A Travellerspoint blog

February 2015

Apie tai, kaip gauti "viedrą" interneto už bokalą alaus

Atplaukęs ir prisirišęs svečiam uoste, buriuotojas dažniausiai užsimano alaus ir interneto. Įsijungi telefoną arba planšetę ir matai, kad WiFi čia yra, bet užrakintas. Nieko nepadarysi, teks eiti uosto kapitonui prisiduoti, užsimokėti už jachtos stovėjimą marinoje, tuo pačiu ir interneto raktą gausi. Ir WC, dušo kodinės spynos kortelę duos, dažniausiai ir miesto žemėlapį, ir artimiausias prognozes gausi... bet pinigai į priekį.

Nereiktų to WiFi rakto, tai ramiausiai lauktum sau, kol harbourmasteris arba jo bojus atkiaušins iki tavo laivo ir pinigų pats paprašys. Nes visi žino, kas čia klientas ir kas čia visai ne karalius.

Ir žymiai dažniau, negu rečiau - bet atsitinka taip, kad iš locijos tu žinai, kad čia WiFi turi būti, arba net tą WiFi slaptažodį jau turi, tačiau ryšio nėra, nes tavo jachta per toli nuo uosto kontoros stovi.

Keikia tada buriuotojas net išsijuosęs šeimininkus, kad normalaus ryšio jie neturi, o galiausiai pasiima savo elektroninius ir laptopinius žaislus ir keliauja į krantą WiFi laimės ieškoti. Tas piktasis buriuotojas, žingsniuojantis uosto pontonu, žino, kad lazda, o tuo labiau virvė, turi du galus. Tačiau jis net nenutuokia, arba nesusimąsto, kad WiFi ryšys irgi turi du galus. WiFi - tai prietaisų dialogas, o ne rėkimas į vieną pusę. Neužtenka vien įplaukti į tą mistišką įsivaizduojamą bevielio interneto debesį, kad turėtum WiFi ryšį. Jį, tą interneto debesį, transliuoja antena nuo kranto, dažniausiai nuo harbourmasterio kontoros. Mūsų kišeninis telefonas, arba planšetė ir laptopas taip pat turi anteną, per kurią kaip koks radijo siūstuvas bando kalbėtis su ryšį transliuojančia kranto stotimi. Telefono antena dažniausiai yra per silpna, kad nuo kranto stoties toliau prišvartuotoj jachtoj užtikrinti "vaifajų", nors pati jachta randasi kranto antenos garantuoto veikimo zonoje. Taip kad, problema yra musysiaaa. Nėra ko ridenti ant uosto, jei pas patį ta iPimpačka per maža... Nejauku man be "chaliavno" interneto, tai teks kažkokio techninio sprendimo paieškoti.

Pirmiausia padariau vojažą per Klaipėdos elektronikos prekių parduotuves. Kokį WiFi sprendimą turit kateristams, visokiems kemperiams ir jachtsmenams? Visi kaip susitarę kiša sprindžiuko dydžio kambarines antenas, arba kryptines kaip stipresnes, ir maršrutizatorius. Atseit, kateristai tokias perka ir vargo nemato. Nori ryšio, tai pastatai kažkur ant denio, ar tarpdury, nutaikai į uosto kapitono trobą - ir turi "chaliavną" ryšį net keliems įrenginiams vienu metu. Viskas tvarkoj, kai tu visąlaik uoste stovi, gal tada tokios įrangos ir užtenka. O ką, jeigu kaip mes planuojam - po viduržemius bastytis, dažniau inkaruotėse, nei marinose apsistojant? Kai atstumas iki WiFi turinčių kranto kavinių, viešbučių ir parduotuvių kilometras, o tai ir daugiau? Ir kai jachta, kabliu į dugną isikabinus, vis pasisuka, žiūrint iš kur vėjas papūstų? A, tada tai jau taip, sako man pardavėjai, kryptinės antenos išvis kaip varijantas atpuola, o tos mūsų kambarinės omnidirekcinės, to biš daugiakryptės sprindžio didumo - kažin, ar jums tinka... Sandarumas, atsparumas drėgmei nekažką...

Aš pasigūglinęs, tai toliau vaidinu kietą: tai gal, sakau, turit lauko anteną, su pritvirtinamu tiesiogiai prie antenos stiprintuvu su radijo įrenginiu, užmaitinimas tiesiai nuo 12V laivo áliaktros per Power Over Ethernet laidą? Tada tą jūsų maršrutizatorių montavimui jachtos viduje nupirkčiau, bevielio ryšio paskleidimui... Siūlau jiems dylą.
Iš trijų šitaip tardytų bernužėlių Klaipėdos specializuotose parduotuvėse nei vienas nebuvo net girdėjęs apie Ubiquiti Bullet antenos busterį, ar pats čiupinėjęs tą lauko anteną. Blinkt-blinkt akelėm vadybininkai diplomuoti pardavimų. Du iš trijų iškart kėlė letenas į viršų, atseit nežinom neturim, eik iš čia. Vienas paprašė, kag gūglėj parodyčiau, apie ką čia sapalioju, užsiseivino adresą ir pažadėjo paskambint, kai pasitikrins už kiek man galėtų tą sprendimą sukomplektuot. Specialistas, turbūt, vis dar dirba, ieško, nes laukiu iki šiol...
large_991FDEB0E2ABC1050E0FB0BAD095C02E.jpg
Foto iš čia

Belaukdamas žinių, inernetuose prisižiūrėjau, kad pats populiariausias buriuotojų kruizerių tarpe WiFi sprendimas mane nuleistų ne mažiau, kaip Eur300,- jei pirkti Europoje. JAV galima rasti pigiau, bet ten įrangos konfigūracija lygtai kertasi su europiniu standartu, ar tai normomis - ir savo ryšiu gali trukdyti kitiems WiFi vartotojams, esantiems tavo antenos veikimo zonoje. Be to, amerikonai užsiprašė apie USD200 vien už transportą iš Kalifornijos į Klaipėdą. Sudėjus įrangos kainą ir pristatymą, gaunasi brangiau, nei perkant ES.

Ta įranga - tai standartinių gaminių rinkinukas, kurį galima susipirkti iš didmenininkų atskiromis dalimis ir gaunasi pigiau, nei perkant komplektą iš vienų gobšių rankų:

1 x Ubiquti Bullet 2HP - High power outdoor rated radio unit.
1 x 8dBi Antenna
1 x Ubiquiti Picostation - High Power waterproof radio unit.
1 x 15 Metre outdoor rated Cat5 cable
1 x 1 Metre outdoor rated Cat5 Cable
1 x .5 Metre outdoor Rated Cat5 Cable
1 x Power Injector Block

Tas Bullet 2HP - tai stiprintuvas/radijas, kuris neva tai atsparus oro sąlygoms ir prisukamas tiesiog prie antenos. Į Bullet ateina PoE laidas iš áliaktros ir signalo paskirstymo bloko. Tas blokas atrenka kuriomis laido gijomis ir į kur tiekti 12V srovę ir kuriuo laideliu tekinti duomenų srautą. Iš skirstytuvo kabelis jungiamas į maršrutizatorių, kuris tuos WiFi duomenis transliuoja jachtos viduje ir kokius 20-30 metrų atstumu apie laivą. Antena su Bullet signalą gauti ir siūsti gali ir kilometro ir dviejų atstumu, priklauso nuo kranto stoties stiprumo. Be abejo, didžioji dauguma šitaip pagaunamų WiFi kanalų bus koduoti. Nieko nepadarysi, kartais teks pripučiamu tūziku plaukti į krantą ir pasidairyti, kuriame bare užsisakyti bokalą alaus, kad gautum WiFi kodą. Toks atsiskaitymas už internetą savo laivo komforte, o ne ant suoliuko kažkur - man tinka... Net jei prireiks kokius tris bokalus išlenkti.

Beje, Bullet deklaruojamas atsparumas orams - toks nelabai patikimas. Specai pataria, kad protinga būtų naudoti šiek tiek hermetiko, kai prijungęs PoE kabelį, ateinantį į Bullet dugną, tvirtini dangtelį į vietą. Jeigu be hermetiko - yra tikimybė, kad sūraus vandens pateks į vidų, koroduos ištirps kontaktai ir elektronika, o kruizeris vėl bus labai piktas.

Anteną kelti kuo aukščiau, ieškoti vietos, kur kita laivo įranga jai nekels signalo interferencijos, t.y. neiškraipys signalo.

Kaip sakiau, komponentais pirkti iš didmenininko yra žymiai pigiau. Tokį pat komplektą, kurį aukščiau duotoje nuorodoje britai siūlo už 300 Anglijos rublių, papirkau iš lenkų už Eur200 su visu transportu ir lenkų PVM. Ir dar su šiek tiek stipresne 10 dBi antena...

Žaislai jau važiuoja, UPS trakingas siūlo pristatymą šiandien. Kai atvyks, reiks kažkaip sistemą konfigūruoti, kad atskiri komponentai ir kompiuteris pamatytų vienas kitą - dar nežinau kaip, bet juk buriuotojas privalo būt sumanus.
Jeigu viskas veiks tvarkingai, galėsiu išduoti kur ir kaip pirkti, kaip montuoti ir programuoti - jei toks keliaujantis WiFi kam nors dar bus aktualu.

Posted by gramas 00:24 Tagged boats buriavimas jachta Comments (14)

Apie tai, kad ir išplaukijai reikia cepelinų

large_gone_sailing_sign.jpg

Visi seniai įpratę prie išeivijos. Nuo mums suvokiamo laiko pradžios lietuviai keliavo. Kas dėl ilgesnio rublio ir baltesnio pyrago, kas pažiūrėti, ar tikrai gaublys apvalus ir Žemės krašto, kur, sako, gali net nukristi tiesiai tam banginiui ant kupros - nėra.
Motyvas nesvarbu, tačiau daugelis surado pakankamai priežasčių, kad įleisti savo šaknis svetur. Ten jie gyvena taip kaip visi, ten lietuvis buriasi prie lietuvio, globoja šaknis, lipdo cepelinus, šoka kepurinę ir garbina Sabonį, kaip buvo įpratę dar Lietuvoj.
Maždaug taip mes įsivaizduojam savo išeiviją. Pats terminas kilęs, kaip jau sakiau, nuo laiko pradžios. To meto priešistorinis lietuvis, nesugebėjęs savo nykia buitimi suvaldyti jo galvon įsimetusio klajūno viruso, pakišdavo trobos raktą po kilimėliu gonkelėse ir išeidavo. Matyt, dažniausiai pėsčias išeidavo, todėl ir vadinasi jie išeiviais.
Manau, jau minėjau kadais, kad nieko per daug rimtai nepriimtumėt, ką šiame bloge beužeitumėt... Taip kad išeivijai no offence intended. Juk mes žinom, kad pirkot bilietą ir skridot lėktuvu, o ne kaip būrai pėsti iškulniavot. Galiu net "iš tikrųjų" pridėti, kad jį kur kelmas... OK?
:o)

Tačiau, nuo laiko pradžios praėjus tūkstančiams metų, vis dažniau pastebima, kad atsiranda lietuvių, nusprendusių ne išeiti, o išplaukti. Iki tų gonkelių viskas taip pat, kaip kad prieš tūkstančius metų - virusas, kelionių ilgesys, svajonės, kažkoks neramumas dūšioj lietuvio... ir tada vieną dieną tik brynkt, raktas po kilimėliu - nieko naujo, vienžo... Visi skirtumai prasideda tik nuo gonkelių nulipus. Nes šie naujesni lietuviai niekur neina, bet sėda į jachtą, dažnai visa šeima - ir išplaukia. Jokios misijos jie nevykdo, jie neneša trispalvės būtinai apie visą Pasaulį, jie nieko negarsina, nenori nustebinti ir nugalėti - jie šiaip sau buriuoja. Tie, kas buvo "ant misijos nuo Dievo" - tie jau garbingai nešė, stebino ir nugalėjo, o dabar jau galima plaukti ir šiaip. Ir negalime jų vadinti išeivija, nes jie neišėjo, be to nei vienoje vietoje jie neprigyja ir šaknų neįleidžia. Šalis keičia šalį, uostas keičia uostą, nuolat keičiasi vėliavos po zalingu, vaikai atsiranda ir auga, o lietuvio noras burtis prie lietuvio, lipdyti cepelinus, šokti kepurinę ir garbinti Sabonį - matyt, išlieka.

Kai šiame bloge užsiminiau apie rimtus ketinimus ateinantį buriavimo sezoną su šeima praleisti Viduržemio jūroj, mane susirado du lietuviai, beperkantys jachtas tame pat regione. Vienas Italijoj, kitas Turkijoje. Abu ketina namo neskubėti, o artėjantį sezoną skirti viduržemiams ir tada spręsti - likti ten dar, ar plaukti Lietuvon. Su ta šeima, kuri gražuolį prabanguolį Najad'ą nusipirko Italijoj, tai su jais sutarėm, kad kažkur Korsikoj, ar Sardinijoj tikrai susiplauksim. Žinau, kad ten, viduržemiuos, laivus jau turinčių tautiečių yra ir daugiau. Yra Kroatijoj. Bent dvi lietuvių jachtos su šeimyninėm įgulom šiuo metu yra Kanaruose. Yra, ir ne tiek mažai, ir Karibuose. Kažkur Azijos jūrose ir Švedijoj, ir JAV mūsų išplaukijos yra...
O prasidės vasariniai/rudeniniai čarteriai, tai bus tų lietuvių su burėm pakankamai daug visose Pasaulio jūrose ir vandenynuose.

Jeigu jau formuojasi tokia keliaujanti po burėmis diaspora, lietuviškoji išplaukija, tai lengva daryti logišką išvadą, kad jai anksčiau arba vėliau, kaip tai minėtai išeivijai, irgi iškils poreikis burtis lietuviui prie lietuvio, lipdyti cepelinus, šokti kepurinę ir garbinti Sabonį (nebūtinai tą, kuris A., man tiks ir tas, kur 0,7).
Tai va, jeigu buriuojančioje tautos dalyje atsirastų asmuo, norintis savo brangaus laisvalaikio sąskaita užkurti ir prižiūrėti elementorišką forumo tipo svetainę, ar kokią feisbukės grupę, skirtą būtent keliaujančių buriuotojų kolektyviniam protui, beigi prijaučiantiems, tai juk būtų super.

Tokioje informacijos mainų ir bendravimo platformoje palengva imtų formuotis resursas praktinių patarimų, vertingų maršruto taškų apie įvairius lietuvių lankytus vandenis, daug inkaruočių, uostų ir marinų informacijos su kas kur po kiek... Kas kur plaukia, ar plaukti ketina, gal kas pakeleivius ant cost sharing'o jūrmylių parinkti ima... Gal tu net neplauki niekur, bet labai to nori ir žinai, kad kada nors plauksi. Gal čarteryje netikėtai laisvų vietų atsidarė... Kas kur ką sutiko, pamatė, kažką smagaus nuveikė ir kažkaip refleksuoja... Kažkas sulūžo, sugedo ir nežinai, kaip remontuoti? Gal kas naudotą virvę ar burę parduoda, nes naują užsakė, ar prietaisą kokį... Filmuką susukai, ar įdomesnę foto turi ir nori dalintis? O gal kas supasi ant bangos saugioj inkaruotėj, ar sėdi marinoj, nes štormą išlaukti reikia; jam arba jai nuobodu, o nuo kranto "chaliavnas" WiFi traukia, tai čia ir dabar papliurpti būtų smagu...

Deja, tokiam įdomiam ir naudingam internetinio buriavimo projektui nesurandu savyje laiko, asmeninio žavesio ir tam reikalingo visuomeniško draivo.
Bet jei koks entuzijazistas svetainę ar paskyrą FB sukurtų, tai pažadu, kad kartu su kitais buriuotojais-kruizeriais lankysiuos joje su tikslu virtualiai burtis, lipdyti cepelinus, šokti kepurinę ir garbinti tai, ką susitikę kažkur toli nuo LT toj slaptoj kajutės stalo vietelėj surasim.

Kas žino, gal būtų visai įdomu...

O gal jau yra toks lietuviškas kruizerio rojus internetuos, tik aš, tamsuolis, jo nematau? Parodykit man.

Posted by gramas 23:39 Comments (2)

Apie tai, kaip jūra ženklina savo vaikus

Tatuiruotė - tattoo - tai neatskiriama jūrinės kultūros dalis. Tiesą sakant, tai būtent jūreiviai, ypač po Kuko ekspedicijos Ramiąjam vandenyne, vėl grąžino civilizuotam pasauliui kūno puošybą tatuiruote, tiems ženklams suteikiant daug prasmės. 1786 m kapitonas Kukas pirmąkart aprašė Taičio, Havajų, N.Zelandijos čiabuvių tradiciją, vadintą "ta-tau". Šiandien spėliojama, kad pavadinimas atspindi garsą, kuris palydi procesą, kai specialia lazda plakama per kitą lazdelę su adatomis, šitaip įnešant piešinio dažus po oda. Ten jūrininkai ir sužinojo, kad čiabuvių ženklai ant kūno parodo ne tik gentinę priklausomybę, šeimos istoriją, bet turi ir magiškų galių, padedančių to pamarginto kūno savininkui išvengti negandas ir šiaip sėkmingiau brautis per gyvenimo džiungles.

Kaip sako, kiekvienas naujai sužinotas dalykas yra gerai užmirštas senas. Europiečiai tatuiruotes naudojo nuo seno. Seniausias mums žinomas europietis, išlikęs kaip organizmas, o ne kaulelių krūva - tai Ledinis Otzi, galą gavęs Alpių ledynuose maždaug 5300 m prieš Kristų ir mūsų dienas pasiekęs kaip seniausia žinoma europiečio mumija. Otzi'o kūnelis gerokai pamargintas mistiškais ženklais.

Istorijos ratui sukantis, tatuiruotėmis ženklino vergus, pagal jas gentainiai pažindavo vienas kitą, socialinį statusą, totemus, o kariai ženklais pažymėdavo savo pasiekimus. Vėliau Europoje šis kūno puošybos menas buvo pamirštas, todėl Kuko komandos jūreiviai, grįžę pamarginti mistiškais ženklais, atrodė kaip tikra egzotiška sensacija.

Mūsų dienomis tatuiruotės yra mada ir kūno puošybos menas, o jų mistiška prasmė ir slaptas kodas užleido vietą dekoratyvumui ir estetikai.
BE3B44ACD09937D6BEDF9C596E09526A.jpg

Taigi, po ekspedicijų į egzotiškus kraštus, tatuiruotės netruko paplisti laivyne ir greitai tapo savotišku kodu, kurį žinantys pagal kūno ženklus nesunkiai matydavo kas kokį darbą jūroje dirba, kokia jo patirtis, kokius vandenis maišęs ir kokius jūros siaubus nori nuo savęs atbaidyti.

Baimių ir prietarų to meto jūreiviui užteko. Gyvenimas jūroje buvo pats iš savęs be galo sunkus, o kai pilnai atsiduoti Motinai Gamtai ir jūrai, tai ir visokių baimių netrūksta.

Kad laivui sudužus nenuskęstum, o krantą pasiektum, privalai ant pėdų turėti kiaulės ir gaidžio tatuiruotes.
Burlaivių laikais kiaules ir naminius paukščius laikydavo ant denio, mediniuose narvuose. Matyt, todėl buvo pastebėta, kad laivui sudužus į pakrantės uolas, tie narvai kartu su gyvūnais būdavo išplaunami į krantą. Natūralu, kad jūreivis irgi norėjo likti gyvas, kaip ir tie vandens nemėgstantys gyvūnai.
Vėliau ši burlaiviuose populiari tatuiruotė pakilo kiek aukščiau, nuo padų arba pėdų iki kelių ar blauzdų. Kiaulė ant kairio kelio ir gaidys ant dešinės pėdos viršaus arba blauzdos - saugumas jūroje ir gebėjimas "duoti į triūbą": "Pig on the knee - safety at sea. A cock on the right - never lose a fight".
BE088F85E8957EB4C19393F0D9789661.jpg

Denio komandos jūreiviai, atsakingi už visą burių ūkį ir karstymąsi kopėčiomis, rėjomis - jie krisdavo dažnai. Kai nukrenti į jūrą, tampi maistu žuvims, kai ištykšti ant denio - tampi marmalo krūva, kurią turi sutvarkyti tavo kolegos. Nei vienas scenarijus to meto jūreiviui neatrodė smagus. Kad taip nenutiktų, tu gali užsimanyti ant krumplių išsitatuiruoti HOLD FAST - tai yra, jei sugriebei virvę, ar laikaisi už rėjos, ar bandai suturėti vėjo plėšiamą burę, tai geriau ir laikyk, nepaleisk. Kaip žinia, tokia tatuiruotė ir padeda būtent tai padaryti. Šitaip aprašyti krumpliai paprastai priklausė rankai, ant kurios riešo buvo ir virvės ornamentas - kaip ženklas, kad pats rankos savininkas yra būtent denio komandos jūreivis. Ateini į darbo interviu, pasiraitoji rankoves, padedi rankeles ant stalo krumpliais į priekį - ir klausimų darbdaviui nekažką belieka...
large_BE63E5DEF2B200C3AECC326EB5A861AE.jpg

Na, bet shit happens, gali tos virvės neišlaikęs į sūrymą įkristi. O paskui burinį laivą, ypač paskui banginių medžiotojus, visada rykliai plaukė, tikėdamiesi visokių virtuvės atliekų, arba už borto verčiamų darinėjamo banginio grobų. Ir čia staiga pūkšt - taigi jūreivis kaip greitas maistas! O visdėlto, tačiau kad nelabai - jei tas jūreivis turi baisaus ryklio tatuiruotę, tai žinia, kad tie visi žymiai mažiau baisūs gyvi rykliai iš siaubo sprunka šalin ir tu gal spėsi už tos paskui laivą velkamos virvės nusitverti. Jei nutversi - tada suveiks tas jau minėtas HoldFast ir liksi gyvas.
BEC422810DCC4109A2887506ED5A0B37.jpg

Tais laikais, kai žmonės tikėjo Dievu, viena iš didesnių baimių buvo ta, kad jei tavo negyvą kūną jūra atiduos į svetimą krantą, tave radusieji nežinos, pagal kokio tikėjimo apeigas tave palaidot. Šitaip gali ir į rojų nepapulti. Nuo šio ilgalaikio nesmagumo gali išsigelbėti, gavęs Kristaus ant kryžiaus tattoo. Beje, jeigu didelį, gražų Nukryžiuotąjį turėsi ant nugaros - labai gali būti, kad už bausmę būsi nuplaktas šiek tiek švelniau. Juk gali nutikti, kad tave plakantis pirmasis kapitono padėjėjas, būdamas uolus katalikas, jausis nekaip, rimbu plakdamas savo Dievo sūnaus atvaizdą šventą...
large_BF70AFB2D210C73491CE498DD9CF3007.jpg

Kad tavo tikėjimas stabiliai tvirtas ir nepajudinamas, įrodydavo inkaro tattoo, savo formoj turinti ir kryžiaus elementą. Užtai Dievas tave jūroje ir saugos. Naująjam Testamente viltis į išganymą ir išgelbėjimą pavadinta sielos inkaru. Vėliau inkarą ant savęs ėmė vaizduoti prekybos laivyno jūreiviai, dar vėliau - ir kariškiai, perplaukę Atlantą ir sėkmingai namo sugrįžę. Taigi, inkaras senų laikų jūrinėj kultūroj turi kiek tikėjimo tvirtybės, tiek ir profesinės patirties ženklo prasmę.
Kada nors, kai savo jachta perplauksiu Atlantą, inkarą turėsiu ir aš. Kolkas - neturiu teisės į tokią garbingą tattoo.
large_BF5C603EFF57758CD8E66F328CA0DD60.jpg

Tuo tarpu du sukryžiuoti inkarai plaštakos viršuje, tarp nykščio ir smiliaus - tai ženklas, kad laive buvai pakeltas į bocmano padėjėjo pareigas, o gal net buvai pačiu laivo bocmanu, atsakingu už visą laivo įrangą, ūkį - didžiulis autoritetas jūreivių tarpe.
large_BFB2CBA2D1BC1837D44358EFA8529DC2.jpg

Du sukryžiuoti pabūklai - esi karinio jūrų laivyno jūreivis.
large_BFD2602AF17646009323E325E3EF6D1B.jpg

Penkiakampė žvaigždė, kaip paprasta ir nesudėtinga tattoo, kurią gali be vargo tau išbadyti kolega jūreivis, tai simbolis Šiaurinės žvaigždės, kuri padės iš bet kur kelią surasti į namų uostą. Vėliau žvaigždę ėmė pakeisti ir kompasas, vėjų rožė - gerokai sudėtingesni vaizdai, įveikiami jau tik įgudusių meistrų, mokančių dirbti geresniu ir spalvotu rašalu. Juk ankstyvosios, pačių jūreivių vienas kitam daromos paprastos tattoo buvo badomos naudojant parako, anglių ir šlapimo mišinį.
large_C0ADF28EC8ADE182B7FEB59224AD5223.jpg

Harpūno ženklas per visą krūtinę, arba įpintas sudėtingesniame ornamente - esi banginių medžiotojas, arba žvejybos laivyno jūreivis.
large_BFEF524CE5F757629224C313D021D0B4.jpg

Kai apiplauksi Horno ragą ir sėkmingai į namų uostą sugrįši - tokį jūrinės patirties ženklą ant savęs įprasminti turi teisę burlaivio vaizdu. Kartu su tokia tatuiruote už Horną, turėsi teisę nešioti auskarą kairėj ausy, arba gerdamas smuklėje, ant stalo užsikelti koją. Kad ant stalo užkelti abi - teks dar Gerosios Vilties ragą apiplaukti. Beje tas auskaras ausy, tikėta, užmokės už tavo padorias krikščioniškas laidotuves, jei kūną jūra atiduotų.
C02DB096FD169EF3B984F7A1DBBCA70D.jpg

Jūreiviai tiki, kad šturvalo tatuiruotė padeda surasti teisingus kelius gyvenime bendrąja prasme, o iš jūros sėkmingai pareiti namo.
large_C050ECA9C60F7D37DDE98A57608EE0B2.jpg

Moterys. Moterų laivuose nebuvo, o reisas ilgas... Todėl dažnas jūrininkas turėjo merginos atvaizdą ant savo kūno - kad ji visada būtų "po ranka".
large_C0F7EC70A4021B29241E4B638CE28E84.jpg

Beje, Polinezijos, ar Havajų merginos atvaizdas, žinot, tokia topless gražuolė ilgaplaukė, su palmių lapų sijonėliu; dažnai ten bus ir visos palmės vaizdas - tikras įrodymas, kad tatuiruotės savininkas yra perplaukęs Ramųjį vandenyną.
C07A62D1B41948E8EBC91B950699DB5B.jpg

O drakonas rodo, kad jūrininkas buvo į Kiniją nuplaukęs. Jeigu drakonas yra auksinis, t.y. badytas geltonais dažais - tai sako, kad jūreivis yra kirtęs datos liniją - įsivaizduojama kalendoriaus linija ant gaublio, maždaug sutampanti su 180 dienovidžiu.
large_C0BE71C5EA60D37546B9441B9B75F10F.jpg

Atitinkamai vėžlio tatuiruotė, arba Neptūno vaizdas - įrodymas, kad esi krikštytas Neptūno pavaldinys, kai laivu kirtai Pusiaują.
large_C15AA465EA3A2C22989232E1D56AA8C3.jpg

Undinės tatuiruotė ant jūrų vilko kūno - tai ženklas, kad jūra jį ne juokais paviliojo. Undinės savo daina apkeri jūreivius ir juos saldžiai nužudo. Senas jūrų vilkas gerai žino apie pavojus jūroj, bet savo gyvenimą vistiek paskiria jai. Vienas iš seniausių vaizdų ant jūrininko kūno.
large_C11286F299215138BC20E185F2DF7E35.jpg

Tuo tarpu kiekvienas žvirblio vaizdas, pastebėtas ant jūreivio - sako, kad šis jau nebe naujokas, o nuplaukęs atviroje jūroj 5000 mylių. Daugiau mylių - daugiau žvirblių, nes šie maži paukšteliai yra kantrūs didelių nuotolių skraidūnai. O kregždės tatuiruotė reiškia, kad jūrininkas saugiai namo sugrįš, nes šie keliaujantys paukšteliai visada ten pat namo perėti grįžta. Jeigu kregždė perverta durklu - esi jūroje praradęs draugą. Tipo, nuskendo ar pražuvo, o ne taip praradęs, kaip tame baisiam anekdote apie klastingą žmoną...
large_C138C148E5BE9145FC880A686B3BD7FF.jpg

Taigi, tatuiruotė, kaip jūrinė tradicija, iki šiol aktuali. Palaikykim tradicijas ir prieš eidami badytis, žinokim, ką tie ženklai ant kūno reiškia...

Posted by gramas 11:05 Tagged buriavimas jūra tradicija jūrinė kultūra tatuiruotė Comments (5)

(Entries 1 - 3 of 3) Page [1]