Apie tai, kaip apsimesti durnium, arba veltui gauti jachtą

Pafantazuokim, kad savo laivu esate pakeliui į Škotiją, tikslu sudalyvauti Salyklo Kruize, t.y. smagioje tarptautinėje kitų įgulų kompanijoje pasigrožėti nuostabiais vaizdais, pasidžiaugti vietinių miestelių svetingais priėmimais ir, žinoma, aplankyti kelis viskio, atleiskit, skočiaus, bravorus - su įsigilinimu į produkto savybes atitinkamai. Laivą žiemoti paliksite kažkurio kaimo marinoje už pigiau nei Pilies Uostelyje, o kitąmet per Šetlandus persimesit palengva pakruizinti po Norvegijos šcherus ir fjordus, ir neskubėdami grįšit į Baltiją. Gal net Giotės kanalu atvirkščiai, nei normalūs lietuvaičiai dažniausiai plaukia.
Planas geras, bet, kaip sako, žmogus planuoji, o velnias žvengia. Kertant Šiaurės jūrą, atsitinka vienas ar keli iš tūkstančio galinčių nutikti nesąmonių, ir jums nelieka nieko kito, kaip į eterį transliuoti Pan-Pan signalą. Normalių žmonių kalba - tai tekstinis pranešimas balsu per laivo radijo stotį, kuriuo prašomės pagalbos, kai žmogaus gyvybei tiesioginio pavojaus nėra. Tarkim - naktis, korpusu laivas kliudo kažkokį neatpažintą objektą, nulenkta vairo plunksna, vidun sunkiasi vanduo, laivas tampa nevaldomas, ir dreifuojame link rajono, pilno tolokai nuo kranto prikaišiotų vėjo malūnų. Be to - seklumos ten, net jei į malūno platformą bangos nesukiužins - vistiek ant smėlio išridens, jei inkarai nenulaikys. Laive visi sveiki, žandukai raudoni, bet atvaizdai jau kiek išsigandę, nes nežino, kas dabar bus. Liepi abiem avariniais siurbliais vandeni lauk pumpuoti - kai yra ką veikti, tada ir baisu mažiau. Nieks nesužeistas, niekas nemiršta - May-Day klykauti kažkaip nėra pagrindo, todėl Pan-Pan.

Į pranešimą iškart atsiliepia netoliese buvęs anglas žvejybinis traleris, jo škiperis pasitikslina koordinates, problemos pobūdį, asmenų jachtoje skaičių ir pasisiūlo ne tik į pagalbą atskubėti, bet ir informuoti britų gelbėjimo tarnybas savo galinga radijo stotimi. Jis skuba, jūs laukiat. Jis bus čia maždaug už valandos. Bandot gesinti dreifą link malūnų, metat plaukiojantį inkarą... Ruošiat virves buksyravimui. Įgula paršaukia į kajutę nuo denio, nes anglas žvejys nori dar pasikalbėti. Iš pokalbio eigos matosi - tikrai patyręs tas anglas ir šiaip, šaunuolis - ramiai paaiškina planą savo laivu pridengti jachtą nuo vėjo ir bangos, kad galėtų iš savo laivo permesti ploną mėtymo virvę su minkštu svarmeniu, kuria jūs įsitrauksite žvejo storą buksyravimo lyną. Pasako, į kokį uostelį nutemps, ten yra kranas, o jo draugelis ten jachtų remontu užsiima. Pajuokaujat, kad kelios dienos remontui, ir plauksit sau toliau skočiaus ragauti... Aptariate, kaip buksyravimo lyną tvirtinsite jachtoje, ir čia jam reikia jachtos techninių parametrų, kuriuos noriai jam aiškinate, ir kas jachtos savininkas jam reikia užsirašyti, ir jachtos deklaruojamos vertės, nes, atseit, jam tai reikalinga dėl savojo draudimo, nes gelbėjimo operacijos metu kyla potencialus pavojus ir žvejo laivui... Ir čia jūsų galvoj Bam-Bam-Bammm!!! Kas Bam? Pavojaus varpai Bam! Čia visi buriuotojai privalot įjungti durnių. Bet tokį mandagų durnių, nes jei chamavosit, tai gali ir visai negelbėti jūsų, o pagalbos tai realiai reikia. Dabar jau akivaizdu, kad gudrusis žvejys jus bandys ant LOF'o pamauti. Lloyd's Open Form - tai gelbėjimo susitarimas, pagal kurį gelbėtojas gali pretenduoti į atlyginimą už sėkmingai įvykdytus laivo (ir, arba krovinio, įrangos) gelbėjimo darbus, jeigu juos vykdė patirdamas riziką ir savanoriškai. Tas atlygis skaičiuojamas nuo išgelbėtos nuosavybės vertės, jei gelbėtojas ir gelbėjamasis nesutarė dėl atlygio sumos kitaip. Ir tai nustatinės arbitražas, pagal jūrinę teisę, kuri daugumai mūsų yra tamsus miškas, ir to arbitražo taisyklės painios ir sunkiai suvokiamos. Apsimeskit šlangu, praraskit atmintį, bet jokiom aplinkybėm nepradėkit derybų dėl atlyginimo, ar neįvardinkite savo laivo, ar įrangos, ar krovinio vertės. Visa tai turės aiškintis jūsų draudimo kompanija, arba jūsų teisininkas, kurį neišvengiamai ir brungei samdysit, jei jus bandys patraukti per arbitražą su LOF'u. Kad arbitražas neįvyktų, ar bent jau kad pasekmės būtų kiek įmanoma švelnesnės, va jums keli patarimai:

- visom išgalėm stenkitės neprarasti iniciatyvos aptariant gelbėjimo veiksmus, nes jūs ne bliūdas balos vidury, kurį kas nori, tas ir tamposi kur sugalvojęs. Jūs turite teisę detaliai nurodyti, kokio pobūdžio ir kokie konkrečiai gelbėjimo veiksmai jums reikalingi. Labai tikėtina, kad vėliau norėsis įrodyti, kad pats ir vadovavote gelbėjimo veiksmams. Taip, kalbas mokintis reikia.

- naudoti tik savo rekvizitą ir įrangą - buksyravimo virvė, mėtymo virvė, fenderiai - viskas jūsų, ir tai reikia turėti. Tada galėsit mandagiai atsisakyti jums siūlomo rekvizito.

- jei nėra galimybės įrašyti visų racija vedamų pokalbių su pagalbos laivu - o jachtose galimybės neturim - laivo žurnale veskite radijo ryšio protokolą. Gelbėtojas, tikėtina, arbitraže pateiks pokalbių įrašus, bet savo žurnale fiksuojamu ryšio protokolu įrodysite, kad gelbėjimo metu nebuvote iki nupušimo nusižiaukčiojęs jūrligės pakirstas lunatikas, kokiu jus bando pateikti iki tol buvęs draugiškas gelbėtojas, o situaciją maksimaliai (kiek leidžia esama situacija) kontroliuojantis jachtos škiperis. Tas jūsų protokolas - tai elementoriškas ryšio laiko ir kanalo fiksavimas su keliais žodžiais ar net skiemenim to, kas buvo pasakyta. Tą keverzonę šifruosit vėliau, svarbu, kad ji būtų, o vėliau jau apsimesit, kad kas jum čia nesuprantama, ponai...

- žurnale ir popieriniame jūrlapyje žymėti viską, kas susiję su gelbėjimo eiga - laivo pozicijas, laikus, ir t.t. Vėlgi - įrodymas, kad žinojot, ką darot. Kita ginčo pusė tuos ženklinimus jūrlapyje turės.

- jei laivą draudėte - išreikalaukite iš savo draudimo kompanijos detalias instrukcijas, kaip elgtis gelbėjimo jūroje (salvage) situacijos metu, iš ko jums galima pagalbą priimti, ir iš ko ne. Patikėkit, tie dalykai teisine prasme yra sudėtingi ir įvairiai interpretuojami. Draudimo kompanijos specialistai, tikėtina, padarys viską, kad išsisuktų nuo žalos ir atlyginimo už turto gelbėjimą kompensavimo. Tada būsit ir už draudimą susimokėjęs ir realiai jo negavęs, o vietiniai antstoliai gaus arbitražo nurodymą jums asmeniškai ausis dėl salvage užlankstyti.

- savišvietos būdu pagilinkime savo žinias apie salvage ir su tuo susijusius dalykus. Neduokdie, bet gali praversti.

Turto gelbėjimas jūroje - salvage - yra didelių skaičių verslas profesionalams ir galimybė neblogai pasipinigauti visiems kitiems eismo dalyviams. Mes, jachtininkai, teisiniu aspektu jūroje esame tokie pat, kaip ir tankeris, ar kruizinis laineris, nuo kurio buksyravimo į saugų uostą gal būt kokių žvejukų įgulai dirbti nebereiks visą likusį gyvenimą. Į mus irgi gali būti nukreiptos gelbėtojų pretenzijos.
Salvage atlygis yra nustatomas įvertinant tokius dalykus:
- vertė visų laivų, dalyvavusių gelbėjimo operacijoje,
- išgelbėtos nuosavybės vertė,
- išgelbėtųjų ir gelbėtojų patirtos rizikos lygis,
- kaštai, laikas ir kvalifikacija, panaudoti gelbėjimo operacijos metu.

Matot, kiek erdvės fantazijai, ypač vertinant riziką ir panaudotą kvalifikaciją, ar žuvį, kurios jie nesugavo, kol jus gelbėjo?

Va, ir pasimovėm su tuo hipotetiniu žveju, į teisinę kabalą įsivėlėm...

OK, o kokie teisingi veiksmai? Nepriimti betarpiškos techninės pagalbos iš žvejo, o reikalauti, kad jis retransliuotų (relay) jums ryšį su gelbėjimo tarnybomis. Tegul jis lieka kur buvęs, savo galinga radijo stotimi palaiko ryšį tarp jūsų ir RLNI (britų savanoriška gelbėtojų tarnyba) - iki šie jus pasigaus jūroje ir saugiai partemps į uostą. RNLI niekada salvage atlygio nereikalauja, nors teisiškai galėtų. Tokia organizacijos politika. Arba pakrančių apsauga išgelbės - jų darbas toks, teikti pagalbą jūroje, ne tik kontrabandą gaudyti ten jiems liepta. Bet tai jų pareiga ir darbas - o jei ne savanoriškai gelbsti, tai nevykdai vienos iš būtinų salvage sąlygų, ir atlygis nepriklauso... Voluntariness, No cure - no pay, Danger.

Aha, o tai kaip jums niekieno jachtą dykai gauti? Kaip sakė vadas Mao - norint išmokti plaukti, reikia plaukti. Tik norint jachtos "ant sharos"- reikia ne šiaip sau plaukti, o plaukti iš paskos taip vadinamiems raliams. Jachtų ralis - tai kai iš anksto susiregistruoja iš viso pasaulio grupė jachtų, kurios plaukia nustatytu maršrutu, pagal sutartą tvarkaraštį. Yra ralis per Atlantą norintiems persimesti, yra ralis apie Pasaulį plaukiantiems, ar po Portugalijos uostus, ar iš JAV į Karibus, ir dar kur tik ralių nėra... Praktiškai kasmet ralių metu būna vandenyne metami laivai - dėl vienų ar kitų priežasčių, kartais tiesiog juokingų priežasčių, įgulos palieka savo laivus vandenyne, pačios persikeldamos į kitas ralio jachtas kaip keleiviai. Atrodytų, gėda buriuotojui taip elgtis, bet į kito kailį juk neįlysi. Problemos dažniausiai būna techninio pobūdžio, yra buvę, kai laivą metė dėl sugedusio šaldytuvo - sugedo šaldyto porcijinio maisto atsargos... Bado šmėkla, taip sakant. Kartais tik psichologinės problemos, net nuovargis - tarkim, pensininkų porelė pervertino savo galimybes įgyvendinti kruizinio gyvenimo svajones; štormas, nemiga ir jūrligė užkniso iki isterijos bobutei... Jachta drausta ir perdrausta, kam čia vargti, transliuojam May-Day atseit šakės, mes skęstam, ir end of story! Tokie mesti laivai realiai tampa kliūtimi saugiai laivybai, nes gali būti surasti dreifuojantys vandenyne ir po kelių mėnesių, jei ne metų... Jūs, kaip gelbėtojas (salvor), tokį laivą pristatysite artimiausiai pakrančių apsaugos tarnybai "sandėliavimui", kol su draudimo kompanija suderėsit jus tenkinantį atlygį už gelbėjimą. Naudokit savo jūreivystės išmanymą, kvalifikaciją ir fantaziją - tada labai tikėtina, kad išgelbėtas laivas ir taps jūsų atlygiu.