February 2013

Dauguma Lietuvos buriuotojų esame gerokai pagadinti buriavimo Kuršmarėse. Čia mes susikuriam apgaulingą saugumo iliuziją ir užgyvename saugumo įgūdžių atrofiją. Mes drąsūs. Na, kas jau čia blogo gali nutikti toje mūsų seklioje baloje, net jei ir iškrisi iš laivo? Plaukti juk moki, tai jei ne prie vieno, tai prie kito kranto ir nusikapanosi. Ir kas tos Kuršmarės - aš gi jas mintinai žinau - keli šimtai, gal vietomis kiek daugiau metrų farvaterio pločio, o visur kitur praktiškai juk braidyti gali... Jei plauki ne vienas - įgula tave būtinai suras, ir atgal į laivą įkels... Svabiausia - kad liemenę dėvėtum, tada joks velnias negriebs.

Tampom likimą už ūsų - šitaip, ar panašiai, Kuršmarėse besielgdami. O atviroje jūroje buriuodami ir taikydami tokį Kuršmarių mąstymą - realiai esam nebe buriuotojai, o elementoriški kvailiai, nežinantys ką su savo ir įgulos gyvybėm darantys... Mes ne kvailiai, mes kursus baigėm ir kažkokią ten eilę ar kapitoną turim... Mes viską žinom. Kurgi ne, būtent - tik žinom. "ŽMOGUS UŽ BORTO" - standartinė pavojaus gyvybei situacija, kuriai visi buriuotojai esame pasirengę ir žinome ką ir kaip daryti, jei tai nutiktų. Esame išmokinti abiejų vaidmenų - to, kuris iškrito ir stengiasi ne tik išlikti vandens paviršiuje, bet ir nesušalti. Ir vaidmens to, kuris liko laive ir stengiasi įvykio vietą paženklinti, tą iškritėlį stebėti, surasti, priplaukti prie jo, ir saugiai iškelti. O iškėlęs - jei reikalas yra - dar gali padėti į šį pasaulį iš kosmoso sugrįžti... Ir visi mūsų mokslai, ir pratybos - būtinai su laiminga pabaiga. Nes mes labai norim tikėti tuo, ką žinom. Tik realybėje jos, tos pabaigos, retokai laimingos.

Vandenynus vagojantys kruizeriai teigia, kad į audringą jūrą iškritusio buriuotojo suradimas ir sėkmingas išgelbėjimas yra tik neįtikėtina sėkmė ir išimtis iš taisyklės. Taisyklė sako, kad beveik visada iškritęs į audringą jūrą buriuotojas yra pražuvęs buriuotojas. Netgi jeigu jis su gelbėjimo liemene - jis vistiek pražuvęs buriuotojas. Jie sako - liemenę dėvėti negana, būtina ir diržu prie laivo prisisegt.

Neįtikėtinos sėkmės istorija nutiko 54-metei poniai Florence Arthaud - milžnišką sportinio jūrinio buriavimo patirtį turinčiai prancūzei. Plaukė viena, savo 10 metrų ilgio sportine jachta, Viduržemio jūroje netoli Korsikos salos - paprastas plaukimas savo malonumui, ne jokios ne varžybos. Yra normali pasaulinė praktika, kad jachtoje siusiojama už borto. Bet kas keista - na iš kur pas ponią Florence toks mūsiškas Kuršmarių mąstymas, kad tai darant, saugos diržu nesirišti - stipresnė banga stuktelėjo į laivą, Florence vitimst už borto, o laivas, autopiloto vedamas, išnyko tolyn, užduotu kursu. Kaip, jei ne akla sėkme pavadinti faktą, kad Florence prie savęs turėjo vos prieš savaitę įsigytą Ai-Obuolį kuris telefonas, ir dar vandeniui nelaidžiame dėkle?
Burdama kojytėmis sūryme, Florence surinko mamai į Paryžių, ši paskambino gelbėjimo tarnyboms. Telefone buvo programėlė su GPS, tai gelbėtojams buvo pasakyta, kur ieškoti. Veiksmas buvo naktį, tai lempelė ant Florence galvos irgi netrukdė ją greičiau surasti. Vandeny praleido tik dvi valandas, tai nuo hipotermijos dar pavyko atsigauti. Florence sakė, kad laive visda būna prisirišus saugos diržu, bet kodėl tuo pikantišku momentu nebuvo - paiškinti to ji negali. Manau, kad irgi Kuršmarės kadangi.

Ši sėkmės istorija buriavime yra toks pat stebuklas, kaip kad jums nuėjus į bažnyčią, Panos Marijos statula nužengtų nuo altoriaus, prisėstų šalia jūsų ant laktos, paimtų už rankos ir švelniai paklaustų "Nu, kaip yr?" Ir visa tai paliudytų įvykį matę net tik parapijos davatkos, bet ir paleckioko komunistai, ta proga atvirtę į krikščionybę.

Mes, buriuotojai, iškritę į audringą jūrą, nuskęstam, arba mirtinai sušalam. Tokių realaus gyvenimo istorijų - daugiau, nei nori. Krenta už borto net tie, kurie visą vachtą būna saugiai prisisegę saugos diržu. Taip visai neseniai nutiko 69-erių buriuotojui kruizeriui Ned Cabot, ties Niufaundlendu, plaukiant iš Škotijos į JAV. Jūra buvo išties audringa, ir vachtai besikeičiant, Ned'as atsisegė, kad jį pakeičiantis vairininkas galėtų toje vietoje prisisegti savo diržą. Jis ir prisisegė, o Ned'as nespėjo... Tos akimirkos ir užteko - banga netikėtai užvertė laivą, abu išvirto už borto, vairininkas įsiropštė atgal, Ned'as liko. Jam dar bandė mesti virvę, bet nesėkmingai. Įvykio metu buvo apgadintas jachtos valdymas, tai likusi įgula negalėjo vykdyti paieškos darbų. Kaip ir priklauso, buvo informuotos gelbėjimo tarnybos, bet Kanados gelbėtojų lėktuvas iki sutemų Nedo nesurado. Kitą dieną Nedo kūnas buvo surastas.

Kita žmogiško skausmo pilna istorija nutiko amerikiečių kruizerių porai, buriavusiai iš JAV į Karibus. Štormas, žmona budi kokpite, vyras ropščiasi iš kajutės į pagalbą jai. Tuo metu banga plauna jachtą, ir žmona virsta už borto. Vyriškis, apimtas nevilties, jos ieško, kelia į pagalbą kitus regione esančius laivus ir gelbėjimo tranybas. Galiausiai kažkas nutinka jo laivo "TripleStars" autopilotui, ir jis pasiprašo nukeliamas į rajone buvusį prekybinį laivą. Jachta lieka jūroje ir po AŠTUONIŲ mėnesių randama Karibuose, dreifuojanti be pažeidimų, neskaitant skutais virtusio stakselio.

Nenoriu pasidaryti nesveikos pramogos, jus liūdnais nutikimais šiurpindamas. Jie nutinka kitiems žmonėms, todėl gali nutikti ir mums. Dažniausiai taip jau yra, kad buriuojant atviroje jūroje, kokpite budime po vieną, ypač jei oras nekoks. Vairuoja autopilotas, tu jį prižiūri, stebi horizontą, "daboji" bures, o visi kiti ilsisi - kas miega, kas skaito, kas dar ką nors... Iškrisk savo budėjime - ir spėk, kada tavęs likusi įgula pasiges? Kai pasiges - žinoma, kad tą (arba ne tą) rajoną zigzagu šukuos, bandys nuspėti, kurlink tave vėjas ir srovė nunešė, visi bus labai susirūpinę ir stebėsis, kaip išvis tokia nesamonė turėjo būtent šiame plaukime nutikti. Kažkas saldžiai miegojo, kažkas ausines susikišęs buvo, kažkas gal kortomis žaidė - niekas nieko nematė... Tik labai tikėtina, kad viso to nesužinosi. Užtat, kad mums vis dar Kuršmarės galvoj - liemenę tu užsidėjai, bet diržo prie kilpos kokpite, ar prie štorminio lejerio kažkodėl neprisisegei...

Matau jachtas mūsų uostelyje, matau, kad didžioji dauguma nei saugumo kilpų neturi, nei štorminių lejerių. Neturi - reiškia, jiems ir nereikia. Technines apžiūras praeina, elbėeso lipdukus gauna - visi laimingi.

Pasidomėjau, ką mąsto kitų šalių kruizeriai apie galimybes iškristi. Jokios lyrikos - tik patikima liemenė su diržų sistema ir kilpomis saugos diržui. Štorminiai lejeriai, pasiekiami iš kokpito ir iki pat laivo priekio nesikertantys su jokia virve, kad nereiktų diržo sagties perseginėti, į priekį ropojant. Plieninės kilpos tarpdury diržą įsegti taip, kad tai padaryti galėtum prieš iškeldamas savo organizmą iš kajutės į kokpitą. Atskiros diržų kilpos darbui prie stiebo ir prie giko, grotą rifuojant. Kažkas naudoja dvišakį diržą su dviem sagtimis. Kažkas kokpite laiko kelis viengubus diržus, ir kol antro neprisega - pirmo neatsega - o paskutinį atsisegs jau nusileidę kajutėn. Rinkitės ką norit - čia kaip panelėms patogiau - svarbiausia jiems, tiems bailiams okeaniniams kruizeriams - kad nei vienu momentu, kol esi viršuje, nebūtum neprisisegęs. Suoprotis dėl liemenės dėvėjimo jiems jau praeitas etapas ir jau įtvirtintas besąlyginis refleksas.
Yra ten niuansų dėl tų diržų - koks ilgis, kokios sagtys, kokios kilpos ir kur, ir ką daryt, kai tabaluoji ant to savo diržo, pakaušiu į bortą stuksendamas, laivui skriejant 7 mazgais ar daugiau. Ir kada tas diržas tave nužudyti gali... Apie tai kitu kartu kaip nors.

Patikima įranga ir refleksas ją naudoti. Juk, į mašiną įsėdę, tiesiog instinktyviai prisisegam, netgi tie, kurie anksčiau mėgo postringauti, kad vairuojant diržai jiems tik trukdo.
Nebus man lengva tą saugaus (suprask - bailaus) buriavimo refleksą užsiauginti, bet kaip ir verta.
Nada, Fedia...

Kas pasakys, kas pavaizduota šioje foto?

St.Valentiną šventėm garsiai - visa SCORPIO įgula važiavom į SLASH'o show Žalgirio arenoj.
Geriausias Pasauly gitaristas pavarė kartu su Myles Kennedy ir The Conspirators.
Show Pristatymas ir muzikuotojų video čia.

O čia solo iš kišeninio telefono

Visas setlist'as čia

Mums patiko.

Apie savo ir kitų žmonių gyvenimą galvojant, man kažkaip lengviau viską suvokti, kai į atskiras dalis tą visumą suskirstai - šeima, darbas, draugai, asmeniniai interesai, visokie pomėgiai, hobiai. Kai pasižiūri kiekvieną šią lentyną atskirai - kaip ir aiškiau pasidaro. Tada gali savo esamą situaciją įvertinti, kažkokius tikslus numatyti, priemones jiems pasiekti apgalvoti... Kai tie siekiami tikslai nelabai realūs atrodo, ar šiandien dar sunkoka kelius į juos pamatyti - tokius tikslus pavadinam svajonėmis.

Svajone kažkada atrodė ir kelionės nuosava jachta. Kartu su Lolita buriavimo pirmąkart paragavom dar 1987-1988 metais, kai du vasaros sezonus šiek tiek kartu paplaukiojom raudonšone jachta SIMA. Artūras Gutauskas, kietas buriuotojas, kompaneiskas pijokas ir jachtos savininkas, pats olimpinės klasės Drakoną perdirbo į kreiserinę jachtą, pavadino ją dukros vardu, ir navigacijos sezonui praktiškai pesikraustydavo gyventi į savo laivelį. Dažnai laivą švartuodavo ramiame kampelyje prie pontono, vedančio į plaukiojantį doką Vakarų Laivų Remonto Įmonėje, ir nuo borto - tiesiai į darbą; dirbo jis laivų remonto meistru. Taip ir susitikdavom rytais ant to pontono - Artūras į darbą, o mes - jo laivu į Kuršmares, kurios tuo laiku dar labai didelės buvo. Artūras jau buvo mus pamokinęs, kur galima plaukti ir kaip, kad laivo ant Ventės akmenų nepamauti. SIMA - medinė jachta, plastiku aptraukta, be variklio - štilių mariose reikėdavo ant kablio pralaukti, kad srovė atgal į Klaipėdą neneštų... Vėliau nedidelė keleto AJ pakabinama pliurpa atsirado. Tie mes - tai draugelis Aurimas ir aš - du jauni tuo metu jau legalūs patentiniai komandinės ekonomikos ledlaužiai artipilnėm kišenėm rublių. Dirbom tuo metu daug, todėl ilsėdavomės smarkiai. Laisvalaikiu plaukdavom į Nidą atvažiuojamojo turizmo srautą iš Maskvos pareguliuoti - Девушки, а может по рюмке чаю у нас на яхте? Kas tais gūdžiais laikais sakytų ne?

Į Spaustuvus (Klaipėdos "zaksas") su Lolita tada suvaikščioję dar nebuvom, nes "dramteatris" į Odesos kino ir teatro meno institutą buvo ją mokslams pridavęs. Ji tik kai kuriuose plaukimuose sudalyvaudavo. Bet ir tiek užteko, kad buriavimo virusą nejuokais abu pagautume.

Tas virusas turėjo labai ilgą inkubacinį periodą, nors visiškai ramybėje niekada nepaliko. Daug metų kiek žiemą, tiek vasarą abu apeidavome Smiltynės jachtklubo krantines, nustatytas dar valdiškais ir už investicinius čekius privatizuojamais lenkiškais Carteriais, Cetusais ir visokiais savadarbiais švertbotukais, ir garsiai sapaliodavome apie mudviejų svajonę kada nors savo jachta per jūras marias keliauti. Netiesa, kad svajones giliai slėpti reikia - ne, jas garsiai sakyti verta - motyvacija jų siekti atsiranda ir bendru tikslu jos tampa.

Tuo metu Kuršmarės jau smarkiai sumažėję buvo, jūra vos atsidarius, o jachtų škiperiai kontrabandistais tapę.

Bet mūsų kelias į buriavimo svajonę buvo vingiuotas. Natūralu - tada dar neturėjom nei procesinio požiūrio į veiklą, nei supratimo apie multitasking'ą. Todėl apie savo laivą pasvajodavom, o realiai judėjom kažkur kitur, link karjeros ir rezulatatų darbe, ir nuosavo būsto, ir atostogų keliavom lėktuvais, o ne savo laivu. Bet svajonė buvo musysiaa.

Regbį kažkada pabėgiojau už Kuršius, mėgėjiškas krepšinis, povandeninė medžioklė, ir daugeliui metų įstrigau parašiutizme. Jis į gyvenimą atėjo be jokios svajonės, kažkaip pradžioje iš pykčio, po to iš smalsumo. Kartu su draugais po krepšinio sustodavom Lugnės viešbučio restorane kaušui alaus. Vienas iš jų, toks raktininkas Algis, buvo 5 šuolius Klaipėdos Eskadrilėje tą vasarą padaręs, tai visą mūsų kompanijos pokrepšinį alų gadindavo egzaltuotais svaičiojimais kaip-smagu-koks-pojūtis-nerealus-ir-tokia-laisvė!!! Atseit, visiems reikėtų tai išmėgint... Natūralu, kad vieną kartą turėjo būti tiesiai šviesiai pasakyta, kad Algi, užpisai jau negyvai tais parašiutais savo, va mes su Petru ateisim, iššoksim, ir sutariam, daugiau per pokrepšinį alų apie tai nebekalbėsim. Nepamenu, po kurio bokalo toks pareiškimas krito, bet taip ir padarėm - atėjom, instruktažas, šuolis. Gal, kaip ilgiems, mudviem pojūtis ir nuomonė per lėtai formavosi, bet nusprendėm tą dieną antrą šuolį padaryti - atseit, "Kažkas šiame dalyke yra..." Per antrą šuolį man jau baisu buvo, kai instruktorius ilgiau lėktuvo tarpdury palaikė, kol ant taško skridom. Klubo senbuviai gudrūs, bestijos, buvo, ir žinojo, kaip naujokus kabinti - sąmojingi, draugiški nors prie žaizdos dėk, patyrę ir žinantys ką parašiutizme daro...Žodžiu, užbūrė ir įtraukė ta parašiutizmo progresija, nes koks asas bebūtum, visada atsiras nauji dalykai, įdomesnė įranga ir naujos disciplinos, kurias gali išmokti. Vėl draugų ratas, kelionės su šuoliais po LT ir svetur, ir laisvė. Daug laisvės. Tiek, kad pajunti, kaip toliau nuo šeimos pasislinkęs pasidarai. Koks fantastiškas užsiėmimas parašiutai bebūtų - jei šeimos nariai patys nešokinėja - tik laiko klausimas, kada jiems tas betikslis slampinėjimas po dropzoną atsibos, ir jie pradės kitą poilsį rinktis. O tu pats su apie 980 šuolių užantyje - jau toks didžiai socialus adrenalino ligoniukas. Nebešokinėti jau kaip ir negali, tu reguliariai privalai su chebra pavaryt - tai visas tavo laikas, vakarai po darbo, kiek svaitgaliai, tiek ir atostogos - gaunasi kaip ir atskirai nuo tavo labiausių žmonių. "Brangioji, nepyk ir suprask - kas dėl manęs, rinktis galim jau tik iš dviejų kelių: alkoholizmas ir pigūs narkotikai - arba tai." Ji rinkosi tai. Joke'as, žinoma, bet pilnas parašiutizmo išminties. Paskui pora mažiau pavykusių nusileidimų su greitu kupolu privertė sezonui pertrauką padaryti, pakol ryte iki wc nesilaikydamas sienos galėsiu nueit... Sėdėti namie lengva nebuvo, tai su kaimynais padarėm visai tvirtą tinklinio komandą. Medaliai vis kaupiasi. Pertrauka užtruko. Petras šokinėja iki šiol...

Kažkaip atliekamo pinigo verslai sugeneravę buvo, tai net klausimų šeimoj 2008-aisiais nekilo - perkam jachtą!
Pirmieji sezonai ant SCORPIO buvo euforiniai - taigi svajonę nuo A iki Z įgyvendinom, jau savo laivu per vandenį kartu keliaujam. Užtruko ilgokai, bet mes tai padarėm!

Kokie naivūs mes buvom... Nieko mes dar nepadarėm, mes vis dar darom, ir būtent tai yra gerai. Vėl veža ta progresija - nuolat kažką naujo buriavime sau galim surasti ir išmokti. Suplaukęs vieną jūrlapį, išsivyioji kitą... Bus dar kitos jūros, uostai, laivai ir žmonės. Ir horizonto linija vis nuo tavęs bėga, kaip ir ta šviesa tunelio gale. Nes gyvenimas ir yra ta svajota kelionė, ir visai nereikia jai brūkšnį užbrėžt.

==========================================================
p.s. vėliau pabandysiu nuskenuoti ir čionai įsprausti senų foto nuo SIMOS laikų. Check back...
==========================================================

Mezgimas per štilių ant jachtos SIMA:

Mūsų Pilies Uoste kasmet vyksta kraustymasis. Jachtos komanda ant kranto pastato kokią nors talpesnę mašiną, ir pradeda iš jachtos į ją nešioti visą mantą, kuri iki sekančios navigacijos nebus reikalinga, jachtai stovint ant kranto. Jei įgulos narių pakankamai - organizuojamas konvejeris - vienas padavinėja visą šlamštą iš vidaus per kajutės duris, kitas deniu neša iki pontono, ten perduoda nešikui iki mašinos, kuris ir grūdą viską į automobilio saloną bei bagažinę. Proceso metu visi garsiai stebisi, kiek daug visko jachtoje per sezoną prisikaupia.

Pavasarį viskas vyksta atgaline tvarka, bet mažesne apimtimi. Bet tik iš pradžių mažesne. Vos tik laivą nuleidus į vandenį, atgal suboginame tik būtiniausis dalykus - bures, virves, prietaisus, saugumo įrangą, baldų minkštąsias dalis. Prieš pirmą sezono plaukimą su nakvyne, į laivą grįžta patalynė ir indai, pradeda atsirasti ir kauptis maisto atsargos. Gėrimų irgi, tik jos kažkaip juda, bet nesusikaupia.

O dar vėliau, kai pradedi išsiruošti į ilgesnes keliones, laivą įsikrausto knygos, visokios atsarginės dalys ir įrankiai, papildomi inkarai/grandinės/virvės, kurių tau nelabai reikia savaitgalio plaukiojimams... Dar daugiau burių. Ženkliai padaugėja visokių rūbų. Dar daugiau maisto atsargų, kurių pusę vistiek nepajudinęs parplukdysi atgal.

Laive atsiranda didokas krepšys su begale visokių laidų ir pakrovėjų - nes juk negali tas pat pakrovėjas ar laidas tikti LED žibintui ir fotokamerai pakrauti, ar pajungti prie kompo. Tas, kas duos žmonijai galimybę apsieiti su vienu unifikuotu pakrovėjų ir laidų antgaliu, tinkančiu visiems visų gamintojų prietaisams - tas žmogus bus vertas Nobelio premijos. Buriuotojų bendruomenė tokiam suteiktų Vilties ir Šviesos Tunelio Gale nominaciją. Nes niekas buriuotojui taip neatima vilties ir neužgesina šviesos, kaip reikiamiausiu momentu pasislėpęs būtiniausias pakrovėjas, ar laidas - tu žinai, kad jis laive yra, bet niekas nežino, kur. Vėliau jis atsiras, bet ne tada, kai reikia. Kartais oj, kaip norisi daugiau informacijos, nei turi po nosim popieriniame jūrlapyje, o gal kas ne GPS, o sekstantu šiais laikais dar naudojamės??

Iš pradžių tą mantą kaišioji į jai skirtas daiktadėžes, spinteles, visokius užkaborius. Iškaišiotas po visur šlamštas nemažina gyvenamosios erdvės laive, ir tai yra gerai.

Daiktų talpinimas vyskta irgi tam tikra tvarka - kuo daiktas sunkesnis - tuo žemiau jis turi būti laikomas. Tai dėl laivo stovumo. Tuo pat metu kai kurie, net sunkūs daiktai, pavyzdžiui, atsarginis inkaras su X metrų grandinės, turi būti prieinami greitai ir be vargo. Pabandyk, suderink - tą Apačioje nes sunkus, ir Greitai nes gali būt reikalingas. Tai, kas jau yra apačioje nes sunkus ir kuris yra greitai, jau gali būti užkrautas tuo, kas lyg ir reikalinga, bet užima daug vietos - guminiai krancai, virvės, sudedamas grilius, kokpito stalas, sulankstomas dviratis ir kiti dalykėliai.
Tie visokie dekadentiniai komforto ir pramogų dalykai, kaip meškerės, BBQ, stalas ar dviratis - jie yra labai užsispyrę. Kai jie per škiperio neatsargumą atsiranda laive, jie visais būdais stengiasi ten pasilikti iki sezono pabaigos - nesvarbu, bus jie kasdien naudojami, ar ne. Nes-o-jei-prireiks. Sportininkai šiuo aspektu laimingesni už kruizerius - jie prieš kiekvieną regatą keptuvę išneša ir palieka automobilyje. Nes keptuvė - tai greitis. Daugiau keptuvių - mažiau greičio.

Liūdnos naujienos prasideda, kai, sezonui įsilingavus, visi normalūs užkaboriai ir spintelės jau užsipildę, o įgula kelionei atsineša per daug daiktų (o jie visada atsineša). Tada tam tikra kategorija mantos, dažniausiai kokie kelionės krepšiai, ar šturmės - ima gyventi klajoklio gyvenimą. Dieną jie leidžia šturmano lovoje, o kai škiperio organizmas eina miegoti - tie daiktai atsiduria kajutės salone, kur ima visiems trukdyti. Kuo ilgiau esi kelionėje - tuo labiau tie klajokliai trukdo. Bet nieko, kai pajunti, kad labai jau užtrukdė - išlendi į kiemą (kokpitą), giliau pakvėpuoji, ir vėl viskas gerai...

Taip ir gyveni tas maždaug dvi kelionės savaites - kokie trys keturi žmonės keliuose kvadratiniuose metruose, dar su begale daiktų, kurie vėlgi savo charakterius ne visada teigiamus turi.

Nedaug tų kvadratų žmogui tereikia. Kiek jų bebūtų - kiek žmonės, tiek daiktai - prisiformuoja, prisitrina vieni prie kitų; įpranti kažkaip, ir visai jauku bei smagu atrodo. Buriuotojams gerai pažįstamas tas kontroliuojamos betvarkės mažoje erdvėje jausmas, ir iš jo vedantys energetiniai kanalai į dvasinio komforto būseną.

Tos nirvanos trupinėlį kaskart surandi, kai žiemos bėgyje aplankai savo laivelį, nustumdai pusnis, įsirangai po tentu, įlendi į kajutę. Patikrini, kaip tavo draugas žiemoja, ar ventiliacija pakankama, kad pelėsio nepagautų, ar dugne kondensato per atlydžius nebus pritekėję... Smagiai apšildo ta stopkė romo, specialiai tokiems randevu dar iškeliant laivą palikto, ir vėl paskaičiuoji - taigi tik du su puse mėnesio liko, juk vėl plauksim tuoj!