May 2014

Įplaukei savo jachta į uostą ir reikia rištis prie krantinės. Yra reikalų, ypač jei laivas mažiau pažįstamas, ar uostas nežinomas, ar vėjas bei srovės bando savo žaidimą primesti. O visų faktorių centre - jachtos škiperis ir įgula, jeigu tiksliau - jų sugebėjimai dirbti kartu ir žinojimas ką, kaip ir kada daryti. Darysi ne taip - gali ne tik savo laivą sudaužyti, bet kitiems tiek nuostolio pridirbti, kad per gyvenimą neišsimokėsi.

Sklando tokia legenda apie Ingvar Kamprad, IKEA savininką, patį turtingiausią Švedijos, vėliau ir Šveicarijos žmogų, mums įdomų ir savo pomėgiu buriuoti. Didelė Kamprado burinė jachta su samdomu kapitonu, kažkur Karibuose gal kiek per greitai įplaukiant į ankštą kitais prabangiais laivais sausakimšą uostelį, praranda atbulinę eigą varikliu (netenka stabdžių) dėl užstrigusios greičių dėžės. Greitis per didelis, vairuoti laivą tu gali, bet sustabdyti - niekaip. Kamprado komanda kapitonui: Jei trenksimės - taikyk į ką nors pigesnio!

Aš nebeišgirdau, kuo ta istorija pasibaigė, nes toje vietoj mes, visi buriuotojai, smagiai kvatojom.

Va taip, va - turtingiausiam rūpi, kad galimos avarijos nuostoliai būtų kuo mažesni, o mums, kiek mažiau už Kamprad'ą turtingiems - kartais atrodo, kad nerūpi niekas. Gal Kamprad'as neįperka tokio draudimo, kaip dažnas mūsų škiperis, tikriausiai, turi? Nežinau, bet įtariu, kad beveik visi mes neturim to draudimo. Todėl viena iš smagesnių mano pramogų, kartais iki šiurpo nugąsdinanti, kai reikia pasigauti į tave atlekiantį laivą - tai stebėti, kaip švartuojasi kiti. Prisipažinsiu, kartais ir pats spektaklį duodu, bet kitus stebėti vistiek įdomiau. Ypač tuos šaunuolius, kurie pilnom burėm įlekia į ankštą uostą, ir tik po to galvoja, ką daryti. Tokiam ereliui visu greičiu įpuolus, uostely kyla nemenkas šurmulys - beveik visi, ramiai gurkšnoję kokpite kokteilį, pašoka, pasigriebia po krancą ir su baime laukia, kada čia reiks juo dengti savo laivo šonus. Dar kiti blaškosi krantinėje, bandydami pagauti atlekiantį laivą to savižudžio su išpūstom akim.

Daug gali būti tokių linksmybių priežasčių - kartais laivybos sąlygos būna net uoste sudėtingos, kartais techniniai laivo nesklandumai atsitinka, tačiau dažniausiai - škiperis arba kvailys, arba šiaip geras žmogus, tik nežinantis ką daro (kompetencija), arba jis girtas. Kiekvieną buriavimo sezoną tenka matyti kiekvieną iš paminėtų nesaugaus elgesio uoste priežasčių, o retsykiais - visas iš karto.

Stebėti kitus ne tik įdomu, bet ir naudinga, nes gali pats daug išmokti. Galima išmokti iš gerų pavyzdžių, galima ir iš blogų. Po to imi tuos gerus švartavimo dalykus ir blogus dalykus kartoti pats (nes ant tau skirtų grėblių vistiek užlipsi). Jei pas tave protas pirmiau puikybės vaikšto – mokinkis švartuotis lėtai. Kodėl lėtai? – todėl, kad taip ženkliai pigiau.

Greitis – tai energija, tiksliau – kinetinė energija. Daugiau greičio - daugiau energijos. Pridėk klaidą uoste – ir kuo esi greitesnis – tuo smagiau trinktelėsi jei ne į krantinę, tai į kitą laivą. Smagiau trinktelėjęs – daugiau prisidirbsi. Daugiau prisidirbsi – žymiai įdomiau kainuos. Taip ir gaunasi, kad lėčiau yra pigiau.

Tačiau yra taisyklės – yra ir išimtys. Nes kartais galima švartuotis greitai, bet saugiai. Tos man žinomos išimtys iš taisyklės yra dvi. Pirmoji – buriavimo klasika - žinoma, tai kapitonas Ronas. Antroji, kaip nekuklu tai būtų sakyti – esu aš. Kartoju – čia tik man žinomos dvi išimtys iš to saugaus švartavimo taisyklių, nes kiekvienas kitas buriuotojas žino dar kitas išimtis iš taisyklių, iš kurių viena yra būtinai jis pats *.

Štai jums video medžiaga, įrodanti abi mano išimtis. Kapitonas Ronas ir šių eilučių autorius.

Vienas Karibuose, kitas brolių švedų Nynashamn uostely...

p.s.
* - Labai susirūpinusiems ir skubantiems piktintis - priminsiu, kad neverta nieko, ką randate šiame bloge, priimti pernelyg rimtai.

Mūsų išvaizdą, charakterį, elgesio modelius nepaprastai smarkiai įtakoja genai. Tiksliau - tam tikri unikalūs genų junginiai, vadinami aleliais.

Cvankt tas spermatozoidas į kiaušalastės sienelę, įsineša vidun savo genus ir šie sudaro unikalius junginius su mamytės genais. Vaikelis buriuotojas gimsta su unikaliu, tačiau kiek tėvelio buriuotojo, tiek mamytės, vardu Toalubariotamekurortepadavėja, genais. Tačiau labai plėstis šioje temoje pavojinga, nes nejučiom pradėsiu kalbėti apie alų. Gal netgi jau pradėjau. Todėl vietoje pavojingo termino alelis toliau šioje mokslinėje studijoje naudosime paprastą ir suprantamą terminą - genai.

Į alubarį buriuotojai vaikšto visi - šiuo aspektu nėra jokiais tyrimais nustatyta ryškesnių sportininkų ir kruizerių elgsenos skirtumų. Tačiau žvelkime giliau.
Yra dominuojantys genai ir recesyviniai genai. Jeigu jaunojo buriuotojo organizme dominuoja sportininko genai - jį nuo mažumės matysite šlapiu užpakaliu sėdintį ant Optimisto borto. Vaikui augant, jo laivai keisis, tačiau užpakalis taip ir liks šlapias, t.y. jis visada liks sportininku buriuotoju.

Tačiau jeigu organizme dominuojantis yra kruizerio genas - tai labiau tikėtina, kad vienas iš recesyvinių genų yra iš to alubario. Šis recesyvinis alubario genas, turimas kartu su sportiniu recesyviniu genu, pristabdo dominuojančiojo kruizerio geno aktyvumą ankstyvuoju laikotarpiu, todėl, nors ir būdamas dominuojančiu, tačiau šis pilnai išryškėti gali tik vėlesniame gyvenimo etape. Sudėtingai skamba, todėl paskaitykite dar kartą. Tai paaiškina, kodėl buriuotojais kruizeriais tampama dažniausiai ne nuo vaikystės, o kai į buriavimą ateinama jau pasiekus tam tikrą brandą - emocine, fizine ir materialine prasme. Tačiau - nepamirškime to tėvelio buriuotojo, kuris aistros akimirką padavėjai davė ir didesnį ar mažesnį sportininko recesyvinių genų rinkinuką, panaudotą komplektuojant tą naują žmogeliuką, kada nors tapsiantį pačiu tikriausiu kruizeriu.

Taigi, užrišant tvirtą jūrmazgį po šia žiauriai moksline genetinio buriavimo teorija - dabar mums aišku, kad yra visai nesvarbu, koks tu esi buriuotojas - pats gryniausias sportininkas ar kruizeris - tu vistiek neišvengiamai turi sportininko genų.

Dvi jachtos, plaukiančios ta pačia kryptimi - neišvengiamai lenktyniauja. Galbūt ne abudu tų jachtų škiperiai tai žino, tačiau tai yra lenktynės. Visada lenktynės, lenktynės foreva. Tarkim - tu išplaukei iš Nidos, už pusvalandžio apsidairai, ir matai, kad dar viena, ar kelios jachtos irgi plaukia link Klaipėdos. Nuolatos nerimastingai atsigręši atgal, vertindamas, ar jie tave vejasi ar ne, o jeigu taip - tai kaip greitai. Ką tu gali padaryti, kad pasididinti savo laivo greitį, kuris kursas greitesnis, kur farvaterio gylis leidžia kampą nukirsti, ką čia atleisti, ką ten prilupti. Aha, jie spinčių pakėlė - vadinasi, tau reikia taip pat.

Tu nebežinai, kur dingo tas relaksacinio plaukimo sekmadienio popietę planas, papuoštas ramiu pokalbiu kokpite gurkšnojant alelį ir svaigstant nuo grožių gamtos, lėtai vis atsiveriančios apie tave... Ne, tu net negalvoji apie tai, nes nėra kada - autopilotas vairuoja per dideliu zigzagu, todėl vairuoji pats, gaudai vėjo gūsius, bandai iš kiekvieno jų išgręžti maksimalų momentinį greitį. Ir vis per petį stebi savo "varžovus", kurie tikriausiai net nežino, kad tu lenktyniauji...

Kartais pavyksta save suvaldyti - po perkūnais, kas tu - sportininkas šlapiu pasturgaliu, ar tik kruizeris, savo namą ant vandens perkeliantis iš taško A į tašką B? Ne greitis tau svarbu, ne vieta ant podjumo, o malonumas buvimo ant vandens su vėju, savo laivu ir savo įgula. Tada tau vėl pavyksta grįžti į normalų relaksacinį buriavimo režimą, nes tavo dominuojantis kruizerio genas sudraudė ir po suolu nuvarė tavo recesyvinį sportininko geną.

Tiesa taip pat - kad tas susivaldymas apima tada, kai jau aiškiai matai, kad tas besivejantis laivas tau duoda į kaulą. Kai jie guviai šniokščia pro šalį, tu visa savo povyza jiems demonstruoji relaksacinį savo plaukimą.
Tu prieš minutę dar sportavai, na bet gal jie to nežino...

Na, net nežinau, kaip čia pasakius, kad šitos šalies feministės labai nuliūdę nebūtų. Nieko nuskriausti kol kas nesinori.

Kai tu pajunti, kad ji tavęs neklauso, privalai jai ką nors tokio nupirkti. Tu gali sumokėti savo prakaitu ir savo kančia, arba pinigais. Nes joms visoms reikia tavo prakaito, tavo kančios ir tavo monetų.

Kai preitoj PaPų regatoj atplaukiau antras, pagalvojau - taigi vatafak, kodėl taip nutiko??? Juk startas pavyko, iki posūkio Scorpio pirmas... Vien baltom burėm, jokio spinčiaus, nes su šeimos ir naujokų svečių įgula, kadangi... O laviruotėj, jau grįžtant, ėmėm, ir Omegai iki finišo viską pra...radom. Užvežė mums be kelių minučių net 10 minučių.
Plika akim matėsi, kaip jie žymiai aštriau į vėją eina. Senutis atsarginis Scorpio grotas neveža, nes numuštas jau, o naujas dar tik važiuoja. Mūsų kovinis numiro dar pernai, dėl netyčia užsipynusio bulynio keliant ir po to pražiopsotai netikėto durno halso pavėjui. Babahhh su smūgiu ir basta, burės nebėra. Nežinau, gal mano klaida, gal tik šiaip laikas grotui numirti atėjo.

Po šio PaPų plaukimo, bare prie alaus, buvo kalbos. Kaip ten atsitiko, kad Omega visus padarė. Taip ir padarė, nes jachtos dugną naują nupirko. Duok jachtai tvarkingą dugną, ji tau - PaPus ir atitinkamai greitį. okay, dar patyrusią įgulą duok... Kad feministės vėl nesupyktų - tai čia ne jūsų, feminisčių sultingi apvalumai, o PAvakario PAsiplaukiojimai, to biš PaPai. Jei dar neaišku, tai Googlas visagalis.

Taip ir yra, kad jei nori, kad tavo jachta plauktų, turi jai kažką tokio, visąlaik ką nors tokio nupirkti. Tai geresnį dugną, tai naują burę. Tai naują geležėlę, tai smagesnę plastmasėlę. Praktiškai visi jachtinikai serga ėjimo į parduotuvę liga. Jeigu kur nors nykiausiam brolių skandinavų kaimely bus dvi jachtinių žaislų parduotuvės, tai brolis jachtininkas LT aplankys būtiniausiai abi, vien lygindamas kainas ir beveik nieko nepirkdamas.

Tačiau ne apie pirkinius pas mūsų kalba, labiau apie darbus. Paimk į delnus ką nors sunkaus, tarkim elektrinį šlifuoklį ir praleisk dieną, iškėlęs rankas. Jei maža - praleisk dvi. Kam nors tai nelengva, bet šitas etapas, dėl graudžiai lėtos monotonijos - tai mano kančia. Po to turi švarų laivo dugno paviršių. Dabar - dažyk 4 sluoksnius epoksidinio grunto, su 2-3 valandų pauze tarp kiekvieno. Sudaryk tokį kiaušinio lukštą savo laiveliui. Po to - jūros moliuskams ir augalams nuodinga danga - antifulingas. Šitie dažai mūsų beveik gėloje Baltijoj dirba 2-3 metus, nors mes, jachtininkai kažkodėl dažom kasmet. Na, bet mes tokie - juk mums reikia.

Kažkuriuo momentu, užsikali už viską mokėti ir bandai daryti dalykus pats. Po to (po N tuščiai sutrinto laiko ir n+1 sugadintų brangių medžiagų, nes rezultatas nėra smagus) pradedi įgauti pasitikėjimo profesionalams. Tada jie viską padaro, o tu susimoki.
Sumoki monetas, o kas liko - tai tavo paties laikas, tavo prakaitas ir tavo kančia. Kokiom proporcijom į tavo laivą sukris tavo laikas, tavo kančia ir tavo monetos - žinai tik tu pats.
Tada, kai jai duosi - tada tavo jachta plauks.
Scorpio į vandenį nuo kranto suskrido vos ne anksčiausiai visų. Nes nereikėjo laukti, kol samdyti meistrai suras laiko, nes pats ką reikia išmokau.

Tiek ir norėjau jums pasakyti - jai duosi, ji plauks. Bet gali ir neplaukt...