A Travellerspoint blog

Kodėl mes buriuojam

large_cockpit_2.jpg

Na, tai kodėl mes buriuojam? Jei koks sausumos žmogus to klausia patyrusio buriuotojo, kuriam nebespirga savo išskirtinumą pabrėžti - šis į atsakymą labai nesiveldamas ką nors bet ką pasako, kad tik tas sausainis kuo greičiau atsikabintų. Suskeli kokią tai banalybę "Kartą paragavęs negali sustot" , ar "Dar vis bandau pats išsiaiškint, kai sužinosiu - tau būtinai pasakysiu" - ir to dažniausiai užtenka. Bet kai to paklausia kitas buriuotojas, pavyzdžiui Bronius iš savo blogo Comfortsailing - ką tada daryt? Nutylėt ir nieko nesakyt, nes tais valdiškais atsakymais tik apsijuoksi, ar įsivelti į rimtesnius apmąstymus, kurie turėtų atvesti kažkur arčiau link atsakymo į šį didelį klausimą.

Aš nusprendžiau patylėt. Tai truko apie savaitę, bet klausimas nuolat sukiojosi galvoje ir nedavė ramybės. Broniui gerai - jis paklausė ir pats atsakė, kad buriuoja tam, kad būtų gamtoje ir galėtų kuo dažniau matyti tuos nuostabius saulėtekius. Broniui, lyriškai sielai, gerai - nes to jam užtenka. O ką daryti man, pragmatikui - jei vien saulėtekiams, kokie nuostabūs jie bebūtų jūroj (o jie ir yra), aš neatiduočiau tiek daug savo laiko dažnai labai toli nuo šeimos, nekęsčiau tiek nepatogumų ir pavojų, bei neskirčiau tiek daug lėšų iš savo šeimos biudžeto. Nes fantazijos kaip šlamačius išleisti kitaip mums irgi netrūksta. Kaip pagrįsti ir paaiškinti man tą savo buriavimą ne kaip hobį ar užsiėmimą laisvalaikiu, bet kaip gyvenimo būdą? Sau nutylėt nesigauna, kitaip jautiesi lyg ne pats prie savo gyvenimo vairo stovėtum, o kažkokios nuo tavęs visiškai nepriklausančios aplinkybės tave kur nori vairuoja. Taigi panašu, kad klausimų tik daugėja, o atsakymų kažkodėl nelabai. Todėl ir pradėsim link atsakymų kastis iš toli ir nuo pat pradžių.

Liūdnoji mano teorijos žinia - taip, būtent aplinkybės mus ant tam tikro kelio pradžios gyvenime pastato, nes genetika nuo mūsų valios, išsilavinimo, pasaulėžiūros ir troškimų nei kiek nepriklauso. Ar išliksim tam kely, ant kurio genetika užkėlė - čia jau kitas reikalas. Genetinis kodas, kurį kiekvienas turime unikalų, apsprendžia labai smarkiai daugiau, nei mes, save laikantys tokiais išsivysčiusiais, protingais ir neva tai turinčiais totalią savo gyvenimo kontrolę, norėtume suvokti. Norim to ar ne, bet kiekvienas turime daugiau ar mažiau išlikusių klajoklių genų savyje. Jie, tie klajokliai - glūdi giliai, lygiai kaip ir tas pirmykštis malonumas ir bendrumo bei saugumo jausmas, kurį kiekvienas pajuntame, kai sėdime su draugais naktį apie laužą - tie jausmai ir pagarba ugniai iš labai senų laikų išlikę mūsų genų formulėje... Tie klajoklio medžiotojo ir rinkėjo genai vienus nuvaro kopti į kalnus, kitus į medžioklės būrelį, kitus verčia pergudrauti žuvį, vien su kuprine ant pečių keliauti per Pasaulį, ar jį apvažiuoti motociklu, o kai kuriuos iš mūsų tie genai nuvaro į jūrą ir paskatina tapti buriuotojais.

Kadaise, maždaug prieš 12.000 metų žmogus, kaip viena iš Žemę apgyvenusių gyvūnų rūšių, dar nesijautė gamtos valdovas, kaip kad "yra" šiandien. Mes, visi žmonės - buvom klajokliai, besiverčiantys medžiokle, rinkimu - buvome gamtos neatskiriama dalis ir tada mums nereikėjo sėsliai gyventi ir dirbti žemę, kad pragyventi. Mokslininkai yra paskaičiavę, viską įrodę, kad tuo metu, dar iki žemės ūkio revoliucijos, planetoje gyveno vos apie 8 mln. žmonių - visi buvo klajokliai, gyvenantys gana izoliuotai šeimynų tuntais po kokius 30-50 individų būryje, keliaujančių sezoniškai ten, kur tuo metu buvo jiems prasimaitinti reikalingi žvėrys ir augalijos derliai. Daiktais ir rakandais jie buvo neapaugę taip kaip mes, maisto atsargų kaupti ir ant kupros nešti irgi nereikėjo, nes jie nuolat judėjo ten, kur vedė medžiojamų gyvūnų migracijos keliai, kur tuo metu buvo grybai, uogos, visokių dzūkų mergos nuogos ir t.t. Kad apsirūpinti maistu, pirmykšis žmogus per dieną skirdavo 3-4 valandas, o atsargų kaupti nereikėjo, nes jis keliavo ten, kur nuolat buvo jo maistinė bazė. Visą kitą dienos laiką jis galėjo skirti poilsiui, pramogoms ir bendravimui su gentainiais, ar naujų dalykų tyrinėjimui. Ką šiandien mes, industrinės ir pre-apokaliptinės eros žmonės, skiriam asmeninio dėmesio prasme savo vaikams? Vidutiniškai 7 minutes per dieną. Per amžių amžius, nuo to laiko, kai žemę knisti pradėjom ir sodybose bei kaimuose apsigyvenom - iki tų 7 minučių save nuvarėm. Va, kokie galingi tapome kaip rūšis (dominuojame planetoje) ir civilizacija evoliucijos prasme ir kokie suvargę bei "darbų" pavergti asmenine prasme.

Beje, taip pat yra įrodyta kasinėjant, sveriant ir kaukoles matuojant, kad vidutinė tuo metu gyvenusių žmonių smegenų masė buvo gerokai didesnė, nei šiandieninio žmogaus. Pala, tai ką - negi pirmykščiai žmonės buvo protingesni už mus? Na, kaip bendruomenė, ar visuomenė ir taip vadinamas kolektyvinis protas - tai ne, nes pirmykščiai gyveno gana izoliuotai nuo kitų grupių ir jiems nei automagistralių, nei interneto nereikėjo, bet individualiam lygmenyje - tikrai taip, jie buvo už mus protingesni. Pasirodo, natūrali atranka, pagrindinis evoliucijos įrankis, pareguliavo žmogaus raidą taip, kad durniai tais laikais neišgyvendavo. Kad išliktų, gyventų, palikuonis sugebėtų išmaitinti ir kad būtų saugus bei laimingas - pirmykštis žmogus privalėjo sugebėti stebėti ir analizuoti aplinką, įsiminti begalę informacijos apie gamtą, apie absoliučiai visą jos įvairovę nusimanyti, išvystyti begalę įgūdžių, reikalingų užtikrinti savo egzistavimą labai nedraugiškoje aplinkoje. Ir jiems sekėsi, nes kitaip jie, pirmykščiai žmonės, nebūtų tapę dominuojančia rūšimi ir nebūtų išnaikinę tiek daug kitų gyvūnų rūšių ir nustekenę tiek Žemės teritorijų, ką esame "pasiekę" šiandien.

Civiliziacijos sukurtas saugumas per darbo pasidalijimo ir mainų (prekybos) mechanizmus, per išvystytus visuomeninius institutus (sveikatos apsauga, švietimo sistema, valstybės institucijos) šiandien leidžia išgyventi ne tik genijams ir mums vidutiniams statistiniams individams, bet ir durniams, dėl ko bendras mūsų intelekto vidurkis šiandien yra žemesnis individo lygmenyje, nei buvo pas pirmykštį žmogų. Darwin Awards jums kaip įrodymas, iš dalies ir Guinness rekordų knyga, BMW pilotai, metodiškai skinantys autobusų stoteles su visais tautiečiais, arba tie du durniai iš Lietuvos, prieš gerą šmotą metų pripučiamais čiužiniais nusiyrę nuo Prancūzijos į taip trokštamą Angliją, nes taip pigiau. Jie išgyveno, nes juos iš gana audringos jūros išgriebė gelbėjimo tarnybos ir tuo sujaukė natūralią atranką ir šiek tiek pažemino mūsų, kaip žmonių rūšies, intelekto vidurkį. Pirmykštėj bendruomenėj būtum pasmerktas, jei mokėtum vien skinti obuolius nuo medžio ir daugiau nieko, nes per silpnas protelis neįgalina analizuoti aplinkos ir savo galimybių, kaupti žinių bei praktinių įgūdžių ir juos panaudoti... Lengvas užkandis tebūtum kardadančiam tigrui, jei nueitum jam papasakoti, kad tu neskanus - kas pilnai atitiktų tautiečių ryžtui čiužiniu perplaukti audringą Lamanšą. Šiandienos visuomenėje visai nebūtina labai analizuoti, labai plačias žinias ir įgūdžius kaupti - išmoksti gerai vieną įgūdį, kuris paklausus rinkoje - ir užtenka. Tu gali pragyventi jei viskas, ką tu iš tikro gerai moki - tai gerai programuoti, ar sukti gyvatuką kanalizacijos vamzdyje, ar klijuoti plyteles, ir pan. Visiškai nereiškia, kad visi esame durniai, kas dirbame pagal specialybę, bet faktas, kad galime sau leisti nesidomėti kitomis gyvenimo sferomis, kurios yra jau kitų žmonių specializacija. Jei ko prireiks - nusipirksim. Pirmykštis žmogus tokios prabangos neturėjo, todėl privalėjo būti protingesnis ir mokėti ženkliai daugiau dalykų, tapti žymiai platesnio profilio specialistu, nei mes šiandien. Tam ir smegenis jis didesnes turėjo.

Iš to darau išvadą, kad man visai nebūtina gėdytis manyje esančio to pirmykščio klajoklio geno, nes mokslininkai, tyrinėjantys pirmykštes bendruomenes, yra patvirtinę, kad to meto žmogus klajoklis buvo ne tik protingesnis, bet ir laimingesnis, nei po žemės ūkio revoliucijos ir vėliau industrinėje visuomenėje į amžiną nerimą ir begalinį rūpestį dėl kažkokios tolimos ateities paniręs žmogus. Šiandien esam labai pažengę ir protingi, baigiam rimtus mokslus ir suplanuojam, kad va, dabar įsidarbinsim į Tesla Gigafactory, ar kažką panašaus, gerai paarsim iki 35-40 metų, eigoje apsirūpinę būstu, šeima, daiktais ir finansine "pagalve" - o tada tai jau pagyvensim dėl savęs, kaip norim... 40-ties apsigraibom ir pamatom, kad esame paskendę kredituose už būstą, automobilius ir šaldytuvą, kad vaikai be mūsų pagalbos nepragyvens dar 20 metų iki taps savarankiški, kad po to reiks senstančiais tėvais pasirūpint, atsiradusiais anūkais, kad sveikata nekažką, nes maitinamės nelabai aišku kuo ir judam tik trasoj nuo sofos iki to lizinguoto šaldytuvo ir kad senatvės pensijos valdžia akivaizdžiai neturės iš ko tau mokėt, nors šiandien oho kokius mokesčius plėšia... Ir nuo tos "neteisybės" ir rūpesčio dėl to kas bus po metų, ar po dešimties - tau galva ratais eina, nerimas ir nuolatinis stresas piktais komentarais ant bet ko internetuos išsilieja ir vistiek tu laimingesnis nuo to nei per gramą nesidarai. Protingesni dar sugeba susimąstyti - ar tikrai šiandien būti sėkmingu yra tas pat, kas būti laimingu, tačiau didžioji mūsų dauguma be jokių apmąstymų ir toliau suka tą rankeną, ar spaudo klaviatūrą. Nes reikia... Gana ilga teorija, kad genetiškai esam visi iki vieno užprogramuoti stengtis būti laimingi, iš pradžių kad prie mamos papo prisiglaust, paskui per kitokio fizinio komforto ir malonumų paieškas, po to dar kitaip - kad neišsiplėsti, čia nesistengsiu teorijos įrodinėti - jūs patikėkit, kad taip yra, ir tiek. Arba šiek tiek labai nuobodžių knygų paskaitykit, kad būtų lengviau patikėti. Arba dar geriau - savęs paklauskit - ar noriu būti lamingas?

Tai va, tie du dalykai - absoliučiai kiekvienam individui būdingas ir genuose koduotas siekis būti laimingu (kaip skirtingai tai besuprastume) ir gyvas klajoklio genas, kuriuo didžiuojuosi - mane ir nuvarė į jūrą. Nenuvarė į Everestą, nors į kalnus eiti teko, netapau medžiotoju, nors bandžiau, nepaliko autostopu keliauti; taip ir neišmokino važiuoti motociklu, kad apie gaublį apvažiuoti; nepaliko su parašiutu iš puikiausiai skrendančių lėktuvų šokinėti, o liepė jachta į jūras išplaukti. Kad jūroje išliktum - kaip ir tas pirmykštis žmogus turi labai daug žinoti, labai daug mokėti ir gebėti naujų dalykų mokintis nuolat, nes durniai čia neišgyvena, nors išimčių iš taisyklės yra. Dar vis tikiuosi, kad tai ne aš tas taisyklės patvirtinimas, bet jei kada išsiaiškinsiu - ir jums pasakysiu.

Kaip pirmykštis klajoklis, į kitą vietą atklydęs, skubėdavo susigaudyt, kur čia upelis, kuriam miške tas mėlynių laukas ir kur šiemet ganosi mamutų būrys - taip ir aš naujam krante su didžiuliu atradėjo klajoklio entuziazmu ieškau WiFi, jachtinių dalykų parduotuvės ir gastronomo, ar plaukdamas jūroj žuvį stengiuosi pagauti, o jei kas ne taip, ar nepatinka - keliu inkarą, išvynioju bures ir su vėju plaukiu ten, kur man bus gerai... Ir kaifuoju, kad vien gamtos jėgų pagalba galiu šitaip keliauti, nei kiek nesipykdamas nei su savim, nei su Okeanu, kuris yra nei daug nei mažai - bet 71% mūsų planetos paviršiaus ir taip menkai dar mūsų pažintas.

Tik jūroj ir iš jos į krantą sugrįždamas tam, kad vėl išplaukti - aš supratau, kiek nedaug žmogui reikia, kad jaustis laimingu ir kaip gaila, kad šis supratimas man neatėjo žymiai anksčiau.

Žodžiu - jokios lyrikos, vien genai, kaip priežastis, kodėl mes (bent jau mano šeima) buriuojam. Vieni jų, tų klajoklio genų savyje turim daugiau, o kiti - kiek mažiau.. Tačiau to bendro vardiklio - laimės jausmo - tikrai siekiam visi be išimties.

Posted by gramas 23:17 Archived in Lithuania

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

Klajoklio genas, skamba labai gerai! Ačiū!

by Bronius

Aha, "klajoklio geną" pasiskolinsiu savo pasiteisinimams :-)

by Ele

Jaučiasi kokią knygą ką tik perskaitei. Aš dar skaitau.
Sutinku su argumentais. Manau, dar kelios priežastys yra. Bet kai nebespirgu išskirtinumo pabrėžti, nesigilinu. Laimingas jaučiuosi ir tiek.

by Rokas Arbušis

Harari knyga labai akis atidaro, bet apie klajoklio kodą, ar geną dar 2012 rašiau, gerokai iki Sapiens: http://sailboatscorpio.travellerspoint.com/195/

by gramas

Sapiens ne vienintelė kalbanti, kad homo yra genų rinkinys zoologinė būtybė. Man tinka šita teorija.

by Rokas Arbušis

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint