Apie tai, kaip į Lietuvą iš kiemo pusės plaukėm

Pilies uoste pasirodom dar prieš 10 val. , ryte. Laivuose nakvoję jachtų įgulos dar tik kėlėsi, kažkas ruošėsi pusryčius, kai kas dantukus praskalauti link uosto prausyklos ėjo, Eglės le'storanas atsidaryti ruošėsi - įprasta uostelio buitis.

Su krantine praeinančiu buriuotoju iš Kauno pasikalbam, kad gerai kauniečiams - gyvena jie Lietuvos viduryje, ir visas šalies naujienas anksčiau už klaipėdiečius sužino. Mums, pajūrio buriuotojams, kad sužinoti kuo Lietuva gyvena, tenka labai toli nuo namų plaukti.

Šiemet Nemunas nusekęs, ir ties Rusnės tiltu yra susiformavusi nemenka sekluma, kuri, agentūros žiniomis, b/j Piranija pasigavo, ir toliau į Lietuvą neįleido. Gaunasi, kad šiemet Klaipėdos buriuotojams pasiekiamas giliausiai žemyne esantis miestas yra Šilutė, į kur ir plauksime.
Laikas nuo laiko būtina patikrinti, kuo Lietuva gyvena. Tikėjomės padaryti jiems staigmeną, tačiau tuo metu dar nežinojome, kad Šilutė stropiai ruošiasi mūsų atvykimui.

Plaukiame dviese, laivo darbus atliekame pakaitomis. Tiksliau - Lolita vairuoja, o man tenka pakaitomis tai skaityti knygą, tai dirbti su jūrlapiais. Kaip žinia, jachtų kapitonai niekada nemiega - jie tik eina dirbti su jūrlapiais.

Oras toks šiaip sau, retkarčiais nesmarkiai nulyja. Pietvakarių vėjas leidžia visai smagiai paburiuoti.

Taip ramiai, be nuotykių, pro Juodkrantę ir Pervalką - artėjame prie Atmatos, t.y. dešiniosios Nemuno žiočių atšakos.

Prie Ventės rago randame farvaterio skiriamąją boją be vardo.

Anksčiau čia buvęs Pilypas - teisingas, buriuotojams kultiniu tapes plūduras, kurio su niekuo nesupainiosi. Vargšas Pilypas šiemet niekingai paslėptas Uostadvaryje. Kol plaukėm pro boją be vardo, mums dėl išniekinto Pilypo buvo gėda už Vidaus Vandenų Direkciją. Paskui pamatėm greitą (nes mus aplenkė) lietuvių laivą, ir gėdos jausmas pranyko. Širdis užpildė pasididžiavimas mūsų šalies keleiviniu laivynu.

Žvelgiant nuo Atmatos - Lietuva labai graži. Vešli augmenija, pakrantėje turškiasi antelės, miško properšose sėdi vyrai su meškerėmis. Tačiau į plūdes nežiūri, nes neturi tam laiko. Jie galvas vis užverčia į dangų; kiek nuo upės matėsi - vis pridėję daiktą, panašų į teleskopą, ieško dangaus kūnų debesuotoje pilkoje žydrynėje. Vienas pažiūri, paskui duoda kitam pažiūrėti - ir taip vis ratu. Astronomai, taigi ne tamsuoliai kokie...

Praplaukėme pro paupio kaimus su keliais namais ir dar mažiau gyventojų. Tarėmės, kad jei čia gyventume - Lolita galėtų nuolat megzti, retkarčiais pamaišydama brogą samagono aparate. Aš pagaliau galėčiau tapti brakonieriumi. Ilgais vakarais mėgtume pasėdėti ant suolelio prie upės ir žiūrėti į vandenį, arba skaičiuoti svetimus pinigus. Tikriausiai nejuokais susidomėčiau astronomija čia, giliau Lietuvoje, apsigyvenęs.

Į realybę, į Scorpio ir šį nelengva gyvenimą grąžino atsivėrusi Šyšos delta.

Kai susiruošėm plaukti čia, žinojom, kad lengva nebus. Žinojom, kad turime būti stiprūs, nes pamatysime Lietuvą iš kiemo pusės.
Tik įplaukus į Šyšos upę, Lietuvos kiemo pusė atsiskleidė su tokia autentika, kad rimtai patikrino mūsų stiprybės ribas. Tačiau pirmas įspūdis buvo apgaulingas - nuodugnesnė analizė atskleidė netikėtus būtovės slėpinius.

Pasirodo, nuo senų senovės lietuviai prie žiočių upių, vedančių į miestus, specialiai pastatydavo kuo labiau apleistas ir sukrypusias lūšnas, šalia jų pasodindavo po kaimo pijoką, stiklinėm akim dainuojantį Šiškausko dainas ir prašantį plaukiančius pro šalį sustoti ir su juo pabendrauti. Tokia pasyvios gynybos taktika buvo sukta, bet visiškai sėkminga. Skandinavų vikingai susigraudindavo, tokį skurdą pamatę, pasukdavo savo drakonais puoštus laivus, ir plaukdavo toliau Airijos, Anglijos ir Prancūzijos plėšti. Taip išvengėm vikingų jungo, ir susidarė prielaidos Šilutei vystytis ir klestėti. Kaip vėliau pamatysim, Šilutė prielaidomis pasinaudojo pilnai. Beje, patys vikingų ainiai man šią teoriją yra patvirtinę, jie netgi paaiškino, kodėl lietuvių moterys tokios gražios. Pasirodo, kai vikingai užpuldavo Lietuvos kaimą, tos visos gražios ilgakojės pabėgdavo į mišką, o kitas vikingai sugaudydavo ir užmušdavo, arba išsiveždavo. Natūrali gamtos atranka suveikė vikingų rankomis, ir šiandien Lietuvoje turime gražias moteris.

Dar kartą šią hipotezę patvirtino faktas, kad tik pačiose Šyšos žiotyse buvo apleisti namai ir apleistas uostelis. Plaukiant upe aukštyn, iki pat Šilutės paupyje apleistų pastatų nebebuvo. Pastatų toliau išvis nebuvo - jokių pastatų. Užtai buvo laukinė gamta, užliejamos pievos, ganyklos pilnos gyvulių, pakrantėse daug paukščių. Brakonierių palikti tinklų kuolai vis neleido apsnūsti, vertė išlikti budriems ir toliau gėrėtis peizažu.

Ir gerai, kad išlikome budrūs, nes neatidesnis plaukikas gali praplaukti pagrindine upės vaga pro šalį - įplauka į uostą kairiąjam krante pasirodo trumpam, ir, ją pražiopsojęs, gali atsiremti į Šilutės tiltą.
Tačiau net norėdami nebūtume šį kartą Šilutės praplaukę, nes marinoje griaudėjo muzika, jei taip pavadintume kurtinantį hauzo triukšmą.

Jie mūsų jau laukė. Šilutės marinoje viskas nauja ir gražu, puikiai įrengtos švartavimosi vietos. Aiškiai pažymėtos vietos svečiams, taip kad galimybė pasistumdyti ir pasikolioti su vietiniais dėl švartavimo vietų yra visiškai eliminuota.
Budintis iškart priėjo priimti mūsų švartavimo virves. Šnektelėjom apie pasiruošimą mūsų vizitui; bandėm paderinti kitą muzikinį repertuarą, tačiau procesas buvo nuėjęs per toli. Rugsėjo Pirmoji yra tradiciškai svarbi diena miesto jaunimui, ir turi būti deramai atžymėta. Paties jaunimo dar nebuvo, bet budintis pasakė, kad muzika tam ir leidžiama garsiai, kad jie žinotų, kur eiti.
Jis ilgai juokėsi, kai pasakėme, kad ketinom nakvoti Šilutės marinoje.


Pasitariau su įgula, ir nusprendėm, kad nueisim iki Šilutės gastronomo, ir plauksime nakvynės į Mingę.

Pakeliui į Šilutės gastronomą, pirmas dalykas ką sutikom - tai gražus pulkelis gandrų, kurie į kairę nėjo.

Jokios gandriškos mistikos čia nėra, matėsi, kad žemo gimstamumo problema Šilutėje neegzistuoja - gatvės ir skverai pilni gražaus jaunimo. Prie aukuro mecenatui sutiktos vadilutės mielai papasakojo apie miesto istoriją, socialinius/ekonominius miesto pasiekimus, apie esminį miesto Kaimo Reikalų Skyriaus indėlį ieškant Graikijos, Italijos ir Ispanijos problemų sprendimo.
Merginos - tikros Šilutės patrotės, labai didžiavosi savo miestu ir vis klausinėjo, ar mums patinka. Mums patiko.

Kas labai maloniai nustebino - Šilutėje klesti prekyba naudotais ginklais. Ne naudotais rūbais, kaip visur kitur Lietuvoje - o būtent ginklais.

Kantriai sulaukęs eilės, už priimtiną kainą suderėjau dar nenudrožtą ir puikiausiai veikiantį granatsvaidį Carl Gustav. Jei pardavėjas nemelavo - tik du šeimininkai. Pirmas NATO, o paskutinis - vietos evangelikų pastoriaus žmona, naudodavo raugiamiems kopūstams statinėje grūsti, nes miestas tokiam ginklui aiškiai per mažas ir nelabai bėra į ką šaudyti. Manau, todėl ir pardavė, kad visų galimybių neišnaudojo.
Dabar trečiadienio PaPa regatose Scorpio niekas nebelenks, net Baraka. Scorpio pirmas - forever!

Dar matėme daug senų ir naujų pastatų, tvarkingai atrestauruotų - bendrai, Šilutė yra smarkiai pagražėjusi, labai švari, daug jaunimo - didžiulis skirtumas lyginant su tuo, ką čia mačiau prieš kokius 6 metus, kai su parašiutininkais buvome surengę vizitaciją iš netoliese esančio aerodromo, kur vyko šuoliai. Tada jaunimas atrodė labai piktas, gatvės labiau aptriušę. Dar kartą prieš trejetą metelių buvom atplaukę su Scorpio, bet kad lijo tada labai smarkiai, ir apie pasivaikščiojimą po miestą nebuvo net kalbos.

Netrukus grįžome į laivą, papildę maisto atsargas Maximos gastronome. Pabrėžiu - maisto atsargas, nes visko kito prekyba rugsėjo 1 d. Lietuvoje yra draudžiama. Lydimi hauzo ritmo ir uoste besirenkančio į iškilmingą minėjimą jaunimėlio, grįžtame į upę.

Priplaukę Minijos žiotis, nusprendžiame plaukti nakvynei į Nidą. Vėjas mariose tiesiai į nosį - žinojom, kad rytoj ryte jis bus tik dar stipresnis, todėl Kuršmares kirsti atrodė geriau šįvakar. Vėl visą kelią norėjo vairuoti Lolita, tai aš kajutėje užsiėmiau navigacija, t.y. labai dirbau su jūrlapiais.

Nakvynė Nidoje, kelionė atgal į Klaipėdą - viskas vyko taip, kaip visada, kasdieniškai tiek, kad plačiau paminėti net plunksnakotis nekyla. Vienintelė vilties kibirkštėlė Nidoje - marinoje matėm 3 jachtas su Rusijos registracija. Gaila, tik ryte išplaukiant jas pastebėjom; mandagieji rusai labai sveikinosi. Kad taip vakare būtume susitikę, būtume susiderinę, nuo kada jie Lietuvos buriuotojus į savo Kuršmarių vandenis įsileisti pradės. Gal jau kitą sezoną į Rusijos Prūsiją plauksim? Teko dar sovietmečiu kelis jų uostelius su jachta Sima aplankyti - tikrai būtų smagu vėl ten pabuvoti.

Tačiau esminė šio savaitgalio išvada - Lietuvoje viskas gerai. Dabar mums ramu. Gilyn į žemyną galėsim kurį laiką nebeplaukti.