March 2014

Gerai žinomam Kremliaus šutvės paūmėjimui nutikus, visiems kyla įvairių minčių; ne išimtis ir jachtininkai. Susitinkam retkarčiais, pasikalbam, tai apibendrinant galima sakyti, kad Klaipėdos jachtininkai į prasidėjusį LT-Rusijos karinį konfliktą reaguotų pakeldami bures. Taip, taip - atseit, išgelbėti laivyną ir imtis karo jūroje, taip sakant... Klaipėdos uostas, matyt, bus blokuotas kokiu paskandintu trantu, bet juk uosto vartų neužtversi taip, kad net jachta nepralįstų... Na, prasimušime kaip nors..

O mudu su sūnum nusprendėm iš Lietuvos nebėgti. Mes turim priežasčių tam. Kad nuo savęs ir nenubėgsi niekur, tai kam spurdėti? Dar šiandien, va, paskaičiau geopolitikos eksperto Egidijaus Motiekos mintis apie galimus Rusijos veiksmus prieš Lietuvą karinio konflikto atveju. Dabar jau aišku man, kad su jachta niekur nenubėgsit. Per Kaliningrado pleištą, jau tvirtai įkaltą, mus bandys paimti, vadinasi, tikrai ne vien krantu, iš jūros pusės ims taip pat. Taip kad išplauks pabėgėlių jachtutės baltaburės, o ten, jūroj, rusų jūreiviai kaip tire jas kulkom pasitiks.

Tai va, susėdom anądien su sūnum ir tarėmės, o koks tas mūsų planas karui. OK, sako, taigi snaiperiais mes būsim. Vos atkalbėjau, blemba... Eik jau, kada tu šaudei, juk tas žaidimas telefone nesiskaito. Ne diletantų darbas tai, sakau, juk mes tik su oriniu, tiesa, su optika, tešaudėm prieš N metų. Tai būtent, sako, aš žinau - ten viskas juk taip pat - tik suvedi taikinį su tuo šviečiančiu kryžiuku optikoj, ir šauni. Paprasta.
Apsiginklavau kantrybe.
Pasikalbėjom pradžioj apie snaiperio darbui reikalingas kvalifikacijas, gebėjimus, charakterio savybes, įrangą ir taktiką... Po to aptarėm Lietuvos kariuomenės koncepciją ir galimą NATO pajėgų dalyvavimą joje... Padiskutavom, koks mūsų matymas ir galimi reikalų scenarijai kariniam konfliktui bei okupacijai perėjus (neduokdie) į ilgalaikę fazę - dėl bet kokių priežasčių... Bus ginkluotas pogrindis, kažkas panašaus į airių IRA, bet kol susiformuos ir sąveikos ryšius sureguliuos - kažkiek užtruks... Va, tada galėsim jungtis. Oj, liepsnos tada žemelė po okupanto kojom...

Tai sutarėm, kad iki tol, kol dar nėra su kuo ten jungtis, mudu į karą kaip į darbą eisim. Kelsimės kiek prieš 7 , nes pusryčių reikės rimtų. Maždaug tokių, kaip žiemą, prieš ant ledo stintų einant: ant keptuvės užmeti ir pračirškini smulkiai pjaustytą svogūniuką, lašinukų... Kiaušinius gerai suplakti, be druskos, be pipirų - visa tai vėliau... Užpilti kiaušinius ant lašinukų... Kepti ant lėtos ugnies, per daug nemakaliuojant, kad omletas vientisas, o ne gabaliukais būtų... Patiekti su juoda duona, marinuotu agurkėliu, ketčupo šiek tiek, jeigu kam reikia... Po to, žinoma, kavos... Tai vieną kitą kraujagyslę toks pusrytėlis užkimšti gali, užtat baterijas pakrauna tropniai. Ką ten kraujagyslės - Tėvynė juk pavojuj... Po omlečiuko iki 15.00 gali kariaut kiek nori, apie maistą net nepagalvosi.
Į karą bus netoli eiti, visai čia pat, gali sakyti. Mes kontroliuosim geležinkelio ruožą Kretingalė-Giruliai. Okupanto traukinius vartysim, nors lengva ir nebus. Sorry, nieko daugiau apie tai negaliu dabar sakyti, patys juk žinot - karinė paslaptis.
Tačiau į mūsų ruožą nieks nelįskit.

Kiek šunų bekartume ant tos Coca-Cola teisingos mitybos prasme, bet ji neabejotinai turi keletą teigiamų savybių. Ji yra šioks toks kantrybės ir subalansuotos elgsenos, rimties ir susikaupimo pavojaus akivaizdoje simbolis. Tokios savybės ir būsenos telpa į anglišką "cool", bet nuo šiol gali sakyti ir tautiškai - "keickapkuokakuola". Skamba kiek suomiškai, bet neimk į galvą - svarbu esmė. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Pradžiai - naudingas patarimas kolegoms buriuotojams, plaukiantiems į Visbį Gotlando saloje. Juk patys žinote, kad rimtųjų gėrimų reikia pasirūpinti dar namų uoste tiek, kad užtektų ne tik kelionei pirmyn-atgal, bet ir vakarėliams Visbyje. Švediškas Aktiebolaget - labai komplikuota ir nepatogi vartotojui sistema, bet ji tam ir sukasi, kad atgrąsytų švedus nuo alkoholio vartojimo. Sekasi Aktiebolagetui nelabai - tą įrodo nuolatinės eilės prie to monopolio parduotuvių ir visiškai bet kur trūkusių švedų kūneliai, besivoliojantys rytais, po savaitgalio naktų Visbyje. O Visbyje visos naktys yra savaitgaliai, nes į ten švedai vyksta tik atostogauti. Švedų gastronomuose nerasite rimtųjų skyrių - alkoholis tik silpno alaus forma.
Buriuotojai taip pat žino, kad jeigu rimtuosius suskaičiuoti ir sunormuoti dar įmanoma, tai alus - kiek jo besiveši - vistiek baigsis anksčiau. Todėl nori-nenori, bet teks užpirkimą daryti ir Švedijoje. Scorpio buvo sąžiningai pakrautas Amstel lageriu, tačiau kelionė nutiko ilga, todėl surprise-surprise, bet alus baigėsi per anksti.

Tai, va, kai ieškosite gastronomo Visbyje - nepirkit ICA, nepatingėkite nukakti iki PROMO centro gyvenamuose rajonuose, ant kalno. Ten viskas pigiau, nes smulkus urmas - duoda geras nuolaidas, jei imi dideles pakuotes. Ėmėm mineralinį, dietinę Coką ir Prippsą. Atseit, sutaupėm per XXL pakuotes, tai kiek vieno, tiek kito tiek trečio - bet liko po kelis vienetus laivo runduke ir kelionei pasibaigus, ir sezonui pasibaigus, liko ir laivą iškėlus ant kranto žiemoti. Matot, koks negerumas laivą laikyti senąjame Pilies uosto baseine - žinai, žmogus, kad runduke Prippso dar yra, bet juk gali visai šalia uosto knaipėje draftinio gauti... Tačiau šis niekingas likutis nekeičia buriuotojiška patirtimi įrodyto postulato, išdėstyto aukščiau - kad alus baigsis visada.

Žodžiu - atėjo šiemetinė gūdi žiema, ir nepamenu kurią ten dieną ji pas mus buvo nutikus, tačiau mano skardines laive šaltis išpūtė. Šąlant skystis plečiasi, todėl atrodytų, jos visos turėjo sprogti, juk į metalą uždarytos. Tačiau sprogo tik viena kokos skardinė, visos kitos improvizuotą eksperimentą atlaikė vyriškai. Formas paaukojo, bet charakterį išlaikė. Skardinės galas ir priekis išvažiuoja pirmyn, tūris padidėja ir slėgis į sieneles sumažėja - apie viską pagalvota, pasirodo. Toji sprogusi brokuota pliuškė išvarvėjo, orams atšilus, iš runduko ir ant kajutės kilimo. Dabar turiu saldų kilimą kajutėje. Jie tik sako ZERO SUGAR, iš tikro ji Sweet sweet super sweet... iki pat Happyendless... Marketingas, matafaka, tačiau matykim ir teigiamą reikalų pusę...

Gaila, kad alus išsigėrė dar prieš fotosesiją, nes labai magėjo patikrinti, ar tapo panašus į Klanapilio LEDO...
O vyriškai šalčius atlaikę ir ta trūkusi kokos skardinės atrodė va taip:

O dabar - kad jums viskas būtų aiškiau, dabar - apie kokos rimtį ir susikaupimą pavojaus aivaizdoje.

Vienas rimtas ir susikaupęs mokslo atstovas kokos skardinę įvedė į santykius su tekančia vulkano lava. Pirmas bandymas su pradurta skardine, todėl ji šitaip apsimyžo. Matyt, buvo bijota baisaus sprogimo. Kitu atveju - skardinė buvo sveika... Patys pažiūrėkit, kas iš to išėjo:

Tai aš ir sakau - keickapkuokakuola...

O kiek buvo tyliai svajota, kiek internetų vartyta, kiek virš jūrlapių palinkus rymota, ploteryje atstumų skaičiuota... Nuotykis dviems metams ir kelionė po burėm, kurios nebebus. Jos nuotykių, įspūdžių į šias virtualių menkių odas surašyta taip pat nebebus.

Vos tik Putinui šis paūmėjimas atsitiko, visi Lietuvoje susirūpinom, o kas dabar bus. Visi jaučiam, kad galime būti to didesnio negero plano dalis, kad prasidėjusiam Pasaulio super-žaidėjų lošime mums jau numatyta Rusijos priešo korta. Rusijos draugu niekada nebuvau, bet karo nenoriu. Ir jums jo nereikia, bet man, kaip buriuotojui, to karo su rusais nereikia labiau.

Jie man davė viltį pernai, o šiemet, suskiai, atėmė. Nuo 2013m. Rusija pradėjo atidaryti savo vidaus vandenis užsienio šalių pramoginei laivybai. Visi Lietuvos buriuotojai ėmė krykštauti dėl padidėjusių Kuršmarių - jau kad plauks į Rasytę, tai plauks... Aš dar sovietmečiais Nerijos rusišką dalį su jachta SIMA ištikrinęs buvau, iki pat Zelenogradsko. Dar nevedęs buvau, tai visai gerai man ten buvo, na, tautų bendravimo ir multikultūrizmo prasme.. Nuo tų laikų iki šiol, kiek mačiau tas vietas, bet nuo kranto - jokių ypatingų buriuotojui aktualių pokyčių ten neįvyko. Be to, dabar ir šeimą turiu - tai man į tą pusę plaukti nelabai yra ko.

Todėl nuo pernai ir užgimdžiau savo planą-chuliganą - nei iš šio, nei iš to - o tapti pirmuoju Lietuvos buriuotoju, jachta apiplaukusiu visą Skandinavijos pusiasalį ratu. Nes kitos šalys jį plaukia, o lietuviai dar ne. Ne todėl, kad bijojo - o kad istoriškai beigi politiškai anksčiau galimybių nebuvo.

Maršrutas dviems metams. Pirmąjį sezoną, 2015 metais, plaukti iki Piterio, iš ten Nevos upe, kanalais ir per Ladogos, Onegos ežerus iki Belomorkanalo su visais šliuzais; ir taip išeiti į Baltąją jūrą. Aplenkiant Kolos krumplį, per Norvegijos šiaurę, nusigauti iki Lofotenų ir ten rugpjūčio mėn. pirmą etapą užbaigti. Ten laivą žiemai iškelti, muitinės kontroliuojamoj vietoj, kad vėliau netektų norgių PVM sumokėti - o pačiam iš Bodo skristi namo, tipo žiemoti. Na, žinote - namie rozetę klibančią prisukti, tvorą pataisyti, sniegus nukasti... Su chebra tinklinį pažaisti... Prieteliai ir artimieji atvežtų mane pas trolius 2016m birželį, laivą vėl konservais, lietuviškais kumpukais pakrauti, į vandenį padėti - ir neskubant, vis fjordus patyrinėjant, Danijos, Švedijos pakrantėm rudeniop iki Lietuvos namo parsiplaukti.

Geopolitinė situacija, matafaka... Kokios čia dar pramogos, kokios čia kelionės po įsiutusią dėl sankcijų šalį. Jeigu iš Piterio į Rasiejos gilumą ir ištrūksi - taigi pirmas sutiktas provincijos mentas-velikorosas, nors tu ir vizą turėsi - vistiek bent savaitėlei į areštinę padės, dlia vyjasnenija xüj znaet chego... A prapiska to gde? Kol jachtą po sraigtelį išnarstys, po to neva rimtai, bet su šypsenėle atsiprašys, kad nieko nerado, bet tu irgi daug ko nerasi... ir leis tau plaukti iki jo draugo už dviejų upės vingių. O ten - viskas iš naujo - kto takoj, pochemu i kuda... Kontrabanda/narkotiki/oruzhie jest? A pochemu?

Juk kare - kaip kare, esi priešas šiandien informacinis, o rytoj - realus. Kaip išsispręstų dabartinė- realiai prieškarinė situacija - su Kremliaus režimu draugais mes nebūsim. Iki šiol beveik padorius kaimynus vaidinom, o toliau nebereiks. O su rusais pyktis į jų namus patys neplauksim, nes, matyt, tuo metu žirgus balnosim. Nematau aš gerų scenarijų artimiausiam dešimtmečiui, visai nematau, kad galėčiau tuo pirmuoju lietuviu patapti.
Ne tai ne.
Teks į Lofotenus iš kitos pusės plaukti ir nuobodžiai tuom pat keliu namo grįžti.