A Travellerspoint blog

January 2017

Kodėl mes buriuojam

large_cockpit_2.jpg

Na, tai kodėl mes buriuojam? Jei koks sausumos žmogus to klausia patyrusio buriuotojo, kuriam nebespirga savo išskirtinumą pabrėžti - šis į atsakymą labai nesiveldamas ką nors bet ką pasako, kad tik tas sausainis kuo greičiau atsikabintų. Suskeli kokią tai banalybę "Kartą paragavęs negali sustot" , ar "Dar vis bandau pats išsiaiškint, kai sužinosiu - tau būtinai pasakysiu" - ir to dažniausiai užtenka. Bet kai to paklausia kitas buriuotojas, pavyzdžiui Bronius iš savo blogo Comfortsailing - ką tada daryt? Nutylėt ir nieko nesakyt, nes tais valdiškais atsakymais tik apsijuoksi, ar įsivelti į rimtesnius apmąstymus, kurie turėtų atvesti kažkur arčiau link atsakymo į šį didelį klausimą.

Aš nusprendžiau patylėt. Tai truko apie savaitę, bet klausimas nuolat sukiojosi galvoje ir nedavė ramybės. Broniui gerai - jis paklausė ir pats atsakė, kad buriuoja tam, kad būtų gamtoje ir galėtų kuo dažniau matyti tuos nuostabius saulėtekius. Broniui, lyriškai sielai, gerai - nes to jam užtenka. O ką daryti man, pragmatikui - jei vien saulėtekiams, kokie nuostabūs jie bebūtų jūroj (o jie ir yra), aš neatiduočiau tiek daug savo laiko dažnai labai toli nuo šeimos, nekęsčiau tiek nepatogumų ir pavojų, bei neskirčiau tiek daug lėšų iš savo šeimos biudžeto. Nes fantazijos kaip šlamačius išleisti kitaip mums irgi netrūksta. Kaip pagrįsti ir paaiškinti man tą savo buriavimą ne kaip hobį ar užsiėmimą laisvalaikiu, bet kaip gyvenimo būdą? Sau nutylėt nesigauna, kitaip jautiesi lyg ne pats prie savo gyvenimo vairo stovėtum, o kažkokios nuo tavęs visiškai nepriklausančios aplinkybės tave kur nori vairuoja. Taigi panašu, kad klausimų tik daugėja, o atsakymų kažkodėl nelabai. Todėl ir pradėsim link atsakymų kastis iš toli ir nuo pat pradžių.

Liūdnoji mano teorijos žinia - taip, būtent aplinkybės mus ant tam tikro kelio pradžios gyvenime pastato, nes genetika nuo mūsų valios, išsilavinimo, pasaulėžiūros ir troškimų nei kiek nepriklauso. Ar išliksim tam kely, ant kurio genetika užkėlė - čia jau kitas reikalas. Genetinis kodas, kurį kiekvienas turime unikalų, apsprendžia labai smarkiai daugiau, nei mes, save laikantys tokiais išsivysčiusiais, protingais ir neva tai turinčiais totalią savo gyvenimo kontrolę, norėtume suvokti. Norim to ar ne, bet kiekvienas turime daugiau ar mažiau išlikusių klajoklių genų savyje. Jie, tie klajokliai - glūdi giliai, lygiai kaip ir tas pirmykštis malonumas ir bendrumo bei saugumo jausmas, kurį kiekvienas pajuntame, kai sėdime su draugais naktį apie laužą - tie jausmai ir pagarba ugniai iš labai senų laikų išlikę mūsų genų formulėje... Tie klajoklio medžiotojo ir rinkėjo genai vienus nuvaro kopti į kalnus, kitus į medžioklės būrelį, kitus verčia pergudrauti žuvį, vien su kuprine ant pečių keliauti per Pasaulį, ar jį apvažiuoti motociklu, o kai kuriuos iš mūsų tie genai nuvaro į jūrą ir paskatina tapti buriuotojais.

Kadaise, maždaug prieš 12.000 metų žmogus, kaip viena iš Žemę apgyvenusių gyvūnų rūšių, dar nesijautė gamtos valdovas, kaip kad "yra" šiandien. Mes, visi žmonės - buvom klajokliai, besiverčiantys medžiokle, rinkimu - buvome gamtos neatskiriama dalis ir tada mums nereikėjo sėsliai gyventi ir dirbti žemę, kad pragyventi. Mokslininkai yra paskaičiavę, viską įrodę, kad tuo metu, dar iki žemės ūkio revoliucijos, planetoje gyveno vos apie 8 mln. žmonių - visi buvo klajokliai, gyvenantys gana izoliuotai šeimynų tuntais po kokius 30-50 individų būryje, keliaujančių sezoniškai ten, kur tuo metu buvo jiems prasimaitinti reikalingi žvėrys ir augalijos derliai. Daiktais ir rakandais jie buvo neapaugę taip kaip mes, maisto atsargų kaupti ir ant kupros nešti irgi nereikėjo, nes jie nuolat judėjo ten, kur vedė medžiojamų gyvūnų migracijos keliai, kur tuo metu buvo grybai, uogos, visokių dzūkų mergos nuogos ir t.t. Kad apsirūpinti maistu, pirmykšis žmogus per dieną skirdavo 3-4 valandas, o atsargų kaupti nereikėjo, nes jis keliavo ten, kur nuolat buvo jo maistinė bazė. Visą kitą dienos laiką jis galėjo skirti poilsiui, pramogoms ir bendravimui su gentainiais, ar naujų dalykų tyrinėjimui. Ką šiandien mes, industrinės ir pre-apokaliptinės eros žmonės, skiriam asmeninio dėmesio prasme savo vaikams? Vidutiniškai 7 minutes per dieną. Per amžių amžius, nuo to laiko, kai žemę knisti pradėjom ir sodybose bei kaimuose apsigyvenom - iki tų 7 minučių save nuvarėm. Va, kokie galingi tapome kaip rūšis (dominuojame planetoje) ir civilizacija evoliucijos prasme ir kokie suvargę bei "darbų" pavergti asmenine prasme.

Beje, taip pat yra įrodyta kasinėjant, sveriant ir kaukoles matuojant, kad vidutinė tuo metu gyvenusių žmonių smegenų masė buvo gerokai didesnė, nei šiandieninio žmogaus. Pala, tai ką - negi pirmykščiai žmonės buvo protingesni už mus? Na, kaip bendruomenė, ar visuomenė ir taip vadinamas kolektyvinis protas - tai ne, nes pirmykščiai gyveno gana izoliuotai nuo kitų grupių ir jiems nei automagistralių, nei interneto nereikėjo, bet individualiam lygmenyje - tikrai taip, jie buvo už mus protingesni. Pasirodo, natūrali atranka, pagrindinis evoliucijos įrankis, pareguliavo žmogaus raidą taip, kad durniai tais laikais neišgyvendavo. Kad išliktų, gyventų, palikuonis sugebėtų išmaitinti ir kad būtų saugus bei laimingas - pirmykštis žmogus privalėjo sugebėti stebėti ir analizuoti aplinką, įsiminti begalę informacijos apie gamtą, apie absoliučiai visą jos įvairovę nusimanyti, išvystyti begalę įgūdžių, reikalingų užtikrinti savo egzistavimą labai nedraugiškoje aplinkoje. Ir jiems sekėsi, nes kitaip jie, pirmykščiai žmonės, nebūtų tapę dominuojančia rūšimi ir nebūtų išnaikinę tiek daug kitų gyvūnų rūšių ir nustekenę tiek Žemės teritorijų, ką esame "pasiekę" šiandien.

Civiliziacijos sukurtas saugumas per darbo pasidalijimo ir mainų (prekybos) mechanizmus, per išvystytus visuomeninius institutus (sveikatos apsauga, švietimo sistema, valstybės institucijos) šiandien leidžia išgyventi ne tik genijams ir mums vidutiniams statistiniams individams, bet ir durniams, dėl ko bendras mūsų intelekto vidurkis šiandien yra žemesnis individo lygmenyje, nei buvo pas pirmykštį žmogų. Darwin Awards jums kaip įrodymas, iš dalies ir Guinness rekordų knyga, BMW pilotai, metodiškai skinantys autobusų stoteles su visais tautiečiais, arba tie du durniai iš Lietuvos, prieš gerą šmotą metų pripučiamais čiužiniais nusiyrę nuo Prancūzijos į taip trokštamą Angliją, nes taip pigiau. Jie išgyveno, nes juos iš gana audringos jūros išgriebė gelbėjimo tarnybos ir tuo sujaukė natūralią atranką ir šiek tiek pažemino mūsų, kaip žmonių rūšies, intelekto vidurkį. Pirmykštėj bendruomenėj būtum pasmerktas, jei mokėtum vien skinti obuolius nuo medžio ir daugiau nieko, nes per silpnas protelis neįgalina analizuoti aplinkos ir savo galimybių, kaupti žinių bei praktinių įgūdžių ir juos panaudoti... Lengvas užkandis tebūtum kardadančiam tigrui, jei nueitum jam papasakoti, kad tu neskanus - kas pilnai atitiktų tautiečių ryžtui čiužiniu perplaukti audringą Lamanšą. Šiandienos visuomenėje visai nebūtina labai analizuoti, labai plačias žinias ir įgūdžius kaupti - išmoksti gerai vieną įgūdį, kuris paklausus rinkoje - ir užtenka. Tu gali pragyventi jei viskas, ką tu iš tikro gerai moki - tai gerai programuoti, ar sukti gyvatuką kanalizacijos vamzdyje, ar klijuoti plyteles, ir pan. Visiškai nereiškia, kad visi esame durniai, kas dirbame pagal specialybę, bet faktas, kad galime sau leisti nesidomėti kitomis gyvenimo sferomis, kurios yra jau kitų žmonių specializacija. Jei ko prireiks - nusipirksim. Pirmykštis žmogus tokios prabangos neturėjo, todėl privalėjo būti protingesnis ir mokėti ženkliai daugiau dalykų, tapti žymiai platesnio profilio specialistu, nei mes šiandien. Tam ir smegenis jis didesnes turėjo.

Iš to darau išvadą, kad man visai nebūtina gėdytis manyje esančio to pirmykščio klajoklio geno, nes mokslininkai, tyrinėjantys pirmykštes bendruomenes, yra patvirtinę, kad to meto žmogus klajoklis buvo ne tik protingesnis, bet ir laimingesnis, nei po žemės ūkio revoliucijos ir vėliau industrinėje visuomenėje į amžiną nerimą ir begalinį rūpestį dėl kažkokios tolimos ateities paniręs žmogus. Šiandien esam labai pažengę ir protingi, baigiam rimtus mokslus ir suplanuojam, kad va, dabar įsidarbinsim į Tesla Gigafactory, ar kažką panašaus, gerai paarsim iki 35-40 metų, eigoje apsirūpinę būstu, šeima, daiktais ir finansine "pagalve" - o tada tai jau pagyvensim dėl savęs, kaip norim... 40-ties apsigraibom ir pamatom, kad esame paskendę kredituose už būstą, automobilius ir šaldytuvą, kad vaikai be mūsų pagalbos nepragyvens dar 20 metų iki taps savarankiški, kad po to reiks senstančiais tėvais pasirūpint, atsiradusiais anūkais, kad sveikata nekažką, nes maitinamės nelabai aišku kuo ir judam tik trasoj nuo sofos iki to lizinguoto šaldytuvo ir kad senatvės pensijos valdžia akivaizdžiai neturės iš ko tau mokėt, nors šiandien oho kokius mokesčius plėšia... Ir nuo tos "neteisybės" ir rūpesčio dėl to kas bus po metų, ar po dešimties - tau galva ratais eina, nerimas ir nuolatinis stresas piktais komentarais ant bet ko internetuos išsilieja ir vistiek tu laimingesnis nuo to nei per gramą nesidarai. Protingesni dar sugeba susimąstyti - ar tikrai šiandien būti sėkmingu yra tas pat, kas būti laimingu, tačiau didžioji mūsų dauguma be jokių apmąstymų ir toliau suka tą rankeną, ar spaudo klaviatūrą. Nes reikia... Gana ilga teorija, kad genetiškai esam visi iki vieno užprogramuoti stengtis būti laimingi, iš pradžių kad prie mamos papo prisiglaust, paskui per kitokio fizinio komforto ir malonumų paieškas, po to dar kitaip - kad neišsiplėsti, čia nesistengsiu teorijos įrodinėti - jūs patikėkit, kad taip yra, ir tiek. Arba šiek tiek labai nuobodžių knygų paskaitykit, kad būtų lengviau patikėti. Arba dar geriau - savęs paklauskit - ar noriu būti lamingas?

Tai va, tie du dalykai - absoliučiai kiekvienam individui būdingas ir genuose koduotas siekis būti laimingu (kaip skirtingai tai besuprastume) ir gyvas klajoklio genas, kuriuo didžiuojuosi - mane ir nuvarė į jūrą. Nenuvarė į Everestą, nors į kalnus eiti teko, netapau medžiotoju, nors bandžiau, nepaliko autostopu keliauti; taip ir neišmokino važiuoti motociklu, kad apie gaublį apvažiuoti; nepaliko su parašiutu iš puikiausiai skrendančių lėktuvų šokinėti, o liepė jachta į jūras išplaukti. Kad jūroje išliktum - kaip ir tas pirmykštis žmogus turi labai daug žinoti, labai daug mokėti ir gebėti naujų dalykų mokintis nuolat, nes durniai čia neišgyvena, nors išimčių iš taisyklės yra. Dar vis tikiuosi, kad tai ne aš tas taisyklės patvirtinimas, bet jei kada išsiaiškinsiu - ir jums pasakysiu.

Kaip pirmykštis klajoklis, į kitą vietą atklydęs, skubėdavo susigaudyt, kur čia upelis, kuriam miške tas mėlynių laukas ir kur šiemet ganosi mamutų būrys - taip ir aš naujam krante su didžiuliu atradėjo klajoklio entuziazmu ieškau WiFi, jachtinių dalykų parduotuvės ir gastronomo, ar plaukdamas jūroj žuvį stengiuosi pagauti, o jei kas ne taip, ar nepatinka - keliu inkarą, išvynioju bures ir su vėju plaukiu ten, kur man bus gerai... Ir kaifuoju, kad vien gamtos jėgų pagalba galiu šitaip keliauti, nei kiek nesipykdamas nei su savim, nei su Okeanu, kuris yra nei daug nei mažai - bet 71% mūsų planetos paviršiaus ir taip menkai dar mūsų pažintas.

Tik jūroj ir iš jos į krantą sugrįždamas tam, kad vėl išplaukti - aš supratau, kiek nedaug žmogui reikia, kad jaustis laimingu ir kaip gaila, kad šis supratimas man neatėjo žymiai anksčiau.

Žodžiu - jokios lyrikos, vien genai, kaip priežastis, kodėl mes (bent jau mano šeima) buriuojam. Vieni jų, tų klajoklio genų savyje turim daugiau, o kiti - kiek mažiau.. Tačiau to bendro vardiklio - laimės jausmo - tikrai siekiam visi be išimties.

Posted by gramas 23:17 Archived in Lithuania Comments (5)

Greitai ir daug... arba R.Rimšo "Pavogtasis"

Pavogtasis.jpg
Skaitydamas Rimtauto Rimšo marinistinį kriminalinių minčių kupiną romaną "Pavogtasis" vis pasijusdavau lyg žiūrėčiau serialą "apie vagius", kurį "strymini" iš abejotino legalumo svetainių ir sužiūri tuos kelis sezonus per kokius tris vakarus, vis pripuldamas tai prie šaldytuvo ko nors skanaus ir arbatos, tai patekom atgal prie kompiuterio... Sakysit vogti, tai yra iš torentų autorinį turinį "pūsti" ar "stryminti" yra negerai, bent jau amoralu? Tai kad ne, tai nėra joks blogis tam, kas ima knygą, skaito apie žmonių grobimą asmeninio pasipelnyjimo tikslais - ir tam skaitytojui visa tai patinka. Skaitytojas netgi nori, kad vagišiui pavyktų pavogti lietuviuką vaikį iš norvegų, kurie, buožės atsileidę, ir taip gyvena per gerai - akivaizdu, kad jokiai moralei ar davatkoms čia vietos nėra.

Blogis ir gėris, asmens laisvė ir visuomenės presas; uolėti teisybės, tiesos ir melo farvaterių kraštai - totaliai reliatyvios sąvokos, kurias subjektyviai kiekvienas savaip suvokiam ir įsirašom į savo asmeninę konstituciją. Su ja ir naviguojam tarp gyvenimo rifų. Tokiu įdomiai anarchistiniu kampu autorius žvelgia į individo ir valstybės bei visuomenės santykį, pasakodamas iš pirmo žvilgsnio nelabai sudėtingą istoriją, jau daug kartų su įvairiomis varijacijomis apčiulpinėtą visokiuose holivudiniuose vesternuose, trileriuose ir kriminalinėse dramose.

Visuomenės apastumdyta ir įstatymais paglamžyta imigrantė lietuvė, trokšdama įvykdyti teisingumą pagal savo asmeninę konstituciją, vyksta iš Norvegijos į Lietuvą, susiranda kietą bičą, kuris sutinka jai padėti.

Skaitytojui vos puse lūpų atskleidžiamos priežastys, kodėl norvegų karalystė nusprendžia atimti iš Daivos sūnų Luką. Buitinis nesusipratimas dėl savo kieme, t.y. viešoje vietoje užkurto griliaus ir kaimyno kerštas, keletas pavėlavimų pasiimti vaiką iš mokyklos ir to pat smalsaus kaimyno fiksuoti atvejai, kai pusaugis vaikas pusdieniui paliktas namie vienas... Ne dyvai, jeigu pas norvegus vaikas priklauso valstybei, o ne tėvams... Paskubėjo Rimtautas prabėgom išvardinti priežastis labai glaustai, plačiau tų praeities įvykių skaitytojui neatskleisdamas per Daivos nuolatinį, tarpkojiškai padriką minčių srautą, kuris nelauktai labai detalizuotas visai nesvarbiose pasakojimo vietose. Antrą šansą - kai buriuotojas šnekasi su Daiva ant suoliuko Pilies uoste - ir trečią galimybę - šliurpiant sriubą uosto kavinėje jis prameta, taip ir pats nesupratęs, kur tam vaikui geriau - su skaitytojui visai neaišku kokia mama, ar su Norvegijos karalyste. Tai gal kol į Rygą automobiliu keliauja, gal tada jie pasikalbės, kad tą Daivą labiau motina pamatytume? Kur tau... Beje, mama aiškiai demonstruoja, kaip jai tas buriuotojas ir potencialus vaiko vagis nepatinka, buriuotojas jai irgi vien antipatiją jaučia, nes aiškiai mato, kad ji kažką slepia, gal net meluoja... O juk mums, naiviesiems skaitytojams - mums labai norisi žinoti ir vertinti kokios yra tikrosios to vaiko atėmimo valstybės žinion priežastys, ar tikrai ta intelektu nepasipuošus Daiva tokia jau prasta, kad būtų šitaip valstybės sutrypta ir paniekinta. Juk gali būti, kad net tokioj Daivoj yra šviesos apšviesta kertelė, kur bujoja meilė jos vieninteliam vaikui, nes nieko artimesnio už jį nėra šiame pasauly... Artimesniu ir svarbesniu asmeniu Daivai parodytas sugyventinis Arnis, nors jis Luko nemėgsta, tik šiaip leisdavo vaikuivegetuoti šalia. Mes, skaitytojai, juk norim užjausti, suprasti ir supykti - mums tereikia motyvacijos, empatijos, kad įsitraukti į herojų jausmus - bet deja, autorius neturi tam laiko. Antra vertus - gal tikrai geriau neskubėti su išvadom, kol antra knygos dalis dar nepasirodė.

Grįžtant prie siužeto - užsakovė pristato problemos esmę ir pageidaujamą rezultatą vykdytojui, po kai kurių pasivartymų įsivardijusiam Arbenu. Arbenas imasi darbo dar nežinodamas, ar gali jį padaryti, bet iš dabartinių savo pajamų negali sau leisti naujo jachtos variklio, todėl nada Fedia. Taip iš tiesų - tai jis lengvai gali ir be kriminalo apsieiti, ir tą nelemtą variklį užsidirbti - bet mes prie to dar sugrįšim... Arbenas kranto gyventojų įstatymus pažeidinės griežtai prisilaikydamas jūrinės teisės - be išgelbėjimo nėra atlygio. Dešimt tūkstančių pinigų plius išlaidos - tokia Arbeno kaina, už tiek buriuotojas rizikuos savo laisve ir bandys apie pirštą apvynioti norvegų karalystę. Įtikina? Na, nežinau... Gal nelabai.

Tiek to, tarkim, kad praeityje sėkmingas kontrabandistas buriuotojas, fit-fit šmugeliavęs nelegalus į anglų karalystę, imasi darbo. Darbui reikia aiškaus plano, kurio vis kaip nėra, taip nėra, nors žvalgybiniai veiksmai ir intermodalinės logistinės grandinės statyba trejose valstybėse vienu metu prasideda neįtikėtinu tempu. Schemoje kaip Arbeno darbo priemones ir planuojamo nusikaltimo įkalčius matom keturias burines jachtas, pora automobilių, plastikinį bakelį, kažkodėl vadinamą kanistronu, bent vieną dviratį, vieną pripučiamą plaustą, droną, vieną briedį ir lenkų moteriškę. Telefonai, fejerverkai ir balionai - irgi reikšmingi įrankiai, bet skaitytojas specialiai laikomas tamsoje, kas dėl numatomo tų įrankių panaudojimo. Kaip sakoma, bus laikas - bus ir vaikas. Pats vaikas, apie kurio išvogimą ir centruojasi visas vyksmas - norvegų valstybės sprendimu perduotas perauklėjimui į dviejų homoseksualų "šeimą" - policininko ir prokuroro pora užsimanė vaikelio. Jei kas iš knygos tikisi pamokslavimų, ar pasmerkimų lygių galimybių temomis ir visokių Už Lietuvą Vyrai - galit nusiraminti. Autorius taikliai, be jokios dramos išdėsto požiūrį, visiškai naudotiną mūsų perkaitusioje lgbt klausimu visuomenėje: "Ne, jis nesmerkė tokių žmonių. Tiesiog jie buvo už jo pasaulio ribų. (...) Kiekvienas turi teisę gyventi. Kiekvienas turi teisę būti savimi. Kaip ir pareigą neperdarinėti pasaulio pagal savo kurpalį."

Autorius neblogai padirbėjo su jūrlapiais, orų prognozėm, jūrinių keltų tvarkaraščiais ir kalendorium, nes jei kas pabandytų atsekti Arbeno blaškymąsi krantais ir jūromis po visą Skandinaviją ir Pabaltijį - neabejoju, kad visi maršrutai pasirodys ir praktiškai įmanomi, jei kas norėtų juos atkartot. Net abejonių nėra - visus jūrinius knygoje minėtus maršrutus autorius pats kadaise suplaukęs savo jachta LAUNAGIS ir daug kas iš laivo žurnalo gulė į knygą. Gal būtų įdomu kada nors, jau kitu laivu, pakartoti, kažkuria prasme suplaukti knygą, tik be vaikų grobimo, jeigu įmanoma.

Vienas pats plukdydamas savo nuosavus ir nuomotus laivus į tarpinius maršruto uostus, Arbenas turi gražaus laiko pamąstymams apie žmones ir jūrą, o buriuotojo-vienutininko vargai, džiaugsmai ir laivo rutinos aprašymai man yra pačios vertingiausios šios knygos vietos. Tie jūros ir keliavimo po burėmis motyvai visada yra svarbūs visose Rimtauto knygose, kurių šiam autoriui ištikimi skaitytojai nori ir laukia.

Tačiau su buriavimu niekaip nesusijusiam skaitytojui, kuris yra tikslinė būtent šio pasakojimo auditorija, tie keli jūriniai epizodai tikrai pasirodys per daug sudėtingi, jeigu ne visiška abrakadabra. Iš kur kranto žmogui žinoti, kas tas Fišeris ir kas ten jo zonoj per dyvai vyksta? Gal tai kokio kontrabandisto ir tarptautinės prekybos žmonėmis bei jų organais mafijos autoriteto, į zoną uždaryto, pravardė? Reiktų surasti savyje kantrybės ir tiems kranto neišmanėliams paaiškinti. Arba dar geriau - išvis tokiom Navtex'o ir kitom įmantrybėm, net ne kiekvienam patyrusiam Mingė-Nida buriuotojui žinomom, nesipuikuoti.

Knygos herojai galėtų būti labiau vientisi ir įtikinami. Spalio perversmas ir jo vykdytojų sveikatos klausimai - jeigu tikrai būtinas kaip literatūrinis fortelis šiai knygai - labiau pritiktų Arbenui, kuris daro informuoto ir apsiskaičiusio žmogaus įspūdį, o ne Daivai. Ta pabuvus dailylentė ne kažką virš visokių pilkų atspalvių pakilus savo knygose, aplinkos suvokime, mąstyme ir ypač leksikone.
Lukas - aštuonmetis, bet jau nemažai dalykų gyvenime matęs vaikis... Vaikas visiškai neinformuotas ir neparuoštas pagrobimo operacijai, bet sudalyvauja procese kaip patyręs specialiųjų pajėgų karys. Jokio reflekso žviegti iš baimės, jokio savisaugos instinkto kai pirmąkart matomas keistas dėdė parodo motinos fotografiją, paskubom aptaiso mergaite ir kad būtų dar įdomiau - įkiša į pliušinio briedžio "čiūčelą", iš kurios perkrato į tamsią dėžę. Ir kitam epizode tas pats aštuonmetis spec.pajėgų agentas jau prašosi pamaitinamas šaukštu. Tikrai? Kas šiame charakteryje ne taip?

Arbenas - jachtininkas kontrabandistas ir tikrai nagingas diedas, jei sugeba iš anglies pluošto siūlų bei dervos pasigaminti bet kokį štormą atlaikantį kruizinės jachtos stiebą... Nuodėmė tokiam nagingam talentui vaikus dėl pinigo grobti, jei tokius duomenis verslo startapui turi. Klepuok sau anglinius stiebus sportinio buriavimo rinkai kiaurai per visą Pasaulį. Po kelių metų įtempto darbo verslas duos tokią grąžą, kad kas savaitę reiktų vogti po vaiką, kad didesnį pelną sugeneruoti. Tačiau Arbenui netinka lėtai ir po truputį verslą auginti - jam reikia greitai ir daug - labai lietuviškas kelias.
Arba vėl - patyręs buriuotojas montuoja naują savadarbį stiebą savo laive ir iškart leidžiasi į misiją su griežtu tvarkaraščiu, šniokščia pirmyn su spinakeriu štormo metu - be jokių naujo rangouto bandymų bent jau Kuršmarėse prieš žygį... Tikrai?

Mano požiūriu, pasakojimo kokybė išloštų, jei Arbenas savo plano vykdymo metu šiek tiek gautų į kaulą ir būtų priverstas improvizuoti. Dabar jis pasidaro tokį nelabai stabilų planą, visiškai priklausomą nuo vieno balionėlio virvutės - ir kaip iš natų, be jokių trikdžių tą planą sugroja ir tik pačioje knygos pabaigoje yra priverstas paburiuoti ne visai numatytu kursu. O dar labiau man patiktų, jeigu Arbenas patirtų ne tik nesmagumų, bet ir realų sukrėtimą ir praradimą su būtinybe išsilaižyti žaizdas ir pakovoti jau ne vien dėl dešimt tūkstančių pinigų, o už vaiką, save ir savo savotišką teisybę. Galėjo jis apie tai pamąstyti, kol neaišku kodėl pusdienį prasėdėjo ant šaligatvio prie prekybos centro, užsimaukšlinęs briedžio iškamšą ant galvos.

Taigi - prie visų knygos charakterių dar galima padirbėti, pasakojamą istoriją gerokai išplėsti, jos tempą, epizodus pareguliuoti - bet kaip tą padaryti, kad knyga jau išleista? Ogi knygos pagrindu sukurti scenarijų visai neblogam TV serialui, prieš tai pasiieškojus prodiuserių Lietuvoje ir Norvegijoje, kurie pakels debesį nafta kvepiančių pinigų, reikalingų visam projektui. Naratyvas šiuolaikiškas ir aktualus, įmanoma neblogai įsukti imigracijos į senstančią Norvegiją aspektus, rodyti kokie skirtingi vietinių ir atvažiavėlių požiūriai bei lūkesčiai, integracijos problemos, o Barnevernet verslas ir patiems norvegams bei kitoms šalims kelia ne vieną klaustuką. Daug epizodų galima apžaisti nevengiant juodoko norvegiško jumoro metodų, nors ir lietuviškas ne ką baltesnis... Individo konfliktas su sistema įleistų adrenalino ir veiksmo dinamikos į visą istoriją, kol du aršūs ir vienas kito neapkenčiantys varžovai pagal žanro taisykles ir susitiks ant to siauro liepto kokioj nors marinoj. Policininkas, tapęs nusikaltėliu su pistoletu, o nusikaltėlis, tapęs gelbėtoju - su jachtiniu kobiniu rankoj :)

Tačiau visa tai - tik mano fantazijos ir smulkmenos, kurios "Pavogtasis" pasakojimo nestabdo, o norint prie bet ko prisikabinti galima. Knyga man patiko, antrą dalį skaityti jau galėčiau dabar.

Posted by gramas 10:48 Archived in Lithuania Comments (4)

R.Rimšas-"Pavogtasis". Istorijos variklis yra variklis.

Na, tai ką - laikas palukštenti naują prieteliaus knygą "Pavogtasis". Jau penktoji Rimtauto Rimšo galvoje supūsta banga, išsisupus plačiai rašmenų vilnimis, sudėta ant popieros tarp minkštų viršelių ir taip apsaugota nuo internetinių hakerių beigi piratų. Jei kas dar neskaitėt, bet norėtumėt jai skirti laiko - peržvelkit trumpąjį aprašymą žemiau, o į diskusijas velkimės tada, kai paskaitysit knygą. Tik tada ir skaitykit skyrių Plačiai.

Trumpai.
Naujausia (niekada niekada, apie ką bekalbėtum, nesakyk "paskutinis") Rimtauto knyga "Pavogtasis" tikrai neįeis į literatūros klasikos analus kaip išskirtinės vertės romanas. Čia yra naujas žanras jam, kaip marinistui - senas geras literatūros bajevykas su crime be kraujo elementais, pamargintas kiekvienam buriuotojui lengvai atpažįstamais jūriniais intarpais - kaip škertikais, pasakojimą rišančiais į vientisą istoriją. Įsivaizduok, kad tavo jachta štormo prispausta kelioms dienoms kažkokioje skandinavų, ar lenkų marinoj, kai vakarais susėdat su kaimyninės jachtos škiperiu prie taurelės arbatos kajutėj, o lauke vis daužosi štormas. Tik vakare, po saulės laidos, jums tam laiko yra - nes dieną štormas ne štormas, bet nuo laivo darbų toli nenubėgsi. Jaukiai, vos girdimai ūžauja kajutės krosnelė, skleisdama maloniai sausą šilumą, viena ausim vis paklausai ką sako laivo virvės, liūtis ir vėjas, o kita - kaip porina kaimynas savo keistą istoriją apie dar keistesnį plaukimą. Reikėjo pinigų, kad nusipirkti šiek tiek laisvės (jachtai reikia naujo variklio), tai ir buvo parsidavęs, kad iš norgų išvogtų iš lietuvės imigrantės teismu atimtą vaiką ir saugiai pargabentų jį į Lietuvą. Tiek tų reikalų - išsiaiškini situaciją, suplanuoji ir padarai. Atrodytų, lengva - bet jei pasakoti (ar iš knygos išskaityti) - vistiek užtruks apie tris vakarus - su taurele arbatos, ar be. Trys dienos, trys naktys - maždaug tiek ir reikia, kad prasiristų virš stiebų eilinis ciklonas ir jau galėtumėt kas kur plaukti toliau. Trys smagūs vakarai - čia ir yra šios naujos knygos pridėtinė vertė, todėl ji ras savo vietą jachtsmeno kruizerio (mano) laivo bibliotekoj, kaip zabova nuobodžiaujančiam įgulos nariui, ar pačiam škiperiui, jeigu jam vėl parūptų pasitiksint, kaip ten Rimšas apie tą ir aną ten buvo taikliai ir tiesiai į tašką, kaip žodžio snaiperis, pasakęs...
Drąsiai pirkti, skaityti ir laikyti laive, o jei kada ir atsibos - į kitą knygą išsimainysit per mūsų Pilies uostelio kruizerių bibliotekėlę, kuri vistiek kada nors ten atsiras, kad ir koks nupiepęs tas mūsų mielas uostelis bebūtų.

_____________/)______/)___/)____________

Plačiai.
... laukite, tekstas pareina, bet lėtai, nes reikia atsigauti po švenčių. Niekas ir nesakė, kad bus lengva. Su Naujais.

Dar plačiau

Posted by gramas 06:08 Archived in Lithuania Comments (0)

(Entries 1 - 3 of 3) Page [1]