April 2014

Kai tik buvo paskelbta apie P.Korėjos kelto SEWOL tragediją š.m. balandžio 16d. , buvo teigiama, kad laivas užplaukė ant povandeninių uolų ir, pramušęs dugną, ėmė skęsti. Kažkaip visi jau įpratę esam, kad keltai skęsta, todėl stebėjomės ir piktinomės, kad kapitonas su keliais karininkais vėl pirmieji palieka laivą, pasmerkdami vargšus keleivius saviveiklai gelbstint savo sielas patiems ir beveik neabejotinai mirčiai... Tačiau pasirodo, viskas buvo ne visai taip, kaip teigta anksčiau.

Iki šiol suskaičiuota 104 žuvusieji iš 198 dingusių be žinios katastrofos metu. Akivaizdu, kad šiandien tai tik techninis klausimas kada iš nuskendusio kelto bus iškelta daugiau aukų kūnų, kad pripažinti oficialiai kaip nuskendusius, o ne dingusius. Ir didžioji dalis keleivių - vaikai, kuriems keltui skęstant buvo liepta iš kajučių niekur neiti. Toks įdomesnis gelbėjimo iš skęstančio laivo metodas...

Ir dabar save pabandykim įsivaizduoti tų vaikų vietoje. Tu vykdai kapitono nurodymus, nes tau baisu. Tu tiki, kad dėdės, kurie gerai žino ką daro, tave išgelbės. Kai keltas pasvyra tiek, kad į tavo kajutę ima tvinti šaltas vanduo, tu skambini pagalbos telefonu ir šaukiesi, kad tave gelbėtų. Juk viskas vyksta ryšio zonoje, apie 25 km nuo kranto, kur salose GSM antenos yra. Ir mamai tu skambini ir tėčiui. Kiti dėdės iš to pagalbos telefono tave bando nuraminti, nes jie tuo metu kalba su laivo kapitonu. Dar po pusvalandžio laivas pakryps labiau ir tu plūduriuosi vis retėjančio oro pūslėje ir tada jau suvoksi, kad mirsi. O paskui tai ir atsitiks, nes oras baigsis, o jokia pagalba pas tave neateis.

Pakrančių apsauga, apie katastrofą informuota ne kapitono, o pagalbos telefono (skambino skęstantys vaikai) kelis kartus klausė kapitono, ar pasirūpinta, jog visi keleiviai būtų su gelbėjimo liemenėm ir pasiruošę evakuacijai. Tuo metu jau buvo organizuojami visi kateriai, laivai ir sraigtasparniai, kad kuo greičiau pasiektų nelaimės vietą ir surinktų keleivius. Kapitonas nuo atsakymo vis išsisukdavo, suktu apvalainu klausimu pakrančių apsaugai "ar galite išgelbėt keleivius" - nes jis, bestija, gerai žinojo, ką daro.
Jis taip pat puikiai žinojo, kad laivas skęsta ne dėl į uolas pramušto dugno, o dėl staigaus posūkio. Jūrinis keltas skęsta dėl atlikto staigaus posūkio!!! Bangavimas vos pusė metro, oro ir laivybos sąlygos geros. Laivas nepilnai pakrautas, nes pagal dokumentus gali imti 900 keleivių, o realiai plaukia kiek mažiau, nei 500. Triumuose yra apie 3600 tonų kito krovinio - automobiliai, sunkvežimiai ir konteineriai, kaip įprasta. Žmonės kajutėse ir keleivių salonuose. Gylis toje vietoje 37-43m ir laivybos kanalo plotis apie 3 km, jokių uolų ir kitų pavojų ar kliūčių laivybai nėra. Tik plauk ir džiaukis... Laive yra 46 gelbėjimo valtys ir plaustai, bet skęstant ant vandens buvo nuleista tik 2.

Išgelbėti liudininkai sakė, kad laivui pasvirus, buvo girdimi smūgiai į korpusą - iš čia pirminė info apie pramuštą dugną. Ne, ne dugnas tai buvo - tai krovinys laive pasislinko. Foto žemiau parodo ant denio sukrautus konteinerius, suvirtusius ant vieno borto.

Tas pat įvyko su automobiliais ir sunkvežimiais krovinio deniuose - su trenksmu suvirto ant vieno borto, laivo posvyris tapo nebeištaisomu ir tapo aišku, kad laivas grįžti į vertikalią padėtį, ar bent sumažinti posvyrį nebegalės. Kapitonas tada visiems liepė sėdėti kajutėse, o pats tepė slides. Kodėl? Jei liemenėm pasidabinę keleiviai ir vaikai būtų pakilę iš kajučių į viršutinius denius - nuo jų svorio laivo stovumas dar sumažės ir pokrypis tik padidės, laivas apsivers iškart... Kaip tada kapitonui ir jo karininkams reiktų nuleisti gelbėjimo valtį? Matyt, toks buvo jo veiksmų planas - laivas pasmerktas, aš noriu likti gyvas, visi sėdės kajutėse, todėl laivas gal ir išsilaikys paviršiuje, kol pakrančių apsauga viskuo pasirūpins. Vėliau aš visų atsiprašysiu...

Dalį kapitono plano sugriovė keli likę įgulos nariai ir kiti keleiviai, ne vienas savo gyvybių sąskaita bent pabandę išgelbėti vaikus. Dalį persigandusių vaikų jiem pavyko išvaryti iš kajučių žemutiniuose deniuose ir iššokdinti iš skęstančio laivo, kur juos surinko atvykstantys gelbėjimo laivai.

Visiškai teisinga, kad kapitonas ir jo parankiniai eina į teismą, kur jų nusikalstamas elgesys bus įvertintas. Tik ar nebus jie padaryti vieninteliais atpirkimo ožiais, nes dalis ( ir labai labai didelė) atsakomybės už šią tragediją bei aukas kybo ant laivo savininko. Jūriniai keltai neturi skęsti dėl atlikto posūkio. O šitas nelemtas SEWOL ėmė ir nuskendo. Kodėl?
Todėl, kad tyrimas dar tik išsiaiškins (tikiuosi) kaip laivo savininkas gavo leidimą naudoti SEWOL po rekonstrukcijos, kurios metu buvo padidintas keleivių vietų skaičius laivo viršutiniuose deniuose iki 900. Daugiau keleivių - daugiau pajamų. Gal ir paaiškės, ar/kaip tas papildomas kajučių ir atitinkamai antstatų svoris buvo kompensuotas papildomu balastu laivo dugne, kaip buvo tvirtinamos transporto priemonės ir konteineriai, kad nelakstytų belekur laivu pakrypus... ir dar daug kitų kaip ir kodėl...

Ši istorija aukų skaičiavimu ir kapitono teismu dar nesibaigia - jei išlaikysim dėmesį jai, dar turėtume išgirsti visokių įdomių dalykų apie laivo savininko, rekonstrukciją atlikusių ir ją sertifikavusių bendrovių vaidmenį šioje tragedijoje. Tikiuosi, apie jų atsakomybę taip pat.
Apie tuos dalykus kitąkart prisiminsim ir patys, lipdami į Kylio, ar Stokholmo keltus ir labai norėsim, kad jie plauktų tik tiesiai...

Posakis - kad jei užsitrenkė tau kokios durys gyvenime prieš nosį - nepanikuok, o ramiai apsižvalgyk ir pamatysi, kad Dievas tuo metu kitur langelį tau pravėrė. Svarbu tik pačiam žinoti, ko tu nori, kur tavo tikslas ir kryptis į jį. Taip iriamės per gyvenimo jūras : durys - langas, durys - langas... Tas langas nebūtinai tiksliai į tą kryptį, kur tau, atrodo, būtiniausiai reikia, gali būti šiek tiek kitur, kuriam laikui gali būti visiškai atgal... Tačiau nuojauta, tas vidinis GPS, tau visada pasako, ar tą bendrą krypties vektorių į savo tikslus tu išlaikai, ar ne.

O dar vėliau, jei kryptį savo išlaikei - tas žiburėlis tunelio gale artėja vis, ryškėja... priartėja, viskas nušvinta dangiška šviesa, ir ten, kitoje pusėj, pasirodo, viskas tik dar įdomiau... ;o) Sakiau jau, durys - langas...

Rimą Melešių jums pristačiau dar pernai. Tvirtai išlaiko kryptį Rimas. Tuomkart šis 61-metis laimės kūdikėlis kažkokiu stebuklu išliko gyvas šiaurinių jūrų štorme. Mažulį jo laivelį stipri banga pakėlė, permetė per akmeninį rifą ir švelniai padėjo į smėlėtą pliažą negyvenamoje Aliaskos saloje. Ten padėjo, kur jokie gelbėtojai priplaukti ir laivelį nuo smėlio nukrapštyti negalėjo; taip ir liko bei sunyko Rimo jachta ten, ant šalto pliažo.

Atrodė, užsitrenkė durys Rimui į gyvenimo svajonę - vienam apiplaukti apie svietą nedicka 7.32m ilgio burine skiedrele San Juan 24. Ir ne bet kaip Pasaulio vandenynus kirsti, o prieš plauką, kad Pasaulio rekordas būtų su visais Ginesais, ne tais kurie alus, o knygos! Ir dar pakeliui Amerikos vėliavą į Antarktidą įsmeigti taip, kad niekam maža nepasirodytų! Planai be galo drąsūs, sakyčiau iki beprotybės - jei vertinant kiek diletanto Rimo jūreivystės sugebėjimus, tiek ir jo pasirinkto laivelio galimybes. Durys užsidarė, o langas atsivėrė. Ir tas langas paramstytas rusiškai atlapaširdišku reikalavimu aukoti. Jūs norit, kad aš plaukčiau? Prisidėsit prie rekordo? Tada aukokit pinigais, daiktais, pagalba. Aš jums įrodysiu, kad aš galiu. Gerai, kad jums aukoti būtų įdomiau - surinktas lėšas skirsiu vaikų onkologijos tyrimams... tipo... Kas nors čia prieš vaikus?
Mūsiškiam Pupų Dėdei - slėptis, nes Rimas - keliom galvom aukštesnė labdaros kareivių lyga.

Tačiau Rimas ne vien šneka savo kampuota greitakalbe - Rimas daro. Kaip sako pats - Okeanas mane visko išmokins. Ir tai Amerikos aukotojams daro stiprų įspūdį, todėl sponsorius pakelti lengva. Rimas gauna kitą tokio pat tipo SanJuan24 laivelį, pavadinimu PIER PRESSURE. Geri žmonės nori rekordo su Amerikos vėliava ir nuoširdžiai padovanoja minimalią navigacijos bei saugumo įrangą, gelbėjimo plaustą, pakabinamą variklį, bures, maisto atsargų visiems metams ir t.t.

Ir tada startuoja Rimas vakarine JAV pakrante, iš Oak Harbour, netoli Sietlo (mano best of da best feel good miestas Amerikoje), Washington valstija. Tikslas pasiekti Meksikos krantus, leistis vis žemyn, iki Horno Rago, Antarktidos, smeigti vėliavą, iš ten sukti kiek kairiau. Pietų Vandenynu kastis link Afrikos kantų... ir taip toliau, solo, susukti pilną ratą apie gaublį. Su laiveliu, standartine štampofffke, skirtu tik vidaus vandenims ir priekrantės buriavimui, savaitgalio kelionėms - Pietų Vandenyne??? Ir Antarktikos leduose??? Neklauskite manęs, ką aš apie tai galvoju... Bet Rimui dzin, ką aš galvoju, nes kol aš prie kompo sėdžiu - Rimas plaukia. Ir jis teisus.

Nutolus apie 400 mylių nuo SanFrancisco, kerta žiaurus štormas, plyšta nerifuotos burės, trūkinėja vantai, kajutėje visur vanduo... o jam išsemti tik nedidelis puodelis maistui ruošti... Matyt, supanikavęs Rimas buvo, ir daug kas jo vietoj išsigąstume - kad pripučia gelbėjimo plaustą, trimis virvėmis riša jį prie laivo, velka... Matyt, šunmazgiais pririšo, nes neužilgo plaustas atsiriša ir plaukia sau... Nebėra plausto. Nebėra antro šanso. Banga pakabinamą variklį nuplėšia ir paskandina... Variklio irgi nebėra... Šiaip taip suramsto Rimas stiebą, bet plaukti tik pavėju ir tik su staksesiu begali, tai suka link Havajų, kur vėjas neša. Kas dėl jūrlapių - teturi tik automobilio GPS , kur Havajų gatvės pažymėtos... Saulės baterija yra, maisto ir vandens yra (vandens dar prisigaudo iš lietaus). Ir po 84 dienų plaukimo švartuojasi Hilo uoste, Havajuose. Aloha... Pavargęs ir laimingas. Truputį šlapias.

Ir vėl piaras tiems geriems žmonėms. Ginesas/rekordas, drąsumas begalinis. Siaubai pavojai jūroj baisūs, o aš ten vienas toks, tačiau drąsus... Atseit, pirmoji atkarpa, JAV - Havajai įveikta, tiesa, su nuotykiais, bet man visai patiko...
Aukoja žmonės noriai, padeda kuo gali. Rimo planas - koreguoti situaciją, t.y. grįžti iš Havajų iki Kaliformijos ir iš ten tęsti rekordinį plaukimą. Hornas, Antarktida, Pietinis Vandenynas, Afrika ir taip toliau...

Tie keli buriuotojų balsai, raginantys Rimą atsipeikėti, rimčiau tokiai kelionei pasiruošti, tam tinkamą laivelį susirasti, pačiam jūreivystės įgūdžių pramokti, juk nuo to saugesnis, žmogau, būsi, nepražūsi jūroj ir savo tikslą gal pasieksi... Tie balsai skęsta egzaltuotų rėmėjų chore, be to ir Rimas užsivedęs į istoriją įplaukti šiandien... Išplaukia iš Hilo 2014 vasario pradžioj ir po 56 (!) dienų, balandžio 9 d. švartuojasi San Franciske. Ne be nuotykių, bet gyvas, sveikas, tik šiek tiek padrėkęs.

Ir vėl piaras, darbas su rėmėjais... Tik apie vaikų onkologiją kažkaip pamiršęs jau. Matyt, nereikia, nes ir taip tauta aukoja, monetos byra.

Ką pamatyti sau šitoj istorijoj galėčiau? Kad iš tiesų drąsiau svajonių siekti reikia. Tinkamas laikas yra dabar, nes pilnai pasiruošęs niekada nebūsi. Kaip tas diletantas Rimas sako - Okeanas mane išmokins. Kažin, ar beturiu teisę tą lunatiką diletantu pavadinti - juk suplauktų jūrmylių pas jį tūkstančiais daugiau, negu pas mane. Įsimylėjo žmogus jūrą, tai gal ji to žmogaus nežudys, nors aš ta abipuse meile smarkiai abejoju.

Jeigu rimtai ir be ironijos - tai Rimui 62 ir galimybės rasti darbą krante labiau negu ribotos. Prieš kelis metus atsitiktinai buriuot pabandė ir patiko. Išėjo į jūras, laisvės vėjo paragavo, saulėlydžius pamatė, ir tai jį užkabino. Tik vietoj to, kad buriuoti savo malonumui, nusprendė stebinti pasaulį. Nes , pasirodo, tai apsimoka. Amerikos visuomenė aukoti linkus, jeigu su ja nuoširdžiai bendrausi, į pagalbos šauksmą vistiek kas nors atsilieps. Tuo labiau, jei padėkoti moki. Matyt, todėl ir plaukia žmogus, vietoj to, kad prie to labdarinio katilo sriubos rytais kur nors Atlantoje ar Portende su tokiais pat bėduliais bomžais trintis. Nes jūroje geriau.

Palinkėkim jam sėkmės, nes jos prireiks, ir daug. Gaila man, kad jis taip skuba - juk reikalingas laivas, tokį plaukimą kad atlaikyt galėtų, kad Rimo neišmanymą bent savo saugumu pridengtų. Reikia ir pačiam buriavimo pramokti, kad net be kibiro laive apie Pasaulį netyčia neišplauktum, ar bent suvoktum kada rifus rišti; nekalbant apie kitus jūreivystės dalykus, kurių Okeanas gali staiga nuspręsti tavęs nemokinti.

Jei kas užsipageidausit pinigėliu paremti Rimo odisėją - tai padaryti galit čia.

Klasiškas Rimo piaras čia.

Pirmasis šių metų plaukimas įvyko vakar, ir buvo bjauriai šalta. Pirmoji balandžio savaitė, tai nėr ką norėti - juk ne tropikai čia... Baltija mums kaip radijatorius ir kondicionerius, priklausomai nuo metų laiko. Šiuo metu, per žiemą atvėsus, ji labiau kondicionierius - kai sausumą saulė įšildo, nuo jūros papūtęs šaltas ir drėgnas vėjas visą pamario kraštą gerokai vėsina. Užtat rudeniop, kai vis dažniau mus aplanko šiaurinių krypčių šalto oro srautai - mūsų jūra, per vasarą įšilus, ima veikti kaip šilumos rezervuaras. Tas mūsų radijatorius pajūrio rudenį daro švelnesnį, o žiemą - šiltesnę bei drėgnesnę, nei kur nors vis mažiau grybingoj ir vis labiau nuogamergingoj Varėnoj.

Kai vakar sūnus padėjo burėmis laivą aprengti, dangus dar drėgnai apniukęs buvo. Tačiau iš Pietvakarių pūtė visai smagiai, saulė pro debesis prasimušti pradėjo - todėl nusprendžiau plaukti. Taigi reikia viską išbandyti - atseit, variklio darbą patikrinti, vantų įtempimus pažiūrėti, kaip sraigto mentės vartaliojasi, ar autopilotas vis dar kaprizų pilnas - juk norėdamas, daug techninių priežasčių prisigalvotum. Tačiau plaukiau vien iš įdomumo - labai jau norėjosi pamatyri, kaip uostas nuo vandens iš po žiemos atrodo. Sūnus nusprenė neplaukti, nes per lengvai apsirengęs buvo. Kad ir pats buvau per lengvai, todėl ties visai nuplikusia Kiaulės Nugara į ožio ragą sustirau subimbalėjau, ir sukau laivelį namo.

Uostas per žiemą gyvybės pilnas buvo, nes permainos akivaidžios. Dujų terminalo statybos Kiaulės Nugarą nuskuto, nebe joks paukščių rojus ten dabar. Kolosalios terminalo atramos jau sukaltos, statybininkų daržinė su pontonine katerių prieplauka Kiaulėj įrengta. Smeltės konteinerių terminalas išaugęs... O ten, kur naujos jachtų prieplaukos ir marinos žadėtos - nieko nevyksta, viskas dar miega... Nors anos pusės jachtų uostas, kaip ir pernai, PaPa regatų dalyvius su linksmais BBQ pasirengęs priimti.

Vos laivą uostely pririšęs, visas sustiręs, įlindau į kajutę apšilti. Neapgyventas laivas dar, net arbatos neišsivirsi - naujus dujų balionus reikia pajungti, vandens sistemą iš po žiemos naudojimui paruošti, kai kuriuos užkaborius dar išvalyti, vienžo šiek tiek jaukumui ir komfortui reikalingą buitį pareguliuoti... Tas prancūzas savo meškoj šiuo metu kiek šilčiau, tiek ir jaukiau įsitaisęs. Varo vyrukas meškai į koją, matyt, ir vargo nemato. Nors tuoj galėsit bet kada patys pasižūrėt, varo ar ne.

Šiuolaikiniai menai, vienok, nors su buriavimu šis konkretus dalykas šiek tiek irgi susijęs.
Pasidarė prancūzas meškos karkasą, į kurį pats įlysti gali. Aptraukė tą karkasą tikro meškino kailiu. Mešką pastatė Paryžiaus Gamtos ir Medžioklės muziejuje, ekspozicijų salėje. Pats įlindo vidun, kur sumontuota minimali įranga, patvarkyta buitis ir atsargos, kad visiškai autonomiškai (kaip jachtoj, kuri kažkur vandenyne) galėtų savo meškoj dvi savaites gyventi. Meškos pilve prancūzui guolis įrengtas, vienoj kojoj maisto atsargos sudėtos, kitoj kojoj wc padarytas... Šiais laikais tai vadinasi perfomansu, nes tai menas. Nors mažiau meniška siela tai vadintų tiesiai - dėmesio stoka ir kvailyste.

Labai dažnai ta mažiau meniška siela ir mūsų buriavimą kvailyste vadintų - taigi kokiu idijotu reikia būti, kad ištisom savaitėm vargti ant bangų, izoliaciją ir tos pačios autonomijos (gal laisvės?) nuo viso pasaulio nepriteklius kęsti, jei į bet kur per pora valandų visai patogiai nuskristi gali? Neklauskit manęs, kodėl kiti žmonės meškoms į pilvą lenda, ar jachtomis į jūras plaukia - apie visus nežinau, bet kiekvienas tam turim savų priežasčių.

Kaip tam Ponševaliui meškos pilve einasi - tiesiogiai stebėkite čia.

Kodėl jis tai daro - jis pats aiškina čia.

DELFI reportažas - čia.

O kodėl aš į jūrą noriu ir kaip man ten sekasi - rasite čia.

Na taip, laimingai pabaigai - keli vaizdai iš vakarykščio plaukimo. Ten pamatysit ir Kliaulės Nugaros Antyną, ir Smeltės Dinozaurų parką, Terminalą, kuris vis dar nekruizina, ir Mūsų Laisvę nuo Ivano ir jo vamzdžio, BBQ Krantinę, švininį dangų, šaltą vandenį ir kuklią saulę.

Jachtos SCORPIO įgulai šie Nauji Metai yra kovo 31-oji.
Dar niekada nepavyko taip anksti susitvarkyti su laivo paruošimo darbais ir pradėti sezoną. Didelis privalumas buvo tai, kad jachta žiemojo Klaipėdos Laivų Remonto gamybinėje zonoje, po portaliniu kranu - nebereikia laukti, kol ant krantinės išrikiuotos jachtos bus visos sutvarkytos, pasamdytas automobilinis kranas, kad jas vieną po kitos iš eilės sudėliotų į vandenį.

Kažkaip savaime, be didesnių vargų šiemet laivelis susitvarkė. Kranto darbų tiek ir tebuvo - dugno dažus švitriniu popieriumi sušiaušti, naują Hempel'io sluoksnį užtepti... Sraigtą su pasukamom mentėm tepalu užpildyti... Veleno anodo varžtus pakeisti; pati slyva dar sezoną drąsiai trauks. Dekoratyvines borto juostas dažais kiek pataisyti... O visa kita - galima bus padaryti laivui jau esant ant vandens.

Dar penktadienį ryte, pakeliui į uostelį, pasipirkau visokių darbui reikalingų pričindalų - apsauginė kaukė, dažymui volelis/vonelė, pirštinės, skiediklis dažams. Ir kažkaip nejučia, darbelis po darbelio - bet viskas tą pat dieną ir pasidarė. Vos pora akcijinio Zipfer skardinių užtruko... Vakare, žinoma, jau namie - visi rėmai skaudėjo, rankos nuo antifulingo melsvom panagėm kaip sardelės pakibo, bet 100 gero konjako jos, darbštuolės, iki ten kur reikia, vistiek prinešti sugebėjo. Nie pjanstva radi, a zdorovja dlia. Taigi Nauji Metai - šventė juk.

Didžiausias ir bjauriausias likęs darbas - visą laivo vidų iššveisti. Kai laivus krante žiemoti paliekam, būtina kuo sklandesnę vidaus ventiliaciją užtikrinti - kad drėgmės kondensatas nesikauptų, pelėsis neįsimestų. Tačiau yra ir antras tos ventiliacinės lazdos galas - laivo vidus smarkiai pridulka. Dulkės visur, kiekvienam užkaboryje - ir iš visur teks jas išvalyti.
Jei kovo paskutinė diena buvo laivo darbų mėnuo - tai balandis ( jei tiksliau - kažkuri jo diena) kaip ir priklauso, bus laivo švaros mėnuo.
O po to jau plauksim.