A Travellerspoint blog

Greitai ir daug... arba R.Rimšo "Pavogtasis"

Pavogtasis.jpg
Skaitydamas Rimtauto Rimšo marinistinį kriminalinių minčių kupiną romaną "Pavogtasis" vis pasijusdavau lyg žiūrėčiau serialą "apie vagius", kurį "strymini" iš abejotino legalumo svetainių ir sužiūri tuos kelis sezonus per kokius tris vakarus, vis pripuldamas tai prie šaldytuvo ko nors skanaus ir arbatos, tai patekom atgal prie kompiuterio... Sakysit vogti, tai yra iš torentų autorinį turinį "pūsti" ar "stryminti" yra negerai, bent jau amoralu? Tai kad ne, tai nėra joks blogis tam, kas ima knygą, skaito apie žmonių grobimą asmeninio pasipelnyjimo tikslais - ir tam skaitytojui visa tai patinka. Skaitytojas netgi nori, kad vagišiui pavyktų pavogti lietuviuką vaikį iš norvegų, kurie, buožės atsileidę, ir taip gyvena per gerai - akivaizdu, kad jokiai moralei ar davatkoms čia vietos nėra.

Blogis ir gėris, asmens laisvė ir visuomenės presas; uolėti teisybės, tiesos ir melo farvaterių kraštai - totaliai reliatyvios sąvokos, kurias subjektyviai kiekvienas savaip suvokiam ir įsirašom į savo asmeninę konstituciją. Su ja ir naviguojam tarp gyvenimo rifų. Tokiu įdomiai anarchistiniu kampu autorius žvelgia į individo ir valstybės bei visuomenės santykį, pasakodamas iš pirmo žvilgsnio nelabai sudėtingą istoriją, jau daug kartų su įvairiomis varijacijomis apčiulpinėtą visokiuose holivudiniuose vesternuose, trileriuose ir kriminalinėse dramose.

Visuomenės apastumdyta ir įstatymais paglamžyta imigrantė lietuvė, trokšdama įvykdyti teisingumą pagal savo asmeninę konstituciją, vyksta iš Norvegijos į Lietuvą, susiranda kietą bičą, kuris sutinka jai padėti.

Skaitytojui vos puse lūpų atskleidžiamos priežastys, kodėl norvegų karalystė nusprendžia atimti iš Daivos sūnų Luką. Buitinis nesusipratimas dėl savo kieme, t.y. viešoje vietoje užkurto griliaus ir kaimyno kerštas, keletas pavėlavimų pasiimti vaiką iš mokyklos ir to pat smalsaus kaimyno fiksuoti atvejai, kai pusaugis vaikas pusdieniui paliktas namie vienas... Ne dyvai, jeigu pas norvegus vaikas priklauso valstybei, o ne tėvams... Paskubėjo Rimtautas prabėgom išvardinti priežastis labai glaustai, plačiau tų praeities įvykių skaitytojui neatskleisdamas per Daivos nuolatinį, tarpkojiškai padriką minčių srautą, kuris nelauktai labai detalizuotas visai nesvarbiose pasakojimo vietose. Antrą šansą - kai buriuotojas šnekasi su Daiva ant suoliuko Pilies uoste - ir trečią galimybę - šliurpiant sriubą uosto kavinėje jis prameta, taip ir pats nesupratęs, kur tam vaikui geriau - su skaitytojui visai neaišku kokia mama, ar su Norvegijos karalyste. Tai gal kol į Rygą automobiliu keliauja, gal tada jie pasikalbės, kad tą Daivą labiau motina pamatytume? Kur tau... Beje, mama aiškiai demonstruoja, kaip jai tas buriuotojas ir potencialus vaiko vagis nepatinka, buriuotojas jai irgi vien antipatiją jaučia, nes aiškiai mato, kad ji kažką slepia, gal net meluoja... O juk mums, naiviesiems skaitytojams - mums labai norisi žinoti ir vertinti kokios yra tikrosios to vaiko atėmimo valstybės žinion priežastys, ar tikrai ta intelektu nepasipuošus Daiva tokia jau prasta, kad būtų šitaip valstybės sutrypta ir paniekinta. Juk gali būti, kad net tokioj Daivoj yra šviesos apšviesta kertelė, kur bujoja meilė jos vieninteliam vaikui, nes nieko artimesnio už jį nėra šiame pasauly... Artimesniu ir svarbesniu asmeniu Daivai parodytas sugyventinis Arnis, nors jis Luko nemėgsta, tik šiaip leisdavo vaikuivegetuoti šalia. Mes, skaitytojai, juk norim užjausti, suprasti ir supykti - mums tereikia motyvacijos, empatijos, kad įsitraukti į herojų jausmus - bet deja, autorius neturi tam laiko. Antra vertus - gal tikrai geriau neskubėti su išvadom, kol antra knygos dalis dar nepasirodė.

Grįžtant prie siužeto - užsakovė pristato problemos esmę ir pageidaujamą rezultatą vykdytojui, po kai kurių pasivartymų įsivardijusiam Arbenu. Arbenas imasi darbo dar nežinodamas, ar gali jį padaryti, bet iš dabartinių savo pajamų negali sau leisti naujo jachtos variklio, todėl nada Fedia. Taip iš tiesų - tai jis lengvai gali ir be kriminalo apsieiti, ir tą nelemtą variklį užsidirbti - bet mes prie to dar sugrįšim... Arbenas kranto gyventojų įstatymus pažeidinės griežtai prisilaikydamas jūrinės teisės - be išgelbėjimo nėra atlygio. Dešimt tūkstančių pinigų plius išlaidos - tokia Arbeno kaina, už tiek buriuotojas rizikuos savo laisve ir bandys apie pirštą apvynioti norvegų karalystę. Įtikina? Na, nežinau... Gal nelabai.

Tiek to, tarkim, kad praeityje sėkmingas kontrabandistas buriuotojas, fit-fit šmugeliavęs nelegalus į anglų karalystę, imasi darbo. Darbui reikia aiškaus plano, kurio vis kaip nėra, taip nėra, nors žvalgybiniai veiksmai ir intermodalinės logistinės grandinės statyba trejose valstybėse vienu metu prasideda neįtikėtinu tempu. Schemoje kaip Arbeno darbo priemones ir planuojamo nusikaltimo įkalčius matom keturias burines jachtas, pora automobilių, plastikinį bakelį, kažkodėl vadinamą kanistronu, bent vieną dviratį, vieną pripučiamą plaustą, droną, vieną briedį ir lenkų moteriškę. Telefonai, fejerverkai ir balionai - irgi reikšmingi įrankiai, bet skaitytojas specialiai laikomas tamsoje, kas dėl numatomo tų įrankių panaudojimo. Kaip sakoma, bus laikas - bus ir vaikas. Pats vaikas, apie kurio išvogimą ir centruojasi visas vyksmas - norvegų valstybės sprendimu perduotas perauklėjimui į dviejų homoseksualų "šeimą" - policininko ir prokuroro pora užsimanė vaikelio. Jei kas iš knygos tikisi pamokslavimų, ar pasmerkimų lygių galimybių temomis ir visokių Už Lietuvą Vyrai - galit nusiraminti. Autorius taikliai, be jokios dramos išdėsto požiūrį, visiškai naudotiną mūsų perkaitusioje lgbt klausimu visuomenėje: "Ne, jis nesmerkė tokių žmonių. Tiesiog jie buvo už jo pasaulio ribų. (...) Kiekvienas turi teisę gyventi. Kiekvienas turi teisę būti savimi. Kaip ir pareigą neperdarinėti pasaulio pagal savo kurpalį."

Autorius neblogai padirbėjo su jūrlapiais, orų prognozėm, jūrinių keltų tvarkaraščiais ir kalendorium, nes jei kas pabandytų atsekti Arbeno blaškymąsi krantais ir jūromis po visą Skandinaviją ir Pabaltijį - neabejoju, kad visi maršrutai pasirodys ir praktiškai įmanomi, jei kas norėtų juos atkartot. Net abejonių nėra - visus jūrinius knygoje minėtus maršrutus autorius pats kadaise suplaukęs savo jachta LAUNAGIS ir daug kas iš laivo žurnalo gulė į knygą. Gal būtų įdomu kada nors, jau kitu laivu, pakartoti, kažkuria prasme suplaukti knygą, tik be vaikų grobimo, jeigu įmanoma.

Vienas pats plukdydamas savo nuosavus ir nuomotus laivus į tarpinius maršruto uostus, Arbenas turi gražaus laiko pamąstymams apie žmones ir jūrą, o buriuotojo-vienutininko vargai, džiaugsmai ir laivo rutinos aprašymai man yra pačios vertingiausios šios knygos vietos. Tie jūros ir keliavimo po burėmis motyvai visada yra svarbūs visose Rimtauto knygose, kurių šiam autoriui ištikimi skaitytojai nori ir laukia.

Tačiau su buriavimu niekaip nesusijusiam skaitytojui, kuris yra tikslinė būtent šio pasakojimo auditorija, tie keli jūriniai epizodai tikrai pasirodys per daug sudėtingi, jeigu ne visiška abrakadabra. Iš kur kranto žmogui žinoti, kas tas Fišeris ir kas ten jo zonoj per dyvai vyksta? Gal tai kokio kontrabandisto ir tarptautinės prekybos žmonėmis bei jų organais mafijos autoriteto, į zoną uždaryto, pravardė? Reiktų surasti savyje kantrybės ir tiems kranto neišmanėliams paaiškinti. Arba dar geriau - išvis tokiom Navtex'o ir kitom įmantrybėm, net ne kiekvienam patyrusiam Mingė-Nida buriuotojui žinomom, nesipuikuoti.

Knygos herojai galėtų būti labiau vientisi ir įtikinami. Spalio perversmas ir jo vykdytojų sveikatos klausimai - jeigu tikrai būtinas kaip literatūrinis fortelis šiai knygai - labiau pritiktų Arbenui, kuris daro informuoto ir apsiskaičiusio žmogaus įspūdį, o ne Daivai. Ta pabuvus dailylentė ne kažką virš visokių pilkų atspalvių pakilus savo knygose, aplinkos suvokime, mąstyme ir ypač leksikone.
Lukas - aštuonmetis, bet jau nemažai dalykų gyvenime matęs vaikis... Vaikas visiškai neinformuotas ir neparuoštas pagrobimo operacijai, bet sudalyvauja procese kaip patyręs specialiųjų pajėgų karys. Jokio reflekso žviegti iš baimės, jokio savisaugos instinkto kai pirmąkart matomas keistas dėdė parodo motinos fotografiją, paskubom aptaiso mergaite ir kad būtų dar įdomiau - įkiša į pliušinio briedžio "čiūčelą", iš kurios perkrato į tamsią dėžę. Ir kitam epizode tas pats aštuonmetis spec.pajėgų agentas jau prašosi pamaitinamas šaukštu. Tikrai? Kas šiame charakteryje ne taip?

Arbenas - jachtininkas kontrabandistas ir tikrai nagingas diedas, jei sugeba iš anglies pluošto siūlų bei dervos pasigaminti bet kokį štormą atlaikantį kruizinės jachtos stiebą... Nuodėmė tokiam nagingam talentui vaikus dėl pinigo grobti, jei tokius duomenis verslo startapui turi. Klepuok sau anglinius stiebus sportinio buriavimo rinkai kiaurai per visą Pasaulį. Po kelių metų įtempto darbo verslas duos tokią grąžą, kad kas savaitę reiktų vogti po vaiką, kad didesnį pelną sugeneruoti. Tačiau Arbenui netinka lėtai ir po truputį verslą auginti - jam reikia greitai ir daug - labai lietuviškas kelias.
Arba vėl - patyręs buriuotojas montuoja naują savadarbį stiebą savo laive ir iškart leidžiasi į misiją su griežtu tvarkaraščiu, šniokščia pirmyn su spinakeriu štormo metu - be jokių naujo rangouto bandymų bent jau Kuršmarėse prieš žygį... Tikrai?

Mano požiūriu, pasakojimo kokybė išloštų, jei Arbenas savo plano vykdymo metu šiek tiek gautų į kaulą ir būtų priverstas improvizuoti. Dabar jis pasidaro tokį nelabai stabilų planą, visiškai priklausomą nuo vieno balionėlio virvutės - ir kaip iš natų, be jokių trikdžių tą planą sugroja ir tik pačioje knygos pabaigoje yra priverstas paburiuoti ne visai numatytu kursu. O dar labiau man patiktų, jeigu Arbenas patirtų ne tik nesmagumų, bet ir realų sukrėtimą ir praradimą su būtinybe išsilaižyti žaizdas ir pakovoti jau ne vien dėl dešimt tūkstančių pinigų, o už vaiką, save ir savo savotišką teisybę. Galėjo jis apie tai pamąstyti, kol neaišku kodėl pusdienį prasėdėjo ant šaligatvio prie prekybos centro, užsimaukšlinęs briedžio iškamšą ant galvos.

Taigi - prie visų knygos charakterių dar galima padirbėti, pasakojamą istoriją gerokai išplėsti, jos tempą, epizodus pareguliuoti - bet kaip tą padaryti, kad knyga jau išleista? Ogi knygos pagrindu sukurti scenarijų visai neblogam TV serialui, prieš tai pasiieškojus prodiuserių Lietuvoje ir Norvegijoje, kurie pakels debesį nafta kvepiančių pinigų, reikalingų visam projektui. Naratyvas šiuolaikiškas ir aktualus, įmanoma neblogai įsukti imigracijos į senstančią Norvegiją aspektus, rodyti kokie skirtingi vietinių ir atvažiavėlių požiūriai bei lūkesčiai, integracijos problemos, o Barnevernet verslas ir patiems norvegams bei kitoms šalims kelia ne vieną klaustuką. Daug epizodų galima apžaisti nevengiant juodoko norvegiško jumoro metodų, nors ir lietuviškas ne ką baltesnis... Individo konfliktas su sistema įleistų adrenalino ir veiksmo dinamikos į visą istoriją, kol du aršūs ir vienas kito neapkenčiantys varžovai pagal žanro taisykles ir susitiks ant to siauro liepto kokioj nors marinoj. Policininkas, tapęs nusikaltėliu su pistoletu, o nusikaltėlis, tapęs gelbėtoju - su jachtiniu kobiniu rankoj :)

Tačiau visa tai - tik mano fantazijos ir smulkmenos, kurios "Pavogtasis" pasakojimo nestabdo, o norint prie bet ko prisikabinti galima. Knyga man patiko, antrą dalį skaityti jau galėčiau dabar.

Posted by gramas 10:48 Archived in Lithuania

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

Gal vertėtų dar kiek paskaitinėti tą pačią pirmąją dalį, nes,kaip ir "Nuliniame plūdrume", tamsta tiesiog nematai ar nenori matyti ką ten smulkių detalių, tokių kaip voras "NP", bet ir stiebą ne ant tos jachtos sumontavai.

p.s. tai, kad vaikas dingsta iš jachtos, matyt nėra pageidaujamo lygio sukrėtimas?

by D.V.

Miela(s) D.V., pripažįstu, kad jūs tikrai labiau paskaitinėjot, todėl paaiškinkit, ką aš praleidau, ar ne taip supratęs būsiu. Plastikinis stiebas buvo gaminamas Lietuvoje. Tai ant kokio laivo jis buvo montuojamas, jei burvaltė mėlynokoku korpusu jau buvo už rubežiaus? Kad stiebas buvo kažkur vežamas kaip bagažas aš nepastebėjau, bet tai tikriausiai tik mano neatidumas. Vaikas iš jachtos nuėjo pažaisti su kitais vaikais, pašokinėti ant batuto - aha, man per mažas sukrėtimas, pageidaučiau kito lygio. Kad Arbenas galimai nebegaus dėl to savo pinigų - skaitytojui dzin. Ir prie ko čia tas Nulinis Plūdrumas ir voras?

by gramas

Tai ir sakau,skaitykite, kolega, dar kartą. Lėtai. Lėčiau.Dar lėčiau. Nerykite kaip (nenoriu įžeisti)dideliais kąsniais.
"N.P" prie to pačio - perskaičiau (beje, kaip ir kitus jūsų įrašus tinklaraštyje)ir aiškiai pamačiau, kad skaitant kaip pelės perbėgta per pianino klaviatūrą - kur kas kliuvo, o kur ne. Tad klausimas lieka atviras: kokia voro reikšmė tame tekste?

by D.V.

Tas stiebas rebusu pavirto - nevažiavo jis nei į Haugesund, nei į Geteborgą. Vadinasi, montuotas ant laivo Lietuvoje, arba taip ir liko palapinėj su lempom... "N.P." voras - kaip mano panaudotas įvaizdis elgesio modeliui - jis virto žuvimi kitoj knygoj, 63psl.

by gramas

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint