A Travellerspoint blog

Gyvenimo planavimas žaibo metu

large_Kiras.JPG

Pora mėnesių pakeliavę savo Galicijoj, jos nuostabiose įlankose, grįžome į Portugaliją, į taipogi savo mariną Povoa de Varzim. Peržiemoti, o ir žaizdas išsilaižyti, taip sakant. Mat, nutiko kai kas tokio, ko dalimi savo stropiai slepiamų buriuotojiškų baimių ir nuojautų lyg ir laukiau ir nenutuokdamas to, lyg kviečiau į save - į mūsų jachtą trenkė žaibas.

Žaibų per audras jūroj sutikti teko daug, ir visada jie man varė tokią ne iš proto, o lyg iš stuburo nervo kanalo kylančią baimę ir nejaukumą. Gal ta vidinė energetika kažkokiu būdu per ilgą laiką susijungė su aukštesnio lygmens galiomis, ir prišaukė dangaus rūstybes mums į stiebą. Aš nežinau kodėl, bet tai įvyko.

Žaibo iškrova - toks dalykas, kad pats nei prisikviesi, nei užsisakysi, kaip kad užsisakai į namus kokią mažą, vidutinę, ar šeimyninę picą. Jau kai Perkūnas dievaitis spardosi aplinkui kaip nuo ratukų nušokęs - niekad nežinai - trenks, arba netrenks. Picos matais, spėju, mums teko visai maža, tokia į mažąją pusę nuchaltūrinta maža, bet tik todėl, kad buvau už borto išmetęs tvirtą elektrodą, kuris pagrindinę iškrovą nuleido į vandenį. Jeigu ne tai, spėju, būtų buvus šeimyninė, nes miegant savo kajutėje, abi mūsų šeimos galvos yra visai šalia stiebo kompresinio stulpo ir vantų tvirtinimo prie korpuso, kuriais ir būtų didelė Perkūno iškrovos dalis dribtelėjus ant mūsų su lengvai nuspėjamu rezultatu. Likom sveiki gyvi, laivas be struktūrinių pažeidimų, bet praradom daugumą elektroninių sistemų, šiek tiek apkramtyta ir 12V elektros instaliacija. Loterijoje, kurioje viskas visada tik į nuostolį - sudalyvavom, bet atsipirkom išgąsčiu ir krūvele monetų, nes elektronika kainuos. Žodžiu, rezultatas mums beveik priimtinas.

Žmona sako, kad aš kaltas dėl žaibo, nes lipdamas į lovą, neva tai pajuokavau, kad gulsiu ant kairiojo šono, nes žaibui liuobus, dar spėčiau Lolitos kaulelius kaip rentgeno nuotraukoj pamatyt. Sako, durni tavo juokai taip išsivartė, tu ką, vis pamiršti, kad į priekį kalbėt tau reikia atsargiai.

Pati rugsėjo pradžia, Ria de Muros, Galicija, Ispanijos Atlanto pakrantė. Laive esame tryse - Lolita ir laivo šuo Barlis, o dar priedo ir aš. Matydami pareinančio pikto ciklono prognozes, glaudźiamės nakvynei į inkaruotę prie pietinio įlankos krašto, apie pora jūrmylių žemiau Portosin. Kol šviesu, su Barliu keliamės į krantą pasivaikščiot: kai kas šuniškus laikraščius paskaityt ir autografus palikt, kai kas kranto uolom pasimankštinti ir labai graźią vilą saloje , sujungtoje su žemynu privačiu tiltu, apźiūrėt. Grįžtant dingiu į laivą, pradeda lyti, ir netrukus sutemsta.

large_816372b0-2fe4-11ec-b409-758e6ddaead1.JPG
large_IMG-0128.JPG

Žaibuoja toli, bet labai galingai ir plačiai, tiesiog visas dangaus skliautas nušvinta. Tą magišką šviesą nufotografuoti pavyksta tik kokiu dvidešimtu kadru, bet tai buvo baisiai gražu. Nes žaibai esant lygiam vandenyje, su aukštu metaliniu stiebu į dangų yra baisu, o gražu man yra todėl, kad iš tikro didinga ir gražu.

large_38B4FD79-B152-45C9-98B3-639B8DF02AF5.jpeg

Tiesą pasakius, mano žaibų baimes tądien ramino tai, kad inkaruotė yra šalia dviejų aukštų kalnų krante, ant vieno kaźkokia observatorija, ant kito - gal kariškių, gal meteo, gal kitokių antenų pulkas, lėktuvus ir gandrus baidantis raudonom šviesom. Jei trenks - taigi žinoma, kad tikrai ne į mus, o į tas raudonai mirguliuojančias kalnų aukštybes. Argi ne puiki inkaruotė šiems neramumams išlaukti? Na, dėl visa ko įleidžiu už borto elektrodą, nes jeigu jau yra laive daiktas tokiems atvejams skirtas - tegul ir dirba kas jam priklauso.

large_IMG-0134.JPG

Kodėl staiga atsibudau, tai net negalėčiau pasakyti. Bet vos praplėšęs akis, pro denio liukus tiesiai virš mūsų lovos pirmu vaizdu matau krentantį žemyn liepsnos lietų. Gal ir girdėjau trenksmo aidą, o gal tik dabar atrodo taip, nes Lolita sakosi girdėjus smarkų triukšmą, nuo kurio mes vienu metu ir pabudom.

“Į mus trenkė!” riktelėjau persmeigtas nelaimės jausmo, ir turbūt lova pati mane išskraidino blaškytis po laivą, tikrinant viską iš eilės - žvilgsnis į lauką, ten pliaupia lietus ir tamsu, reiškia gaisro nėra ir stiebas vietoj, staigiai atgal vidun, ten mėlyna viskas, nes salono keičiamų spalvų LED juosta pati savaime užsidegus paties šlykščiausio mėlynumo spalva, ir jos pulteliu neįmanoma išjungt. Mėlyna Lolita, mėlynais naktiniais pasidabinus vidury mėlynos kajutės ir nuolat man ant tako, mėlynas kaip nuogas smurfas aš, lakstantis pirmyn atgal - tikrinti triumus, kingstonus, akumuliatorius, prietaisus ir visa kita, kažkodėl pakeltu balsu aiškindamas Lolitai ką tuo metu darau ir kodėl tai reikia būtent taip daryti. Matyt, didžiulis stresas įjungė kažkokį man tikrai nebūdingą pliurpimo malūną. Mėlyno smurfo šuns tuo metu nemačiau, ir visiškai neaišku, kur jis tuo metu buvo.

Visą laiką kažkoks prietaisas laive šlykščiai kaukė, ir niekaip nesisekė surasti kas tai. Nors ir ne sirenos garsas, bet patikrinau visus triumo siurblių jungiklius - ne, tai ne jie. Ir triukšmo šaltinis paaiškėja tik nuėmus kajutės laiptus ir atidarius variklio skyrių - karšto oro ištraukimo ventiliatorius pasikriokdamas dirba. Niekada to balso anksčiau girdėti man neteko, nes jis įsijungia tik varkliui dirbant, jam net jungtuko atskiro nėra. Dirbančio pono Perkinso triukšmas, matyt, užgoždavo ventiliatorių. Galiausiai, ranką patamsiuose vesdamas ventiliatoriaus maitinimo kabeliu, randu saugiklio lizdą ir tą kriokimą pavyksta išjungti. Variklio starto akumuliatorius neveikia, jo voltmetras negyvas - perjungiu startą nuo serviso banko, kurio įtampos belikę vos 11,4V , nors žemiau 12,6V vargu, ar esu kada matęs. Variklis užsiveda puikiai, generatorius krauna, voltažą iki 13,6V atstatom netrukus, variklį išjungiam.

Racija neveikia, Vesper Vision AIS, kuris vedė inkaro sargybą, irgi visiškai negyvas. Autopilotas įsijungia, bet neveikia. Radaras įsijungia, meta klaidų eilutę displėjuje ir rodo, kad mėlyni smurfai sklando tuščiame kosmose - apie mus nieko nėra. Ilsėkitės ramybėj, mano ištikimieji draugai, taip staiga mus apleidę.
large_b2ad17e0-2fe4-11ec-b409-758e6ddaead1.JPGlarge_Radar1.JPGlarge_Autopilot.JPGlarge_b1d04c70-2fe4-11ec-b409-758e6ddaead1.JPGlarge_Multi-instrument.JPGlarge_b14c0140-2fe4-11ec-b409-758e6ddaead1.JPGlarge_Antenna1.JPGlarge_Antenna2.JPG

Ant denio randu į klaustuką suriestą antenos strypą, prisilydźiusį prie virvės. Metalinis antenos antgalis išsilydęs…

Navigaciniai instrumentai tyli, nieko nerodo, vietoj parodymų brūkšniukų eilės, persijungiančios į “Error”. Vėliau, kai bus vėjo, pasimatys, kad pakeitus sudegusį saugiklį geru, vėjo generatorius sukasi sulėtintai ir į reguliatorių srovės nepaduoda. Ryto šviesa vėliau parodys denį, pilną plastiko degėsių, kurie krito ir ant burės, suleistos į neužsegtą užtrauktuku tinginį. Lietus grotą išgelbėjo nuo kiaurymių, liko tik keletas degimo dėmių nuo žemyn pažirusių žarijų. Šaldytuvas įsijungia ir tuoj pat išsijungia, matyt, smegenys jam sugedo, nes signalinis LED’as sako, kad sistema perpildyta freonu. Aha, pet stiebą kaip į šiaudą pūstelėjo dundulis ir freono privarė, kurgi ne… Žurnale rašau poziciją, įvykio laiką ir fiksuoju savo pastebėjimus, nes źinau, kad iš draudimo kompanijos bus klausimų. Gerokai vėliau, užsikabarojęs į stiebą, rasiu vietą, kur sprogo antenos pagrindo plastmasinis korpusas, aiškios sprogimo žymės ant stiebo. Nustebins, kad vėjarodės malūnas, stiebo trispalvis žibintas be jo jokių matomų pažeidimų, nors abu neveikia.
large_IMG-0224.JPGlarge_IMG-0222.JPGlarge_IMG-0217.JPG
large_Sail1.JPG

Ryte, virš pusryčių kavos tariamės ką toliau daryti, juk mūsų trumpas sezonas dar tik įpusėjęs. Laimei, Garmin ploteris liko sveikut sveikutėlis, nes nakčiai buvo visiškai atjungtas nuo tinklo. Nešiojamos vhf racijos pakrantėse mums pakaks, stiebas vis dar aukštyn ir bures paneša, variklis sukasi, vanduo už borto, o ne viduje, o mes sveiki, ir išgąstis jau beveik pasibaigęs. Plaukimas ir mūsų post-karantino atostogos juk tęsiasi, nes kodėl ne? Ankstesnių plaukimų pėdsakai sužymėti ploteryje, tai jeigu nuotykių neieškant, gyliamačio labai nereiks, užteks tik jūrlapio duomenų. Saulės baterijų ūkis veikia ir sveikas. O jeigu vėjas pučia į kairę ausį - vadinasi, į bures pučia iš kairės, ir didelės išminties nereikia, kad suprastum, jog panašiai gali būti ir su kita ausimi. Šaldiklį, kurį anksčiau naudodavom tik žuvies daugiau sugavę, perjungsim į šaldytuvo reźimą; nes šiemet su žvejyba visai ne kas, vos keptuvei tesugaunam. Ne, viskas tvarkoj, gyventi galima, keliauti irgi, va, prisiduodam su įvykiu draudimui, ir plaukiam į kitą įlanką - toliau savo mylimas vieteles lankyti.

large_Lol.JPG
large_7a47e420-2fe9-11ec-8c5e-b79545bc2fe1.JPG
large_795ce7e0-2fe9-11ec-a9be-d52a90c769e7.JPG

Vėliau draudimo kompanija atsiųs siurvejerį nuostolių įvertinimui. Labai profesionalus savo versle žmogus, britas, gyvenantis Portugalijos pietuose, ir savo patirtyje skaičiuoja apie 40 jo ištirtų žaibo iškrovos į laivą atvejų. Robertas, arba kaip save pristato, Bobas, patvirtina mano spėliones, kad virš stiebo iškeltas statinio krūvio gaudyklės šepetys sugėrė pagrindinę energiją, ją stiebu nuleido iki elektrodo, iš ten daugybė kilovatų ir subėgo į Atlantą, jokios źalos mums nepadarę. Mažoji iškrovos dalis atskilo į šalia šepečio buvusią anteną, ir žalos šiek tiek padarė padarė. Antenos kabeliu nukeliavo iki racijos, iš ten iki 12V DC pulto, iš kur pateko visur, kur tik galėjo. Ta iškrova ir išpūtė variklio starto AGM akumuliatorių, pakepino pulto jungtukų indikatorius, veikusio šaldytuvo valdymo bloką, ir elektronikos smegenis. Elektronikos prietaisų mikroschemas nudeginti galėjo ne tik elektros iškrova, o labiau tikėtina, kad žaibo metu susidaręs stiprus elektromagnetinis laukas, kurio jokie saugikliai nesustabdo. Bobas sako, kad jis toks efektyvus, kad amerikiečiai źaibo principu veikiantį ginklą jau sukūrę ir naudoja, norėdami priešo techniką kryptingu elektromagnetiniu lauku išjungti. Tik pliurkšt iš elektromagnetinęs antenos link atpuolançio tankų dalinio - ir dalinys sustoja, kaip taikinys raketoms ir patrankoms.

Pasakojo apie tirtą žaibo atvejį, kai po iškrovos škiperis atsibudo paralyžiuotas lygiai puse kūno. Kol įgula suderino pagalbą, transportą į krantą, kol keliavo į ligoninę - atvykus viskas atsistatė. Bobas sako - pasisekė źmogui, kaip jums, kad, laimei, be poveikio sveikatai viskas apsiėjo.

Per pusantros valandos, kol apžiūra truko, Bobas man parodė kuriose vietose vantus, inkaro grandinės ir suktukus tikrinti ir ko ieškoti, papasakojo kokių elektros siurprizų dar galiu sulaukti. Darbus užbaigę, dar tiek pat laiko sėdėjom prie arbatos britiškai su pienu ir turėjom apie ką pakalbėti, nebūtinai su buriavimu susijusius dalykus. Bobas savo ataskaitoje draudimo kompanijai nurodė incidento nuostolius 30% didesnius, nei aš buvau įrašęs į draudiminio įvykio registracijos paraišką. Su patirtim nepasiginčysi, nors man atrodė, kad tikrai pakankamą saugumo maržą buvau užsimetęs savo skaičiavime.

Laivo iškėlimas, parengimas źiemai, lauktuvių pandeminiams tautiečiams užpirkimai, visokių laivo darbų užsakymai suderinimai ir ilga kelionė per Biskajos kopas Prancūzijoj į Tęvynę namo - tom banalybėm jūsų šiandien nevarginsiu, bet gal dar kada nors.

large_IMG-0191.jpg

O kad tekstą nors kiek su pavadinimu susieti, papasakosiu jums pokalbį su norvegu Heningu, vikingu šnekorium mūsų pontono kaimynu PDV marinoj.

Heningo laivą mačiau anksčiau, dar iškeltą ant kranto dugno dažymui - 46, gal 47 pėdų gerai prižiūrėta, gaunanti šeimininko meilės (mano manymu) Beneteau, gražios ir greitos korpuso formos, geru denio įrangos išdėstymu, silpna pasunkinto falškylio jungtim į korpusą ir visai neapsaugota vairo plunksna. Žodžiu, konstruktyvas ne man, bet tai ne mano, o Heningo pasirinkimas. Jis buriuoja vienas, tolimų planų neturi, bet gal varys apie Pasaulį.

Aiškiai atpažįstu jame savo būsenas, kai po kelių mėnesių laive pradedi mėtyt bendravimo tinklus su aplinka, nes žmogiško kontakto ilgainiui ima trūkti. Net laivui esant sausam parkinge, Heningas bėgioja pro kontroliuojamus vartus į pontonus padėti prisirišti atvykstančių laivų įguloms. Nesvarbu kiek giliai vidinėje taikoje pats su savimi esi, kaip gerai vienatvę perneši, bet mūsų, kaip gyvūnų rūšies, knygoje yra parašyta, kad esame socialūs sutvėrimai. Todėl man ir įdomu su Heningu pakalbėti, ir galiu leisti sau kalti klausimais į esmę, kaip ją matau.

Kodėl vienas? Į tokį klausimą jis atsako taip, kaip ir aš atsakyčiau. Vienam laive plaukti gerai, nes už nieką kitą atsakyti nereikia, tada buriuodamas tikrai atsipalaiduoji, pajunti tikrą relaksą ir buriavimo dźiaugsmą. Toks vienišo vieningumo su vandenynu, su visa aplinka jausmas aplanko, ir jis yra nuostabus. Tam tikra meditacijos, palaimos forma. Bet vis tiek laimingesnis jautiesi tada, kai šalia yra artimas žmogus. Taip ir gaunasi, kad uź laimės jausmą laive susimoki tam tikra įtampa, sukelta atsakomybės už tavo geresniąją ir brangią pusę. Viskas čia OK, nes už viską reikia mokėti, visada, ir anksčiau, arba vėliau.

O tai kodėl išplaukei iškart atsirišęs link anglų, ir kur skubi, jei Norvegijoj mažai buriavai? Aš, sakau, kaip tik svajoju apie jūsų Lofotenus… Fjordai, šcherai, na ir kas, kad vanduo šaltas, bet tas aplinkos atšiaurumas juk ir veža… Vėl klausinėju, nes sėdim saulėkaitoj prie alaus, promenados kavinėj ant vandenyno kranto ir niekur skubėti nereikia.

Būčiau plaukęs iškart link kanalo ir į Coruna per Biskają, bet štormas link škotų kranto nubloškė, dvi savaites pakrante iki anglų kanalo, po to neskubant prancūzų uostai uosteliai, Biskaja, beveik visur vienas pats. Kad, sako, nieko namie ir nepasiilgstu, visada kažkur kitur traukė. Šiaip, nepatinka ir gaila, kad Norvegija tokia nuobodi vieta pasidarė, senosios vikingų dvasios pas norvegus visai nebeliko. Gimiau Kristiansande ir dar vaiku mane tėvai išsivežė į Oslo. Ten, sostinėj, visiems vaikams ir klasiokams buvau tik molis iš kaimo. Paauglystei įpusėjus, grįžom į Kristiansandą - ir ten visiems buvau tik sostinės mulkis. Mokslus pabaigus, tėvas pasakė eiti dirbti, taip iki šiol ir dirbau. Šeima, bet nesėkmingai paėjo, iširo. Sūnus suaugęs ir savarankiškas, matomės kartais, buvo paburiuot Prancūzijoj atvykęs trumpam, o su ex net neturiu apie ką kalbėti. Draugė žadėjo Kanaruose kai būsiu atskristi, dabar į Maderą buriuosiu.
O šiaip, tai pas mus Norvegijoj sakoma, kad vyras nuo 50-ties turi radikaliai pekrauti save, pradėti naują gyvenimą, naują etapą. Iki jubiliejaus privalai vaikus užauginti ir į mokslus išleisti, karjerą padaryti, darbus nudirbti ir pagrindą sukurti tam, kad nuo 50 vyras galėtų siekti savo svajonės. To visada ir norėjau, tą ir darau - savo laivu keliaut per Pasaulį. Kaip vikingai darė…

Posted by gramas 08:21 Archived in Portugal

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

"...su ex net neturiu apie ką kalbėti" - liūdna,kai žmogus plaukia į jūrą genamas vienatvės. Bet, matyt, dar liūdniau, kai neplaukia niekur.

Kaip beje, su ta šluota tope? Aš iš anglų paėmiau tokį smailintą strypą, apie 20 cm aukštesnį už bet ką stiebe.

by Rimtautas

Šluota tik viena iš formų, tinkamų statinei elektrai išsklaidyti. Ar strypas veiksmingas nežinau, bet jei aukščiau už visą kitą ūkį - turėtų saugot. Bet manau, kad stiebo apačioje prisuktas tvirtas elektrodas irgi reikalingas.

by gramas

Ačiū už atsakymą į klausimą "Kodėl vienas?".

Darsyk dėkosiu, kai papasakosi apie inkaro grandinės ir vantų tikrinimą. Teoriją žinau, man smalsu gyvai, ką survejeris siūlo, kur pirštu rodo.

by Rokas Arbušis

Kiekvieną grandį reikia pamatyti, ieškant terminių defektų, t.y. bent kiek pasilydžiusių vietų. Tose vietose metalas gavo daugiau aliaktros, perkaito ir gali būti, kad jo savybės toje grandyje pasikeitė. Kai man tai rodė, inkaras buvo pakeltas, o tų galimai pažeistų grandžių reiktų ieškoti ties 40-tu metru, nes tiek buvau grandinės išleidęs, kai gavom. Siurvejeris tik apžiūrėjo inkaro suktuką, patikrino forštago jungtį į forštevnį, ieškodamas metalo defektų, visos grandinės pats nežiūrėjo, tik paaiskino ko ieškoti. Kitam sezonui buvau suplanavęs grandinę apsukti, tai ir patikrinsiu. Dėl vantų - talrepus įdėmiai tikrinti ir jungtis su vantputensų kilpom. Irgi terminių ieskoti. Bet kad rigeriai labai pataria ir taip kasmet su lupa įdėmiai ir neskubant tikrinti, ieškant mikroįtrūkimų.

by gramas

Comment with:

Comments left using a name and email address are moderated by the blog owner before showing.

Required
Not published. Required
Leave this field empty

Characters remaining: