Apie tai, kaip laiko mašina keliavom. GOTLAND2011

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis. II dalis. III dalis. IV dalis.[/

Mūsų laiko mašina - tai nuo amžiaus pavargęs SAAB'as, kurį išsinuomavau kelionei po Gotlandą iš Burgsvik marinos kapitonės. Grįžinėdami iš Visbio, radome ieškotas nuorodas į Vikingabyn - Vikingų Kaimą.

Įsivaizdavom , kad papulsim į gotlandietišką Rumšiškių varijantą, bet viskas buvo kiek kitaip, t.y. gyviau. Nedidukų vasarnamių rajonas, kuriame, matyt, gyvena visas vikingų personalas ir visokie amatų meistrai. Į patį netoliese esantį etnografinį kaimą jie ateina kaip į darbą, bet griežtai išlaikydami visą autentiką savo aprangoje ir išvaizdoje - rūbai ir papuošalai tik tos epochos griežtai, jokių plastmasių/džinsų/kedų ant personalo ten nepamatysi. Kaimas gyvas ištisus metus, čia dirbantys žmonės organizuoja renginius ir pramogas su vikingų kontekstu po visą Gotlandą.

Kaimo pastatai pastatyti griežtai pagal to meto statybos tradicijas - visi medienos konstrukcijų jungimai, stogų dangos, teritorijos apie namus - viskas taip, kaip ir būdavo tais gūdžiais 1100-1300 metais. Vienintelė sąšauka su šiandienos civilizacija - netoli įėjimo vartų įrengta troba su išdėliotais kaimo rankdarbiais, keletas informacinių bukletėlių ir vyrukas, prekiaujantis pagal tikrą senovinį receptą pagaminto midaus svenyriniais buteliukais. Duoda paragauti. Gelsvas skystis, vos jaučiamai natūraliai užsigazavęs, bet įdomus ir malonus skonis, tai imam 4 - vieną patys išragausim, o 3 vešim į Lietuvą lauktuvėms.

Visas kaimas apjuostas gynybiniu pylimu, yra mediniai bokšteliai apsaugai ir vartų kontrolei. Praeiname pievą su kažkokiais akmeniniais dievų ar protėvių stulpais, netoliese panašus į jau anksčiau matytą akmeninį laidojimo laivą...


... ir papuolame į pagrindinę kaimo aikštę su dideliu bendruomenės namu. Normalios daržinės dydžio medinis pastatas, dengtas lentomis, grubiai skaptuotos rąstų kampinės jungtys...

Šalia namo įrengta atvira akmeninė krosnis, prie kurios būrelis vaikų mokosi susimalti grūdus akmeninėmis girnomis, užminkyti ir išsikepti duoną, tiksliau kažkokias bandas. Bet vaikai, matosi, ekstazėj - jiems įdomus tas procesas, ir su entuziazmu ginčijasi, kurio banda skaniau iškepus.

Vienas mažius, matyt, užkalęs ant kulinarijos, visas nuėjo į archeologiją - čia yra specialiai kuoliukais ir virve atribotas plotelis pievos su atidengta velėna, yra kastuvėliai, mentelės, šepetėliai, kibiriukai - na, visi tikram archelogui reikalingi įrankiai. Vaikis jau suradęs kelis strėlių antgalius ir puodynių šukes, jam tikriausiai niekas nesakė, kad kasdien patyliukais tie turtai čia specialiai užkasami, kad sekantis archeologas galėtų tą atradimo džiaugsmą ir atminimą visam gyvenimui patirti.

Iš bendruomenės namo kamino virsta dūmai, ir mums smalsu, kas gi ten viduje vyksta. Kai akys su prietema apsipranta, matome ant suolo sėdintį vikingą, kuris kitoje laužo pusėje ant laktų sutūpusiems turistams kažką ramiai pasakoja. Matyt, čia vyksta įvadas į vikingų ir Gotlando istoriją, jų papročius ir pan. O kadangi viskas vyksta švediškai - viduje ilgai neužsibūname.

Šiek tiek nuošalesnėje kaimo vietoje įrengtos vietos pratyboms su ginklais. Šaudymas lanku, kirvių mėtymas, kažkoks balkis vikrumo varžyboms, dar visokia žaidimų įranga.



Prie aikštelės šaudymui stojame į eilę - prieš mus kokių 10 metų mergiotė niekaip neperpranta, kaip tą strėlę reikia laikyti, kad ji templę atleidus ne šalia kojų kristų, o tolyn lėktų. Iš pradžių neatrodė, kad mus ilgai laukti reikės, juk tai šitaip paprasta - bet mergiotė buvo nusiteikus rimtai. Paskui net įdomu ją stebėti pasidarė, netoliese ant suolo sukritę su Jonu vos ne totalizatorių sužaidėm, dėl mergiotės kantrybės minutėmis. Laimėjo ji. Neįtikėtinas užsispyrimas pasiekti savo, ir absoliutus nulis dėmesio į šalia laukiančius kitus šaudytojus lanku, kurie akivaizdžiai komentuoja jos nesėkmes. Visiškas nesugebėjimas daryti išvadas iš savo klaidų taip pat. Bet kas patiko - absoliuti koncentracija į tai, ką darai, ir noras bandyti iš naujo, nekreipiant dėmesio į nesėkmes. Šaunuolė, tvirtas charakteris - ką ji turi, tai tikrai. Paskui nuėjom mėtyti kirvius, prisimėtę grįžom, dar palaukėm, ir jau šaudėm lanku. Vieną strėlę nuskraidinau tolyn į mišką, rasti nebepavyko. Ir kur dingo ta kantrioji švedė mergaitė - ji būtų visą mišką aukštyn velėna atvertus, bet strėles surinkus...
Vėliau kaime radom kalvį ir ginklų meistrus, tai jiems ir pasakėm, kad kas čia per nesąmonė, taigi šaudykloje strėlių beveik nebelikę - tie sako no problem, tuoj bus.

Šiaip jau, vikingų istorijos paieškos ir buvo vienas šios mūsų atostogų kelionės per jūrą tikslų - vizitas kaime tikrai pavyko, ir sutariam, kad ant šio pasiekto tikslo dedam riebų pliusą.

Vikingabyn