A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip vietnamietis kebabus kepė

Plaukimas Kolobrzeg - Swinemunde - Ueckermunde

Pakeliui į Swinemunde, lenkiškai Swinoujscie, ima krapnoti, po to lietutis visai nejuokais įsižaidžia, ir neapleidžia iki vėlaus vakaro. Tik jau prisirišus Swinemundes marinoje, lietus sulėtėja, bet eiti paslampinėti į miestą visai netraukė. Bet tai buvo vėliau, o kol kas - tik išplaukus iš Kolobrzeg, atrodė, kad prieš mus - dar viena puiki buriavimo diena. Tiesiai plaukti į tikslą neleido per aštrus beidevindas, todėl grotu ir varikliu užsimetam apie 10 NM į atvirą jūrą, kol kampas į vėją pasidaro pakenčiamas, ir galime plaukti burėmis. Popiet vėjas ima suktis link Rytų, ir skleidžiame spinakerį.
Ne tiek ilgai džiaugiamės tuo labiau dinamišku plaukimu, nes vėjas ima stiprėti tiek, kad laikas mažinti bures. Be to, artėja lietaus frontas juodais debesimis ir su žaibais. Gerai, kad žaibuoja toli - laikas nuo blyksnio iki garso didelis - bet žaibai jūroje man visada nejauku. Taigi, gesinam spinakerį, išvyniojam genują, ir prie vantų bei štagų prisegu specialius elektrodus, skirtus žaibo iškrovai į stiebą nuvesti į vandenį be žalos laivo korpusui. Visiškai neaišku, kiek tokia apsauga realiai veiksminga būtų, bet kažkaip vis ramiau... Jei atvirai - teko dukart atsidurti ten, kur žaibai daužosi šalia, kelių šimtų metrų atstumu nuo laivo lįsdami vandenin kaip skaisčios besirangančios rankovės - gražu taip, kad net baisu - o tu sėdi nedideliam laively, vandens vidury, o stiebas kaip tas dalykas - vienintelis aukščiausias taškas iškilęs vos ne iki debesų. Iš pradžių tu bandai prisiminti kažką iš fizikos, visokius statinius krūvius ir įžeminimus, bet nuo to nei kiek ne ramiau, o dar paskui pasidaro paprasčiausiai tik baisu. Tada darau tai, ką dar galiu padaryti - nusitaikau į bent kiek šviesesnę vietą horizonte, laptopą ir smulkius elektroninius prietaisus dedu į dujinės orkaitę, atjungiu radijo stotelės anteną, žurnale užsirašau poziciją, kursą ir greitį, išjungiu visus prietaisus, kuriuos galima tuo metu išjungti; niekas laive nesiliečia ir laikosi kuo atokiau nuo metalinių dalykų... Ir dar - sveika kokią nors maldelę, tinkamą momentui ir skirtą Neptūnui, sugalvoti, nes tai kaip ir viskas, ką gali naudingo tuo metu nuveikti. Paprastai primenu Neptūnui, kad kaip ir normaliai su juo santykius visada stengiuosi palaikyti, pagarbos - per kraštus, visus buriuotojams žinomus ritualus vykdau dosniai, tai gal šia proga jis tai įvertintų, užtartų ir rimtai su Vėjų Dievu pakalbėtų, kad šitas visas jovalas greičiau šalin nuslinktų.
Visa, ką čia išvardinau, laikykim labai sąlygine apsauga nuo žaibo, bet jei nieko nedaryti - tai nuo to trenksmo visai šalia, kai bijai net akis į viršų pakelti, nes viskas aplink net vibruoja - gali žmogus išdurnėti. O kam tu, žmogau, reikalingas, jei išdurnėjęs - krante, ar jūroj? Na, gal nebent kaip maistas neišrankioms menkėms dugne... Tai va, vien savo psichinės sveikatos vardan, prisegam švediškus žaibo elektrodus, ir plaukiame toliau.
P7010087.jpg

Pavakare švartuojamės Swinemiunde marinoje, ten vėl sutinkame Maniją ir MonAmi iš Klaipėdos. "Prisirašome", apsižiūrime kada dirbs kuro kolonėlės - čia jos yra dvi, le'storanas jau nedirba, yra tik kažkoks 6 m ilgio konteineris-universamas, kuriame yra visko, t.y. net "zubrovkos" su obuolių sultimis - "nie pjanstva radi a zodorvja dlia". Vakare vietoj TV stebim besivystančią muilo operą su tragedijos elementais, vykstančią šalia marinos vingiuojančiame kelyje. Siužeto intriga tokia - mašina labai sustoja, ji myli jį, bet jis trenkia mašinos durimis (ne jai trenkia, šiaip trenkia), ir eina tolyn. Ji vejasi jyjy, o ją vejasi jos draugė, bet jis vistiek eina. Mašinoje dabar jau visai tuščia, t.y. ji lieka niekieno. Paskui jį paveja jos abi, ir taip pėsčiom stovėdami kelio vidury, atlieka operetinį trio apie tai, koks jis durnas ir kaip jinai jyjy vistiek myli... Jis atsako sodriu baritonu apie josios meilės reikalingumą jąjam, ir visi trys choreografiškai mojuoja galūnėm, ir visi trys gatavi vdupel, net neaišku , kaip vairavo pakol nesustojo... vienzho, lendam į laivą, ir, vyniodami superinį spaghetti carbonara, žavimės kaštakraujų lenkų temperamentu ir vokalo sugebėjimais. Kai atsibundam ryte, tų aistringųjų lenkų jau nebuvo. Niekieno mašinos irgi nebuvo. Aišku, kad kol žmonės dainavo, kas nors pasiėmė... Visa tai suprantam, kad neperjunkit kanalo ir laukite tęsinio. Bet tęsinio mes laukti negalime - ryte pilamės kurą mobilioje kolonėlėje, mokėdami po Eur1.5/L. Operatorius toks įdegęs, kad neiškenčiau nepaklausęs ar tik ne Turkijoj toks įdegis per atostogas panui teko, pasirodo žmogus kasdien čia, o ne Turkijoj, ir krantinėj čia toks soliariumas, kad net nenorėdamas įdegsi geriau, nei bet kokioj Turkijoj.
Išplaukiam iš uosto, ir, sekdami vietinių jachtų virtinę, papuolam į Kaizerio kanalą, vedantį į Štetino marias. Jonui pasakoju apie kanalą, kaip jį kasė prancūzų karo belaisviai, vokiečių čionai sugabenti 19 amžiaus vidury. Matau, žmogus visai kitom akim kanalo krantus jau stebi, tiesiog mato tuos tūkstančius prancūzų. Jau jam įdomu, kokia technika tuo metu buvo tokiam darbui naudojama, kiek maždaug tai truko... Kai toks inžinerinis dialogas išsenka, pamėtėju kitą temą - kai 1945 sovietai vokiečių armiją link Berlyno stūmė, vienam kanalo krante buvo rusai, kitam vokiečiai įsitvirtinę... Ir kaip sudėtinga būdavo žvalgams surasti mažiau saugomą pakrantės ruožą, kad armijos perkėlimą ten suorganizuoti; iš pradžių naktį ar paryčiais persikeldavo tik nedidelė šturmo grupė, lengvai ginkluota, kad užimti nedidelę teritoriją, į kurią po siaubinga priešo ugnim turėdavo persikelti pagrindinės puolimo pajėgos. Žiūriu, jau jis akim ieško, kur ta vieta , tinkama tokiai ofenzyvai, galėtų čia šiandien būti, diskutuojam kurie pakrantės ruožai pridengti, o kurie kiaurai prašaudomi, jau jam pasidaro įdomu ir koks čia gylis, koks kanalo plotis, kaip per vandenį techniką perkeldavo, ir t.t. . Verda jam mintys nuo tokios gyvosios istorijos pamokos. Ir labai gerai, kad verda, nors tikrai aš ir pats nežinau, ar tiksliai šiame kanale tokie santykiai tarp vokiečių ir rusų įvyko, bet juk niekur nemačiau duomenų, kad taip nebuvo.
Lenkija-Vokietija 005

Lenkija-Vokietija 005

Pagaliau plaukiame per paskutinius vartus su švyturiais, ir įpuolame į Štetino marias, kuriose yra Lenkijos-Vokietijos siena. Keliame visas bures, ir plaukimas pasidaro panašus į Kuršmares - farvateris, tinklai, ir tas pat vėl tik atvirkštine tvarka. Kartu kanalu plaukę čarterinės lenkų jachtutės gerai šiuos vandenis žino, todėl kerta tiesiogiai link Ueckermunde's, o mes plaukiame tiksliai pagal gaublį, t.y. jūrlapį , vien farvateriu, ir gaunasi kad kažkaip kampais.
large_Lenkija-Vokietija_010.jpg

Po kurio laiko kertame Lenkijos-Vokietijos sieną, pažymėtą geltonais plūdurais, o dar vėliau perprantame vokišką tinklų statymo ordnung'ą. Visos marios skersai/išilgai užtvertos, ir reikia tikrai įdėmiai stebėti stuaciją, kad neįsivelti į tinklus. Kiekvienas tinklas griežtai pažymėtas dviem plūdėmis su vėliavomis - pradžia su viena vėliava, o tinklo pabaiga - su dviem vėliavomis. Dažniausiai dvigubos vėliavos stovi 20-30 m atstumu viena nuo kitos, t.y. aiškiai pažymėtas saugus koridorius, ar vartai tarp dviejų tinklų. Nori plaukti ne farvateriu - stebėk gylius, jūrlapyje ieškok akmenėlių ženklų, ir plauk tarp dvigubų vėliavų - tai viskas ir bus lygiai bei ramiai.
Štetino marių krantai vietomis atrodo visai patraukliai - reljefas tikrai nėra plokščias, aplink miškais padengtos kalvos, pakrantėse išsibastę kurortiniai miesteliai, išaugę iš žvejų kaimelių.

Netrukus priartėjame prie Ueckermunde's įplaukos kanalo.
large_Lenkija-Vokietija_017.jpg
large_Lenkija-Vokietija_018.jpg
large_Lenkija-Vokietija_020.jpg
large_Lenkija-Vokietija_021.jpg

O dar po 15 min. švartuojamės miestelio centre.
large_Lenkija-Vokietija_028.jpg

Neketiname ilgiau čia užsibūti, tesinori greitai apžiūrėti miestelį, pabandyti suprasti kuo jis čia gyvena - ir plaukti toliau.

Nedidukė ir kompaktiška ta Ueckemunde - ramus, švarus ir tylus miesteliokas prie upės ir marių, savo laiku garsėjęs ungurių žvejyba, rūkymu ir tiekimu Pomeranijos biurgeriams.

Beslampinėdami gatvelėmis, randame LBS biurą (žiūr foto žemiau), o paskui nusprendžiame ką nors greitai užkąsti. Pasirodo, dvi įgulos duri dvi labai skirtingas nuomones dėl to užkąsti. Lokiuko įgula tvirtina, kad kebabas yra nors ir greitas, bet visada šviežias ir teisingas maistas. Scorpio atstovauja nuomonei, kad islamistams ir jų virtuvei savo kukliais finansais neturėtume padėti leisti šaknis ir konkuruoti su biurgerių vakarietišką kultūrą nešančiomis dešrelėm su kopūstais. Lokiukas pasišauna tuoj pat neginčijamai įrodyti kebabo greitumą bei sveikumą, ir kad visokie sapaliojimai apie kultūrinius skirtumus ir kažkokią ekspansiją nieko bendro neturi su įgulas vienijančiu troškimu kažką užsimesti ant skrandžio. Kai man kas pasako - "aš tuoj įrodysiu" - dažniausiai aš pristabdau savo argumentaciją, ir leidžiu viską man įrodyt praktiškai.
Doner kebabų verslas Ueckemunde'je yra, sakyčiau, pažengęs, bet tikrai neįvokiu, kaip mūsų praktinio eksperimento vedama grupė paieškas užrutulioja vietnamiečių maisto restorane, kuris reklamuojasi, kad daro pačius geriausius turkiškus kebabus mieste. Kad nebūtų buriuotojams būdingų ginčų dėl neteisingo balo, visi užsisakome vienodą (monotipas) kažkokį donner u-liu-liu su viskuo, valgysime vietoje. Manau, kad mūsų u-liu-liu buvo pagamintas iš visiems pažįstamos "šlapiankos", pagardintos kažkodėl kinietišku kukurūzų krakmolu patirštintu saldžiarūgščiu padažu, bulvytės fri buvo kaip visos fri, o padrožtas kopūstas buvo kaip ir vieninelis natūralus ingredientas lėkštėje. Visi viską suvalgė - vėlgi - dėl vienodos distancijos, ir dar kad alkani. Po to buvo vieningai nuspręsta, kad su tuo pavalgymu kažkas gavosi visai ne taip. Aš juk sakiau - alkaida... Iš Jono šypsenėlės supratau, kad jis tik ir laukia, kad tuoj-tuoj apie tai ir prasižiosiu. O ne, neišdegs...
Nubetvienoktačiau - vokiečių provincijoj papulti būtent į vietnamiečio knaipę, su tikslu suraityti greitą ir sveiką turkišką kebabą, ir prisiryt lietuviškos šlapiankos su kinietišku padažu - ir specialiai ieškodamas, užsimušk - nerasi, o čia - prašom...

Fotografuojamės su metaliniu gatvės muzikantu, atsirišame ir judame toliau.
O toliau buvo dar gražiau. Bet apie tai - kituose įrašuose, stay tuned, kaipssaka...
large_Lenkija-Vokietija_036.jpg
large_Lenkija-Vokietija_029.jpg
large_Lenkija-Vokietija_030.jpg
large_Lenkija-Vokietija_034.jpg
large_Lenkija-Vokietija_038.jpg
large_Lenkija-Vokietija_039.jpg
large_Lenkija-Vokietija_040.jpg
large_Lenkija-Vokietija_041.jpg
large_Lenkija-Vokietija_042.jpg
large_Lenkija-Vokietija_043.jpg
large_Lenkija-Vokietija_044.jpg
large_Lenkija-Vokietija_045.jpg
large_Lenkija-Vokietija_046.jpg
large_Lenkija-Vokietija_047.jpg

Posted by gramas 10:35 Archived in Germany

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Be the first to comment on this entry.

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint