February 2014

Čia ne tas krepšys, kuris krepšinis.
Čia tas, kurį nelaimės atveju iš skęstančio laivo su savimi pasiimame, į gelbėjimo plaustą ar pagalbą suteikiantį malūnsparnį (laivą) persikeldami. Taip jau yra, kad pagal jūreivių gyvenimą reguliuojančias konvencijas, nelaimės atveju besąlygiškai ir neatlygintinai yra gelbėjama tik žmogaus gyvybė, o ne turtas. Jeigu tavo jachta skęsta ir tau pavyksta prisišaukti pagalbą, gelbėtojai stengsis nuo skęstančios jachtos nukelti ir išgelbėti tik žmones. Laivas liks skęsti arba dreifuoti nešamas vėjo ir srovių pats sau, o jeigu jis, tapęs kliūtimi laivybai, keltų realų pavojų kitiems laivams - jis bus skandinamas. Ne taip jau retai nutinka, kad, gelbėtojams atvykus, škiperis griežtai atsisako palikti savo laivą ir stengiasi priversti gelbėtojus išgelbėti ne tik gyvybes, bet ir turtą, t.y. laivą. Šiuo metu mes nesigilinsim, kaip tokie scenarijai gali vystytis toliau, nors tema be galo plati ir įdomi. Šiandien dėmesio centre - tas nelemtas krepšys, kurį kiekvienas privalome turėti laive, bet niekas nenorim atsidurti situacijoj, kai tektų juo pasinaudoti.

Bėdos krepšį jūrinių terminų lietuvintojai entuzijazistai vadina griozdiška fraze Išgyvenimo Daiktų Rinkiniu, nebandydami ieškoti atitikmens iš angliškojo Ditch Bag, ar Grab Bag, kur žino ir naudoja visas pasaulis. Tikriausiai, kad mūsų kalbininkai būtų patenkinti. Įsivaizduojate štormui šėlstant, vėjui kaukiant, jūrai ūžiant, bangoms talžant - įgula iš gelbėjimo plaustelio bando išrėkti vis dar skęstančiame laive besiblaškančiam škiperiui, kuris gal dar ir giku ką tik per mamonėlį gavo - "paimk Išgyvenimo Daiktų Rinkinį!!!". Tas rėkia "Ką sakai?" "Rinkinį sakau išgyvenimo daiktų paimk!!!" "Ką? Daiktų? Kokių daiktų???" . Na, supratot.... komunikacijos greitis ir frazės, terminai... O stresui surakinus išvis dar neištarsi "išgyvenimo", pabandyk, garsiai garsiai surikti žodį "išgyvenimo". Kaip rėkiasi? Ypač tas "Išg.." Nekaip? Tai ir gerai, nežadink bendradarbių...

Koks skirtumas, galiausiai, kaip vadinsit, svarbu, kad tokį krepšį turėtumėt iš viso. Vadinkit kad ir Laimės Krepšiu, man jokio skirtumo... Juk Lietuvos buriavimo šaknys kyla iš sporto, kur smarkiausiai buriuojama jei ne Kauno užtvankoj, tai Kuršių mariose, o kiekvienas daiktas, bent kiek sveriantis, prieš varžybas yra iš laivo išnešamas į sandėliuką. Nes svoris - tai greitis. Kad ir nereikia to krepšio mariose, krantai čia pat, saugu, jei su liemene. Bet jeigu žmogus ketina su jachta jūromis keliauti, o ne mariose sportuoti - jam to sandėliuko išvis nereikia, nes jachta tampa ir namais ir plaukiojančiu sandėliuku, kuriuose jei ką nors turi - tai turi, o jeigu ne - tai ne.

SCORPIO bėdos krepšys - tai nemažas neperšlampamas maišas, pirktas Armijai ir Civiliams parduotuvėje. Talpus, berods 50 litrų tūrio, užvyniojama anga su sagtimi ant tvirto diržo. Tik reiktų dar ryškiom, refleksinėm juostom apklijuoti, nes iš prigimimo jis pas mane žalias. Jei užrakini neišleidęs viduje esančio oro - gali naudoti kaip gelbėjimo ratą, nenuskęsi... Pradžioje jame laikydavau vien tik signalines raketas, dūminius užtaisus ir fakelus. Vėliau, kai toliau nuo kranto į jūrą ėmėm plaukti, tada ant denio ir plaustas atsirado. Buriuodamas tą plaustą nori-nenori pastebėsi, prieš akis juk styro. Todėl kartais imi visokius galimus jo panaudojimo scenarijus mąstyti.

Kai laivas skęsta, reikalai gali vykti labai greitai - gali nebūti laiko pamiegoti, kaip kad holivudai mums rodo komedijoj All Is Lost. Labiau tikėtina, kad imsi blaškytis po kajutę, bandant surasti daiktus, kurių norėsis plauste, arba svetimam krante, kuriame gelbėtojai paleis tokį, koks stovi - vien su šlapiom kelnėm, na, gal karšto buljono ir anklodę gausi, bet kažką daugiau - tai nelabai... Nuo tokių neramių minčių turėtų didėti Bėdos Krepšys, t.y. jame turi pradėti kauptis geri daiktai. Sakau - turėtų, nes realiam gyvenime visi buriuotojai yra užkietėję optimistai. Juk visos bėdos ir nelaimės atsitinka kitiems žmonėms, tikrai ne mums!

Todėl, nuo to optimizmo, raketos krepšy yra, o žibintuvėlis, pageidautina be elementų, o su prisukamu akumuliatoriumi - kažkur kitur. Čia žibintuvėlis - tik vienas menkas pavyzdys tų daiktų, kurie randasi kitur, o turėtų būt krepšy. Tų daiktų, kurių galėtų prireikti, yra daug, bet sąrašą savųjų turėtume susidaryti patys, atsižvelgdami į tai, kur plaukiam ir kiek laiko - jei reikalai atsivers ta prastesne puse į viršų - teks pagyventi plauste. Jei keliaujam Baltijoje, ar Europos šalių priekrantės vandenyse - mažai tikėtina, kad plauste tabaluoti teks ilgiau, nei pora-trejetą dienų. Net jei pagalbos negalėsi šauktis - srovės ir vėjas jei prie kranto neprineš - tai bent praplaukiantis laivas tavo plaustą kada nors pastebės. Beje, jei tu matai laivą kažkur toli nuo krantų, tai toli gražu nereiškia, kad jis tavo plaustelį mato... Labiau tikėtina, kad jis plaukia autopilotu, o tas filipino prie šturvalo tokį įdomesnį žurnalą varto, ar laikus feisbuke dėlioja.

Avarinių daiktų sąrašą darant, verta galvoti ne vien apie sąlygas plauste, bet ir apie bent kiek pakenčiamą funkcionavimą krante, į kurį gelbėtojai tave iš malūnsparnio paleis. O jei kur Botnijos įlankoj, ar net Stokholmo archipelago užkaboryje į negyvenamą salą pats išsigelbėsi - kas žino, kiek laiko ten prasėdėsi, juk vietos ten ne kažką civilizuotos...
Ką nuolat krepšyje laikyti, o ką tikrai sugebėsi skęstančio laivo jovale surasti - spręsti tau škiperi pačiam, čia joks LBS tau nenurodys...

Raketos, fakelai, dūmai, signalinis veidrodėlis

EPIRB - avarinis palydovinis švyturys, jei tokį turit. Veikiantis, patikrintas, registruotas Radijo Dažnių tarnyboje.

Minimali, sandariai pakuota vaistinėlė

Receptiniai vaistai, jeigu tokius naudojat

Atsarginiai akiniai - kiek saulės, tiek su dioptrijom, kad kaip akla musė plauste, ar po suomių mišką neropinėtum

VHF racija, atspari vandeniui, pilnai pakrautais akumuliatoriais, dar geriau - ir su atsarginiu.

Nešiojamas GPS su atsarginių baterijų rinkinuku.

Atsarginiai pakrovėjai telefonui, GPS ir VHF. Yra kažkokios universalios portatyvinės saulės baterijos, gal reiks pasidomėt...

Plausto remontinį rinkinuką, tiktų toks kaip pripučiamai valtelei kad paruoštas, tik papildomai reiktų tokį staliaus spaustuviuką pasirūpint. Pabandyk ant pripūsto baliono skylės lopą uždėti, sako, greit suprasi, kam tas spaustuvas reikalingas... Gal reiks kada pabandyt ant pripūsto tuziko tą raukšlę suspausti?

Geriamo vandens atsarga (kiek žmonių? Bent po litrą kiekvienam, atskirais mažais buteliukais ... arba daugiau... kiek tilps... ar kiek paneši)

Negendančio smarkiai kaloringo maisto atsargėlė - saugiai supakuoti Mars ar Snickers gerai veža, esu matęs lašinių bryzą, sumanaus buriuotojo tam visada paruoštą. Maistą dėk į sandarius maišelius ir į uždaromą hermetišką indelį - jį galėsi panaudoti vandeniui iš plaustelio semti.

Paso, škiperio ir vairuotojo teisių kopijos, užlaminuotos. Įgulos pasų kopijos.

Laivo dokumentų kopijos, laminuotos

Svarbiausių telefono numerių sąrašas, nebent mintinai žinot viską, ką turit tlf - irgi laminuotas.

Pinigai, ar banko kortelė su pakankamu limitu, kad namo iš užsienių sugrįžti.

Žibintuvėlis - LED su prisukama baterija.

Peilis, geriau multifunkcinis įrankis, su bent viena saugia geležte, kad savo plausto neprasidurtum

Dujinis žiebtuvėlis

Nestoros, bet tvirtos virvės rimtas gabalas

Blizgi termo antklodė - ne tik kūnelio šilumą pasaugo, bet tinka ir signalizuoti, ar stoginę krante pasidaryti...

Pačiame plauste yra irgi šioks toks bėdos rinkinukas, bet kad jis uždarytas hermetiškame konteineryje, kurio nepatikrinsi, ir ko trūksta - papildomai ten nieko neįdėsi.

Tiems, kas plaukia labai toli - jiems ir bėdos sąrašas atitinkamai ilgesnis. Čia jau ir žvejybos priemonės, ir saulės kremai, ir kepurė, rūbai ir daug kitų egzotiškų dalykų rasit, ko Baltijos keleiviui nelabai ir reikia.

Ne visi aukščiau minėti daiktai nuolatos tame Bėdos Krepšyje laikomi. Pavyzdžiui, neblogas įprotis būtų, prieš išplaukiant į jūrą ilgesniam laikui - visos įgulos asmens dokumentus ir pinigines į Bėdos Krepšį susidėti ir tik krante, jei reikia, išsiimti. VHF stotelės irgi nuolat krepšyje nelaikau - nes tada reiktų dvi nešiojamas, neskaitant stacionarios, turėti. EPIRB'as irgi ne maiše, o ant sienos kajutėje savo dienos laukia... gal nesulauks. Na, ir kur dešra padėta, tą irgi visada žinau.
Šiaip jau, nekenktų įgulos telefonus, kai nuo krantų nutolsti, irgi į tą krepšį sausai ir saugiai susidėti, bet kad žaidimai, foto, filmai, muzika ir t.t. ... No Life , išmanūs baisiai juk visi, net ten, kur mobilus neveikia...

Kas dar svarbu... Prieš sezoną, o nekenktų ir prieš sudėtingesnį plaukimą - krepšį pasitikrint, ką reikia pasikeisti. Atsarginiai elmentai, raketų datos. O dar svarbiau - kad įgula gerai žnotų, kur tas krepšys laive yra, kada jį pasiimti - ir kaip naudotis tuo, kas ten sudėta.

Jūrinė kultūra didžiąjai daliai Lietuvos gyventojų šiai dienai yra tik Palangos paplūdimys su šiltu alumi ir smėlėtu beliašu. Ir nėra ko labai stebėtis - tie dešimtmečiai "po rusu" paliko tautai ne tik šlykščią rievę ant smegenų, iki šiol matomą daugelyje gyvenimo sričių . Toks dalykas, kaip jūrinė kultūra, tuo laikotarpiu išvis neegzistavo, nes sovdepijai toks jūreiviškai laisvamaniškas dalykas atrodė per daug pavojingas. Vakarais pliažą suakėdavo, rytais patikrindavo, ar daug švedų špionai pėdų ten paliko - va tuo jūrinė kultūra ir apsiribojo.
Na, okay, buvo šiek tiek tos kultūros, buvo... Buvo restoranas Ržavaja Vilka ir tam vakarui be galo turtingi žvejai - pats vienam taksi, o kepurė būtinai kitame, važiuojančiame iš paskos... Buvo 16-ta divizija, tos intymo darbininkės, apie kurias visų klaipėdiečių visada paklausdavo žemyno gyventojai, nes juk smalsu ir šitoks miesto koloritas... Boninė buvo, jei kas dar žinot, kas tai... Ir visiems dėl tos jūrinės kultūros gerai buvo tada, gerai ir į antrą dešimtmetį LT neprigulnybės įsigyvenus.

Jūrinė kultūra vos prieš pora metų įgavo teisę būti paminėta viešai - daugiausiai Jūrinės Kultūros Koordinacinės Tarybos, sukurtos Klaipėdos šviesių galvų, dėka. Ši Taryba, kaip ir priklauso normaliam sovietui, nuo pat pradžių savo gyvavimo ėmė presuoti Vilniaus valdžiažmogius, atseit, štai mes - uostas ir jūra, su savo kultūra! Todėl būkit malonūs mus pastebėti, o pastebėję mums priklausančią eilutę biudžeto išlaidų skiltyje suraskit. Norim proginės monetos uosto atgavimo 90 metų proga, norim pašto ženklų su jūrine tema. Dar norim pinigų renginiams, programoms ir opijui liaudžiai. Matyt, tikėta, kad pinigas ir pašto ženklas pasklis kaip virusas ir jūrine kultūra užkrės kiekvieną šalies užkaborį. Ženklus po truputį leidžia kasmet, gal net su virusu, bet monetai Vilniaus koridorių planktonas pasakė ryžtingą NE. Pinigų kalvės planai sudaryti iki 2015, patvirtinti, keičiami nebus. Kultūrinkitės kitaip.

Nes pinigas pinigui nelygus - tas pinigas, tiksliau, jų srautas, kurio užvaldymui einama į rinkimus ir po to ministerijų portfeliai parceliuojami yra ženkliai smagesnis pinigas už tą, kuris iš biudžeto išplauktų į kažkokią kultūrą. Reikalai pastrigo kultūriniam ceitnote - visi nori, visi už, visi labai supranta, bet procesas nevyksta. O gal vyksta, tik niekas nemato.

Savivaldybė kaip rengė Jūros ir labiau Alaus Šventę, taip ir rengs. Universitetas kaip nardė, taip nardys, rašė ir rašys. Brabandreris irgi kažkiek jūrmylių gal suplauks... Buriuotojai pasimaivys prieš krantines per laivų paradą - ir būsim padarę kultūrą. Jeigu mums tiek užtenka - jiems tuo labiau. Vilniui dzin, o tam LT užkaboriui - ir tuo labiau. Jei pagalvojus - tai labai gerai, kad jiems dzin. Nes Vilnius šiuo jūrinės kultūros klausimu ir turi būti pats giliausiais užkaboris. Jei ne, jei apsileisim - tokios dvi hiperaktyvois damos viską čia nugriaus ir gubojom užsės. Na, gal tokį lenktą, gražiai kabančio formos vamzdį, kaip prie Neries, dar įsmeigs - ir bus jums kultūra a'la Vilnius. Jokios kultūros Vilnius į Klaipėdą neatneš, nes jie ten turi kitų rūpesčių, kurie pinigas pinigui nelygu.

Jūrinė kultūra yra Klaipėdos reikalas ir kada nors išspręstas bus būtent čia. Ir nereikia sau statyti užduočių apie jūrinės kultūros nešimą į užkaborius. Užkaboriai savo problemas ir gatvių lenteles tegu išsisprendžia - ir mes jiems netrukdykim, nes mes jiems tikrai nerūpim. O jūrinė kultūra yra mūsų, nes tai Klaipėdos kultūra. Džiugu, kad ta jūriškai kultūringa Taryba šitą galiausiai suprato.

Jei klausimas siaurėja iš šalies lygio iki miesto ir jo žmonių - gal ne taip jau sudėtingai viskas ir atrodys. O jei tą visumą dalykų, iš kurių ta kultūra jūrinė susideda, pabandžius įvardinti, susirašyti, po to prioritetus, užduotis ir darbus pamatyti... Juk pasirodys, kad beveik visa tai Klaipėdoje vyksta, bet kažkodėl tik po kilimu, tyliai ir niekam apie tai nežinant. Ir pasirodys, kad pagrindinė problema yra mūsų galvose. Vienos galvos, kurios šiuo metu tą Klaipėdos kultūrą daro - apie tai kuklinasi viešai pasisakyti, o galvos, kurios nedaro - apie tai nežino, nes nesidomi.
Tuoj paaiškinsiu, kodėl man taip atrodo...

Prieš keletą dienų susibėgom su kolegom buriuotojais pora picų pasidalinti, alum užgerti, miestelio naujienom pačiauškėti. Žodis po žodžio, ir tą jūrinę kultūrą, jos skatinimą ir puoselėjamą patys buriuotojai kažkodėl ima traktuoti kaip kažkokį su mumis nesusijusį dalyką, apie kurį kažkokia taryba laikas nuo laiko susitikus pasikalba. Pasikalba, protokolą savivaldybės svetainėje paskelbia ir laukia sekančio posėdžio. Taryba sprendžia pačius įvairiausius klausimus, apie buriavimą taip pat, tik mes, buriuotojai, apie tai nieko nežinom, nes nesidomim. Bet tai mūsų problema, tikrai ne tarybos. Paskaitinėkit protokolus - gali nebūti visai nuobodu.

Š.m. vasario 11 d. savivaldybės "Akvariume" Taryba svarstė ir kažką tikrai nusprendė dėl buriavimo. Buriavimo aktualijas pristatė - surprise/surprise!!! - Žvejų ir Žuvies Perdirbėjų Konfederacijos vadas A.Aušra ir Brabander kapitonas V.Vizbaras. Žuvininkai, suprantama, apie viską Klaipėdoje žino geriausiai, nes dar Petras Pirmasis neapsikentęs dekretą išleido su sakraline fraze - "Torgovlia ryboj - dielo sugubo vorovskoe. A po semu veshat' po odnomu v god, chtoby drugim ne povadno bylo." Tačiau kpt. Vizbaras Taryboje atstovauja jūrinių profesijų mokymo įstaigas. Pats buriuotojas, viską apie buriavimo reikalus žinantis - ar jis tikrai negalėjo bent jau per Pilies uostelio kepą Vilių, jei kitaip nesigauna, informuoti Klaipėdos buriuotojus, kad yra klausimas, yra proga susibėgti tiems, kas neabejingi - ir pasikalbėti kokiam tai Ryžių Malūne prie kaušo alaus, jei Brabanderyje tai neįmanoma. Gal pas ką aktualijų yra, kas Tarybai irgi įdomu...
Net tokiais visiems buriuotojams "nuobodžiais" klausimais, kaip
a) vaikų buriavimo mokykla;
b) jachtų uosto perspektyva;
ir papildomai - Saugi laivyba ir jachtingas.

Ne - tai ne, matyt, ir be mūsų apie viską pagalvota, ir mums nebereikia... Protokolą paskelbs, tada sužinosim. Jei Taryboj kapitonas mus, Klaipėdos buriuotojus, kartu su mokymo įstaigom (??WTF??) atstovauja, tai, manyčiau, galėtų tokiais klausimais ir pasikalbėti, kepurė, manau, nenukristų. Jei atstovauja tik Brabander įgulą - tada, žinoma, ne Klaipėdos buriuotojų nosies tai reikalas. Mes, buriuotojai, turėsim kultūrintis kažkaip kitaip. Tik jūs, ponai iš savivaldybės Akvariumo, nekultūrinkit mūsų taip, kaip žvejams ir žuvies perdirbėjams reikia.

Dar pamąstysim, kaip ta kultūra kitaip galėtų atrodyt - todėl gal bus netgi įdomu, stay tuned...

p.s. Mąsčiau, kol visai kultūringai gavosi, bet ... nebus toliau čia nieko apie jūsų jūrų kultūrą. šiaip susibiesinau, kad kažkokie žuvies rūkytojai staiga buriuotojų balsu pragydo, ir tiek. Bet dabar jau praėjo. Ne mano tai žąsys, tegu jie ten "dirba" kaip nori.
Pavasaris jau, tuoj ledai nutirps ir mes plauksim.

Darbinė foto nuo Hičkoko siaubiako "Psycho". Tikrai matėt, juk atsimenat, baisu buvo? Tačiau šiame tekste taip pat bus baisu.

Kartą nuvykstame į Angliją, kad apsilankyti kompanijoje, neseniai pradėjusioje prekybą mūsų gaminamais mediniais statiniais. Prie mūsų nuomoto automobilio, kuriame laukėme susitikimo kažkokioje kaimo degalinėje, pridudena urgzdamas visais žemais dažniais tamsiai žalias naujutėlaitis Aston Martin db9. Pliktelėjusi galva, šiek tiek panaši į Phil Collins, pro langą sako Hi, now you guys follow me, ir už kelių minčių jau esame labai tvarkingai atrodančioje įmonėje. Pasisveikinam, dairomės kur papuolėm. Administracinis pastatas, kažkokios dirbtuvės, laboratorija. Angaras kieme jau užkrautas mūsų gaminiais pardavimui ir pavyzdžiais, bet įmonė man atrodo keistai - na, ne medinukai jie, tikrai kažkuo kitu užsiima, nors tu ką. Klausiu šefo, kas per verslas pas tave... Sako, mes visokias vandens sistemas prižiūrim. Visam pasauly. Kaip, sakau, jeigu plamberiai santechnikai pas jus jau Aston Martin'ais raižo, tai aš ryškiai ne į tą verslą būsiu nuėjęs! Tas juokiasi, bet aiškiai patenkintas kad į brangią mašiną (she-is-his-baby-babupaloola....) dėmesį atkreipiau, ir klausia - girdėjai ką nors apie Legionierių ligą? Girdėjau... žmonės miršta nuo jos. Tai va, sako, miršta nebūtinai, bet ją sukelia tokia bakterija vardu Legionella. O mes ją užmušam, ir tai yra mūsų pagrindinis verslas. Dirbam, važinėjam po visur, ne vien Britanijoj... Paslaugos, tyrimai, patikros, prevencijos sistemų instaliavimas, chemija... Kondicionavimo sistemos, baseinai, vandentiekio sistemos, pramonė, mokyklos, ligoninės, viešbučiai, laivai - visur, kur yra vanduo iš krano, naudojamas žmonių - visur mes galim būti reikalingi ir paklausa mūsų darbui leidžia padoriai uždirbti.

Senokoka tai istorija, bet ją iš atminties užkaborių iškapstė tuokart paminėti laivai ir ne tiek seniai buriuotojų spaudoje paminėta bakterija Legionella, kaip potencialus pavojus ne tik didžiuliuose kruiziniuose laineriuose, bet kad ir mūsų jachtose.

Mūsų SCORPIO geriamas vanduo teliūskuoja plastikiniame rezervuare ir per siurblį, vamzdyną ir plėtimosi indą su spaudimu paduodamas į dvi laive esančias kriaukles. Būtų dar ir dušas - tai jis Legionellai patiktų labiausiai - juk ji, bestija klastingoji, plinta aerozoliniu būdu, kai smulkūs drėgmės lašeliai, sklandantys ore, įtraukiami į plaučius. Bakterijomis užteršto vandens gali atsigerti - kaip ir nieko nenutiks. Sergantis Legionieriais žmogus kosėdamas kito žmogaus užkrėsti taip pat negali.
Tačiau įkvėpk aerozolio į plaučius, kad ir duše, ar iš oro kondicionavimo sistemos - ir rimti nemalonumai, galintys pasibaigti liūdna švente, kurioje pats būsi labai pasyvus dalyvis - tikrai galimi.

O kad ponia Legionella mėgsta apsigyventi, veistis ir maitintis ta plonyte slidžia bioplėvele, kuria jachtų gėlo vandens bako vidus apauga - va, šito aš nežinojau. Baką iš vidaus kempine išvalau ir išskalauju gal tik kas pora sezonų, ir - akurat - ta plėvelė ten būna atsiradus. Vadinasi, ir Legionella ten užsiveisti gali, jei tam sąlygos bus. O sąlygų jai labai sudėtingų nereikia. Jai reikia deguonies, kurį pasiimti moka iš vandens. Sausuma ją žudo. Ir dar jai reikia tinkamos temperatūros.

Gerai, kad šaltas žiemas turim - nes Legionella suvisam dvesia minusinėje temperatūroje. Aktyviai daugintis ji pradeda nuo 25C - o jachtoje vasarą būna ir aukštesnė temperatūra. Pats vandens bakas tiek gal ir neįšyla, nes užbortinis vanduo, bent jau Baltijoj, šiek tiek aušina, bet vamzdynas, čiaupai, sklendės, siurblys - tai tikrai. Tuo labiau, kad dalis SCORPIO vandentiekio vamzdyno pravesta per variklio skyrių, kur temperatūra būna aukšta - tikras šiltnamis ir inkubatorius. Žodžiu, temperatūros intervale nuo 25C iki 40C ji dauginasi pasižvygaudama iš džiaugsmo. Nuo 55C ir daugiau - ji vėl miršta.

Dabar prisimenu, kaip sezono metu tą vandens atsargą jachtoje papildome. Vandens žarna tvarkingai pakabinta ant posto tiltelyje, arba numesta ant pontonų. Ji pilna vandens ir ramiai šildosi saulėkaitoj. Išsivyniojam tą žarną, nešam į laivą, galą įkišam į vandens tanko angą, grįžę ant tiltelio atsukam čiaupą. Tą visą pabuvusį vandenį, esantį žarnoje - gal litrą gal du - susipilam sau. Ne, taip negerai. Pradedam iš pradžių - atsukam vandenį, pildami tą šiltą buizą ant liepto, nešamės varvančią žarną ant laivo. Kišam galą į baką, prisipilam, kai bakas pilnas - užsukam čiaupą ir, stovėdami vėl prie posto, ištraukiam žarną, ją iškart kabindami ant kabyklos. Tas ištraukiamas galas pliūkšteli į uostelio akvatorijos maurus ir užsipildo tomis uosto pamazgomis. Patikėkit, jose visokios gyvybės yra daug. Sekantis jachtsmenas, imantis vandenį uoste, gaus tą visą pikantišką nesamonę į savo gėlo vandens tanką, jei nebus atsargus.

Jeigu tai jūs nebuvote atsargus, o vasara karšta - galite pradėti laukti Legionierių ligos simptomų. Jei tikrai papulsit į glėbį Legionella'i, simptomai bus panašūs į įprastus plaučių infekcinių ligų požymius. Temperatūra, kosulys, snarglys...Tuo momentu bėgti ir darytis tyrimus bus jau per vėlu maždaug 10-30% infekuotųjų - jie vistiek numirs. Jiems prasidės įvairios komplikacijos - kaip infekcijos apie širdį ir smegenyse, pūlingos opos gali formuotis ant vidaus organų, o kepenys atsisakys darbuotis organizmo gerovės labui... Tiems, su atsparesniais organizmais ir kas ligą išsityrė ankstyvuoju laikotarpiu, dar pavyks išsigydyti rimtomis antibiotikų dozėmis.

Kol kas tikrai nesigirdi, kad jachtininkai kaip kėgliai virstų nuo šitos ligos. Bet tuo pirmuoju būti niekas ir nenori, o potencialų ligos inkubatorių turime kiekvienoje jachtoje. Todėl gal ir praverstų žinoti, kaip tą savo vandentiekį tinkamai valyti ir prižiūrėti, nes vien patrinti kempine tiek, kiek pasieki per atsuktą vandens rezervuaro angą - tiek negana.

Kaskart, iš naujo užpildęs vandens baką, įpilu šiek tiek Yachticon dezinfektanto, parduodamo jachtinių žaislų parduotuvėje. Jis padeda vandeniui neįgauti kvapų, išmuša visokius mikroorganizmus, tačiau Legionella bakterijų, pasislėpusių toje bioplėvelėje, jis nenaikina. Kad ją užmušti, reikia stipresnio brudo ir rimtesnės tvarkos.

Jachtos kapitonas turi nustatyti tvarką, kaip dažnai ir kokiu būdu yra valomas ne tik vandens bakas, bet ir visa sistema bei vamzdynai:

- Išpilti sistemoje esantį vandenį, paliekant pusę vandens lygio bake.
- įpilti į baką tinkamos koncentracijos chemikalo:
-- H2O2 Vandenilio Peroksidas, Hydrogenii Peroxidum Dilutum, 3% koncentracija (pvz. jei bake turite 40 litrų vandens, supilkite apie 1 litrą peroksido). Tiks vaistinėje pirktas tirpalas.
-- arba NaOCl - Natrio Hipochloritas. Tirpalas 12%, skaičiuokite tirpalo kiekį kad gauti 200 ppm, kas atitiktų 2 litrus tos smarvės 1000 litrų vandens sistemoje, tiks ir 5 mgr chemijos vienam litrui vandens, tada chloras negadins varinių vamzdyno elementų.

Su chemikalais būkite labai atsargūs - degins, dirgins odą ir akis (akiniai, pirštinės), jokiu būdu neragauti, nebent esat aktyvus Kretingsodžio čempionatų babatuko rungties dalyvis.

- dabar, kai savo vandens rezervuare turite tinkamos koncentracijos dezinfektantą, reikia jį pravaryti per visą sistemą. Atsukate visus čiaupus, dušą ir leidžiate nutekėti gal po 5 litrus skysčio. Kartojate procedūrą, jei turite ir karšto vandens sitemą, bet pro čiaupus tegul išbėga dvigubai daugiau skysčio, nei telpa į karšto vandens boilerį. Užsukite visus čiaupus.
- užpildytą dezinfektantu sistemą išlaikykite ne mažiau 4 valandų, bet ilgiau nei 24 val. irgi nereikia - nes chemija šiek tiek veikia sistemos metalus.
- užpildykite sistemą vandeniu pilnai, atidarykite visus čiaupus. Skystis gali išbėgti gerokai murzinas, smarkiai putoti. Taip ir turi būti.
- pilnai išleidus visą vandenį iš sistemos, atsukite rezervuarų aptarnavimo angas ir pilnai išdžiovinkite jų vidų. Galima naudoti plaukų feną, karšto oro srovė; bet užtikrinkite, kad rankomis niekur neprisiliesite prie rezervuaro vidinių paviršių. Tos vietos gali tapti naujomis bakterijų kolonijomis.
- užsukite ir užsandarinkite aptarnavimo angas, atsukite visus čiaupus ir užpildykite bei plaukite visą sistemą švariu vandeniu maždaug valandą.
- užpildykite sistemą geriamu vandeniu, į jį įlašinkite reikiamą kiekį AquaClean dezinfektanto.
- viskas, jūsų jachtos vandens sistema jau vėl švari.

Reikalingas ne tik periodinis sistemos valymas tokios šoko terapijos būdu, bet ir prevencija.
Jeigu jachtoje turite dušą, bet juo nesinaudota savaitę ar ilgiau - nusukti dušo galvą ir lanksčią žarną, ir švariai išplauti virtuviniu dezinfekuojančiu skysčiu. Iškart po kiekvieno naudojimosi dušu - pilnai nusausinti patalpą ir nepalikti jokių balučių ar drėgmės vandens surinkimo duobėje su siurbliu.
Skaidrūs plastikiniai vamzdžiai, naudojami jachtų vandens sistemose - blogis. Skaidrios sienelės praleidžia šviesą, o tai stimuliuoja tos dumblių bioplėvelės, kurioje bakterijos tarpsa, susidarymą. Teisingiau yra vandens sistemoje naudoti juodo plastiko, dar geriau - vien varinius vamzdžius ir armatūrą.
Paliekant laivą žiemojimui ant kranto, o ir sezono metu - jeigu ilgiau neplauksite - pilnai išleisti visą vandenį iš sistemos ir atsukti rezervuarų aptarnavimo angas, visus čiaupus, kad bako vidus išdžiūtų. Ką nors kiekvienas sugalvokim, kad bako vidus nepridulkėtų, ar kad musių neprisiveistų... Juk buriuotojas turi būti sumanus.

Na, ar labai baisu buvo? Legionella, žinoma, ekstrymas, bet jei švari ir prižiūrima gėlo vandens sistema bent nuo trydos per atostogas apsaugos - vadinasi, ne veltui čia skaitydami gaišot...