Jonas Mekas ir jūra. Tik pakeliui - iš kažkur į kažkur

Skaitinėjant jūros žmonių mintis, kūrybą ir girdint jų reiškiamas nuomones, ypač apie žemiškus dalykus - dažnokai gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad jie yra kažkokia ypatinga kasta žmonių, krante nepritapusių, išsiskirianti kitos išminties, kažkokio gilesnio suvokimo ženklais.
Bent jau žvelgdamas iš man šiek tiek pažįstamos buriuotojo perspektyvos, galiu drąsiai teigti - visa tai paistalai. Žinoma, ne be mūsų pačių pagalbos ir noro pasipuikuoti - mes patys visuomenei rodome romantišką tokio laisvesnio, savo likimą su jūra amžiams susiejusio žmogaus vaizdelį, tačiau patikėk, visa tai - poza ir paistalai.
Ar vandenyne kilvaterį po savęs palikęs, ar vagą juodžemio dirvone atriekęs - abu anksčiau ar vėliau prie tų pačių tiesų pareisim, prie bendraties, vadinamos gyvenimo patirtimi ir išmintimi. Vienas greičiau, kitas vėliau tą maršruto tašką pasieksim, bet mąstančiam jis taps ne pasiektu tikslu, o tik naujos kelionės pradžia. Dar kiti - galbūt dauguma - malsimės kilpom, suksimės ratais, to naujo savęs per visą mums skirtą laiką taip ir nesuradę.

Tačiau nebūčiau aš (buriuotojas), jeigu net šiame kontekste nerasčiau kuo pasigirti... Visiškai subjektyvi nuomonė, bet mano jūroj-vandenyne sutiktieji, buriuotojai kruizeriai, kuriuos likimas laivu ir gyvenimu jūroj apdovanojo, tą gyvenimo išminties maršruto tašką kažkaip greičiau suranda. Ir pats jaučiu, kad jūroj gyvenant trikdžių mažiau, atsiranda laiko į save įsiklausyti, vėl išmoksti savo intuicijai tau padėt netrukdyti, poreikiai paprastesni, o mažiau-yra-daugiau ir lėtai-yra-greitai, išsivaduoji iš nuolatinio ir bukinančio multitasking'o. Gal tikslai pasidaro aiškesni, lengviau pamatuojami ir todėl pasiekiami. Žymiai dažniau pergalės ir pasiekimo jausmas aplanko, gal todėl gyvenimo džiaugsmas taip pat. Jūra Vandenynas, ta didžiulė abejinga galybė - ji visai ne mokytojas, ji tik duoda mums savotišką laiko mašinos efektą. Ji nėra patirties ir išminties šaltinis pati savaime, ji tik mus priverčia greičiau mokintis, kad į krantą išlipęs tarp žemės artojų universaliom vertybėm dalintis gebėtum ir ten suvisam neprapultum. Vos vieną kitą sieną pabandęs kakta pramušti, dar paslenkantis į jūrą sugrįžtum.

Jonas Mekas, tas Pasaulio lietuvis, prie jūros gal tik kartą vos prisilietęs, kai 1949m. spalio 19d. kartu su kitais 2000 Displaced Persons (DP) Europą paliko laivu "General Howze". Šiaip jau, kai visi laive buvę ūkininkai kalvų lygumų artojai ir žydai sąžiningai vėmė kaip susitarę, Mekas vos vieną kartelį pusryčius Atlantui atidavė. Ir kaip pats aiškino - tikrai ne nuo jūros, o matyt nuo dolerių, tuo metu jam kaip pirma amerikoniška alga išmokamų už kitų keleivių vėmalų valymą.
Gaila, toks žmogus buriuotoju netapo, nors plaukti aiškiai galėjo. Jau pirma kelione jūros galybę suprato, nenusigando, bet ją gerbti išmoko.

"Milžiniški vandenų kalnai susikelia ir griūva, ir išmeta ant savo keteros laivą tartum šapelį, mėtydamos nuo keteros ant keteros, kaip pečialindė siūbuoja - uodega žemyn, galva aukštyn, ir sūrios bangos užsipurkščia ir užsilieja per denį."

"... stebiuosi, kaip seniau žmonės paprastais, iš medžių susinertais laivais apiplaukė jūras marias ir prieš audras laikės. Didelė yra ir siaubi, jūra, bet žmogus irgi yra didelis ir siaubus".

"Plaukiam, plaukiam ir nei galo, nei pabaigos, vanduo ir vanduo, vėjuj pasišiaušus jūros rococco".

Man patiko įdomiai Meko "Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai" aprašyta kelionė, jis tikrai taiklia akim jūrą pamatė. Nieko nepadarysi - jūra prarado, fluxus ir žmonija laimėjo.

Tačiau šiandien jus ne prie Meko jūroje atvesti norėjau, o prie jo kranto minčių, pilnų gyvenimo patirties ir išminties. Ir jos kaip reta tinka, kad pavaizduoti buriuotojo kruizerio požiūrį į supantį pasaulį. Kaip jūroj, taip ir krante - ta pati universali išmintis.

Jonas Mekas, iškilus menininkas ir Fluxus kino šienpjovys, bet visiškas kranto sausainis - o kaip tikras jūrų vilkas savo saulėlydoj tikrą teisybę apie gyvenimą (jūroj ir krante) mums palikęs:

Jonas Mekas (1922 m. gruodžio 24 d. – 2019 m. sausio 23 d.):
Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nedaug tereikia: obuolio, duonos, dešros ir
sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, perdaug
dedamės, kad mes viską žinom. Bet mes nieko nežinom... Bet kažkur giliai giliai mes viską
žinom... O šitoj plotmėj, kurioj mes dirbam ir norim pasaulį valdyti bei tvarkyti, mes
nežinom nieko. Kažkodėl mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.
Mes nenorim gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai kyla iš to paviršiaus,
kur mes norim tik kontroliuot. O tai yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim
viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime. Planai, planai yra toks jau blogas
išgalvojimas - planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia
blogai, nes tai ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už
kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt,
nesipriešint… Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba
atominė bomba. Aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai
jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo,
netikrybėje. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom
įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti. Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi
išsiblaškęs paviršiuje, negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt. Tada reikia vėl išmokt
įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, tai kas nors įvyks. Reikia
išmokt kapituliuot. Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt
valdžioj. O čia reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš
niekur. Į niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik
pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui. Ir aš nieko nežinau apie Nieką. Taip, kaip ir šitie
laiškai Niekur. Niekur ir Visur yra visai tas pats.