Apie tai, kad reikia tikėti

Pasirodo, mano gyvenimas pilnas paklydimų. Vaikystėje šventai tikėjau, kad Ameriką atrado Kolumbas. 1492m, spalio mėn 12 d atplaukė pas indėnus . Trijų laivų flotilė Santa Maria, Ninja ir Pinta. Kristoforas kelionės metu buvo įsitikinęs, kad verslo reikalais plaukia į Japoniją (tų laikų supratimu - Rytų Indiją), bet likimo vingiai ir to meto žmonijos navigaciniai gebėjimai jį nuvedė į salas, šiuo metu žinomas kaip Bahamai, o ten greta ir Kuba, ir Pietų Amerikos kontinentas. Dar vaikystėje istorija apie žmogų, plaukiantį į Japoniją, bet atplaukusį į Kubą, man atrodė labai pamokoma. Tu negali visko žinoti. Todėl kartais turi tikėti tuo, kas sakoma. Kai nieks nieko nesako, arba tu žinai geriau - tikėk savim. Apie tai kadaise ir pamąstėm Sevilijos katedroj, rymodami prie Kristoforo kapelio akmeninio.

Šitokiam tikėjime ir išaugau į paauglystę, kai į rankas pakliuvo knyga apie Eriką Rudąjį, kurio sūnus Leifas apie 1000-uosius metus ir atrado Ameriką, kurią pavadino Vinlandu. Irgi istorija pamokanti apie obuolį, kuris netoli obels terieda, bet toks artojiškas palyginimas vikingams kažin ar suprantamas būtų. Erikas Rudasis, nelengvo charakterio ir ūmaus būdo subjektas, su šeima ir draugais turėjo bėgti iš Norvegijos į Islandiją, nes nužudė žmogų su gerais ryšiais to meto vikingų karaliaus dvare. Savo ruožtu to rudžio sūnus Leifas Eriksonas, kai paaugo, taip pat turėjo kiek paburiuoti, nes Norvegijoje buvo apsikrikštijęs, ir pas tvirtus stabmeldžius islandus bijojo begrįžti... Ir slėptis jam su savo krkščionybe reikėjo taip, kad niekas nerastų - tai tuo metu vikingams visos žinomos salos ir žemės jam netiko. Plaukti teko kryptimi, kur niekas neieškos, nors tokių gandų apie krantus į vakarus nuo Islandijos ir toliau už Grenlandiją senovės sagose būta. Nelengvas sprendimas tą kryptį rinktis, kai žinai, kad sagos - tai musmirių pakramčiusių ir braškės prilupusių senolių pezėjimai. Taip kad, visada reikia atsargiai rinktis, kuo tikėti, kad paskui nereiktų visokiom nesąmonėm, kaip buriavimas, užsiimti, ir visokias amerikas atradinėti. Dar viena pamokanti istorija.

2010m vasarą su Lolita keliavom po Libaną, kur šeimyna iš Beiruto neįtikėtinai svetingai mus priėmė ir su pasididžiavimu savo nuostabią šalį mums parodė. Tą dieną lankėmės Kedruose - dar Anglijos karalienės rūpesčiu sutvarkytoje pro-pro-proseneliškų tūkstantmečių kedrų giraitėje.

Ten ir išgirdom apie Romos Imperijos laikais iš Libano kalnų šimtmečiais vežamus kedrus imperijos laivyno statyboms. O iki romėnų - iš šių medžių senovės finikiečiai laivus statydavo, kuriais, tikėtina, net iki Amerikos nuplaukdavę. Atseit, dar iki vikingų, t.y. Kolumbas jau net nebe antras, o tik trečias gaunasi... Pirmi - dabartiniai Libaniečiai. Į ką mes mandagiai atsakėme, kad taip tai taip, užtat Nidos kopos yra didžiausios pasaulyje, o visos lietuvaitės garsėja grožiu ir gintariniais dantim. Kiek pagalvojęs dar pridūriau, kad lietuviai labai darbštūs. Tada jie mandagiai pakeitė temą.

Žodžiu, tais 2010-aisiais mano tikėjimas Amerikos atradimu dar nebuvo susvyravęs. Ogi dar pernai, 2012m, dar tik sutvirtėjo, kai paaiškėjo, kad Kolumbas buvo lietuvis, Jogailos anūkas. Tėvų, atitinkamai ir senelių, nepasirinksi - nėra tas Jogaila pas mus labai populiarus, bet negali sakyti, kad visai svetimas. Kiekvienam kaime - savas durnius, bet jis mūsų durnius. Iš dalies tai paaiškina apie Japoniją ir Kubą... Dėl vikingų viskas irgi tvarkoj, nes kas trečias darbingas lietuvis ir taip Norvegijoj dirba, arba svajoja ten dirbti - taip kad mes, lietuviai, esam tikrai ne paskutiniai žmonės tos Amerikos istorijoj. Kaip tokie labai klaipėdiečiai buvo trumpam ant akmeninės kartuvių formos arkos apie save parašę - Be MŪSŲ nebūtų JŪSŲ. Nebėr to užrašo jau, tai ir nebeaišku kas yra tie "mūsų" ir kas tie jųjų "jūsų". Zapos paminklą amerikonams tai vilniečiai susimetę padovanojo, galėtume ir Klaipėdos kartuves su buvusiu užrašu padovanoti. Tegu žino.

O ką gi aš sužinau visai neseniai, kas vėl suvarto mano tikėjimą Amerikos atradimu? Kad Libane ne šiaip malonybėm apie savo tautas mes apsimainėm - jie jau bando praktiškai įrodyti, kad finikiečiai savo laivais tikrai galėjo Ameriką pasiekti.

Taigi, praėjo po Kolumbo maždaug 5 amžiai, ir britas nuotykių ieškotojas Philip Beale pasistato laivą, identišką senovės finikiečių naudotiems laivams - pagal Marselyje archeologų surasto realaus istorinio laivo likučiuose naudotas medžiagas, detalių jungimo būdus ir architektūrą. Plauks labai panašiu keliu, kaip Kolumbas, tik atplauksiąs ne į Bahamus ir Kubą, o tiesiai į Floridą, kur laivą priduos Niujorko muziejaus ekspozicijai apie finikiečių kultūrą... Jis sako: "iš visų antikinių civilizacijų finikiečiai buvo patys iškiliausi jūrininkai. Jie naudojo kedrą, idealią medžiagą tvirtiems laivams, jie pirmieji laivų statyboje panaudojo geležines vinis, ir jie turėjo reikalingas astronomijos žinias, bei išmanymą apie vandenyno sroves".

Atrodytų, mesti iššūkį Atlantui, pasistačius antikinį 19 m. ilgio ir 50-ties dedveito tonų talpos laivą su didele tiesia bure - toks kaip ir drąsus žingsnis. Bet Philip'as smulkiai nemala - prieš pora metų jis savo finikietišku laivu apiplaukė visą Afrikos žemyną, kaip tai buvo aprašęs senovės Graikijos istorikas Herodotas, teigęs, kad finikiečiai apie 600 m prieš mūsų erą plaukė apie Afriką iš Viduržemio jūros iki Indijos.

Kai mes 2010-ais apžiūrinėjom kedrus Libane, tas patrakėlis britas Philip'as ratu apie Afriką suplaukė 32.000 km. Labai daug vandens perplaukta. Buvo visko - ir buriavimo atviruose Atlanto bei Indijos vandenynuose toli nuo krantų, ir 6 m aukščio bangos per štormus prie Gerosios Vilties rago, ir Somalio piratai, ir techninės problemos - bet jie tai padarė, jie įrodė, kad finikiečiai turėjo laivus vandenynui ir mokėjo jais plaukti. Įspūdžius ir nuotykius surašė knygoje "Sailing close to the wind".

Yra kasinėjimais patvirtinti archeologų teiginiai apie surastas mumijas Egipte su tabako ir kokaino pėdsakais. Šelmiai tie faraonai, vienok. Iš niekur kitur, tik iš Amerikos tos kontroliuojamos substancijos galėjo į Egiptą patekti. Ir gerokai prieš visus vikingus su kolumbais.
Kitas mokslininkas kalba apie surastas finikiečių monetas, kuriose pavaizduoti Senojo ir Naujojo Pasaulio žemėlapių fragmentai...
Taip kad yra mokslinis pamušalas to Philip'o ekspedicijos per Atlantą pagrindimui.

Beje, plaukimui apie Afriką jis suorganizavo daug mišrių įgulų iš 14 šalių - visuose etapuose sudalyvavo 53 buriuotojai. Norintys per pora mėnesių suplaukti Atlantą finikiečių laivu - tarkitės, registruokitės ir ieškokite rėmėjų. Idėjos įgyvendinimui šiuo metu dar trūksta apie 100.000 svarainių- tų, kurie ne rūgštūs obuoliai, o angliški rubliai.

Kas dėl buriavimo - plaukimas tokiu laivu per Atlantą nėra kažkas labai jau sudėtinga, juk buriuojama bus visąlaik pavėjui. Buriavimo patirtis įgulos nariams kažin ar būtinai reikalinga - svarbiau turėti širdy daug vietos nuotykiams, kantrybės ir ištvermės, nes per lėtą dviejų mėnesių plaukimą imituojant antikines technologijas ir metodus - bus visokio oro, teks pataupyti ir vandenį, ir maistą.

Tiems, kas išmanote medinius laivus - bus įdomu pažiūrėti finikiečių laivo statybos vaizdų galeriją. Nebuvau matęs anksčiau tokio metodo, kai iš pradžių korpuso apkalimo lentos lenkiamos ir kaiščiais tarpusavyje sujungiamos virš kylio, tik po to iš vidaus špantais tvirtinama, ir vėl iš išorės išoriniais stringeriais, jau turbūt prie špantų... Solidi laivo konstrukcija turėtų gautis, ką suplauktomis kelionėmis jie ir įrodė.

Jeigu tam nutrūktgalviui britui pavyks įrodyt, kad mūsų Kolumbas buvo tik trečias vyras Amerikai - matyt, grius ir mano teisybė apie gražiausias lietuvaites gintariniais dantim.

Beliks man tikėti lietuvių darbštumu. Nes kažkuo juk reikia tikėti.