Jau savaitė, kaip išplaukėme iš Portugalijos, atsisveikinę su labai kruizeriams draugiška Marina Povoa De Varzim, Portugalija. Per maždaug dvylika valandų trukusį plaukimą atburiavome iki Baiona kurorto Ispanijoje, kur inkaruotėje pralaukėme prasiritusį stiprų štormą.
Netoliese stovėjusią lietuvišką jachtą Diana audra naktį nutempė į įlankos vidurį, kur nuo bangos nebesaugojo uosto molas. Gerai, kad bent ten inkaras dugną tvirtai pasigavo, nes krantai uolėti ir būtų jachta sukočiota į šipulius. Samdytas jachtos parplukdymui iš Kanarų kapitonas inkaravosi 10m gylyje su vos 25m grandinės; metalinis laivas tiek sunkus, kad vien burėm beveik neplaukia, o variklio elektronika sugedus. Va, toks pas žmogų labai kapitoniškas supratimas ir sprendimas. Patariau naująjam savininkui nebesiginčyti su savo kapitonu, netampyti likimo už ūso ir sekančiai nakčiai duoti visą grandinę, kiek turi - 60m, nes prognozė nebuvo stabili, štormas galėjo trinktelėti iš naujo. Bet apsiėjo viskas be ekstrymo, naktis nusidavė beveik rami.
Baioną apžiūrėti norėjosi, taip pat ir išmiegoti be supimo ir inkarinio budėjimo buvo ne pro šalį - todėl mes vienai nakčiai užėjome į mariną. Kiek pavargom, kol su labai stipriu šoniniu vėju atsistojom prie pontono nebaladodami laivo, bet vargus atpirko pasivaikščiojimas mieste - Baiona yra nuostabi. Vandenyno ir didžiulių bangų, talžančių pakrantės uolas vaizdai, stebimi nuo tvirtovės sienų ir bokštų - veikė kaip kažkokios malonios hipnozės seansas.
Vakare, jachtos kajutėje susėdę taurei vyno, su Lolita prisiminėm Povoa marinos šunis. Savo turim net du laive, bet jai ir tų marinos bėdžių gaila. Rūpi jai, ar marinos jūreiviai sulašina kalaitėms Honey ir Maria vaistus nuo ausų uždegimo. Prisižadėjo marineriai - du kartus dienoje, po kelis lašus į kiekvieną ausį...
Marinoje yra keturi šunys, visi mišrūnai, visi su savo istorijom ir likimais. Vos pamatę, jie mūsiškius pradėjo statyti į vietą, visu būriu vis užpuldami parodyti, kas čia valdo. Barlis jaunas dar, vieni metai tik, todėl iš pradžių bėgdavo nuo tos gaujos dideliausiu lanku per visą mariną, po to link manęs spaustis prie kojų. Vėliau, kai suprato, kad vietiniai taip tik parodo atėjūnams, kad čia jiems ne vieta, bet nesuvalgys - juk marinos svečius toleruoti reikia, jei nenori kad marineris pyktų - tada Barlis bėgioti nustojo, tik pora žingsnių šalin pasitraukdavo... O mažasis Pypas nuo pirmos dienos, kai jį gauja užpuolė, suprato, kad dabar jau tikrai žūsiu, tai nuo tada ir kaskart vėliau tik atstatydavo kuprą likimo smūgiams ir likdavo kaip pralyžiuotas vietoj. Toks nebėgantis ir pasimušt nenorintis jis iškart pasidarė niekam neįdomus.
Gaujos vadas yra Huka. Portugališkai tai reiškia per kekšes einantį vyrą - na, kurvininkas liaudiškai sakant. Vardą Huka užsitarnavo savo žygiais pas Povoa kales. Vienas žygis jam baigėsi tragiškai - pakliuvo po mašina ir buvo taip stipriai suluošintas, kad tapo beveik negyvas. Marinos kapitonas sumokėjo veterinarui 150 pinigų už operaciją. Liko Huka gyvas, bet tik su trim kojom ir didžiuliais randais ant nugaros. Dešinio borto laivagalinės neteko. Toliau varo trikojis Huka per kales, o neseniai vienos savininkas iš miesto buvo atėjęs reikalauti kompensacijos iš marinos už sugadintą štai šią labai kilmingą kalytę, va tas jūsų nevidonas kaltas... Kol marinos kapitonas ginčijosi ir aiškino, kad kalytės savininkas pats turėtų atidžiau prižiūrėti savo augintinę, ypač rujos metu - Huka kur buvęs, kur nebuvęs ją pasistatė dar kartą čia ir dabar, žmonėm karštai besiginčijant...
Kitą šunelį, kurio vardo portugališkai mes nesugebėjom įsiminti, mes pavadinom Geltonu Rudžiu. Kartais pavadindavom ir Pimpaliniu, nes jis serga labai stipriai pažengusiu vėžiu, kuris sudarkė vargšiukui genitalijas. Geltonas Rudis pats nesupranta kad serga ir kad greitai numirs, todėl dalyvauja procese, kartu su gauja gainioja mūsų šunis, saugo perimetrą, skaito ir pasirašo šunų dienraščius, sekioja marinerius, arba tampa geriausiu draugu, kada kaulija kaulų, kai mes su kitais marinoje apsistojusiais kruizeriais susiorganizuojam BBQ baliuką.
Honey - geltonplaukė blondinė, mes spėjam, kad turinti kokius 80% korgių kraujo - panašu, kad likimas šiandien jai šypsosi, nors taip buvo ne visada.
Ją kažkokios jachtos įgula paliko marinoje, kai tapo aišku, kad ji tuoj atsives šuniukų. Ji apsišuniavo krūmuose, bet pieno trūko dėl streso ir bado, ir ji atėjo pagalbos ieškoti pas marinos žmones. Kai marineriai rado jos lizdą krūmuose, jau buvo vėlu ir nei vienas šunelis neišgyveno. Taip ir liko Honey marinoje, kur ją globoti ėmėsi Violeta ir Maikas - lietuvės iš Klaipėdos ir brito iš Devono pora, jau šeši metai atvykstantys iš Valensijos savo jachtoje vasaroti ir plaukioti Portugalijos bei Galicijos pakrantėmis. Jie Honey laikas nuo laiko nuveda grožio procedūroms, maudynėms ir pedikiūrui, parodo veterinarui, pasiima į laivą paburiuoti. Violeta sako, kad jie su Maiku ketina Honey vežtis į Valensiją ir vėliau keliauti kartu, nes Honey akivaizdžiai yra laivo šuo. Violeta ir nupirko tuos ausų lašus bei paprašė prieš išvykdama Lolitos, kad savaitę pagydytų Honey, kaip buvo pataręs veterinaras.
Vaistų buvo pakankamai, tai Lolita ėmėsi gydyti ir juodmargę Mariją - kitą kalaitę, kuriai akivaizdžiai irgi buvo ausų infekcija - nuolat kratė galvą ir vaikščiojo vingiais, pakreipus iš skausmo vieną ausį į priekį. Perkarus sena tarka Marija, bet jau po kelių dienų, kai pradėjo gauti ausų lašus, tapo žymiai žvalesnė, linksma ir vaikšto tiesiai, nebepurtydama savo makaulės.
Kokie suvargę bėdžiai tie marinos šuniukai bebūtų - marineriai jais rūpinasi, visada netingi paglostyti ir žodį pasakyti, o marinos garaže šunims įrengtas karališkas guolis, kokio net mūsų lepūnėlis Barlis jachtoje neturi. Maisto šunims irgi niekada netrūksta. Dar svarstėm, kad prieš išplaukdami iš Povoa, Lidle nupirksim ir marineriams perduosim didelį maišą sauso maisto šunims - bet vėliau pamatėm, kad visai nereikia čia samariečių vaidinti - to sauso maisto bei vandens ten nuolat pilni bliūdai ir taip.
Na, o mes ką - keliaujam toliau, du žmonės, du šunys laive ir žiūrim Pasaulį.
