese. Visada atsiranda dvejopas jausmas laivo svečiams išvykus - šiek tiek vieniša ir liūdna, bet taip bus tik iki rytoj, kai laivas ir jūra įsuks į savo veiksmų ir darbų rutinas. Antra vertus - vėl prasideda tikrasis kelionės malonumas, kai nebesi atsakingas už kitus žmones ir imi gyventi bei keliauti savo ritmu.

Dar plaukiant valtele į smėlio kaimą iš inkaruotės, stabtelėjau prie netoliese inkarą išmetusios tų pagyvenusių belgų jachtutės pasikalbėti. Seniukas, babytė ir katinas laive. Pasirodo, tas jos platus mojavimas nuo šlaunų iki ausų reiškė didžiulį triukšmą nuo kranto restoranų, dėl kurio jie vieną naktį išvis negalėjo miegoti. Ji tik tuo metu buvo pamiršusi anglišką "noise", kad galėtų praplaukdama man pasakyti.

large_F87DB336EB99AA18F86DA6DB582C6BDF.png

Posted by gramas 03:39 Archived in Portugal

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

Smagu paskaityt apie pažįstamas vietas, teko ten apie mėnesį ant inkaro pagyvent. Dar vieną inkaravietę rekomenduočiau plaukiant link Faro (jei gerai pamenu ~5nm nuo Culatros), gan tolokai plaukt dinge iki kranto ir ne tokia smagi kaip prie Culatros, bet labiau apsaugota nuo vėjo (kai stipriai pučia prieš potvynio srovę Culatroj nemaloni tarka gaunasi) ir supermarketas rimtesnis. Prie Olhao inkaravietėj man intensyviai rėkė, kad pilna kabelių ir kitokio š dugne, nžn ar nuoširdžiai, ar tik tam, kad atsikratytu artimos kaimynystės :)

by Lukas

Lukai, jau nutolau nuo tų vietų, dabar Lisboa, už neužilgo šalia Porto, kur laivas žiemoti susiruošė

by gramas

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint