A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip švedų dugną gadinom.Archipelago naujienos-3

Iš Vaxholm išvykstam su džiaugsmu. Labai jau mums knieti pastovyklauti gamtoje, nes civilizacijos malonumai ir atostogaujančios minios šurmulys Archipelago miesteliuose džiugint kažkaip nustojo. Pasipildom maisto atsargas kelioms dienoms į priekį, pasiperkam BBQ angliukų ir kažką prakepti - ir judam į Ladna salyną.

Kodėl renkamės Ladna? Pasirinkimo metodas - dūris į jūrlapį pirštu, arba "iš lempos". Archipelage pilna vietų laukinei inkaruotei, kur gali mesti kablį ramioje įlankoje, ar rištis laivo priekiu tiesiog prie kranto uolų, laivagalį fiksuojant inkaru. Visos tos vietos mums naujos ir nematytos. Todėl vienintelė preferencija renkantis - kad ta mūsų inkaruotė būtų toliau nuo civilizacijos ir ne perdaug į šiaurę, nes tolimesnis mūsų atostogų maršrutas numatytas tyrinėjant Archipelago pietinius pakraščius. Šia kelione pavarysim žemyn nuo Stokholmo iki Landsort salos, ten persimesim į Gotlandą ir iš ten - namo. Šiaurinius pakraščius, t.y. aukščiau Stokholmo, suplauksim kitos kelionės metu, kai iš Archipelago nuplauksim į Alandus, ir pro Saarema salas grįžinėsim namo. Bet tai bus kitąmet.

Ladna - tik viena iš salų su visaip lankstytais kraštais grupės (Ladnaon, Laren, Grano ir t.t.), kurios kartu suformuoja daug įlankų, todėl galima pasirinkti tinkamiausią, geriausiai apsaugotą nuo vėjų. Šis salynas - tai gamtos rezervatas, kuriame nėra jokių miestelių, tik nuo 1555 metų čia įsikūrusių vietinių fermerių ūkiai, ganyklos, miškai. Salos gerokai iškilę virš jūros lygio, uolos apžėlę brandžiais miškais. Savo laiku, formuojant Archipelagą kaip turizmo industrijos Meką, vietiniai fermeriai atsisakę parduoti savo žemes valstybei, ir taip buvo išvengta tirštesnio šių vietų apgyvendinimo ir įdarbinimo turizmo tikslams. Todėl čia - švedų buriuotojų savaitgalio rojus. Tie greitaeigiai keleiviniai laivai, vežiojantys turistų tuntus, į čia neplaukia. Kas įdomu - sakoma, kad šiose įlankose vanduo visada 3 laipsniais šiltesnis, nei salyną supančioje jūroje, tikriausiai dėl gylio. Salyno prieigose yra srovės ir gana gilių vietų su perkritimais iki 40m, o įlankose stovinčio ir saulės įšildomo vandens gylis apie 6-8m.

Čia plaukioti reikia griežtai pagal ženklus, nepatingint ploterio informacijos pasitikrinti pagal popierinių jūrlapių rinkinį. Kažkokių rimtesnių nukrypimų nuo ploterio informacijos mes lyg ir neradom, tačiau gana dažnai pamatai iškart už gairės, išorinėje farvaterio pusėje keliolika vandens centimetrų paslėptą uolos kuprą. Laaaabai sudrausminantis vaizdas, aš jums pasakysiu. Tada dar pagalvoji apie GPS ploterio paklaidą, ir ką ji praktiškai reikštų, jeigu bandytum vien pagal elektroniką plaukti tamsoje, kai tas gaires gali būti sunkiau vizualiai surasti. Kuršmarių įpročius apie bojos ėmimą iš belenkur - čia geriau pamiršti. Todėl naktį čia visi ant kablio ir stovi, o ne vandenį šiaušia...

Šiuose vandenyse navigacija reikalauja šiek tiek daugiau dėmesio, bet spėju parsisiųsti GRIB'us ir patyrinėję juos pamatome, kad gero oro, tinkamo stovyklauti gamtoje, rytoj nebebus. Suptis ant inkaro ir tūnoti kajutėje, kai viską aplinkui drengia lietus - tai ruošti kažkokį įmantresnį patiekalą, pavalgyti, pamiegoti, paskui dar pamiegoti, paskaityti, pamiegoti, pavalgyti, gal dar kart Master and Commander pažiūrėti, ką nors jachtoje pataisyti ar išvalyti, vėl paskaityti ir vėl pamiegoti ir t.t. Taip kad dar šiandien, kol nelyja, reikia pasikarstyti po uolas, pasiirstyti pripučiamu tūziku, pažvejoti, sugriliuoti. Tas ir bus vėliau padaryta, bet kol kas reikia dar surasti tą išsvajotą laukinę inkaruotę.

Neskubiai plaukinėjame iš vienos įlankos į kitą - dauguma jau užimtos jachtų ir katerių. Atostogų sezonas, nieko nepadarysi. Kai kuriose stovi elektros kabelio ženklai su draudimu inkaruotis. Dar kitos mums netinka, nes per daug atviros gana smarkiam vėjui, kuris, ciklono kraštui šiąnakt atėjus, dar sustiprės. Šių vietų aprašymuose ieškome vietelių, tinkamų rištis prie kranto, stebim, kaip drąsiai švedų škiperiai prieidinėja prie uolų, prieš tai išsimetę laivagalio inkarą.
Akivaizdu, šios vietos jiems puikiai pažįstamos. O mums čia viskas nauja. Keliose vietose bandome jachtos priekį paduoti prie uolų, bet visur randam akmeninį 4-7m ilgio karnizą su sekliu vandeniu nuo kranto, pasibaigiantį stačiu kritimu į didesnius gylius. Tas karnizas visai nedžiugina - ant SCORPIO dugno, prieš pat falškylį, turime echoloto daviklį - stukteltum juo į akmenis, ir beveik garantuotai turėtum daug vandenėlio, smagiu fontanu besiveržiančio per skylę dugne, kurios jokiu kaiščiu greitai neužkalsi.

Vienoje iš nuostabių Ladna salos įlankėlių du kartus bandom stotis ant inkaro. 3-4m gylyje metam pagrindinį CQR tipo inkarą su 10m storos ir sunkios grandinės, išleidžiame apie 20m virvės. Varikliu duodame eigos atgal, kad gerai įkirsti inkarą į dugną. Kur tau - virvė pilnai įsitempia, bet lėtai ir užtikrintai velkam savo kablį dugnu, tas niekaip neima grunto. Tenka kelti dumbliną grandinę ir randam tirštai dugno žolėm apsivėlusį inkarą. Visa kupeta silkių šieno. Matyt, čia dugnas labai tirštai apaugęs, ir mūsų CQR kablys to nesupranta. Arba - gal dumblas per skystas, ar jo sluoksnis per plonas, tai inkaras tuo akmeniniu įlankos padu sau čiuožia? Taip paliekam dvi gilias vagas įlankos dugne, ir nieko nepešę, plaukiam ieškoti sekančios įlankėlės. Laivo priekis visas dumblinas, aš pats iki alkūnių dumblinas - tenka kibiru nemažai vandens iškelti, kol visą tą jovalą nuo savęs ir laivo nuplaunu. Šienavimo epopėją stebėjo ir dabar mus žvilgsniais palydi švedų porelė, su vyno taurėm rankose sėdinti kokpite gražuolės jachtos, užsiėmusios patį įlankos centrą.

large_6AEB58152219AC68174B9105C96F3EA5.jpg
Neilgai trukus, ir mes užsiimam kitos įlankos centrą, bet čia jau giliau - apie 10m. Ladnaon sala, įlankos vardas Skomakarviken, 59.25,042N / 018.44,090E.
Iš vienos pusės prie kranto prisirišus ištisa flotilė jachtų, kiek arčiau kranto nuo mūsų stovi dar pora laivų, o mes atsistojam tvirtai ant inkaro vos ne pačiame įlankos maišo centre. Dabar ciklonas galės vėją ir mūsų laivelį sukioti kiek tinkamas - esame saugiu atstumu kiek nuo krantų, tiek nuo kitų jachtų.
Šioje įlankoje yra bent kelios vis dar laisvos vietos su locijoje pažymėtais saugiais priėjimais prie kranto. Stebim, kaip neskubėdami švedai keliauja iš vienos įlankos į kitą, kaip matuojasi priėjimus prie kranto, prisiriša, arba plaukia ieškoti kitos vietos. Ir pusvalandį, ir ilgiau jie gali ieškoti tos jiems tinkamos vietelės, kiekvienas pagal savo jūreivystės išmanymą vertindamas savo laivo ir įrangos savybes, oro prognozes, vietos charakteristikas.

Echolotas net pasižviegdamas rodo begalę žuvies, todėl pirmas darbas - tai išsivynioti spiningą ir bergždžiai bandyti ką nors sudžiguoti. Pakeičiu guminuką blizge, po to užsegu guminukų mikromasalų sistemėlę ešeriams - vistiek niekas nekimba. Net pamirštu, kad esame draustinyje, kur, tikriausiai, gali būti ribojama žvejyba, bet gal ir ne... Na, jei niekas nekimba - prisipučiam valtelę ir iriamės patikrinti krantą. Aš iriuosi valtimi, Jonas iriasi pėsčias, nes bepučiant valtį kilo ginčas - jis, atseit, nuplauktų greičiau, nei aš mūsų valtim nusiirčiau. Vos pradėjęs laivagalio kopėčiomis leistis į vandenį, vaikinas suprato, kad čia ne Kuršmarės - vandens temperatūra tik kokie 16 C. Šiaurė, vienok... Mane be rimto reikalo į tokį vandenį ir su pagaliu neįvytum. Na, bet čia vyriškas ginčas - todėl nuplaukė jis iki kranto. Varžybų nebuvo, nes man labiau norėjosi šalia jo irkluoti, kad turėtų kur įsikibti, jei kas... Šiltas rankšluostis, apdairiai pasiimtas į valtelę, jam buvo pats tas. Saulės per dieną įkaitintos uolos padėjo atšilti, ir visai smagiai prasivaikščiojom stačiais uolėtais šlaitais, apaugusiais šimtamečiu spygliuočių mišku. Tarp tokių akmenų sunkoka su miško technika pravažiuoti, todėl niekas ir nevargsta su vėjovartų tvarkymu. Gali būti, kad medkirčių suruošiami rąstai iš tokių salų išgabenami malūnsparniais, kaip Alpėse, nes man net įsivaizduoti sunku, kaip forvarderis salose galėtų tokias akmenines kliūtis įveikti. Gal žiemą, kai ledas stoja, gal tada jie miškus tvarkosi? Medžiai seni, tačiau plonesni, nei pas mus tokio pat amžiaus eglynuose - pas mus miškų žemė kur kas derlingesnė, todėl mūsų medžiai greičiau užauga, nors pati mediena ne tokia kieta, kaip čia...

Tas vargas inkaruojantis priverčia pagalvoti apie mūsų inkarus. Ant SCORPIO jų yra trys. Pagrindinis - CQR plūgo tipo inkaras su grandine. Laivagaliui fiksuoti paprastai naudojam tikrai patikimą keturių sulenkiamų nagų žvejybinį inkarą. Šis idealiai tinka praktiškai bet kokiam gruntui, bet nemėgsta būti apsukamas. Dar vienas jo privalumų, kad tai neverk pametęs inkaras, nes jie nėra brangūs. Atsarginis Danforth tipo inkaras paslėptas kažkur giliausiai runduke ir bus reikalingas tik tada, jei vieną iš pagrindinių prarastume, arba tie du laivo nebenulaikytų peklai ir dangui su sūrymu besimaišant. Deja, visi mano inkarai šiandien laikytini morališkai pasenusiais, nes visokiausiais praktiniais bandymais jau seniai įrodyta, kad modernaus dizaino inkarai yra žymai patikimesni. Rocna, Manson, Kobra - va čia yra inkarai šiuolaikinei jachtai. Jie greitai ir patikimai griebia gruntą ir kuo labiau juos tempsi - tuo giliau jie rausiasi į dugną. Dar viena puiki jų savybė - vėjui ar srovei pasikeitus ir laivui inkaruotėje apsisukus 180 laipsnių - šie inkarai be vargo iš naujo įsikasa ir patikimai laiko laivą. Šitaip SCORPIO apsisukus šiąnakt, mūsų CQR dugnu prasivilks apie 25 metrus, kol vėl įsikabins į gruntą. Ryte tikrai nesigailėjau, į patį įlankos vidurį atsistojęs; kiek arčiau kranto - gal tie 25 ir būtų skirtumas tarp vandens ir akmens. Reiks ir mūsų laiveliui bent jau kokių 15 kilų Kobra inkarą nupirkti kaip pagrindinį, o senąjį CQR vežiotis kaip atsarginį. Vietoje kiek per mažo Danforth'o, kuris man niekad teigiamų emocijų nekėlė dėl kažkaip per mažai, mano nuomone, atsilenkiančių letenų.
large_6AFB9FA42219AC68177EB301545B9EEB.jpg
Įrengiu mūsų išmąnųjį griliuką laivagalyje, virš relingo. Stiprokas vėjas visai nepadeda kepimui, todėl prasikepam tik šiek tiek vakarienei, o didžiąją dalį vištienos suverčiam į puodą su visokiom raudonom daržovėmis bei prieskoniais ir pasidarom tokį aštrokoką troškinį. Jis mus ir laikys šiltais pilvukais rytojaus dieną, kai nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro mirksim po žiauria liūtimi, kol plauksim iki Dalaro.

Vakarojantys savo laivuose švedai, tie, kur visa flotile prie kranto uolų prisirišę, matyt, nuo vyno jau apšilę tiek, kad pradeda dainuoti. Ramios ir linksmesnės melodijos klaidžioja virš įlankos, kol saulė nusminga už miško viršūnių. Ir tada, viskam nutilus ir temstant, toje pat kompanijoje dienos pabaigą visiems laivams paskelbė triūba grojama neskubi kariška laivo vėliavos nuleidimo melodija.
Buvo gražu.

Posted by gramas 23:49 Archived in Sweden

Email this entryFacebookStumbleUpon

Table of contents

Be the first to comment on this entry.

Comments on this blog entry are now closed to non-Travellerspoint members. You can still leave a comment if you are a member of Travellerspoint.

Enter your Travellerspoint login details below

( What's this? )

If you aren't a member of Travellerspoint yet, you can join for free.

Join Travellerspoint