Agurkai ir uosto žemės nuoma - paprastai

Nors buriuotojas turi būti pasirengęs bet kokiems netikėtumams - tenka pripažinti, kad koronavirusas mūsų šeimą užklupo visiškai nepasirengusius. Tiksliau - pasirengusius vykti į laivą ir pradėti šių metų kelionę, bet deja, viskas turėjo įvykti kitaip. Laimingai susiklosčius aplinkybėms ir palengva įsijausdami į lėtesnio gyvenimo grožį, mes iš krizės turbulencijų išlingavom be rimtesnių nuostolių, o netgi praturtėję gebėjimu išsikepti labai skanią naminę duoną. Karantinas buvo dėkingas metas tai išmokti, nes esant laive, visąlaik tai kirbėjo išbandyti - bet nugalėdavo nenoras eksperimentams deginti kartais sunkiau gaunamas dujas laivo viryklei su orkaite. Dabar, žinodami savo tikrus receptus - ir laive galėsim kepti savo duoną, nes tokios skanios jokiam krante negausi.
Na, keliauti nepavyko, bet jeigu ne - tai - ne. Nieko nepadarysi - juk buriuotojams dažnai tenka prisitaikyti ir keisti savo planus.

Dabar, šaliai besirengiant naujai koronos bangai, ją sutiksim žymiai geriau pasiruošę - net su 5 bambaliais ypatingai skaniai raugintų agurkėlių. Juokauju - jei taip iš tikro, tai agurkus raugiam jau antri metai ir jokia korona čia ne prie ko. Ir darome tai 5L bambalius suleisdami į kaimyno šulinį, nes savo šulinio mes neturim.
Ta pačia proga dar pasiaiškinsime kas yra tie keisti dalykai, taip dažnai linksniuojami uosto komplekso žmonių - Infrastruktūra ir Suprastruktūra, ypač dažnai įgarsinami žodžiai, kai kalba eina apie valstybinės uosto žemės nuomą.

Kalbant uosto pramonės kalba - agurkų rauginimui mes panaudosime nuomojamą infrastruktūrą - tai kaimyno šulinys, esantis kaimyno žemės sklype. Šulinys įrengtas visas po žeme, t.y. jokio rentinio, jokio kibiro keltuvo ten nėra, to šulinio net nesimato, tiksliau iš šalies matosi tik metalinis dangtis, toks kaip paprasčiausio kanalizacijos šulinio - todėl tai klasikinis infrastruktūros sąvokos atitikmuo. Juk protingų žodžių Žodynas sako, kad "Infra- - (lot. infra - žemiau, po, apačioje) - sudurtinių tarptautinių žodžių pirmasis dėmuo, reiškiantis buvimą po kuo nors arba žemiau ko nors, pvz., infrafotografija, infrastruktūra. " Žemiau už kaimyno šulinio dugną jau nieko jo sklype tikrai nėra - todėl tai yra infrastruktūra.

Uosto atveju infrastruktūra - tai ne vien tai, ko nesimato, ten jau yra ir matomi dalykai, įrengti valstybei priklausančioje uosto žemėje. Tai požeminės komunikacijos, įranga, krantinės, vandens plotas su tam tikru gyliu šalia krantinių, vadinamas akvatorija, gal net pirsais vadinami įrenginiai - tokios krantinės laivams švartuoti, pastatytos statmenai kranto linijai, ar tam tikru kampu į ją - visa tai, kas yra laikoma neatskiriama uosto žemės sklypo dalimi, ir visa tai vadintina infrastruktūra.

Mano kaimynas pats įsirengė šulinį ir siurblį jame, kad ten kauptųsti dievulio duotas nemokamas gruntinis vanduo vejos laistymui, kitaip sakant, jis investavo į šulinio įrengimą, kad turėtų iš tos investicijos naudos. Taip ir valstybinę uosto žemę administruojanti valstybės įmonė - uosto direkcija - pati pasirūpina visos infrastruktūros įrengimu, kad turėtų iš to naudos.

Valstybė įrengia krantines, komunikacijas, atveda geležinkelio kelius, užtikrina reikiamą gylį prie krantinių, jas nuolat remontuoja. Jeigu uosto žemės sklypas su įrengta infrastruktūra paskatins privatų verslą išsinuomoti uosto žemę ir ten vystyti uosto veiklą, nuomininkas mokės valstybei žemės nuomos mokestį, o direkcija dar gaus daug naudos iš atvykstančių laivų savininkų - jie mokės direkcijai įvairiausias rinkliavas, kurios sudaro bene pačią didžiausią direkcijos pajamų dalį. Kodėl valstybė į tai investuoja? Todėl, kad uosto žemės sklypai, prieiga prie uosto akvatorijos turi kolosalų verslo potencialą - juk tai yra uostas, šalies vartai į Pasaulį. Kas valdo tuos vartus - teikia paslaugas krovinių savininkams, laivų savininkams - neišvengiamai uždirba pasakiškas lėšas. Protingai panaudojant uosto infrastruktūrą, aktyviai dirbant rinkoje su krovinių siuntėjais, kryptingai investuojant ir atsakingai skolinantis - uosto verslas yra tiesiog pasmerktas sėkmei.

Tačiau neskubėkim džiūgauti dėl uosto sėkmės, nes vien infrastruktūros - mano atveju kaimyno šulinio, dėl kurio panaudojimo mano agurkų brandinimui dar reikia susitarti, ar uosto krantinių ir teritorijos, kuri lyg ir tinkama uosto veiklai - viso to dar neužtenka. Juk reikia uosto sandėlių, aikštelių, technikos ir įrengimų, krovos įrenginių, visokių pagalbinių ir administracinių pastatų ir dar daugybės dalykų, reikalingų uosto kompanijos veiklai. Visa tai uosto žemės nuomininkas - uosto krovos kompanija - įsirengia vien savo verslo poreikiams, todėl savo nuosavomis ir skolintomis lėšomis - ir tai yra vadinama suprastruktūra. Tiesa, ir tvorą kompanija pati įsirengia, kad jūs nematytumėt ir kuo mažiau žinotumėte kas ten uoste vyksta.

Mano agurkų atveju - suprastruktūra yra tai, ką kaimyno šulinyje aš įrengiu pats - tai virvė su nemažu akmeniu vienam gale, o kitu galu ji pririšta prie šulinio dangčio. Bambaliai su agurkais pririšami prie akmens, kad atsargiai įleisti į šulinį, būtų pilnai apsemti ir spaudžiami vandens slėgiu, o kas iš tikro svarbu - kad temperatūra, kurioje brandinasi mano raugti agurkai, išliktų pastovi besikeičiant metų laikams.

Kaip uosto kompanija moka uosto žemės nuomos mokestį uosto direkcijai, administruojančiai valstybinio uosto žemės sklypą su įrengta infrastruktūra - taip ir aš turėsiu atsiskaityti už naudojimąsi kaimynui priklausančia infrastruktūra - šuliniu. Su kaimynu sutarta, kad vienas iš 5 bamabalių, pilnutėlis nedidelių, traškių ir tokių su charakteriu agurkėlių maždaug apie Kalėdas atiteks kaimyno šeimai, kaip mokestis už pasinaudojimą infrastruktūra. Tiesą pasakius, mes su kaimyno šeima dažnokai švenčiam įvairias šventes kartu, tai didžioji dalis tų visų agurkų ar taip, ar taip susivartos kartu.

Tuo metu, kai aš už naudojimąsi infrastruktūra kaimynui su džiaugsmu sumoku ne mažiau, kaip 20 proc. šiame sandoryje dalyvaujančio mano turto (mano suprastruktūros vertė, agurkų ir prieskonių vertė ir dar pridėtinė vertė nuo agurkų pagerėjimo dėl fermentacijos proceso), uosto kompanijos už uosto žemę su daugybę milijonų kainuojančia valdiška ir valdiškomis lėšomis įrengta infrastruktūra ir nuolat gilinama akvatorija ties reguliariai remontuojamomis krantinėmis moka valstybei kažkokį apgailėtiną 1- 1,4 eur/m2 per metus. Ir jos sako, kad tai be galo brangu, tiesiog bėda kažkokia... Kaip jums tokia teisybė? Beje, visi verslai kuria ir išlaiko darbo vietas, ir moka mokesčius valstybei - todėl muses ir kotletus atskirkim ir lyginkim žemės nuomos kainas uoste su kolosaliomis verslo galimybėmis - su žemės nuomos kainomis kitoje uosto tvoros pusėje, tik į miesto pusę, arba kad ir miesto centre, kur tos verslo galimybės ženkliai mažesnės negu uoste, o valstybė į tuos sklypus nieko neinvestuoja, ne tai kaip į uosto žemę... Na, apie tai mes dar pakalbėsime kada nors vėliau, o šiandien nebevarginsiu - nes man jau aišku, kad jums jau smarkiai knieti sužinoti tų ypatingų agurkėlių receptą

Nieko ypatingo, tiesą pasakius - viską darykite kaip darė jūsų močiutė - tie patys agurkėliai, tie patys priedai, česnakai, prieskoniai ir visokie stiebai, žolės ir lapai, virintas, gerokai atvėsintas kad bambalių nesugadintų ir gana rimtai sūdytas vanduo... tik į kiekvieną bambalį papildomai įdėkite kelis šaukštus krienų košės ir kelis šaukštus Dižono garstyčių, ir po kokius 10 lašų tikro extra-forte Piri-Piri, o jeigu jo neturit - keletą šaukštelių aštraus Tabasco. Viską tampriai sukišti, užpilti, užsukti, gerai sukratyti ir galite nešti skandinti į kaimyno infrastruktūrą.