A Travellerspoint blog

Apie tai, kad ne kiekvieną svajonę tau reikia pagaut

large_boat.jpg

Apie savo ir kitų žmonių gyvenimą galvojant, man kažkaip lengviau viską suvokti, kai į atskiras dalis tą visumą suskirstai - šeima, darbas, draugai, asmeniniai interesai, visokie pomėgiai, hobiai. Kai pasižiūri kiekvieną šią lentyną atskirai - kaip ir aiškiau pasidaro. Tada gali savo esamą situaciją įvertinti, kažkokius tikslus numatyti, priemones jiems pasiekti apgalvoti... Kai tie siekiami tikslai nelabai realūs atrodo, ar šiandien dar sunkoka kelius į juos pamatyti - tokius tikslus pavadinam svajonėmis.

Svajone kažkada atrodė ir kelionės nuosava jachta. Kartu su Lolita buriavimo pirmąkart paragavom dar 1987-1988 metais, kai du vasaros sezonus šiek tiek kartu paplaukiojom raudonšone jachta SIMA. Artūras Gutauskas, kietas buriuotojas, kompaneiskas pijokas ir jachtos savininkas, pats olimpinės klasės Drakoną perdirbo į kreiserinę jachtą, pavadino ją dukros vardu, ir navigacijos sezonui praktiškai pesikraustydavo gyventi į savo laivelį. Dažnai laivą švartuodavo ramiame kampelyje prie pontono, vedančio į plaukiojantį doką Vakarų Laivų Remonto Įmonėje, ir nuo borto - tiesiai į darbą; dirbo jis laivų remonto meistru. Taip ir susitikdavom rytais ant to pontono - Artūras į darbą, o mes - jo laivu į Kuršmares, kurios tuo laiku dar labai didelės buvo. Artūras jau buvo mus pamokinęs, kur galima plaukti ir kaip, kad laivo ant Ventės akmenų nepamauti. SIMA - medinė jachta, plastiku aptraukta, be variklio - štilių mariose reikėdavo ant kablio pralaukti, kad srovė atgal į Klaipėdą neneštų... Vėliau nedidelė keleto AJ pakabinama pliurpa atsirado. Tie mes - tai draugelis Aurimas ir aš - du jauni tuo metu jau legalūs patentiniai komandinės ekonomikos ledlaužiai artipilnėm kišenėm rublių. Dirbom tuo metu daug, todėl ilsėdavomės smarkiai. Laisvalaikiu plaukdavom į Nidą atvažiuojamojo turizmo srautą iš Maskvos pareguliuoti - Девушки, а может по рюмке чаю у нас на яхте? Kas tais gūdžiais laikais sakytų ne?

Į Spaustuvus (Klaipėdos "zaksas") su Lolita tada suvaikščioję dar nebuvom, nes "dramteatris" į Odesos kino ir teatro meno institutą buvo ją mokslams pridavęs. Ji tik kai kuriuose plaukimuose sudalyvaudavo. Bet ir tiek užteko, kad buriavimo virusą nejuokais abu pagautume.

Tas virusas turėjo labai ilgą inkubacinį periodą, nors visiškai ramybėje niekada nepaliko. Daug metų kiek žiemą, tiek vasarą abu apeidavome Smiltynės jachtklubo krantines, nustatytas dar valdiškais ir už investicinius čekius privatizuojamais lenkiškais Carteriais, Cetusais ir visokiais savadarbiais švertbotukais, ir garsiai sapaliodavome apie mudviejų svajonę kada nors savo jachta per jūras marias keliauti. Netiesa, kad svajones giliai slėpti reikia - ne, jas garsiai sakyti verta - motyvacija jų siekti atsiranda ir bendru tikslu jos tampa.

Tuo metu Kuršmarės jau smarkiai sumažėję buvo, jūra vos atsidarius, o jachtų škiperiai kontrabandistais tapę.

Bet mūsų kelias į buriavimo svajonę buvo vingiuotas. Natūralu - tada dar neturėjom nei procesinio požiūrio į veiklą, nei supratimo apie multitasking'ą. Todėl apie savo laivą pasvajodavom, o realiai judėjom kažkur kitur, link karjeros ir rezulatatų darbe, ir nuosavo būsto, ir atostogų keliavom lėktuvais, o ne savo laivu. Bet svajonė buvo musysiaa.

Regbį kažkada pabėgiojau už Kuršius, mėgėjiškas krepšinis, povandeninė medžioklė, ir daugeliui metų įstrigau parašiutizme. Jis į gyvenimą atėjo be jokios svajonės, kažkaip pradžioje iš pykčio, po to iš smalsumo. Kartu su draugais po krepšinio sustodavom Lugnės viešbučio restorane kaušui alaus. Vienas iš jų, toks raktininkas Algis, buvo 5 šuolius Klaipėdos Eskadrilėje tą vasarą padaręs, tai visą mūsų kompanijos pokrepšinį alų gadindavo egzaltuotais svaičiojimais kaip-smagu-koks-pojūtis-nerealus-ir-tokia-laisvė!!! Atseit, visiems reikėtų tai išmėgint... Natūralu, kad vieną kartą turėjo būti tiesiai šviesiai pasakyta, kad Algi, užpisai jau negyvai tais parašiutais savo, va mes su Petru ateisim, iššoksim, ir sutariam, daugiau per pokrepšinį alų apie tai nebekalbėsim. Nepamenu, po kurio bokalo toks pareiškimas krito, bet taip ir padarėm - atėjom, instruktažas, šuolis. Gal, kaip ilgiems, mudviem pojūtis ir nuomonė per lėtai formavosi, bet nusprendėm tą dieną antrą šuolį padaryti - atseit, "Kažkas šiame dalyke yra..." Per antrą šuolį man jau baisu buvo, kai instruktorius ilgiau lėktuvo tarpdury palaikė, kol ant taško skridom. Klubo senbuviai gudrūs, bestijos, buvo, ir žinojo, kaip naujokus kabinti - sąmojingi, draugiški nors prie žaizdos dėk, patyrę ir žinantys ką parašiutizme daro...Žodžiu, užbūrė ir įtraukė ta parašiutizmo progresija, nes koks asas bebūtum, visada atsiras nauji dalykai, įdomesnė įranga ir naujos disciplinos, kurias gali išmokti. Vėl draugų ratas, kelionės su šuoliais po LT ir svetur, ir laisvė. Daug laisvės. Tiek, kad pajunti, kaip toliau nuo šeimos pasislinkęs pasidarai. Koks fantastiškas užsiėmimas parašiutai bebūtų - jei šeimos nariai patys nešokinėja - tik laiko klausimas, kada jiems tas betikslis slampinėjimas po dropzoną atsibos, ir jie pradės kitą poilsį rinktis. O tu pats su apie 980 šuolių užantyje - jau toks didžiai socialus adrenalino ligoniukas. Nebešokinėti jau kaip ir negali, tu reguliariai privalai su chebra pavaryt - tai visas tavo laikas, vakarai po darbo, kiek svaitgaliai, tiek ir atostogos - gaunasi kaip ir atskirai nuo tavo labiausių žmonių. "Brangioji, nepyk ir suprask - kas dėl manęs, rinktis galim jau tik iš dviejų kelių: alkoholizmas ir pigūs narkotikai - arba tai." Ji rinkosi tai. Joke'as, žinoma, bet pilnas parašiutizmo išminties. Paskui pora mažiau pavykusių nusileidimų su greitu kupolu privertė sezonui pertrauką padaryti, pakol ryte iki wc nesilaikydamas sienos galėsiu nueit... Sėdėti namie lengva nebuvo, tai su kaimynais padarėm visai tvirtą tinklinio komandą. Medaliai vis kaupiasi. Pertrauka užtruko. Petras šokinėja iki šiol...

Kažkaip atliekamo pinigo verslai sugeneravę buvo, tai net klausimų šeimoj 2008-aisiais nekilo - perkam jachtą!
Pirmieji sezonai ant SCORPIO buvo euforiniai - taigi svajonę nuo A iki Z įgyvendinom, jau savo laivu per vandenį kartu keliaujam. Užtruko ilgokai, bet mes tai padarėm!

Kokie naivūs mes buvom... Nieko mes dar nepadarėm, mes vis dar darom, ir būtent tai yra gerai. Vėl veža ta progresija - nuolat kažką naujo buriavime sau galim surasti ir išmokti. Suplaukęs vieną jūrlapį, išsivyioji kitą... Bus dar kitos jūros, uostai, laivai ir žmonės. Ir horizonto linija vis nuo tavęs bėga, kaip ir ta šviesa tunelio gale. Nes gyvenimas ir yra ta svajota kelionė, ir visai nereikia jai brūkšnį užbrėžt.

==========================================================
p.s. vėliau pabandysiu nuskenuoti ir čionai įsprausti senų foto nuo SIMOS laikų. Check back...
==========================================================

Mezgimas per štilių ant jachtos SIMA:

large_bj_SIMA.jpg
large_bj_SIMA_.jpg

Posted by gramas 02:53 Archived in Lithuania

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Comments

Fotkes davaj, žadėtas..? :-)

by boa

Nu tikrai fotkių nebuvo kažkaip... ;o)

by gramas

taip iškart metų 30 nubraukė, patikėsi? juk buvo laikai, kai "Sima" žmones į Smiltynę kėlė, ir onkurencijos apart tikrojo kelto kaip ir nebuvo... Tokia nostalgija užėjo, kots rėk...

by boa

Tai nedarbinėm pajamom tada vadinosi.
Jo, įjungia nostalgiją. Nelinksmas finišas SIMOS buvo, įgulai nakvojant (labai labai stipriai įmigę visi buvo)mariose, kaip ir inkarą vilkti pradėjo, ar virvė nuo klampės pabėgo - ir jachta po barža palindo. Stebuklas, kad nežuvo niekas. Apie Artūrą daug baikų iš senesnių buriuotojų išgirsti galima... Smagu būtų susitikti, kaip ir pirmas buriavimo mokytojas man buvo... Išmokė alų su akim atidaryti.

by gramas

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint