A Travellerspoint blog

Apie tai, kam reikalinga kantrybė. Archipelago naujienos-2

large_DB3838912219AC6817CD744D877FA572.jpg
Jonas suvisam krito į meilę. Stokholmui. Jam čia tinka viskas - ir miestas, ir žmonės, ir tas tempas-triukšmas-veiksmas-šurmulys. Sakosi, čia vieta, kur jis galėtų gyventi. Bet ne to juk čia atplaukėm, ne miestą sau matuotis - pabuvom dvi dienas, pamatėm ką suspėjom - ir užteks. Man jau nagai niežti judėti toliau. Strandvagen'o Ferrar'iai Mazeračiai? Kad ne-a, ačiū kažkaip...
Bet kiekvienas turim vietų, į kurias traukia sugrįžti, ir Jonui Stokholmas ilgam išliks kažkur sąrašo viršuje.

Puikus vėjuotas rytas, todėl keliam bures vos išlindę iš Wasahamnen marinos. Vėjo tiek, kad gūsiai retkarčiais užverčia ant šono ne vaikiškai - jei tektų ilgiau šitaip buriuoti, reiktų rifuoti grotą. Tačiau kanalas suksis kairiau netrukus, stosim tiesiai nosim į vėją - neverta vargti su rifavimu.

large_DB4877AA2219AC6817E11F81CBCE9E4D.jpg

Prieš mus lėtai išauga didžiulis kruizinis VIKING keltas. Toks miestas ant vandens. Mes kaip tik randamės ties krantine, kur jis švartuosis, bet staigiai pasitraukti negaliu, nes buriuojam gana aštriai į vėją. Keltas ženkliai lėtina greitį, akivaizdžiai laukia, kol pasitrauksim nuo jo krantinės - ir tik tada susigriebiam padarę kvailystę - išlindom į uosto akvatoriją, neįsijungę VHF16 kanalo. Vos tik Jonas įjungia mūsų raciją, išgirstu teksto pabaigą "... and sailboat to be escorted to the harbour." Su keltu mes jau beveik susilyginę... Gal buvom įplaukę į draudžiamą zoną? Už savęs pamatom atlekiantį oranžinį katerį su visų spalvų švyturėliais. Mus ima, sakau Jonui - iškart priperkam, tuoj mus pakuos už tai, kad patrukdėm keltui. Šitoks didelis laivas , ko gero, savo dviem sulig 5 aukštų namu dydžio varikliais per 5 minutes išdegino tiek mazuto, kad mano kreditinė gali tiek ir nepatempti... Tikriausiai, iš pradžių bandė mus kalbinti ir baidyti į šalį per raciją, mes neatsiliepėm, ir - prašom...
Atrodo, šiandien jau prisiburiavom - vynioju genują, jungiu variklį - kateris jau visai arti, bet greičio nemažina. Na taip - susigretinęs apžiūri, dabar užeidinės iš priekio, pristabdys, pridengs mus nuo vėjo ir tada išgirsim ką ir kaip toliau daryti... Nuotaika, aišku, krenta kaip nuo kalno...
Bet jis kaip lėkė su visom savo lempom link mūsų, taip ir nulėkė, palikęs ant jo sukeltų bangų pašokinėti.
Per raciją vėl prasideda pokalbis. Girdim tik tarnybos tekstus, nes kita dialogo pusė randasi kažkur toli ir mūsų racija jų signalo neima. Pasirodo, nutiko šis tas negero su kažkokių netautiečių jachta archipelago prieigose iš jūros pusės, ir vyksta gelbėjimo operacija. Aiškėja, kad kateris skuba į pagalbą ties tokiu tai švyturiu ant akmenų užlėkusiai jachtai, kurios įgulai tiesioginio pavojaus gyvybei nėra, tačiau prašosi saugios palydos į artimiausią uostą.
Aha, tai mūsų atostogos dar kaip ir nesibaigė... good-good-good...

Genują tai suvyniojam ir einam varikliu vien su grotu, tai vėl pliurpą gesinam ir plaukiam abiem burėm - priklausomai nuo vingiuojančio farvaterio krypties į vėją. Sportiškai drožtis visą kelią laviruote nenorim, nes gaila laiko - dar šiandien norėtume aplankyti Vaxholm tvirtovę, ir tada spręsti - liekam ten nakvoti, ar plaukiam toliau. Iki Vaxholm plaukimas tikrai neprailgo - maždaug tik pora valandų. Per tą laiką skaitinėjam lociją (tiksliau - Arholma-Landsort buriavimo vadovą) - apie Vaxholm istoriją.
large_DB5F7C132219AC681720CCFDD5C1A7DF.jpg

Tvirtovė buvo pradėta statyti dar karaliaus Gustavo Vazos laikais - 1544 m. Pradžioje tai buvo tik bokštas su pylimais aplinkui - patrankų pagalba galėjo kontroliuoti kanalus tarp salų, vedančius į Stokholmą. Iki dabartinių mūrų tvirtovė išsiplėtė maždaug 1860m - ir tapo praktiškai bet kokiam to meto laivynui neįkandamu riešutėliu ant kelio į sostinę.

Kad tvirtovės niekas negalėtų aplenkti, vienas iš kanalų apie salas turėjo būti užpiltas. Gyliai čia - apie 20 metrų, todėl su tuo kanalu švedai užtruko 300 metų. Toks, sakyčiau, ilgalaikio matymo reikalaujantis projektas - kaip mūsų atominė, ar energetinė strategija - ar ne? Bet jie tai padarė - per 300 metų, bet padarė, ką suplanavę. Keitėsi karaliai, keitėsi vykdytojai - bet padarė, nes taip buvo nuspręsta, ir to jiems reikėjo. Vėliau, kai karalystės sienų ir sosto prieigų gynyba nusikėlė tolyn į archipelago pakraščius ir tvirtovė prarado gynybinę svarbą - buvo nuspręsta vėl tą užpiltą kanalą atidaryti laivybai. Išsprogdinti per 300 metų supiltus akmenėlius užtruko 30 metų. Ir vėl jie tai padarė, nes taip jiems reikėjo. Turi nuoseklumo ir kantrybės šita valstybė ir jos žmonės. Gal čia valstybės strategija ir ją vykdantys žmonės ne kas 4 metai keičiasi, kaip pas mus?

Pats Vaxholm miestas kadaise gyveno praktiškai vien iš tvirtovės įgulos aptarnavimo, ir jame buvo leidžiama statyti vien tik medinius statinius. Kad priešui atėjus, miestą būtų galima sudeginti, ir nereikėtų eikvoti šaudmenų priešo kareivių priedangoms naikinti. Iki šiol yra daugybė išlikusių senovinių medinių pastatų. Vietinio burmistro boba organizuodavo priėmimus, kviesdavo žymesnius menininkus pasirodyti įgulos karininkams ir vietos aukštuomenei. Prieš kiekvieną pobūvį ji pagal kviestinių sąrašą stropiai patikrindavo kiekvieno dalyvausiančio reputaciją ir ar pakankamai ta asaba yra pasiturinti, ar skolų neturinti - kad būtų verta su rimtais žmonėm toj pat medinėj troboj skripkos klausyti...

Vaxholme ir buvo sustabdyta rusų invazija 1719 - aisiais. Rusų laivynas per tą ekspediciją sudegino vos ne kiekvieną kaimą visam Archipelage, tačiau Vaxholmas jų į sostinę nepraleido.

Laikas bėgo, artilerijos technika nuo lygiavamzdžių pabūklų perėjo prie graižtvinių su didesniu apšaudymo nuotoliu, geresniu taiklumu, pabūklai tapo paslankesni - ir sienų gynyba persikėlė į Archipelago prieigas. Švedams apsispręsti padėjo ir toks Vokietijos admirolas (kurio pavardės vistiek niekas neatsiminsim), su savo moderniu kreiseriu pademonstravęs naujų graižtvinių pabūklų galią. Šovė šovė kareivėlis - ir įgruvo abi tvirtovės sienos kiaurai. Išorinė siena iš granito blokų ir vidinė plytinė 2 metrų storio siena. Sušovė admirolas chuliganas grynai šiaip sau, ir nuplaukė savo keliais. Sakoma, kad per savo gyvenimą admirolą juokiantis matė tik du kartus - pirmą kartą kai, gerokai vėliau pats saloje išsilaipinęs, pamatė savo šūvio į Vaxholm'ą padarinius. Antrąkart - kai mirė jo uošvienė. Matyt, įvykiai jam buvo lygiaverčiai.

Netekus karinės svarbos, tvirtovė buvo ir kareivinėmis, ir kalėjimu, ir vėl kareivinėmis, ir švedų jūros jėgerių (specialus galvažudžių dalinys visokiems šlapiems dalykams) mokymo baze, ir galiausiai - muziejumi su viešbučiu keliaujančiam jaunimui.
Labai jau daug laiptų į pagrindinį citadelės bokštą - bet vargti tikrai verta - nuo bokšto vaizdai į visas puses - už milijoną. Jei su savimi atsinešit termosą kavos ir sumuštinius priešpiečiams - čia ta vieta.

Muziejuje vaikštinėjo dar kelios švedų šeimos - keisti jie kažkokie, santūrūs tokie, nieko neliečia... Čia juk ekspozicijų salėse galima visus kulkosvaidžius, patrankėles ir pabūklus, periskopus išmėginti - tai mes ir mėginom, tarškinom spynom kiek tilpo. Ten įvairių epochų kareivių manekenų pristatyta - kai kurie akis varto, kvėpuoja, sujuda laikas nuo laiko - gal tie švedai tų "prižiūrėtojų" bijojo?
Kultūriniai skirtumai, kurgi ne...
Jei ką istoriniai ginklai rimčiau domina - tai visa geležis, kuri šiuo metu Vaxholm'e rodoma - neblogai aprašyta ir pavaizduota ==čia==

Aha, tai gi tie jūros jėgeriai įdomius laivus turėjo - gali tikrai greitai glisuodami skrieti paviršium, o reikalui prispyrus - gali imti ir panerti po vandeniu su dviejų karių įgula, tuo metu kvėpuojančia iš akvalango balionų... Įdomios karinės technikos švedai iki šių dienų turi - ne veltui Švedija yra viena iš didžiausių ginkluotės pardavėjų visame pasaulyje. Nemūsiškai šie koviniai narai Kustjägare vadinami - kam įdomu, prasigooglinsit.

Marinoje prisirišam, ir tik tada pamatom, kad juk galėjom atsistoti ir šalia savo prietelių - burinės jachtos GERADIENA, mūsų kaimynų namų uoste. Ilona ir Tauras čia nakvojo pakeliui į Stokholmą, prieš tai atostogavo Archipelage - salų miesteliuose ir laukinėse inkaruotėse. Jiedu ir pakonsultuoja mus ką įdomesnio rasim miestelyje, kaip į tvirtovės salą keltis, kur jachtos žaislų parduotuvės, kur pinigų iš sienos SEB'as duoda... Netrukus jiedu susipakuoja dviračius ant savo laivo, ir išplaukia į didelį miestą.
large_DB74764B2219AC6817A687BBF9C0EC98.jpg

Marinos paslaugų kaina SEK225 už dieną, WiFi pasijungimo kodą ir wc spynų kodus duos uosto budintis. Dušas už monetas. Visas personalas - teisingai į klientą orientuotas jaunimėlis. Servisas - super.

Vaxholmas reklamuojamas kaip miestas ir marina su Viduržemo jūros koloritu. Vizitas į tvirtovę - sakyčiau, privalomas, labai simpatiškas miesteliokas, Archipelago sostinė - bet daugiau kaip dienos kažin ar vertas, ir su tuo Viduržemiu marketingo galvūzai užlenkė, mano kuklia nuomone. Mooring line švartuotė, pora restoranų netoli krantinės - ir jau Viduržemis, Italija, Graikija? Nenada..., gerai?

Šiek tiek FOTO

Posted by gramas 23:55 Archived in Sweden

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Be the first to comment on this entry.

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint