January 2013

Didvyriams paklausos nebuvo australiečių kruiziniame laive ORION. Kapitonas visiems paaiškino, kad didvyrių nereikės, o teks padirbėti kaip suderintai komandai, kad atšiauriuose vadnenyse surasti ir išgriebti gelbėjimo plauste plūduriuojantį 63-ejų metų amžiaus prancūzą buriuotoją Alain Delord. Delord'as vienas pats plaukė apie pasaulį Archambould 35 tipo jachta CHOUK CHOUK NOUGAT. Per smarkų štormą apie 500 jūrmylių į Pietvakarius nuo Tasmanijos Delord'o 10-ties metrų jachta buvo kaip reikiant suvoliota, ir neteko stiebo. Maža to, stiebo nuolauža, plūduriuojanti šalia, prakiurdė jachtos bortą, ir buriuotojas iš skęstančios jachtos išsilaipino į gelbėjimo plaustą sausio 18 dieną. Iškart aktyvavo gelbėjimo radijošvyturį, kurio signalą priėmė Kanberos gelbėjimo operacijų koordinavimo centras. Centras buriuotojo gelbėjimui nukreipė arčiausiai nelaimės vietos buvusį kruizinį laivą ORION. Tas arčiausiai - tai 680 jūrmylių, arba 50 valandų plaukimo. Šis iškart pakeitė kursą, tuo suveldamas savo keleivių atostogų planus, ir pasuko link regiono, kuriame turėjo būti buriuotojas. Tuo pat metu gelbėjimo centras plausto paieškai išsiuntė lėktuvą, kuris buriuotojui numetė siuntinuką su būtiniausiais reikmenimis - racija, dar vienu gelbėjimo plaustu (Delord'o nuosavas plaustelis buvo mažokas, be vandens ir maisto atsargų) ir plūdriu gelbėjimo kostiumu, kuriuo Delord'as ir buvo pasidabinęs žemiau pateikiamame gelbėjimo video. Delord'as plauste praleido tris paras, iki buvo saugiai perkeltas į ORION'ą.

Grįžtame prie didvyrių nereikėjimo... ORION'o kapitonas Mike Taylor pademonstravo puikius savo ir įgulos jūreivystės įgūdžius, nes ne tik pasiruošė planą A ir planą B gelbėjimo operacijai, bet, kol keliavo į paieškos rajoną, suspėjo apmokinti savo įgulos narius - gelbėjimo operacijos dalyvius - darbui pagal abu scenarijus.

Planas A: jeigu oro sąlygos daugmaž palankios ir banga ne didesnė kaip 3 metrai - ORION'as nuleidžia pripučiamą motorinę valtį su 2 asmenų komanda. Vienas iš jų vairininkas ir užsiima tik varikliu bei manevravimu, kitas - plaukikas, su šiltu hidrokostiumu, jei bus reikalas - pasirengęs nerti į 5 laipsnių vandenį. Iš plausto jie paims buriuotoją į valtį, ši priplauks prie pavėjinio borto laivui, ir per šoninį liuką buriuotojas bus perduotas į laivą. Pavojingiausia šio plano fazė - būtent tas perdavimas per šoninį liuką iš valties, kuri su kiekviena banga judės didele amplitude ir daužysis į didelio laivo bortą.

Planas B - tuo atveju, jeigu sąlygos bus audringos, ir banga bus didesnė, nei 3 metrai ir vėjas virš 25 mazgų. Esant tokioms sąlygoms, saugus manevravimas su lengva pripučiama valtimi šalia didelio laivo borto yra sunkai įmanomas, saugus buriuotojo perdavimas per liuką dar sunkesnis. Šiam planui jie numato priplaukti laivu pavėjiniu bortu prie plausto, ir krano komanda turėjo nuleisti trosą su pakabinimo sistema buriuotojui tiesiai virš plausto. Vėlgi - realiomis sąlygomis, esant aukštai bangai, ant kurios tas plaustelis šokinėja - tas "tiesiai virš plausto" reikštų trosą su kabliu švytuojantį visom kryptim apie buriuotojo pakaušį... Vėlgi - jei nuleisti trosą iškart nepavyktų - tas aukščiau minėtas jūreivis su hidrokostiumu buvo pasirengęs pats su prikabinimo sistema nusileisti šalia plausto, prisisegti buriuotoją, ir jau abudu kartu būtų kranu pakelti į ORION'ą.

Va, šitaip - jokių didvyrių, jokių ekspromtų - o tik gerai savo veiksmus atidirbę komandos nariai, kurie žino, ką daro. Kaip jie suplanavo - taip ir padarė.

Specialistai sako, kad šiais laikais, ištobulėjus EPIRB avariniams švyturiams ir palydovinio ryšio sistemoms bei gelbėjimo tarnybų galimybėms, mažai kam tenka plausteliuose nuobodžiauti ilgiau, nei kelias paras - net pačiuose tolimiausiuose plaukiojimo rajonuose. Tačiau neverta pamiršti ir mėnesių mėnesiais plausteliuose plūduriavusių buriuotojų - Steve Callahan, ar William Butler, yra tokių išgyvenimų patyrusių ir daugiau. Visi jie sutiktų - netaupyk, rinkdamasis gelbėjimo plaustą...

Shit happens ir nutikti tokia bėda gali bet kuriam, bet tas išgelbėtas prancūzas - vistiek mano manymu, didvyris kaip reikiant. Išsiruošti vienam pačiam plaukti iš esmės apie Antarktidą su maksimaliai išlengvinta lenktynine jachta Archambould 35 tai ką aš žinau... Šis laivas - tai greitas aparatas lenktyniavimui apie plūdurus šiaipjau, o ne pavarymui regione, kur ir ledus sutikti nesunku... Antra vertus - ką tik pasibaigė Vendee Globe - vienutininkų lenktynės apie pasaulį - ta regata irgi plaukia praktiškai tuo pat maršrutu. Bet visi, kas sekė šias lenktynes, žino, kiek UFO (Unidentified Floating Objects) regatos laivai pasigavo, kiek laivų iškrito dėl įvairiausių gedimų... Bet jų aprūpinimas ryšio ir saugumo riemonėmis - taigi pagal paskutinį pyską, o prancūzas net satelitinio telefono tokiame plaukime neturėjo, plaustelis tik priekrantės plaukimams tinkamas, net šilto plūdraus kostiumo neturėjo. Labai drąsus prancūzas, ir labai laimingas prancūzas, vienok.

Gelbėjimo operacija kainavo šimtus tūkstančių dolerių, o buriuotoją išgelbėjusi kompanija - kruizo ORION'u organizatoriai dar nežino, kiek kompensacijų teks išmokėti savo keleiviams. Šie juk sumokėjo po 20 000 dolerių už sujauktą kruizą po Antarktį ir Pietų vandenyną...

Šventėms reikia tinkamai pasiruošti, nes niekur neparašyta, kad ekspromtas turi baigtis gerai. Užgavėnėms normalią Morę reikia turėti.

Taip jau nutiko, kad į mūsų kaimą Giruliuose susikraustėm maždaug to paties amžiaus šeimos, ir ilgainiui natūraliai išsivystė visai padorūs ir jaukūs santykiai su dauguma kaimynų. Tai niekas per daug ir nenustebo, kai iš anksto visi gavome sms pranešimus nuo Pirmininkės, kad kaime bus švenčiamos Užgavėnės.

Tas visas bendras švenčių paminėjimas išsivystė apie mūsų pastatytą tinklinio aikštę - pradžioje vien vyrai po tinklinio pasilikdavom prie alaus skarbutės reikalus aptarti, po to ėmė ir žmonos bendrauti... Metai po metų - ir , žiūrėk, jau Jonines, Žolines, Kalėdas ir kitas šventes kartu pašvenčiam. Kai švenčių pritrūksta - visu kaimu visokias žuvienes ungurienes verdam, šašlus prakepam, žinot, talkos ir viskas kas po jų priklauso, na - įprastas kaimo bendruomenės gyvenimas...

Jei Užgavėnių nešvęsi - nuo bėdų visus metus neatsiginsi - reikalas čia rimtas. Paruošėm stalus, didelį laužą, portatyvinę dujinę karštam vynui šildyti, ant mangalo su žarijomis uždėjom didžiulio špižinio katilo dangtį, kad būtų kur moterų suneštus blynus pašildyti...

Tas suneštinis vakaras visai smagiai įsilingavo. Prisiminėm, kad blynas dar nuo pagoniškos Lietuvos laikų buvo per žiemą pasiilgtos saulės simbolis...

Kaimo intelektualai aiškinosi Kanapinio ir Lašininio pašlijusius santykius ir bandė juos sureguliuoti įprastiniais metodais.

Dainos šokiai estrada.

Stebėjomės mūsų moterų fantazija, kad susitarę vietoje kaukių tokius įdomesnius makijažus pasidarė. Džiaugėsi jos dėmesiu ir pasisekimu improvizuotuose šokiuose, dar nesuprasdamos, kokią taktinę klaidą daro...

Šiandien nebesvarbu, kas, vakarui lyg ir į pabaigą rutuliojantis, pasakė - Taigi dar reikia kokią bobą sudeginti!
Tuo metu jau visos Morės gražios buvo, tai vėl prisiminėm pagoniškus ritualus. Nei šiaudinės, nei iš bėdos guminės Morės nebuvo, tai bailesnės dar bandė bėgti, bet buvo sugaudytos, ir apeigos prasidėjo. Kiekviena iš mūsų Morių turėjo būti imamos už rankų/kojų ir pamojuojamos virš laužo, kad tą Užgavėnių naktį šventas Girulių laužo dūmas visą pasiutimą iš jų išvalytų ir jos, mūsų brangiosios, į naują pavasarį žymiai smagesnės įžengtų.

Viskas vyko linksmai sklandžiai ir pagal improvizuotą planą, iki Pirmininkė nepareiškė, kad ją būtina mojuoti ne užpakaliniu fasadu į laužą kaip visas, o kniūpsčią, t.y. priekiu į laužą. Matyt, Pirmininkė kažkokių įdomesnių planų dėl artėjančio pavasario turėjo, bet juk laisvoj šaly gyvenam...
Bemojuojant, ji užsidegė. Kailiniai ir antakiai nusvilo. Užgesinom kaip mat, bet tas kvapas - kaip kanibalų puotoj - jis mums sakė, kad gal per toli nuo tautinės tradicijos nutolom.

Užgavėnėms reikia šiaudinę Morę turėti.

Praeiti metai SCORPIO - laivui ir jo įgulai - buvo vienas iš įdomesnių sezonų.
Jis mums prasidėjo vėliau, nei kitoms Klaipėdos jachtoms, nes prieš nuleidžiant SCORPIO į vandenį po žiemos, buvo daroma gana daug darbų. Pilnai nuskusti visi senų dugno dažų sluoksniai, korpusas buvo glaistomas ir šlifuojamas, po to padengtas keliais epoksidinio grunto sluoksniais, ir galiausiai - kietu greitu antifulingu. Generalinis rangovas Osvaldas tvirtina, kad, jei laivo nebaladosim, tai jokių rimtesnių darbų artimiausius 10 metų dugnui daryti nereikės - atnaujinai antifulingą kas pora metų, ir viskas. Viskas tai viskas, stengsimės nebaladoti...

Vairo plunksną nuėmėm ir papildomai sutvirtinom keliais stiklo audinio sluoksniais.
Pakeičiau sraigtą - anksčiau naudotas tikrai stiprus trijų menčių fiksuotas bronzinis tapo atsarginiu, o naujas FEATHERSTREAM trijų pasukamų menčių sraigtas pernai įrodė, kad jis buvo viena iš geriausių investicijų sezone.

Achteryje - t.y. laivagalyje - sumontuotas stiebas saulės baterijai. Saulės sistema pasitvirtino - ji gauna Sėkmingiausios Investicijos nominaciją... Visą sezoną nesijungiau prie kranto elektros, tik rudeniop orams atšalus, kai kajutėje jau norėjosi šildytuvo - tada laidą tempdavau iki kranto terminalo. Sistemoje yra gudrus krovimo reguliatorius, kurį nustačiau taip, kad pirmiausia krautų variklio akumuliatorių, o kai tas pilnas - buitinį. Dar buvau nupirkęs galingą akumą, kad mažokos talpos variklinį akumuliatorių pakeisti - bet kažkaip sumontuoti jo neprisiruošiau sezono pradžioje, o vėliau pasirodė, kad jo nelabai ir reikia, nes kas taiso nesulūžusį daiktą? Nei karto neiškilo variklio paleidimo problemų, taip pat nereikėjo buitinėms reikmėms vogti "aliaktros" iš variklinio... Kas įdomu - šiuolaikinei saulės baterijai pačios saulės nelabai bereikia - net debesuotą dieną užtenka šviesos, kad duotų sulčių. Nedaug, bet vistiek kapsi.

Rimčiausia Avarija pernai - Furleksas - priekinės burės genujos suvyniojimo mechanizmas. Nei iš šio nei iš to, bet labai nelaiku, likus maždaug pusei jūrmylės iki PaPa regatos finišo, kai plaukiau PIRMAS (!!!), nutrūko viršutinio suktuko kilpa, į kurią segamas falinis genujos kampas. Šiaip sau ėmė ir nutrūko, nors toje vietoje metų senumo suktukas niekados nelūžta. Generalinis jachtinių gėrybių tiekėjas Osvaldas, atstovaujantis Furlekso gamintoją Lietuvoje, iškart pareiklavao nuimti sulūžusią detalę, ir vietoj jos įteikė tokią pat naują. Nemokamai. Nepaėmė net pinigų už detalės atsiuntimą. Va toks yra Generalinio gėrybių tiekėjo Osvaldo požiūris į klientus, bei supratimas apie garantinį aptarnavimą ir servisą. Lenkiu žilą galvą prieš Selden Mast AB ir jų atstovą Osvaldą.

Didžiausias Išgąstis pernai - kai bandėm nuskęsti per Švyturio Joninių Nakties Regatą. Mums buvo labai baisu, kol nežinojom, pro kur veržiasi tiek vandens į kajutę. Kai paiškėjo, pro kur teka vanduo - baisu nebebuvo, buvo tik labai šlapia. Kai išdžiūvom ir atėjom į regatos banketą Klaipėdos Fax'o girdykloj, gavom gražų ir originalų regatos prizą. Ir taip džiaugėmės kad likom gyvi, o dar čia paaiškėjo, kad Lolita buvo vienintelė Janina regatos dalyvių tarpe. Kartais gerai pase dvigubą vardą turėti, ypač per Jonines...

2012-ųjų Šventė Kuri Visada Su Tavim - tai PaPa regatų serija. Plaukiama iki raudonos bujos Nr.3 iškart už Kiaulės nugaros, kiekvieno trečiadienio popiete, kaskart tuo pačiu starto laiku, startas ir finišas visada uosto akvatorijoje. Būtent tas "kasdieniškumas" ir būtent trečiadieniais veža - net įtempta darbo savaitė tinkamai buriavimo azartu prasiskiedžia, ir kažkaip neprailgsta. Pernai buvo daug silpno vėjo buriavimo - kartais trumpindavome distanciją, kad liktų laiko alaus bokalui ir įprastiniam įgulų susitikimui Eglės le'storane. Su stipriu vėju kiekvienas durnius plaukia, o kai vėjo nėra - reikia kažką ir sugebėti... Gal ne visai durniais pernai buvom, nes suplaukėm II-ąją vietą metinėje įskaitoje. 17 plaukimų, 290 taškų, per metus bent kartą regatoje sudalyvavo 41 jachta, vidutiniškai po 7 jachtas plaukime. Pirmą vietą iškovojo b/j BARAKA, bet jiems ir priklauso, nes BARAKA sportinis laivas su kovinga komanda. Taip išsivarto, kad mūsų šeimynėlė kruizerių tarpe buvom PaPuose pirmi. Šiemet kažin, ar tokiais gudragalviais bebūsime, nes pernai PaPa regatos laivynas praturtėjo keliais našiais laiveliais. Bet dar pažiūrėsim, kai dugną dėsim - SCORPIO įgula kausis kaip liūtai!

Sezono Siurprizas - SCORPIO įgula buvo nominuota kaip labiausiai šeimyninį buriavimą propagavusi įgula 2012 metais. Metų Buriuotojo Rinkimus organizavo žurnalas Vėjo!3 ir buriuotojų pasaulio kultmasovyk-zateinik Bitlas, jachtos TOJANA kapitonas. Kai gavom pakvietimą sudalyvauti renginyje, tai žurnale pasidomėjom, kokie ten žmonės, įgulos, renginiai ir kelionės bus geriausiais nominuojami - iš pradžių nelabai ir supratom, kaip mes su savo kukliom personom į tą kompaniją įsirašysim. Vėliau, atvažiavę į didelį miestą, susiprotėjom, kad būtent už populiarinimą čia mus ta buriuojančia šeima įvardina - populiarinimu suprask šiame bloge aprašomus nuotykius bei keliones. Na, ir tegul kuo daugiau šeimų "priplaukusiom" komandomis tampa, tegul su burėmis kartu po jūras keliauja, šias mano grafomanijas paskaitę. Kad tik mačytų, kaip sakoma... Šeimos nominaciją ir prizą įsteigė jachtos GERA DIENA įgula. Jie patys yra šeimyninė įgula - Tauras ir Ilona, kartu su dukromis aktyviai plaukiojantys Baltijoje. Jie žino, koks prizas bus tinkamai tokių pat buriuotojų-kruizerių įvertintas: mums įteikė didžiulę medinę dėžę su prabangia vynų kolekcija. Iki šiol neatsidžiaugiam... Ačių, ir savo šeimos vardu linkiu, kad jachtos GERA DIENA prizas ir nominacija kasmet taptų labiausiai vertinama ir pageidaujama buriuotojų tarpe.

Sezono Kelionė - suplaukėm Baltijoj visą Lenkijos pakrantę, per Štetino marias ir vidiniu praėjimu apiplaukėm apie Riugeno salyną Vokietijoje. Nuplaukėm debesį jūrmylių; super kelionė gavosi - reiks kada nors būtinai perplaukt...

Sezono Savaitgalis - kai plaukėm su protmūšių DENDROLOGIJA komanda. Veiksmo, t.y. buriavimo prasme - nieko ypatingo, bet malonumo nuo paties bendravimo aspektu - buvo šventė. Irgi reiks šiemet perplaukt, nes tokios kelionės su draugais yra į sveikatą - skatina dopamino (teigiamai sureguliuoja malonu/nemalonu būsenas smegenyse) ir vitamino C (šiaip naudingas) generavimą įgulos narių organizmuose.

Ir galiausiai - liūdnoji dalis. Reikia kažką numatyti asmeninio tobulėjimo kelyje 2013 metais. Man labai sunku pripažinti, kad nesu tobulas. Pažadu, kad šiais metais labai stengsiuosi per varžybinius plaukimus venduojant nerėkti baisiu balsu "Traaauk, bleeet!!!" . Vietoje to išmoksiu ramiu tonu pateikti komandą "Gerbiamas Jonai, malonėkite tampriau įveržti genujos šotą".

O šiaip - ant SCORPIO viskas tvarkoj.
Jau laukiam labai, kada vanduo bus ne kietas.

UFO ir ufonautai jau nuo seno stimuliuoja žmonijos vaizduotę. Vis dar neapsisprendžiame draugai jie mums ar priešai, laikas nuo laiko siuntinėjame į svetimas galaktikas jiems pranešimus bei informaciją apie žmoniją. Jie mums kartais pasirodo, jie mus grobia, kartais visokių įmantrybių primokina. Mes, žmonės, ir norime ir bijome, ir mylime juos, ufonautus, ir nekenčiame. Žodžiu, žeme ropojanti žmonijos dalis šiuo klausimu vieningos nuomonės kaip ir neturi.

Tačiau buriuotojai visi kaip vienas tvirtai žino - UFO yra blogis. Mūsų, jūržmogių šlapioje sąmonėje, kiek kitaip nei normalių žemės žmonių gyvenime - UFO tai yra ne Unidentified Flying Object (lietuviškai NSO - na, žinot, ta skraidanti lėkštė su žaliais žmogeliukais), o Unidentified Floating Object. Retkarčiais dar galima pamatyti tą patį objektą pavadintą USO - Unidentiefied Submerged Object.
Neatpažintas Plaukiantis Objektas, jei dar tiksliau - Neatpažintas Paniręs Objektas, arba, jei kam patogiau - Neatpažintas Plūduriuojantis Objektas. Vadinkit jį kaip tik norit - bet tai yra vienas iš buriuotojo košmarų. Jis, šitas plūduriuojantis Š, ir yra mūsų nerimas, baimė ir nematomas priešas - o ne tie jūsų žalieji žmogeliukai, besitaikantys užgrobti mūsų planetą.

Įsivaizduokit stiprų štormą, ir jame besikapanojantį sausakrūvį laivą su pjautos medienos kroviniu. Laivo triumai užpildyti medienos paketais, jais dviem aukštais nukrautas ir visas laivo denis. Denio krovinys sutvirtintas statramsčiais pagal laivo bortus ir plieno grandinėmis bei trosais perrištas skersai/išilgai. Denio krovinį formuoja labiausiai patyrę laivo komandos nariai, ir stropiai žiūrima, kad kiekviena grandinė būtų ne tik talrepu įtempiama, bet turėtų ir "pelikaną" - tokį vienu kūjo mostu atsegamą grandinės jungtį. Jeigu pasislenka denio krovinys - visas laivas pasvyra tiek, kad gali pradėti imti vandenį per antstato duris, iliuminatorius, triumų dangčius, kurie ne visada yra tokie jau sandarūs... Laivas su sunkiu kroviniu triume dar gal ir atsitiestų, nes masės centras yra žemai - bet miškovežis su lengva mediena užpildytu triumu masės centrą neša aukštai, todėl užverstas ant šono dėl pasislinkusio šalin denio krovinio, vėl atsitiesia oij kaip ne visada... Iškilus tokiai realiai grėsmei laivo išlikimui - denio krovinys VISADA yra metamas: avarinė komanda siunčiama atsegti denio krovinio tvirtinimus, ir bangos medienos paketus nuplauna į jūrą. Laivo masės centras vėl grįžta žemyn, pavojingas pasvirimas dingsta, atitinkamai sumažėja ir pavojus laivo plūdrumui. Esu dar sovietmečiu, studijų metais, "Mirnyj-2" tipo laivais "Kupiškis", "Kretinga", "Kėdainiai" vežiojęs pjautą medieną iš Igarkos į Ispaniją - todėl šiek tiek žinau, ką čia kalbu...
Kas dar gana dažnai su tais medienos kroviniais pasitaiko - vieną kitą popiermedžio rąstą, ar pjautos medienos paketą bangos gali šiaip sau nuplauti nuo denio, ir nei draudimo komanijai, nei krovinio siuntėjui bei gavėjui tai nebus kažkokia bėda...

Bėda potencialiai gali būti mums, buriuotojams. Plauki sau savo kreiseriniais šešiais mazgais, arbatėlę siurbčioji, naktis skaidri, žvaigždelės šviečia - ir aišku, kad tu nepastebi po pat bangos paviršium plūduriuojančio medinio pabėgio... Staiga BUUM! trenksmas priekyje, girdi, kažkas bildėdamas brūkštelia išilgai jachtos dugno, Ba-bach! trenkiasi iš pradžių į falškylį, ir iškart į vairo plunksną, ir visą jos ašį (balerį) žinoma, ne tik nulenkia šalin, bet ir iš korpuso paplėšia... Ir nebežiūri tu jau svajingai į žvaigždeles, nes jau turi kuo užsiimti, nes tavo laivas skęsta.

Nepatikėsit, kiek visokio mums, buriuotojams, pavojingo šlamšto plaukioja jūrose ir vandenynuose. Ir rąstai bei ištisi medžiai, po stipresnio potvynio ar lietaus iš upių į atvirus vandenis išplaukia, ir ne vieną bei ne du tokių kasmet Kušmarėse ar Baltijoj pamatom... ir pusiau plūdrūs visokio tipo kroviniai, įskaitant ir konteinerius, nuplauti nuo krovininių laivų... Ir nuo inkarų ar tinklų nutraukti plūdurai... Ir laivų įgulų piktybiškai, ar atseit "netyčia" išmestos šiukšlės, kurios gali būti ir didelės ir sunkios, ir kurios turėjo nuskęsti, bet nusprendė elgtis kitaip... O Ambersail'as neseniai su banginiu susidūrę buvo... Atvažiavę pajūrin, juk mėgstat pliažu pasivaikšiot, ir matėt jau, kokius rąstus, ar dėžes, statines ir padėklus jūra į kranto smėlynus išridena - kaip manot, iš kur jie ten atsirado? Nevienas iš giruliškių, o ir Karklės gyventojų ne tik malkomis, bet net statybine mediena pliaže apsirūpina. O ką - gal ūkyje pravers, negi paliksi kaip niekieno voliotis...

Ir niekas jau nepasakys, su kuo susidūrė jachta CIAO, bet nutiko tas kiekvienam buriuotojui košmariškas Bum pernai rugsėjį Indijos vandenyne. Ir toks Bum, kad balerį iš korpuso pajudino tiek, kad pro pažeistą vietą laivas vandenį imti pradėjo taip, kad įgula - pagyvenusi slovėnų šeima Srecko ir Olga Pust'ai per raciją iškart "Pan-Pan" signalą paskelbė. Ne vieni jie vandenynu plaukė - netoliese buvo ta pat kryptimi plaukusios draugų ir prietelių jachtos, kurios į pagalbą suskubo. Įgula dar spėjo ne tik patys, bet ir vertingesnius daiktus bei dokumentus pripučiama valtele ir plaustu į kolegų laivus perkelti, tačiau laivo CIAO - Sweden Yacht 45 kruizinės jachtos - išgelbėti nepavyko. Šeima kovojo už laivo, kuris buvo jų namais jau kelis metus keliaujant po pasaulio vandenynus, išlikimą, bandė išpumpuoti vidun besiveržiantį vandenį avariniais siurbliais. Vienas iš trijų pagalbon atskubėjusių laivų pasirišo CIAO ant buksyro, taip padėdamas išlošti kiek tai plūdrumo, vėliau turėjo tą virvę nukirsti... Bet visų pastangų buvo per mažai. Dar viena jachta, skubėjusi pagalbon, turėjo didelės galios avarinį siurblį, kas gal būtų padėję sukontroliuoti situaciją ir galbūt suremontuoti CIAO. Nespėjo atplaukti - pritrūko vos 9 mylių.

Ne, nenoriu nieko nuo buriavimo atbaidyti, ar šiaip pagąsdinti... Ne tas plaukiantis šlamštas, ar laivas yra žmogaus jūroje bėda, o pats žmogus. Bet apie tai - kada nors vėliau.

Jie ne auksu turtingi, jie kitokie, todėl jiems lengva vienas kitą pažinti ir suprasti. Jie kaip magnetai traukia viens kitą. Jie - tai gyvenantys tokį pilnesnį, daugiabriaunį ir erdvinį gyvenimą, o ne įstrigę kažkokiam epizode, ar atkarpoje. Nors jie gali į mūsų gyvenimus ateiti iš pačių įvairiausių sričių - visus juos vadinam vienodai - Įdomus Žmogus.

Buriuotojai sako, kad gyvenimas - tai kelionė. Kelionė - tai judėjimas, ir tam, kad savo gyvenimo kelionėj nesisuktum vietoje ratu, reikalinga kryptis.
Pirmas tavo taškas - tai kur tu esi.
Antras taškas - tai tikslas, kur (arba kuo) tu nori būti.
Ta linija - vektorius tarp dviejų taškų - ji ir yra tavo gyvenimo kelionė.

Ir niekas kitas už tave jos nesukeliaus...

Gyvenime - sudėtingiau, negu ant laivo - to antro taško į GPS neįsivesi... Tavo reikalas, ką tuo antru tašku vadinsi. Gal tavo tikslas karjera kažkokioj srity, gal valdžia, gal verslas ir pinigai, gal šeima, sveiki ir laimingi vaikai, anūkai... gal dar kažkas, ką kiekvienas galime sau sugalvoti, ar likimas gali primesti.

O paskui, kai gyvenimo kryptis lyg ir nusistovi, dauguma pamatome save, įstrigusius kažkurioje vienoje to planuoto didelio kelio atkarpoj - dažniausiai tiesėje Darbas-Namai. Ir vienur, ir kitur stengiesi, kovoji dėl rezultato. Keli sau tarpinius tikslus ir jų sieki... Ir metai bėga; vos uždirbę pinigų, kažkodėl iškart keičiame mašiną, ne vienas ir žmoną... Paskui pyksti ant savęs ir kitų, kad rutina užkniso, o dar vėliau ir suvokimas ateina, kad tavo gyvenimo vektoriaus veržli strėlė į riestainį susisuko, ir realiai nebekeliauji tu niekur, net negyveni, o kaip voverė sukiesi amžinu ratu.

Sakai, o ką daryt, kai supranti, kad life stinks, ir lyg paršas koks snukiu į žemę baksnoji, ir dangų ausys uždengia, ir iš darbo skubi kuo greičiau ant sofos namie, kad dar vieną šokių projektą per dėžę stebėtum?

Ieškok trečio taško, nes "Darbas - Namai" - tas vektorius barankos formos - žudo.

Reikia trečio taško būtinai - buriuok, skraidyk, lipk į kalnus, nardyk, sportuok, kurk - rinkis, kas tau prie dūšios limpa labiausiai - ir daryk. Tik svarbu, kad tai darydamas, širdies įdėtum, progresiją jaustum, ir vis kažką naujo išmokti galėtum.

Tik savo trečiam taške būdamas, iš jo perspektyvos kitaip savo namus ir darbą, ar mokslą pamatyti galėsi, jų pasiilgsi, ir geresnis į ten sugrįši.

Viso to šiandien vėl nepasakiau 16-mečiam sūnui, kol ryte iš Girulių į savo antrus taškus važiavom. Kartų konfliktas, ar šiaip dar anksti?