March 2013

Visi norim būti laimingi, bet mums labai skirtingai sekasi tokiais tapti. Taip ir turi būti - juk ir esame visi skirtingi.
Normalių, t.y. kranto žmonių akyse buriuotojai turi tokį kiek romantišką, kažkokio labiau laimingo, labiau sėkmingo žmogaus įvaizdį. Suprantama - jie mus mato nuo kranto, o baltaburė jachta, guviai skriejanti saulės nutviekstu jūros horizontu - vaizdas visada gražus ir romantiškas, ir ta teigiama emocija automatiškai pritaikoma ir ta jachta plaukiantiems žmonėms. O gal tie žmonės jachtoje tuo metu su puta ant lūpos koliojasi tarpusavy dėl nelaiku atleistos virvės, ar jūrligės pakirsti vemia už borto, ir nei labai romantiškais, nei labai laimingais tikrai nesijaučia... Tačiau tas, ant kranto smėlio stovintis ir ilgesingai žvilgsniu jachtą ganantis, dažniausiai pagalvoja - "ech, kad man taip..."

Pati buriuotojų visuomenė yra labai nevienalytė, pvz., buriuotojas sportininkas visiškai kitaip buriavimą suvokia, nei kruizeris. Apibendrinant buriuotojus-kruizerius, kaip buriuojančios žmonijos dalį, galima įvardinti tokius dalykus:
1. Kruizeris dažniausiai save suvokia kaip laisvą ir laimingą individą.
2. Jis tobulumą sugeba matyti paprastume.
3. Dažniausiai jis yra didesnes už vidutines pajamas turintis asmuo.
4. Mėgsta ir moka tvarkytis laive, t.y. prižiūrėti bei remontuoti dalykus pats.
5. Dažniausiai yra baltasis ir vidutinio, ar vyresnio amžiaus.

Atkreipkit dėmesį - čia patys kruizeriai (ok, amerikonai, ne europiečiai - iš čia ir tie rasiniai skirtumai) apie save taip. Kiekvieną iš šių teiginių galima būtų visai įdomiai išplėsti ir panagrinėti atskirai. Mane šiuo metu domina tik tas pirmas punktas - kodėl buriuotojai patys save laiko laimingais, ir kodėl kranto visuomenė be jokių ginčų su tuo sutinka.
Jei niekas nesiginčija - vadinasi, taip ir yra.
Ar tikrai?

Karlas Gustavas Jungas (1875-1961), XX amžiaus analitinės psichologijos flagmanas, suformulavo Laimingo Gyvenimo sąlygas, kurias įgyvendinus, kiekvieną Homo Sapiens rūšies atstovą turėtų neišvengiamai apimti laimės jausmas:
1. Gera psichinė ir fizinė sveikata.
2. Geras ryšys su artimu žmogumi.
3. Gebėjimas įžvelgti grožį mene ir gamtoje.
4. Saikingas gyvenimas ir pasitenkinimą teikiantis darbas.
5. Filosofinė arba religinė pasaulėžiūra, padedanti įveikti nuolat iškylančius sunkumus.

Buriuotojo, kaip ir kiekvieno jūrininko, gyvenimas tikrai ne vien rožėm klotas, taigi tas Jungo sąlygas įgyvendinti ir į rojų žemėje papulti nėra taip jau lengva. Tačiau buriuotojai vistiek sakosi esą laimingi... Gal ir taip, nes buriuotojai, kaip ir kiekvienas kranto žmogus, rūpinasi savo sveikata. Jie brangina santykius su savo žmonėmis, todėl dažnai plaukia kartu... Jie daug skaito, vertina gerą muziką, vos ne kiekvienas fotografuoja ir mato supančios gamtos grožį... Jachta - nedidelis laivas, atsargų gali turėti ribotai, tai ir gyveni joje saikingai - nori to, ar ne... Ir jie tikrai mėgsta buriuoti... Net tie, kurie dievu netiki, Neptūnui įpila ne iš baimės, o labiau dėl pagarbos... Viskas pagal Jungą.

Tačiau yra ir kita tos laimės pusė.
Mes išplaukiame nedideliais laivais toli nuo kranto, ir anksčiau ar vėliau pradeda jaustis izoliuotumo jausmas. Jautiesi atsiskyręs nuo namų, artimųjų, savo buvusios įprastine aplinkos. Aišku, dažniausiai prisitaikome, tik būna tas pereinamasis laikotarpis iš kranto gyvenimo į gyvenimą jūros ritmu. Tačiau nesuvaldytas ir įsigalėjęs izoliuotumas blogina nuotaiką, skatina ilgesį, įtarumą ir praradimo jausmus. Savo ruožtu tokios sunkios emocinės būsenos mažina aktyvumą ir dėmesį, ir nei mūsų psichinės, nei fizinės sveikatos tikrai nestiprina.

Izoliuotumo bjaurusis brolis - vienišumo jausmas. Žmonės yra socialūs gyvūnai (kaip čia neparašius gyvuliai), bendravimas jiems reikalingas kaip oras, ir nuo vienatvės net rimtom ligom susirgti mokam. Todėl ir plaukia kruizeriai per pasaulį dažnai dviejų žmonių - vyro ir žmonos - įgulomis, kiek rečiau ištisom šeimom net su mažamečiais vaikais, arba interneto pagalba prisikviesdami kompanijon ir visai svetimus, tačiau kelionėms širdį turinčius žmones.
Plaukia ir po vieną - bet šiais visagalio interneto laikais, arba palydoviniu telefonu iš bet kur gali tavo žmogų surasti, pasikalbėti, bent kompo ekrane pasimatyti ir jam širdį išlieti. Tiems buriuotojams, kas dar neturit tokio žmogaus - tikrinkit specializuotą buriavimo pažinčių portalą, ir kada nors ką nors sau rasit.

Mažoje erdvėje, kurią tegali pasiūlyti net prabangiausia jachta, turime gana ilgą laiką gyventi kartu su kitais įgulos nariais. Nuolat su tais pat žmonėm bendraudamas, nejučiom išsisemi, pokalbių temos, posakiai ir juokeliai neišvengiamai ima kartotis. Krante į tai net dėmesio neatkreiptum, o jachtoje tai gali sukelti netgi konfliktus. Esu ir pats ant tokio grėblio pakliuvęs - vos kas nors laive pasakydavo, kad yra šalta - nesusimąstydamas žvaliai išpoškindavau - "Koks čia šaltis, jei nesninga!". Na jau taip sąmojinga man tai atrodė - juk plaukiojam tai vasarą, kai jokiu sniegu net kvepėti negalėtų... Gerai, kad žmona kažkada kartu plaukiant toli gražu ne švelniai, bet paprotino ir pagalvoti privertė, kaip tokia laive nuolat kartojama nesąmonė visus kitus užknisti gali...
Kai renkiesi su kuo plaukti - įvertink, ar tam žmogui sugebėsi atvirai, bet neįžeisdamas pasakyti, kas jo elgesyje, išvaizdoje ar kalboje tau nepatinka. Arba - ar pats sugebėsi tinkamai priimti, kai tau kitas pasakys. Čia juk tas žodis, kuris santykius gydo - ne tas, kuris žeidžia.

Privatumo jachtose nedaug, ir ne visi vienodai sugebame su tuo susitvarkyti. Kyla emocinė įtampa, galimi didesni, ar mažesni konfliktai bei nesutarimai įgulos narių tarpe. Kai jaučiamės nuolat stebimi - tas vargina. Kai nėra pakankamai atskirų kajučių - kartais gelbsti net paprasta užuolaida, atribojanti gultą nuo bendros erdvės laive. Kai net atskiro gulto neturi, nes jį reikia su kitu įgulos nariu dalintis - kiekvienas įgulos narys galėtų turėti vien savo daiktams skirtą užkaborį laive, kur niekas kitas nosies nekištų. Taip bent dalelę savo privatumo pavyksta sau išlaikyti.

Ir galiausiai - nuolatinis mūsų palydovas - ponas jo didenybė stresas. Dalis kiekvieno škiperio smegenų nuolat zvimbia nuo minčių a-la "o kas dabar gali sugesti" ir "kas dar blogo gali nutikti". Kiekvienas laivas - techniškai sudėtinga įrengimų sistema, kuri nuolat dėvisi, reikalauja remonto, priežiūros ir nenutrūkstamo dėmesio. Pridėk oro sąlygas, kurios gali labai staigiai pablogėti. Pridėk kitus vandens kelių eismo dalyvius, kurie gali ant tavęs užplaukti. Pridėk rūpestį dėl savo ir įgulos narių saugumo, sveikatos beigi gyvybės. Matai - jau turi masę dalykų, kuriais tau reikia pasirūpint čia ir dabar. Ir niekas kitas už tave to nepadarys.
Streso tolerancija ima atsirasti kartu su patirtimi. Atrodytų, keista - kuo dažniau plauksi - tuo labiau rizikuosi, tuo dažniau stresą patirsi. Tačiau kuo dažniau plauksi - tuo didesnis tavo ir įgulos patirties visokiose situacijose bagažas, gerėja kvalifikacija, ir tuo lengviau savo baimes ir stresą valdyti. Galiausiai išmoksi stresą transformuoti į visai neblogą dalyką - stresinėje situacijoje mąstymas darysis tik aiškesnis, veikla kryptinga ir tiksli. Visame kame galima rasti ir teigiamą pusę...

Kranto žmogui visi aukščiau išvardinti dalykai tikru pragaru gali pasirodyt. Ir visi jie realiai yra toje baltaburėje jachtoje, guviai skriejančioje saulės nutviekstu horizontu. Tai kodėl tie buriuotojai save kažkokiais laimingais laiko, kur ta jų laimė?

Mūsų laimė ten pat, kur ir visų - ji kažkur pusiaukelėj tarp rojaus ir pragaro...

p.s.
Neseniai vėl pažiūrėjau tikrai vertą filmą "1492. Rojaus užkariavimas" - ten Kolumbas, tas jūrininkas iki kaulų smegenų, tokio nustebusio mesje Depardje veidu visai įdomiai pasakė:
"Rojus ir pragaras gali būti ir žemėj. Tai mes juos nešiojam savy, kur tik beeitume."

Šiandien 75 dienos liko iki SWEDEN ROCK fiestos Solvesborg'e, Švedija.
Birželio 5-6-7-8.
Svajojam ten mūsų jachtuke nuplaukti, kartu su Jonu, ir pasidarytume tvarkingą tėvo ir sūnaus apsilankymą didžiausiame Europos roko renginyje. Žinau, kad reikia plaukti, bet aišku, kad abu iš karuselės dviem savaitėm išlipti birželį dar negalim - man pats gamybos sezonas ir darbų per akis, jam - egzai.
Kartu nesigaus.

Gal gausis kaip nors kitaip.
75 dienos. Reikia kito plano. Nėra plano. Reikia plano.
Va taip ...Ot raboty koni doxnut...

Jason Newsted, buvęs METALLICA bosistas, grojęs po to su Oziu ir daugeliu kitų - patvirtino savo grupės dalyvavimą Solvesborgo fiestoj.

Yeaahhh... Nu bet pavaro.

Pasirodo, mano gyvenimas pilnas paklydimų. Vaikystėje šventai tikėjau, kad Ameriką atrado Kolumbas. 1492m, spalio mėn 12 d atplaukė pas indėnus . Trijų laivų flotilė Santa Maria, Ninja ir Pinta. Kristoforas kelionės metu buvo įsitikinęs, kad verslo reikalais plaukia į Japoniją (tų laikų supratimu - Rytų Indiją), bet likimo vingiai ir to meto žmonijos navigaciniai gebėjimai jį nuvedė į salas, šiuo metu žinomas kaip Bahamai, o ten greta ir Kuba, ir Pietų Amerikos kontinentas. Dar vaikystėje istorija apie žmogų, plaukiantį į Japoniją, bet atplaukusį į Kubą, man atrodė labai pamokoma. Tu negali visko žinoti. Todėl kartais turi tikėti tuo, kas sakoma. Kai nieks nieko nesako, arba tu žinai geriau - tikėk savim. Apie tai kadaise ir pamąstėm Sevilijos katedroj, rymodami prie Kristoforo kapelio akmeninio.

Šitokiam tikėjime ir išaugau į paauglystę, kai į rankas pakliuvo knyga apie Eriką Rudąjį, kurio sūnus Leifas apie 1000-uosius metus ir atrado Ameriką, kurią pavadino Vinlandu. Irgi istorija pamokanti apie obuolį, kuris netoli obels terieda, bet toks artojiškas palyginimas vikingams kažin ar suprantamas būtų. Erikas Rudasis, nelengvo charakterio ir ūmaus būdo subjektas, su šeima ir draugais turėjo bėgti iš Norvegijos į Islandiją, nes nužudė žmogų su gerais ryšiais to meto vikingų karaliaus dvare. Savo ruožtu to rudžio sūnus Leifas Eriksonas, kai paaugo, taip pat turėjo kiek paburiuoti, nes Norvegijoje buvo apsikrikštijęs, ir pas tvirtus stabmeldžius islandus bijojo begrįžti... Ir slėptis jam su savo krkščionybe reikėjo taip, kad niekas nerastų - tai tuo metu vikingams visos žinomos salos ir žemės jam netiko. Plaukti teko kryptimi, kur niekas neieškos, nors tokių gandų apie krantus į vakarus nuo Islandijos ir toliau už Grenlandiją senovės sagose būta. Nelengvas sprendimas tą kryptį rinktis, kai žinai, kad sagos - tai musmirių pakramčiusių ir braškės prilupusių senolių pezėjimai. Taip kad, visada reikia atsargiai rinktis, kuo tikėti, kad paskui nereiktų visokiom nesąmonėm, kaip buriavimas, užsiimti, ir visokias amerikas atradinėti. Dar viena pamokanti istorija.

2010m vasarą su Lolita keliavom po Libaną, kur šeimyna iš Beiruto neįtikėtinai svetingai mus priėmė ir su pasididžiavimu savo nuostabią šalį mums parodė. Tą dieną lankėmės Kedruose - dar Anglijos karalienės rūpesčiu sutvarkytoje pro-pro-proseneliškų tūkstantmečių kedrų giraitėje.

Ten ir išgirdom apie Romos Imperijos laikais iš Libano kalnų šimtmečiais vežamus kedrus imperijos laivyno statyboms. O iki romėnų - iš šių medžių senovės finikiečiai laivus statydavo, kuriais, tikėtina, net iki Amerikos nuplaukdavę. Atseit, dar iki vikingų, t.y. Kolumbas jau net nebe antras, o tik trečias gaunasi... Pirmi - dabartiniai Libaniečiai. Į ką mes mandagiai atsakėme, kad taip tai taip, užtat Nidos kopos yra didžiausios pasaulyje, o visos lietuvaitės garsėja grožiu ir gintariniais dantim. Kiek pagalvojęs dar pridūriau, kad lietuviai labai darbštūs. Tada jie mandagiai pakeitė temą.

Žodžiu, tais 2010-aisiais mano tikėjimas Amerikos atradimu dar nebuvo susvyravęs. Ogi dar pernai, 2012m, dar tik sutvirtėjo, kai paaiškėjo, kad Kolumbas buvo lietuvis, Jogailos anūkas. Tėvų, atitinkamai ir senelių, nepasirinksi - nėra tas Jogaila pas mus labai populiarus, bet negali sakyti, kad visai svetimas. Kiekvienam kaime - savas durnius, bet jis mūsų durnius. Iš dalies tai paaiškina apie Japoniją ir Kubą... Dėl vikingų viskas irgi tvarkoj, nes kas trečias darbingas lietuvis ir taip Norvegijoj dirba, arba svajoja ten dirbti - taip kad mes, lietuviai, esam tikrai ne paskutiniai žmonės tos Amerikos istorijoj. Kaip tokie labai klaipėdiečiai buvo trumpam ant akmeninės kartuvių formos arkos apie save parašę - Be MŪSŲ nebūtų JŪSŲ. Nebėr to užrašo jau, tai ir nebeaišku kas yra tie "mūsų" ir kas tie jųjų "jūsų". Zapos paminklą amerikonams tai vilniečiai susimetę padovanojo, galėtume ir Klaipėdos kartuves su buvusiu užrašu padovanoti. Tegu žino.

O ką gi aš sužinau visai neseniai, kas vėl suvarto mano tikėjimą Amerikos atradimu? Kad Libane ne šiaip malonybėm apie savo tautas mes apsimainėm - jie jau bando praktiškai įrodyti, kad finikiečiai savo laivais tikrai galėjo Ameriką pasiekti.

Taigi, praėjo po Kolumbo maždaug 5 amžiai, ir britas nuotykių ieškotojas Philip Beale pasistato laivą, identišką senovės finikiečių naudotiems laivams - pagal Marselyje archeologų surasto realaus istorinio laivo likučiuose naudotas medžiagas, detalių jungimo būdus ir architektūrą. Plauks labai panašiu keliu, kaip Kolumbas, tik atplauksiąs ne į Bahamus ir Kubą, o tiesiai į Floridą, kur laivą priduos Niujorko muziejaus ekspozicijai apie finikiečių kultūrą... Jis sako: "iš visų antikinių civilizacijų finikiečiai buvo patys iškiliausi jūrininkai. Jie naudojo kedrą, idealią medžiagą tvirtiems laivams, jie pirmieji laivų statyboje panaudojo geležines vinis, ir jie turėjo reikalingas astronomijos žinias, bei išmanymą apie vandenyno sroves".

Atrodytų, mesti iššūkį Atlantui, pasistačius antikinį 19 m. ilgio ir 50-ties dedveito tonų talpos laivą su didele tiesia bure - toks kaip ir drąsus žingsnis. Bet Philip'as smulkiai nemala - prieš pora metų jis savo finikietišku laivu apiplaukė visą Afrikos žemyną, kaip tai buvo aprašęs senovės Graikijos istorikas Herodotas, teigęs, kad finikiečiai apie 600 m prieš mūsų erą plaukė apie Afriką iš Viduržemio jūros iki Indijos.

Kai mes 2010-ais apžiūrinėjom kedrus Libane, tas patrakėlis britas Philip'as ratu apie Afriką suplaukė 32.000 km. Labai daug vandens perplaukta. Buvo visko - ir buriavimo atviruose Atlanto bei Indijos vandenynuose toli nuo krantų, ir 6 m aukščio bangos per štormus prie Gerosios Vilties rago, ir Somalio piratai, ir techninės problemos - bet jie tai padarė, jie įrodė, kad finikiečiai turėjo laivus vandenynui ir mokėjo jais plaukti. Įspūdžius ir nuotykius surašė knygoje "Sailing close to the wind".

Yra kasinėjimais patvirtinti archeologų teiginiai apie surastas mumijas Egipte su tabako ir kokaino pėdsakais. Šelmiai tie faraonai, vienok. Iš niekur kitur, tik iš Amerikos tos kontroliuojamos substancijos galėjo į Egiptą patekti. Ir gerokai prieš visus vikingus su kolumbais.
Kitas mokslininkas kalba apie surastas finikiečių monetas, kuriose pavaizduoti Senojo ir Naujojo Pasaulio žemėlapių fragmentai...
Taip kad yra mokslinis pamušalas to Philip'o ekspedicijos per Atlantą pagrindimui.

Beje, plaukimui apie Afriką jis suorganizavo daug mišrių įgulų iš 14 šalių - visuose etapuose sudalyvavo 53 buriuotojai. Norintys per pora mėnesių suplaukti Atlantą finikiečių laivu - tarkitės, registruokitės ir ieškokite rėmėjų. Idėjos įgyvendinimui šiuo metu dar trūksta apie 100.000 svarainių- tų, kurie ne rūgštūs obuoliai, o angliški rubliai.

Kas dėl buriavimo - plaukimas tokiu laivu per Atlantą nėra kažkas labai jau sudėtinga, juk buriuojama bus visąlaik pavėjui. Buriavimo patirtis įgulos nariams kažin ar būtinai reikalinga - svarbiau turėti širdy daug vietos nuotykiams, kantrybės ir ištvermės, nes per lėtą dviejų mėnesių plaukimą imituojant antikines technologijas ir metodus - bus visokio oro, teks pataupyti ir vandenį, ir maistą.

Tiems, kas išmanote medinius laivus - bus įdomu pažiūrėti finikiečių laivo statybos vaizdų galeriją. Nebuvau matęs anksčiau tokio metodo, kai iš pradžių korpuso apkalimo lentos lenkiamos ir kaiščiais tarpusavyje sujungiamos virš kylio, tik po to iš vidaus špantais tvirtinama, ir vėl iš išorės išoriniais stringeriais, jau turbūt prie špantų... Solidi laivo konstrukcija turėtų gautis, ką suplauktomis kelionėmis jie ir įrodė.

Jeigu tam nutrūktgalviui britui pavyks įrodyt, kad mūsų Kolumbas buvo tik trečias vyras Amerikai - matyt, grius ir mano teisybė apie gražiausias lietuvaites gintariniais dantim.

Beliks man tikėti lietuvių darbštumu. Nes kažkuo juk reikia tikėti.

Čia nebūtinai tie obuoliai, kurie Apple, o tie, kurie šiaip vaisiai. Nes progreso vaisiai laabai saldūs. Kol kas situacija - kaip su tuo medaus laižymu per stiklą, bet laukiu nesulaukiu, kada progresas , įgyjantis Google Glass formas, įžengs ir į buriavimą.

Google Glass - tai naujas elektroninis žaislas, kuris neabejotinai į vergovę suims milijonų vartotojų širdis, protus ir, žinoma, regos laukus.

Daugumai būsimų fanų tai bus nauja mobilumo dimensija - užsidėjai "akinio" rėmelį, ir savo regos lauke turi visa tai, ką šiuo metu turi tupėdamas prie savo laptopo ekrano. Gauni tiesiai "į akį" viską, ką milijonai appsų tau gali duoti - internetas, žinutės, informacija, foto/video, navigacija... ir taip toliau ir dar toliau...

Ko aš noriu ir tikiuosi iš to Google Glass, kaip buriuotojas? Nėra kol kas tokių dalykų rinkoje, bet neabejotinai bus. Todėl kolkas tik pasvajokim.

Šiuo metu jau galim visus jachtos prietaisus sujungti į vietinį NMEA tinklą, ir jų parodymus bei valdymą galime koncentruoti ploteryje prie šturvalo, ar kompiuteryje kajutėje. Naujus prietaisus pirkdami, jau visad pasitikriname, kokiu NMEA protokolu (modernusis 2000, ar senesnis 0183) jie dirbs, ir ar galėsim į vieną tinklą be specialaus konverterio juos sujungti.

Ant stiebo pakabiname kamerą su stabilizacija ir ant specialių "gimbolų", kuri net laivui plaukiant su posvyriu, galės horizontą visomis kryptimis stebėti. Sakai savo Glass'ams - "OK Glass - Kamera". Esi jachtos kapitonas, besiruošiantis savo kajutėje nusnausti, kol įgula budi kokpite (nors kapitonai niekada nemiega - jie tik eina dirbti su jūrlapiais, kaip žinia) ir prieš saldų miegelį savo dešinės akies regos lauke gauni kameros nuo stiebo vaizdą - aha, ten horizonte toli laivas kažkoks, jūra rami, vakaras gražus ir saulelė raudona prisiskandinti ruošias... Viskas čiki-piki, tik dėl to laivo neramu kažkiek... "OK Glass, AIS'as" - ir vaizdelis akyje keičiasi į automatinės įspėjimo sistemos vaizdą - dabar jau matai visus to laivo duomenis - ir aišku, kad nelabai saugiai po pusvalandžio prasilenkti teks. Esi mažas šapelis, lyginant su tuo geležiniu monstru, o čia, jūroj - dažniausiai teisus tas, kas didesnis - todėl ir sakai "OK Glass - Autopilotas". Ir jau per savo "akinio" rėmelį, ant to pat šono savo jaukiam gulte drybsodamas, gali jachtos kursą pareguliuoti, kad saugesniu atstumu su tuo metaliniu daiktu prasilenktum.

Arba plauki vienas pats, sėdi sau kajutėj knygą skaitydamas, nes oras nekoks - ir laikas nuo laiko - "OK Glass - Kursas" pasakai, ir į akį gauni jūrlapio vaizdą su tavo jachtos pozicija, užduoto kurso į maršruto tašką linija, ir realaus kurso, kuriuo tavo laivelis juda vektorium; matai laivo greitį ir laiką, kada maršruto tašką pasieksi.

"OK Glass - Burės" - ir matai tikro bei vimpelinio vėjo kryptis bei stiprumą, jachtos greitį - ir tada jau sprendi, ar gerai kaip yra, ar teks kėblinti į viršų, kad bures pareguliuoti...

"OK Glass - Oras" - stebi bangas už borto ir horizontą, o į dešinę akį gauni GRIB'o informacijos sluoksnį. Pirštu palieti Glass'ų rėmelį, kad informacijos mastelį pareguliuoti - ir prašom - tiesiog ant bangos pamatai jos aukštį bei kryptį, vėjo stiprumą ir kaip šie dalykai keisis keliolikai valandų į priekį. Grįžti į kitą mastelį - ir jau matai kaip apie tavo laivo vietą ciklonai keliauja, ir žinai, kaip reikėtų kursą koreguoti, kad palankesnio vėjo ilgiau į bures gauti. Graži jūra šiandien - ir "OK Glass - Foto" po to "send" - pasiunti tą vaizdelį namiškiams krante.

"OK glass - Dugnas" - ir jau matai echoloto duomenis su jūros dugno reljefu ir žuvų pulkeliais šen bei ten. Va, čia ir stosim į dreifą - menkę pilkeriais pavilioti. O gal tik prieš inkarą mesdamas, norėjai dugną pačiupinėti...

O dar - jeigu visai pagedęs esi tiek, kad elektrines gerves burių valdymui susipirkai - išvis iš kajutės neišlįsdamas jachtą valdyti gali...

O jeigu savo vietinį jachtos NMEA prietaisų tinklą sumanei per mobilų internetą "aijpaduku" valdyti - išvis net iš namų tau niekur eiti nereikia - šiaip laivą paplaukiot pasiųsti gali, savo organizmo nuo sofos namie neatkėlęs...
Uppss... Kažką ne taip susvajojau, atrodo...

Ne, čia ne tiem, kurie ruošiasi į Angliją už svarainius padirbėti.
Ši idėja labiau tiem, kurie savo gerbūvį jau susikūrė, ir dabar baisiausiai nervinasi, kad pasaulio valdžios juos į uždarą ratą įstatė ir nuosekliai kaip svogūną lukštena. Važiuok tu kur nori - pas Obamą, ar pas Kadyrovą - anksčiau ar vėliau suvoksi, kad iš esmės - visur esi ten pat.

Pasirodo, iš daugiau/mažiau išsivysčiusių ir neblogai gyvenančių šalių masė gyventojų norėtų emigruoti ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl nusivylimo visuomene, šalies vadovais ir netgi šalies santvarka. Jie sako - visur keičiasi vyriausybės, politika, programos ir prioritetai, bet mus politikai mausto, nes visos partijos yra tik mafijinės struktūros, imančios valdžią tikslu kontroliuoti piniginius srautus... šalies valdymo išlaidos visada vien tik didėja... valdymo aparatas nuolatos pučiasi.... biurokratų armija dauginasi, mokesčių mokėtojų gretos atitinkamai traukiasi... didžiųjų ekonomikų išlaidos karo reikalams nuolat tik didėja... visokioms graikijoms kas pusmetį po N milijardų injekciją vis duok, o naudos jokios ir patys graikai jau žvengia iš mūsų... o tokiam Marselyje, kuris lyg ir Europoj, jau nelabai nebearabą gatvėj sutiksi... Ateities nėra, arba ji ne tokia, kokios aš noriu - sako tie, kas nepatenkinti. Ir jie teisūs, bet nežino, ką su ta savo teisybe daryti.

KUR RITASI PASAULIS!!! Toks burbėjimas, ne - jau piktas riksmas - visose šalyse darosi visuotinis, kartais nepasitenkinimas išsiveržia į gatves per visokius antiglobalistus ir volstryto užėmikus, breivikus, ar autopiromanijos fiestas gatvėse. Įpraskim, nes tuos dalykus jau matysim nuolatos.

Tačiau yra žmonių, kurie žino, ką daryti. Ir tie žmonės nusiteikę rimtai. Jie sako - reikia eiti į jūrą. Neauklėti volstrytų, o vieną dieną pasakyti GANA, parodyti jiems pirštą, eiti į jūrą ir ten patiems kurti savo ateitį. SEASTEADING - jūros bendrijų kūrimas. Iš pirmo žvilgsnio idėja atrodo utopinė, bet man, kaip buriuotojui - ji patinka, ir net labai. Tikrai manau, kad būtų lengviau sukurti gyvybingą koloniją jūroje, negu Marse. Tačiau kažkodėl Marsas laikomas didesniu prioritetu žmonijos raidai, nei vandenynas. Vandenyno fermose augintą lašišą pusryčiams lapnojam ant sumuštinuko, krevetes ne iš fermos kažin ar matėm, bet koloniją kurti - į Marsą - vistiek norisi labiau.

Asmeniškai mano išskaičiavimas paprastas - kuo daugiau tokių miestų-valstybių vandenynuose bus - tuo daugiau turėsim vietų, kur savo jachtute galėsim nuplaukti.

Šiaip jau, Seasteading - ne vieno kito lunatiko svaičiojimai - šie žmonės turi įkūrę institutą idėjų generavimui, apdorojimui ir įgyvendinimui stimuliuoti, jie sugeba pakelti pinigų idėjų pristatymui ir iš dalies realizavimui taip pat. PayPal sistemą žinot ir naudojat - jos įkūrėjas Peter Thiel, investuotojas ir filantropas, yra vienas iš Seasteading judėjimo flagmanų.
Artimiausias jų planas - BLUESEED - įkurti plaukiojantį miestą 12 jūrmylių nuo Kalifornijos kranto, kad būtų įmanoma apeiti komplikuotas JAV taisykles dėl darbinių vizų gavimo specialistams, reikalingiems Silicone Valley dirbančioms įmonėms. Šis miestas ir jo visuomenė funkcionuos pagal savo įstatymus, nes jokios kitos šalies įstatymai jame negalios. Užsirezervuoti butą nuomai šiame mieste galite jau dabar.

Jie - žmonės, atsisukę veidu į jūrą, ir jie mums sako - sukurkim kad ir tūkstantį miestų-valstybių vandenynuose, už bet kurios kitos valstybės teritorinės jūros ribų, ir leiskime jiems funkcionuoti. Kai kurie iš tų Hong-Kong'ų gal laikui bėgant virs plaukiojančiais kazino, atostogų kurortais, ar vien off-shorinių kompanijų rojum, o kai kurie nustos veikti ir gyventojai išsikels. Tačiau bent pora iš to tūkstančio tikrai suklestės, ir tą sėkmingą modelį bus galima taikyti kuriant naujas jūros bendruomenes, naują ekonomiką ir naujus žmonių gyvenimo kartu modelius.

Aš irgi sakau - vėjo, vėjo į jūsų bures, ir pradėkit nuo to tūkstančio miestų. Ne tam, kad norėčiau tokiam gyventi, bet kad galėčiau pas jus atplaukti.

Pafantazuokim, kad savo laivu esate pakeliui į Škotiją, tikslu sudalyvauti Salyklo Kruize, t.y. smagioje tarptautinėje kitų įgulų kompanijoje pasigrožėti nuostabiais vaizdais, pasidžiaugti vietinių miestelių svetingais priėmimais ir, žinoma, aplankyti kelis viskio, atleiskit, skočiaus, bravorus - su įsigilinimu į produkto savybes atitinkamai. Laivą žiemoti paliksite kažkurio kaimo marinoje už pigiau nei Pilies Uostelyje, o kitąmet per Šetlandus persimesit palengva pakruizinti po Norvegijos šcherus ir fjordus, ir neskubėdami grįšit į Baltiją. Gal net Giotės kanalu atvirkščiai, nei normalūs lietuvaičiai dažniausiai plaukia.
Planas geras, bet, kaip sako, žmogus planuoji, o velnias žvengia. Kertant Šiaurės jūrą, atsitinka vienas ar keli iš tūkstančio galinčių nutikti nesąmonių, ir jums nelieka nieko kito, kaip į eterį transliuoti Pan-Pan signalą. Normalių žmonių kalba - tai tekstinis pranešimas balsu per laivo radijo stotį, kuriuo prašomės pagalbos, kai žmogaus gyvybei tiesioginio pavojaus nėra. Tarkim - naktis, korpusu laivas kliudo kažkokį neatpažintą objektą, nulenkta vairo plunksna, vidun sunkiasi vanduo, laivas tampa nevaldomas, ir dreifuojame link rajono, pilno tolokai nuo kranto prikaišiotų vėjo malūnų. Be to - seklumos ten, net jei į malūno platformą bangos nesukiužins - vistiek ant smėlio išridens, jei inkarai nenulaikys. Laive visi sveiki, žandukai raudoni, bet atvaizdai jau kiek išsigandę, nes nežino, kas dabar bus. Liepi abiem avariniais siurbliais vandeni lauk pumpuoti - kai yra ką veikti, tada ir baisu mažiau. Nieks nesužeistas, niekas nemiršta - May-Day klykauti kažkaip nėra pagrindo, todėl Pan-Pan.

Į pranešimą iškart atsiliepia netoliese buvęs anglas žvejybinis traleris, jo škiperis pasitikslina koordinates, problemos pobūdį, asmenų jachtoje skaičių ir pasisiūlo ne tik į pagalbą atskubėti, bet ir informuoti britų gelbėjimo tarnybas savo galinga radijo stotimi. Jis skuba, jūs laukiat. Jis bus čia maždaug už valandos. Bandot gesinti dreifą link malūnų, metat plaukiojantį inkarą... Ruošiat virves buksyravimui. Įgula paršaukia į kajutę nuo denio, nes anglas žvejys nori dar pasikalbėti. Iš pokalbio eigos matosi - tikrai patyręs tas anglas ir šiaip, šaunuolis - ramiai paaiškina planą savo laivu pridengti jachtą nuo vėjo ir bangos, kad galėtų iš savo laivo permesti ploną mėtymo virvę su minkštu svarmeniu, kuria jūs įsitrauksite žvejo storą buksyravimo lyną. Pasako, į kokį uostelį nutemps, ten yra kranas, o jo draugelis ten jachtų remontu užsiima. Pajuokaujat, kad kelios dienos remontui, ir plauksit sau toliau skočiaus ragauti... Aptariate, kaip buksyravimo lyną tvirtinsite jachtoje, ir čia jam reikia jachtos techninių parametrų, kuriuos noriai jam aiškinate, ir kas jachtos savininkas jam reikia užsirašyti, ir jachtos deklaruojamos vertės, nes, atseit, jam tai reikalinga dėl savojo draudimo, nes gelbėjimo operacijos metu kyla potencialus pavojus ir žvejo laivui... Ir čia jūsų galvoj Bam-Bam-Bammm!!! Kas Bam? Pavojaus varpai Bam! Čia visi buriuotojai privalot įjungti durnių. Bet tokį mandagų durnių, nes jei chamavosit, tai gali ir visai negelbėti jūsų, o pagalbos tai realiai reikia. Dabar jau akivaizdu, kad gudrusis žvejys jus bandys ant LOF'o pamauti. Lloyd's Open Form - tai gelbėjimo susitarimas, pagal kurį gelbėtojas gali pretenduoti į atlyginimą už sėkmingai įvykdytus laivo (ir, arba krovinio, įrangos) gelbėjimo darbus, jeigu juos vykdė patirdamas riziką ir savanoriškai. Tas atlygis skaičiuojamas nuo išgelbėtos nuosavybės vertės, jei gelbėtojas ir gelbėjamasis nesutarė dėl atlygio sumos kitaip. Ir tai nustatinės arbitražas, pagal jūrinę teisę, kuri daugumai mūsų yra tamsus miškas, ir to arbitražo taisyklės painios ir sunkiai suvokiamos. Apsimeskit šlangu, praraskit atmintį, bet jokiom aplinkybėm nepradėkit derybų dėl atlyginimo, ar neįvardinkite savo laivo, ar įrangos, ar krovinio vertės. Visa tai turės aiškintis jūsų draudimo kompanija, arba jūsų teisininkas, kurį neišvengiamai ir brungei samdysit, jei jus bandys patraukti per arbitražą su LOF'u. Kad arbitražas neįvyktų, ar bent jau kad pasekmės būtų kiek įmanoma švelnesnės, va jums keli patarimai:

- visom išgalėm stenkitės neprarasti iniciatyvos aptariant gelbėjimo veiksmus, nes jūs ne bliūdas balos vidury, kurį kas nori, tas ir tamposi kur sugalvojęs. Jūs turite teisę detaliai nurodyti, kokio pobūdžio ir kokie konkrečiai gelbėjimo veiksmai jums reikalingi. Labai tikėtina, kad vėliau norėsis įrodyti, kad pats ir vadovavote gelbėjimo veiksmams. Taip, kalbas mokintis reikia.

- naudoti tik savo rekvizitą ir įrangą - buksyravimo virvė, mėtymo virvė, fenderiai - viskas jūsų, ir tai reikia turėti. Tada galėsit mandagiai atsisakyti jums siūlomo rekvizito.

- jei nėra galimybės įrašyti visų racija vedamų pokalbių su pagalbos laivu - o jachtose galimybės neturim - laivo žurnale veskite radijo ryšio protokolą. Gelbėtojas, tikėtina, arbitraže pateiks pokalbių įrašus, bet savo žurnale fiksuojamu ryšio protokolu įrodysite, kad gelbėjimo metu nebuvote iki nupušimo nusižiaukčiojęs jūrligės pakirstas lunatikas, kokiu jus bando pateikti iki tol buvęs draugiškas gelbėtojas, o situaciją maksimaliai (kiek leidžia esama situacija) kontroliuojantis jachtos škiperis. Tas jūsų protokolas - tai elementoriškas ryšio laiko ir kanalo fiksavimas su keliais žodžiais ar net skiemenim to, kas buvo pasakyta. Tą keverzonę šifruosit vėliau, svarbu, kad ji būtų, o vėliau jau apsimesit, kad kas jum čia nesuprantama, ponai...

- žurnale ir popieriniame jūrlapyje žymėti viską, kas susiję su gelbėjimo eiga - laivo pozicijas, laikus, ir t.t. Vėlgi - įrodymas, kad žinojot, ką darot. Kita ginčo pusė tuos ženklinimus jūrlapyje turės.

- jei laivą draudėte - išreikalaukite iš savo draudimo kompanijos detalias instrukcijas, kaip elgtis gelbėjimo jūroje (salvage) situacijos metu, iš ko jums galima pagalbą priimti, ir iš ko ne. Patikėkit, tie dalykai teisine prasme yra sudėtingi ir įvairiai interpretuojami. Draudimo kompanijos specialistai, tikėtina, padarys viską, kad išsisuktų nuo žalos ir atlyginimo už turto gelbėjimą kompensavimo. Tada būsit ir už draudimą susimokėjęs ir realiai jo negavęs, o vietiniai antstoliai gaus arbitražo nurodymą jums asmeniškai ausis dėl salvage užlankstyti.

- savišvietos būdu pagilinkime savo žinias apie salvage ir su tuo susijusius dalykus. Neduokdie, bet gali praversti.

Turto gelbėjimas jūroje - salvage - yra didelių skaičių verslas profesionalams ir galimybė neblogai pasipinigauti visiems kitiems eismo dalyviams. Mes, jachtininkai, teisiniu aspektu jūroje esame tokie pat, kaip ir tankeris, ar kruizinis laineris, nuo kurio buksyravimo į saugų uostą gal būt kokių žvejukų įgulai dirbti nebereiks visą likusį gyvenimą. Į mus irgi gali būti nukreiptos gelbėtojų pretenzijos.
Salvage atlygis yra nustatomas įvertinant tokius dalykus:
- vertė visų laivų, dalyvavusių gelbėjimo operacijoje,
- išgelbėtos nuosavybės vertė,
- išgelbėtųjų ir gelbėtojų patirtos rizikos lygis,
- kaštai, laikas ir kvalifikacija, panaudoti gelbėjimo operacijos metu.

Matot, kiek erdvės fantazijai, ypač vertinant riziką ir panaudotą kvalifikaciją, ar žuvį, kurios jie nesugavo, kol jus gelbėjo?

Va, ir pasimovėm su tuo hipotetiniu žveju, į teisinę kabalą įsivėlėm...

OK, o kokie teisingi veiksmai? Nepriimti betarpiškos techninės pagalbos iš žvejo, o reikalauti, kad jis retransliuotų (relay) jums ryšį su gelbėjimo tarnybomis. Tegul jis lieka kur buvęs, savo galinga radijo stotimi palaiko ryšį tarp jūsų ir RLNI (britų savanoriška gelbėtojų tarnyba) - iki šie jus pasigaus jūroje ir saugiai partemps į uostą. RNLI niekada salvage atlygio nereikalauja, nors teisiškai galėtų. Tokia organizacijos politika. Arba pakrančių apsauga išgelbės - jų darbas toks, teikti pagalbą jūroje, ne tik kontrabandą gaudyti ten jiems liepta. Bet tai jų pareiga ir darbas - o jei ne savanoriškai gelbsti, tai nevykdai vienos iš būtinų salvage sąlygų, ir atlygis nepriklauso... Voluntariness, No cure - no pay, Danger.

Aha, o tai kaip jums niekieno jachtą dykai gauti? Kaip sakė vadas Mao - norint išmokti plaukti, reikia plaukti. Tik norint jachtos "ant sharos"- reikia ne šiaip sau plaukti, o plaukti iš paskos taip vadinamiems raliams. Jachtų ralis - tai kai iš anksto susiregistruoja iš viso pasaulio grupė jachtų, kurios plaukia nustatytu maršrutu, pagal sutartą tvarkaraštį. Yra ralis per Atlantą norintiems persimesti, yra ralis apie Pasaulį plaukiantiems, ar po Portugalijos uostus, ar iš JAV į Karibus, ir dar kur tik ralių nėra... Praktiškai kasmet ralių metu būna vandenyne metami laivai - dėl vienų ar kitų priežasčių, kartais tiesiog juokingų priežasčių, įgulos palieka savo laivus vandenyne, pačios persikeldamos į kitas ralio jachtas kaip keleiviai. Atrodytų, gėda buriuotojui taip elgtis, bet į kito kailį juk neįlysi. Problemos dažniausiai būna techninio pobūdžio, yra buvę, kai laivą metė dėl sugedusio šaldytuvo - sugedo šaldyto porcijinio maisto atsargos... Bado šmėkla, taip sakant. Kartais tik psichologinės problemos, net nuovargis - tarkim, pensininkų porelė pervertino savo galimybes įgyvendinti kruizinio gyvenimo svajones; štormas, nemiga ir jūrligė užkniso iki isterijos bobutei... Jachta drausta ir perdrausta, kam čia vargti, transliuojam May-Day atseit šakės, mes skęstam, ir end of story! Tokie mesti laivai realiai tampa kliūtimi saugiai laivybai, nes gali būti surasti dreifuojantys vandenyne ir po kelių mėnesių, jei ne metų... Jūs, kaip gelbėtojas (salvor), tokį laivą pristatysite artimiausiai pakrančių apsaugos tarnybai "sandėliavimui", kol su draudimo kompanija suderėsit jus tenkinantį atlygį už gelbėjimą. Naudokit savo jūreivystės išmanymą, kvalifikaciją ir fantaziją - tada labai tikėtina, kad išgelbėtas laivas ir taps jūsų atlygiu.